„Tyras, gaivus šimtmečių vėjas“

Kam šiandien reikia tikėjimo išpažinimų?

"Trokštame tiesos, bet savyje terandame netikrumą", sako B. Pascalis ("Mintys", 437). Mes, žmonės, esame nuo tiesos priklausomos, tiesos trokštančios, be tiesos negalinčios gyventi būtybės. Kodėl taip yra? Biblijos atsakymas trumpas, tiesus ir aiškus: todėl, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą (Pr 1, 26). O Dievas yra "tiesos Dievas" (Ps 31, 5, Burbulio vert.). Reformatorius J. Kalvinas sako: "Dievas nieko labiau nebrangina už tiesą... Niekas labiau neprieštarauja jo prigimčiai nei netiesa." T. Akvinietis prideda: "Dievas yra grynoji tiesa."

Dievas yra tiesa, jis yra tiesoje – tai reiškia, kad jis yra tikras, vienintelis tikras Dievas. Pagonių stabai – nukalti iš geležies ar išdrožti iš medžio, o "Viešpats – tikrai Dievas, jis gyvasis Dievas..." (Jer 10, 10). Sūnus taip pat yra "tikrasis Dievas" (1 Jn 5, 20); tą pats patvirtina: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas" (Jn 14, 6). Tiesos charakteristika priskiriama ir trečiajam Trejybės asmeniui: "Dvasia yra tiesa" (1 Jn 5, 6).

Kadangi Dievas yra tiesa, tai jis ir sako tiesą. Tai liudija ne viena Biblijos eilutė: "Tavo žodis yra tiesa" (Jn 17, 17; 2 Sam 7, 28), "tavo Įstatymas – tiesa" (Ps 119, 142). "Dievas tiesakalbis" (Jn 3, 33; Tit 1, 2), o palyginti su žmogumi, ši jo savybė dar ryškesnė: "Dievas išlieka tiesakalbis, o kiekvienas žmogus – melagis..." (Rom 3, 4) Visa tai galioja ir Dievo žodžiams, užrašytiems Biblijoje. Šventieji raštai taip pat yra "tiesos žodis" (2 Tim 2, 15).

Dievas yra teisingas, sako tiesą ir pagal ją elgiasi – visada išlieka ištikimas savo prigimčiai bei savo žodžiui. "Jo rankų darbas – tiesa ir teisingumas, jo įsakai tvirti, patikimi amžių amžiais, duoti tiesa ir teisumu" (Ps 111, 7–8). Dievas laikosi savo žodžio ir pažadų: "ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus" (Hbr 10, 23). Todėl galima pasikliauti juo, jo žodžiu bei darbais: "Juk Viešpaties žodis tiesus, visi jo darbai patikimi" (Ps 33, 4).

Šis tiesos Dievas yra mūsų krikščioniškos religijos pagrindas. Mūsų religija tvirtai susirišusi su JO tiesa. Dėl to be tiesos arba atitolę nuo jos negali būti ir krikščionių tikėjimo dokumentai – išpažinimai. Tikėjimo išpažinimai mums padeda pamatyti ir atpažinti tiesą, ja susižavėti ir imti suprasti, o supratus norėti jos pamokyti kitus, paliudyti pasauliui bei, reikalui iškilus, apginti.

Pažinti tiesą

Krikščionys išpažįsta, kad Dievo žodis yra tiesa, kurią visų pirma aptinkame rašytiniame žodyje, Biblijoje. Žodis apima labai platų temų spektrą, liečia beveik visas mūsų žmogiškojo gyvenimo sritis ir visais atžvilgiais mums byloja teisingus dalykus. Bet ne visos šios tiesos yra vienodai svarbios – egzistuoja pagrindinės tiesos. Kalvinas savo Institutio rašo:

"Ne visos šio teisingojo mokymo dalys yra tos pačios sandaros. Kai kurios iš jų yra taip privalomos žinoti, kad pas visus [tikinčiuosius] turi būti įsitvirtinusios nepajudinamai ir neabejotinai, tarsi pagrindiniai religijos dalykai... Yra ir kitų dalių, dėl kurių tarp bažnyčių esama nuomonių skirtumo, tačiau kurios neardo tikėjimo vienybės." (Inst. IV,1,12)

Kalvinas, viena vertus, sako, kad visi tikintieji yra "apgaubti nežinojimo rūko", dėl to nei tiki, nei moko, nei liudija lygiai tų pačių dalykų. Svarbiausia, kad mokėtų atskirti pagrindinius dalykus nuo mažiau svarbių; svarbiausia, kad "liktų sveikas ir nesudarkytas pagrindinis mokymas, į kurį remiasi visa maldingumo tvirtybė". Antrojo šveicariškojo tikėjimo išpažinimo pratarmėje taip pat kalbama apie sutarimą išpažinimo tekstuose "dėl svarbiausių tikėjimo dogmų".

Naujajame Testamente galima rasti daug esminių Evangelijos teiginių santraukų (visų pirma žr. Lk 24, 44–47; Apd 2, 22–40; 17, 22–31; 1 Kor 15, 3–5, bet to Rom 5, 6–11; 2 Kor 5, 17–21; Ef 2, 1–10; Kol 1, 15–23; Fil 2, 6–11; Tit 3, 3–7; Hbr 2, 10–18; 1 Pt 2, 22–25). Matome, kad juose pabrėžiami iš dalies skirtingi dalykai, o jų formuluotės orientuotos į situaciją, klausytoją ar skaitytoją. Bet visuose nesunkiai atsektume grupę minčių, kurios kartojasi (žr. Jerram Barrs, "Evangelijos tapatybė", http://www.lksb.lt ). Būtent šios mintys ir yra tos, kurias randame išrinktas iš Biblijos, apibendrintas ir sudėtas į tikėjimo išpažinimus. Taip išpažinimai tampa puikia pagalbine medžiaga atpažinti svarbiausiems tiesos teiginiams.

Tiesa susižavėti

"Nėra kitos pradžios filosofijai, kaip tik nuostaba", sako Platonas. Tas pats galioja ir teologijai. Ne vienoje Biblijos vietoje žavimasi Dievo darbais (Job 42, 3; Ps 66, 3), Jėzaus veikla (Lk 5, 26); autoriai stebisi Dievo nuostatais (Ps 119,129), jo gerumu (Ps 31, 20); pats žmogus stebisi savimi, kaip jis "nuostabiai padarytas" (Ps 139, 14). Dievas visomis savo ypatybėmis yra stebėtino didingumo; tas pats pasakytina ir apie jo Žodį.

Teologiniai tekstai neatsako į visus klausimus, o jei ir pasako tiesą, tai netobulą ir nevisiškai visą. Nes tik Dievas žino visus atsakymus apie save ir savo tiesą. Tačiau jei žmonių mintys stengiasi likti ištikimos Dievui ir jo žodžiui, jose visuomet galėsime pamatyti ir atpažinti nuostabiosios Dievo didybės atspindžių.

Tikėjimo išpažinimai krikščionims labai gerai parodo, kaip dailiai tarpusavyje susiję ir vieni kitais remiasi atskiri tikėjimo mokslo elementai. Jie leidžia atpažinti mokslo plotį bei įvairumą, bet sykiu ir užbaigtumą bei vientisumą – įvairovė ir vientisumas, dalykai, kurie yra pagrįsti pačiame triasmeniame Dieve. Išpažinimai yra tarsi paveikslas, parodantis, kaip visi elementai nuostabiai tarpusavyje dera. Jis nėra tobulas, bet parodo, kokius gerus atsakymus turi krikščionybė: pilnus ir užbaigtus bei nesunkiai suprantamus, tikroviškus ir be pagražinimų, teikiančius kryptį ir viltį, paguodžiančius ir sustiprinančius.

Tiesą suprasti

Biblijos žinia turi būti interpretuojama, t. y. išsiaiškinama, ką senieji jos tekstai reiškia mums dabartyje. Evangelikai pabrėžia, kad tai įmanoma, nes Dievo žodis yra pakankamai aiškus ir suprantamas. Kiekvienas tikintis žmogus, dvasininkas ar pasaulietis, gali ir turi pats Bibliją skaityti bei interpretuoti.

Bet tai nereiškia, kad visa tai daryti galima bet kaip. Yra blogų ir gerų interpretacijų, kaip ir klaidingų bei teisingų. Ir Antrasis šveicariškasis išpažinimas sako: "nepritariame bet kokiai interpretacijai" (II,1). Šiuo atžvilgiu tikėjimo išpažinimai atlieka labai svarbų vaidmenį: duoda gerą pavyzdį, kaip reikia teisingai interpretuoti Biblijos tiesas; kaip konkrečius Rašto tekstus ir sampratas įtraukti į platesnį kontekstą. Tikėjimo išpažinimų dėka bažnyčioje žmogus išmoksta vis geriau suprasti Dievo žodį ir jį pritaikyti savo gyvenime. Be to, šitaip užkertamas kelias interpretavimo savavališkumui ir klaidingam subjektyvumui.

Tikėjimo išpažinimų didelis pliusas yra dar ir tas, kad dauguma yra kolektyvinio darbo vaisiai. Dėl to juose sudėta daugelio tikinčiųjų bendrinė išmintis, patikrinta, išbandyta ir išlaikiusi laiko egzaminą. Tad būtų tiesiog neišmintinga išpažinimus ignoruoti manant, jog remtis jais interpretuojant Dievo žodį šiandien nebėra reikalo.

Tiesos mokyti

Pats Kristus yra tiesa ir "Žodis", dėl to ir tobulas mokytojas, tikroji išmintis, tobulasis Dievo valios apreiškėjas, paskutinysis iš biblinių pranašų, užbaigęs Dievo apreiškimą. Kristus yra išorinis mokytojas per savo Žodį ir vidinis mokytojas per savo Dvasią (žr. Mt 13, 57; Lk 13, 33; Jn 4, 25; 6, 14; Apd 3, 22; Hbr 1, 1–2).

Bet tam visiškai neprieštarauja praktika, kai vieni žmonės tikėjime moko kitus žmones. Tėvai turi mokyti savo vaikus (Iš 13, 9; Įst 4, 1–14; 5, 29; 6, 1–7.20–25; Ef 6, 1–4; Kol 3, 20–21), bažnyčioje bendruomenę turi mokyti tie, kuriems Dievas patikėjo mokymo dovaną (Rom 12, 7; 1 Kor 12, 28; Ef 4, 11), kad būtų perduotas tam tikras būtinasis mokymo pagrindas (1 Kor 15, 3). Nes Evangelija yra "brangus turtas" (2 Tim 1, 14), dėl to jos žinia mokytojų lūpomis privalo būti perduodama sąžiningai ir ištikimai (1 Tes 2, 4; 1 Tim 6, 20; 2 Tim 3, 14). Bendruomenės vadovybė turi pareigą mokyti (1 Tim 3, 2; 2 Tim 1, 13; 2, 1.15; Tit 1, 9), o bendruomenė privalo to mokymo klausytis (Rom 15, 15–16; 1 Kor 11, 2; 2 Tes 3, 6.14; 2 Pt 3, 2).

Šiame kontekste labai svarbūs, net nepakeičiami yra tikėjimo išpažinimai ir katekizmai. Jie yra tikras vienybės raištis, nes nustato, ko tam tikrų konfesijų bažnyčiose bus mokoma. Jie apsaugo nuo mokymo netvarkos ir savivalės ir yra pasiteisinusios pedagoginės ir didaktinės pagalbos priemonės.

Tiesą ginti

Jau pirmiesiems krikšionims teko susidurti su netikrais mokymais. Bažnyčioms jų padaryta žala kėlė labai rimtą susirūpinimą apaštalams. Dėl to jie apie tai tiek daug kalba savo laiškuose. Antai Paulius Gal 1, 6–9 perspėja dėl atėjūnų, kurie skleidžia "kitą Evangeliją"; tokie net esą prakeikti! Efeze tikinčiuosius įspėja dėl besiartinančių "žiaurių vilkų", netikrų mokytojų, kurie brausis į bendruomenes (Apd 20, 28–29). 1 Tim 6, 3–5 perspėja dėl tokių, kurie "kitaip", t. y. neteisingai moko; tokie esą "sugedusio proto" žmonės, sumaišantys esamą tvarką ir keliantys susiskaldymus. Netikrus mokymus apaštalas lygina su "vėžio votimi", didinančia "bedievystę" (2 Tim 2, 16–18) ir vedančia prie atpuolimo nuo tikėjimo (1 Tim 4, 1; žr. ir 2 Pt 2, 1–2; Jud 3–4). Neteisingi mokymai yra dar ir dėl to tokie pavojingi, kad plinta nesustabdomai sparčiai (1 Kor 5, 6; Gal 5, 9; 2 Tim 2, 17–18).

Bažnyčios vadovų ir mokytojų užduotis nuo apaštalų laikų iki pat šios dienos išlikusi dviguba: kovoti su netikrais mokytojais ir juos "nutildyti" (Tit 1, 9.11), t. y. nesudaryti jiems progos pasisakyti bei patiems stengtis dėstyti "sveiką mokslą" (Tit 1, 9). Visi mokslai pirmiausiai privalo būti tikrinami Biblija; bet tikrinimui labai tinka ir tikėjimo išpažinimai. Tikėjimo išpažinimuose dažnai būna tiksliai įvardyti ir apibrėžti netikrieji mokymai bei Biblija pagrįstas jų klaidingumas (principais galima naudotis iki šios dienos). Be to, iškart jiems priešstatomas teisingas, tikrasis mokymas. Antrojo šveicariškojo tikėjimo išpažinimo pratarmėje taip pat kalbama apie gyvenimą "pražūtingai klestint pavojingoms erezijoms". 1548 Kalvinas rašė Edwardui Seymourui, vykdžiusiam valstybės valdymo užduotis vietoj tuo metu nepilnamečio karaliaus Edvardo VI, kad būtinai reikia bendro normatyvinio mokymo "vaikams ir nemokytai liaudžiai, idant jie išmoktų teisingų dalykų ir gerą mokymą lengvai atskirtų nuo melagingo. Patikėkit manim, Dievo Bažnyčia neišsilaikys be katekizmo [čia galima pridėti ir tikėjimo išpažinimą]." Nuo to laiko niekas nepasikeitė. Nemanykime, kad mūsų pliuralistiniais ir perdėm tolerantiškais laikais bažnyčioms nebereikia tokios pagalbos!

Ryškus dar vienas reformacijos laikų išpažinimų aspektas – apologetinis. Mat tada (ir iki pat XX a.) evangelikams buvo primetamas eretiškumas. Todėl ir Antrasis šveicariškasis tikėjimo išpažinimas jaučia pareigą pasakyti (pratarmėje), kad "neturime nieko bendro su jokiomis sektomis nei erezijomis" , kad mokymas atitinka senosios Bažnyčios doktriną (dėl to išpažinime po pratarmės eina imperatoriaus Teodosijaus ediktas ir Damazo tikėjimo išpažinimas; žr. ir liuteronų Santarvės knygą, prasidedančią trimis visuotiniais – Apaštalų, Nikėjos, Atanazo).

Tiesą liudyti

Pats Jėzus skelbė "karalystės Evangeliją" (Mt 4, 23; žr. ir Lk 3, 18; 4, 18.43; 20, 1); tam jis įpareigojo ir savo mokinius (Mt 10, 7; Lk 9, 6). Apaštalai bei pirmieji krikščionys Jėzaus užduotį stropiai vykdė: "skelbė Evangeliją" (arba "gerąją naujieną", žr. Apd 5, 42; 8, 4; 10, 36; 14, 7; 16, 10). Ši užduotis skirtingais būdais tebegalioja iki šios dienos kiekvienam tikinčiajam, nes visi tikintieji yra pašaukti būti "žmonių žvejais" (Mt 4, 19); visi krikščionys yra Jėzaus pasiuntiniai (Jn 20, 21; 2 Kor 5, 20).

Kaip tiesos ir Evangelijos liudijimas turi konkrečiai atrodyti? Šiandien dažnai galima išgirsti: evangelizuoti pirmiausia reiškia liudyti žmogaus pasikeitimą iš vidaus – dėl Kristaus prisikėlimo prasidėjusį mūsų pačių prisikėlimą. Be abejo, liudijimas visuomet turi ir subjektyvią dimensiją, nes Dievo žodžio galia mus pakeitė. Bet įdomu yra tai, kad subjektyvus keitimasis beveik visai neakcentuojamas apaštalų liudijimuose. Jų centre visuomet pirmiausiai yra Dievas, Kristus, kryžius, prisikėlimas ir kt. – objektyvieji išganymo pagrindai ir visų pirma jais remiasi asmeninis paliudijimas.

Krikščioniškasis tikėjimas yra turiningas. Jis negali būti tikėjimas pats savaime arba kažkuo. Toks tikėjimas nebūtų išganantis. Krikščionių tikėjimas tuo ir skiriasi nuo kai kurių kitų religijų. Dėl to krikščionis pirma liudija ne save patį, savo išgyvenimus, patirtį (nors, be abejo, daro ir tai), bet pirmiau pateikia pagrindą, objektyvią žinią, kuria remiasi jo patirtis (žr. Pauliaus patirtį 1 Kor 15: tikėjimas grindžiamas objektyviai įvykusiu Kristaus prisikėlimu; jei nėra objektyvios priežasties, tai nieko verta bus ir tariama vidinė prisikėlimo patirtis; toks tikėjimas bus "tuščias" [!], liudijimas ir skelbimas beverčiai).

Tikėjimo išpažinimai mums primena konkretų biblinio liudijimo turinį: pirmoje vietoje stovi Dievas, Jėzus Kristus ir išganymas; prie viso to vėliau prisideda ir asmeninis kelias į įtikėjimą. Dėl to liudyti biblinį tikėjimą yra daug daugiau nei papasakoti savo dvasinę autobiografiją. Tikėjimo išpažinimai mus nuo to apsaugo ir moko paliudyti visą Dievo išganančią tiesą.

Šio straipsnio pabaigoje būtina trumpai paminėti ir tris priekaištus, dažniausiai metamus tikėjimo išpažinimams.

Pasenę!

Yra ir nelabai senų tikėjimo išpažinimų, kaip 1934-ųjų Barmeno teologinė deklaracija arba 1986-ųjų reformatų Belharo išpažinimas (iš Pietų Afrikos). Tačiau dauguma protestantų išpažinimų siekia XVI–XVII amžių. Ką šiandieniniam žmogui gali pasakyti beveik pusės tūkstantmečio senumo tekstai?

Iš tiesų kai kuriuos reformacijos laikų dokumentus šiandien nėra lengva skaityti ir suprasti. Bet, laimei, didžioji dalis jų yra pakankamai nesudėtingi ir aiškaus stiliaus. Tarp tokių yra ir Bullingerio išpažinimas. Yra labai teisinga galvoti, kad reikia ir naujų išpažinimų, nes gyvenimas vis duoda nepatirtų iššūkių ir suveda su nežinomais mokymais, į kuriuos Bažnyčia privalo reaguoti. Bet dėl to neturėtų tapti atmestini senieji. Šios minties niekas taip gerai neišreiškė, kaip C. S. Lewisas, kuris 1939 pranešime "Mokymasis karo metu" pabrėžė:

"Turbūt labiausiai mums reikia gero praeities žinojimo. Ir visai ne todėl, kad praeitis yra kažkuo stebuklinga, bet todėl, kad mes negalime studijuoti ateities, o vis dėlto turime kažką priešstatyti šiandienai, kas primintų mums, kad laikotarpiai ir tai, kas atrodo neabejotina neišsilavinusiems, tėra tik laikina mada. Žmogus, kuris yra gyvenęs įvairiose vietose, tikriausiai nebus apgautas savo gimtojo kaimo vietinių klaidų: mokslo žmonės gyveno įvairiais laikotarpiais ir todėl turi sąlyginį imunitetą didžiajai kataraktai nesąmonių, plūstančių iš jo paties amžiaus spaudos ir mikrofono."

Lewisas daugiau negu teisus. Nes daugelis dalykų, net ir teologijoje, kurie mums šiandien pateikiami kaip aukščiausios tiesos, pasirodo viso labo esantys tik trumpalaikiai mados šūksniai. Esė "On Reading Old Books" (Apie senųjų knygų skaitymą) Lewisas akcentuoja, kad vertėtų visas aktualias knygas, straipsnius, mokymus "pasimatuoti visų šimtmečių krikščioniškojo mąstymo didžiąja visuma". Mums reikia "elementariosios, esminės krikščionybės pagrindų, kurie akimirksnio kontroversijoms duotų teisingą perspektyvą. Šiuos pagrindus susidarysime tik iš senųjų knygų". Mūsų atveju – ir iš senųjų tikėjimo išpažinimų. Jie gali pataisyti kai kurias klaidas ir nurodyti mūsų laiko trūkumus. Dar viena didžiojo tikėjimo apologeto mintis:

"Kiekviena epocha į pasaulį žvelgia pro savus akinius. Jis labai gerai pastebi tam tikras tiesas ir labai lengvai palinksta prie tam tikrų klaidamokslių. Dėl to mums visiems reikia knygų, kurios pataisytų mūsų laikui būdingas klaidas. Tai reiškia, mums reikia senų knygų... Niekada neturėtume nustoti leistis tyram, gaiviam šimtmečių vėjui liesti mūsų protus; tai vyks, jeigu skaitysime senas knygas. Ne dėl to, kad seniau viskas būtų buvę geriau, tikrai ne. Seniau žmonės nebuvo gudresni negu šiandien; jie darė lygiai tiek pat klaidų kaip ir mes. Bet ne tas pačias klaidas."

Per kategoriški!

Antrajame šveicariškame išpažinime, pavyzdžiui, aiškiai dėstoma tai, ką tiki Šveicarijos ir kitų šalių reformatai. Tai nėra vien privatus tikėjimo išpažinimas, pateikiantis vien Ciuricho reformatoriaus H. Bullingerio mintis. Visų pirma jame dėstomos bendrosios, netgi universalios tiesos ("visuotinių tikrosios krikščioniškosios religijos dogmų išpažinimas"), ir visa tai daroma mūsų postmoderniesiems laikams gana neįprastu, kategorišku tonu. Ar autorius nepersistengė?

Bullingeris, kaip, be abejo, ir visi kiti reformatoriai, tikėjo vienos tiesos egzistavimu ir tuo, kad tą tiesą galima pažinti. Kita vertus, taip pat puikiausiai suvokė ir savo žodžio skirtumą nuo Biblijos – žinojo, kad žmonių žodžiai gali klysti, o Biblijos ne. Aiškiai suvokė esantys nusidėjėliai ir riboti žmonės, negalintys Dievo tiesos perprasti iki galo, o ir perprastoji dalis gali pasirodyti klaidinga. Tai nereiškia, kad turėtume nesiekti tiesos ir nenorėti teisingo supratimo, o reiškia, kad tai darydami, turėtume išlaikyti atvirumą pataisymams ir kritikai. Ši laikysena puikiausiai atsispindi išpažinimo įvadiniame žodyje (neišverstame į lietuvių kalbą), parašytame Ciuricho profesoriaus J. Simmlerio:

"Visų pirma mes patvirtiname, kad, reikalui esant, esame visiškai pasirengę savo interpretacijas bendrai ir konkrečiose vietose išsamiau paaiškinti; galų gale esame pasiruošę – ne be dėkingumo – pritarti tiems, kurie mus taisys Dievo žodžiu ir ves į paklusnumą Viešpačiui..."

Tai tikrai dėmesio verti sakiniai. Simmleris mini interpretacijas, t. r. ne neklaidingą supratimą ar dieviškas išvadas. Jis sutinka, kad kai kuriems skaitytojams gali tekti kai ką paaiškinti, pakomentuoti, ir pabrėžia, kad tai ir privalo būti padaryta. Netiesiogiai jis net kviečia ieškoti klaidų ir netikslumų. Skaitykite ir taisykite mus! Bet kritika tebūnie pagrįsta – būtent Dievo žodžiu. Šios nuostatos buvo bendrai paplitusios tarp reformatų ir atsispindėjo daugelyje jų tikėjimo dokumentų, kaip 1560-ųjų Škotų išpažinimas. Šita nuostata atsispindi ir Martyno Liuterio ginamojoje kalboje Wormso reichstage 1521:

"Jei manęs neįtikins Šventojo Rašto žodžiais arba aiškiais argumentais, kad klystu, nes popiežiai ir susirinkimai dažnai klysdavo ir patys sau prieštaraudavo, tuomet negalėsiu atsisakyti savo žodžių, nes paklūstu Šventajam Raštui, kurį citavau. Mano sąžinė yra Dievo Žodžio belaisvė."

Ir čia matome, viena vertus, tvirtą ir drąsų įstikinimą atrastomis teologinėmis tiesomis, o kita – savikritišką atvirumą pataisoms. Tik ne bet kokioms – o tik toms, kurios gerai pagrįstos Biblija. Neužtenka pasakyti: man ši įžvalga ar samprata nepatinka; būtina pateikti geresnę biblinio teksto aiškinimo alternatyvą.

Skaldantys Bažnyčią!

Bullingerio sudarytasis išpažinimas evangelikų buvo priimtas tik keliose šalyse (žr. III dalį). Tai reformatų tikėjimo išpažinimas, taigi atspindi šios konfesijos tikėjimo principus. Ar tai neatskiria dalies krikščionių iš kitų? Kam reikia tokių išskirtinių mokymo tekstų, kai ir taip labai trūksta krikščionių vienybės?

Sprendžiant krikščionių vienybės klausimus, iki šiol einama dviem pagrindiniais keliais. XX a. ekumeniniame judėjime, kuris ryškesnius kontūrus įgijo 1948-aisiais įkurtoje Pasaulinėje bažnyčių taryboje (PBT), debatai dėl mokymo klausimų beveik nuo pat pradžių buvo nustumti į paribį. 1925 konferencijoje "Life and Work" pirmą kartą nuskambėjo iki šiol tebegirdimas šūkis "Mokymas atskiria – tarnavimas vienija". PBT iki šiol laikosi teologinio minimumo: Kristus yra Dievas, Išganytojas ir Viešpats; Trejybė ir Šventasis Raštas. Visa tai tėra tik paminėta ir nė kiek neišplėtota į jokį bendrą išpažinimą. Nė kvapo bendro pagrindinių krikščionybės tiesų pristatymo. Dėl to ši laikysena PBT pagimdė ne vieną nuokrypą.

Geresnį kelią ekumenizmo reikaluose nurodė reformatoriai, ir tarp jų visų pirma Martynas Buceris (1491–1551), svarbus Kalvino mokytojas. Ko gero, nė vienas reformatorius skaudžiau neišgyveno tiek apskritai krikščionijos byrėjimo, tiek ir evangelikų dalijimosi į liuteronus, reformatus ir anabaptistus, kaip Buceris. Strasburgo reformatorius tvirtai laikėsi minties, kad krikščionys yra Dievo pašaukti ir raginami visomis jėgomis siekti sutarimo svarbiausiais mokymo ir etikos klausimais Šventojo Rašto pagrindu. Jis sakė:

"Aš svajoju apie suvienytas bažnyčias tikrame, gryname ir tvirtame tikėjime į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Vienintelis kelias tenai nueiti, kaip aš manau, pirmiausiai yra nuolatinė malda Kristui, idant jis suteiktų vienybę ir tam mus parengtų iš vidaus; tada, visi susibūrę karštame troškime regėti jo karalystę, atidžiai apsvarstytume pagrindinius tikėjimo į Kristų teiginius ir, kai dėl to sutartume, bendromis nuostatomis juos įtvirtintume; ir galų gale, kadangi ceremonijos ir dvasiniai veiksmai mūsų bažnyčiose tokie skirtingi, pagalvotume, ar visi tie išoriniai skirtumai dėl didžio tikslo negalėtų būti padaromi naudingesniais ar bent jau priimtinesniais."

Buceris svajojo apie žmogaus nuteisinimo vien per Dievo malonę Evangelija grįstą ir atnaujintą, reformuotą bažnyčią, kuri turėtų būti ir išlikti viena. Bet vienybės niekada nesiekė bet kokia kaina, paviršutinišku ir tik iš dalies priimtinu sutarimu. Ragino susitarti dėl svarbiausių mokymo dalykų ir juos įtvirtinti.

Šios linijos laikosi ir Antrasis šveicariškasis tikėjimo išpažinimas, kuriame svarbų vaidmenį atlieka vienybė. Pratarmėje kalbama apie bažnyčių "neišardomą santarvę"; išpažinimas apima tai, ko evangelinės bažnyčios "visiškai vieningai mokė nuo pat Reformacijos pradžios"; išpažinimo tikslas – kad "išliktų tikrosios ir senosios Kristaus Bažnyčios vienybėje" ir "nekiltų tarp mūsų nesutarimų, bet būtume vientisas kūnas".

XVII skyriaus gale, 17 pastraipoje Bullingeris pabrėžia, "jog reikia kuo atidžiau žiūrėti, kur labiausiai glūdi Bažnyčios tiesa bei vienybė". Labai panašiai, kaip Augsburgo tikėjimo išpažinime (VII sk.), Bullingeris taip pat sako, kad jos glūdi "ne išorinėse ceremonijose ir apeigose, bet ypač Visuotinio tikėjimo tiesoje ir vienovėje". Nes jau "senovėje būta didžiulės apeigų įvairovės, tačiau ji buvo nevaržoma ir niekas nemanė, kad dėl jos galėtų būti išardyta bažnytinė vienybė. Todėl sakome, kad tikroji Bažnyčios santarvė remiasi dogmomis, tikruoju vieningu Kristaus Evangelijos skelbimu". Vienybė tiesoje – tai reformatų ir liuteroniškosios reformacijos paveldas.