Thomas Schirrmacher
Vienintelė nepelnyta viltis – Dieve
Teiginys: Mūsų tikėjimo pagrindas aiškiai rodo, kad viskas priklauso ne nuo mūsų pasiekimų, o nuo Dievo malonės, nes mūsų pasiekimai yra visko, ko mes galime tikėtis ir kas mums prieinama, šaltinis, o to tikram pasikeitimui paprasčiausiai neužtenka.
Martynas Liuteris yra pasakęs: "Ne viltis kyla iš mūsų nuopelnų. Mūsų nuopelnai kyla iš vilties". Liuterio iš naujo atrastoji išteisinimo per tikėjimą doktrina yra nuo nuopelnų nepriklausomos vilties pagrindas: "kad, jo malone nuteisinti, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais" (Tit 3,7). Petras pataria: "visiškai pasitikėkite malone, kuri bus jums suteikta, kai apsireikš Jėzus Kristus" (1 Pt 1,13). Kiti Biblijos autoriai taip pat dažnai sieja viltį su malone (pavyzdžiui, 2 Tes 2,6; Ps 13,6; 130,7). Izaijas meldė: "VIEŠPATIE, būk maloningas mums, nes Tavimi viliamės!" (Iz 33,2).
10. Vilties neįmanoma užsitarnauti
Teiginys: Viltis priklauso ne nuo mūsų pamaldumo ar teisingos, pranašesnės teologijos, o nuo malonės, nors, antra vertus, mes turime stengtis gyventi ir mąstyti dievobaimingai.
Jobo draugas Elifazas paklausė: "Argi tavo Dievo baimė nėra tavo laidas, o tavo tobulas elgesys – tavo viltis?" (Job 4,6), tačiau į beviltišką situaciją (Job 17,13.15) patekęs Jobas mokėjo nukreipti savo viltis tik į Dievą.
Laiške hebrajams kalbama apie "pasididžiavimą viltimi" (Hbr 3,6), o Paulius sako: "didžiuojamės Dievo šlovės viltimi" (Rom 5,2). Tai ne gyrimasis savo pasiekimais, o Dievui atiduodama šlovė: laiškų autorius "giriasi" tuo, kas yra neužtarnauta ir prieinama kiekvienam.
Taigi viltis yra tokia pat Dievo dovana kaip ir mūsų vilties objektas. Žmogus negali "užsitarnauti" vilties, nes "viltis įsižiebia tik tada, kai Dievas yra mums maloningas ir išlieja savo malonę į mūsų širdis" (Martynas Liuteris). "Viltis remiasi tyru, nepelnytu Dievo geranoriškumu, kuris buvo pažadėtas iš malonės ir kurio turi šauktis tie, kurie jo neverti" (Martynas Liuteris). Kančios, neteisybės, katastrofų ir moralinio nuopuolio pasaulyje sveikas optimizmas yra Dievo dovana, kurios visi mes turime melsti.
11. Dievas ne tik suteikia viltį; Jis – mūsų vilties pagrindas
Teiginys: Dievas ne tik suteikia mums tai, ko galime viltis. Jis pats yra mūsų vilties esmė.
"Tad ko, Viešpatie, aš galiu tikėtis? Tavyje mano viltis" (Ps 39,8). Aiškiausiai tai išreikšta psalmėse. "Juk tu mano viltis, Viešpatie; nuo pat jaunystės tavimi pasitikiu, VIEŠPATIE" (Ps 71,5); "Tikrai ramiai lauk Dievo, mano siela, nes iš jo ateina man viltis" (Ps 62,6); "Laimingas žmogus, kurio pagalba – Jokūbo Dievas, o viltis – VIEŠPATS, jo Dievas" (Ps 146,5). Psalmininkas dažnai sieja viltį su dievobaimingumu (Ps 33,18; 147,11; 62,6).
Mes galime viltis tik dėl to, kad priklausome Dievui ir kad Jis "priklauso" mums. "VIEŠPATS yra mano dalia, – sakau sau, – todėl į jį dėsiu viltis" (Rd 3,24). Mes turime suprasti, kad mūsų vilties pagrindas – ne mes patys, ne mūsų nuostabios idėjos, planai, pastangos ar užsidegimas, o Dievas, tokių idėjų ir entuziazmo Davėjas. Kadangi Jis yra mūsų vilties pagrindas, tikslas ir turinys, mūsų viltis išliks netgi tada, kai išsipildys visi dangiškieji pažadai. Apie tai ir Paulius sako: "Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė" (1 Kor 13,13), tada, regėsime Jėzų akis į akį (1 Kor 13,12).
12. Bedieviai neturi vilties
Teiginys: Vienas iš dažniausių Biblijos teiginių apie viltį yra tai, kad bedieviai neturi tikros vilties – tik įsivaizduotą, apgaulingą.
Paulius priminė efeziečiams, kaip jie gyveno, dar nepažinę Kristaus: "Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje" (Ef 2,12). Netikintieji yra "tie, kurie neturi vilties" (1 Tes 4,13). Taigi logiška išvada, kad tikintieji turi ne didžiuotis, o pasitikėti vien Dievu, nes "prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmonėmis ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nusigręžia nuo VIEŠPATIES" (Jer 17,5).
Kitos Senojo Testamento vietos:
Job 8,13: "Toks likimas visų, kurie užmiršta Dievą; bedievio žmogaus viltis virsta niekais."
Job 11,20: "O nedorųjų akys apsiblaus, kelio išsigelbėti jie rasti nepajėgs. Jų vienintelė viltis – laukti mirties."
Job 27,8: "Kokią viltį turi nedoras žmogus tą valandą, kai Dievas pareikalauja jo gyvasties?"
Ps 37,9: "Nedorėliai bus pakirsti, o tie, kurie laukia VIEŠPATIES, paveldės žemę."
Pat 10,28: "Teisiųjų viltis jiems neša džiaugsmą, o nedorėlių lūkesčiai nueina niekais."
Pat 11,7: "Nedoro žmogaus viltys pražūva su mirtimi, ir į turtus sudėta viltis nueina niekais."
Pat 11,23: "Teisūs žmonės gali trokšti tik gera, o nedorėliai gali tikėtis tik pykčio."
13. Viltis be Dievo apgaulinga
Teiginys: Sūnus palaidūnas apgaudinėjo save, sudėdamas viltis į draugus. Kai nebeliko pinigų, dingo ir draugai. Viltis, kurią jis nukreipė į savo Tėvą, pasirodė patikima, nes rėmėsi ne turtu, o meile (Lk 15,11).
Kokie mes turime būti dėkingi, kad tikrasis Tėvas danguje yra "pamilęs mus ir maloningai suteikęs mums amžinos paguodos ir gerosios vilties" (2 Tes 2,16).
Kadangi "nedoro žmogaus viltys pražūva su mirtimi, ir į turtus sudėta viltis nueina niekais" (Pat 11,7), kiekvienas, kuris pasitiki žmogumi, gali užsitraukti nemalonę ir būti pažemintas (Job 41,1). Tie, kas pasikliauja tautomis, taip pat supras, kad jos negali išgelbėti (Rd 4,17). Žlungant visuomenei, mes "tikimės teisingumo, bet jo čia nėra" (Iz 59,11) ir "tikimės taikos, bet nieko gera nematyti" (Jer 14,19; dar žr. 2,37).
14. Viltis be Dievo turi rasti pakaitalą kūrinijoje
Teiginys: Į Dievą sudedama viltis, tikėjimas bei pasitikėjimas Juo gali būti sugriauti tik suradus pakaitalą. Kadangi nėra kito pasaulio Kūrėjo, šis pakaitalas gali būti tik pačios kūrinijos dalis – stabai, žmonės, angelai, gamta ar pinigai.
Tai aiškiai iliustruoja nuopuolis (Pr 3,1.7). Pagal mūsų šiuolaikinį "neutralų" mentalitetą, Ieva galėjo atsakyti žalčiui: "Gali būti, kad Dievas nepatikimas ir kalbėjo netiesą. O tu? Jeigu aš suabejosiu Dievo žodžiu, turėtum man leisti suabejoti ir tavimi. Šiuo metu aš negaliu patikėti nė vienu iš jūsų. Taigi teks palaukti!" Žinoma, toks pokalbis neįvyko ir negalėjo įvykti. Ieva tegalėjo prarasti pasitikėjimą Dievu ir patikėti velniu. Ji negalėjo suabejoti Dievu ir čia pat nepatikėti kuo nors kitu. Neutralumo nėra nei kritinėse studijose, nei etiniuose sprendimuose. Ieva negalėjo paprasčiausiai išklausyti abiejų pusių ir laukti rezultatų – ji turėjo gyventi, veikti ir spręsti. Ji negalėjo patikėti ar paklusti iš karto abiem.
15. Dievo, kaip vilties pagrindo, neįmanoma pakeisti nei viešai, nei slapčia – kaip Mamonos religijoje
Teiginys: Bet kokia viltis, kuri galiausiai neatsiremia į Dievą, pasirodys esanti apgaulinga, nes jos pagrindas neteikia jokių garantijų ir kada nors žlugs pats.
Pažvelkime į europiečių meilę pinigams ir pasvarstykime, kokias pasekmes klaidingos viltys palieka kasdieniniame gyvenime. Kalno pamoksle Jėzus pasakė: "Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai" (Mt 6,24; dar žr. Lk 16,13). Prieš tai Jis buvo įspėjęs mus nekaupti turtų žemėje, "nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis" (Mt 6,21; dar žr. Lk 12,34). Tai nebuvo naujas įstatymas, nes "neteisingąją Mamoną" (Lk 16,9; šis graikiškas žodis reiškia "neteisingas" arba "blogas") kritikavo ir Senasis, ir Naujasis Testamentas. Biblija gina asmeninę nuosavybę (pavyzdžiui, Dešimtyje įsakymų), skatina mus dirbti, o ramybę ir klestėjimą kartais vadina Dievo dovanomis. Ji akcentuoja, kad "darbininkas vertas savo užmokesčio" (Lk 10,7, dar žr. 1 Tim 5,18), ir tai ne tik darbininkui
leidžia džiaugtis sąžiningai pelnytomis pajamomis, bet ir kritikuoja tuos, kurie nenori atlyginti jam už darbą. Tam pritaria Jėzaus brolis Jokūbas: "Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į Galybių Viešpaties ausis" (Jok 5,4; dar žr. 5,1–6 ir Įst 24,15).
Pasak Jėzaus, nė vienas, tarnaujantis Mamonai, tuo pat metu negali tarnauti Dievui. Meilė pinigams Biblijoje laikoma blogio šaknimi (1 Tim 6,10). Atkreipkite dėmesį, kad nuodėmių priežastis yra ne patys pinigai, o meilė jiems. Jėzaus perspėjimas netarnauti Mamonai krikščionybės etikoje visada atliko svarbų vaidmenį. "Remiantis pirmuoju Dievo įsakymu, Dievo ir Mamonos priešprieša nulėmė Liuterio mąstymą apie ekonomiką." (H.-J. Prien, Luthers Wirtschaftsethik)
Nuodugniai pastudijavus Jėzaus teiginius Kalno pamoksle, aiškėja, kad jie ne tik smerkia gyvenančius vien dėl Mamonos (arba, kaip pasakytų Marksas, dėl kapitalo). Mamona buvo išaukštinta iki religijos, prilygstančios bibliniam tikėjimui Dievu. Jeigu Jėzus nebūtų paminėjęs pagoniškos dievybės vardo, būtume geriau supratę, ką Jis norėjo pasakyti. Jis galėjo pasakyti, kad mes turime turėti tik vieną Dievą. Mes meldžiamės arba Biblijos Dievui, arba "Mamonai", bet, kaip žinome, "Mamona" šiuo atveju reiškia ne dievybę, o turtą, pinigus ir kapitalą. Evangelijoje pagal Luką 16,13 Jėzus pakartojo: "Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai" (išvertus iš graikų kalbos – "pinigams"), bet keliomis eilutėmis anksčiau (Lk 16,9.11) Jis pavartojo šį terminą, kalbėdamas ir apie versle naudojamus pinigus.
Taigi Mamonos religija gali pakeisti tikėjimą Biblijos Dievu. Būtent šis veiksnys neleido turtingam jaunuoliui sekti Jėzumi – mat pinigus jis mylėjo labiau už Dievą (Mt 19,16–30; Mk 10,17–31; Lk 18,18–30). Jaunuolis vykdė visus Dievo įsakymus, išskyrus pirmąjį: "Neturėk kitų dievų, tik mane vieną". Nors pinigų religijoje nėra dievų, šventikų ar šventyklų (bent jau to, ką galėtume pavadinti šventyklomis), tai ateistinė religija, religija be Dievo (graikiškai: "a" – be; "theos" – Dievas). Gal Jėzus lygina du nesulyginamus dalykus? Gal Dievas priklauso religijos sričiai, o "Mamona" – ekonomikos, verslo ir gyvenimo būdo dalis?
Biblijoje religija niekur netraktuojama kaip teorinis dalykas. Svarbu ne tai, ar koks nors judėjimas, filosofija, gyvenimo būdas pretenduoja būti religija, o tai, kas sąlygoja mūsų kasdienio gyvenimo vertybes – ne tik teoriškai, bet ir tikrovėje. Pagaliau Šventajam Raštui rūpi viltis ir tikėjimas Biblijos Dievu. Svarbu ne tai, ar mes tikime, kad egzistuoja Dievas, o tai, ar sudedame savo egzistencijos viltis į Jį. "Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba" (Jok 2,19). Ir Senajame, ir Naujajame Testamente žodis "tikėti" reiškia "pasitikėti, priklausyti, laikyti patikimu", o tai akivaizdžiai implikuoja viltį. Jei mes tikime Dievą, vadinasi, laikome Jį absoliučiai patikimu, rimtai žiūrime į viską, ką Jis pasakė ir padarė kaip Kūrėjas bei Gelbėtojas, ir planuojame savo gyvenimą pagal Jo egzistenciją ir Jo Įstatymą.
Religija – tai visi šios biblinės vilties ir šio tikėjimo varžovai. Kuo aš visiškai pasitikiu? Kas suteikia mano gyvenimui fundamentalios prasmės? Kas valdo mano širdį? Kas lemia mano sprendimus? Kas turi lemiamą žodį mano gyvenime? Koks mano galutinis tikslas? Ką aš labiausiai mėgstu? Kaip aš pateisinu savo troškimus? Jobas pripažino Dievo teisę jį teisti: "Jeigu dėjau viltis į auksą, sakydamas tauriajam auksui: 'Tu mano apsauga... tai irgi teistinas nusižengimas’" (Job 31,24.28). Kaip rodo Jobo išpažintis, nors žodžiai "viltis" ir "pasitikėjimas" gali būti taikomi tik Dievui, mes dažnai vartojame juos, kalbėdami apie užslėptas religijas. Šią mintį pakartoja patarlė: "Kas pasitiki savo turtais, tas nuvys" (Pat 11,28). Psalmėje 49,7 kalbama apie žmones, "kurie pasitiki savo turtais ir didžiuojasi savo lobių gausumu" (dar žr. Ps 52,9). Pinigų religija Biblijoje dažnai apibūdinama tais pačiais žodžiais, kaip ir žmogaus bendravimas su Dievu.
Pirmame laiške Timotiejui 6,17 Paulius perspėja turtuolius nedėti vilčių į "nepatikimus turtus", bet verčiau į Dievą. Laiške efeziečiams 5,3–5 jis smerkia godulystę, ir, kaip ir Senajame Testamente, priduria, kad tai yra stabmeldystė.
16. Kova su apgaulingomis viltimis
Teiginys: Dievas sužlugdys neteisingas viltis ir Jis nori, kad mes pranašiškai tai išaiškintume.
Kalbėdamas apie Dievą, Jobas pasakė: "…tu sunaikini žmogaus viltį" (Job 14,19). Kartais Dievas net tikinčiuosius atveda į absoliučiai beviltiškas situacijas, kad jie išmoktų viltis tik pačiu Dievu. Raudų knygos autorius Jeremijas dejavo: "Nejau mus taip pribloškei, kad jau nebėra mums išgydymo? Tikėjomės taikos, bet nieko gera nematyti; laukėme išgydymo, ir štai vien siaubas!" (Jer 14,19; dar žr. 8,15).
Dėl šios priežasties viena iš svarbiausių Senojo Testamento pranašų pareigų buvo išsklaidyti apgaulingas viltis, kad ir į ką jos būtų sudėtos – į netikrus dievus, apgaulingas politines sąjungas, melagingus karalių pažadus ar optimistines netiesą sakančių pranašų spėliones. Mes turime pasikliauti ne žmonėmis (Jer 17,5; 48,13), ne savo teisumu (Ez 33,13), ne religiniais simboliais, kaip šventykla (Jer 7,4), ne stabais (Hab 2,18), o tik Dievu.
Europos istoriją formavo netikri pranašai, kaip Hitleris bei Stalinas, ir daugelis kitų mažiau žinomų apgavikų. Pranašiškas tokių apgaulingų vilčių atskleidimas yra viena iš svarbiausių Europos bažnyčių bei tikinčiųjų pareigų. Deja, šios pareigos mes pernelyg dažnai nevykdome.
Šaltinis: Tomas Širmacheris, Viltis Europai – 66 Teiginiai (VTR, 2004)
