Olaf ir Holger Lahayne
Tarp „Osana!“ ir „Ant kryžiaus jį!“
Mesijas ekrane – apie filmą
Pirmiausia pakalbėkime apie filmo "Kristaus kančia" teigiamybes. Be jokios abejonės, M. Gibsonui puikiai pavyko parodyti nukryžiavimo procedūros brutalumą , ko nepasakysi apie visus kitus Jėzaus tematikos filmus, apsiribojusius gana trumpomis, beveik simbolinėmis šio veiksmo scenomis. Gibsonas pirmasis ryžtasi taip atvirai parodyti nuplakdinimo žiaurumą. Ir kodėl gi ne, kai išties romėnai buvo tikri šios srities "profesionalai" (filme irgi rodoma visa kolekcija plakimo įrankių)! Taip pat labai atvirai ir aiškiai parodomas romėnų sadizmas ir neapykanta žydams bei nuteistajam.
Pagirtina ir pagrindinių aktorių vaidyba. Po Maxo von Sydowo sukurto Jėzaus vaidmens filme "Didžiausia visų laikų istorija", J. Cavezielio Jėzus laikytinas vienu įtikinamiausių. Kritikai pagyrų negaili ir Marijos bei Marijos Magdalenos personažų kūrėjoms, o žiūrovai – Piloto. Nepaisant to, kad personažas, ko gero, nelabai atitinka tuometinio prokuratoriaus įvaizdžio, Pilotą kankinanti dilema žiūrovą veikia labai įtikinamai. (Stebėtina, kad daugumą vaidmenų patikėjus italams, prokuratoriaus, kuris iš tikrųjų buvo italas, vaidmuo atiduodamas bulgarui.)
Be to, ir Gibsono režisūra tikrai nėra, anot kai kurių kritikų, vien efektų vaikymasis. Kankinimo scenose jam sėkmingai pavyko išvengti ir sulėtintų, ir stambiaplanių vaizdų, o vietoj aukos daug dažniau rodomi budeliai arba žiūrovai. Bet, be abejo, Gibsonas nenusuka kameros kalant į delną vinį, kaip iki šiol darė visi režisieriai, tačiau ir nesismagina tuo vaizdu, ir smulkiai nerodo kitos rankos bei kojų kalimo. Čia jam tikrai neprimesi noro parodyti kuo daugiau kraujo. Tiesa, yra keletas riebiai kruvinų scenų, tačiau neblogai pasirūpinta, kad žiūrovui nekiltų pigaus paviršutiniškumo įtarimas. Prie to prisideda ir apskritai labai slogi viso filmo nuotaika.
Gibsoną kaip režisierių galima pagirti ir už keletą gana vykusių ir įdomių idėjų. Įdomiai sukurtos ir filme įvedamos retrospektyvos iš Jėzaus gyvenimo ir mokymo laikotarpio. Išskirtinai įdomus šėtono personažas. Nuo pat pradžių iki pabaigos scenoje protarpiais pasirodantis androgenas prasmingai ir įdomiai sujungia tam tikrus rodomus momentus su svarbiais nerodomais: gundymu (Mt 4), nuopuoliu (ir gyvatės galvos sutraiškymas – žr. Pr 3,15!). Pagaliau tikrai malonu Jėzaus – "Ješua N'zaret" klausytis kalbančio ir besimeldžiančio ne angliškai, o aramėjiškai, ta kalba, kuria jis iš tiesų kalbėjo. Puikus jausmas, nes galėjo būti tikrai labai panašiai, kaip rodoma!
Dabar pakalbėkime apie silpnąsias puses. Pirma – mokiniai. Jie vaizduojami gana blankiai ir tik prabėgomis. Plačiau ir dažniau rodomi Petras ir Judas, o Jonas veikia beveik tik kaip statistas. Suvaidinta gerai, tačiau, matyt, režisierius scenarijuje jiems vietos pagailėjo ne šiaip sau, o Marijos naudai (žr. toliau).
Ko gero, didžiausias filmo trūkumas yra pats scenarijus. Žymiai per daug išplėsti, nuobodžiai ištempti ir užvilkinti apklausa, nuplakdinimas ir kelias į Golgotą. Ypač tai pasakytina apie pastarąją sceną. Čia Gibsonas tikrai galėjo pataupyti laiko, nes tikrovėje Jėzaus kelionė į mirties vietą buvo tikriausiai trumpesnė. Užtat galėjo daugiau papasakoti apie kitus dalykus – gyvenimą iki tol, prisikėlimą. Filme žiūrovas iškart "įmetamas" į veiksmą Getsemanėje. Jokios įžangos, jokio įvado į personažus. Ką daryti Biblijos neskaičiusiam žiūrovui? Net ir paskaičiusiam sunku taip staiga atpažinti visus veikėjus, siužetą. O ką jau kalbėti apie pabaigą. Nors pagrindinė scenarijų rašymo taisyklė skelbia: "po kulminacijos dar penkios minutės veiksmo, ir pabaiga", tačiau Gibsonui nė dviejų minučių nereikia. Paskutinėje scenoje nusirita kažkoks apvalus daiktas (suprask, kapo akmuo), po to tarsi sename natiurmorte pasirodo tuščios drobulės ir kameros šviesa nedrąsiai iš arti praslenka pusnuogio vyro profiliu – tai prisikėlimas?! Žinoma, prisikėlimas nepriklauso prie nukryžiavimo, bet jeigu jau rodomas, tai kodėl tik tiek? Tik praslystant pačiu paviršiumi, paslaptinga metafora, daug kam, deja, nelabai suprantama, net laidojimą praleidžiant?
Išvada: "Kristaus kančia" turi, ir be išvardytų, tikrai daug gerų bruožų ir techniškai gerai padarytas filmas. Bet drauge tai filmas, keliantis daug klausimų. Pavyzdžiui, ko Gibsonas siekė? Kad susimąstytume? Apie ką susimąstytume? Tam juk akivaizdžiai trūksta istorijos išplėtojimo. Gali būti, kad to jis visai nesiekė ir jam rūpėjo ne tiek žiūrovo nuomonė, kiek pateikti savo tikėjimo išpažinimą. Bet nebūkime tokie griežti režisieriui, nes pagarbos vertas jis vien jau dėl to, kad ryžosi kurti šitokį filmą. Kita vertus, tai tik dar kartą patvirtina, kad labai sunku, gal net neįmanoma, laikantis evangelijų, sukurti labai gerą filmą apie Jėzų. Taigi ir po šio šurmulio geriausių filmų apie Jėzų priešaky išlieka "Ben Hūras", tačiau tikriausiai būtent dėl to, kad jis tiesiogiai nėra filmas apie Jėzų, o visų pirma tik papasakoja įdomią istoriją.
"Jo kraujas tekrinta ant mūsų" – antisemitizmas?
Visose keturiose evangelijose žydai parodomi pagrindiniais Kristaus mirties kaltininkais: iš jų kyla iniciatyva, jie kaltina ir skelbia nuosprendį, jie spaudžia prokuratorių pritarti ekzekucijai. Tačiau jei konkrečiau, tai kalbėti reiktų tik apie sadukiejus, vieną iš žydų elito partijų, apie šventyklos kunigus, bet jokiu būdu ne apie visus žydus. Filme tai parodoma ypatingai gerai, aiškiai išskiriama keletas įsiutusių kurstytojų, dažniausiai rodomas Kajafas kaip pagrindinis kaltintojas, palaikantis ir kontroliuojantis minios nuotaikas.
Per Bažnyčios istoriją evangelijos ne kartą buvo palaikytos antižydiškomis. Tačiau tai visiškai prieštarauja Naujajam Testamentui, kuris žydų tikėjimo ir likimo klausimus analizuoja ypatingai diferencijuotai (žr. Rom 9–11). Apskritai krikščioniškasis antijudaizmas (kurio šalininkas, deja, gyvenimo pabaigoje buvo ir Liuteris) visada buvo grįstas religiniais motyvais. Bet rasiniais motyvais pagrįsto antijudaizmo nei Biblijoje, nei filme tikrai nerastume nė pėdsako. Ir iš kur jis, kai visi veikiantys asmenys, išskyrus romėnus, yra žydai.
Tam tikras nuojautas kursto ir Gibsono sukurtas labai švelnaus ir jautraus Piloto portretas (duoda Jėzui atsigerti, gailisi, prilaiko jį, nuolat liūdnai ir dvejojančiai žvilgčioja čia į Jėzų, čia į savo žmoną). Tai rodo, jog Gibsonas nesinaudoja nei Juozapo, nei Filono, nei Tacito aprašymais, kurie papildo Biblijoje pateikto skrupulų blaškomo Judėjos prokuratoriaus paveikslą. Istorikai vienareikšmiškai mano, kad iš tikrųjų Pilotas buvo daug "kietesnis" vyrukas, be jokių svyravimų ir trypčiojimų nužudęs daugybes žydų. Be to, ir filme patrodoma, kad tik jis kaip Romos vietininkas turėjo galią tarti lemiamą žodį skiriant Kristui mirties bausmę, ką ir padarė. Visa tai turint omenyje, gerai suprantamas kai kurių kritikų priekaištas, kad "Kristaus kančioje" dėl pernelyg teigiamo Piloto vaizdavimo atrodo nepelnytai didelė šventyklos kunigų kaltė.
Net jei ir kai kurie Biblijos tyrinėtojai abejoja, ar iniciatyva nužudyti Jėzų priskirtina tiktai kunigams, akivaizdu, jog Gibsonui rūpėjo ne "istorinis kritinis" įvykių pateikimas, o kančios pavaizdavimas pagal biblines evangelijas. Jis žiūrėjo, kaip jose aprašomi kunigai, ir labai nuosekliai bei tiksliai tai perkėlė į savo filmą. Tiek filme, tiek evangelijose matome, kad ne visi žydų teismo tarybos nariai pritarė Jėzaus pasmerkimui: nors ir nieko nepasiekdami, Juozapas iš Arimatėjos ir Nikodemas protestavo. Todėl nedvejojant galima pritarti filmų kritiko J. Overstreeto nuomonei:
"Tiesa, kad filme religiniai žydų vadovai reikalauja Jėzaus nukryžiavimo, tačiau tai neturi nieko bendra su antisemitizmu. Tai perspėjimas, kaip lengvai kiekviena valdžia – ypač religinė – veda į piktnaudžiavimą ja. Tai liečia kiekvieną religiją, ne išimtis ir krikščionių."
Sunku suvokti Gibsonui metamus antisemitizmo priekaištus, tačiau jie atsirado jau filmo kūrimo eigoje. Vardan ramybės Gibsonui teko smarkiai sušvelninti tekstą ir net nesubtitruoti žymiosios, dažnai atižydiška laikomos frazės: "Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų" (pagal Mt 27, 25). Negana to, filme ją ištaria pirma tik Kajafas, bet ne minia, ne "visi žmonės" kaip Evangelijoje, kad tik būtų kuo švelniau. Be to, istorikai C. P. Thiede ir U. Stingelinas teigia, kad visose trijose galimose istorinio veiksmo erdvėse žmonių galėjo tilpti ne daugiau kaip 60. Todėl apie didžiules minias negali būti nė kalbos. Apibendrintai abu priduria:
"Tokiomis eilutėmis visai nepagrįstai remiamas tiek beveik 2000 metų trunkantis kai kurių krikščionių priešiškumas žydams, tiek kai kurių kritikų, laikančių visą Naująjį Testamentą antižydišku, nuomonė. Be to, tikriausiai labiausiai tokias nuostatas bei nuomones palaiko tai, jog Naujajame Testamente perskaitoma visai ne tai, kas parašyta. Dėl to nors ir buvo paversti Naujojo Testamento tekstai priešiškumo žydams šaltiniu, tačiau savaime jokie priešiškumo šaltiniai jie nėra" ("Die Wurzeln des Antisemitismus").
Išvada: kalbėti apie antisemitizmą filme "Kristaus kančia" nėra jokio pagrindo ir visiškai neverta.
Gibsono skerdykla – žiaurumas
"Tai pats žiauriausias filmas, kokį tik esu matęs", – taip apie "Kristaus kančią" atsiliepia vienas žymiausių Amerikos filmų kritikų Rogeris Ebertas. Kodėl šitoks filmų žinovas, peržiūrėjęs galybes įvairiausių juostų, daro tokią išvadą? (Nors visą filmą jis vertina pačiu aukščiausiu balu!)
Žiaurumo daugumoje filmų, ne vien Holivudo, yra pakankamai. Regis, ko čia nerimauti dėl vieno filmo, kuriame nužudomas tik vienas žmogus (na, trys). Sakykime, nužudymas labai žiaurus, daug kraujo. Bet kiekybiškai žiūrint, galybėje trilerių ir kriminalinių filmų dar ne tiek žiaurumo ir kraujo!
Visgi skirtumas yra tas, kaip žiaurumas pateikiamas žiūrovui. Kriminaliniuose filmuose ("Mirtinas ginklas" – serialas su M. Gibsonu) kartais jis ironizuojamas, Tarantino juostose "Bulvarinis skaitalas" ir "Nužudyti Bilą" – suestetinamas, "Rambo" filmuose – žiaurumas pateisinamas demonizuojant aukas ir t. t.
"Kristaus kančioje" jokio specialaus "apdorojimo"! Jokio ankstesnėse Jėzaus juostose matyto žiaurumo sudvasinimo. Čia brutalumas grynas, tikras ir nepadailintas. Šiuolaikiniam medijų vartotojui tai neįprasta ir jį trikdo. Jėzaus Kristaus, Dievo nuplakdinimas menkina transcendentaliąją kokybę; kruvina, brutalu ir daugiau nieko; nukryžiavimo scena irgi tokia pat. Ne paslaptis, kad romėnai buvo kankinimo meistrai, tačiau tai niekada nebuvo vizualiai parodyta. Tik dabar, filme "Kristaus kančia" visa tai tapo kūnu, išvydome tai, apie ką skaitėme evangelijose. Gerai tai ar blogai – vertinkime kaip norime.
Išvada: filme daug žiaurumo, bet toks jau buvo tas nukryžiavimas; kita vertus, įprastinės kino ribos tikrai neperžengiamos.
Pasikalbėkime aramėjiškai – autentiškumas
Kalba buvo vienas iš aspektų, dėl kurio kai kas manė filmą "Kristaus kančia" būsiant nenusisekusį. Buvo pasirinktos daugumai žiūrovų visiškai nesuprantamos aramėjų ir lotynų kalbos. Jėzaus laikais aramėjų kalba buvo Izraelio kasdienė bendravimo priemonė, o lotynų – okupantų romėnų kalba. Šitaip, regis, pasiekta stačiai pati autentiškumo viršūnė, jeigu ne viena problema – jeigu evangelijos būtų parašytos irgi šiomis kalbomis. Bet kiek žinoma, jos išlikusios tik graikų koinė kalba. Todėl vertimai į lotynų ir aramėjų yra gana hipotetiniai dalykai. Be to, kai kurie lotyniški dialogai, smarkiai nuspalvinti itališku akcentu, atrodo truputį juokingi. Tačiau nepaneigsi – nuostabu girdėti Jėzų kalbant aramėjiškai, savo gimtąja kalba. Nepaisant to, kad visai nesuprantama, čia ji veikia daug efektingiau ir įtikinamiau negu filmuose taip įprasta anglų. Labai keista tik, kodėl romėnų pokalbiai su žydais vyksta irgi aramėjiškai. Praktiškai joks romėnas nekalbėjo šia semitų kalba ir nedaug žydų mokėjo lotynų. Iš istorinių šaltinių galima spręsti, kad jie galėjo kalbėtis graikiškai, būtent ta kalba, kuri buvo vartojama visuose Romos imperijos Rytuose (beje, ir ant Jėzaus kryžiaus trūksta graikiško užrašo!).
Tačiau atrodo, kad už (tariamą) istorinį autentiškumą Gibsonui daug svarbiau tas faktas, kad Vulgata, Biblijos vertimas į lotynų kalbą ilgą laiką katalikų Bažnyčioje buvo vienintelis Šventojo sosto naudojamas ir pripažįstamas Biblijos vertimas. Nors po Vatikano II susirinkimo 1971 metais ta nuostata buvo pakeista, tačiau jai nepritarė kai kurios katalikiškos grupės. Vienai šitokių grupių, besivadinančių "Šventoji šeima", priklauso ir M. Gibsonas. Jo privačioje koplyčioje pamaldos vyksta lotynų kalba. Tačiau kalbos požiūriu ir Vulgata filmui nėra jau tokia naudinga, nes tiesiogiai tinka tik keletas pokalbių (pvz., tarp Jėzaus ir Piloto). Todėl būtų buvę nuosekliau, kaip iš pradžių planuota, visiškai atsisakyti subtitrų. Juk bažnyčioje subtitrų irgi nėra...
Vis dėlto visų svarbiausia yra ne kaip, o kas sakoma, tiksliau, subtitruose rašoma. Tačiau daugumai kritikų profesionalų tai beveik visai nerūpi. Šis filmas jiems tik įprastinė literatūros kūrinio ekranizacija, juo labiau, kad originalas daugumai irgi mažai žinomas. O krikščionims, be abejo, tai vienas iš svarbiausių aspektų.
Ankstesnieji režisieriai pramynė keletą kitokių kelių: 1964 m. P. P. Pasolinis beveik žodis žodin atkūrė Mato evangeliją, tačiau su nuosavu komunistinių pažiūrų prieskoniu. 1988 m. M. Scorsese filmavo pagal N. Kazantzakhio romaną "Paskutinis Jėzaus gundymas", kur Mariją Magdaleną pavaizdavo daug daugiau negu vien Jėzaus sekėja. O Gibsonas, be evangelijų, įkvėpimo dar semiasi ir iš mistikės Annos Katharinos Emmerich vizijų: "Ji aprūpino mane medžiaga, apie kurią aš net nenutuokiau". Apie 1800 metus ši vienuolė ne tik išpranašavo XX a. viduryje antikristo atėjimą, bet ir daugelyje vizijų turėjo progos regėti savo Jėzaus kančios versiją. Plačiau apie tai kitame skyriuje.
Autentiškumo liniją Gibsono filme sutrauko ne vien kalba. Paminėtina ir keletas nukryžiavimo detalių, kurios neatitinka istorinių išvadų. Nors menininkui, žinoma, tai leistina. Nuplakdinimas tikriausiai daugmaž sutampa, kadangi yra išlikę tų laikų įrankių, tai nesunkiai galima įsivaizduoti, ko jais buvo galima pridaryti. Tik priešingai Gibsono Jėzui, daugelis pasmerktųjų numirdavo jau per šią "parengiamąją" procedūrą. Tačiau filme jos ilgumas nėra visiškai nepagrįstas, nes Gibsonas šį Jėzaus kančios etapą kuria pagal Jono evangeliją. O joje (Jn 19, 1–5) Pilotas dar bando vyriausiuosius kunigus nuraminti būtent Jėzaus nuplakdinimu. Taigi visai įmanoma, kad Jėzus buvo plakamas ilgai ir žiauriai, bet ne tiek, kad mirtų.
Be abejo, logiška manyti, kad po tokios egzekucijos toli nenueisi. Todėl Jėzus tokio kelio kaip filme su savo sunkiu kryžiumi tikrai nekeliavo. Ši scena yra viena iš mažiausiai įtikinamų. Tikrovėje Golgota nuo Piloto namų buvo nutolusi vos kelis šimtus metrų, tikrai ne šitaip "toli už miesto", kaip pas Gibsoną. O ir nešamas buvo tikriausiai ne visas kryžius, bet tik skersinis balkis (kaip filme abiejų nusikaltėlių). Nes kaip gali šitaip iškankintas žmogus panešti visą didžiulį kryžių, kurį Simonas Kirėnietis vos nuo žemės pakėlė?!
Jėzaus nukryžiavimą Gibsonas vaizduoja tradiciškai. Tačiau istorikai spėja, kad rankos buvo kalamos ne per delną, o per riešą (gerai matosi ant Kryžių kalno popiežiaus kryžiaus). Kojos prikalamos prie balkio šonų per čiurną. Be to, filme trūksta "suolelio" užpakaliui atremti. Tiesos neatitinka ir tai, kad nukryžiavime dalyvauja žydų aukštieji kunigai. Jie negalėjo dalyvauti, tuo labiau kaip Kajafas kalbėtis su Jėzumi dėl žydams baisaus pavojaus susiteršti. Ir dar prieš Paschą!
Išvada: kai kurios Gibsono istorinės rekonstrukcijos yra geros ir įdomios, tačiau gaila, kad ne visur jis buvo nuoseklus.
Marijos kančia – priedai
"Kristaus kančios" scenarijuje galima rasti ir keletą evangelines tiesas papildančių priedų. Dauguma jų nėra reikšmingi (kareivių pokalbiai), kiti abejotini (kai Getsemanėje Jėzus sako Petrui, Jonui ir Jokūbui, kad nenorėtų, jog jį verkiantį ir prislėgtą matytų kiti mokiniai), kai kurie originalūs (vaikai demoniškais veidais) arba keisti (nukryžiuotam nusikaltėliui varnas iškerta akį). Įpinamos šventųjų istorijos (Veronika valo Jėzaus veidą), aptinkami ir mistikės Emmerich vizijų pėdsakai (Kajafo vaidmuo, veiksmai, dalyvavimas nukryžiavime; gerai, kad nėra epizodo, kur šventykloje Kajafas liepia Jėzui pačiam nusikalti kryžių).
Tačiau keletas papildymų į akis krenta ypatingai – tai kai kurie Marijos, Jėzaus motinos personažo elementai. Palyginus su bibliniais duomenimis, filme Marijos paveikslas labai išplėstas. Įkvėpimo šaltiniu čia, ko gero, patarnavo stabat mater dolorosa (todėl nieko nuostabaus, kad filmas patiko ir popiežiui Jonui Pauliui II). Specifinis katalikiškas filmo elementas yra ir kelio į Golgotą suskirstymas į tradicines stotis. Kinematografiškai žiūrint, tikrai pavykusiai, labai paprastai ir nuoširdžiai vaizduojamas motinos ir sūnaus ryšys. Tik reikalą šiek tiek sugadina "parapsichologinės" akių kontakto (per lubas!) bei jutiminės galios: žvilgsnis pakelia, stiprina, keistos juslės per grindis leidžia aptikti kito buvimo vietą. Ypač evangelikams turėtų kilti klausimas, kodėl tris kartus būtent Marijos žvilgsnis Jėzų tarsi atnaujina ir leidžia iškęsti kančias? Argi Marija, o ne Tėvas danguje jo jėgų šaltinis? (Teigiama, juk Dievas jį apleido – ar Marija tai "kompensuoja"?? ) Išties šioje vietoje bene smarkiausiai prasimuša Gibsono "marijiškumas", kuris protestantui jau kelia šiokią tokią problemą.
Tai, kad Gibsonas katalikas, matosi ir iš mokinių kreipinių dar iki nukryžiavimo į Mariją "motina" (tik nukryžiuotas Jėzus Jonui sako: "Čia tavo motina"). Apskritai norėtųsi daug didesnio, aiškesnio, atviresnio Jėzaus ryšio su Tėvu. Jis neblogai užmezgamas Getsemanėje, bet vėliau netęsiamas, net išvirsta į savotišką ryšį "tik su motina". Tikėjimas per menkai vaizduojamas kaip atsakas į kančią, kaip pagrindinė kančios ištvėrimo prielaida. Tikėjimą atvirai išpažįsta vienintelis nukryžiuotas nusikaltėlis, o šimtininkas lieka nebylus. Būtent šiame kontekste pirmą kartą pagauna mintis, kad visgi kraujo ir žiaurumo kiekis užgožia tikėjimo aspektą.
Kitas pažymėtinas priedas, kurį, beje, galėtume priskirti prie holivudiškųjų, yra šventyklos uždangos perplyšimo ir žemės drebėjimo scena po Jėzaus mirties. Kad tik tiek būtų, kiek Mato ir Morkaus evangelijose aprašyta, būtų viskas gerai, bet Gibsonas leidžia ne tik uždangai plyšti, bet ir žemei sudrebėti daug smarkiau, kad net visas šventyklos pastatas skeldėja ir griūva ant aukštųjų kunigų galvų tarsi bausmė jiems, kai tuo metu evangelijose aprašomas uždangos perplyšimas reiškia, kad Jėzaus aukos dėka atveriamas kelias į šventų švenčiausiąją vietą, tai yra atidengiamas, atlaisvinamas kelias pas Dievą.
Bet vienas "priedas" daug kieno nuostabai visgi išaiškėjo nesąs joks priedas. Tai istorija apie Piloto žmonos sapną, privertusi ne vieną krikščionį po filmo skubėti atsiversti Bibliją ir pasižiūrėti, ar tikrai taip buvo. Ir išties tikrai taip buvo – tai Mt 27, 19!
Išvada: dauguma priedų nesukelia jokių problemų ir veikia tik kaip meniniai elementai. Bet reikia būti neblogai pasikausčius, kad atskirtum, kas yra bibliška ir priklauso prie Kristaus nukryžiavimo istorijos, o kas tėra tik legendos. Nėra problema Marijos paveikslo platumas, tačiau nepriimtinas Marijos kaip Jėzaus jėgų šaltinio vaizdavimas.
Tarp "pateptas" ir "pornografija" – atgarsiai
Iš tiesų tik mažuma iš galybės filmo kritikų režisieriui primeta originalo nesilaikymą. Daug daugiau kaltina Gibsoną nusižengus evangelijų dvasiai. Ypač griežtas, pavyzdžiui, laikraščio "Zeit" kritikas: "Jis [Gibsonas] pateikia ne krikščioniškų tiesų išpažinimą, o krikščionišką pornografiją... Nėra jokio išgelbėjimo nuo pikto, vien slaptas mėgavimasis juo. Tik virpulingas mazochisto susijaudinimas belaukiant skausmo."
Daug nesusipratimų kyla, kai susiduria minėtų Gibsono priedų suklaidinimo galia ir jų šališkas įvertinimas. Štai kad ir scena su varnu. Atrodo, kad tam kritikui ji padaro tokį įspūdį, kad greta Jėzaus nukryžiuotą jis mato tik tą vieną nusikaltėlį ir nepastebi kito, tuo labiau neišgirsta nuostabios Jėzaus frazės (Lk 23, 43) apie pažadą kartu būti rojuje.
Atviras ir išsamus Jėzaus kančios vaizdavimas filme, regis, visai nesutampa su kai kurių kritikų turėtu bibliniu kančios vaizdu. Todėl dažniausiai neigiama filmo kritika būtent ir atsiranda tik vien dėl žiaurių scenų pastebėjimo ir paviršutiniško jų įvertinimo. Žinoma, ne visais atvejais šie kritikai neteisūs, tačiau kartais taip smarkiai prasikiša kai kurių daugžodžiavimu užpudruotas diletantiškumas bei išankstinis priešiškumas, kad nėra ko daugiau ir tikėtis, kaip tik vien žiaurių scenų minėjimo (nors daug žiauresniuose Tarantino filmuose jie, žinoma, to net nepastebėtų). Na, bet jei vienus filmus galima laikyti pramoginiais, tai apie Gibsono "Kristaus kančią" to nepasakysi. Čia kiekvienas žiūrovas daugiau ar mažiau nujaučia, kad kalbama apie kai ką daugiau. Todėl labai prasminga buvo pradžioje pacituoti puikius žodžius iš Izaijo 53, 4–5:
"Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku. Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis."
Tą patvirtina ir pats Gibsonas, dažnuose interviu paklaustas, kas nužudė Jėzų: ar žydai, ar romėnai, ar dar kas kitas? Jis atsako: "Mes visi tai padarėme. Kaltųjų eilėje aš asmeniškai esu vienas iš pirmųjų."
Tas faktas, kad šis filmas sukurtas Gibsono kaip krikščionio, dalies tikinčiųjų irgi nesulaiko nuo gana neigiamų vertinimų. Štai brolis A. Peškaitis OFM "Laike" (2004 04 16) išspausdintoje filmo kritikoje trenkia jau pačiu pirmu sakiniu: "Tai šventos istorijos profanacija, perteikta žiūrovams banaliais, šiuolaikinėje populiarioje kultūroje plačiai naudojamais siaubo ir prievartos elementais". Žinoma, visame straipsnyje jis pasako ir teisingų dalykų. Pavyzdžiui, būtų galima sutikti su mintimis, kad "esti daugybė žymiai geresnių ir autentiškesnių tokios rūšies filmų" bei "visi filmai, kuriami pagal Evangelijos siužetą, turi panašius trūkumus". Ypač pagirtinas Peškaitis dėl sekuliarių filmų paminėjimo. Tačiau sykiu norisi paklausti, ar "Kristaus kančioje" jau tikrai taip visai nėra nieko pagirtino? Argi blogai, kad filmas, kaip straipsnio anotacijoje rašoma, "pritraukia pilnas sales, ypač jaunimo"? Kuo negerai, jei krikščionys susiduria su popkultūros elementais? Kodėl tiek daug Europos intelektualų, tarp jų ir Peškaitis, naudojasi numylėtomis antiholivudinėmis išankstinėmis nuostatomis? Jeigu po specialiosios peržiūros tik išėjus iš salės nėra ko pasakyti, tai kam būtinai iškart mesti "eilinis Holivudo kičas"? Argi tai rimtas vertinimas? "Laiko" straipsnyje daug kalbama apie "holivudinę estetiką", kritikuojamas "holivudinės kino kultūros įsigalėjimas". Bet tokių sakinių juk net vertinimu nepavadinsi, tai vien išankstinės nuostatos ir daugiau nieko. Žinoma, dauguma Amerikos filmų kuriami pagal tam tikrą industrializuotą sistemą, tačiau daugybės skirtingų "fabrikų" su įvairia pakraipa ir įtakomis, todėl ir vertinimai kaskart turėtų būti labai diferencijuoti. O visiems antiholivudininkams tebūna žinoma: 1) geriausi šiuo metu filmų scenarijai parašomi Holivude ir Holivudui; 2) iš Holivudo ateina daug šlamšto, tačiau ir 15 iš 20 geriausių metų filmų; 3) "smurtas, seksas, sensacijos" – trys S, kurių vengia ir "Laikas", dažniau "pagaminamos" Europos filmų fabrikuose ir fabrikėliuose, o ne Holivude.
(Be to, reikia pastebėti, kad nors ir Gibsono filmas apšauktas holivudišku, tačiau jam trūksta visai nemažai tipiškų Holivudo filmui bruožų: pvz., charakterių išvystymo, veiksmo dinamikos, gero scenarijaus. Tai labai rimti trūkumai. Tačiau yra visai rimtų priežasčių "Kristaus kančią" pavadinti europietišku "autoriniu", jau vien dėl to, kad visa filmo gamyba sutelkta vien Gibsono rankose.)
Bet reaguoti reikėtų ne vien tik į neigiamą kritiką. Kai kurie krikščionių ekspertai puola į kitą kraštutinumą ir filmą paverčia vos ne penktaja evangelija. Rickas Joyneris: "Šis filmas yra pateptas. Dar prieš pamatydamas jį žinojau, kad jis gali pakeisti krikščionybę... Nuoširdžiai meldžiuosi, kad šį filmą pamatytų kiekvienas krikščionis." Pateptas ar nepateptas, tačiau net ir filmas apie Jėzų yra tik menininko kūrinys ir dėl to kritikuotinas. Ar tikrai pakeis krikščionybę, pamatysime praėjus laikui. Kaip ir išankstinės nuostatos, tokios "gyriaus giesmės" irgi nėra naudingos. Jos uždengia teologinius ir kitokius trūkumus. Ne kiekvienas krikščionis turi šį filmą pažiūrėti (apsisprendimo reikalas), bet tikrai kiekvienas krikščionis turėtų gerai žinoti biblinę Kristaus nukryžiavimo istoriją.
Išvada: Gibsonas nesistengia nukryžiavimo istoriją pagaminti pagal žiūrovo skonį. Žiūrovas ją gauna ir tiek. Ar tokiu būdu sužadinamas apetitas – sunku pasakyti. Todėl nieko nuostabaus, kad dauguma krikščionių vien tik giria, o dauguma nekrikščionių peikia. Be to, išvis abejotina, ar apskritai Jėzaus kančios istoriją nesugadinus įmanoma patiekti kiekvienam "skaniu" pavidalu?
Reziumė
Didžiuma sekuliariosios Gibsono filmo kritikos yra nieko verta ir priskirtina ideologizuotai "ant kryžiaus jį" laikysenai: ant kryžiaus begėdį Gibsoną, išdrįsusį ekrane rodyti šitokius dalykus! O mes nesugebėjome jo sustabdyti...
Bet ir naivus krikščionių "osana" čia nelabai tinkamas. Nes ir šitas filmas, deja, tėra tik filmas, turintis tiek filmo, tiek teologinių trūkumų. Šiek tiek skubotas ir neprofesionalus Gibsono pasakymas: "Aš pasakoju istoriją taip, kaip tai daro Biblija. Manau, kad ta istorija, kokia ji buvo, kalba pati už save. Evangelija yra scenarijus, kuriam nieko netrūksta, pagal jį mes ir sukūrėme filmą." Tačiau Evangelija būtent nėra scenarijus. Kai kurios filmo istorijos dalys galėjo būti panašios, bet tai ir viskas, ką tiktų tvirtinti režisieriui. Nėra ko bandyti neigti Gibsono įsitikinimo, kad esą šitą filmą per jį kūrė Šventoji Dvasia, tačiau tai visai neturėtų reikšti, kad dėl to filmas pateptas ar šventas.
Ar "Kristaus kančia" yra tiesiogiai veiksminga evangelizavimo priemonė? Nelabai. Kadangi filmas reikalauja daugybės paaiškinimų bei neblogo Biblijos žinojimo. Kai kurie pasažai daugumai žiūrovų tiesiogiai yra sunkiai suprantami (pvz., gyvatė filmo pradžioje. Reikia žinoti, kad tai protoevangelija iš Pr 3, 15). Ką jau kalbėti apie tai, kad kai kurie žiūrovai nesuprato šėtono personažo! Daug kam per sudėtingos gali pasirodyti ir retrospektyvos. Pavyzdžiui, istorija apie Jėzų ir paleistuvę, kur Jėzus kaltintojams meta įžymiają frazę: "Kas iš jūsų be nuodėmės, temeta akmenį". Filme ta frazė nenuskamba, tik parodoma, kaip Jėzus braižo ant smėlio, o kaltintojai palieka savo akmenis. Nežinančiam Biblijos vargu ar suprantama, kas čia vyksta. Tas pats ir su kai kuriais kitais pasažais.
Tikrai pagirtina, kad Gibsonas Jėzaus gyvenimo ir kančios istorijos nesaldina. Tai leidžia kitaip pažvelgti į Jėzų, kelia įvairius klausimus ir žadina diskusijas. Todėl krikščionims reiktų dar kartą ir labai kruopščiai persiskaityti visas keturias evangelijas ir būti pasiruošusiems atsakyti į klausimus bei stoti į diskusijas: ar tikrai taip buvo? Kas paimta iš Biblijos, o kas ne? Kam apskritai reikėjo Jėzui mirti? Kokią reikšmę tai turi mums? Todėl nėra reikalo būti tokiu pesimistu kaip Peškaitis, manantis, kad vargu ar jaunimas "įžiūri ką nors daugiau, nei smurto scenas". Net jei ir taip, tai padėkime jaunimui pamatyti daugiau!
Išvada: krikščioniui reikia tvirtinti savo tikėjimo pagrindą ir gilintis biblines žinias. Nekrikščioniui reikia ne liepti nueiti pasižiūrėti tą filmą, bet eiti su juo kartu ir kalbėtis apie rodomus dalykus. Nereikėtų į filmą vestis vaikų iki 12 metų! Siūlytina bendruomenėse rengti pokalbių ir diskusijų vakarus apie filmą ir apie jame rodomą temą. Kiek įmanoma jautriau reaguoti į tuos žiūrovus, kuriuos filmas sukrėtė emociškai, bet kartu ir suklaidino. Filmu "Kristaus kančia" reiktų vengti piktnaudžiauti ir nepulti po jo pamokslauti ar raginti žmogų atsiversti. Šis filmas yra tam netinkamas. Užtat nuoširdžiai galime dėkoti Dievui, kad po daugelio metų kino teatruose vėl girdime tokius nuostabius žodžius, kaip Jėzaus pasakytus šalia nukryžiuotam nusikaltėliui: "Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje" ar ištartus mums visiems: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas". O jeigu katram nepatinka, kad Jėzus skelbiamas per Holivudo filmą, tam teatsako eilutė iš Laiško filipiečiams: "Tesižinai! Kad visokiais būdais, dėl akių ar iš tiesų, yra skelbiamas Kristus – štai kuo džiaugiuosi!" (1, 18).
