Holger Lahayne
Teisė, teisingumas ir Heidelbergo katekizmas
Susitaikymas vietoj teisingumo?
Interneto svetainės http://www.jesus.de paskyroje "Geheimnisse des Glaubens" (Tikėjimo paslaptys) keletu punktų netikintiesiems aiškinama krikščionybės esmė. Punkte "Gott ist ungerecht – und das ist gut so" (Dievas neteisingas – ir tai gerai) akcentuojama, neva atpildas esąs vien mūsų, žmonių, veikimo bruožas, o Dievas elgiasi kitaip. Toliau rašoma:
"Kai Dievas išklauso mūsų atgailaujančios širdies, kai atleidžia mums mūsų kaltę..., tai iš esmės jis elgiasi neteisingai – tačiau išganančiai! Dievas ne atlygina nuodėmę, o sudaro taiką. Tik atleidimas gali sustabdyti laisvės, kaltės ir teisingumo užburtą ratą. Dėl to Paulius sako: žmonės Dievo teisingumą laiko nelogišku. Dievo teisingumas nėra juridinis. Veikiantis ne dėl interesų tenkinimo, akis už akį, dantis už dantį. Dievo teisingumas perkerta jėgos ir pasipriešinimo spiralę ir sukuria taiką."
Šiuose dailiai skambančiuose sakiniuose slypi panieka teisei ir teisingumui. Atleidimas, išganymas, taika, susitaikymas pateikiami absoliučiomis prieštaromis teisei. Atseit Dievo teisingumas esąs visiškai kitoks, viršijantis mūsų logiką, "nėra juridinis"; "iš esmės" Dievas veikia ne teisinių kategorijų rėmuose; atpildas atmestinas. Čia tiesos yra tik tiek, kad Dievas išties be galo viršija mūsų supratimą. Jo meilė didesnė už visą žmogišką meilę kaip ir nesuvokiamas jo teisingumas.
Nors citatoje nesiekiama pateikti aiškiai ir plačiai suformuoluotos teologijos, tonas girdisi: išganymui teisingumo nereikia! Išganymas apsieina ne tik be teisingumo, tačiau ir be atlygio už kaltę, be bausmės ir be teisės. Dėl to apie Kristaus kančią ant kryžiaus sakoma: "Kai Dievo Sūnus dėl mūsų kaltės nusižemino žmonių akivaizdoje, įvyko štai kas: Dievas su mumis sudarė taiką... Dievas atsisakė savo teisingumo. Sustabdė užburtą ratą. Tuo jis nugalėjo blogį."
Be abejo, visa Jėzaus Kristaus misija žemėje, ypač mirtis ant kryžiaus yra vienas gilus nusižeminimas (Fil 2, 8). Tačiau ką tai reiškia? Kodėl nepasakoma, ką reiškia Dievo taikos sandora su mumis ir kaip tiksliai ji "įvyko"? Kodėl ir kokiu būdu kryžius išgano? Sužinome tik tiek, kad Dievas atsisakė savojo teisingumo. Jokios svarbios būtinosios informacijos – tik dūris tiesiai į tradicinės išganymo sampratos širdį! Nes sakydami, kad Dievas nepaiso savo teisingumo, jie sykiu perša ir mintį, kad Dievas nežiūri ir žmogaus nuodėmės.
Viso skyriaus apibendrinimas toliau išreiškiamas štai tokiais sakiniais: "Dievas atsiduria prieš alternatyvą: siektų išlikti teisingas, mes neišgyventume; dėl to jis renkasi ne teisingumo, o taikos kelią." Taika nugali teisingumą. Skamba labai panašiai kaip W. P. Youngo Trobelėje: Jėzus "pasirinko kryžiaus kelią, kur dėl meilės triumfuoja gailestingumas, o ne teisingumas".
Ne "Kiekvienam savo", o "Kiekvienam gėris"?
Vienas iš šiandienos būdų susidoroti su teisingumu – jį tiesiog aplenkti arba nustumti į šoną. Kitas – pakeisti jo supratimą. "Teisingumu laikome tai, kada kiekvienas gauna, ko nusipelnė", sako portalo http://www.jesus.de redaktorius R. Krügeris savo interneto puslapyje rolfkrueger.net. Tačiau Jėzus vietoj "kiekvienam savo" atneša "kiekvienam gėrį". Dėl to šiandien apskritai mėgstama kartoti, jog Dievo teisingumas būtent ir esąs tasai gerų santykių "atkūrimas" arba tiesiog pati "ryšių su žmogumi ištikimybė".
Šitaip galvoti iš dalies nėra klaidinga. Mat tikinčiam žmogui Dievo dovanojamas teisingumas iš tiesų yra santykius harmonizuojantis, gėrį kuriantis bei tikrai palaiminantis. Bet tai toli gražu ne viskas! Ar Dievo teisingumas yra vien tik santykių atitaisymas? Ar gėrio kūrimas jo vienintelė esmė? Jei būtų tik taip, argi Biblija galėtų taip dažnai kalbėti apie "kiekvienam savo" principą (žr. Ps 94, 2; Pat 24, 12; Jer 50, 29; Abd 15; Hab 2, 8; Mt 16, 27; Rom 2, 6; Gal 6, 7–8)?
"Kiekvienam gėris" – gražiai skamba, bet netenkina. Tai viso labo tik vienas iš daugelio Dievo teisingumo aspektų. Kokį gilų plyšį tarp savęs ir tradicijos ši naujoji teisingumo samprata atveria, pamatytume perskaitę Vienos reformatų teologijos profesoriaus E. Böhlio mintis iš jo Dogmatik (1887): "Reikalavimas blogį pasmerkti (Įst 25, 1) ir patvirtinimas, kad Dievas niekada jo nepateisins (Įst 23, 7), rodo, kaip labai Dievui svarbu suum cuique [lot. kiekvienam savo]."
Bėda, kad Dievo teisingumas šitaip ištirpdytas gerume. Žinoma, tos dvi savybės Dieve yra artimai susijusios (prisiminkime ramybės ir teisumo pasibučiavimą Ps 85, 11) ir dėl to paaiškina viena kitą. Bet šioji tiesa neturėtų virsti akstinu tvirtinti esant jas viena, arba net vienai visiškai pranykus kitoje, reikšmingesnėje – teisingumas nėra ir niekada nebus tas pats, kas taika, susitaikymas, ramybė, malonė. Tad telieka tik pritarti didžio Nyderlandų teologo H. Bavincko (1854–1921) minčiai:
"Nors teisingumas su išgelbėjimu ir labai artimai tarpusavyje susiję, bus klaida, jei jų suvokimą tapatinsime. Teisingumas nėra tas pat kaip palankumas, gailestingumas ar malonė; ne tas pats, kas ir sandoros ištikimybė... Teisingumas yra ir liks teisinė sąvoka." (Reformed Dogmatics II: God and Creation)
Kristus – mūsų teisumas
Teisė yra viena iš svarbiausių santykio tarp Dievo ir žmogaus apibūdinimo kategorijų. Antai žmogaus išgelbėjimo istorijos eigoje matome daugelį sandorų, būtent nustatančių tų santykių ribas. Visos sandoros panašios į dabartines sutartis ir yra teisinio pobūdžio. Dėl to, matyt, ir neatsitiktinai nemažas kiekis biblinių sąvokų sutaikymo aktui apibūdinti atkyla iš teisės srities.
Tad bent jau šia prasme išganymas niekaip neapsieina be teisės ir nėra jai priešingas. Būtent šitaip rodo ir Biblija. Dievo teisingumas ne priešinasi meilei, o eina su ja kartu (žr. Ps 33, 5; 35, 27–28; 51, 14–16; 89, 15; 145, 7; Oz 2, 21). Dievas yra "teisingas ir išvaduojantis" (Iz 45, 21); jo išgelbėjimas netgi ateina iš teisingumo, dėl ko Dovydas gali tarti: "Tu esi teisus, tad gelbėk mane!" (Ps 31, 2; žr. ir Ps 51, 14 [Burbulio]; 1 Jn 1, 9 ir kt.) Psalmėje 103, 8s šlovinamas Dievo gailestingumas ("jis elgiasi ne pagal mūsų nuodėmių dydį", eil. 10), kuris visai nėra priešingas teisingumui, nes prieš šiuos žodžius jau buvę patvirtinta: Dievas "vykdo teisumo darbus, jis daro, kas teisinga" (eil. 6). Dievo teisingumas yra dosnus: jis išteisina žmogų, ir žmogus tampa išgelbėtas.
Jei Senajame Testamente nerastume viso vaizdo, kaip tiksliai sąveikauja Dievo teisingumas ir išganymas (kaip tobulai teisingas Dievas gali nuteisti 'tobulą’ nusidėjėlį bedievį?), tai Naujasis Testamentas šį vaizdą papildo. Dievo apreikštasis įstatymas privalo būti įgyvendintas. Šiai teisinei sąlygai išpildyti Dievas padarė savo vienatinį Sūnų reikalingąja "permaldavimo auka" (žr. Rom 3, 25; 8, 3). Tąją bausmę, kurią privalėjo nešti nuodėmingas žmogus, kryžiaus pavidalu ant savo pečių užsideda Jėzus Kristus. Tik dėl to, kad tuo patikėjusius žmones jis išpuošia savuoju teisingumu ("vestuvių drabužiai" Mt 22,1–14), jie gali atsilaikyti Dievo akivaizdoje. "Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu", liudija Paulius 2 Kor 5, 21.
"Dievas nori, kad Jo teisingumas būtų išpildytas"
Pastarosios mintys yra ne kas kita, kaip didžia dalimi tradicinis visuotinės Bažnyčios mokymas. Ir pagrindiniai protestantų tikėjimo išpažinimai neįžvelgia jokio konflikto tarp Dievo teisingumo bei taikos – juk ir pati Biblija to nemato! Dabartinis šios tradicijos išsižadėjimas yra susijęs su teisės suvokimo teologijoje krize. Tad pereikime prie Heidelbergo katekizmo, kurio antroje dalyje apie išganymą Dievo teisingumas stovi pačiame centre.
Laiško romiečiams pirmuose skyriuose pateiktas, be abejo, pats išsamiausias bei logiškiausias Evangelijos pristatymas Naujajame Testamente. Jame Paulius pirmiausiai pabrėžia, kad visi žmonės yra atsakingi prieš Dievą, tačiau šios atsakomybės nepaiso ir maištauja. Heidelbergo katekizmas taip pat laikosi šio požiūrio eiliškumo, po įvadinių 1 ir 2 klausimų nuo trečiojo aiškindamas žmogaus nuodėmės bei pasmerkimo būklę. Skyrius kulminaciją pasiekia 10 klausime: Dievas "baisiai rūstauja už prigimtinę nuodėmę ir kasdienes nuodėmes, nori už jas savo teisingu sprendimu jau dabar ir amžiams nubausti".
Tai labai griežti teiginiai, bet, deja, neišvengiami. Nes tik tas, kuris aiškiai supranta "kokia didelė mano nuodėmė ir vargas" (kl. 2), kuris tikrai suvokia savo atitolimo nuo Dievo rimtumą, gebės suvokti ir Evangelijos gėrį bei naudą.
11 klausimas kartu su mumis skuba pasitikslinti: "Bet argi Dievas nėra ir gailestingas?" Atsakydamas autorius Z. Ursinas įstatymo (atidengiančio nuodėmę) bei Evangelijos (nuodėmės problemos sprendimo) sandūroje mintį lenkia prie paties Dievo, konkrečiai, prie jo būdo: "Dievas tikrai yra gailestingas, bet Jis taip pat yra ir teisingas. Jo teisingumas reikalauja, kad nusižengimas aukščiausiajai Dievo didybei būtų baudžiamas aukščiausia, t. y. amžinąja kūno ir sielos bausme."
Tad Dievas yra ir gailestingas, ir teisingas. Abi savybės, žinoma, neatskiriamos, bet ir ne identiškos (ką pabrėžia junginys "taip pat yra ir..."; kitaip nei dabartinė nuostata "teisingas, t. y. gailestingas"). Mūsų nuodėmė yra maištas prieš Dievą, prieš jo šventąjį teisingumą, atsispindintį jo įstatyme. Bet jo gailestingumo dėka mes "nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo" (Rom 3, 24).
Dalis apie išgelbėjimą prasideda 12 klausimu, kurio atsakymas yra toks: "Dievas nori, kad Jo teisingumas būtų išpildytas, todėl turime už savo kaltę Jam sumokėti visą išpirką patys arba per ką nors kitą." Čia lengvasis kelias aiškiai atmetamas: teisingumo reikalavimas galioja nepakitęs. Už kaltę teks sumokėti, nes to reikalauja teisingumas. Tik klausimas, kas tai padarys. Patys to padaryti negalime, kadangi tam neturime nė vieno reikalingo įrankio. Būtent dėl šios priežasties negalime ir patys savęs išganyti.
Gelbėtojas būtinai turi būti žmogus: "Dievo teisingumas reikalauja, jog už nuodėmę sumokėtų nusidėjusioji žmogaus prigimtis." (16) Bet kartu dar ir Dievas tam, kad "dieviškąja galia galėtų pakelti savo žmogiškumui tekusią Dievo rūstybės naštą ir mums pelnytų bei sugrąžintų teisumą ir gyvenimą." (17) 18 klausimas gražiai suveda abi mintis į vieną: "Tada kas gi tas tarpininkas, kuris kartu yra ir tikras Dievas, ir tikras teisus žmogus? Tai mūsų Viešpats Jėzus Kristus, padovanotas, kad mus visiškai atpirktų ir sugrąžintų teisumą."
37–40 klausimuose labai aiškiai sakoma, kad Kristus kentėdamas ant kryžiaus "nešė Dievo rūstybę už visos žmonijos nuodėmes"; Kristus yra "vienintele sutaikymo auka", kuri "išvadavo mūsų kūną ir sielą nuo amžinojo pasmerkimo" (37). Nekaltojo Kristaus kentėjimas išvadavo mus "nuo grėsusio rūstaus Dievo nuosprendžio" (38). Pasmerkimą, skirtą visai žmonijai, Jėzus prisiėmė sau (39). Jis privalėjo tai atlikti, kadangi: "Dėl Dievo tiesos ir teisingumo mūsų nuodėmių nebuvo galima išpirkti kitaip, kaip tik Dievo Sūnaus mirtimi" (40).
Nuo 59 klausimo teisingumo ir tikėjimo tema užgriebiama dar kartą, o 62-uoju visiškai išaiškinta, užbaigiama: "Dievo teismą atlaiko tik tobulas ir Jo įstatymą visiškai atitinkantis teisumas". Dievo teisingumas išlaikomas! Žmogaus dalis – tuo tikėti ir pasitikėti. Tikėdamas žmogus tampa "teisus prieš Dievą" (59), ir tik dėl to, kad Dievas "dovanoja ir įskaito tobulą Kristaus atlygį, teisumą ir šventumą" (60). Tad jei prisiminsime pradžios samprotavimus apie Dievo ir žmogaus santykių atkūrimą, tai jie įvyksta vien tik šiuo būdu.
Tai klasikinis mokymas apie Jėzaus Kristaus sutaikančią auką, žinomas ir angliškais pavadinimais penal substitution (nuo lot. poena: bausmė) – teisinis pavadavimas, ir substitutionary atonement – pavaduojamasis kaltės atpirkimas.
Teisė ir teisingumas grindžia visą Heidelbergo katekizmo išganymo mokymo logiką. Dievo tobulo paklusnumo bei išpirkos už nuodėmes reikalavimas išpildomas jo Sūnaus Jėzaus Kristaus. Kristaus įvykdytas teisingumas atitenka visiems, kurie šiuo jo atliktu darbu tiki (20). "Pats Dievas ėmėsi iniciatyvos numaldyti savo rūstybę nupuolusiems, juos išgelbėti, nes Jis juos myli", kaip sako anglikonas kalvinistas J. I. Packeris (Pažinti Dievą). Tai yra Evangelijos šerdis, apie kurią sužinome iš visų jos apreiškimų, skirtų mūsų išgelbėjimui ir užrašytų Biblijoje, "iš šventosios Evangelijos" (kl. 19).
Tad Heidelbergo katekizmas aiškiai ir tiksliai atskleidžia visą išganymo "kaip" ir patvirtina, kad jo centre stovi teisė su visa virtine teisinių sąvokų. Dievo šalom nedalijamas šiaip sau visiems, kaip ir Dievo teisingumas neaplenkia teisės bei neeliminuoja pats savęs.
Tobulai teisingas ir be galo gailestingas
Šių argumentų pusėje Heidelbergo katekizmas, be abejo, nėra vienišas. Jo balsą palaiko visa reformatoriškoji tradicija. Dorto kanonuose išganymo skyriaus pradžioje rašoma: "Dievas yra ne tik be galo gailestingas, bet ir be galo teisingas" (II/1). Dievo teisingumas reikalauja nuodėmės bausmės; bet būdamas gailestingas, Dievas per savo Sūnų iš šios bausmės išgelbsti. Šiam dokumentui atitaria ir Vestminsterio išpažinimas (XI,3), Antrasis šveicariškasis išpažinimas (XV,2–3) bei Liuterio Šmalkaldų nuostatai (II,1). O iš XIX a. tebūnie pacituotas baptistų pamokslininkas C. H. Spurgeonas:
"Ar tu jau suvokei, kad Dievas visai gali būti ir teisingas, neatsisakydamas bausmės bei neslėpdamas kardo ašmenų ir sykiu išlikdamas be galo gailestingas, išteisinantis bedievius, kurie į Jį kreipiasi? Dievas turi galią nematyti jų nuodėmių, kadangi Jo didingasis ir neprilygstamasis Sūnus, prisiimdamas sau bedievio bausmę, išpildė įstatymą." (Ganz aus Gnaden)
Jo liniją tęsia reformatų teologas K. Barthas:
"Tai ir yra tikrasis sutaikymas: Dievas, kuris ateina ir stoja žmogaus vieton... Dievas Jėzaus Kristaus mirtyje įgyvendino savo teisingumą... Jis, pats Dievas, savo Sūnuje ateina ir stoja nuteisto žmogaus vieton. Dievo nuosprendis vykdomas, Dievo teisė įgyvendinama. Bet įgyvendinama taip, kad tai, kas turi tekti žmogui, atitenka tam vienam, kuris būdamas Dievo Sūnumi, stovi už visus kitus... Tai jis yra savo Sūnuje, tai jis Golgotoje nukryžiuotame žmoguje neša tai, kas mums privalėjo būti užkrauta. Ir šitaip jis prakeiksmui padaro galą... Dievas panaikina nuodėmę. Ir visa tai Dievas atlieka nepažeisdamas savo teisingumo; būtent tai ir yra tikrojo Dievo teisingumo esmė, kad jis, Šventasis, stoja vietoj mūsų, nešventų, kad nori mus išgelbėti ir išgelbsti... Dievo gailestingumas ir teisingumas neprieštarauja vienas kitam..." (Dogmatik im Grundriß)
Negali likti nepaminėtas ir didis britų teologas anglikonas J. Stottas, kuris knygoje The Cross of Christ (Kristaus kryžius) perspėja dėl galimų nesusipratimų šio mokslo atžvilgiu bei taip apibendrina:
"Pats Dievas yra tasai, kuris turėjo būti numaldytas jo šventojoje rūstybėje, jis pats yra tasai, kuris savo šventojoje meilėje šį užtarimą įgyvendino ir pats Dievas yra tasai, kuris savo Sūnaus asmenyje už mūsų nuodėmių permaldavimą numirė. Taigi Dievas iš savo meilės pats ėmėsi veikti, idant numaldytų savo rūstybę, prisiimdamas ją savo Sūnuje, numirusiame vietoj mūsų."
Be paguodos ir vilties?
Šviečiamajame a. mokymas apie užtarimo auką sulaukė smarkaus puolimo. Šiose gretose vienu pirmųjų rastume I. Kantą, negailėjusį paniekos ir pašaipų (Religija vien tik proto ribose). XX a. itin neigiamo požiūrio neslėpė R. Bultmannas: "Kaip gali mano kaltė būti atpirkta nekaltojo (jei apie tokį apskritai galima kalbėti) mirtimi? Iš kokio primityvaus kaltės ir teisumo suvokimo turi būti kilusi šitokia samprata? Iš kokio primityvaus Dievo suvokimo?" (Naujasis Testamentas ir mitologija)
Bet, anot C. H. Spurgeono, šį puolimą buvo galima numatyti. Viename savo pamokslų jis būgštauja: "Jeigu kada ateis ta baisi diena, kai mūsų sakyklos prisipildys modernybės dvasios, o senasis mokymas apie pavaduojančią auką bus sunaikintas, tuomet neliks paguodos žodžių kaltiesiems ir jokios vilties liūdintiems."
Neliks paguodos žodžių! Neliks nei Heidelbergo katekizmo atsakyme į pirmąjį klausimą žadėtosios paguodos, jei sugriausime, išplausime ar net visai sunaikinsime Kristaus aukos permaldavimo mokymą. Dėl to kiekvienam, kuris dar noriai kalba apie Heidelbergo katekizmą arba net juo didžiuojasi, tačiau kai kurių dalių jau vengia, tebūnie priminta, kad Heidelbergo katekizmas yra vientisas ir nedalomas, ir nesiduoda rankiojamas pagal užgaidą; jis tarsi karoliai, kuriuose visos dalys logiškai ir sklandžiai šliejasi viena prie kitos, o vieną išėmus, tvarka pabyra.
O pabaigoje apibendrinant būtina pabrėžti, kad Biblinis teisingumas neprieštarauja iš esmės kasdienei sampratai; kad jis nėra "visiškai kitoks" nei, pvz., antikos graikų mąstymo. Galutinis kiekvieno teisinis įvertinimas pagal darbus įvyks (Apr 20, 12)! Ir, ačiū Dievui, kad šis įvertinimas jau yra atliktas Jėzaus Kristaus aukoje ant kryžiaus. To, kuris žvelgia į Kristų ir priima jo auką, laukia Naujoji Jeruzalė (Apr 21), o to, kuris manosi apsieisiąs ir be Kristaus, laukia "ugnies ežeras" (Apr 20, 15). Kito kelio nėra, kaip ir nėra kitokio teisingumo!
