Holger Lahayne
„Visas Rašto mokymas yra be klaidos“
Nuo Biblijos kanono sudarymo pabaigos maždaug tūkstantmetį nebuvo kilę jokio rimtesnio poreikio diskutuoti apie jos esmę. Reformacijos laikotarpiu, be abejo, virė ne vienas ginčas dėl jos autoriteto ir Bažnyčios bei tradicijos santykio, taip pat dėl interpretatoriaus bei interpretavimo teisės. Bet iki XVII a. praktiškai niekas neabejojo: Biblija yra Dievo žodis.
Dėl šios priežasties daugumoje Reformacijos tikėjimo išpažinimų net nerastume atskirų skyrių apreiškimo ir Dievo žodžio klausimams aptarti – jie dar nebuvo tarpkonfesinių ginčų objektas. Tik Antrasis šveicariškasis išpažinimas (1566) su išsyk pradžioje išdėstytais gana išsamiais teiginiais sudaro išimtį. Tačiau ir tie teiginiai atrodo tarsi savaime suprantami bei skamba lyg priminimas: "Tikime ir išpažįstame, kad kanoniniai šventųjų pranašų ir apaštalų raštai, esantys abiejuose Testamentuose, yra tikrasis Dievo žodis..." (žr. ir Nyderlandų išpažinimą, 3–7). Po šimtmečio Vestminsterio išpažinimo atiduotas Rašto temai ilgas įžanginis skyrius nė viena savo raide neabejoja: būtina paisyti Šventojo Rašto autoriteto, "nes jis yra Dievo žodis" (I,4). Taškas.
Bet apie XVII a. vidurį ši tvirtybė ima klibėti. Filosofo Spinozos išjudinta, anglų deistų ji vis labiau atiduodama proto galiai: religinis žinojimas gali būti įgyjamas ir be apreiškimo, vien protu. Buvo šluojamos visos biblinės tiesos, kurios peržengia proto ribas. J. S. Semleris (1725–1791), tikrasis moderniosios Biblijos kritikos krikštatėvis, pirmasis įvedė aiškią perskyrą tarp Šventojo Rašto ir Dievo žodžio: Biblija esanti tik knygų rinkinys ir toli gražu ne visa yra Dievo žodis, "kuris visiems visų laikų žmonėms duoda išminties išganymui". Po šio principo kardu pirmiausia pateko visi stebuklai bei visa, kas antgamtiška ir žmogui sunkiai paaiškinama (pvz., Trejybė). Išgarsėjo "Džefersono Biblija" (The Philosophy of Jesus of Nazareth, 1804; vėlesnis leidimas The Life and Morals of Jesus of Nazareth), kai JAV prezidentas Džefersonas iš Naujojo Testamento iškarpė visus pasažus, kurie, jo manymu, kertasi su protu.
Tačiau šis proto maršas, deja, pasibaigė akligatvyje. Daug galingesnis ir veiksmingesnis už jį pasirodė kito vedlio, F. D. E. Šleiermacherio (1768–1834) žygis. Šis vokiečių evangelikų teologas teologiją permetė, galima sakyti, į priešingą pusę – į jausmus; jam tikėjimas iš esmės buvo jausmų ir intuicijos, o ne reflektyvaus suvokimo ar etinių sprendimų reikalas. Anot Šleiermacherio, tikėjimo pradžios taškas yra individo asmeninis Dievo suvokimas, o ne Dievo apreiškimas ir žodis. Teologija tik atspindi religinę patirtį. Todėl tikėjimo dogmos neturi nieko bendro su objektyviuoju žinojimu ir neatspindi Dievo tokio, koks jis yra, nes viso labo tėra tik individualiojo suvokimo išraiškos ir refleksijos. To padarinys – kaip ir reikėjo tikėtis – masyvus Biblijos autoriteto nuvertėjimas (pvz., į visą Senąjį Testamentą teologas žiūrėjo labai skeptiškai). Teologo T. Kiaukos santrauka:
"Schleiermacherio teologijos pagrindu tampa ne Šviečiamojo kriticizmo išklibintas Dievo apreiškimo autoritetas, bet žmogaus religinis išgyvenimas, patiriamas kaip begalybės jausmas... Pati subjekto savimonės struktūra, patiriama kaip visiškos priklausomybės jausmas, tampa naujos, ne antgamtiniu Apreiškimo autoritetu, bet žmogaus religingumu grįstos teologijos pagrindu." ("Tarp tikėjimo ir proto: protestantiškoji teologija modernybės laikais", Logos, nr. 71)
Šleiermacherio era sujaukė visą ligtolinę teologiją, palikdama po savęs naują modernų teolgijos darinį, nepaliaujamai įvairiai mutuojantį iki šios dienos. Antai vienam iš svarbiausių liberaliųjų teologų W. Hermannui (1846–1922) Dievo apreiškimas jau nebėra nei ištartas, nei užrašytas Žodis, o vien tik vidinė patirtis. Be abejo, drauge ir Biblija nėra joks Dievo žodis, o viso labo tik žmonių sudarytas tikėjimo dokumentas, tiesa, turintis galią savo žodžiais žmoguje pažadinti apreiškimą.
XX a. Hermanno, Harnacko ir Troeltscho liberaliajai teologijai bene labiausiai buvo paprieštarauta iš dialektinės teologijos stovyklos. Dėl to K. Barthas, E. Brunneris buvo pavadinti "neoortodoksais", vėl grįžusiais prie teologijos "nuo viršaus". Tačiau, deja, tako prie tradicinės apreiškimo sampratos ir jie jau nebesurado. Dėl to šiandien tarsi savaime suprantami skamba vieno vokiečių bažnyčios vadovo žodžiai: "Biblija yra raštų rinkinys, liudijantis apie žmonių tikėjimą ir patirtį su Dievu. Per jį žmonės turi būti vedami į tikėjimą." Ir nė menkiausios užuominos apie tai, kad Biblija kokiu nors objektyviu būdu galėtų būti Žodis, kuris ateina iš paties Dievo...
Tai tik nedidelis eskizas ir toli gražu ne visas. Bet pakankamas tam, kad įžvelgtume kontūrus to didžiulio fronto, kuriuo buvo ir tebėra puolamas Raštas. Šiek tiek stebina, kad Biblijai ištikimų evangelikų atsakomoji banga nekilo gana ilgai. 1974 m. Lozanos sandora, paskirta visų pirma misijinei veiklai bei evangelizavimui, antrame straipsnyje vienareikšmiai pabrėžia: "Mes patvirtiname Senojo ir Naujojo Testamentų dievišką įkvėpimą, teisingumą ir autoritetą kaip vienintelį Dievo parašytą Žodį, neklaidingą visame, ką jis teigia, ir vienintelį neklystamą tikėjimo ir praktikos vadovą."
Tik 1977 m. didelis būrys JAV bei Europos evangelikalų įkūrė Tarptautinę Biblijos neklaidingumo tarybą (TBNT; angl. "International Council on Biblical Inerrancy", ICBI) dėl tikslo įvairiais pareiškimais stabdyti Biblijos dievišką autoritetą ir įkvėpimą menkinančių srovių įtaką, grasančią ir visam teologiškai konservatyviam evangelikalų judėjimui.
TBNT išleido tris dokumentus, pavadintus susirinkimo vietos vardu "Čikagos pareiškimais". Pirmasis iš jų skirtas Biblijos prigimčiai bei įkvėpimui (Čikagos pareiškimas apie Biblijos neklaidingumą, 1978); antrasis kalba apie Biblijos interpretavimo principus (Pareiškimas apie Biblijos hermeneutiką, 1982); trečiasis ėmėsi atsakymų į klausimus, kurie konkrečiame laiko kontekste kyla taikant minėtuosius Biblijos interpretavimo principus (Pareiškimas apie Biblijos pritaikymą, 1986).
Visi trys dokumentai pabrėžia nepretenduojantys į išsamių tikėjimo išpažinimų vietą, nes yra skirti tik vienai klasikinei tikėjimo mokymo temai. Pirmojo pareiškimo pradžioje nurodoma: "Nereikalaujame jam suteikti tikėjimo išpažinimo statuso". Jų tikslas tik atsistoti šalia visų ligtolinių evangelikų išpažinimų ir teikti paaiškinimus bei santraukas to, ką Biblija byloja pati apie save.
Pirmojo pareiškimo apie neklaidingumą, kurį plačiau aptarsime (nes kol kas tik šis išverstas į lietuvių kalbą), įvade akcentuojama šios temos svarba:
"Išpažįstantieji tikėjimą Jėzumi Kristumi kaip Viešpačiu ir Gelbėtoju pašaukti išreikšti savo mokinystės tikrumą nuolankiai ir ištikimai paklūstant užrašytam Dievo Žodžiui. Nuklysti nuo Šventojo Rašto tikėjimu ar elgesiu reiškia neištikimybę Viešpačiui. Norint tinkamai suvokti ir išpažinti Šventojo Rašto autoritetą, neįmanoma apsieiti be jo visiško tiesos bei patikimumo pripažinimo."
Po to duodama trumpa pagrindinių teiginių santrauka:
"1. Dievas, pats esantis Tiesa ir kalbantis tik tiesą, įkvėpė Šventąjį Raštą, kad tokiu būdu apreikštų save pražuvusiai žmonijai per Jėzų Kristų kaip Kūrėją ir Viešpatį, Atpirkėją ir Teisėją. Raštas – tai Dievo liudijimas apie Jį patį.
2. Šventasis Raštas, paties Dievo Žodis, parašytas žmonių, viskuo aprūpintų ir vestų Šventosios Dvasios, visuose minimuose dalykuose yra neklystantis dieviškas autoritetas, apie ką jis bekalbėtų: reikia tikėti viskuo, ką jis teigia, kadangi tai Dievo nurodymas; reikia paklusti visiems jo reikalavimams, kadangi tai Dievo įsakymas; reikia priimti visus jo pažadus, kadangi tai paties Dievo pažadai.
3. Šventoji Dvasia, dieviškasis Rašto Autorius, savo liudijimu patvirtina Raštą savyje ir atveria mūsų protus suprasti jo reikšmę.
4. Kadangi Šventasis Raštas nuo pradžios iki pabaigos ir pažodžiui yra duotas paties Dievo, tai visas jo mokymas yra be klaidos ir be trūkumo. Tai nė kiek ne mažiau liečia teiginius apie Dievo veikimą kūrinijoje, apie įvykius istorijoje ar apie paties Rašto kilmę, nei tuos, kurie pasakoja apie gelbstinčią Dievo malonę žmonių gyvenime.
5. Rašto autoritetui neišvengiamai kenkiama, jei ši absoliuti dieviškoji inspiracija bet kokiu būdu ribojama ar nuvertinama arba savotiška tiesos samprata, priešiška pačiam Raštui, menkinama. Tokie nukrypimai yra rimtai nuostolingi tiek tikinčiam žmogui, tiek visai Bažnyčiai."
Toliau šios temos plačiau išdėstomos devyniolikoje "teigiamųjų ir neigiamųjų" straipsnių. I straipsnyje pakartojamas klasikinis evangelikų mokymas, kad Šventasis Raštas yra "autoritetingas Dievo Žodis"; jis yra "aukščiausia užrašyta norma", ir "Bažnyčios autoritetas pavaldus jo autoritetui" (II).
III straipsnis liečia moderniosios teologijos pagrindus. Jame akcentuojama, kad Biblija "savo visuma yra Dievo duotas apreiškimas", ir atmetama, "jog Biblija yra tik šio apreiškimo liudijimas arba apreiškimu tampa, žmogui kokiu nors būdu susidūrus su ja, arba kad apskritai jos autoritetas kaip nors priklauso nuo žmogaus veiksmų."
VII straipsnis patvirtina Biblijos įkvėpimą: "Rašto kilmė yra pats Dievas. Dieviško įkvėpimo būdas lieka mums paslaptis." Be abejo, Biblija kartu yra ir žmonių žodis: "Teigiame, jog įkvėpdamas Šv. Raštą Dievas neslopino nei autorių asmenybių, kurias jis pats išsirinko ir paruošė, nei jų literatūrinio stiliaus." (VIII)
Įkvėpimo rezultatas pateikiamas IX straipsnyje. Jis "garantavo teisingus ir patikimus pasisakymus visais reikalais, apie kuriuos Biblijos autoriai buvo paskatinti kalbėti ir rašyti." Nors Bibliją rašė riboti ir nuodėmingi Dievo kūriniai, tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to į ją automatiškai pateko klaidų.
Kitas rezultatas: Raštas yra neklystantis ir neklaidinantis, "visada tikras ir patikimas apie ką bekalbėtų", byloja XI straipsnis. Po šio einantis patvirtina, jog "visas Raštas yra neklaidingas, dėl to jame nėra jokio suklydimo, klastotės ar apgaulės." (XII) Ir tai liečia ne vien tik dvasines, religines ar atpirkimo temas; Biblija tiesą kalba ir apie dalykus iš istorijos bei mokslo srities.
XIII straipsnis plačiai ir išsamiai parodo, kad Biblijai netinka taikyti šiandieninį tikslumo mątelį (kaip technikoje ar gamtos moksle). Biblija kalba kasdiene kalba; jai visų svarbiausia pasakyti tiesą, o tam ji yra tiksli lygiai tiek, kiek reikalinga. Dėl to laisvas citavimas, suapvalinti skaičiai, teminis skirstymas ir t. t. negali būti laikomi klaidomis.
Paskutinis, XIX skyrius tvirtina, kad būtent šitoks Rašto supratimas tikėjimui yra "gyvybiškai reikalingas", tačiau ir iš karto paneigdamas, "jog toks išpažinimas būtinas išganymui".
Po straipsnių dėstymo pareiškime eina "Paaiškinimas", kuriame pirma pateikiamas platesnis sukūrimo ir apreiškimo kontekstas. Po to jo autoriai dar kartą pabrėžia, kad "Kristaus ir Rašto autoritetas yra vienas". Šitoks akcentavimas liudija, kaip svarbu yra visa tai pasakyti šiandien, kai Kristus ir Raštas taip įnirtingai plėšiami vienas nuo kito. Net patys Pareiškimai sulaukia kaltinimo, esą jiems Biblijoje užrašytas apreiškimas svarbesnis už duotąjį Jėzaus Kristaus. Biblijos autoriteto gretinimas su dieviškuoju net vadinamas radikaliuoju fundamentalizmu. Sakoma, kad absoliutus autoritetas gali būti priskiriamas tik Dievui, o ne Biblijai; knyga negali užimti Dievo vietos; Biblija stovi kategoriniu požiūriu kitame, žemesniame, autoriteto lygmenyje ir t. t.
Deja, visa tai tegalima pavadinti tik dailiai skambančiais sakiniais, nes Biblija ir kalbantis Dievas joje liudija ką kita. Užrašytasis žodis autoriteto požiūriu jokiu būdu nestovi žemiau už kitaip duotus žodžius, apreiškimus ir patį Dievą. Net būtų visiškai bibliška teigti priešingai: tam tikra prasme Biblija gali stoti paties Dievo vieton, kadangi ji yra Jo asmeninis Žodis.
Senajame Testamente gausu vietų su raginimu Izraeliui paklusti užrašytajam Žodžiui. Net ir Jėzus Kristus, nors ir Senąjį Įstatymą aiškino savo autoritetu, pats taip pat nuolankiai pakluso tam, ką skaitė ir žinojo visi žydai. O Naujasis Testamentas nesyk ir aiškiai byloja, kad priimti Kristų reiškia priimti Jo Žodį. Tačiau priešininkai atkerta, kad toks "sutapatinimas" lygus stabmeldystei. Be abejo, Biblija nėra Dievas (nes ji yra tik įrankis, sukurta priemonė), tačiau kodėl joje pasakymai "Dievas sako" ir "Raštai sako" praktiškai reiškia tą patį?
Nėra atsitiktinumas, kad Šventasis Raštas iš esmės turi visas Dievo savybes: yra "amžinas" (1 Pt 1, 25), "šventas" (Rom 1, 2), "tiesus" (Ps 33, 4), "teisingas" (Ps 119, 123), "galingas" (Apd 19, 20), "gyvas" (Hbr 4, 12) ir t. t. Kaip būtina šlovinti Dievą (Ps 66, 8), jam paklusti (Iz 1, 19) ir juo tikėti (Mk 11, 22), taip reikia girti ir Dievo įstatymą (Ps 119), jam paklusti (Įst 26, 17) ir juo tikėti (Apd 24, 14) bei šlovinti Dievo žodį (Ps 119), jam paklusti (Jer 7, 23) ir juo tikėti (Jn 2, 22). Kitos Biblijos eilutės apie tikėjimą Dievo žodžiu: 2 Met 20, 20; Ps 106, 12.24; Ps 119, 66; Iz 53, 1; Hbr 4, 2; 1 Tes 2, 13; 1 Tim 4, 6; Lk 24, 25; Lk 1, 20; Apd 24, 14; Jn 2, 22; 4, 50; 5, 46–47.
Po šių įrodinėjimų, "Paaiškinime" eina sąvokų "neklystamumas" ir "neklaidingumas" analizė. Teigiama, kad savo giliausia prasme jos abi reiškia tą patį. Neklystamumas, anot dokumento, yra "ypatybė nei suklaidinti, nei būti suklaidinamam." Taigi Biblija galima visiškai pasitikėti, ji "yra neabejotinas, tikras ir patikimas vadovas visuose reikaluose." Istoriškai "neklystamumas" [angl. infallibility] kaip sąvoka vartojama nuo seniau ir teoriškai galėtų vien jos ir pakakti. Tačiau išsivystė taip, kad kai kurie teologai, patvirtindami ją, ėmė galvoti, kad Biblijoje vis dėlto esama klaidų. Jos, tiesa, iš esmės netrukdančios Biblijai išlaikyti savo patikimumą tiek išganymo, tiek tikėjimo gyvenimo reikaluose, nes Biblija "iš esmės neklaidina", tačiau tai reiškia, kad pavyzdžiui, istoriniuose dalykuose ji galinti klysti.
Dėl to atsirado reikmė įvesti naują sąvoką "neklystamumui" tiksliau apibrėžti. Taip gimė "neklaidingumas" [inerrancy]. Ši sąvoka "reiškia ypatybę neturėti jokios melagystės ar klaidos." Vartojime ji įsitvirtino kaip "griežtoji", nors semantiškai yra kaip tik atvirkščiai. "Neklaidingumas" – bent anglų (inerrancy) ir vokiečių (Fehlerlosigkeit) kalbose – byloja tik apie faktinį klaidų nebuvimą tekste, o "neklystamumas" (anglų kalba infallibility, vokiečių Unfehlbarkeit) kaip tik parodo, kad tekste ne tik nėra klaidų, bet net ir galimybės joms įsivelti. (Johnas Frame'as knygoje The Doctrine of the Word of God kalba apie šį paradoksą tarp pirminės šių žodžių reikšmės bei šiandieninio jų vartojimo.)
"Čikagos pareiškimų" pozicija neretai labai aištriai kritikuojama net tarp pačių evangelikalų. Pavyzdžiui, Vokietijos studentų misijos (SMD, IFES narės) leidinyje Gotteswort im Menschenwort? (Dievo žodis žmonių žodyje?) rašoma: "Biblija visų pirma yra Dievo žodis tik išvestine prasme", kas iš esmės visiškai atitinka moderniosios teologijos 'dogmą’. Esą ji mums duota visai ne kaip "neklystanti įstatymo knyga", taip pat ir ne kaip "amžinų tiesų rinkinys". Bet juk tikros tiesos visada yra amžinos, o Biblija tokių tiesų rinkinys yra juo labiau?! Be to, kodėl Dievas, savo įsakymus duodamas raštu, turėtų daryti klaidų? Viena vertus, norima Bibliją išlaikyti "visiškai patikima" (šis apibūdinimas daugumai evangelikalų labai patinka ir, žinoma, yra teisingas; tačiau, deja, jis nėra tikslus sąvokos "infallibility" vertimas), ir, kita vertus, vengiama vartoti sąvokas "neklaidingumas" ir "prieštaravimų nebuvimas", laikant jas "racionaliosios logikos" dalimi ir netinkančiomis Biblijai. Dar griežtesnis yra baptistų teologijos profesorius E. Geldbachas, kuris viename iš tos pačios SMD žurnalų ("transparent" 3/06) tiesiai rėžia: "Neklystamumas ir neklaidingumas yra esminė fundamentalizmo šerdis".
Kadangi istoriškai išsivystė taip, kad fundamentalizmo sąvoka išvirto į absoliutaus blogio išraišką, tai kiekvieną desperacijos akimirką ja ir kertama. Antai tūla V. Bauerytė-Sabaliauskienė sako: "Šventojo Rašto neklystamumas – pati svarbiausia fundamentalistinė pozicija"; "Visas fundamentalizmo kryptis vienija konservatyvus pažodinis Biblijos skaitymas, atmetantis bet kokius mokslinius tyrinėjimo metodus."
( http://www.ku.lt/hmf/res_humanitariae/RES_III/Baueryte.pdf ).
Pasakyta ir taškas. Nėra ir nesiekiama jokios analizės papunkčiui, kaip tai daro "Čikagos pareiškimai". Juk, pvz., juose mokslinis tyrinėjimas tikrai nė vienu sakiniu nėra atmetamas, o "pažodinis Biblijos skaitymas" ar nepažodinis – visai net nėra temos esmė. Nes iš tikrųjų niekas nei ją pažodžiui skaito, nei interpretuoja. Svarbiausias ir lemiamas klausimas yra tas, kiek mūsų interpretacijos yra ištikimos pačios Biblijos reiškiamai esminei minčiai.
Be to, visiems moderniesiems "fundamentalizmo" priešams, t. y. Biblijos neklaidingumo neigėjams, tebūnie anglikonų teologo Jameso I. Packerio žodžiais priminta, kad "'fundamentalizmas’ tėra tik XX a. istorinio evangelinio tikėjimo pavadinimas" ('Fundamentalism’ and the Word of God, 1958). Tiesa, Packeris sutinka, kad žodis dėl neigiamos konotacijos "mūsų nuomone, ne pati geriausia ir naudingiausia" sąvoka. Labai teisus ir JAV dėstantis vokiečių teologas E. J. Schnabelis, sakydamas: "Jeigu tikėjimas verbaline inspiracija, iškeliančia neklystantį autoritetą, esti pakankamas kriterijus ‚fundamentalizmui', tai beveik visi teologai iki XVI a. pabaigos buvo ‚fundamentalistai’, įskaitant ir Liuterį su Kalvinu." (Sind Evangelikale Fundamentalisten?) Augustinas ir Akvinietis, Bulingeris ir Buceris, Johnas Owenas ir Johnas Bunyanas, Whitefieldas, Spurgeonas ir iki pat didžiojo Billy'io Grahamo – visi jie laikėsi Šventojo Rašto neklaidingumo doktrinos.
Leidinyje The Fundamentals: A Testimony of the Truth, ėjusiame 1910–1915 ir pagimdžiusiame ‚fundamentalizmo' pavadinimą, buvo paskelbtos "5 nuostatos", naujai iškėlusios pagrindinių tradicinių krikščioniško tikėjimo elementų tiesą, kurią sudaro būtent ir neklaidingumas. Visai tai buvo atlikta labai profesionaliai, dalyvaujant tuo metu iškiliems teologams. Be to, šioje vietoje tiktų pridėti priminimą, kad ir Romos katalikų bažnyčia savotiškai laikosi neklaidingumo doktrinos. Antrojo Vatikano susirinkimo dokumente Dei verbum rašoma: "Išpažintina, kad Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui" (11).
Kaltinimas fundamentalizmu yra mirtinas ginklas. Dėl to vokiečių teologas T. Schirrmacheris mano, kad geriau fundamentalizmo sąvokos visai nevartoti. Vienintelis fundamentalizmo apibrėžimas, kurį jis šiandien dar laiko prasmingu, pabrėžia jėgos naudojimo aspektą. Apie fundamentalizmą geriau kalbėti tik tada, "kai naudojama jėga arba kai kyla grėsmė vidiniam valstybės saugumui" (Fundamentalismus – Wenn Religion zur Gefahr wird). Jis siūlo šia sąvoka vadinti tik tas grupes, kurios iš principo pateisina smurto naudojimą, demonstruoja norą tai daryti, dėl ko iš tiesų yra pavojingos. T. Schirrmacheris fundamentalizmą laiko "karingu tiesos gynimu"; kai tiesos šaltiniai (apreiškimai, asmenys, vertybės ar ideologijos) laikomi jokiais būdais nei kritikuotini, nei tikrintini; kai keliama aiški pretenzija į valdžią, pažeidžiama religijos laisvė; kai atmetama atskirtis tarp religijos ir politikos. O tie, kurie laikosi religijos laisvės ir ją skelbia, negali būti vadinami fundamentalistais.
Didis Amerikos mąstytojas ir presbiterionų dvasininkas F. A. Schaefferis (1912–1984) taip pat priklausė prie Biblijos neklaidingumo gynėjų ir buvo vienas iš "Čikagos pareiškimų" iniciatorių. Jis, beje, buvo ir vienas iš didžiausių tarpukario fundamentalizmo judėjimo kai kurių apraiškų kritikų, tačiau "5 nuostatų" atžvilgiu – visą laiką išliko nuoširdžiu palaikytoju. Paskutinioji autoriaus knyga yra tarytum jo testamentas ("svarbiausi teiginiai, kuriuos aš esu kada nors užrašęs"). The Great Evangelical Disaster (Didžioji evangelikalų tragedija/nelaimė, 1982) pabrėžia Biblijos neklystamumą ir neklaidingumą:
"Be tvirtos nuomonės apie Bibliją kaip pagrindą, liksime beginkliai šiais sunkiais laikais. Tik tada, jeigu Bibliją laikysime be klaidų, – ne vien jos žodžius apie išganymą, bet ir tai, ką ji sako apie istoriją ir kosmosą – įgysime pakankamai medžiagos atsakyti į mums keliamus klausimus apie visatos egzistenciją ir sutvarkymą bei žmogaus ypatingumą. Be patvaraus pagrindo nebus jokių absoliučių moralės vertybių nei jokio išgelbėjimo tikrumo, o ateinančioji karta neturės nieko, į ką galėtų atsiremti. Mūsų dvasiniams ir kūniškiems vaikams atiteks palikimas, kurį lengva atimti. Jie neturės ant ko statydintis nei savo tikėjimo, nei gyvenimo."
Straipsnių ciklo pabaiga: nauji laikai – nauji išpažinimai
Bažnyčios tikėjimo išpažinimai, ko gero, yra svarbiausias paveldas, mums atitekęs iš senųjų laikų dvasinių tėvų. Tai dokumentai, kurie atlaikė amžių išbandymą. Dėl to būtų ypač neišmintinga nuo jų nusisukti arba pašaipiai menkinti (C. Finney’io pravardžiavimas Vestminsterio išpažinimą "negyvu popiežiumi"; K. Bartho kalbos net apie šio išpažinimo "tragediją").
Žinoma, tikėjimo išpažinimai nėra nei Dievas, nei Biblija, ir niekada jiems neprilygs. Tikėjimo išpažinimai yra ir liks netobuli bei klystantys. Dėl to, skirtingai nuo Biblijos kanono, nėra ir negali būti baigtinio tikėjimo išpažinimų sąrašo. Bažnyčios yra raginamos į laikų permainas bei iššūkius atsiliepti naujais tikėjimo išpažinimais.
Tačiau lengva pasakyti, sunku padaryti. Jau nekalbant apie naujų sudarymą, nesiseka net su senais. Antai 1903 m. žlugo liberaliųjų JAV presbiterionų užmojis pataisyti Vestminsterio išpažinimą, nes liberalizmas ir ortodoksija iš tikrųjų yra nesuderinami dalykai. Tokiais atvejais jau sąžiningiau išpažinimų visai atsisakyti, kaip tai padarė šveicarų reformatai XIX a. viduryje (tiesa, šiuo metu jie kuria naujus, žr. http://www.sek-feps.ch/de/themen/ref-credoch/bekenntnisse ). Tačiau tai drąsus žingsnis, o drąsa, deja, daugelis šiandieninių moderniųjų, ypač Vakarų Europos, teologų, nepasižymi (pvz., kas sekmadienį, kalbėdami Apaštališkąjį išpažinimą, jie patvirtina Jėzaus gimimo iš mergelės faktą, iš tiesų juo net netikėdami).
Šiaip labai sveikintina, kad modernieji teologai pagaliau kuria savo tikėjimo išpažinimus – taip bent kada nors taps įmanoma juos identifikuoti! Bus matyti, ne tik ką jie tiki, bet ypač kuo jau nebetiki. Antai Šveicarijos Ciuricho reformatų bažnyčia savo katekizme "glauben 12" (Tikėjimas 12) į klausimą, ar egzistuoja velnias, tiesiai atsako: ne. Nes Biblija, anot jos, net apie nuopuolį nekalba. O ir ji pati viso labo jiems telikusi tik knyga, kurioje "esama Dievo žodžio"; pati Biblija kaip tokia, deja, jau nebe Dievo žodis. Tačiau būtina pastebėti, kad toks aiškumas kol kas vyrauja tik atsiribojimuose, o apie teiginius to nepasakysi. Jie vis dar gana migloti ir neinformatyvūs. Bet užtat jau aiškiai parodo, kad tarp Cvinglio laikų Ciuricho bažnyčios ir šios atitolimas tik didėja.
Išties minėtasis teiginių neaiškumas ir formuluočių nepreciziškumas kol kas yra rimtas trūkumas, smarkokai kenkiantis daugeliui naujųjų tikėjimo dokumentų. Tai pamatytume skaitydami, pvz., "Emergent Village Values and Practices" (2001/2006, žr. emergentvillage.org), kuris tikrai nestokoja mielų ir dažnai teisingų formuluočių, tačiau yra toks nesuprantamas ir neaiškus, kad perskaičius iškart norisi klausti: tai kuo gi jūs vis dėlto tikite?
Bet esama ir visai pavykusių bei siūlytinų paskaityti kūrybos bandymų, kaip, pvz., "Statement of Faith", sudarytas "World Reformed Fellowship" (2010, http://www.wrfnet.org ). Dar labiau pagirtinas yra "New City Catechism", išleistas Amerikoje organizacijos "Gospel Coaltion", o paruoštas pamokslininko T. Kellerio bažnyčioje "Manhattan Redeemer Presbyterian Church" (žr. http://www.newcitycatechism.com ). Tai, galima sakyti, savotiškas trijų reformacijos laikotarpio katekizmų (Heidelbergo, Vestminsterio trumpojo ir Kalvino Ženevos katekizmo) "remiksas".
Džiugina ir tai, kad puikių tikėjimo išpažinimų pasirodo iš protestantiškosios anabaptistų stovyklos, tradiciškai nuosaikiai skeptiškai žvelgiančios į įpareigojančius tikėjimo dokumentus. Štai Kanados Menonitų brolių išpažinimas (1995) puikiai sujungia tokias klasikines temas kaip Biblijos autoritetas ir išganymo mokymas su aktualiais klausimais apie gyvybės šventumą, viengungystę, darbą, kitas religijas; skirtingai nuo XVI a., jau surandama teigiamų žodžių ir apie valstybę (žr. http://www.mbconf.ca ).
Nemažai sudaryta ir tikėjimo dokumentų, skirtų konkretiems aspektams kaip teisingumas ar bendroji etika. Keli skirti Bažnyčios vienybės reikalams (anglikonų ir liuteronų "Porvoo deklaracija"; reformatų, liuteronų ir metodistų "Leuenbergo konkordija"), rasių vienybės ("Belharo išpažinimas", 1982/86) ar vienybės misijinėje bei evangelizavimo veikloje (Lozanos judėjimo deklaracijos, 1974, 1989, 2010) klausimams. Bet laikas kuria vis naujus iššūkius ir iš Dievo žmonių kuo skubiau reikalauja tikėjimo atsakymų jau ir į tokius klausimus kaip naujoji pagonybė, Rytų religijos, ateistinės pasaulėžiūros, postmodernizmas, pliuralizmas, evoliucija, bioetika ir sveikata, žmogaus sudievinimas, nuodėmės niveliacija ir taip toliau. Tad darbo visų bažnyčių ir šalių teologams dar per akis!
