Darrell Bock
Žvilgsnis į Kodą: trys problemos (Da Vinčio kodas VII)
Knygos vertinimų kontraversiškumas kyla iš autoriaus teiginio, kad jos pagrindas yra istoriniai faktai. Duodamas interviu nacionalinei televizijai Good Morning America (Labas rytas, Amerika), Danas Brownas pareiškė: "Pradėjau "Da Vinčio kodo" tyrinėjimus būdamas skeptikas. Rinkdamas medžiagą knygai tikėjausi visiškai paneigti teoriją, bet po nesuskaičiuojamų kelionių į Europą ir dvidešimties ieškojimo metų įtikėjau" (2003 11, http://www.danbrown.com/novels/davinci_code/breakingnews.html ). Štai kai kurie Browno teiginiai: 1) Jėzus buvo vedęs Mariją Magdalietę; 2) keturios evangelijos buvo tikslingai atrinktos iš daugelio kitų, egzistavusių ketvirtajame amžiuje, todėl, kad akcentavo Jėzaus prigimties dieviškumą; 3) Jėzaus dieviškumą įtvirtino uždaras Nikėjos susirinkimas 325 metais balsavimo būdu. Teiginius į romaną atveda autoriaus sumanyta intriga, kad esą Bažnyčia žinojusi, jog Jėzus buvo vedęs, tačiau susitarė šį faktą slėpti, o iškilus paslapties atskleidimo pavojui, netgi žudyti. Šitoks sumanymas skaitytoją patraukia, tačiau sukelia rimtų problemų dėl istorijos aiškinimo, kuris neturi beveik nieko bendra su tikrove. Tad pirmiausia pakalbėkime apie tas problemas, po to apie mūsų laikus, sudariusius sąlygas šitokiems milžiniškiems Browno knygos tiražams.
Pirma problema: ar Kristus buvo vedęs?
Pagrindinis romano siužetas pagrįstas teiginiu, kad Jėzus Kristus buvo vedęs Mariją Magdalietę ir kad daug kas Bažnyčioje žinojo apie tai (taip pat kaip ir kiti istoriniai asmenys, pavyzdžiui, Leonardas da Vinčis). Įrodymai šiam teiginiui paimti iš dviejų nebiblinių evangelijų, – Marijos Magdalietės ir Pilypo. Abiejose rašoma, kad Jėzaus ryšys su Marija buvo ypatingas, arba kad jis mylėjo ją labiau už kitus dvylika mokinių. Be to, remiamasi tekstais, kuriuose sakoma, kad Jėzus bučiavo Mariją į lūpas. Todėl daroma išvada, kad jei jis bučiavo ją viešumoje, turėjo būti jos vyras.
Bet faktinė tiesa yra kitokia. Pirmiausia, mokslininkai stipriai abejoja, ar šių nebiblinių evangelijų turinys vertingas istoriniam Jėzui suvokti. Netgi tuomet, jei vertingas, nė vienas iš minėtų tekstų nepatvirtina, kad Jėzus buvo vedęs. Iš tikrųjų tekstas, kuriame aprašomas garsusis bučinys, originaliame rankraščio variante yra išsitrynęs būtent toje vietoje, kurioje aprašoma, kaip Marija buvo pabučiuota. Tad tai galėjo būti ne tik lūpos, bet ir skruostas, o tuo atveju reikštų draugystės bučinį. Nepaisant to, iš penkių pirmųjų mūsų eros amžių šiandieną yra pasiekę galybės tekstų apie Jėzų. Savo asmeninėje bibliotekoje turiu 38 tomus šio periodo raštų. Jie yra užrašyti mažomis raidėmis, be tarpų tarp eilučių, kiekviename puslapyje du stulpeliai, o kiekvienas tomas turi po keletą šimtų lapų. Juose įtraukti tradiciniai ortodoksiniai tekstai, taip pat ir tie, kurie buvo atmesti kaip eretiški. Nė vienoje vietoje nėra kalbama apie vedusį Jėzų. Daugeliui savaime suprantama, kad jis nebuvo vedęs, mat kaip tik tuo rėmėsi Bažnyčia, sakydama, kad kunigai taip pat turi likti nevedę. Pirmojo Laiško korintiečiams devintame skyriuje teigiama, kad sutuoktinių teisės turi būti remiamos. Jei Jėzus būtų vedęs, Paulius būtų galėjęs panaudoti šį faktą savo argumentui patvirtinti. Todėl galima daryti išvadą, kad Jėzus buvo nevedęs.
Kai romanas išvydo dienos šviesą, Johnas Crossanas ir aš buvome paprašyti parašyti straipsnius portalui beliefnet.com apie tai, ar Jėzus buvo nevedęs. Crossanas yra liberalas, o aš konservatyvus. Bet mes abu sutarėme, kad Jėzus buvo nevedęs. Savo studentams aš sakau, kad jei liberalas ir konservatorius savo tikėjime sutaria kokiais nors aspektais apie istorinį Jėzų, tai tikriausiai yra tiesa. Viską susumavus, nėra jokių įrodymų, kad Jėzus kada nors buvo vedęs. Jei mūsų išvada teisinga, tai romano scenarijus griūva.
Tačiau tai dar ne pabaiga. Romanas teigia, kad faktą apie Jėzaus vedybas Bažnyčia kruopščiai slepia, kadangi antraip išaiškėtų, jog Jėzus nebuvo dieviškos kilmės. Kyla klausimas, kodėl Jėzaus vedybos būtinai turėtų menkinti Jėzaus dieviškumą? Bažnyčia visada išpažino visišką Jėzaus žmogiškumą, o santuokos palaikymas kuo puikiausiai tai remia. Tad klaidinga netgi romano teologinės problemos apie Jėzų prielaida.
Antra problema: evangelijų atsiradimas
Romanas teigia, kad keturios Naujojo Testamento evangelijos buvo įtrauktos į Bibliją todėl taip vėlai, kad jose pristatomas Jėzaus dieviškumas yra priešingas evangelijų, kurios pristato žmogišką Jėzų, suvokimui. Bet šiuo aspektu liberalieji ir konservatyvieji mokslininkai irgi sutaria. Kalbant apie viso Naujojo Testamento sudarymą, kanono (knygų, kurios sudaro Naująjį Testamentą) studijos yra gana sudėtingas reikalas. Atanazijus yra pirmasis, kuris 367 metais pateikė 27 Naujojo Testamento knygų sąrašą, kuris nepakitęs pasiekė ir mus. Gali būti, kad Danas Brownas, nors jis niekur apie tai neužsimena, rėmėsi šiuo sąrašu. Tada kodėl jis ignoruoja faktą, kad knygos, dėl kurių trečiame ir ketvirtame amžiuose buvo abejojama, buvo kai kurie laiškai (pvz., 2 Petro, Judo, 2 ir 3 Jono) ir Apreiškimas Jonui, o ne kuri nors iš keturių evangelijų?
Kanono tyrinėtojai vienbalsiai sutinka, kad jau antrojo amžiaus pabaigoje visos keturios evangelijos – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – buvo pripažintos autoritetingomis. Tai yra visais 125 metais anksčiau už Konstantiną ir Nikėjos susirinkimą, kaip teigia romanas, gynusius ortodoksiją. Štai keletas įrodymų: 1) įspūdingas Irenėjaus Gerosios Naujienos apibūdinimas, kuriame jis sako, kad reikalingos keturios evangelijos, kaip pasauliui keturios zonos ar keturi vėjai. Šis tekstas randamas jo žinomame ir dažnai cituotame darbe "Prieš erezijas" (3.11.8), parašytame antrojo amžiaus pabaigoje; 2) Taciano bandymas 170 metais sujungti keturias evangelijas į vieną tekstą darbe "Diatesaronas" pasibaigė nesėkme. Bandymas, žvelgiant paviršutiniškai, gal ir turėjo prasmės, tačiau nepasisekė, nes keturios evangelijos jau buvo pernelyg gerai įsišaknijusios Bažnyčioje, kad jas būtų galima pakeisti netgi, rodos, tokiu veiksmingu pristatymo pavidalu; 3) mūsų laikus yra pasiekusios Origeno veikalų, parašytų trečiajame amžiuje citatos, kuriose teigiama, kad evangelijų, kaip Tomo, Bažnyčia neskaito, nes nelaiko jų autoritetingomis; 4) Justino Kankinio raštai apie evangelijas iš antrojo amžiaus vidurio paaiškina išskirtinį keturių evangelijų vertinimą. Jis vadina evangelijas apaštalų "memuarais"; toks pavadinimas rodo, kad jos pagrįstos apaštalų liudijimu. Todėl teigti, kad keturios evangelijos iškilo ketvirtame amžiuje, Konstantino ir Nikėjos susirinkimo laikais kaip apmastymų apie ortodoksiją rezultatas, yra paprasčiausias istorijos nežinojimas.
Trečia problema: ar tikrai Jėzaus dieviškumą nulėmė Nikėjos susirinkimo "uždarasis balsavimas"?
Ši problema, ko gero, sudėtingiausia iš visų trijų. Štai kas yra žinoma apie Nikėjos susirinkimą. Susirinkimo tikslas buvo ne įtvirtinti Jėzaus dieviškumą, bet aptarti arijonų požiūrį į Jėzų, pagal kurį Jėzus buvo ne tik Dievo Sūnus, bet dar ir dieviškos kilmės, tačiau kuri jam buvusi suteikta, o ne įgimta, egzistavusi nuo amžių. Tad ginčai vykę apie Jėzaus dieviškumo pobūdį, o ne apie tai, ar Jėzus apskritai buvo dieviškos kilmės, ar ne. Susirinkimą sušaukė Konstantinas, nes troško ramybės ir Bažnyčios vienybės. Jame dalyvavo apie 200 vyskupų iš didžiosios dalies to meto krikščioniškojo pasaulio, bet gausiausia delegacija buvusi iš Rytų. Jokio slapto balsavimo nebuvo. Vyskupai pasirašė išpažinimą, ir tik du iš visų atsisakė tai padaryti. Tad kur gi čia slaptumas? Tiesa, spaudimas pasirašyti išpažinimą Susirinkime buvęs, mat 17 priešinosi išpažinimui, bet Konstantinui pagrasinus tremtimi, skaičius sumažėjo iki dviejų. Tačiau netgi tuo atveju, jei 17 buvęs tikrasis oponentų skaičius, jis nebuvo nesvarbi mažuma tarp 105 dalyvavusiųjų. Tad ir šis Browno teiginys klaidina.
Taip pat ignoruojamas faktas, kad Jėzaus dieviškumo pripažinimas yra ankstyvųjų krikščioniškų dokumentų pagrindas. Galime pažvelgti į Pauliaus raštus (1 Kor 8, 5–6; Fil 2, 9–11), į Laišką hebrajams (Hbr 1, 3), Apreiškimo knygą (Apr 1, 1–7. 4–5), Jono evangeliją (Jn 1, 1–18) arba į paties Jėzaus atsakymą jį klausinėjusiems žydams (Mk 14, 62–65ss) ir įsitikinsime, jog visur buvo teigiama, kad Jėzus lygus Dievui, turi tokį pat statusą ir buvo šlovinamas taip kaip pats Dievas. Prie to pridėję Plinijaus Jaunesniojo liudijimą Romos imperatoriui Trajanui (apie 115 m.), kuriame rašoma, kad krikščionys gieda giesmes Kristui kaip pačiam Dievui, matome, kad netgi nekrikščioniški raštai pritaria ankstyviausių krikščioniškų tekstų požiūriui. Tikėjimas Jėzaus dieviškumu buvo kertinis ankstyvojoje krikščionybėje. Tai tikrai nebuvo ketvirto amžiaus kažkokio slapto balsavimo rezultatas.
Kitos problemos
Romano "istoriškumas" kelia ir daugiau problemų. 1) Marijos kaip apaštalų apaštalės idėja yra neteisingas Bažnyčios tėvo Hipolito citatos (II a. antroji pusė) panaudojimas. Hipolitas kalba ne apie Marijos pareigas, o apie moteris, kurios pamatė prisikėlusį Jėzų ir pranešė apie tai. Šia prasme visos jos savotiškos apaštalės, žinios nešėjos kito vardu, o ne bažnytinių pareigų turėtojos. Dar tiksliau: vienaskaitinė frazė "apaštalų apaštalė" anksčiausiai randama devintame amžiuje. 2) Kitos evangelijos, kurios, anot romano, pristato žmogiškąjį Jėzų, daugeliu atvejų daug labiau jį sudievina negu biblinės. Kitaip tariant, ten Jėzus vaizduojamas toks transcendentiškas, kad net negali būti iki galo žmogus. Kai kurios iš jų pasakoja apie Jėzų, besijuokiantį iš dangaus arba einantį pakrante ir nepaliekantį pėdsakų. Todėl taip kalbėti apie šias evangelijas, kaip Brownas, yra neteisinga. 3) Leonardas da Vinčis negalėjo nutapyti "Paskutinės vakarienės" paveikslo, pakeisdamas vieną iš jame vaizduojamų apaštalų moterimi. Knygoje "Breaking The Da Vinci Code" (straipsnio autoriaus knyga) pažymima, kad Marijos vaizdavimo vieta paveiksluose yra prie Jėzaus kojų. Tai stereotipinė scena ir "Paskutinės vakarienės" kūrimo laikotarpiu. Dvylika apaštalų taip pat privalėjo būti, kadangi toks yra biblinis pasakojimas. Trijų meno istorikų paskaitoje Džordžijos meno muziejuje 2004 sausį buvo prieita prie išvados, kad Danas Brownas paprasčiausiai neišmano meno istorijos.
Ką daryti su romanu?
Mano požiūriu, toks susidomėjimas šiuo romanu pasako keletą dalykų apie šiuolaikinę kultūrą. Egzistuoja didžiulis susidomėjimas dalykais, vienaip ar kitaip susijusiais su krikščionybės ištakomis bei taip pat ir tam tikras dvasinis alkis. Dėl to šiandieninės Kristaus Evangelijos skleidėjų ankstyvosios krikščionybės šaknų išmanymas yra ypač svarbus. Tai, kad Browno knyga tiek daug kalba apie Evangeliją, yra labai gerai. Tačiau tai verčia krikščionis juo geriau pažinti savo istoriją ir išmokti paaiškinti, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Tiems, kurie nori daugiau sužinoti apie kanono istoriją, padės Bruce'o Metzgerio "The New Testament Canon". Tie, kurie nori daugiau sužinoti apie keturių evangelijų įtraukimą į Bibliją, galėtų pradėti nuo Martino Hengelio "The Four Gospels and The One Gospel of Jesus Christ". O tam, kam reikalingas detalesnis "Da Vinčio kodo" įvertinimas, gali perskaityti mano parašytą "Breaking The Da Vinci Code" (knyga pasirodė Lietuvoje: "Įveikti Da Vinčio kodą") arba kokią nors kitą romaną kritikuojančią knygą. Jei krikščionys yra pakankamai pasirengę, galbūt tiems 15–20 milijonų, kurie nusipirko romaną, yra galimybė sužinoti tikrąjį kodą, atveriantį kelią į gyvenimą.
Darrell L. Bock yra Naujojo Testamento studijų profesorius Dalaso teologijos seminarijoje (JAV).
© http://www.biblesociety.org.uk
