Holger Lahayne
Tobula moteris
Bet reikalavimuose viršų ima, be abejo, moters išvaizda. Vyrų žurnalo "Esquire" skaitytojai sudėliojo "tobulą" moterį iš įvairių aktorių kūnų (veidas Katarinos Zetos Džons, kojos Šarlisės Teron ir t. t.). O britų modelis Kelly Brook neseniai buvo išrinkta tobula moterimi, nes jos "visi matmenys tobuli". Ir moterų žurnalai šitokį paveikslą mėgsta, jo beveik nekeičia. Nes grožis ir tik jis be jokios konkurencijos ir visais laikais ima viršų. Na, pastaraisiais metais dar priklijuojama karjera.
O kokį tobulos moters paveikslą piešia Biblija? Ilgas aprašymas pateiktas Senajame Testamente, Patarlių knygos gale (31,10–31). Jis taip pat pradedamas klausimu: "Kas gali surasti gerą moterį?" (Burbulio vert.)
Pagiriamasis žodis moteriai
Visa Patarlių knyga yra gyrius išminties, kurios privalome siekti. Saliamonas su kitais šios knygos autoriais mums pateikia galybę iki šios dienos tinkamų praktinių patarimų, kaip gyventi tikrai išmintingą gyvenimą. Nuo pat pradžių skubama pagrįsti šios knygos naudingumą skaitytojo išminčiai: "Išmintingasis klausydamas taps išmintingesnis, o protingas gaus išmintingų patarimų" (1, 5; Burbulio vert.) bei pateikti rimtų ir labai svarbių gyvenimo principų: "Pagarbi Viešpaties baimė – pažinimo pradžia" (1,7).
Lygiai toks pat reikšminga ir Patarlių knygos pabaiga iš vieno ilgiausių prasminių skirsnių (20 eilučių), sudaryto labai dailiai ir įmantriai. Originale kiekviena eilutė nuosekliai pradedama vis kita hebrajų abėcėlės raide (tai pažymėta ir Rubšio vertime; mūsiškai pirmoji eilutė prasidėtų A raide, antroji – B ir t. t).
Taigi ilgas, gražus bei labai svarbus tekstas – visa knygos pabaiga paskirta išminčiai išaukštinti. Apie ką gi ji? Apie protingąjį Saliamoną ir išskirtinę jo išmintį? O gal dar vienas tekstas apie kurį nors išmintingą Biblijos vyrą? Ne! Tai tekstas apie moterį! Apie labai išmintingą ir pavyzdingą moterį. Iš pat pradžių palyginamą su retu radiniu bei perlais (eil. 10). Ji yra "tauri" (Rubšys – "sumani", Burbulys – "gera"). Tokia moteris vyrui – "tikras turtas" (eil. 11). Jos darbštumas ir išmintis nusipelno garsaus pagyrimo (eil. 31). Taigi knyga baigiasi pagiriamuoju žodžiu moteriai, jos sumanumui bei išminčiai.
Šiandien moters ir vyro teisės panašiai lygios. Moterys tampa prezidentėmis ir didžiulių organizacijų vadovėmis. Šiandien jų karjeros galimybių niekas neriboja. Ar begali būti didesnis kontrastas antikos laikams, tam metui, kai buvo parašyta Patarlių knyga?! Visos tautos aplink Izraelį daugiau ar mažiau niekino moterį. Net išmintingieji graikai buvo nekokios nuomonės apie "silpnąją lytį". Demokritas (VI a. pr. Kr.) rašė: "Moteris daug greičiau linksta į piktas mintis negu vyras", o Aristotelis (IV a. pr. Kr.) apskritai tobulu žmogumi laikė tik vyrą, kuris "valdo" moterį, vaikus ir vergus. Mat "iš prigimties vyras labiau tinkamas valdyti nei moteris". "Vergas apskritai nepasižymi gebėjimu numatyti, moteris – pasižymi, nors šiam jos gebėjimui ir nebūdingas ryžtas". Todėl, Aristotelio nuomone, "moterį puošia tylėjimas". Bet mūsų šiandieninis tekstas sako visiškai ką kita.
Nė vienam didžiajam graikų mąstytojui net sapne nebūtų šovusi mintis šitaip pakalbėti apie moterį kaip Pat 31. Biblija visai kitokia. Joje moteris yra nė kiek ne menkesnė už vyrą ir toks pat visavertis žmogus. Nes moteris, kaip ir vyras, abu sukurti Dievo, abu – pagal Dievo atvaizdą. Dėl to kaip žmonės jie iš esmės turi ir tokias pat teises. Ir tai sakoma net "patriarchališkajame" Senajame Testamente. Dėl to nesunku ir džiugu išmintingą moterį pagirti gražiausiais žodžiais.
Darbas
Vos pradėjus skaityti tekstą, sudomina tai, kad pirmiausiai pavyzdingoji moteris aprašoma kaip dirbančioji. Ji tikra bitutė darbštuolė. Kur tik nesisuka – namų ūkyje, amatuose, parduodama gėrybes, prie žemės darbų. Ji gabi ir įvairiapusiška, galinti atlikti kone visus svarbiausius darbus. Be to, labai naginga, "darbuojasi įgudusiomis rankomis" (eil. 13). Ji dirba daug ir ilgai, ir nežino, kas yra tingėjimas. Šiame tekste, kaip ir daugelyje Patarlių knygos vietų, akcentuojamas darbštumas ir stropumas. Bet kad ir kiek ji darbo turėtų, atrodo, kad jis jai visai ne vargas, o tikras smagumas. Ji darbuojasi, nes jai tai malonu, gera. Niekur neminima, kad ką nors darytų verčiama vyro arba šiaip tik iš būtinybės. Ji dirba, nes nori dirbti, nes darbai jai malonūs.
Bet tai dar ne viskas. Tekstas leidžia suprasti, kad be visko, ji dar ir verslininkė. Ji perka ir parduoda (eil. 16; 24), pati imasi verslo, įveisia vynuogyną (eil. 16). Ji investuoja ir gauna pelną – "Ji mato, kad jos verslas klesti" (eil. 18), ir visa tai atlieka gan savarankiškai ir nepriklausomai nuo kitų.
Iš teksto matome, kad namų ruoša, šeima ir darbas antikiniame Izraelyje nebuvo atskirti. Taip pat matome, kad ir tais laikais moterų darbas buvo ne vien prie vaikų ir puodų, o labai įvairus ir ne tik namuose. Todėl tarp krikščionių dar paplitusi mintis, kad profesine veikla turi užsiimti vien vyrai, o moterys rūpintis namais ir vaikais, bibliškai niekaip nepagrįsta. Juk moterys geba ne vien namus prižiūrėti bei vaikus auklėti, o ir būti verslios bei nagingos. Jos gali nė kiek ne blogiau, kartais net daug sėkmingiau suktis ir kietame bei vyrišku laikomame verslo pasaulyje.
Tais laikais šeima/namų ruoša ir darbas/verslas buvo suderinami dalykai, nes vietos atžvilgiu nebuvo atskirti ir kasdienybėje dažnai susipindavo. Šiandien daug sudėtingiau. Jeigu odontologė dirba nuo 8 ryto iki 19 vakaro, namams ir šeimai laiko beveik nelieka. Šiuo atveju būtų geriau, kad darbo laikas būtų lankstus. Kad pavyzdžiui, mamos, ypač turinčios mažų vaikų, neprivalėtų dirbti 40 valandų per savaitę. Turint ikimokyklinių vaikų, lankstus darbo grafikas aktualus ir tėčiams, nes tuomet ir jie gali dalytis pareigomis. Profesinė veikla, namų ruoša bei vaikų auklėjimas yra abiejų sutuoktinių reikalas.
Taigi pavyzdingai moteriai visai pritinka dirbti ir tokius darbus, kur uždirbami pinigai. Tačiau tekstas taip pat aiškiai pasako, kad vertingas ne vien pinigus nešantis darbas. Darbas gaunant atlyginimą ir darbas be atlyginimo yra greta ir turi vienodą vertę. Todėl praktika, kuri paplitusi dabar, kad namų šeimininkės bei vaikus auginančios mamos laikomos nedirbančiomis, yra nebibliška, iškreipta ir neteisinga. Lyg namų ruoša ir vaikų auklėjimas nebūtų darbas! Visiška nesąmonė! Ypač ją padidina visokios žvaigždės ir poniutės (žinoma, "dirbančios") dažnai kartodamos, kad būti namų šeimininke lengva, vieni niekai ir grynas malonumas. Tai didžiulė nesąmonė! Tie, kurie patys augina savo vaikus, o ne atiduoda darželiams, močiutėms ar visokioms auklėms, gerai žino, kad tai labai sunkus darbas! Be abejo, su maloniomis ir džiaugsmingomis akimirkomis.
Partnerystė
Daugelyje sferų moteris veikia savarankiškai ir gana nepriklausomai. Bet, be abejo, ji yra ir sutuoktinė, vyro žmona – ko kito tuometinėje Izraelio kultūroje net nebuvo galima tikėtis. Ji veikli, tačiau jos veikla vyksta partnerystės su savo sutuoktiniu rėmuose.
11 ir 12 eilutėse gražiai aprašyti sutuoktinių santykiai. Jie kupini pasitikėjimo, meilės ir pagarbos. Be abejo, ne vien vyras pasitiki savo žmona, bet ir ji gali vyru pasikliauti, kaip ir geru atsilygina ne tik ji (Ef 5, 25 aiškiai pasakyta: "jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas"). Moters ir vyro santykiai yra abipusiai – tai tikros partnerystės pagrindas.
12 eilutė sako, kad visa tai turi trukti visą gyvenimą ("per visas savo gyvenimo dienas"). Šiandieninis požiūris į santuoką kaip į laikiną sandėrį, yra visiškai nebibliškas. Santuoka yra sąjunga visam gyvenimui (tam ir yra skirta santuokos priesaika) ir nutraukta gali būti tik retais ir išskirtiniais atvejais.
Mūsų tekstas atspindi puikų balansą: sutuoktiniai yra du asmenys; moteris tam tikrose sferose veikia viena ir beveik nepriklausoma, be vyro įsikišimo. Kita vertus, jie abu sudaro vienovę, vieną komandą, yra "vienas kūnas" (Pr 2, 24). Tai reiškia, kad jie veikia ne prieš vienas kitą, o sykiu, viena kryptimi. Kartu traukia vieną jungą.
Būti kartu ir išlikti dviem atskiromis asmenybėmis – šiandien tai nėra lengva. Šimtmečių šimtmečiais moteris buvo nuvertinama, vos matoma vyro šešėlyje. Net iki XX a. vidurio Vokietijoje moteriai be vyro leidimo nebuvo galima atsidaryti sąskaitos ar užsiimti profesine veikla. Šiandien pasiektas jau kitas kraštutinumas – moters savęs realizavimas, savo norų ir siekių įgyvendinimas vos netapęs pagrindiniu ir svarbiausiu dalyku jos gyvenime.
Vyras ir žmona yra partneriai, bet ne visiškai vienodi. Jų paskirtis ir užduotys iš dalies yra skirtingos. Vyras yra "galva" (pvz., Ef 5, 23), o šiame tekste sakoma, kad jis, tik jis – vienas iš vyresniųjų; jis šeimos 'vadovas'. Bet tai nereiškia, kad vyras užgožia moterį. Ne, moteris taip pat veikli ir už tai gali ir turi būti garsiai giriama (eil. 31). Vyras yra svarbus autoritetas ("įžymus miesto vartuose"), tačiau tekstas nesako, kad jis kuo nors vertesnis už savo žmoną ar ji kuo nors menkesnė. Tiesiog tokios vyro pareigos, pašaukimas iš Dievo, o ne dėl to, kad jis geresnis ar gudresnis už moterį.
Sėkmingą partnerystę augina abipusė meilė. Iš jos atsiranda pasitenkinimas ir pilnatvė (kaip matome iš teksto, tokį gyvenimą gyvena ir ši moteris). Bet meilė nėra vien malonumas, o kartu ir atsidavimas, atsižadėjimas bei auka – tai šiandien, deja, dažnai pamirštama. Efeziečiams 5, 23 pasakyta: "Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save".
Vaikai
Vokiškajame Liuterio vertime (1984) šis skyrius vadinamas "Darbščios namų šeimininkės pagyrimas". Ką pagalvotume perskaitę šitokį pavadinimą? Kad pirmoje vietoje turėtų būti kalbama apie vaikus ir jų auginimą; ir tai turėtų užimti nemažai vietos. Bet šiame tekste vaikai tik paminimi!
Ar tai reiškia, kad jie nesvarbūs? Žinoma, svarbūs, o Senojo Testamento laikais ypač. Bet tai reiškia, kad sutuoktinių gyvenime vaikai nėra ir negali būti viskas; kad negalima gyventi vien dėl vaikų. Tačiau, pagal Bibliją, kiekviena šeima turėtų norėti vaikų ir būti atvira jų turėjimui, nes pirmajai šeimai (taigi ir visoms kitoms) Dievas prisakė daugintis. Sutuoktinių apsisprendimas išvis neturėti vaikų pažeidžia Dievo tvarką.
Bet pirmasis santuokos tikslas nėra gimdyti vaikus (kaip moko katalikų bažnyčia). Pagrindinis tikslas yra savitarpio meilė ir bendrystė. Nes santuoka ir be vaikų yra ir išlieka tikra santuoka.
Bet vienoje šio teksto vietoje vaikai ir jų auklėjimas, matyt, tikrai turimi omenyje. Tai 26 eilutė. Joje minimas žodis "pamokymai". Kam gi skirti tie išmintingosios moters pamokymai? Be abejo, tarnams ir tarnaitėms (eil. 15), bet, žinoma, ir savo vaikams.
Apskritai apie vaikų auklėjimą Patarlių knyga kalba labai daug. Dėl to ji kartais vadinama Biblijos auklėjimo vadovėliu. Iš mūsų teksto aiškiai matyti, kad didelį autoritetą šeimoje turi ir mama – kaip pasakyta penktame Dievo įsakyme: gerbk savo tėvą ir motiną. Vaikų auklėjimo atžvilgiu Patarlių knyga taip pat mini abiejų tėvų, tėvo ir motinos svarbą ("motinos mokymas" 1, 8; 6, 20).
Vienas iš svarbiausių auklėjimo tikslų, pagal Patarlių knygą, yra vaikų paklusnumas. Bet paklusnumas negali būti nei savitikslis, nei aukščiausias tikslas. 28 eilutė ("jos vaikai ją giria") leidžia suprasti, kad svarbu yra siekti gerų santykių tarp mamos ir vaikų. Pikti, įbauginti ir nuvilti vaikai savo mamos tikrai negirs. Tik esant geriems santykiams galima reikalauti iš vaikų paklusnumo. O jei vaikai tėvų neklauso, ignoruoja jų paliepimus ir norus, tai, matyt, ir tarpusavio santykiai prasti.
Tik esant geriems santykiams gali būti "malonūs" ir pamokymai. Matome, kad aprašytoji moteris, nors ir gana valinga bei stipri, yra kartu ir švelni, maloni bei ne per griežta. Ji trokšta ir siekia savo vaikams gero. Dėl per griežto auklėjimo įspėja ir NT (žr. Ef 6, 4; Kol 3, 21).
Grožis
Tobula moteris, kokią šiuo metu pateikia žiniasklaida, yra visų pirma gražuolė. Ką apie grožį kalba ir kiek tam vietos skiria mūsų tekstas?
Be abejo, ši moteris irgi neblogai išmano estetiką ir grožį. 22 eilutėje skaitome, kokie puikūs buvo jo aprėdai ("plona drobė ir purpuras"). O jeigu jos siuvami lino rūbai nebūtų buvę gražūs, ji vargiai juos būtų galėjusi tiekti pirkliams (eil. 24).
Biblija nevengia ir daugelyje vietų kalba apie moters išorės grožį (Pr 24, 16; 29, 17; Gg 4, 1s; Job 42, 15; Ps 45, 12; 144, 12). Rachelė, Juozapas, Dovydas aprašomi kaip buvę labai gražūs. Apie Esterą sakoma, kad "mergelė buvo gražiai nuaugusi ir dailios išvaizdos" (Est 2, 7). Jei tai nebūtų svarbu, nebūtų ir minima. Ne vienoje Senojo Testamento vietoje teigiamai kalbama apie papuošalų bei drabužių grožį (Ps 45, 14–15; Iz 61, 10; Ez 16, 11–13; Jer 2, 32 ir kt.).
Žmogaus grožis iš esmės yra teigiamas dalykas. Nes visa Dievo kūrinija yra graži. Kai Dievas giria savo sukurtuosius dalykus (Pr 1,31), tai, be abejo, turi omenyje, kad jie labai geri ne tik dėl savo naudingumo, bet ir gražiai atrodantys. Kai kur Biblijoje kalbama ir apie Dievo grožį (Ps 27, 4; 90, 17; "šventasis grožis" Ps 29, 2; 1 Met 16, 29; 2 Met 20, 21 – nors vertimuose žodis "grožis" nevartojamas). Išskirtinis įspūdingo grožio pavyzdys buvo Jeruzalės šventykla. Kaip dangiškosios šventyklos atvaizdas ji buvo labai maloni akiai, puošni, pastatyta iš brangiausių ir tauriausių medžiagų.
Tad grožis iš esmės yra geras dalykas. Bet tai tik viena pusė. 30 eilutėje grožis įvertinamas sąlygiškai: "Žavumas – apgaulė, o grožis – migla". Žinoma, tai nereiškia, kad ši eilutė paneigia ką tik pasakytuosius teigiamus vertinimus. Ja tik norima pasakyti, kad grožis, nors ir geras ir svarbus dalykas, nėra pats svarbiausias. Grožis gali būti ir apgaulingas. Už gražaus veido gali slėptis bjaurus charakteris.
Paulius su Petru Naujajame Testamente šiuo klausimu pateikia išsamesnių minčių. 1 Tim 2, 9–10 rašoma: "Taip pat trokštu, kad moterys vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, ne išgarbiniuotais plaukais, be aukso, be perlų ir be prabangių drabužių, o verčiau – kaip dera moterims, pasižyminčioms pamaldumu – gerais darbais." Negi tikrai visuose kraštuose ir kultūrose jokio aukso ir perlų, niekad, jokiomis progomis? Be abejo, ne! Čia Paulius pasisako tik prieš prabangą, prieš nereikalingas brangias puošmenas ir drabužius. Tikinčią moterį visų pirma turėtų puošti tikėjimo darbai, o ne daiktinė prabanga. Puošmenos ta prasme yra antraeilis dalykas.
Petras apie moteris šitaip kalba: "Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, – bet žmogaus širdies slaptuma – nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse" (1 Pt 3, 3–4). Jis irgi panašiai kaip Paulius nesako, kad išorė ir papuošalai nesvarbūs, bet pabrėžia, kad moteris verčiau blizgėtų ne savo prabangia išore, o vidumi, savo širdimi. Dievui svarbiau jos dvasia, nuostata bei švelnus būdas.
Tad nei moterys, nei vyrai neturėtų siekti išsiskirti savo drabužiais. Bet apsirengimo stilius įvairiose kultūrose skirtingas. Vidurio ir Rytų Europos moterys daug puošnesnės ir labiau susirūpinusios savo išvaizda nei vakarietės. Amerikietės mėgsta daugiau dažytis nei europietės, o Afrikos moterys turi labai ypatingą papuošalų ir apdarų suvokimą.
Bet, be abejo, išorę Petras su Pauliumi mini ne šiaip sau, dėl to, kad to meto bendruomenėse buvo labai aktualus socialinio susisluoksniavimo klausimas. Štai Jokūbas smarkiai kritikuoja vargšų žeminimą bendruomenėse, kurie išsiskiria ir pirmiausiai atpažįstami, žinoma, iš drabužių (Jok 2, 1–4). O turtingieji vyrai
, "puikiais
aprėdais pasipuošę", ypatingai iškeliami ir pagerbiami. Bet ir mūsų
dienomis pasiturintys krikščionys, prieš ateidami į bažnyčią labai
puošniais ir brangiais drabužiais turėtų pagalvoti apie pasekmes.
Koks tikslas taip puikiai rengtis? Kaip jausis greta atsisėdęs
neturtingesnis brolis ar sesuo? Dėl to verčiau nuosaikesnė
išvaizda, tai ir minėtų klausimų spręsti nereikės.Kitas aspektas – pagundos kėlimas, ypač vyrams, labai nesantūriu apsirengimo stiliumi, kurį ypatingai vasarą labai mėgsta moterys. Bet dėl to Biblija konkrečių nurodymų neduoda. Tik Mato 5, 28 rašoma, kad "Kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį...", nusideda. Drabužiais galima sukelti geidulingumą ir įstumti žmogų į nuodėmę. Todėl reikia labai jausti atsakomybę. Bet būtina pabrėžti, kad atsakomybė abiejų – tiek moters, tiek ir vyro.
Būdas
Apie mūsų tekste aprašytosios moters būdą jau kai kas buvo pasakyta. Ji darbšti, ištikima, neišdidi ir autoritetinga. Ji puiki strategė, gerai numato savo veiklą (eil. 18, 21), taigi tikrai nekvaila (žr. ir Mt 25 apie dešimtį protingų ir paikų mergaičių). Be to, ji labai aktyvi, energinga, veikli ir mokanti priimti sprendimus. Dažnai šios savybės labiau laikomos vyriškomis (žr. Aristotelio pastabas). Atrodo – be reikalo. Jas galima laikyti tiesiog žmogiškomis. Tik galbūt vyrai ir moterys savo situacijose jas skirtingai realizuoja.
Be abejo, nenuneigsi, kad fizinės jėgos požiūriu moteris visgi yra "silpnoji lytis" (žr. 1 Pt 3,7). Bet ji gali būti labai tvirto būdo. 25 eilutėje sakoma: "Stiprybė ir orumas – jos drabužis". Ji kupina vidinės stiprybės, kuri galų gale daug svarbesnė už fizinę ir su kuria galima daug daugiau pasiekti.
Dar vieną svarbią šios moters savybę aptinkame 20 eilutėje: "Ji dosniai duoda vargšui ir ištiesia ranką elgetai". Nors ji ir verslininkė, rūpinasi pelnu, bet nėra godi. Ji socialiai angažuota ir labdaringa moteris. Tad ir čia matome puikų balansą: ji rūpinasi ir savimi, ir aplinkiniais.
Tikėjimas
Apie moters tikėjimą, jos santykį su Dievu tekstas pasako stebėtinai mažai. Be abejo, tikriausiai ir dėl stilistinių priežasčių: pabaigoje nuskamba tai, kas svarbiausia. 30 eilutėje sakoma: "Moteris turi būti giriama už pagarbią Viešpaties baimę".
Tobula moteris nėra nei ta, kuri dirba, nei ta, kuri vaikus augina, bet ta, kuri pagarbiai bijosi Viešpaties. Pagarbi Viešpaties baimė Biblijoje yra viena iš pagrindinių dorybių. Ji – viso pažinimo ir visos išminties pradžia (Pat 1, 7; Ps 111, 10). Jobas buvo dievobaimingas (Job 1, 8), taip pat ir Mesijas (Iz 11, 2–3). Mokytojo knygos išvada: "Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų..." (Mok 12, 13). Pagarbi Dievo baimė dažnai minima ir Naujajame Testamente (Lk 1, 50; Apd 9, 31; 2 Kor 7, 1; Kol 3, 22; 1 Pt 2, 17).
Dievobaimingumas neatsiejamas nuo draugystės su Dievu (Jn 15, 13-15; Iš 33, 11; Jok 2, 23). Ypač tai pastebima Psalmėse ir Apreiškimo knygoje. Ps 25, 14: "Viešpats – pagarbiai jo bijančių draugas".
Kodėl pagarbi Dievo baimė tokia svarbi? Ji reiškia, kad yra gerbiamas viršesnis, aukščiau esantis autoritetas; kad žmogus gerbia Dievą ir laikosi jo įsakymų. Nedievobaimingas žmogus nesilaiko Dievo įsakymų, elgiasi kaip nori ir nesijaučia prieš nieką atsakingas. Visiškai kitokia yra mūsų teksto moteris. Kodėl ji tokia darbšti, kodėl gerbia ir myli savo vyrą, kodėl išmintingai auklėja savo vaikus, kodėl stengiasi dėl verslo ir padeda vargšams, kodėl yra santūri ir kukli savo išvaizda? Todėl, kad to reikalauja Dievas, kad tokia Dievo valia.
Paklusnumas, pagarbi Dievo baimė – skamba gal kiek rūsčiai ir griežtai. Tačiau moters tai neslegia. Ji tvirta, optimistiška, 25 eilutėje net sakoma, kad "ji su šypsniu žiūri į ateitį". Ji suvokia, kad ateitis jai nežinoma, kad visko gali nutikti, tačiau nesuka dėl to galvos. Ji aiškiai žino, kad ateitis – Dievo rankose ir kad Dievas pasirūpins ir rytdiena, ir ja pačia.
Taigi moters tikėjimas dievobaimingas ir sykiu labai praktiškas, labai palengvinantis jos kasdienybę. Iš jos to puikiai galime pasimokyti. Ieškoti Dievo ir sergėtis nereikalingų rūpesčių Kalno pamoksle ragina ir Jėzus:
"Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?' arba: 'Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta." (Mt 6,31–33)
Tačiau moterų, kurios atitiktų visus minėtuosius kriterijus, nedaug, kaip ir pats tekstas sako – "retas radinys". Ne viena, tikriausiai, pasakytų: aš tokia nesu ir būti nesugebėsiu. Bet autorius, matyt, sąmoningai piešia beveik idealų paveikslą ir užkelia kartelę taip aukštai. Taip pateikiamas pilnas vaizdas, tobulas pavyzdys, kad moterys galėtų pasimokyti ir imti gerą pavyzdį. Juk visiems mums reikia idealų ir pavyzdžių! Jei nesekame bibliniais idealais ir pavyzdžiais, tai imame sekti kitais. Tik ar tinkamais? Mūsų pavyzdžiai turėtų būti teisingi, kad į juos panašėdami augtume Dievui patinkančia linkme.
