„Velnias visuomet laukia manęs“

Liuterio auksinės mintys (III)

"Visų Vokietijos miestų municipaliteto nariai, atgaivinkite ir išlaikykite krikščioniškas mokyklas"
Vokiškose žemėse mes matome, kaip visur leidžiama sunykti mokykloms...
Todėl, mano mielieji ponai ir draugai, Dievo meilės ir vargšo jaunimo vardan prašau visų jūsų – nenuvertinkite šito reikalo, kaip kad daugelis daro nežinodami to, ką galvoja pasaulio valdovas. Juk tai didelis rimtas reikalas. Kristui ir visam pasauliui svarbu, kad mes padėtume ir patartume jauniems žmonėms. Taip bus padėta ir patarta ir mums visiems. Pasvarstykit, kaip reikėtų su oria krikščioniška rimtimi pasipriešinti tokiai tyliai, slaptai ir klastingai velnio pagundai. Mielieji ponai, kasmet reikia tiek daug pinigų išleisti patrankoms, keliams, užtvankoms ir aibei panašių dalykų tam, kad miestas turėtų laikiną santarvę ir ramybę. Daug daugiau reikėtų skirti nepasiturinčiam, varganam jaunimui, bent jau tiek, kad būtų galima išlaikyti vieną ar du tinkamus žmones – mokytojus...
Taip, tu dar kartą pasakysi, kas tos mokyklos: kokia gi mums nauda studijuoti lotynų, graikų, hebrajų kalbas bei kitus mokslus? Jei galėtume vokiškai gerai suprasti Bibliją, Dievo Žodį, mums to pilnai palaimai pakaktų! Atsakysiu: deja, gerai žinau, kad mes, vokiečiai, visuomet buvome ir liksime bestijos ir neprotingi galvijai, kaip mus vadina aplinkiniai kraštai ir ko mes tikriausiai užsitarnaujame...
Iš tiesų, jei iš kalbų ir nebūtų jokios naudos, tai teisingumo dėlei mus turėtų džiuginti ir įkvėpti jau vien tai, kad ji (kalba) yra tokia tauri, gera Dievo dovana...
Todėl, mieli vokiečiai, atverkime akis, padėkokime Dievui už šį taurų brangakmenį ir tvirtai laikykimės jo, kad jis mums vėl neišsprūstų ir kad velnias iš mūsų vėl nepradėtų juoktis. Nes negalime paneigti fakto, jog nežiūrint to, kad Evangelija atėjo ir kasdien ateina vien iš Šventosios Dvasios, ji vis dėlto atėjo per kalbą, per ją užaugo ir per ją turi tvirtai laikytis...
Kuo brangesnė mums Evangelija, tuo tvirčiau saugokime kalbą...
Aš pageidaučiau, kad berniukai vienai ar dviem valandom per dieną eitų į mokyklą, o likusį laiką dirbtų namie, mokytųsi amato ar dar ko nors taip, kad abu dalykai eitų išvien... Taip pat ir mergaitė galėtų rasti laiko vieną valandą per dieną pasimokyti mokykloje ir, nepaisant to, gerai atlikti savo pareigas namuose.

"Apie nelaisvą valią"

Būna dvejopas Rašto aiškumas, kaip ir dvejopa tamsa, vienas, išorinis, tarnauja žodžiui, o kitą supranta širdis. Kalbant apie vidinį supratimą, joks žmogus nė vienos raidelės nesupras Rašte, neturėdamas Dievo Dvasios... O kalbant apie išorinį aiškumą, nebelieka jokio tamsumo ir dviprasmiškumo, nes viską, kas surašyta, žodis ištraukia į tikrą šviesą ir viešai paskelbia visam pasauliui.

Laiške romiečiams 1,18 Paulius moko, kad visi, be išimties, žmonės yra nusipelnę Dievo bausmės. "Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir nedorybę, kai teisybę jie užgnaužia nedorybe". Jei visi žmonės turi "laisvą valią" ir virš visų, be išimties, kybo Dievo rūstybė, tuomet iš to išplaukia, kad "laisva valia" juos veda tik viena kryptimi – į "bedievystę ir nedorybę". Taigi kur "laisvos valios" jėga, kuri padėtų jiems teisingai elgtis? Jei "laisva valia" egzistuoja, tai neatrodo, kad ji padėtų žmonėms išsigelbėti... Tiek žydai, tiek graikai atkakliai stengėsi susitaikyti su Dievu. Bet, nepaisant visų savo pranašumų ir "laisvos valios", jie patyrė visišką nesėkmę.

Nėra trečios žmonių grupės, esančios tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, kuri galėtų išsigelbėti pati. Žydai ir pagonys sudaro visą žmoniją ir virš jų visų kybo Dievo rūstybė. Nė vienas žmogus nesugeba atsigręžti į Dievą. Jis pirmas turi jiems apsireikšti. Jei esant "laisvai valiai" būtų įmanoma atrasti tiesą, be abejo, nors vienas žydas kur nors būtų ją atradęs!

Laiške romiečiams 3,20 Paulius rašo: "Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę". Įstatymo tikslas yra parodyti, kokia yra nuodėmė, kad ji veda į mirtį, pragarą ir į Dievo rūstybę. Įstatymas gali tik atskleisti šiuos dalykus. Jis negali mūsų nuo jų išlaisvinti. Išlaisvinimas ateina tik per Jėzu Kristų, kaip mums apreikšta Evangelijoje. Nei protas, nei "laisva valia" negali nuvesti žmonių pas Kristų, nes tiek protą, tiek "laisvą valią" reikia apšviesti įstatymo šviesa, norint parodyti jų sugedimą... Įstatymas reikalingas tam, kad žmonės pamatytų savo pavojingą būklę ir todėl trokštų vaistų, kurie atrandami tik Kristuje.

Žmogus, vardu Origenas, teigė, kad kiekvienas žmogus turi "sielą", dėl kurios jis sugeba apsispręsti gyventi pagal kūnišką prigimtį arba pagal "Dvasią". Tai tik jo vaizduotės padarinys. Jis tai susapnavo! Jis neturi jokių įrodymų. Tiesa yra ta, kad nėra tarpinės būsenos. Viskas, kas be Dvasios, yra kūniška prigimtis, o pačios geriausios kūniškos prigimties pastangos yra priešiškos Dievui... Tie, kurie netiki, nėra išteisinti, o tie, kurie išteisinti, yra nusidėjėliai, kurie tariamai "laisva valia" gali sukurti vien tik blogį. Taigi "laisva valia" yra niekas kitas, tik nuodėmės, mirties ir Šėtono vergas. Tokia "laisvė" iš viso nėra jokia laisvė.

Šie du skyriai [Rom 7, Gal 5] atskleidžia, kad netgi tikrai tikinčių krikščionių kūniškos prigimties jėga yra tokia stipri, kad jie negali daryti to, ką jie žino, jog turėtų ar norėtų padaryti. Žmogiškoji prigimtis yra tokia bloga netgi tuose žmonėse, kuriuose yra Dievo Dvasia, kad jie ne tik nesugeba atlikti to, kas gera, bet netgi kovoja su tuo. Ar įmanoma, kad neatgimusiuose žmonėse glūdi jėga, padedanti daryti gera?

Skaitome: "Leidau pasirinkti gyvenimą ar mirtį, palaiminimus ar prakeikimus. Tad pasirink gyvenimą" [Įst 30,19]. Tu sakai: "Ar gali būti kas nors aiškiau nei tai, jos šis žmogus turi pasirinkimo laisvę?" Atsakau tau – tu esi aklas! Kai Mozė pasakė: "rinkis gyvenimą", ar žmonės jį pasirinko? Jei jie tai būtų padarę, Šventosios Dvasios darbas būtų buvęs nereikalingas. Tu sakai: "Juokinga sakyti žmogui, stovinčiam kryžkelėje: "Keliauk tuo keliu, kuriuo nori", kai jam atviras tik vienas iš jų". Kokia kvaila iliustracija! Kad stovime kryžkelėje – tiesa, bet ne vienas iš kelių, o abu jie mums uždari. Be Dievo malonės mes nesugebame pasukti keliu, vedančiu į gėrį. Be Dievo leidimo netgi negalime pasirinkti kito kelio! Laiške romiečiams 3,20 Paulius nesako: "per įstatymą mes suvokiame jėgą arba gerumą". Jis nesako: "per įstatymą suvokiame valios jėgą". Jis sako: "Per įstatymą mes pažįstame nuodėmę". Įstatymas nurodo ne tai, ką žmonės gali daryti, bet ką jie turėtų daryti... Įsakymai sukurti tam, kad išdidžiam žmogui parodytų jo bejėgiškumą.

Turime aiškiai atskirti apreikštąją Dievo valią nuo Jo paslėptosios valios. Dievas savo paslėpta valia numato, kad tie, kuriuos Jis išsirenka, gaus Jo malonę. Mes turime ne klausinėti apie tai, bet nuolankiai garbinti. Turime rūpintis tuo, ką Dievas mums yra apreiškęs, o ne tuo, ką Jis pasilieka sau.

Tu [Erazmas] negali pripažinti, kad Dievas turi teisę piktuosius pasmerkti amžinai ugniai. Samprotauji, kad tai neišmintinga, nes Dievas juos sukūrė tokius, kokie jis yra. Taigi nerandi tiesos! Pats atsiduri bambeklio, apie kurį Paulius kalba Laiške romiečiams 9,19 vietoje: "Kodėl Dievas mus kaltina? Kas gali atsispirti Jo valiai?" Taigi žmogiškas mąstymas reikalauja, kad Dievas elgtųsi pagal žmogaus supratimą, kas yra teisu, o kas – klaidinga. Viską sukūrusioji didybė turi nusilenkti savo kūriniams! Turi būti sukurtos tokios taisyklės, kad Dievas pasmerktų tiktai tuos, kurie, mūsų supratimu, to nusipelno! Kai Dievas išgelbsti tuos, kurie nusipelno priešingo, niekas nesiskundžia. Tačiau kai Dievas juos pasmerkia, reiškiamas didelis protestas. Čia atsiskleidžia žmogaus širdies piktybė. Taip mąstydami žmonės negarbina Dievo kaip Dievo. Jie atima iš Dievo Jo aukščiausąją valdžią. Mes galėsime suvokti, kad teisusis Dievas gali išgelbėti bedievius žmones, tik tuomet, kai pateksime į dangų. Taigi kaip mums suvokti, kad teisusis Dievas gali pasmerkti bedievį?
Nėra tarpinės teritorijos tarp Dievo ir Šėtono karalystės. Jei žmogus nėra Dievo karalystėje, jis turi būti Šėtono karalystėje.

Iš "Čia aš stoviu – Martyno Liuterio gyvenimas" (R.H. Bainton)

Indulgencijos iš tikrųjų yra žalingos, nes jos kliudo jų gavėjui išsigelbėti per malonę ir suteikia apgaulingą saugumo jausmą. Krikščionims reikia skelbti, kad vertingiau yra šelpti stokojančius, negu stengtis įsigyti atlaidus. Tas, kuris nesušelpia vargstančio, o įsigyja už tuos pinigus indulgencijas, laimės ne popiežiaus malonę, o Dievo rūstį.

Pripažįstu, kad klydau sakydamas "Indulgencijos mažina tikinčiųjų pamaldumą ir dievobaimingumą". Aš atšaukiu savo tvirtinimą, aš sakau: "Indulgencijos yra bedieviškiausios apgavystės ir sumanymai, sugalvoti pačių didžiausių sukčių popiežių, jomis jie apgauna sielas ir sunaikina gerus tikėjimo darbus".

Tebūnie žinoma, kad, kai aš sakau, jog Romos popiežiaus valdžia yra nustatyta žmonių matais, aš visai neskatinu nepaklusnumo. Bet mes negalime sutikti su tuo, kad visos Kristaus kaimenės avys buvo pavestos vien tiktai Petrui. Kas tada buvo duota Pauliui? Kai Kristus Petrui pasakė: "Ganyk man avis", Jis neturėjo omeny, kad niekas jų negali ganyti be Petro leidimo. Taip pat aš niekada nesutiksiu, kad Romos popiežiai negali klysti ir kad jie vieni tegali aiškinti Šventąjį Raštą. Popiežiaus dekretai pagal naująją gramatiką pakeičia Kristaus žodžius, vietoje "Tu esi Petras" pakeičia į "Tu esi popiežius". Šiais dekretais panaikinama Evangelija.

Nors Dievas yra visur ir kiekvienam tvarinyje, ir aš Jį galiu rasti, sakysime, akmenyje, ugnyje, vandenyje ar virvėje (nes Jis neabejotinai yra ir čia), tačiau Jis netrokšta, kad aš Jo ieškočiau kur nors kitur, kaip tik Žodyje, todėl aš neprivalau šokti į ugnį ar vandenį arba pasikabinti ant virvės. Jis yra visur, tačiau Jis nereikalauja, kad Jo ieškotume visur, o tik ten, kur yra Žodis. Ir jeigu mes tikrai ieškosime, tai ir surasime Jį tiktai Žodyje.

Pasaulis ir masės yra ir visada bus nekrikščioniškos, nors jie yra pakrikštyti ir vadinami krikščionimis. Tai rodo, kad žmogus, išdrįses valdyti bendruomenę arba visą pasaulį pagal Evangeliją, būtu kaip piemuo, į vieną gardą suvaręs vilkus, liūtus, erelius ir avis. Avys, aišku, būtų taikios, bet jos neilgai teišgyventų. Pasaulį rožiniu nelabai tepavaldysi.

Tikėjimas yra laisvas veiksmas, nes niekas negali būti jėga priverstas tikėti. Erezija yra dvasinis reikalas, todėl jos negalima uždrausti apribojimais. Prievartos taikymas gali sustiprinti tiek tikėjimą, tiek ereziją arba gali sužaloti žmogaus dorumą, ir eretikas pasidarys veidmaniu – lūpomis ižpažins tai, ko netiki širdimi. Geriau leisti žmogui klysti, negu versti jį meluoti.

Kai burmistras vykdo savo pareigas, vargu ar bent ketvertas bus juo patenkinti. Kai tėvas baudžia savo sūnų, vaikinas nėra labai laimingas. Ši tiesa galioja visur. Kunigaikštis nieko negauna už savo vargus. Kai kas gal yra gundomas sakyti: "Tegu velnias būna burmistru. Tegu Liuciferis sako pamokslus. O aš einu į dykumą ir tarnausiu Dievui ten". Nelengva yra užduotis mylėti savo artimą kaip save patį. Kuo ilgiau gyvenu, tuo daugiau apmaudo turiu. Bet aš nemurmėsiu. Kadangi turiu savo darbą, tai pasakysiu: "Aš jį dirbu ne sau, ir aš jo nenutrauksiu. Mano darbas yra Dievui ir tiems, kurie nori išgirsti Evangeliją, ir aš nepersimesiu į kitą pusę".

Parodykite man visoje Visatoje nors vieną mirtingąjį, nesvarbu, kokio teisumo ir šventumo, kuriam į protą būtų atėjusi mintis, jog išganymo kelias yra tik tikėjimas į Tą, kuris yra Dievas ir žmogus, kuris numirė už mūsų nuodėmes, prisikėlė ir sėdi Dievo dėšinėje. Kas iš filosofų kada nors tai įžvelgė? Kas iš pranašų? Kryžius yra papiktinimas žydams ir kvailystė pagonims.

Nemanykite, kad katekizmas yra menkas daiktas, kurį galima skubotai perskaityti ir numesti šalin. Nors aš esu daktaras, turiu elgti kaip vaikas ir kas rytą, o ir šiaip turėdamas laiko, žodis po žodžio sukalbėti Viešpaties Maldą, Dešimt Įsakymų, Tikėjimo Išpažinimą ir Psalmes. Man tai reikėtų daryti kasdien, o tačiau ne visada išpildau. O šita smarkioji liaudis vienąkart perskaičiusi nori tapti dakatarų daktarais. Todėl aš prašau tuos išmintingus šventuosius leisti juos įtikinti, jog jie nėra tokie dideli daktarai, kaip kad mano. Dievo Žodžiu užsiėmęs, galėsi atsilaikyti prieš pasaulį, prieš kūną, prieš velnią ir visas blogas mintis. Štai tikrasis švęstas vanduo, su kuriuo išvaromas velnias.

Muzika yra nuostabi ir miela Dievo dovana, kuri mane dažnai žadindavo ir skatindavo džiaugsmingai maldai ir dėkojimui... Muzika nubaido velnią ir žmogų padaro linksmą, žmogus užmiršta bet kokį rūstumą, neskaistumą, pasipūtimą ir kitus panašius negerumus. Po teologijos aukščiausią vietą ir didžiausią pagarbą aš skiriu muzikai.

Kai einu gulti į lovą, velnias visuomet laukia manęs. Kai jis pradeda mane varginti, sakau jam: "velnie, aš turiu miegoti. Toks yra Dievo paliepimas: Dieną dirbk, naktį miegok. Taigi eik šalin". Jeigu tai nepaveikia ir jis atitempia mano nuodėmių sąrašą, aš jam sakau: "Taip, mielas senas bičiuli, aš visa tai puikiai žinau. O aš žinau dar daugiau, ką tu esi pražiūrėjęs. Turiu dar kelias nuodėmes, kurių tu nežinai. Prirašyk man dar ir jas". Jeigu jis vis dar nesitraukia ir spaudžia mane į kampą, kaltindamas mane kaip nusidėjėlį, aš pradedu jį niekinti ir sakau: "Šventasis šetone, melskis už mane. Tu, žinoma, per savo gyvenimą nesi padaręs nieko blogo. Tu vienas esi šventas. Eik pas Dievą ir gauk sau pačiam malonę. Jeigu tu nori mane padaryti nepriekaištingą, tai aš tau sakau: Gydytojau, pasigydyk pirma pats save."

Iš "Kelias, tiesa ir gyvenimas" (U. Saarnivaara)

Neįmanoma, kad Šventasis Raštas prieštarautų pats sau; taip tik atrodo neprotingiems... veidmainiams.
Biblija turi pati save aiškinti, kad jos ištraukos iš skirtingų vietų būtų palyginamos... Saugiausia Šventojo Rašto prasmės ieškoti ... ištraukas lyginant tarpusavyje.

Kristus tapo prakeikimu [už mus], tai yra Jis vietoj manęs tarsi nusidėjėlis stojo priešais Dievo rūstybę. Jis... sakė: "Tai Aš padariau Martyno padarytą nuodėmę". Taigi, remiantis [Dievo] įstatymu, Jis tikrai yra prakeiktas, tačiau ne dėl savo nuodėmės. Jis prisiėmė ir nešė ją dėl manęs. Todėl aš esu išlaisvintas iš įstatymo [prakeikimo] per Jį.

Bažnyčia žemėje... yra surinkimas žmonių, kurie girdi, tiki ir išpažįsta teisingą Kristaus Evangelijos mokymą, kuriuose yra Šventoji Dvasia, kuri juos šventina ir veikia žodžiu ir sakramentais.

Tikėjimas yra Dievo veikimas mumyse. Jis mus keičia ir verčia atgimti iš Dievo (Jn 1); jis užmuša senąjį Adomą ir sukuria visiškai kitokios širdies, dvasios, proto ir galių žmones bei su savimi atneša Šventąją Dvasią. O, Jis yra gyvybingas, aktyvus, galingas dalykas tasai tikėjimas; taigi, yra neįmanoma, kad jis nepaliaujamai nedarytų gerų darbų. Jis neklausia, ar čia esama kokių gerų darbų, kuriuos galėtų nuveikti, bet dar iki kylant tokiam klausimui, jis juos jau būna nuveikęs, ir visą laiką juos daro. Tas, kuris tokių darbų nedaro, yra žmogus be tikėjimo.

Pamaldaus žmogaus tikėjimas turi daug silpnumo... Matome... savyje priešingą dvasinę būseną, pvz. bailumą, svyravimą, nusiminimą, ir todėl nepajėgiame taip manyti [kad iš tiesų esame malonėje ir turime Švenatąją Dvasią]; mūsų sąžinė netgi tvirtina, kad pripažinti turint tokį apdovanojimą būtų negirdėtas įžūlumas ir puikybė... Kai žmogus jaučia [šitokias] abejones, lai jis gyvena tikėjimu, kovoja su abejone ir siekia tokio tikrumo, kad galėtų sakyti: "Žinau, kad esu priimtinas [Dievui] ir turiu Šventąją Dvasią ne dėl savo paties vertumo ir gerų savybių, bet dėl Kristaus, kuris už mus pakluso įstatymui ir prisiėmė Pasaulio nuodėmes. Pasitikiu Juo. Nors esu nuodėmingas ir silpnas, Jis yra teisus ir neapviliantis. Tad aš noriai klausaus, skaitau, giedu ir rašau apie Jį ir viliuosi ne ko kito, o kad Jo Evangelija taptų žinoma Pasauliui ir daugelis būtų atversti".


Sudarė Holger Lahayne