Holger Lahayne
Trumpesnis kelias į dangų?
"Jai visai nereikėjo pagal mums įprastą įsivaizdavimą kaip nors atsiversti, praregėti, įtikėti. Per paskutinius savo gyvenimo metus ji, rodos, savaime artėjo ir artėjo prie Jėzaus. Kaip kartais iškyla seniai nugrimzdę mūsų kūdikystės dalykai, taip Jurgai išniro gyvasis Jėzus Kristus. Paskui jis tik augo ir plėtėsi. Sulig kiekviena kančios valanda. Nijolė Sadūnaitė pirmoji jai į rankas įdavė rožinį. Nereikėjo jokios agitacijos – Jurgos ranka buvo ištiesta ir pasiryžusi jį priimti."
Sasnauskas pats įsitikinęs ir mums nesudaro net mažiausios galimybės suabejoti, kad Ivanauskaitė mirė visiškoje santarvėje su Dievu. "Nebuvo jokio patoso, tik Jėzaus ieškojimas ir atradimas... Jurga rado amžinąjį gyvenimą".
Tačiau kad ir kaip būtų, šios mintys (ir ne vien jos) kursto klausimus, susijusius su Evangelijos esme: kaip tampama krikščioniu? ar būtinai reikia įtikėti, atsiversti? ką reiškia teiginys "pagal mums įprastą įsivaizdavimą"? Ivanauskaitė tikrai buvo ypatinga asmenybė, bet ar jai galiojo kokios nors išimtys? 2007-ųjų ELTA-os pranešime Sasnauskas teigia, kad "Jurga įtikėjo Dievą natūraliai". Ar galima natūraliai įtikėti? Ar egzistuoja trumpesnis kelias į dangų?
Skaitant šią knygą, kliūva ne vienas dalykas. Antai Rytų religijų fanai kaip A. Beinorius ar A. Andrijauskas Ivanauskaitę, žinoma, prisiskiria savo stovyklai: ji rūpinosi Rytų religijų populiarinimu Lietuvoje, tiesė tiltus tarp Rytų ir Vakarų ir t. t. Čia pat kiti įsitikinę, kad ji buvo/tapo tikra krikščione. Kaip tai suderinti?
Ogi suderinti būtent ir yra neįmanoma. Kadangi budizmas, kuriam Ivanauskaitė vienaip ar kitaip tikrai priklausė, fundamentaliai ir diametraliai skiriasi nuo krikščionybės. Budistai visiškai kitaip įsivaizduoja Dievą, visiškai kitaip suvokia žmogų, jo problemą ir paskirtį bei laikosi visiškai skirtingos išganymo sampratos.
Manote, perdėtai suformuluota? Visiškai ne. Religijos sociologas P. L. Bergeris rašo: "Jei ir yra kokia nors prototipinė indų religijų [induizmo, budizmo] būtybė, tai, be abejo, Jogis, sustingęs lotoso pozoje, tylus, nutolęs nuo pasaulio, pasyvus, nugrimzdęs savyje ir savyje beieškantis pačios aukščiausios tikrovės... Būtų sunku sugalvoti kitą, priešingesnę Izraelio pranašui ("The Heretical Imperative"). Naujajame ir Senajame Testamentuose Dievas ir žmogus yra atskiros būtybės, Dievas iš savo pasaulio ateina ir kreipiasi į žmogų, kviečia imtis atsakomybės ir jo pasigaili. Rytuose niekam pas nieką eiti nereikia, nes žmogus išsigelbėti gali pats, savyje turėdamas dievybės bei išganymo šaltinį. Dėl šio didžiulio ir esminio skirtumo negalima budistui neatsivertus tapti krikščioniu. Būtent dėl to krikščionybė ir laiko budizmą klaidingu keliu, objektyviai klaidingu, kad jis veda į priešingą ir neteisingą pusę, į savęs išganymą.
Deja, tai ‚senoji paradigma', populiarumo beveik visai nustojusi poliarizacija į ‚šiapus ir anapus', į ‚arba–arba', į "juoda–balta". Šiandieninėje paradigmoje mano klausimai jau visai ne klausimai ir ne problemos. Šiandieninėje paradigmoje (puikiai aprašytoje Bergerio kolegos R. Wuthnow) griežtai apribotų reiligijų vietoje patogiai taisosi dvasingumas. Religijas ima išstumti religingumas. Svarbu tampa ne priklausyti kokiai nors konkrečiai religinei bendruomenei, o būti dvasinių ieškojimų kelyje, būti kelionėje. "Piligrimas" yra viena pagrindinių naujojo religingumo sampratų (todėl labai mielai vartojamas P. Coelho). Todėl visiškai neteisingų kelių šioje koncepcijoje nėra ir būti negali. Ivanauskaitė to puikiausias pavyzdys: ji niekada savęs nepriskyrė kuriai nors vienai religijai (niekada ‚oficialiai' neprisidėjo ir prie budistų bendruomenės). "Jurgos" pasakotojai visąlaik kalba apie vieną, kad ir vingiuotą, tačiau nuoseklų rašytojos kelią, nuolatinę ištikimybę sau bei savo principams. Niekur šioje knygoje ar kituose tekstuose nerastume kalbų nei apie rašytojos paklydimus, nei apie klystkelius.
Tik ar religingumas veda į dangų? Ar galima "natūraliai", savojo kelio vingiais ‚atvingiuoti' į išganymą? Ar prie Jėzaus artėjama "savaime"? Žmogui tai natūralus noras ir geidžiamas būdas. Tačiau, deja, tai ne Biblijos žinia.
Tiesa, ir Biblija sako, kad krikščionys yra "kelyje" (Apd 9, 2 krikščionys vadinami "[naujojo] kelio sekėjais"), dvasinėje kelionėje. Svetimojo, keliaujančiojo į dangiškąjį tikslą piligrimo paveikslas yra bibliškas (žr.Hbr 11, 10.13–16; 1 Pt 2, 11). Visame pasaulyje daug kam žinoma puritono J. Bunyano knyga "Piligrimo kelionė". Tokie piligrimai ir mes turėtume tapti bei tokiu keliu eiti. Dievas leido žmonėms "neišmanymo" laikais (iki Jėzaus; Apd 17,30) "eiti savo keliais" (Apd 14,16), bet dabar yra laikas "visiems visur" atsiversti ir atgailauti (Apd 17,30). Reikia palikti seną kelią ir rinktis teisingą. Biblijos požiūriu tai vienas iš lemiamų pasirinkimų. "Šiapus ir anapus" idėja persmelkia visą Naująjį Testamentą.
Daugybėje Naujojo Testamento laiškų vietų apaštalai pabrėžia naujųjų bendruomenių skaitytojams: seniau jūs buvote... – tačiau dabar... (Rom 6, 19–22; 7, 5–6; 11, 30; 1 Kor 6, 10–11; 12, 2; Gal 4, 8–9; Ef 2, 1–6.11–13.19; 5, 8–9; Kol 1, 21–22; 2, 13; 3, 7–8; Tit 3, 3–5; 1 Pt 2, 9–10.25; 4, 1–3.8); tapti krikščioniu reiškia žymų pasikeitimą, lūžį, todėl dažnai minimi poliai "jūs – anie" (Ef 4, 17–20; 5, 7; 1 Tes 4, 5; 2 Tes 1, 8; 2 Kor 6, 14–17; 1 Pt 2, 7.12; 1 Kor 1, 18); tikrai ir pilnai pažinti Dievą gali tik iš aukšto atgimęs, įtikėjęs žmogus (Jn 17, 3; žr. Mt 11, 27b; 2 Kor 8, 9; 2 Tim 1, 12; 1 Jn 4, 16). O neatsivertę, neįtikėję ar nenorintys to padaryti žmonės nepažįsta Dievo (Jn 8, 19; žr. 1 Kor 1, 21; 2, 14; Gal 4, 8; 1 Tes 4, 5; 2 Tim 3, 7).
Bet diskutuoti šiame straipsnyje norėta ne apie amžinąjį Ivanauskaitės likimą (nors ir negalima sutikti su prof. A. Beinoriumi, kuris knygoje teigia "Nenoriu leistis į tuos ginčus, ar Jurga išėjo būdama budistė, ar katalikė – tai visiškai nesvarbu"; deja, tai yra svarbu – bent iš krikščioniškos perspektyvos...). Gali būti, kad ji tikrai surado tą teisingąjį kelią (juk norint atsiversti, pakanka ‚tik' pripažinti savo nuodėmingumą ir su tikėjimu išpažinti Kristų kaip savo Išganytoją, žr. Apd 10, 16; 16, 31; gerai susiformavusi krikščioniška pasaulėžiūra ir įsisąmoninta teologija išganymui nėra būtinos). Labiau norėta pasvarstyti apie tai, kaip krikščionys, bažnyčių tarnai kaip minėtasis Sasnauskas, supranta bei nušviečia patekimo į dangų galimybę. Kaip Dievas vertina Ivanauskaitės tikėjimą ir ‚teologiją', yra vienas reikalas (visų pirma paties Dievo). Bet visai kitas reikalas (ir jis labiau mūsų) paklausti, ar ištikimai perduodama Dievo Evangelija? Skaitant visą spaudą apie Ivanauskaitę, taip pat ir pastarąją "Jurga", randama viena žinia: dvasinius namus vienu metu galima turėti ir keliose religijose. Didysis Biblijos dualizmas, didžioji antitezė, radikalusis "arba–arba" nutylimas arba uždengiamas kitų minčių. Gaila, kad taip padaro ir Bažnyčios tarnai. Anglikonų evangelistas Michaelas Greenas kritikuoja šią iliuziją:
"Žmogus pasirinkimui turi du kelius – platųjį, vedantį į paklydimą, ir siaurąjį, vedantį į gyvenimą; trečios galimybės nėra. Du valdovai gali laikyti žmogų savo valdžioje – Dievas arba Mamona. Žmogus turi dvi galimybes: per Jėzų Kristų tapti Dievo gyvenimo dalininku arba pasilikti dvasiškai miręs. Savo palyginimuose Kristus dalija žmones į avis ir ožius, javus ir piktžoles, protingas ir paikas merginas; į tuos, kurie kvietimą į vestuvių puotą priima, ir tuos, kurie nusprendžia pasilikti prie savo reikalų... Amžinasis žmogaus likimas priklauso nuo to, ar jis jį pasirenka... Šio religinio dualizmo neįmanoma nepastebėti. Bet jis yra ir tai, kas moderniam žmogui Evangelijoje labiausiai nepriimtina. Žmonės pirmame šimtmetyje jautėsi lygiai taip pat." ("Evangelism in the Early Church")
Bet oponentas prieštaraudamas galėtų sakyti, kad Sasnauskas jokios klaidos nepadarė. Mat Ivanauskaitei jokio atsivertimo ir nereikėjo (bent jau Naujojo Testamento prasme), nes ji buvo pakrikštyta. Dėl to, pagal Romos katalikų mokymą, ji buvo krikščionė, Dievo vaikas, atgimusi, išlaisvinta iš gimtosios nuodėmės, turėjo Šventąją Dvasią ir t. t. Gyvasis Kristus joje buvo pasėtas, jam tereikėjo tik augti. Todėl atsivertimas tegalėjęs būti tik toks, kad Ivanauskaitei galbūt reikėję grįžti atgal į Bažnyčios glėbį. Atgal prie krikšto malonės. Taip galėtų sakyti oponentas. Bet oponentui tektų atsakyti, kad šis mokymas neturi nieko bendro su Biblijos Evangelija. Pagal Bibliją krikštas nėra kelias į dangų, kaip ir religingumas, dvasingumas ar kentėjimai. Pagal Bibliją žmogui būtinas praregėjimas, įtikėjimas, atsivertimas.
