Holger Lahayne
Trumpa stebuklų teologija (I)
"Islame ir budizme stebuklams vietos nėra. Mahometas teigė, esą Alachas žodis po žodžio padiktavęs jam Koraną, ir tai turėjo būti vienintelis stebuklas islame. Buda mokė, kad atskira materialaus pasaulio tikrovė yra iliuzija; daryti stebuklus tokiame pasaulyje reikštų puoselėti, o ne sklaidyti iliuziją. Tuo tarpu Jėzus neatskiriamas nuo stebuklų; atimk iš krikščionybės stebukliškumą ir gausi visiškai kitą religiją. Apie islamą ar budizmą to nepasakysi."
Bet dar nuo Švietimo laikų buvo ne vienas bandymas krikščionybę ‚nustebuklinti'. XX a. pradžioje šiuo klausimu ypač įsiplieskė debatai tarp liberalių ir konservatyvių teologų. 1922 m. H. E. Fosdickas savo įžymiojoje kalboje "Shall the Fundamentalists Win?" (Ar fundamentalistai laimės?) karštai pasisakė už laisvą, tolerantišką ir modernią krikščionybę. Tuos, kurie, pvz., toliau tiki Jėzaus gimimo iš mergelės stebuklu, piktai išvadino fundamentalistais, jokiu būdu negalinčiais paimti viršaus bažnyčioje.
Baptistui Fosdickui iš paskos seka kiti radikalai kaip kad vėliau anglikonas J. S. Spongas, liuteronas G. Lüdemannas, katalikas J. D. Crossanas. Šiuo metu jau beveik norma tapo vieno iš pagrindinių NT stebuklų – Jėzaus gimimo iš mergelės – svarbumą nutrinti iki vos pastebimo. Net vyriausi vyskupai, kaip antai buvusi Vokietijos evangelinės bažnyčios vadovė M. Käßmann arba dabartinis jos kolega N. Schneideris netiki šio stebuklo istoriškumu. "Kylančios bažnyčios" pusėje būtų R. Bellis (Velvet Elvis) ir B. McLarenas (A New Kind of Christianity), tie, kurie gimimą iš mergelės, kad ir tiesiogiai neneigtų, tačiau laikytų nereikšmingu ir, kas įdomu, beveik pažodžiui atitartų Fosdickui: bažnyčioje vietos privalo rastis visiems, nesvarbu, tiki jie gimimu iš mergelės ar ne; o praktiškai tai reiškia, kad būtent "fundamentalistams" joje vietos nėra.
Stebuklų infliacija
Ant kito stebuklų niekintojų ir neigėjų sūpynių galo sėdi stebuklų (žodiniai) infliatoriai. Ypač jų daug iš ezoterikos bei populiariosios psichologijos stovyklos. R. Byrne apie filmą "The Secret" savo to paties pavadinimo knygoje sako: "Filmui keliaujant, užplūdo stebuklų kupinos istorijos". N.D. Walschas teigia, kad jo knygų Pokalbiai su Dievu tikrasis autorius esąs pats Dievas: "Per 1992 metų Velykas mano gyvenime įvyko stebuklas: per mane jums prakalbo Dievas." J. Murphy'io knygų ‚stebuklingi' ir pavadinimai: Stebuklingos galios tobulam gyvenimui, ir sakiniai: "Stebuklas gali įvykti ir tavyje – jei pradėsi naudoti savo pasąmonės minčių magišką galią". Ir pagaliau psichologė H. Schucman bei jos tariamai Jėzaus Kristaus padiktuotas ezoterinis veikalas A Course in Miracles (Stebuklų pamoka, 1975).
Visa ši plepalynė apie stebuklus visų pirma, be abejo, yra ne kas kita, kaip reklaminis triukas, sparčiai rikiuojantis minėtas ir panašias knygas net gana akylų krikščionių bibliotekose. Byrne, Walschą, Murphy’į ir kitus būtų daug lengviau demaskuoti, jeigu krikščionys turėtų tikslų ir aiškų stebuklų suvokimą. Deja, kadangi to nėra, tai vyksta net priešingai: krikščionys patys prisideda prie stebuklų infliacijos, lengvabūdiškai ‚sustebuklindami' viską, kas bent kiek susiję su nekasdieniškumu. Šiandien krikščioniška veikla, tarnavimas turi, tiesiog privalo būti pažymėta stebuklo, nes stebuklas kiekvienam dvasininkui ar misionieriui suteikia ypatingo Dievo pritarimo ir palaimos aurą. Tuo įsitikinęs net vienas iš didžiausios Vokietijos misijinės organizacijos darbuotojų:
"Jėzus gyvas. Jis rūpinasi mumis, net mūsų smulkmenomis. Gyvenimas su Jėzumi reiškia gyvenimą su stebuklais: sykį apsipirkdamas neturėjau pakankamai pinigų kišenėje. Kol vaikščiojau po parduotuvę, meldžiausi, kad tik viskam užtektų. Kurį laiką mintyse vis skaičiavau, bet greitai lioviausi, nes pirkinių buvo per daug. Bet atėjęs prie kasos, jokio nemalonumo nepatyriau. Jėzus padėjo, ir kiek pinigų turėjau, tiek ir užteko. Ne visada jis dovanoja tokį stebuklą. Kartais tikrovė išlieka rūsti: su liga, mirtimi, nežinomybe, gamtos nelaimėmis tenka susidurti ir krikščionims. Bet kartu su Jėzumi mes galime viską nugalėti." ("DMG informiert", 2/2006)
Be abejo, čia pasakyta nemažai tiesos. Žinoma, Dievui rūpi mūsų kasdienybė. Tik nejaugi misionierius tikrai tiki, kad Jėzus jo kišenėje būtų pinigų stebuklingai padauginęs? Greičiausiai misionierius tiesiog buvo prastas skaičiuotojas ir nepraktiškas pirkėjas, o Jėzus jam padėjo tik tiek, kad apsaugojo nuo per didelio perkamų prekių kiekio, kuriam pinigų tikrai būtų pristigę. Kodėl, kai tik patiriame ką nors nekasdieniško ir Dievo pagalbą, tuoj imame kalbėti apie stebuklus? Kas ir kada yra pažadėjęs, kad krikščioniškas gyvenimas būtinai turės būti "gyvenimas su stebuklais"?
Iš šių dviejų skyrių aišku, kad kažkur eina trečiasis kelias, kelias tarp stebuklų neigimo ir stebuklų infliacijos.
Kas yra stebuklas?
Biblija vartoja keletą stebuklo sąvokų, kurios verčiamos vienur žodžiu "ženklai", kitur "galingi darbai", dar kitur būtent "stebuklai". Naujame Testamente net 77 kartus minimas gr. žodis semeion, dažniausiai verčiamas "ženklas" (kartais ir "stebuklas", kaip 1 Kor 1,22). Žmonių reakcija paprastai perteikiama žodžiu thaumazo – stebėtis, apstulbti. Graikiškas žodis, reiškiantis stebuklą (teras), vartojamas rečiau, dažniausiai kartu su "ženklas". Trečiasis aptinkamas žodis yra dynamis (pvz., Mt 7, 22; Mk 6, 2). Apd 2, 22 rastume visus tris graikiškus žodžius: "galingi darbai, stebuklai ir ženklai". Tačiau rastume ir stebuklingų istorijų, kuriose nevartojamas nė vienas iš minėtų žodžių (pvz., 1 Kar 17, 17–24; Mk 7, 24–30).
Vien sąvokų įvairovė rodo, kad nėra taip lengva tiksliai išsiaiškinti stebuklo sampratą, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tad pradžioje pasakykime tiek: stebuklai yra neįprasti, Dievo sukelti įvykiai. Tokie neįprasti, kad mums dažniausiai atrodo neįmanomi. Tai Dievo įsikišimas į įprastą gamtos ir kasdienybės tėkmę.
Pastovi, Dievo garantuojama pasaulio tvarka yra norma, normali patirtis, kurią kasdien išgyvename. Stebuklai nėra to priešprieša. Jie yra tik ypatinga Dievo veikla pasiekti tam tikriems konkretiems tikslams, kurie peržengia normaliosios tvarkos ribas. Reformatų teologas A. A. Hodge’as (1823–1886) pabrėžia:
"Jeigu Dievas pats nebūtų apsiribojęs savo galių ir netaikęs jų pagal mums žinomus dėsnius; jeigu gyventume pasaulyje, kuriame stebuklai būtų ne reta išimtis, o taisyklė ir kuriame Dievas nuolat veiktų su savo antgamtiškomis galiomis... – pamatytume, kad jokia protinga veikla nėra įmanoma. Mes nesuprastume Dievo, nes nesuvoktume jo veikimo tikslo." (Evangelical Theology)
Britų filosofas R. Swinburne’as akcentuoja tą patį: "Dievas turi priežasčių natūralios tvarkos per daug dažnai nepažeidinėti", nes, anot autoriaus, tik esant pastovios tvarkos su nekintamomis taisyklėmis sąlygoms, žmonės pajėgūs "produktyviai veikti pasaulyje ir patys spręsti sudėtingas problemas". Be to, jis pateikia puikų palyginimą:
"Bet ir nebūtų neprotinga, jeigu iš Dievo lauktume tokio pat elgesio, kokį rodo geri tėvai savo vaikų atžvilgiu, kai šie susiduria su rimtomis problemomis. Kartais tėvai iš natūralių paskatų vaikams kapstytis padeda, ypač jeigu yra to prašomi. Tačiau daug dažniau palieka juos justi savo poelgių padarinius ir leidžia patiems tvarkytis bei mokytis iš patirties." (The Existence of God)
Panašiai Dievas elgiasi, pvz., ligų atvejais, jas pagydydamas tik išimtinai, kad mes patys išmoktume su jomis dorotis ir pasigydyti.
Didis britų fizikas ir teologas J. Polkinghorne’as primygtinai pabrėžia, kad turime turėti Dievo bendrosios veiklos sampratą ir į šitą integruoti stebuklus (Science and Providence). Tradiciškai mokoma, kad dažniausiai Dievas veikdamas naudoja priemones, bet darydamas stebuklus veikia tiesiogiai mūsų pasaulyje. Presbiterijonų teologas J. Greshamas Machenas (1881–1937) sako:
"Kiekvienas, kuris tiki antgamtiškumu, visus aplink vykstančius dalykus laiko Dievo darbu. Tiki, kad įvykiuose, kurie mums atrodo natūralūs, Dievas naudoja priemones, o nenatūraliais atrodančiuose įvykiuose jokių priemonių nenaudoja, būtent tiesiogiai demonstruodamas savo kaip Kūrėjo galią. Dėl to perskyra tarp natūralumo ir antgamtiškumo yra perskyra tarp Dievo kaip apvaizdos ir Dievo kaip kūrėjo veikimo. Tad stebuklas yra Dievo kūrėjiška veikla, lygiai kaip atsiradimas visos paslaptingosios kūrinijos, iš kurios susidarė pasaulis." (Christianity and Liberalism)
Iš esmės būtų galima autoriui pritarti. Tačiau ką laikyti betarpišku ir tiesioginiu Dievo veikimu? Kai kuriais atvejais, kaip Jėzaus prisikėlimo, yra aišku: Dievas sukūrė naują materiją. Bet, pvz., kai perskyrė jūrą Izraeliui bėgant iš Egipto, naudojo priemonę – vėją (Iš 14, 21). Ps 106, 9 aiškiai sakoma, kad Dievas pats visa tai padarė. Arba kita istorija apie strėlę, pataikiusią į Izraelio karalių (1 Kar 22, 34). Dievas panaudojo priemonę, kuri veikė (taip galime manyti) pagal gamtos dėsnius. Tačiau kita vertus, galima sakyti, kad ji būtent į karalių pataikė gana stebuklingai. Ps 104, 14 augalų augimas laikomas grynai Dievo nuopelnu, nors žinome, kad Dievas tam naudoja įprastus biologijos procesus. Joz 3, 16 pasakojama apie Jordano išdžiūvimą. Šiandien pagrįstai spėjama, kad jis tikriausiai buvęs užtvenktas didžiulės purvo nuošliaužos. Ir dar vienas pavyzdys iš Jok 5, 17–18, kur aprašytos Elijo maldos dėl lietaus ir Dievo teigiama rekcija. Dievas čia, be abejo, įsikišo, tačiau neatrodo, kad būtų 'pažeidęs’ gamtos dėsnius.
Tuos pačius akcentus dėlioja ir fizikas C. Humphreysas: "Manau, daugeliu atvejų Dievas, darydamas stebuklus, veikia dermėje su gamta. Tik retkarčiais susidaro įspūdis, kad gamtos dėsniai pažeidžiami, tarsi Dievas veiktų kažkaip ypatingai specialiai. Abi įvykių rūšis aš vadinčiau stebuklais". Šis Cambridge ir Londone dėstantis profesorius yra ir knygą parašęs apie išėjimo iš Egipto istorijos stebuklus (The Miracles of Exodus), kuriuos įvertino iš gamtos mokslų perspektyvos. Jo išvada tokia:
"Dėl daugumos atvejų laikausi nuomonės, kad įvykiai buvę natūralūs. Dėl to netgi spėju, kad ir izraelitai juos laikė natūraliais, tačiau nepaisydami to, tikėjo, jog tai Dievo stebuklai. Kas tikrai nuostabu, tai įvykių laiko planavimas. Jis rodo, kad Dievas, siekdamas savo tikslų, dirba su gamta ir su žmogumi" (Interviu, http://www.evangelisch.de ).
Tad galima sakyti, kad visi Dievo darbai tam tikra prasme yra betarpiški, ir darydamas stebuklą jis dažnai naudoja priemones. Tai rodo, kad Biblija nei griežtai apriboja, nei atskiria stebuklus nuo įprastinės Dievo veiklos. Nes viskas, kas aplink mus vyksta, išeina iš Dievo. Dėl to tam tikra prasme visa Dievo kūrinija yra stebuklinga. Kai kur Psalmėse (pvz., ps 107; 136) stebuklo sąvoka pateikiama labai plačiai, įtraukiant ir natūralią Dievo veiklą. Ps 139,13–14 prie Dievo "nuostabių darbų" priskiriamas žmogaus sukūrimas. Panašių pasažų rastume ir Jobo knygoje (Job 9, 9–10 arba 37, 14s apie orus). Šia prasme apie stebuklus kalba ir C. F. Gellertas giesmėje "Kada, Kūrėjau, apmąstau": "Matau aš Tavo stebuklus, / Kur akys tik pažvelgia, / Gražiai papuoštasis dangus / Didybę Tavo skelbia".
Vis dėlto regis, kad linijos tarp įprastos ir ypatingosios Dievo veiklos taip ryškiai brėžti negalima, kaip kad mes įpratę dažnai daryti. Žiūrint plačiau, Dievo stebuklais būtų galima laikyti ir jo kasdienę apsaugą, įvairius įvykių eigos pakitimus, vedimą, nepatiriamą neįprastais būdais. Pvz., savalaikį mašinos sustabdymą staiga vaikui išbėgus į gatvę; daugelį metų trunkantį pinigų poreikio krikščioniškam darbui patenkinimą; patyrus netikėtą sėkmę egzamine, darbe ir kt. Taip elgdamiesi parodytume, kad ir šią veiklą priskiriame Dievui, ir tai būtų teisinga. Dėl to teoriškai Dievo stebuklu gali būti viskas – juk kiekviena nauja diena, kurią gyvenu, taip pat gali būti laikoma stebuklu.
Iš visko, kas pasakyta, matosi, kad neišeinant už Biblijos ribų, stebuklo apibrėžimų galima išsivesti gana įvairių. Todėl misionieriaus pakankamas pinigų kiekis prie kasos plačiąja prasme iš tikrųjų gali būti laikomas stebuklu. Bet ar prasminga šitaip teigti? Pripažindami įvykus stebuklą vis dėlto duodame suprasti, kad Dievas įsikišo antgamtiniu būdu. Todėl renkantis žodžius labai svarbu mūsų motyvacija ir atsakomybė. Kad būtume teisingai suprasti, turėtume paisyti konteksto. Vienąsyk gali būti klausytojo suprastas, kad apie stebuklą kalbi plačiąja prasme ir sąvoką vartoji kaip metaforą. Bet kitąsyk – visai nesuprastas. Dėl to kai kada labiau tiktų kalbėti apie specialią Dievo apvaizdą, o ne apie stebuklus (pvz., kai žmonės pavėluoja į vėliau katastrofą patiriančius lėktuvus, traukinius ar laivus; priežasčių teigti, kad įvyko stebuklas, lyg ir nėra, tačiau Dievas būna veiksmų eigą būtent šitaip sutvarkęs).
Stebuklų tikslas
Galima laikytis ir platesnio stebuklų apibrėžimo. Bet pernelyg įsismaginus tai daryti, kyla rimtas dvasinio narciziškumo pavojus ("mano nepaliaujamai stebuklų lydimas gyvenimas"). O juk būtent turėtume neužmiršti, kad Biblijoje stebuklas visuomet priekin kelia Dievą; siekia išreikšti, atskleisti, pademonstruoti jo didybę. Ir Biblijoje vis dėlto stebuklai nėra dažnas reiškinys.
Stebuklai yra neįprasti Dievo galybės ir valdžios ženklai, jo didingosios viešpatystės išraiškos. Jie nėra savavališki, vyksta ne bet kada ir ne bet kur. Jie turi tikslą, nes Dievas elgiasi protingai, pagal savo siekius ir planus. Dėl to juose atsispindi Dievo būdas. Stebuklai demonstruoja Dievo galias ir kontrolę. Jo galios didesnės už stabų (Iš 7, 8–13), jis galingesnis už ligas ir mirtį (Lk 5, 17; 7, 11–17). Jie patvirtina Dievo autoritetą ir apreiškimą, mus moko ir apreiškia tam tikrus dalykus (Įst 3, 24; Mk 2, 1–11; Jn 20, 30–31; Hbr 2, 4). Būdami "galingi darbai", stebuklai sukelia įvairias reakcijas – nuostabą, pagarbią baimę, norą šlovinti; per stebuklus ypatingu būdu priartėja pats Dievas (Lk 5, 1–10); stebuklai veda ir į savosios nuodėmės pažinimą (Lk 5, 8; Iz 6, 1.5); patvirtina Dievo tarnų atliekamus darbus (Iš 4, 1–5; 1 Kar 17, 24; Mt 9, 6; Lk 4, 18–21; Jn 5, 19–23; Apd 2, 22) ir, kaip teologas K. Barthas dažnai kartojo, Biblijos stebuklai patvirtina apreškimo stebuklą.
C. L. Blombergas žodyne Evangelical Dictionary of Biblical Theology skyriuje "Miracles" pateikia taiklų apibendrinimą:
"Visoje Biblijoje pats aiškiausias stebuklų tikslas – žmonių žvilgsnį nukreipti į vienintelį tikrąjį Dievą, kuris pačiu aukščiausiu pavidalu yra apsireiškęs per savo Sūnų. Stebuklai neturi pagrindinio tikslo pildyti žmonių reikmes; jei taip galų gale atsitinka, tėra tik reikšmingas pašalinis efektas. Pirmų pirmiausiai stebuklai yra teocentriški ir kristocentriški, rodantys, kad Izraelio Dievas ir Jėzus stovi aukščiau visų varžovų."
Olandų teologas A. Kuyperis (1837–1920) sako, kad stebuklai taip pat turi tikslą įrodyti, jog visa kūrinija ir toliau yra pavaldi Dievo vedimui ir jo apvaizdai. Kadangi po nuopuolio žmogus nebėra pajėgus nei to teisingai atpažinti, nei suvokti savo kaip kūrinijos valdytojo užduoties. Puolęs žmogus tarsi bejėgis stovi gamtos galių akivaizdoje ir, užuot jas valdęs, linksta garbinti, nes nuolat su jomis susiduria. Kuyperis prideda:
"Be stebuklų gamta netruktų žmonių akyse įgyti didesnę galią ir aukštesnę padėtį nei Dvasia. Tai atvestų prie stabmeldiško gamtos garbinimo... Dėl to mums reikia stebuklų. Jie patvirtina tiesą, jog visagalis Dievas rūpinasi gamta, nes po nuopuolio gamtos įtaka žmogui yra tik dar labiau sustiprėjusi... Baimė, kad Dievas nebėra suverenus gamtos valdovas, gena lauk tikėjimą. Tai sustabdyti gali vien tik mums prieš akis stojanti Dievo stebuklinga galia ir ženklai." (Pro Rege: on the Kingship of Christ I, 1911)
Kuyperis įvardija dar vieną stebuklų tikslą – parodyti per Kristų atkurtą pirminę žmogaus galią valdyti kūriniją. "Materijai buvo skirta būti pavaldžiai Dvasiai. Atnaujinus žmogaus dvasią, buvo atnaujinta ir jo valdžia materijai. Stebukle mes galime tiesiogiai išvysti materijos pavaldumą dvasiai, kultūroje visa tai regime netiesiogiai" (Ištraukos iš A. Kuyperio veikalo Pro Rege anglų kalba: You can Do Greater Things Than Christ; http://www.ccel.org/ccel/kuyper/greater.pdf )
Jei visos šios mintys pasiektų ne tik ausis, bet ir širdį, tai jau vien iš pagarbios baimės Dievui neskubėtume kiekvienos netikėtai rastos parkavimo vietos vadinti stebuklu. Ne visi įvykiai, kurie man atrodo netikėti, keisti ir nekasdieniški ir kuriuose aš manau regintis įsikišus Dievą, yra stebuklai. Nes stebuklai neturi tikslo demonstruoti Dievo meilę konkrečiam žmogui ar žmonijai (tada ir Jėzui juk būtų turėję tekti daug daugiau žmonių pagydyti!).
Stebuklų tikimybė
Su stebuklų tikslo klausimu glaudžiai susijęs ir klausimas apie jų tikimybę. Kaip dažnai vyksta stebuklai? N. Geisleris knygoje Miracles and the Modern Mind suskaičiavo 260 Biblijos stebuklų. Tai visai nemažai, nors kaip 66 knygoms, nėra ir tiek daug, kiek gal norėtųsi manyti. Nors stebuklai egzistuoja, tačiau Biblijoje niekur nerastume naivaus jų troškimo: kuo daugiau, tuo geriau. Trissyk papasakojama, kaip Jėzus prikėlė numirusįjį (Lk 7, 11–17; 8, 49–56; Jn 11, 38–44), po sykį Elijas, Eliziejus, Petras ir Paulius (1 Kar 17, 17–24; 2 Kar 4, 18–37; Apd 9, 36–41; 20, 9–12) – iš viso septyni pasakojimai per kelių šimtmečių laikotarpį.
Po visą Dievo žodį stebuklų aprašymai pasklidę nevienodai. Tai rodo, kad skirtingu laiku stebuklų yra vykę skirtingi kiekiai. C. S. Lewisas teigia: "Dievas nebarsto kartkartėmis stebuklų į gamtą kaip pipirų. Jie įvyksta esant ypatingoms progoms: juos aptinkame didžiuosiuose istorijos mazguose..." Todėl "jūs esate turbūt teisūs, manydami, kad niekada nepamatysite darant stebuklo" (Stebuklai). Biblijoje rastume net šimtmečių laikotarpius, per kuriuos neaprašyta nė vieno stebuklo (pvz., izraelitų gyvenimas Egipte). Atrodo, kad ištisus dešimtmečius be stebuklų išgyveno ir Abraomas bei Mozė. Tačiau rastume aprašytų ir tokių laikotarpių, kai stebuklai, regis, vyko vienas po kito (išėjimas iš Egipto, Jėzaus misija ir apaštalų laikai). Todėl teologas J. Stottas kritikuoja požiūrį, "jog stebuklai yra tokie pat nuolatiniai mūsų šiandieninio gyvenimo ir tarnystės palydovai, kaip buvo būdinga mūsų Viešpaties ir jo apaštalų darbams." Toliau jis sako:
"Nors Biblijoje yra daug stebuklingų istorijų, ji nėra vien stebuklų knyga, kaip ir biblinis Dievas nėra vien stebuklų Dievas. Didžiulėse biblinės istorijos atkarpose nėra užrašyta nė vieno stebuklo. Specialiai minima, kad Jonas Krikštytojas, kurį Jėzus laikė didžiausiu iš Senosios Sandoros žmonių, nedarė stebuklų (Jn 10,41). Kai bandome atrasti biblinių stebuklų, galime pastebėti, kad jie susitelkę Rašte kaip žvaigždės nakties danguje. Yra keturi pagrindiniai 'žvaigždynai’. Pirmiausia jie grupuojasi aplink Mozę (maras Egipte, Raudonosios jūros perėjimas, mana ir vanduo ir t.t.); po to aplink Eliją, Eliziejų ir pranašus, tada aplink patį Viešpatį Jėzų ir galiausiai aplink apaštalus. Tai keturios pagrindinės apreiškimo epochos – įstatymas, pranašai, Viešpats ir apaštalai. Pagrindinis stebuklų tikslas buvo pagrįsti kiekvienos naujos apreiškimo pakopos autentiškumą." (Baptism and Fullness)
Jėzaus laikų Antikos pasaulis, be abejo, tikėjo stebuklais. Magija, burtininkavimas, astrologija buvo svarbios pagoniškų religijų ritualų dalys. Pvz., Tacitas pasakoja apie imperatoriaus Vespasiano nepaprastus gebėjimus pagydyti ligas. Dėl to krinta į akis NT stebuklingų istorijų pasakojimo paprastumas. Biblijos stebuklai nepanašūs į iliuzionistų triukus. Jie yra glaudžiai susiję su Jėzaus asmeniu ir jo misija. Jų paskirtis žmogų nukreipti į Jėzų, paakinti atsiversti ir įtikėti, parodyti, kad su Jėzumi prasidėjo kūrinijos atnaujinimas.
Stebuklų ženkliai gausiau apokrifinėse knygose, pvz., Tomo evangelijoje. Teologas ir archeologas C. P. Thiede'ė knygos Jėzus. Tikėjimas, faktai skyriuje "Jėzus ir stebukladariai" rašo: "Savitos, dažnai tiesiog fantastinės, nuo II a. vidurio plitusios istorijos apie Jėzaus vaikystę tarpusavyje panašios vienu bruožu: vos išsiropštęs iš lopšio, Jėzus nuo mažumės daro nesuskaičiuojamus stebuklus." Thiede'ė (1952–2004) akcentuoja, kad Jėzus niekada ir niekur nevartojo jokių slaptų burtažodžių ir neatliko jokių kvapą gniaužiančių stebuklingų triukų:
"Jėzaus stebukluose išsiverčiama be tų keistenybių, kurių, pasakojant apie būties formų kitimą, randama kitur. Sėdintį seną elgetą, iš pradžių mirksinčiomis, paskui žėruojančiomis akimis, Apolonijas Tianietis (I a.) po akmenų krūva paverčia didžiuliu negyvu šunimi pursluotais nasrais, o vandens pavertimas vynu Kanoje visiškai nesensacingas. Pabrėžiamas ne stebuklo didingumas, bet santūrumas, su kuriuo jis padaromas..."
Dauguma NT stebuklų buvo atliekami viešai, matant ir turint galimybę įsitikinti daugeliui aplink susirinkusių žmonių. Jie buvo akivaizdūs, pvz., gydant gijimas vykdavo greitai, betarpiškai, pagal komandą. Dievas veikdavo ne natūraliais būdais, o kaip kūrėjas, atnaujindamas audinius ar pan. – darydavo stebuklus siaurąja prasme (kūrėjiškai veikla be priemonių, žr. Macheno cit.). Dėl to visiems, šiandien manantiems turint galių gydyti kaip Jėzus, šios aplinkybės pastatė aukštą ir beveik neįveikiamą slenkstį. Tie, kurie veržiasi žaisti vienoje lygoje su Jėzumi ir apaštalais, težino, kad jų laukia griežta atranka!
Tad apibendrinant galima pasakyti, kad Dievas, būdamas suverenus, pats sprendžia, kada, kur ir kiek stebuklų turi vykti. Mes neturime jokios galios jam nurodinėti. Galime Dievą paveikti, pvz., melsdamiesi už ligonių pasveikimą. Bet mes negalime iš Dievo išreikalauti norimo rezultato, nes viskas jo rankose.
Jeigu visi stebuklai turi tikslą, tai kodėl jie turėtų vykti nuolat ir dideliais kiekiais? Stebuklai tam tikra prasme yra krikščioniško tikėjimo pagrindas (Jėzaus asmuo ir veikla), bet ne krikščioniško gyvenimo (nors misionierius-pirkėjas mano, kad gyvenimas su Jėzumi yra lygus gyvenimui su stebuklais). Vyresniųjų ir diakonų tinkamumas tarnystei matuojamas ne jų gebėjimu atlikti stebuklus, o etiškai pavyzdingu gyvenimu ir gebėjimu mokyti (1 Tim 3; Tit 1). Dėl to tikėjimas stebuklais neturėtų kelti minties, kad patirti neįprasti įvykiai yra savaime dvasingesni, geresni, svarbesni už kitus. Dėl tos pačios priežasties neturėtume ir manyti, kad tikėjimo pakilimo laikotarpiais visada verta laukti stebuklų pagausėjimo.
B.d.
