Volker Kessler
Valdžios žmonės bendruomenėje
Naujasis Testamentas apie valdžios žmones
Naujasis Testamentas kalba apie valdžios žmones bendruomenėje. Kalno pamoksle Jėzus įspėja: "Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių" (Mt 7,15 ir t.). Efezo vyresniuosius Paulius irgi ragina būti atsargesnius: "Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei ... Žinau, kad man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės" (Apd 20,28. 29).
Dažnai šias eilutes interpretuojame susiedami su klaidamoksliais. Tačiau bendruomenei grėsmę kelia ne tik klaidamoksliai. Išoriškai valdžios žmogus gali "atstovauti teisingam mokymui", tačiau iš esmės piktnaudžiauti bendruomene. Apibūdinimas "vilkai" primena žinomą alegoriją iš Ezechielio. Dievas kalba apie Judos vadus: "Jos didžiūnai lyg vilkai drasko grobį, lieja kraują, atima žmonių gyvastį, kad gautų neteisėto pelno" (Ez 22,27). Didžiūnai buvo ganytojai, "ganiusieji save pačius" (Ez 34,2). Vilkai, užsimaskavę kaip ganytojai, išnaudoja kaimenę saviems poreikiams, užuot rūpinęsi jiems patikėtomis avimis.
Diotrefo bruožai
"Aš esu šį tą parašęs Bažnyčiai. Bet mėgstantis jiems vadovauti Diotrefas nepripažįsta mūsų. Todėl, jei atvyksiu, priminsiu jo darbus, kuriuos jis daro, skleisdamas apie mus piktas kalbas; nesitenkindamas tuo, nei pats nepriima brolių, nei kitiems, kurie norėtų priimti, neleidžia ir net išmeta juos iš bendruomenės."
Vienas valdžios žmogus net pavadintas vardu: Diotrefas (3 Jn 9–10). Tai visokeriopu požiūriu labai tipiškas valdžios žmogus bendruomenėje. (Žinoma, esama tiek valdžios vyrų, tiek ir valdžios moterų).
1. Pasirodžius valdžios žmogui įsivyrauja tam tikras nerimas. Kai kurie broliai ir seserys sunerimsta, jie jaučia, kad kažkas negerai, ir pastebi, kad tai susiję su konkrečiu žmogumi.
2. Valdžios žmogus turi tikslą viešpatauti vienas. Kur bebūtų, jis visuomet nustato kryptį ir tai nepriklauso nuo to, ar oficialiai jis vadovauja tai grupei. Dėmesio trokšta bet kokia kaina. Neigiamas dėmesys jam geriau negu jokio. Jeigu žmonės ant jo širsta, – puiku: jis vienas yra dėmesio centre!
3. Valdžios žmogus nerimtai priima kritiką. Jis gyvena pagal šūkį: "Aš visiškai negaliu suprasti, kodėl daugeliui krikščionių taip sunku atsiprašyti. Jeigu aš suklysčiau, kaipmat atsiprašyčiau".
4. Valdžios žmogus pasinaudoja kitų užmaršumu. Daugelis pamiršta, kas buvo įvykę. Tad valdžios žmogus irgi gali nepaisyti bendrų nutarimų. Kiti juk tų sprendimų nebeatsimena.
5. Valdžios žmogus jaučia kritiškų klausinėjimų grėsmę. Žmones, kurie jam atrodo grėsmingi, jis juodina. Tai jis daro ir viešai (būdinga valdžios vyrams), ir daugelyje mažų grupelių (būdinga valdžios moterims). Jeigu jūs tai vienur, tai kitur asmeniškai kalbėdamiesi pasakysite žodelį prieš kokį nors asmenį, informacija bus perduota iš lūpų į lūpas ir vėliau padarys poveikį. Apšmeižtasis staiga neteks pasitikėjimo bendruomenėje ir stebėsis, kodėl prieš jį susidarė toks nepalankus klimatas.
6. Jeigu valdžios žmogui gresia pralaimėjimas, jis darys viską, kad vėl paimtų viršų. Jis imsis vis drastiškesnių priemonių. Reikalui esant, nors ir būdamas bendruomenės nariu, jis griebsis melo.
7. Valdžios žmogus įkuria sąjungas. Aplink save jis suburia draugų ratą, remiantį jį. Vyksta poliarizacija. Kas už mane, kas prieš mane?
8. Tą, kuris jam kelia per didelį pavojų, jis išstumia iš bendruomenės. Išoriškai jis tokiu būdu apsaugo bendruomenę. Juk iš bendruomenės jis ištremia kiekvieną, kuris turi "kritikos dvasią". Bėgant metams, kai kuriuos valdžios žmones persekioja visa virtinė "lavonų". Žmonės ateina į Biblijos namų grupeles, bendruomenes, bendrai dirba, po poros metų tampa dvasiškai savarankiški ir pavojingi valdžios žmogui. Jis išspiria juos laukan ir atsiveda naujokų. Ratas sukasi iš naujo.
Geismas valdyti
Dauguma žmonių kartais trokšta valdyti. Kas nuolat į tai įsitraukia, gali įgyti valdžios maniją. Yra skirtumas kartais peržengti asmeninės kompetencijos ribas bei piktnaudžiauti savo valdžia, ir visiškai pasiduoti aistrai valdyti. Tai toks pat skirtumas kaip tarp paprasto alkoholio padauginimo ir alkoholizmo. Žinoma, tuo proginis piktnaudžiavimas nėra pateisinamas. Čia svarbu pajausti skirtumą. Kai kurie, turintys vadovavimo atsakomybę, mūšio įkarštyje peržengia kompetencijos ribas. Jie priima sprendimus, bet vėliau supranta, kad vis dėlto reikėjo pasitarti su kitais. Jeigu jiems apie tai pasakoma, dažnai jie apgailestauja ir kitąkart susilaiko. Nuo asmenybės priklauso dalykų vertinimas ir santykiai su kitais. Asmenybę susargdina nuolatinis buvimas nuodėmėje.
Dominuojantis tipas dar nėra valdžios žmogus
Dominuojantys žmonės dažnai prilyginami valdžios žmonėms. Toks sulyginimas ir vienaip, ir kitaip neteisingas. Juk valdžios žmogumi gali tapti ir kitokio asmenybės tipo asmuo. Taip gali atsitikti, pavyzdžiui, su sąžiningu žmogumi, kuris iš baimės, kad kas nors susiklostys blogai, visa nori kontroliuoti ir visur kišasi. Gali būti, kad valdžios žmogus viešai lieka nepastebėtas, bet iš tikrųjų stipriai veikia bendruomenę. Be to, ne kiekvienas dominuojančiai pasirodantis asmuo yra valdžios žmogus. Skiriamasis kriterijus toks: kaip asmuo reaguoja į padarytas klaidas? Ar progai pasitaikius jis visiškai atiduoda atsakomybės sritis, ar nuolat didina savo įtakos sferą? Ar įmanoma išsiaiškinti problemas ir jas pašalinti, ar tik didinamas spaudimas tuos dalykus iškėlusiajam?
Literatūra apie valdžios žmonių požymius
Knygoje "Vilkai avių kailyje: valdžios žmonės bendruomenėje" norvegas Edinas Lovåsas taip apibendrina savo patirtį: "Praėjus keturiasdešimčiai sielovadinio darbo metų pasibaisėjau tuo, kokio masto kančias dėl valdžios žmonių turi ištverti krikščionys, jų grupės ir bendruomenės". Autorius pastebi, kad valdžios žmonės dažnai yra žavūs bei protingi ir atrodo labai dvasingi. Be to, jų veikla sėkminga, organizacija arba bendruomenė jiems vadovaujant auga. Taigi labai sunku juos demaskuoti.
"Kitų žmonių kaltės jausmas yra mėgstamiausias valdžios žmonių ginklas". Jie piktnaudžiauja jautria kitų sąžine. Jie akylūs stebėtojai ir retai išreiškia nepagrįstus kaltinimus. Jeigu jie kam nors pasako: "Tu negerai padarei", tuomet tas asmuo skausmingai susigūžia, – jis žino, kad ne viskas buvo teisinga. Kas nuolat patiria tokius kaltinimus, tampa pažeidžiamas. Susidaro paradoksali situacija: viena vertus, auka atstumia valdžios žmogų, antra, spokso jam į akis, kad vėl gautų kritikos. Kaltės ginklais valdžios žmogus užmuša kito žmogaus savivertės jausmą. Galiausiai asmuo netenka bet kokio pasitikėjimo savimi ir nebežino, nei ką, nei kaip ką nors daryti. Apimtas bejėgiškumo jis kreipiasi į valdžios žmogų. Šis guodžia jį: "Pasitikėk manim, daryk taip, kaip tau sakau, ir bus viskas gerai".
Padėti gali ir amerikiečio George’o K. Simono pastebėjimai sekuliarioje knygoje "Vilkai avies kailyje". Valdžios žmonės dažnai užslepia agresyvumą, taigi savo tikslus jie pasiekia ne atvirai reikšdami agresiją, bet apsukriai manipuliuodami. "Jeigu užslėpto agresyvumo auka pirmą kartą kreipiasi į terapeutą, dažnai ji net nežino, kodėl blogai jaučiasi. Ji žino tik tai, kad yra sutrikusi, įsibaiminusi arba depresyvi. Palengva ji atpažįsta, kad tai susiję su konkrečiais žmonėmis, kurie sukelia jai jausmą, esą ji nėra normali. Ji nepasitiki tais žmonėmis, tačiau nežino kodėl. Ji pyksta ant jų, bet dėl kažkokios priežasties pati jaučia kaltę". Toks fenomenas dažnas valdžios žmonių aukoms. Daugumą per susidūrimą apima jausmas "aš nenormalus!" Apie tai kalba vadovai, atsakingi už personalą. Vyksta pokalbiai, bandoma išsiaiškinti ir iš pradžių atrodo, kad viskas aišku, tačiau vienaip ar kitaip viskas dar pablogėja. Tai trikdo.
"Kompaniono" atsakomybė
Korinto bendruomenei Paulius parodo, kaip ji leidžiasi silpninama "antapaštalių": "Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai prieš jus puikuojasi, kai užgauna per veidą" (2 Kor 11,20). Keista, krikščionys savanoriškai leidosi (ir leidžiasi) pavergiami. Paulius paaiškina bendruomenei, kad ji yra atsakinga, kadangi ji leidžia kitiems save išnaudoti! Valdžios žmonės tokį šansą turi tik dėl to, kad kiti taip šauniai įsitraukia į žaidimą. Kiekvienas piktinasi mėgstančiu ilgas kalbas, kai jis per šventės atidarymą kalba 25 vietoj suteiktų 5 minučių. Bet nė vienas jo nesustabdo! Pilstytojas gali piktnaudžiauti galimybe, nes kiti jam leidžia kalbėti. Krikščionių bendruomenės valdžios žmogui irgi suteikia geras sąlygas tarpti jo valdžios geiduliams. Pirma, dvasiniai vadovai turi valdžią kitiems. Todėl šia valdžia galima piktnaudžiauti. Antra, kai kurie krikščionys puoselėja iliuziją: "Taip būna pasaulyje, bet ne pas mus bendruomenėje". Trečia, remiantis aukštu asmeniniu moraliniu standartu, tokie dalykai neįsivaizduojami. Kas neįsivaizduojama, tai paskui ir nepriimama rimtai. Ketvirta, nuolanki krikščionių laikysena atiduoda juos į valdžios žmogaus rankas. Mes – pagrįstai – susilaikome nuo griežtų kitų žmonių vertinimų. Mes buvome išmokę, kad tie, kurie nori mums ką nors įpiršti, neturi iš tiesų piktų kėslų. Todėl būtina suprasti jų jausmus. Penkta, tarp krikščionių vyrauja perdėtas harmonijos poreikis. Svarstyti vidaus problemas bendruomenėje nemėgstama. Kas nurodo į galimą problemą, tampa lyg koks kabeika bei kritikas ir išgirsta: "Tu esi problema". Šešta, kai kuriose bendruomenėse vadovavimo struktūra labai neaiški. Jeigu nėra aiškiai nustatyta, kas dėl ko turi teisę spręsti, viršų paima visuomet tas, kuris smarkiau baksnoja alkūnėmis. Septinta, valdžios žmogus krikščioniškoje vadovavimo pozicijoje turi remtis dievišku autoritetu. Kas dėl to abejoja, aiškiai abejoja Dievu.
Tipiškos valdžios žmonių aukos
Ne kiekvienas tampa valdžios žmogaus auka. Gali atsitikti, kad asmuo A ką nors laiko valdžios žmogumi, kai asmuo B be galo stebisi, kad A meta tam trečiam asmeniui tokius kaltinimus. Kas valdžios žmogui nekelia jokios grėsmės, dažniausiai sulaukia jo prielankumo.
Ar tampama auka, priklauso ir nuo paties asmens. Kai kurios moterys kenčia nuo savo vyrų alkoholizmo ir smurto. Kai joms pavyksta išsilaisvinti nuo tokio vyro, jos pasirenka naują partnerį – girtaujantį ir nevengiantį kumščio. Taigi kai kurie nuolat susiduria su valdžios žmonėmis. Kas kartą buvo auka, turėtų pamąstyti, kodėl būtent jis ja tapo. Ypač kyla pavojus tokiems asmenybių tipams:
Ankstyvosios vaikystės bejėgiškumas sukuria gyvenimo stilių, puikiai tinkantį prie "užvaldančios" valdžios žmogaus savybės. Šiam tipui būdingas nusižeminimas, harmonijos troškimas, asmeninės kaltės bei menkavertiškumo jausmas. Jo paties sielos, o kartais ir kūno įspėjamieji signalai praleidžiami negirdomis ir paverčiami kaltės jausmu prieš valdžios žmogų.
Sąžiningas žmogus stengiasi visuomet viską padaryti teisingai. Valdžios žmogus tokį asmenį galės minkyti savo rankose kaip vašką, jeigu jam pavyks perduoti "nepakankamumo" jausmą. Jis neva nepakankamai kruopštus, nepakankamai dėmesingas, nepakankamai dvasingas ir pan. Sąžiningi žmonės sąžiningai elgiasi su kitais ir to paties laukia iš kitų. Jie deda visas pastangas gindami nuskriaustus žmones. Taip jie tampa pavojingi valdžios žmogui, kuris rūpinasi tik savo paties gerove.
Į santykius orientuoti žmonės pasiruošę daug ką paaukoti gerų santykių vardan. Kai kurie dėl santykių patys pasiaukoja. Vėliau valdžios žmogus gali jais pasinaudoti kaip apsauginiu skydu. Jie gina jį nuo išpuolių ir tokiu būdu yra išnaudojami.
Kaip elgtis su valdžios žmogumi
1. Melskitės ir veikite! Kai Dovydui reikėjo apsiginti nuo savo sūnaus, jis meldėsi, kad pastarasis priimtų klaidingus sprendimus (2 Sam 15,31). Dievas išklausė šią maldą (2 Sam 17,14).
2. Tikroviškai įvertinkite kito asmens charakterį. Labiau kreipkite dėmesį į rezultatus ("vaisių", Mt 7,16), o ne į jo žodžius. Pasakymas "aš norėjau tik gero" parodo gryną dominavimą (jis sprendžia, kas jums gerai) ir neturėtų palikti didesnio įspūdžio.
3. Suraskite savo Achilo kulną. Kur jus lengva pažeisti, atakuoti? Kodėl kaip tik jūs patenkate į tokias situacijas?
4. Remdamiesi Mt 18,15–17, atkreipkite dėmesį į tris pokalbio vedimo fazes: iš pradžių tarp keturių akių, paskui su trečiu asmeniu, vėliau viešai bendruomenėje. Pabandykite susitarti taip, kad sprendimai būtų priimtini, aiškiai suformuluoti, įgyvendinami, realizuojami iki nustatyto termino ir patikrinami. Pavyzdžiui, priimamas sprendimas, kad asmuo iki 2001 m. sausio 31 d. atsisakys vienos iš šešių savo vadovavimo tarnysčių bendruomenėje.
5. Leiskite į viešumą valdžios žmogaus taktiką, kaip Jonas priminė ir viešai išdėstė Diotrefo darbus (3 Jn 10). Jeigu sprendimų nepaisoma, nukreipiama kalba nuo tos temos ir pan., atkreipkite į tai kitų dėmesį. Padarykite tai tokiu metu ir tokioje vietoje, kad kiti pastebėtų, apie ką kalbate.
6. Būkite pasiruošę galimiems padariniams! Jus gali apžmeižti, jūsų šeima gali būti įtraukta į bėdą arba jus gali pašalinti iš bendruomenės (3 Jn 10).
7. Venkite beviltiškų kovų. Kartais pasitraukimas yra vienintelis išsigelbėjimas (Mt 2,13; Apd 9,25; 17,10)!
Ar valdžios žmogus turi vilties?
Lovåsas rašo labai pesimistiškai. Džiaugiamės galėdami išgirsti liudijimų tų valdžios žmonių, kurie prisipažino tokie esą ir po to stengėsi pasikeisti. Savo poelgius, kuriuos anksčiau laikė normaliais, jie įvertino kaip nuodėmę. Viena moteris buvo išgujusi savo bendradarbį iš bendruomenės, o praėjus keleriems metams išpažino jam tą kaltę. Vienas bendruomenės vadovas, kuris anksčiau valdė bendruomenę, dabar gali būti tarnaujančiu jai vadovu. Dievas daro stebuklus! Bet vilties yra tik tada, kai valdžios žmogus pripažįsta, kad esmė čia ne vienoje vienintelėje situacijoje, kurioje jis netaktiškai pasielgė, bet kad visi jo siekiai nukreipti į klaidingą tikslą. Alkoholikas tik tuomet turi šansą pasikeisti, kai aiškiai suvokia savo priklausomybę ir nebebando menkinti "bokalo alaus" reikšmės. Atsikratyti per metų metus susiformavusių elgesio įpročių reikia laiko.
Esama dviejų priešingų pavojų. Pirmasis – nenoras pripažinti "valdžios žmogaus bendruomenėje" fenomeno. Taip sumenkinamos liguistos situacijos. Antrasis pavojus gali kilti tuomet, jei, pavyzdžiui, po tokio straipsnio pasirodymo prasidėtų raganų medžioklė. Žmonės gali imti svarstyti, kas jų bendruomenėje yra valdžios žmogus ir kitiems broliams bei seserims pradėti kabinėti etiketes. To mes nesiekiame.
Norėčiau padrąsinti tuos, kurie suprato bendruomenėje patekę į piktnaudžiavimo valdžia gniaužtus ir atvirai bei galbūt viešai apie tai prašneks. Daug paprasčiau susidoroti su tais jausmais bei įspūdžiais, kurie "iškelti į šviesą" nei užslėptais pojūčiais. Jausmai šiaip ar taip veikia mūsų mąstymą bei elgesį. Kur jausmai slopinami, ten vartojami netikri argumentai. Netikri argumentai veda į netikrą mūšį, reikalaujantį laiko ir jėgų, bet nepašalinantį konflikto priežasčių. Atviras subjektyvumas yra geriau nei netikras objektyvumas. Jausmams išsakyti reikia disciplinos. Kad tai įvyktų tinkamai, kartais padės trečias asmuo, nešališkas diskusijos vadovas, gerbiantis tam tikras pokalbio taisykles.
Jeigu bendruomenė smogs smarkų smūgį pribaigdama valdžios žmogų, tai bus beširdiška. Visiškas išgijimas įvyksta tada, kai pasveiksta ir bendruomenė, ir valdžios žmogus. Jeigu valdžios žmogus randa sveiką Dievo kelią, jis yra toks pat vertingas Dievo karalystės bendradarbis kaip ir kiti.
Volker Kessler, matematikos ir teologijos daktaras, vadybos reikalų patarėjas, krikščionių vadovų akademijos bendradarbis ( http://www.acf.de )
Šaltinis: "Prizmė" 2000/4; vertė Vilija Ulienė
