Holger Lahayne
Žmonos ar lyderės?
Tokios nuomonės ir pagrindinė naujojo Mike Newellio filmo herojė Ketrin Vatson (Julia Roberts), jauna, ambicinga meno istorijos dėstytoja, iš Kalifornijos atvykusi dirbti į prestižinį Velslio merginų koledžą. Filmo "Mona Lizos šypsena" veiksmas apima vienus akademinius (1953/54) metus ir analizuoja prieštaringus to meto koledžo tikslus: viena vertus, turtingų šeimų dukroms suteikiamas pats geriausias išsilavinimas, kita vertus, siekiama, kad jos kuo greičiau ištekėtų ir taptų geromis žmonomis bei namų šeimininkėmis.
Tokioje konservatyvioje aplinkoje Ketrin Vatson, aišku, tikras svetimkūnis. Jai nepatinka, kad paskaitose studentės mintinai kala vadovėlius ir referatuose iš knygų perrašinėja kitų protingas mintis. Ketrin skatina apie meną svarstyti savarankiškai ir formuoti savo nuomonę. Net užsitraukdama koledžo vadovybės nemalonę, ji vis tiek imasi naujų dėstymo metodų. Vienoje paskaitoje į auditoriją atitempia didžiulį abstraktų ekspresionisto Jacksosno Pollocko paveikslą ir kviečia juo tik grožėtis ir tyrinėti – tiek ilgai, kiek kas nori (Filmo plakatas). Bent jau patyrinėti paveikslą ji tikrai sugundo – filmo pabaigoje studentės įsigilinusios svarsto apie da Vinčio Mona Lizos šypsenos paslaptis.
Konservatyvi mokykla, dėstytoja maištininkė, kurią pamilsta mokiniai – visa tai labai primena P. Weirso "Mirusių poetų klubą" (1989). Tiesiog galima sakyti, kad "Mona Lizos šypsena" yra "moteriškoji"to filmo versija. Weirso juostos pabaigoje mokiniai sulipa ant stalų reikšdami solidarumą mylimam literatūros mokytojui (Robin Williams), o Newellio filme studentės dovanoja dėstytojai pačių pieštas van Gogo saulėgrąžų interpretacijas. Panašios ir pabaigos – be "hepiendo", su liūdnais ir graudžiais atsisveikinimais.
Tiek viename, tiek kitame filme keletai mokinių tie išskirtiniai mokytojai padaro didelę įtaką. "Mona Lizos šypsenoje" Vatson tenka smarkiai pakovoti su labai priešiškai nusistačiusia Bete, kuri savo destruktyviąją dėstytoją viešai apšmeižia koledžo laikraštyje, kuri aukština tradicinį moters įvaizdį ir rengiasi kuo greičiau ištekėti. Tačiau jos santuoka nepavyksta: vyras apleidžia ją, įsitaiso meilužę, motina stengiasi viską paslėpti ir užglaistyti, tačiau nesėkmė paaiškėja. Filmo pabaigoje Betė pareiškia norinti skirtis ir apsigyventi viename bute su studijų drauge, kurią ji visą laiką laikė paleistuve, Žizele. Regis, Vatson įtaka laimėjo, laimėjo feministinės nuostatos.
Bet dar yra Žoana. Ji Vatson šalininkė. Po koledžo svajoja apie teisės studijas, ir ne kur kitur, o Jeilio universitete, tik nežino, kaip tai pasakyti savo sužadėtiniui. Vatson, žinoma, neriasi iš kailio: drąsina ją, surenka stojimo dokumentus, organizuoja stojimą. Nes pati tvirtai įsitikinusi, kad studijos ir santuoka yra tikrai suderinamos: "Juk tu gali rinktis abu dalykus!"
Velslyje mokoma, kad didžiausias moters pašaukimas yra santuoka ir šeima. Vatson auditorijos klausia: "Ar tai yra tas vaidmuo, kuriam mes pašauktos iš prigimties?" Pati aiškiai įsitikinus, kad tikrai ne! Kiekviena moteris turi ne spraustis į visuomenės primestas klišes, o ieškoti savo kelio. Bet Žoana būtent taip ir pasielgia! Ji apsisprendžia laisvai ir savarankiškai – ne studijoms, o santuokai. Labai smarkiai nuvildama Vatson. Paklausta, ar nebijo, kad vieną dieną gali tekti dėl to smarkiai gailėtis, ji drąsiai atkerta: ne. Ir priduria: "Juk jūs pati mokėte, kad reikia žvelgti plačiau ir gyventi savarankišką gyvenimą. Aš būtent taip ir darau. Aš nieko neprarandu, kad toliau nestudijuoju. Aš noriu šeimos ir vaikų!"
Žoana rado savo kelią. Bet filmas iškelia dar vieną labai svarbų klausimą: o kaip gi su pačia emancipuotaja dėstytoja Vatson? Ir atsako, kad Ketrin Vatson savo kelio dar neradusi. Ji vis dar ieško ir blaškosi. Pabėgusi nuo savo draugo Kalifornijoje, išganymo nesutinka ir pas Bilą, koledžo gražuolį italų kalbos dėstytoją. Be to, jos ryžtas ir maištininkiškumas ribotas. Ji nėra tokia drąsi ir nesiryžta stoti į kovą nei su visuomenės tradicinėmis pažiūromis, nei su labai ribota koledžo vadovybe. Bet užtat drąsus režisierius Newellis, kuris nebijo kalbėti apie modernios, emancipuotos, feministinių pažiūrų moters nesėkmę. Ketrin Vatson neradusi nei savo vietos po saule, nei savo identiteto. Pabaigoje kas gi belieka? Tik pabėgimas.
Nieko nuostabaus, kad spaudoje filmas susilaukė nemažai griežtos kritikos. Vokietijos kairiųjų ir alternatyviųjų savaitraštyje "taz" Birgit Glombitza užgriebia filmo esmę: "Visgi labiausiai pasimokyti galėtų pati jos [Žoanos] mokytoja: kad negalima savo netekėjusios akademikės gyvenimo paversti emancipuoto išsigelbėjimo receptu visiems. Kad tai jos pačios siaurakaktiškumas neleidžia jai šeimyniame gyvenime įžvelgti savarankiškumo. Ir kad jos visai neįtikinanti laisvės koncepcija yra labiau psichologinis produktas, kuris užtveria galimybę pasijausti laimingai greta vyro". Tačiau šią mintį kaip filmo idėją autorė laiko "reakcinga" ir absoliučiai nepriimtina.
Gyvenime nėra viskas taip paprasta, kaip norėtų kai kurie propagandininkai. Pasikeitė ir paties režisieriaus Newellio intencijos, jeigu dabartinį filmą palygintume su jo 1994 metų "Keturiomis vestuvėmis ir vienomis laidotuvėmis". Be labai puikių ir juokingų scenų, to filmo mintis visgi gana postmodernistinė: jei nori tuoktis, tuokis, bet tikrai meilei to nereikia (pagrindiniai personažai, suvaidinti H. Granto ir A. McDowel, filmo pabaigoje nesituokia); be to, filme pačius geriausius santykius ir šilčiausią meilę demonstruoja ne kas kitas, o būtent homoseksuali porelė. "Mona Lizos šypsena" jau neužsiima tokia propaganda, bet kelia klausimus, problematizuoja tam tikras temas. Ar viskas taip paprasta, kaip mums nori įteigti moterų žurnalai? Aišku, kad ne! Taip "Mona Lizos šypsena" atsiduria į vieną eilę su prieš pora metų pasirodžiusia juosta "Bridžitos Džons dienoraštis" (jauna londonietė, besiblašakanti tarp žiniasklaidos įvaizdžio ir realybės, kupinos nesustabdomo, miesčioniško troškimo susirasti partnerį), irgi kviečiančiai atvirai, be išankstinių nuostatų diskusijai apie moters (ir vyro) vietą ir vaidmenį moderniame pasaulyje.
