Holger Lahayne
Vienui vieni
Kaip pranešama filmo pradžioje, "Palikti vandenyne" sukurtas pagal tikrą istoriją. Pagal istoriją, ištikusią Suzaną (Blanchard Ryan) ir Danielių (Daniel Travis), jauną, pasiturinčią porelę iš Amerikos. Išvarginti profesinės kasdienybės streso, abu susirengia išplaukti paatostogauti į Ramiojo vandenyno pietus. Iki pat paskutinės išvykimo minutės greitosiomis tvarkomi verslo reikalai, bendraujama vos ne vien mobiliuoju telefonu, be technikos nė žingsnio – todėl kartu į kelionę "išvyksta" ir nešiojamasis kompiuteris. Viskas koncentruota, greita, modernu, viską tvarko elektronika.
Su 20 turistų grupe nardymo mokyklos laivu Suzana ir Danielius išplaukia panardyti egzotiškuose Pietų vandenyse. Visi nusiteikę puikiausiai, jau svajoja apie tropikus, koralų rifus ir morenas. Žinoma, daugiau juokais negu rimtai pakalba ir apie galybes ten gyvenančių ryklių – ką ten, mažiukai ir nepavojingi! Profesionalūs ir gerai nusiteikę nardymo instruktoriai supažindina su nardymo taisyklėmis. Kapitonas skaičiuoja į vandenį šokančius nardytojus. Tačiau, vienam turistui užmiršus pasiimti nardymo kaukę ir dėl to užsitęsus atrakcijos pradžiai, kapitonas padaro klaidą ir suskaičiuoja neteisingai. Nelaimė prasideda.
Nardymas vyksta sklandžiai. Po nustatyto laiko pramogautojai grįžta į laivą. Beveik punktualiai parplaukia ir Suzana su Danieliumi – tačiau laivas jau pajudėjęs ir nesustabdomai tolsta nuo jų. Laive jokių įtarimų, visi užsiėmę savais reikalais, kapitonas įsitikinęs, kad visi nardžiusieji grįžę. Suzanos ir Danieliaus nepasigenda nė vienas. Nes atplaukiant laive nė vienas jų nepastebėjo. Suzana ir Danielius aiškiai žinojo, ko išplaukė, žinojo, koks jų tikslas – panardyti ir atsipalaiduoti, o ne būti pastebėtiems, visų kalbinamiems ir klausinėjamiems. Todėl jie laikėsi nuošaliai, su niekuo nebendravo, jie tebuvo tik du skaičiais įvardyti nardytojai mėgėjai ir daugiau niekas. Ir vandenyje abu plaukiojo atskirai nuo visos grupės.
Tačiau laivas išplaukė, ir Suzana su Danieliumi tikrai pasijuto vieni. Vienui vieni. Ir taip apie 24 valandas! Narų kostiumai ir tropinis šiltas vanduo neleidžia kūnui atšalti, deguonies balionai laiko vandens paviršiuje – trileris prasideda. Beveik valandą galva sukasi nuo klausimo: ar išsigelbės?
Palaipsniui, atrodo, vienatvė abiem smarkiai apkarsta. Nuotaika keičiasi. Jei iš pradžių jie vis nenustoja vilties, kad laivas sugrįš jų pasiimti, jei dar kurį laiką tolumoje matydami kitus laivus ir plaukdami link jų tikisi pagalbos, tai vėliau suvokia, kad yra palikti ir atsidūrė rimtame pavojuje.
Kurį laiką pora nepalūžta, Danielius stengiasi suvaldyti emocijas, drąsina ir visaip palaiko savo žmoną. Net tada, kai pasirodo pirmasis ryklys ir Suzanai įkanda į koją, jis nutyli tiesą ir stengiasi ją nuraminti sakydamas, kad tai tik nedidelės žuvies krimstelėjimas. Viltis nedingsta net aplinkui vandenį raižant jau daugybei aštrių pelekų: "Nusiramink, nepanikuok! Jie nepuls, jeigu pasistengsi nejudėti". Tolumoje praskrenda lėktuvas, praplaukia krovininis laivas, sušmėžuoja buja. Tačiau, ko gero, nieko nėra siaubingesnio, kaip valandų valandas laukti nieko negalint pakeisti ir pamažu taikytis su mintimi, kad galbūt teks mirti.
Danielių puola ryklys ir iškanda gabalą šlaunies. Šiuo atveju visas jėgas sutelkia ir stipri pasirodo Suzana, savo kūnu išlaikydama vyrą per visą naktį. Tačiau praradęs daug kraujo ir labai nusilpęs, rytą Danielius miršta. "Laidotuvėmis" pasirūpina aplink vis dar besisukiojantis tuntas aštriadančių plėšrūnų. Suzana lieka viena. Tačiau krante kuo skubiausiai pradedama gelbėjimo akcija, nes laive pagaliau randami jų drabužiai, – beviltiškumas prigęsta, keičiasi filmo dinamika, kyla įtampa. Filmas išlieka įdomus iki pat paskutinės minutės.
"Palikti vandenyne" yra Chriso Kentiso (scenarijus, režisūra, montažas) ir jo žmonos Lauros Lau (pastatymas) filmas. Tai labai paprastas, labai pigus (nufilmuotas skaitmenine vaizdo kamera), be jokių specialiųjų efektų, aktorių dublių ir su tikrais rykliais filmas. Filmas apie žmogiškąjį faktorių – gyvenimą ir mirtį nulemia elementarus skaičiavimas iki dvidešimties ir brūkšneliai, surašyti ant popieriaus skiautės. Nepaisant ultramodernios technikos, mes nekontroliuojame savo gyvenimo, mes darome klaidas, iš dalies fatališkas. Mes galime susimokėti už brangiausias atostogas gražiausiuose Pietų vandenynuose, tačiau negalime užmokėti ir pinigais sukontroliuoti visko savo gyvenime. Suzaną ir Danielių toks pasaulio netobulumas nervina: "Blogiausia, kad mes už visa tai sumokėjome".
Panašiai kaip "Vandenyno gelmėse" ("Deep Blue"), Kentiso filmas akcentuoja mūsų vienatvę. Vieniši esame vandenynuose, vieniši po žydru dangumi, vieniši gamtoje. Filmas smarkiai sužadina ankstyvosios vaikystės baimes, siaubą likti užmirštiems, paliktiems, atiduotiems svetimiems nepažįstamiems, baimę staiga prapulti, nesugebėti grįžti namo. Suzanai ir Danieliui gana ilgai pavyksta kontroliuoti tą baimę ir išlaikyti viltį, kad jų kas nors pasiges.
Suzana ir Danielius palikti, tačiau pirmiau jie patys paliko kitus. Jiems ir atostogaujant svarbu elektroninis paštas, tačiau visai nesvarbu betarpiškas bendravimas laive. Abu individualistai patenkinti savimi, jiems nereikia aplinkinių draugijos. O juk būtų pakakę bent vieno vienintelio pokalbio su kuo nors, ir jų būtų pasigedę! Būtų išgelbėti daug anksčiau.
Pabaigoje mirties akimirką, žinoma, prisimenamas ir Dievas. Iš paliktųjų vandenyne lūpų pakyla daugybė šauksmų į dangų, net nuskamba kelios eilutės iš "Tėve mūsų". Tačiau visas kitas religingumas tėra tik sekuliarusis. Vienas iš grupės nardytojų dėkoja savo kolegei: "Tu tikras angelas", "už tai keliausi tiesiai į dangų". Pamačius Suzanos ir Danieliaus istoriją, susidaro įspūdis, kad jie paliko ne tik kartu pramogaujančius kolegas, bet jau seniai ir Dievą. Tai žmonės, kurie gyveno ir mirė iš tiesų vienui vieni.
