Holger Lahayne
„Tesaugo jus galia“
(Anakinas Skaivolkeris)
Štai ir papasakota "didžiausia visų laikų kino saga". George'o Lucaso "Žvaigždžių karų" epas pasibaigė "Epizodu III: Sitų kerštas". Filmavimo išlaidas keletu milijardų dolerių padengė jau pirmoji trijų filmų 1977–1983 metų estafetė (Epizodai IV–VI, nors tuomet jie taip nebuvo vadinami) – ką jau ir sakyti apie prekiavimą. Matyt, "Galia" su Lucasu, kai jis prieš 30 metų atmetė savo draugo Franciso F. Coppolos pasiūlymą perimti Apocalypse Now režisavimą. Vietoj šio jis lyg apsėstas ėmėsi fantastiško siužeto, kuris jam rūpėjo nuo vaikystės. Nuo to Lucasas netapo didžiu režisieriumi – tačiau vis dėlto komerciškai sėkmingiausiu.
Didelės Holivudo filmų krizės laikais Lucasas beveik naujai išrado kiną – tokios revoliucinės pirmiausia buvo triukų sekvencijos, kurias gamino jo firma ILM ("Industrial Light&Magic"). Tipiškas visiems "Žvaigždžių karų" filmams nuo tada yra ir marga žanrų maišalynė. Savaime būdama science fiction, vis dėlto Lucaso saga daugiau yra fantastų-pasaka-vesternas-riterių-piratų-muškietininkų-karo-samurajų-nuotykių filmas. Pats Lucasas teigė: "Daugybė dalykų paimta iš vesternų, mitologijos ir filmų apie samurajus. Viskas, kas nuostabu, čia sumaišoma į vieną. Tai nėra porcija vienos rūšies ledų, tai didžiulis puodelis su didžiuliu kalnu susluoksniuotų ledų."
Kaip tik antrosios estafetės filmuose (Epizodai I-III, 1999–2005) produkcijos dizaine, architektūroje, kostiumuose ir šukuosenose pastebime itin margą stilių mišinį: viduramžių, renesanso bei "tūkstančio ir vienos nakties" nuolat kintančios šukuosenos ir barokiniai drabužiai, visai greta – viduramžiškos vėliavos, vienuolių abitai, futuristiniai robotai ir kitos modernios technologijos. Vardai irgi atrodo surankioti iš viso pasaulio: Padmė skamba indiškai, Qui-Gon Jinas – kiniškai, Skaivolkeris, žinoma, amerikietiškai, Čiubaka – lyg ir indėniškai, R2D2 – kaip fantasy, Anakinas tiktų Artimiesiems ar Viduriniesiems Rytams, o Palpatinas – Romai ar Graikijai.
"Žvaigždžių karuose" visada yra ką žiūrėti. Lucasas tiesiog apiberia mus vizualiu dekoru: prasideda tai nuo smarkių kovų visatoje kompiuterinių žaidimų stiliumi ir vežimų lenktynių a la "Ben Huras", vis nauji ir nauji, neįtikėtini neįprasto grožio erdvėlaiviai, džedajų mokytojas Joda su ilgomis ausimis ir begalė visokios margos 'gyvulijos’, žinoma, šviesos kalavijai, šviesos kalavijai ir dar kartą šviesos kalavijai – visiškas vizualus overkill!
Lucasas visai akivaizdžiai ateina iš komiksų, todėl jo dialogai gana skurdūs, o fabula pasakojama gana vidutiniškai. Dar ir todėl "Žvaigždžių karų" filmai ne itin gerai buvo priimti kritikų – ne kitaip ir Epizodo III atveju. G. Seeßlenas, vienas žymiausių vokiečių kino kritikų, vien niekina "nuobodų, mechanišką mitų šlamšto rinkinį". Krikščionis J. Overstreetas irgi mato trūkumus: "George Lucasas niekad nebuvo gabus dialogui – iš tiesų jis elgiasi su juo kaip su būtina našta". Vis dėlto jis pripažįsta ir Lucaso sėkmės paslaptį: "Bet jis yra vizualiai prikaustančios istorijos meistras. Jo scenarijus verta ištverti dėl viso to, ką jis mums rodo". O apie griežtuosius kitikus jis sako: "Jie taip pripratę prie muziejuose kabančių kūrinių, kad negali mėgautis geru komiksu".
Epizodo III siužeto čia išsamiai nenagrinėsime, o ir nereikia. Tik tiek: Džedajų riteris Anakinas Skaivolkeris tam, kad išgelbėtų savo žmoną nuo mirties, nori išnaudoti "tamsiąją Galios pusę", išduoda kitus džedajus ir pereina į senatoriaus Palpatino pusę. Galiausiai po kovos su savo mokytoju Obiu Vanu Kenobiu, kuri jam vos nekainuoja gyvybės, jis pavirsta Dartu Veideriu, piktadariu iš epizodų IV–VI.
"Galia" – lemiamas elementas visuose "Žvaigždžių karų" epizoduose. Greta stilių mišinio kaip tik ši sąvoka ir visi kiti religiniai sąskambiai "Žvaigždžių karus" pavertė vienu pirmųjų postmodernistinių filmų (dar prieš postmodernųjį šio žanro klasikinį R. Scotto 1982 m. kūrinį "Blade Runner" – taip pat su Harisonu Fordu, kuris pirmojoje "Žvaigždžių karų" estafetėje vaidina Haną Solą, filme "Blade Runner" irgi randame kultūrų maišalynę, bet čia veikiau į pirmą planą – daug intelektualiau nei "Žvaigždžių karuose" – iškyla klausimas apie tikrovę ir žmogaus buvimą žmogumi).
"Žvaigždžių karai" – nepagražintai religinis filmas. Tereikia prisiminti Epizodą I, kur A. Skaivolkeris apibūdinamas kaip "išrinktasis" ir "išpranašautas", kuris "Galią" turi vėl atvesti į pusiausvyrą. Netgi girdime apie gimimą iš nekaltos mergelės (jo motina sako, esą jis neturįs kūniško tėvo)! Epizode III matome Anakino Skaivolkerio "nuopuolį", jam – panašiai kaip Biblijos Pradžios knygos 3 skyriuje – patikėjus melu. Obis Vanas Kenobis: "Jį apgavo. Mus visus irgi". Greta tokių krikščioniškų bruožų (čia dar daug ką galima paminėti, kaip antai auką dėl kitų), kaip tik iš džedajų mokytojo Jodos išgirstame daug budistinių dalykų: apie kentėjimą, mirties iliuziją ir tai, jog reikia vengti stipraus prisirišimo prie materialių daiktų. Pavyzdžiui, Jodos sakinyje – "Baimė yra kelias į tamsiąją pusę... tamsa veda į pyktį... pyktis veda į neapykantą... neapykanta veda į kančią" – galima nujausti keturias budistines tiesas.
Šis religinis mišinys, žinoma, visai neatsitiktinis. Lucasas pats sakė: "Aš liečiu beveik visas religines temas... kad jauniems žmonėms pažadinčiau savotišką dvasingumą." Ir dar:
"Aš norėjau pasekti šiuolaikinę pasaką, mitą.... Scenarijaus parašymui aš paskyriau dvejus metus. Daug domėjausi įvairiais dalykais, daugiausia – mitologija... Mitai pasakoja senovines istorijas mūsų neišgąsdindami. Jų veiksmas vyksta fantastiniame pasaulyje, kuriame galima pasijusti saugiai. Tačiau jie pasakoja tikras tiesas, kurias būtina perpasakoti toliau."
Mito a la Lucas centre, žinoma, stovi "Galia", apie kurią filmų kūrėjas sako:
"Aš filme kalbu apie Galią, siekdamas jaunų žmonių pažadinti tam tikrą dvasingumą – labiau tikėjimą į Dievą nei tikėjimą kažkokia religine sistema. Aš norėjau taip padaryti tam, kad jauni žmonės pradėtų apie šią misteriją kelti klausimus. Per menkas domėjimasis gyvenimo misterijomis neleidžia iškelti klausimo 'yra Dievas ar Dievo nėra’ – mano nuomone, tai blogiausia, kas gali nutikti... Galios aš dar nevadinčiau Dievu..."
Lucaso "Galia" – keista būtybė. Galbūt Lucasas ją išvedė iš C. Castanedos "gyvybės jėgos" (life force). Viena vertus, ji turėjo būti visa lemianti galia, nes "niekas nevyksta atsitiktinai" (Qui-Gon Jinas Epizode I). Rodos, ji turi valią ir gali mus apsaugoti ("may the Force be with you" – "Tesaugo jus Galia" – taip juk skamba "Žvaigždžių karų" šūkis). Bet yra būtent gera ir pikta, "tamsi" Galios pusė, ja galima kažkaip pasinaudoti saviems tikslams, ką būtent iš Palpatino/Darto Sidiouso nori išmokti Anakinas. Gana trikdanti ir keista, panteistiškai skambanti "Galios" simbiozė su "midichlorianais", kaip, pavyzdžiui, džedajuose – per šias mažytes būtybes "Galia" ypač persiduoda džedajams, teikia jiems jėgos.
Kas per dievas yra "Galia"? Šiaip ar taip, tai ne gelbstinti galia iš aukščiau. J. Overstreetas yra visiškai teisus:
"Vis sunkiau patikėti, kad ši neregima galia tikrai galiausiai 'sujungia visatą’. Daug metų krikščionys kino žiūrovai ginčijosi, ar 'Galia’ galėtų būti gera Dievo metafora. Šis filmas (Epizodas III) galutinai nustato – Galia nėra pakankamai gera, kad išgelbėtų visatą. Galiausiai ji lieka kažkuo, ką ir džedajai, ir sitai laiko reikmeniu, kažkuo, ką mums reikėtų gauti ir išmokti manipuliuoti saviems tikslams, geriems ar blogiems".
Taigi "Žvaigždžių karai" tikrai iškelia krūvą klausimų – kaip juk ir norėjo Lucasas. Bet aiškių atsakymų filmuose nerandame. Daug klausimų, jokių atsakymų – tuo šis epas visai postmoderniškas. Viso to priežastis galiausiai yra Lucaso veikiau neapibrėžtas, agnostinis tikėjimas: "Aš manau, kad Dievas yra... Tačiau nesu tikras, kad mes galime apie jį sužinoti ką nors daugiau." O jo biografas D. Pollockas: "Žvaigždžių karų pagrindinė mintis yra religinė: Dievas nemirė. Jis yra čia, jei taip nori."
Ar šie filmai ką nors sako apie būdą, kuriuo galime prieiti atsakymus? Ir čia filmo žinia skamba visai postmoderniškai: užuot pasikliovęs protu, pasikliauk nuojauta. Būtent džedajai, dvasinis elitas "Žvaigždžių karuose", leidžiasi vedami jausmų. Juos veda nuojauta. Ir daugybėje vietų sakoma: negalvok – jausk! Epizode I šį principą ypač įkūnija Obio Vano mokytojas Qui-Gon Jinas (Liam Neeson) (priešingai nei Padmė Amidala, kuri visada nori žinoti ir elgiasi racionaliai). Džedajas jaučia, kad jaunasis Anakinas yra kažkas labai ypatinga. Kiti džedajai jaučia, jog vis dėlto kažkas su juo ne taip. O Epizode III Palpatinas jaučia Anakine agresyvumą. Šis vėlgi leidžiasi paveikiamas sapnų (Padmės mirtis).
Pats Lucasas mąsto visai panašiai. Jis remiasi jausmu, jog esame "dalis kažko Aukštesnio". Nors jis kalba apie "drąsą tikėti", kas skamba labai krikščioniškai, bet toliau jis rašo: "Yra paslapčių ir jėgų, kurios didesnės už mus, ir reikia pasitikėti tik savo jausmais, kad rastume prie jų priėjimą".
Lucasas į savo filmus įterpė daug gerų dalykų: tai kova tarp gėrio ir blogio, žmogiškasis valdžios troškimas (žr. įžanginę citatą: "noriu daugiau"), viltis (juk ir paties pirmojo filmo paantraštė buvo "A New Hope" – "Nauja viltis"). Bet į pagrindinį, anot Lucaso, klausimą – "yra Dievas ar Dievo nėra" – vis dėlto kaip tik ir negalima atsakyti vien jausmų pagrindu. Šiandien jaučiamės taip, tarsi Dievas yra čia – o rytoj jis vėl neegzistuoja, nes mano nuotaika man taip sako?!? Žinoma, krikščionys irgi rungiasi su Dievo artumo ir nebuvimo jausmais, bet jie gali pasikliauti pačiu Dievu, o ne tik svyruojančiomis mumyse nuotaikomis. Nes Dievas tikrai yra čia – ne tik tada, kai mes to norime ar tai jaučiame. Ir jis yra asmuo, besistengiantis mus pasiekti – visai kitaip nei beasmenė "Galia", kurios jėgas stengiasi atskleisti "Žvaigždžių karų" veikėjai.
