Holger Lahayne
„Viešpats išgelbėjo mus visus“?
"Viešpats išgelbėjo mus visus, visus, Kristaus krauju: kiekvieną iš mūsų, ne tik katalikus. Kiekvieną! 'Tėve, ar ir ateistus?’ Ir ateistus, kiekvieną; tasai kraujas mus padaro pačiais tikriausiais Dievo vaikais! Mes esame vaikai, sukurti pagal Dievo atvaizdą, ir Kristaus kraujas mus visus išgelbėjo! Ir mes visi esame įpareigoti daryti gera."
Šitaip kalbėdamas, popiežius parodo, jog jis, kaip jėzuitų ordino narys, akivaizdžiai seka Karlu Rahneriu (1904–1984). Šis, kuris taip pat buvo jėzuitas, rašinyje "Išliekamoji Vatikano II susirinkimo reikšmė" (StdZ 12/1979) stoja prieš Augustino idėjas, Vatikano II susirinkimą traktuodamas "universaliojo išganymo optimizmo" prasme. "Katalikiškoji krikščionija šiame susirinkime aiškiai užėmė kitokią, naują poziciją, kitų krikščionių bei jų bažnyčių ir nekrikščioniškų pasaulio religijų atžvilgiu...", rašo bene garsiausias XX a. Romos katalikų teologas. Toliau jis prideda:
"Tačiau Susirinkimas sako, kad netgi tas, kuris manosi negalįs nebūti ateistas, yra susietas su Kristaus Velykų slėpiniu, jei tik laikosi sąžinės, kad kiekvienas žmogus tam tikru būdu, kurį žino tik Dievas, gyvena susaistytas šio apreiškimo ir yra pajėgus teologine prasme tikrai tikėti išganymo veiksmu. Jame sakoma, kad ir tie, kurie šešėliuose bei atvaizduose ieško nežinomo Dievo, tikrajam Dievui nėra tolimi, nes jis nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti, jei tik jie stengiasi gyventi teisingą gyvenimą. Jame taip pat akcentuojama, kad Bažnyčia ne tiek yra visų išganytųjų bendruomenė, kiek sakramentinis pirmapradis ženklas, viso pasaulio išganymo pradmuo."
Rahneris, atrodo, remiasi dogmine konstitucija Lumen gentium, 13–17, ypač 16 skirsniu, kuriame rašoma:
"Iš tiesų kas ne dėl savo kaltės nepažįsta Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir veikiamas malonės stengiasi darbais vykdyti jo valią, kaip diktuoja sąžinės balsas, tas gali pasiekti amžinąjį išganymą. Dieviškoji Apvaizda neatsisako teikti išganymui reikalingų priemonių nė tiems, kurie, nebūdami patys dėl to kalti, tiesiogiai dar nepripažįsta Dievo, tačiau stengiasi, ne be jo malonės, eiti teisingu gyvenimo keliu."
Iš tiesų Vatikano II susirinkimas labai plačiai atvėrė duris daugelio išganymui, nors tiesiogiai jo dokumentuose aiškaus atsakymo apie ateistų išgelbėjimą nerastume. Pavyzdžiui, Gaudium et spes (kur pristatomi išsamūs paaiškinimai apie ateizmą), aiškiai bylojama apie jų pačių kaltę: "Aišku, žmonės, kurie, nesekdami sąžinės balsu, tyčia stengiasi užsklęsti savo širdį Dievui ir vengti tikėjimo klausimų, nėra nekalti" (19). Ar 'atviri’ ateistai, kurie "laikosi sąžinės", bus išgelbėti ir tokie 'užsidarę’ ne?
Bent Rahneriui teologijos raidos tikslas aiškus. Susirinkimo dokumentuose jis įžvelgia "pereinamojo laikotarpio teologiją". Ateinančią naująją srovę Rahneris apibūdina šitaip:
"Anksčiau teologija baimingai klausdavo, kiek iš viso pasaulio massa damnata [pasmerktųjų būrio] bus išgelbėtų. Šiandien klausia, ar jau nederėtų viltis, kad visi bus išgelbėti. Šitoks klausimas, tokia laikysena yra krikščioniškesnė už ankstesniąją ir yra vaisius ilgos krikščioniškosios sąmonės brendimo istorijos, palengva besiartinančios prie esminės Jėzaus žinios apie Dievo karalystės pergalę."
Šios K. Rahnerio mintys susišaukia su praeitais metais lietuviškai išleistos jo nedidelės knygelės Dievo potyris šiandien idėjomis. Šios knygelės pagrindinė dalis yra teologijos profesoriaus 1969-ųjų pranešimas, analizuojantis Dievo patirtis, "duotas kiekvienam žmogui". Be abejo, tenka sutikti, kad kiekvienas žmogus išgyvena vienokių ar kitokų patirčių su Dievu, savotiškai prisiliečia prie dieviškojo apreiškimo, kaip Paulius aprašo Rom 1–3. Tačiau apaštalo aprašytoji patirtis yra gana prieštaringas dalykas, mat netikintis žmogus nėra tas, kuris noriai leidžiasi į susitikimą su Dievu. Netikėjimas maištauja, priešinasi Dievo patirčiai (Rom 1, 21–23), bet Rahneris tai visai nutyli. "Paskutinė šio Dievo potyrio gelmė" yra vien Dievo artybės išgyvenimas. Tą patį patvirtina ir kito jėzuito šiai knygelei parašytos pratarmės žodžiai: "Karlas Rahneris apeliuoja į potyrius, kuriuos gali išgyventi kiekvienas žmogus..."
Bet kas tai per patirtys? Kam jos reikalingos, naudingos, kur veda – į išganymą ar neišganymą? Į šiuos klausimus Rahneris tiesiai neatsako. Aiškiai ir tiesiai jis išreiškia tik mintį, jog jos sudaro savotišką pagrindą, kurį geriausiai atskleidžia krikščionybė. Potyrių gelmė "tik krikščionybėje aiškai suvokiama, suprantama kaip malonė..."; "tik krikščionybė radikaliausiai ir gryniausiai realizuoja šį Dievo potyrį". Užtat "pačios krikščionybės užduotis kaip tik ir yra vis iš naujo nurodinėti į tą pirminį Dievo potyrį, mokyti žmogų jį savyje atrasti, priimti ir išpažinti jį..."
Kad ir kaip būtų, šioms mintims tenka atkirsti: biblinė krikščionybė savo užduotį regi visiškai ne čia. Biblinė krikščionybė šaukia maištininkus į išganymą. Bet Rahneris aiškiosios biblinės antitezės tarp tikėjimo ir netikėjimo, išganymo ir prakeikimo, bažnyčios ir pasaulio, šviesos vaikų ir tamsos vaikų kažkodėl nenori matyti. Jis duoda suprasti, kad kiekvienas žmogus pajėgus išgyventi pozityvias Dievo patirtis, neišpažindamas krikščionybės, dėl to kiekvienas savo keliu gali įgyti ir amžinąjį išganymą (tam Rahneris sukūrė sąvoką "anonimiškas krikščionis").
Rahnerio Vatikano II susirinkimo dokumento interpretacija įmanoma, nes iš tikrųjų juose kai kur atsispindi universalistinės tendencijos. Deklaracijoje Nostra aetate teigiama, kad Dievo "išganymo planai aprėpia visus" žmones (1). Vėliau:
"Kristus... laisvai pasirinko kančią ir mirtį už visų žmonių nuodėmes, kad visi pasiektų išganymą. Todėl mokančios Bažnyčios uždavinys yra skelbti Kristaus kryžių kaip visuotinės Dievo meilės ženklą ir visų malonių šaltinį. Negalime šauktis Dievo, visų Tėvo, jei atsisakome broliškai elgtis su kuriais nors žmonėmis, sukurtais pagal Dievo paveikslą." (4–5)
Visų Tėvas, už visus mirė Kristus, visi turi pasiekti išganymą, visi yra broliai ir sesės... Riba tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų nutrinama ir konstitucijoje Gaudium et spes 22 paragrafe kalbama apie dideles dovanas "žmogui krikščioniui". Bet po to pridedama:
"Tai pasakytina ne tik apie krikščionis, bet ir apie visus geros valios žmones, kurių širdyse neregimai veikia malonė. Kadangi Kristus mirė už visus ir kadangi žmogaus galutinis pašaukimas tėra vienas, būtent dieviškas, turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu." (22)
Jaunimo katekizmas Youcat jau nebemini "galimybė", bet tiesiog tvirtinama: "Kristus mirė už visus žmones. Todėl išganymą pasieks ir tie, kurie neturėjo galimybės susipažinti su Kristumi ir tikėjimu, bet tyra širdimi ieškojo Dievo ir gyveno pagal savo sąžinę" (199).
Naujasis popiežius iš esmės nieko naujo nepasakė. Jis laikosi šios Vatikano II ir Rahnerio tradicijos, kai teigia, jog Viešpats išgelbėjo visus žmones.
Kokia evangelikalų pozicija šiuo klausimu? Reikia iš karto pripažinti, kad ir pas juos (kaip ir Romos bažnyčioje) vyksta diskusijos ir nesutariama dėl visko. Evangelikalai dažniausiai tiesiai nesako, kad Dievas išgelbėjo visus žmones. Bet pavartykime S. Grenzo knygą Sukurti bendrystei. Joje šis baptistų teologas (1950–2005) rašo, kad Kristaus darbas "iš pagrindo pakeitė santykius tarp Dievo ir žmonijos". Toliau prideda: "su Jėzaus atperkamąja auka prasidėjo nauja situacija. Per Kristų Dievas neatšaukiamai susitaikino su mumis." Pasakymas "su mumis" aiškiai apeliuoja į pirmoje citatoje minimą "žmoniją". Visi žmonės sutaikyti su Dievu – bet lyg ir ne visi. Tik potencialiai visi, mat "naujas statusas" visiems yra tik "siūlomas". Nepriimtas tikėjime, jis "neturi vertės". Taip toli kaip Rahneris, Grenzas, žinoma, neina, bet ir jo būtų verta paklausti: argi šitaip kalba Naujasis Testamentas? Argi jis sako, kad visi yra sutaikyti su Dievu, bet iš tikrųjų nė vienas, nebent?.. Grenzas duoda palyginimą su išsilaisvinimu iš kalėjimo:
"Galbūt pagelbės alegorija. Jungtinių Valstijų prezidentas turi teisę pasigailėti nuteistų nusikaltėlių. Tarkime, jog prezidentas paskelbia visišką amnestiją visiems įkalintiems žmonėms. Nuo tokios deklaracijos prasideda nauja situacija: visi nuosprendžiai panaikinami. Bet kad ši nauja tikrovė paliestų kalinį, jis ar ji asmeniškai privalo atsiliepti į pasiūlymą. Kalinys privalo išeiti iš kalėjimo! Todėl tam, kad prezidento deklaracija išties būtų veiksminga, ji privalo ne tik pradėti naują teisinę tikrovę – amnestiją visiems. Ji turi būti visur paskelbta tokiu būdu, kad sužadintų ir tinkamą reakciją kalinčio individo širdyje – tikėjimą ar priėmimą, kad žinia teisinga, ir tinkamą poelgį – išeijimą į laisvę."
Pagal šį palyginimą, Kristaus darbu yra išlaisvinti visi, visiems paskelbta amnestija, net ateistai laisvi nuo pasmerktųjų statuso, tačiau tikrai išlaisvinto nebūtų nė vieno. Nes tikras išlaisvinimas priklauso nuo paties kalinio – kiekvieno atpirktojo tikėjimo. O šis tikėjimas – ir tai svarbiausia! – yra vien mūsų pačių apsisprendimas ir darbas. Ką bepridurti? Čia kyla didelis pavojus, kad vėl įsiskverbia išganymo darbais teologija. Ji skrieja Pranciškaus, Rahnerio žodžiais, taip pat ir Vatikano II susirinkimo tekstais. Ten žinia aiški: tas, kuris "stengiasi gyventi teisingą gyvenimą", tas, kuris susiims, pasinaudodamas malone, gali būti išgelbėtas amžinajam gyvenimui.
Liuteris į šitokią žinią būtų galėjęs atsakyti palyginimu apie Joną: nuodėmingas žmogus yra kaip audros blaškomame laive miegantis pranašas, kuris taip ir būtų viską pramiegojęs, jei ne Dievas. Nuodėmingam žmogui jo "nuodėmė neleidžia, kad jame rastųsi nors kokia galia, vedanti į gera". Dėl to jis "miega ir knarkia savo nuodėmėse, nieko nematydamas ir negirdėdamas" (Liuterio 1526 m. Jonos knygos komentaras), kol neįsikiša Dievas. Ne tik žmogaus išganymas, bet ir tikėjimas yra absoliučiai vien Dievo darbas. Mažajame katekizme Liuteris rašo: "Tikiu, kad aš savo paties protu ir jėgomis negaliu į savo Viešpatį Jėzų Kristų tikėti nei prie jo artintis, bet Šventoji Dvasia mane per Evangeliją pašaukė, savo dovanomis apšvietė, tikru tikėjimu pašventė ir išlaikė..." Šį vaizdą pritraukime prie ką tik pateikto Grenzo palyginimo: negaliu laisvai apsipręsti išeiti iš kalėjimo. Kyla esminis klausimas: Kam Dievas sužadina tikėjimą? Ar visiems, kad kiekvienas laisvai apsispręstų, – priimti jam šią malonę ar nepriimti, t.r. nori išeiti iš kalėjimo ar ne? Ar jis veiksmingai pašaukia tik išrinktuosius, kaip mano Augustinas, Liuteris ir Kalvinas?
Ir kiti didieji protestantų teologai nuo J. Oweno (XVII a.), C. H. Spurgeono (XIX a.) iki J. I. Packerio tvirtai laikėsi ir gynė biblinį mokymą, kad Kristus savo gyvybę atidavė ne už visus, o tik už savo avis. Tik už jas! "Geras ganytojas už avis guldo gyvybę" (Jn 10, 11); kad Raštas niekur nesako, jog Kristaus atneštas išganymas viso labo tėra galimybė. Kristus išganymą atnešė tikrai, pilnai ir visiškai. Ir tik "savo tautai" (Mt 1, 21), o ne visai žmonijai. Knygoje The Death of Death in the Death of Christ (1647) J. Owenas, bene visų laikų žymiausias Anglijos teologas, šį mokymą pristato taip plačiai ir logiškai pagrįstą, kad iki šios dienos neatsirado ko pridurti. Apie tikėjimą jis rašo:
"Kristus numirė ne tam, kad žmonės būtų išgelbėti tik jeigu jie tiki; jis numirė už visus išrinktuosius tam, kad jie tikėtų. Niekur Rašte nėra sakoma, kad Kristus mirė už mus tik tuomet, jeigu mes tikime. Tai paverstų mūsų tikėjimą priežastimi dalyko, kuris priešingomis aplinkybėmis pasirodytų neteisingas; mūsų tikėjimo aktas paveiktų Kristaus mirties už mus faktą. Bet juk Kristus numirė už mus tam, kad mes tikėtume."
"Mes visi esame Dievo vaikai, kiekvienas iš mūsų, kiekvienas iš mūsų! Ir Dievas myli mus, mus visus!" – užbaigia Pranciškus savo maldą. Lieka keista, kodėl Naujasis Testamentas dar kalba apie "šio pasaulio" (Lk 16, 8), "piktojo" (Mt 13, 38), "neklusnumo" ir "rūstybės" (Ef 2, 2–3) vaikus; kodėl Pirmojo laiško korintiečiams pabaigoje Paulius taip drastiškai perspėja: "Jei kas nemyli Viešpaties, tebūnie prakeiktas!" (1 Kor 16, 22) Atpirkti (Apr 5, 9), artimi Dievui (Ef 2, 13), nuplauti (Apr 1, 5), apvalyti (1 Jn 1, 7), pašventinti (Hbr 13, 12), nuteisinti (Rom 5, 9) – nejaugi visa tai gali galioti ir ateistams? Tikrai negali! Dėl to Heidelbergo katekizmo žodžiais galime tarti: "Ar visi žmonės atperkami per Kristų, kaip per Adomą buvo visi pražudyti? Ne. Vien tik tie, kurie tikru tikėjimu sujungiami su juo ir priima visas jo geradarystes" (20 kl.).
Benedikto XVI trilogiją Jėzus kai kurie evangelikalai labai teigiamai įvertino kaip gerą egzegezės pavyzdį. Tačiau tas pats popiežius liko ištikimas savo bažnyčios mokymui apie kitus krikščionis: protestantų bažnyčios vis labo yra tik "bažnytinės bendruomenės" ir ne bažnyčios tikrąja prasme. Panašiai ir jo įpėdinis Pranciškus. Žavi jo kuklumas, nuoširdumas ir drąsa nustayti naują kursą. Bet nebūkime naivūs: matome, kaip pavirtinamos senos universalistinės tendencijos, visiškai priešingos reformacijos teologijos dvasiai.
