C.S. Lewis
Trys etikos perspektyvos
Kai kurie žmonės linkę verčiau šnekėti apie moralės "idealus" nei apie moralės taisykles ir apie moralinį "idealizmą" nei apie moralinį paklusnumą. Žinoma, moralinis tobulumas yra "idealas" ta prasme, kad jo pasiekti negalime. Šia prasme bet kokia tobulybė mums, žmonėms, yra idealas; negalime būti nei tobuli vairuotojai, nei tobuli tenisininkai, negalime nubrėžti ir tobulai tiesios linijos. Bet egzistuoja ir kita prasmė, kuria moralės tobulumą vadinti idealu būtų labai klaidinantis dalykas. Kurią nors moterį ar namą, laivą ar sodą "savo idealu" pavadinęs žmogus nemano (nebent jis būtų kvailys), kad ir visi kiti žmonės privalo turėti tokį patį idealą. Tačiau labai pavojinga būtų žmogų, besistengiantį griežtai laikytis moralės įstatymo, pavadinti "aukštų idealų žmogumi", nes dėl tokio pavadinimo galite imti manyti, kad moralinė tobulybė priklauso nuo žmogaus asmeninio skonio ir kad visiems kitiems visai nebūtina turėti tokį pat skonį. Tai būtų pražūtinga klaida.
Tobulas elgesys gali būti nepasiekiamas, lygiai kaip nepasiekiamas tobulas pavarų perjungimas vairuojant. Tačiau jis yra būtinas idealas, skirtas visiems žmonėms pačios žmogiško mechanizmo prigimties, lygiai kaip tobulas pavarų perjungimas yra visiems vairuotojams pačios automobilių sandaros padiktuotas idealas. Dar pavojingiau būtų laikyti save "aukštų idealų" žmogumi todėl, kad stengiesi visai nemeluoti (užuot melavęs mažai) ar nesvetimauti (užuot svetimavęs retai), ar visiškai neskriausti silpnesių už save (užuot skriaudęs saikingai). Taip manydamas gali tapti išpuikėliu ar tartis esąs ypatingas žmogus, nusipelnęs pagyrimų dėl savo "idealizmo". Iš tiesų lygiai taip pat galėtum tikėtis liaupsių už tai, kad kiekvieną kartą skaičiuodamas stengiesi gauti teisingą atsakymą. Be abejo, tobula aritmetika yra "idealas"; aišku, jog kartais skaičiuodamas suklysti. Tačiau nėra joks nuopelnas, kad kiekvieną kartą stengiesi skaičiuoti be klaidų. Nesistengti būtų idiotiška, juk kiekviena klaida sukels rūpesčių vėliau. Lygiai taip pat kiekviena moralės klaida būtinai sukels rūpesčių tau pačiam, o galbūt kitiems. Šiuos faktus padėsime prisiminti, jei kalbėsime apie taisykles ir paklusnumą, o ne apie "idealus" ir "idealizmą".
Ženkim toliau. Žmogiškasis mechanizmas genda dviem atvejais. Pirma, kai žmonės tolsta vieni nuo kitų arba susiduria ir kenkia vieni kitiems sukčiaudami ir ieškodami priekabių. Antra, kai kažkas genda paties žmogaus viduje – kai atskiros jo dalys (jo sugebėjimai, troškimai ir pan.) atitrūksta viena nuo kitos arba viena kitai trukdo.
Ši mintis taps aiškesnė, jei įsivaizduosime žmones kaip vilkstine plaukiantį laivyną. Kelionė bus sėkminga tiktai tada, jei visų pirma laivai nesusidurs ir neužkirs vienas kitam kelio; ir antra, jei kiekvienas laivas bus tinkamas plaukioti ir turės gerai vaikiančius variklius. Tiesą sakant, vieno iš šių dviejų dalykų negali būti be kito. Jeigu laivai vis susidūrinės, jie neilgai teišbus tinkami plaukioti. Kita vertus, jei jų vairo mechanizmas bus sugedęs, jie neišvengs susidūrimų. Arba, jei norite, įsivaizduokite žmoniją lyg muzikantų grupę. Kad sektųsi groti, reikia dviejų dalykų. Kiekvieno muzikanto instrumentas turi būti suderintas, taip pat kiekvienas muzikantas turi reikiamą momentą įstoti, kad derėtų prie kitų.
Tačiau esame praleidę dar vieną dalyką. Nepaklausėm, kur laivynas plaukia ar kokį kūrinį ketina groti muzikantai. Visi instrumentai gali būti puikiai suderinti ir įstojama laiku, tačiau atlikimas nesėkmingas, jei vietoje užsakytos šokių muzikos bus atliekami laidotuvių maršai. Nors ir gerai plauktų laivynas, kelionė nenusisektų, jei plaukdami į Niujorką laivai iš tiesų atplauktų į Kalkutą.
Tad regis, moralumas bus susijęs su trimis dalykais. Pirma, su sąžiningu "žaidimu" ir harmonijos tarp individų. Antra, su tuo, ką būtų galima pavadinti kiekvieno individo vidaus sutvarkymu ar harmonizavimu. Trečia, su žmogaus viso gyvenimo galutiniu tikslu: kam žmogus buvo sukurtas; kokiu kursu visas laivynas turėtų plaukti; kokią melodiją grupės dirigentas nori, kad muzikantai grotų.
Galbūt pastebėjote, kad šiuolaikiniai žmonės beveik visada galvoja tik apie pirmąjį dalyką, o pamiršta kitus du. Kai laikraščiuose rašoma, jog siekiama krikščioniškų moralės normų, paprastai omenyje turimas gerumo ir sąžiningo žaidimo tarp valstybių, klasių ir individų siekimas – taigi pirmasis dalykas. Kai žmogus nori kažką padaryti ir sako: "Tai negali būti blogai, nes niekam kitam nepadarys jokios žalos", jis būtent ir turi omenyje tik pirmąjį dalyką. Jo manymu, situacija jo laivo viduje nėra reikšminga, svarbu tik neįsirėžti į gretimą laivą. Ir visai natūralu apie moralumą pradėti mąstyti nuo pirmojo dalyko – žmonių tarpusavio santykių. Mat šioje sferoje netinkamos moralės rezultatai yra itin akivaizdūs ir slegia mus kiekvieną dieną: karas, skurdas, papirkinėjimas, melas ir nekokybiškas darbas. Taip pat, kol turime omeny tik pirmąjį dalyką, dėl moralumo beveik nekyla nesusitarimų. Beveik visi visais laikais sutarė (teoriškai), kad žmonės turėtų būti sąžiningi, geri ir padėti vieni kitiems. Nors nuo šito pradėti natūralu, tačiau jei mūsų mąstymas apie moralumą tuo ir pasibaigtų, tai būtų tas pats, lyg būtume visai negalvoję. Jei nepereiname prie antrojo dalyko – kiekvieno žmogaus vidinio susitvarkymo – tik apgaudinėjame save.
Kas iš to, jeigu nurodysi laivams teisingą kursą, kad nesusidurtų vieni su kitais, jei iš tiesų jie tėra senos suskilusios geldos, kurių apskritai neįmanoma vairuoti? Kas iš to, jei surašysiu ant popieriaus visuomenės elgesio taisykles, jei žinoma, kad iš tikrųjų mūsų godumas, bailumas, irzlumas ir išpuikumas neleis mums tų taisyklių laikytis? Visai nenoriu pasakyti, kad neturime galvoti, ir įtemptai galvoti, kaip pagerinti mūsų socialinę ir ekonominę sistemą. Turiu omenyje tai, kad visas tas mąstymas bus bevaisis, jei nesuprasime, jog jokia sistema kaip reikiant neveiks be atskirų žmonių drąsos ir nesavanaudiškumo. Gana lengva pašalinti konkrečias papirkinėjimo ir pažeidimų rūšis dabartinėjė sistemoje. Tačiau kol žmonės bus apgavikai ir pažeidėjai, jie suras naujų būdų kaip senuosius žaidimus tęsti naujoje sistemoje. Įstatymu žmonių nepadarysi gerų – o be gerų žmonių nebus ir geros visuomenės. Kaip tik dėl to turime galvoti apie antrąjį dalyką – apie vidinį žmogaus moralumą.
Tačiau nemanau, kad čia jau galėtume sustoti. Artėjame prie taško, kur skirtingi įsitikinimai apie pasaulį lemia skirtingą elgesį. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų labai protinga sustoti, kol jo nepasiekėme, ir tiesiog laikytis tų moralės normų, dėl kurių sutaria visi nuovokūs žmonės. Bet ar galime? Atminkite, kad viena iš religijos sudedamųjų dalių yra grupė teiginių, kurie aprašo faktus. Tie teiginiai būtinai yra arba teisingi, arba klaidingi. Jei jie teisingi, apie reikiamą žmogiškojo laivyno plukdymą bus padaryta viena išvadų grupė, jei neteisingi – visai kita.
Pavyzdžiui, grįžkime prie žmogaus, teigusio, kad dalykas negali būti blogas, jeigu nekenkia kitiems žmonėms. Jis puikiai supranta, kad privalo nepadaryti žalos kitiems vilkstinėje plaukantiems laivams, tačiau nuoširdžiai mano, jog tai, ką jis daro savo laive, yra tik jo paties reikalas. Bet argi nėra svarbu, ar tas laivas yra jo paties nuosavybė, ar kieno kito? Argi nėra didžiulio skirtumo, ar aš, taip sakant, esu savo dvasios ir kūno savininkas, ar tiktai nuomininkas, atsakingas tikrajam savininkui? Jei mane kažkas kitas sukūrė savo paties tikslams, aš turėsiu daug pareigų, kurių neturėčiau, jei paprasčiausiai priklausyčiau sau.
Vėlgi krikščionybė tvirtina, kad kiekvienas žmogus gyvens amžinai. Šis tvirtinimas turi būti teisingas, arba klaidingas. Yra nemažai dalykų, dėl kurių nevertėtų sukti galvos, jei gyvenčiau tik septyniasdešimt metų, tačiau kuriais reikėtų labai rimtai susirūpinti, gyvenant amžinai. Galbūt blogas mano būdas ar pavydumas progresuoja taip letai, kad po septyniasdešimties metų šis pokytis nebus labai pastebimas. Bet po milijonų metų tai virstų tikru pragaru. Iš tiesų, jei krikščionybė teisi, pragaras būtų preciziškai tikslus techninis terminas tai būklei apibūdinti. Nemirtingumas, tarp kitų dalykų, yra susijęs su skirtumu tarp totalitarizmo ir demokratijos. Jei žmonės gyvena tik septyniasdešimt metų, tai valstybė, tauta ar civilizacija, gyvuojančios tūkstančius metų, bus svarbesnės už atskirą žmogų. Tačiau jei krikščionybė yra teisi, tai individas ne tik svarbesnis, bet nepalyginamai svarbesnis, nes jis amžinas, o valstybės ar civilizacijos gyvavimas, palyginti su žmogaus gyvenimu, tėra akimirksnis.
Taigi kalbėdami apie moralumą, privalome galvoti apie visas tris jo dalis: žmonių tarpusavio santykius; kiekvieno žmogaus vidinius dalykus; ir žmogaus bei jį sukūrusios jėgos santykius. Visi galime bendradarbiauti pirmojoje dalyje. Nesutarimai prasideda antrojoje, o trečiojoje dalyje jie tampa rimti. Būtent pastarojoje ir išryškėja svarbiausi krikščionių ir nekrikščionių moralumo skirtumai.
Šaltinis: C.S. Lewis, Tiesiog krikščionybė (Nova Vita, 1999), sk. "Trys moralumo dalys" (III,1)
