Holger Lahayne
Tarp liberalizmo ir fundamentalizmo?
Apie savotišką bazinį krikščioniškąjį tikėjimą kalbėjo dar Paulius: "Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų..." (2 Tes 2, 15). Apaštalas Timotiejų prašo: "Sergėk brangų patikėtąjį turtą", susidedantį iš "sveikų [apaštalų] pamokymų" (2 Tim 1, 13–14). Vėlesniais amžiais tą patį pakartoja Klemensas Romietis (I a. pabaigoje): "ateikime prie šlovingos ir šventos mūsų tradicijos taisyklės" (Laiškas korintiečiams) bei Origenas (III a.): "Tik ta viena tiesa reikia tikėti, kuri niekuo nesiskiria nuo bažnytinės ir apaštališkosios tradicijos", kurią veikale Apie pradus pristato smulkiau: "Štai kaip atrodo apaštalų aiškiai paskelbti dalykai..."
Šį "teisingojo mokslo" konsensusą galutinai suardė XX a. pradžios liberalioji teologija. Padarinius aprašo J. I. Packeris knygoje Pažinti Dievą: Dievo bruožai yra vien gerumas ir meilė. Visi žmonės yra jo vaikai; visuose žmonėse yra dieviška kibirkštis; iš esmės visi yra geri. Jėzus buvo tik tobulas žmogus ir yra tobulas pavyzdys visiems žmonėms. Nėra gimimo iš mergelės, stebuklų, prisikėlimo. Krikščionybė savo esme nesiskiria iš kitų religijų; ji yra aukščiausios pakopos religija. Biblija savaime nėra Apreiškimas; Biblijoje užrašyti jos autorių religiniai išgyvenimai.
Giliausiai teologinį liberalizmą demaskuoja J. Greshamas Machenas savo garsiojoje knygoje Christianity and Liberalism (1923): "Didžioji krikščionybės išganymo religija grumiasi su visai kitokiu religinio tikėjimo tipu"; teologinis liberalizmas esąs itin destruktyvus ir "iki pašaknų antikrikščioniškas". Nors ir toliau vartojantis tradicines krikščioniškąsias sąvokas, liberalizmas, arba natūralizmas iš esmės skiriasi nuo krikščionybės ir yra atskira religija. Kai sakoma, kad "tikėjimas realiai egzstuojančiu, asmenišku Dievu yra krikščionybės šerdis", o Dievas yra iš tiesų veikiantis pasaulyje ir kalbėjęs su žmonėmis, liberalizmas sako "ne". Jis neigia tai, atmeta stebuklus, tikrąjį Jėzaus dieviškumą, jo tikrą prisikėlimą ir Biblijos nelaiko tikru Dievo žodžiu. Iš tiesų liberalizmas, anot Macheno, yra savęs išganymo religija: "Liberalizmas išganymą laiko veiksmu žmoguje, krikščionybė jį mato Dievo akte". Dėl to, nors ir būdamas presbiterijonas, Machenas pabrėžia, "kiek daug bendrojo paveldo turime su Romos bažnyčia", kadangi šioji visų pirma laikėsi Šventojo Rašto autoriteto (kas autoriaus laikais išties dar visiškai galiojo). Tad Romos katalikų bažnyčia, vertinant iš protestantų pozicijų, kad ir moko labai savotiškos krikščionybės, tai protestantiškojo liberalizmo "visiškai negalima laikyti krikščionybe". (Gerą Macheno bei jo knygos apžvalgą pateikia C. Truemanas: http://www.theologian.org.uk/doctrine/liberalism.html )
Todėl vidurio kelio tarp liberalizmo ir ortodoksijos nėra. Bet ar liktų taip pat, jei liberalizmą suporuotume su fundamentalizmu? Ar nerastume tarpinio kelio "Tarp dviejų kraštutinumų – liberalizmo ir fundamentalizmo" (M. Craven http://www.bernardinai.lt , 2008 02 13)? Tokių svarstymų esama nemažai. Antai baptistų teologas H. Žukauskas paskaitoje "Teologija, liberalizmas, fundamentalizmas" (Vilniaus Naujojo Testamento baptistų bažnyčia, 2011 11 08) teigia, kad "ir fundamentalizmas, ir liberalizmas – tai ta pati panelė, tik kita suknelė". Anot jo, fundamentalistų "Biblija – neklystanti mokslinė knyga... Viskas, kas Biblijoje parašyta, yra tiesa, kaip mokslininkai supranta tiesą". Kitur galime rasti, kad "liberalai niekuo ne baisesni negu fundamentalistai"; kad turėtume eiti B. Grahamo pėdomis, kuris, skelbdamas Evangeliją, pasirinko "vidurio kelią tarp liberalizmo ir fundamentalizmo".
Kitaip nei ortodoksija, sąvoka "fundamentalizmas" yra paversta visiškai neigiama, dėl to ja apibūdinamas fenomenas, savaime suprantama, irgi iškart tampa absoliučiai atmestinas. Bet atmesdami ar pasižiūrime, ką atmetame? Vienalyčio fundamentalizmo apibrėžimo šiandien nėra. Atrodo, kad sąvoka švaistomasi į kairę ir dešinę, kas kaip nori ir kada nori.
Neretai aptinkamas toks paaiškinimas: "Fundamentalistas – krikščionis, kuris skaito Šventąjį Raštą – Dievo žodį – raidiškai, t.y. be sveiko dėmesio Šventojo Rašto knygų kilmei ir įkvėptojo autoriaus bei jo knygos istoriškajam kontekstui." (biblija.lt) Prie viso to dažnai pridedama, kad esą krikščionių fundamentalistų nuomone, Biblijos net nereikią interpretuoti. Šio fundamentalizmo supratimo šalininkų norėtųsi paklausti, kur jie sutinka tokių krikščionių? Aš tokių pastebiu vien tik tarp Jehovos liudytojų. Paprastai fundamentalizmo atpirkimo ožiu verčiamas 1978-ųjų "Čikagos pareiškimas apie Biblijos neklaidingumą". Bet ir jame argi didieji priekaištautojai rastų mintį, kad Biblijos nereikia interpretuoti? Arba kad nereikia žiūrėti į istorinį kontekstą? Juolab kai 1982 m. prie jo buvo pridėtas hermeneutikos klausimams paskirtas pareiškimas apie interpretaciją.
Be to, visiems reiktų neužmiršti, kad vienas kertinis protestantizmo principas nuo seno buvo ir tebėra tas, kad pažodinė Rašto prasmė ir yra tikroji (arba pirmoji) Rašto prasmė, kurios privalo paisyti visa egzegezė bei Rašto aiškinimas. Dėl to vieną kartą reiktų liautis be reikalo ir taip paviršutiniškai polemizuoti. Jeigu kam labai fundamentalistiška atrodo tai, kad Biblijos žodžiai laikomi tiesa, tai nieko čia nepadarysi – toks nuo amžių yra visuotinės ir ortodoksiškos Bažnyčios kertinis principas. Jeigu kam nesmagu ir fundamentalistiška, kad "kelių tūkstančių metų senumo istorinis tekstas yra sudievinamas" (A. Bielskis), tai tą belieka tik paguosti, kad per amžius buvo manyta ir tikėta, jog Biblijos žodžiai išties yra ir paties Dievo žodžiai; kad šį įsitikinimą istorinė Bažnyčia būtent per visus tuos tūkstantmečius saugojo ir išlaikė. "Rašto fetišizavimas"? Kas meta šitokį kaltinimą, tik parodo, kad jam nepriimtinas šis tradicinis tikėjimas, ir kad jis pats nėra ortodoksiškas krikščionis.
(Išskirtinis priekaištas dėl pažodinio skaitymo ir supratimo ypač metamas Pradžios knygos 1–3 skyriams bei ginčų dėl sukūrimo ir evoliucijos atžvilgiu. Esą fundamentalistai klysta pirmuosius Biblijos skyrius aiškindami pažodžiui ir dėl to atmesdami evoliuciją. Bėda ta, kad teistinė evoliucija nėra taip paprastai pagrindžiama. Šiame kontekste reiktų klausti, kaip interpretuoti Pr 1–3, ką šie tekstai iš tiesų nori pranešti, kokiam literatūros žanrui priskirtini ir taip pat kiek autoriteto atiduodame pačiai Biblijai bei kokios jos įkvėpimo sampratos laikomės. Nemažai tiek ST, tiek NT tekstų, kaip antai apie Abraomą, Dovydą ar Jėzų, daugelio teologų suprantami būtent 'pažodiškai’. Klausimas, ką mums Pr 1–3 nori pasakyti? Ir tai, be abejo, yra daugiau, nei vien apie visatos tikslą bei prasmę. Bent iš dalies liečiamas ir klausimas "kaip", į kurį negali vien tik mokslas atsakyti. Tad jei pats tekstas nereikalauja kitokių interpretavimo formų, kaip vien tik pažodinės, tai taip ir turi būti interpretuojamas. Galima diskutuoti, ar to nori ir kiek nori Pr 1–3.)
Stebėtina, kodėl antifundamentalistai taip ilgai ir užsispyrusiai laiko šią paviršutinišką ir pigią polemiką? Gali būti, kad atsakymas glūdi irgi pačiame paviršiuje: kad jie niekaip nesukurpia gerų argumentų. Kad vargsta sąvoką farširuodami vis tamsesniais emociniais turiniais kaip "dogmatiškas", "ideologiškas", "regresyvus"; kartodami, kad fundamentalizmas "prieštarauja gyvam tikėjimui"; tapatindami jį su atsilikimu, smurtu, pažiūrų siaurumu. G. Beresnevičius laikėsi įsitikinęs, kad "fundamentalistai yra globalizacijos priešininkai"; P. Coelho, kad "fundamentalizmas veda atgal į visų blogiausią praeities obskurantizmą"; Vatikano dokumentas "Biblijos aiškinimas Bažnyčioje" (1993): "Fundamentalizmas... kviečia į savotišką tikrą intelektinę savižudybę".
Štai dar daugiau: "Fundamentalistai turi ne tik įsitikinimus, bet ir religinį tikrumą, nediskutuojamą ir nepaneigiamą argumentais... Fundamentalizmas yra skurdi teologija, sudaryta iš nediskutuojamų pareiškimų." (Sociologas J. L. Schlegelis, "Kaip šiandien vyksta mokslo ir tikėjimo dialogas?", http://www.bernardinai.lt , 2008 09 09.) Fundamentalizmas šiandien paverstas paties pragaro pabaisa, su kuria negalima diskutuoti, su kuria nereikia diskutuoti, su kuria nenorima diskutuoti – tik kažkodėl paskui jis pats apkaltinmas diskusijos atsisakymu?!
Fundamentalizmo sąvoka yra praradusi savo ankstesniuosius kontūrus ir degradavusi iki tiesmukiškos kiršinimo bei kovos formulės – fundamentalistai visuomet yra "tie atsiskyrėliai blogieji". Net tariamieji ekspertai tik ir mėtosi klišėmis, retai tepasivargindami šią sąvoką nors kiek priartinti prie jos pradmenų. Dėl to vokiečių teologas T. Schirrmacheris mano, kad fundamentalizmo sąvokos verčiau visai nevartoti. Vienintelis fundamentalizmo apibrėžimas, kurį jis šiandien dar laiko prasmingu, pabrėžia jėgos naudojimo aspektą. Apie fundamentalizmą geriau kalbėti tik tada, "kai naudojama jėga arba kai kyla grėsmė vidiniam valstybės saugumui" (Fundamentalismus – Wenn Religion zur Gefahr wird). Jis siūlo šia sąvoka vadinti tik tas grupes, kurios iš principo pateisina savo jėgos naudojimą (ne valstybės, nes ji jėgą turi ir gali naudoti), demonstruoja norą panaudoti smurtą, dėl ko iš tiesų yra pavojingos. T. Schirrmacheris fundamentalizmą laiko "karingu [tikrąja žodžio prasme] tiesos gynimu"; kai tiesos šaltiniai (apreiškimai, asmenys, vertybės ar ideologijos) laikomi jokiais būdais nei kritikuotini, nei tikrintini; kai keliama aiški pretenzija į valdžią, pažeidžiama religijos laisvė; kai atmetama atskirtis tarp religijos ir politikos. O tie, kurie laikosi religijos laisvės ir ją skelbia, negali būti vadinami fundamentalistais.
Esant tokiai padadėčiai, atsakymas į klausimą, ar esama kelio tarp liberalizmo ir fundamentalizmo, regis, priklauso nuo to, kaip kas šiuos du kraštutinumus supras. Jeigu laikysimės tokios fundamentalizmo sampratos, kaip siūlo T. Schirrmacheris, teks atsakyti, kad jokio tikro vidurio kelio nėra, nes toks fundamentalizmas yra atmestinas, kaip ir iš teologinių paskatų atmestinas liberalizmas. O ką nors atmetus, jokia trečioji galimybė juk automatiškai neatsiranda. Nes jei vienoje pusėje stovi smurtinis religingumas, tai kitoje nebūtinai turi stovėti liberalizmas, o kaip tik taikesnė religijos sklaida, kuriai atstovauja toli gražu ne vien tik liberalioji teologija.
Galėtume griebtis dar ir kultūrinio aspekto. Tada liberalizmas įkūnytų prisitaikymą prie vyraujančios sekuliariosios kultūros, o fundamentalizmas – jos atmetimą ir savotišką pasitraukimą. Bet tai būtų tik vienas iš abiejų sistemų lyginimo aspektų. Didieji XX a. evangelikalai kaip B. Grahamas, J.I. Packeris, F.A. Schaefferis ir C. Henry’is krikščioniškojo fundamentalizmo pasitraukimo kelio (nuo maždaug 1930-ųjų) nelaikė gera išeitimi. Bet būtent: tik nelaikė išeitimi, o ne apskritai atmetė ar ieškojo kokio nors vidurio!
F. A. Schaefferis (1912–1984; žr. nuotr. viršuje), L’Abri bendruomenės įkūrėjas ir pats būdamas 1930–1940-ųjų JAV fundamentalistinio judėjimo atstovas, daug gilinosi į šiuos klausimus. Viename iš laiškų, rašytų 50-aisiais, jis sutinka su jaunu laiško adresatu, jog ir krikščioniškasis fundamentalizmas pilnas "baisių trūkumų", dažnai pasirodo "šaltas", t. y. be meilės, per daug atsiskyręs nuo visos krikščionijos. Bet ir ragina nepalikti neįvertinto liberalizmo blogio; stengiasi atkalbėti nuo fundamentalizmo ir liberalizmo trūkumų neapdairaus gretinimo. Mat, anot jo, liberalizmas esąs vienareikšmiškai žymiai pavojingesnis: "Liberalizmas, neigdamas Bibliją esant Dievo žodžiu... griauna bet kokią absoliutaus autoriteto egzistavimo galimybę." Tiesos paieškų atžvilgiu jis taip pat laiko liberalizmą "visiškai destruktyviu", dėl ko "nė akimirkai net pagalvoti neleistų, kad fundamentalizmas ir liberalizmas gali būti tokio pat lygio pavojai."
Be abejo, Schaeffferis vartoja kitokį fundamentalizmo apibrėžimą nei Schirrmacheris; smurtiškumo faktoriaus jame nėra. Schaefferiui fundamentalizmas yra tas istorinis judėjimas, kuris atsirado XIX a. pabaigoje Amerikoje pasipriešinimo teologiniam liberalizmui bei kitoms modernistinėms tendencijoms kontekste. To judėjimo teologinis tikslas – išsaugoti tradicinį, apaštalinį, reformatorišką, ortodoksinį mokymą. Judėjimo vardynomis tapo leidinių serija "The Fundamentals: A Testimony of the Truth" (1910–1915), kurių straipsniuose buvo paskelbtos "5 nuostatos", akcentuojančios pagrindinių krikščioniško tikėjimo elementų (kuriuos kritikavo modernistai) teisingumą: Jėzaus dieviškumo ir gimimo iš mergelės, jo kūniško prisikėlimo ir antrojo atėjimo, Jėzaus atperkamosios aukos bei Biblijos neklystamumo.
Tarpukariu šie Amerikos fundamentalistai ėmė pralaimėti kovas dėl didžiųjų denominacijų teologinių pažiūrų bei mokymo institucijų išlaikymo ir pradėjo atsitraukti, virsdami savotišku antijudėjimu. Tai matydami B. Grahamas, F. Schaefferis, C. Henry’is ir kiti ėmė kviesti fundamentalizmo reformacijai, kadangi teologiniu požiūriu jie jokio vidurio kelio nematė: negali būti vidurio tarp patvirtintų "5 nuostatų" ir teologinio liberalizmo priešiškumo joms!
Carlas F. H. Henry'is (1913–2003), pirmasis žurnalo "Christianity Today" redaktorius (1956–1968), parašė labai reikšmingą ir įtakingą knygą The Uneasy Conscience of Modern Fundamentalism (1947), tapusią tikru "naujojo evangelikalizmo manifestu" (D. Jellema). Svarbiausias Henry’io priekaištas fundamentalizmui: šis ignoruoja šiandieninį pasaulį ir socialines problemas; krikščionybės žinią nepagrįstai susiaurina; sureikšmina vien asmeninį išganymą ir dangų. Dėl to būtina atsigręžti į socialinę evangelikalizmo tradiciją ir siekti evangelikalų vienybės. Tačiau kad ir kaip, Henry’is niekaip nedeklaruoja nepriklausąs fundamentalizmui, nes evangelikalas ir fundamentalistas jam dar buvę sinonimai! Tai ryšku jau pačioje knygos pratarmėje: "Tai, ko siekiu, yra tikėjimo pagrindų pritaikymas [fundamentals of faith; Henry’io aliuzija į 1910/15 metų leidinių pavadinimą], o ne maištas prieš juos".
Iš esmės Henry’is fundamentalizmą laiko pozityviu, nes jis esąs "Biblija pasitikinti krikščionybė, kuriai antgamtiškumo faktorius yra esminė biblinio požiūrio dalis". Kaip ir visi istoriniai fundamentalistai, jis taip pat griežtai laikosi "supranatūralizmo rėmų". Henry’is visiškai nepalaiko liberalų ir sekuliariųjų humanistų nesveikų išpuolių prieš fundamentalizmą ir nuoširdžiai palaiko šio dogminį mokymą apie Dievą, sukūrimą, žmogų, išganymą ir amžinybę. Be to, jo nuomone, "moderniojo evangelikalizmo gaivinimas" neturėtų susidėti iš mokymo pagrindų praskiedimo bei adaptacijos ir "nukreipimo liberalumo linkui".
Kitaip tariant, ir Henry’is ieško ne kokio nors vidurio kelio tarp fundamentalizmo ir liberalizmo, o daug labiau paties fundamentalizmo atnaujinimo, reformos, modernizavimo, pažiūrų atvėrimo. "Bažnyčiai reikalingas progresyvus fundamentalizmas, su socialine žinia". Jis siekia tokio fundamentalizmo, kuris atsižvelgia į pasaulio problemas, atsigręžia į patį pasaulį. Nes nepakanka pasaulį vien tik atmesti – "šiandien pasauliui turime pademonstruoti tokią etiką, kuri jį sudrebintų, veikti taip, kad įsižiebtų viltis". Henry'is apgailestauja, kad "fundamentalizmo tikslas nėra mesti iššūkį totalitarizmo neteisybei, moderniojo auklėjimo sekuliarizmui, rasinės neapykantos blogiui, negerovėms darbo rinkoje, pasaulio nelygybei. Jis jau nustojo erzinti Romą ir Cezarį... Apaštalinė Evangelija neturi nieko bendro su aistra kovoti už teisingą pasaulį".
J. Stottas ir J. I. Packeris bei dauguma svarbiausių Europos evangelikalų fundamentalizmo sąvokos nelaiko tinkama asmeninėms pozicijoms apibūdinti (dėl to Packerio 1958 m. knygoje ši sąvoka išskiriama kabutėmis: 'Fundamentalism’ and the Word of God). Bet tai visiškai nereiškia, kad jie artinasi prie liberalizmo! Nereikia manyti, kad tas, kuris vienodai atmeta fundamentalizmą bei liberalizmą ir pasivadina ortodoksu, iškart atsistoja viduryje tarp anųdviejų. Mokymo atžvilgiu jis vis tiek bus istorinio fundamentalizmo pusėje, "5 nuostatų" fundamentalizmo pusėje ir niekur kitur.
Žinoma, negalima sakyti, kad fundamentalizmas yra vienalytis, be trūkumų ir iškrypimų. Kaip sako Schaefferis, "baisių trūkumų" ar "fundamentalistinių pavojų" galima būtų nurodyti ne vieną: arogancija, elitizmas, perdėtas noras tuščiai ginčytis; perdėtas kai kurių pamaldumo formų akcentavimas; kultūrinis 'imperializmas’ – nelankstumas pritaikant Biblijos tiesas kitoms kultūroms; įstatymiškumas; kritikos nepriimanti eschatologija (dažniausiai dispensacionalizmas) ir kt. (žr. J. Stotto Evangelical Truth arba E. J. Schnabelio Sind Evangelikale Fundamentalisten?).
Tačiau šiuo metu, kaip matome, fundamentalizmas peikiamas jau visai ne dėl konkrečių dalykų, bet atmetamas kaip apskritai nepriimtinas reiškinys. Bet mano tvirtu įsitikinimu, vien dėl to (dėl baimės pasirodyti ‚nemoderniems') Biblijai ištikimi evangelikalai neturėtų skubėti šlietis prie šios liberalų ideologinės kampanijos (žr., pvz., "EYCE Interreligious Campaign Against Fundamentalism"; http://www.eyce.org ). Nes tas, kuris iš esmės atmeta bet kokį fundamendalizmą, atsiduria pavojuje atsigręžti ir prieš tiesą: prieš Evangelijos tiesą, prieš Šventojo Rašto autoritetą, prieš misionieriškos veiklos svarbą ir evangelizaciją – juk "fundamentalizmas" ateina iš lotyniškojo fundamentum, kas reiškia pamatą!
O juk šiandien ar ne pamatu jau ir reiktų pasirūpinti, kai išversta tiek sienų ir išdaužyta šitiek langų? Kai tiesos sakymas (jos turėjimas, jos žinojimas, laikymasis bei postulavimas) gretinamas su terorizmu, smurtingumu ir homofobija? Įtakingas brazilų Išlaisvinimo (arba Išsivadavimo) teologijos atstovas L. Boffas piktinasi:
"Tas, kuris mano žinąs absoliučią tiesą, negali priimti kitos tiesos ir dėl to priverstas būti netolerantiškas. Bet netolerantiškumas sukelia nepagarbą kitam, o nepagarba veda į agresyvumą, šioji į karą prieš paklydimą, kuris privalo būti nugalėtas ir išnaikintas." (Fundamentalism, Terrorism and the Future of Humanity)
Tenka pastebėti, kad ši "logika" pateikiama taip pat labai fundamentalistiškai, bet, deja, yra nepagrįsta. Be abejo, reiktų sutikti, jog esama visokių žmonių, visokių "tiesų" ir visokių jų įgyvendinimo būdų. Bet turėtume neužmiršti, kad šiandien yra ir milijardai žmonių, kurie sakosi žiną tiesą ir jokiu būdu nėra karingi. L. Boffas kalba apie sistemas (religines ir nereligines), "kurios kelia pretenziją išskirtinai būti tiesos nešėjomis ir vienintelėmis problemų sprendėjomis, vertintinos kaip fundamentalistinės". Pagal šią "logiką" ir žmogaus teisių organizacijas, ginančias prigimtines, taigi fundamentaliąsias žmogaus teises, turėtume laikyti fundamentalistų irštvomis. Vadinasi, apie "Greenpeace" nėra nė ko kalbėti, nes jie net ir karingumą neretai demonstruoja?! Bet Boffas sakytų, kad "Greenpeace" dėl banginių teisių ir tiesos tegul daro, ką nori, tik tu nesakyk, kad Jėzus Kristus yra vienintelis kelias, tiesa ir gyvenimas. Jei taip sakysi, o dar jeigu tai ir ginsi (neduokdie kaip koks "grynpysas" dar kur nors ir prisirakindamas), iškart būsi apšauktas fundamentalistu ir būtent militaristine, smurtine, beveik jau žmogžudiška prasme.
Šiandien jau niekas apie fundamentalizmą nešneka kitaip, kaip tik apie pavojų. Tačiau žinomi intelektualai jau ir pačią religiją laiko pavojinga, ypač tą, kuri tvirtai laikosi tiesos. Štai vienas žymiausių vokiečių sociologų U. Beckas dar prieš keletą metų yra pastebėjęs: "Dievas pavojingas" (tokia straipsnio antraštė, "Die Zeit", 52/2007). Esą visose religijose, ypač monoteistinėse, gyva "totalitarumo pagunda", ir dėl to religija yra pavojinga. Vietoj jos, Becko nuomone, geriau religingumas; verčiau "sinkretistinė tai ir tai tolerancija" negu objektyvi tiesa. Jis apeliuoja, "kad religijos tiesos siekį turėtų pakeisti taikos siekiu. Bet tai įmanoma tik tuomet, jeigu joms priimtinas 'nežinojimas’." Knygoje Der eigene Gott jis net mano: "Tai, kiek tiesą bus įmanoma pakeisti taika, lems tolimesnį žmonijos gyvavimą."
Regis, dygsta kadaise paties Nietzsche’ės pasėta sėkla. 1873 m. rašinyje "Wahrheit und Lüge im aussermoralischen Sinn" į klausimą "kas yra tiesa?" jis atsako: "Nesustojantis judėti būrys metaforų, metonimijų ir antropomorfizmų... o tiesos tėra tik iliuzijos, kurios jau užmirštos tokios esančios, metaforos, kurios pasidarė nuvalkiotos ir savo prasme nepaveikios, monetos, praradusios savo veidą..." Tad jau ir nestebina, kai šiandieninis bestselerių autorius R. D. Prechtas knygoje Kas aš esu. Filosofinė kelionė į save aiškiai atmeta bet kokios absoliučios tiesos egzistavimą ir žvelgia skeptiškai į galimybę objektyvią tiesą pažinti.
Daugelį tikinčiųjų, deja, šiai dvasiai pavyko visiškai palaužti. Neišmanydami ko griebtis, jie ėmė ir susikonstravo nuosavas tiesos koncepcijas, tinkamas prie visų ir prie visko. Štai kaip vokiečių bažnytinio mėnraščio "chrismon" vyriausiasis redaktorius A. Brummeris atsako į vieno netikinčiojo priekaištą, esą Sekminių istorija tėra išgalvotas dalykas (06/2012): Brummeris jam pritaria
ir mano, kad ji
tik dėl to ir esanti "teisinga", kad kažkieno išgalvota.
"Lukas Sekminių sceną savo Apaštalų darbuose išgalvojo lygiai taip
pat, kaip Betliejaus istoriją savosios evangelijos pradžioje. Jos
abi niekaip nėra istoriškai patvirtintos. Bet vis dėlto yra tiesa."
Tokia šiandieninė ‚teo-logika'. Pats Brummeris tiesos kriterijumi
laiko emocinį poveikį. "Aš tikiu tuo, ką laikau teisingu. O
istorijos tiesą aš atpažįstu iš jos paveikumo, iš to, ką ji man
sako – iš to, ar ji mane paliečia." Jei jau šitaip, tai iš visos
širdies norisi šaukti: atgal prie fundamentalizmo!
