Peter Kreeft
Tarp dangaus ir pragaro (I)
1963 metų lapkričio 22 dieną per keletą valandų mirė trys didžiai garbūs žmonės: C. S. Lewis, John F. Kennedy ir Aldous Huxley. Visi trys — kiekvienas savaip — tikėjo, kad mirtis nėra žmogaus gyvenimo pabaiga. Tarkime, kad jie buvo teisūs ir kad po mirties jie susitiko. Kaip klostytųsi jų pokalbis?
Tai būtų dalelė "didžiojo pokalbio", vykstančio jau tūkstantį metų, nes šie trys vyrai atstovavo trims įtakingiausioms gyvenimo filosofijoms mūsų istorijoje: senajam Vakarų teizmui (Lewis), moderniajam Vakarų humanizmui [žr. Įžangos pab.] (Kennedy) ir senajam Rytų panteizmui (Huxley).
Jie atstovavo ir trims įtakingiausioms krikščionybės srovėms mūsų dabartinėje kultūroje: tradicinei, arba ortodoksiškajai (kurią Lewis vadino "tiesiog krikščionybe"), modernistinei, arba humanistinei (Kennedy), ir orientalizuotajai, arba mistiškajai (Huxley).
Lewio krikščionybė buvo niekuo neatmiešta — "tiesiog krikščionybė". Jis nesiėmė naujaip aiškinti krikščionybės kuria nors kita — senovine ar moderniąja, Vakarų ar Rytų tradicija, o atvirkščiai, tas tradicijas interpretavo krikščionybės šviesoje. Šiame kelyje sekdamas viduramžių krikščionybės filosofais, savo krikščioniškąją apologetiką jis gausiai grindė senovės Vakarų kultūra, visų pirma Platonu ir Aristoteliu.
Nors Kennedy nebuvo nei filosofas, nei teologas, jis veikiausiai laikytinas krikščioniu humanistu jau minėta prasme. Savo religinių įsitikinimų jis niekur viešai neatskleidė (vien tai liudija veikiau humanistinį negu tradicinį požiūrį — apriboti religiją privačiu gyvenimu), tačiau esama pakankamai duomenų, duodančių teisę priskirti Kennedį būtent šiai kategorijai. (Dauguma jų pateikta Gario Willso Plikuose choro laiptuose.) Šiaip ar taip, aš leidau sau laikyti Kennedį tipišku modernistiniu krikščioniu, kad turėčiau tipišką trijulę. Istorinis tikslumas nėra šio dialogo tikslas; kaip ir Platono Sokratui, svarbiausia yra diskusija.
Čia visai nesvarbu, kad Lewis buvo protestantas (anglikonas), o Kennedy — Romos katalikas. Tradicionalistų ir modernistų esama abiejose Bažnyčiose, ir skirtumas tarp jų kur kas svarbesnis už skirtumą tarp protestantizmo ir katalikybės. Ar popiežiaus pareiškimai ex cathedra yra neklaidingi, ar sakramentų yra septyni ar du — toli gražu neturi tokios didelės reikšmės kaip tai, ar Jėzus iš tiesų yra dieviškos kilmės ir ar tikrai prisikėlė iš mirusiųjų.
Trečiasis mūsų žmogus, Aldous Huxley, savo giliausius religinius įsitikinimus atskleidė mistinės išminties antologijoje Amžinoji filosofija, tačiau labiau žinomas savo romanais. Kaip ir Kennedy, krikščioniškąsias kategorijas jis kartais vartodavo kitokiam turiniui išreikšti, užuot, kaip Lewis, graikų ar moderniąsias kategorijas pritaikęs krikščioniškajam turiniui. Huxliui tas turinys buvo panteizmas. Krikščionybę jis aiškino kaip visuotinės, "amžinosios" panteizmo filosofijos atmainą. Žvelgiant istoriškai, Huxlio gnosticizmas jo tikėjimo esmei buvo artimesnis už panteizmą, bet vėlgi vardan pačios diskusijos aš leidžiu sau perkelti akcentus.
1963 metų lapkričio 22 dienos įvykiai atrodo tarsi Apvaizdos sutapdinti, kad susiklostytų situacija, kurią aš įsivaizdavau šiame pokalbyje: trilypės žmogaus intelekto istorijos, taip pat trišalių dabarties teologų debatų mikrokosmas. Trilogas sukasi aplink Ašį, mūsų istorijos šerdį; svarbiausias jo klausimas yra Jėzaus tapatybė.
(Apie humanizmo sąvoką. Ji gali būti vartojama trejopai. Savo plačiausia reikšme, kaip senovės Romos ir Graikijos palikimas, ji iškelia Žmogaus svarbą ir vertę, visų pirma Gamtos atžvilgiu. Šia prasme ji ne tik suderinama su tradiciniu bibliniu teizmu, bet ir yra jo sudedamoji dalis. Siauriausiąja prasme, kaip moderniojo sekuliarizmo ir ateizmo produktas, ypač nuo Prancūzijos revoliucijos laikų, ji aukština Žmogų, užimantį Dievo vietą. Tokia prasme humanizmas ne tik nesuderinamas su teizmu, bet yra ir didžiausias jo priešas. Tačiau ši sąvoka neretai vartojama tarpine, irgi neabejotinai modernia prasme, labiau iškeliant Žmogų nei Dievą, "horizontalią" socialinę veiklą nei "vertikalią" religinę patirtį; tai religija be apreiškimo, antgamtiškumo, dogmų, stebuklų, paslapčių ir autoriteto. Šia, trečiąja, prasme humanizmo sąvoka čia ir vartojama. Aut. past.)
Laikas: 1963 metų lapkričio 22 diena
Vieta: Kažkur anapus mirties
Personažai:
C. S. Lewis — Teistas
John F. Kennedy — Humanistas
Aldous Huxley — Panteistas
KENNEDY: Kur, velniai rautų, mes esame?
LEWIS: Išsyk pažinsi kataliką!
KENNEDY: Sprendžiate pagal akcentą?
LEWIS: Taip. Sakykite, ar jūs ne prezidentas Kennedy? Kaip čia atsidūrėte — kad ir kur tai būtų?
KENNEDY: Buvęs prezidentas, manyčiau. Kaip suprantu, mane nužudė. O kas jūs toks? Ir, grįžtant prie mano pirmojo klausimo, kur, velniai rautų, mes esame?
LEWIS: Vadinuosi Clive Staples Lewis. Aš irgi ką tik numi-riau. Bet esu tikras, kad dėl velnių jūs klystate. Pragarui ši vieta atrodo per gera. Kita vertus, jokio Dievo čia nepastebėjau. O jūs?
KENNEDY: Nemačiau ir aš.
LEWIS: Vadinasi, čia ir ne dangus. Ar tik nebūsime įstrigę pragaro prieangyje?
KENNEDY: Oi! Nejaugi iš tikrųjų taip galvojate?
LEWIS: Tiesą sakant, man ši vieta panašesnė į skaistyklą, ypač jeigu iš jos mes galiausiai būsime perkelti į dangų. Aš mažumėlę mąsčiau apie tokias vietas savo knygose, visų pirma Didžiosiose skyrybose. Nemanau, kad skaitėte ją? Ne... Ką gi... Bet jums turėtų būti pažįstamos šios sąvokos, jeigu jau buvote Romos katalikas.
KENNEDY: Matote... veikiau modernusis katalikas. Niekada nesukau sau galvos transcendentinėmis paslaptimis ar mitologija. Pasaulis, kuriame gyvenau, man per daug rūpėjo, kad nuo jo bėgčiau. "Vienas pasaulis vienu metu", kaip sakė Thoreau.
LEWIS: Dabar supratote, kad klydote, tiesa?
KENNEDY: Ką turite galvoje?
LEWIS: Na, visų pirma, kad dangus, skaistykla ar pragaras nėra mitologija. Tai realu. Kad ir kur mes būtume, mes čia esame — visa savo grožybe. Antra, taisyklė "vienas pasaulis vienu metu" nėra teisinga. Štai mes esame kitame pasaulyje ir kalbamės apie savo buvusį gyvenimą žemėje. Mano supratimu, tai jau du pasauliai. Beje, būdami žemėje, mes irgi galėjome galvoti apie šį pasaulį; vėlgi išeitų du pasauliai, ar ne? Trečia, tai nėra bėgimas nuo tikrovės. Bėgimas būtų nesirengti šiai kelionei, kol dar gyveni žemėje. Argi nesutinkate?
KENNEDY: Hm... Ko gero, esate teisus. Bet pažvelkit! Ateina dar kažkas. Gal pažįstate jį?
LEWIS: Kurgi ne, tai Huxley! Aldous Huxley. Sveikas atvykęs, Aldai! Kaip čia patekai?
HUXLEY: Tikriausiai taip pat kaip ir tu. Aš ką tik numiriau. Oho! Kennedy ir Lewis! Tai bent kompanija kartu mirti... ar gyventi, priklausomai nuo to, ką mes čia veikiame. Beje, kur mes?
KENNEDY: Tą ir bandome išsiaiškinti. Lewio nuomone, tai gali būti koks pragaro prieangis arba skaistykla. O aš tiesiog viliuosi, kad tai ne pragaras.
HUXLEY: Ir abu klystate. Čia dangus. Turi būti dangus.
KENNEDY: Kodėl?
HUXLEY: Todėl, kad dangus yra visur, jei tik tavo akys apšviestos.
LEWIS: Net pragare?
HUXLEY: Ak, nujaučiu smagybę! Lewi, kaip matau, tu nepraradai savo priekabingojo polinkio į sokratiškus klausimus. Atmenu, kaip tu vos prasižiojęs paversdavai Oksfordą tikru širšių lizdu. Dabar toks širšynas pasidarys ir danguje. Puikus iššūkis.
LEWIS: Tai priimk jį. Jeigu dangus visur, tada pragaras arba išvis neegzistuoja, arba yra dangaus dalis. Kuris variantas tau mielesnis, Aldai?
KENNEDY: Prašyčiau luktelėti! Kol judu dar neįsibėgėjote, gal paaiškintumėte man tokių debatų prasmingumą. Aš irgi mėgau diskutuoti, bet mes, politikai, apsiribodavome konkrečiais, apčiuopiamais dalykais. Labai abejoju, ar judu sugebėsite ką nors daugiau negu tuščiai pasvaičioti apie dalykus, kurių niekada nesate matę.
LEWIS: Jūs norite garantijų, kad yra koks nors metodas, padedantis sužinoti tiesą apie dalykus, kurių mes nematome?
KENNEDY: Taip. Kol dar neįsibėgėjote, turite būti tikri, kad jūsų lėktuvas galės paskristi ir sugrįžti į žemę. Jūs, Lewi, minėjote savo knygą apie dangų ir pragarą. Kaip, velniai rautų... kaip, dėl Dievo meilės, jūs galite ką nors žinoti apie dangų ir pragarą? Ar esate ten buvęs?
LEWIS: Taip, esu. Ne kartą landžiojau pro jų abiejų užpakalines duris.
HUXLEY: Matote, pone prezidente...
KENNEDY: Vadinkite mane Džeku.
LEWIS: Susipainiosime, nes ir mane draugai vadindavo Džeku.
HUXLEY: Aukštuomenei pirmenybė. Ar neprieštarausi, jei mes tave vadinsime tiesiog Lewiu?
LEWIS: Neprieštarausiu. Mums turbūt svarbiau aiškumas negu pavadinimai.
HUXLEY: Puiku. Matote, Džekai, apie dangų ir pragarą Lewis kalbėjo dvasine, o ne tiesiogine prasme.
KENNEDY: Na, jeigu tik dvasine...
LEWIS: Ne, ne, palaukite. Neįklimpkime "dvasinių prasmių" pelkėse. Stenkimės laikytis tiesioginės prasmės. Taip, nei danguje, nei pragare iš tikrųjų aš nesu buvęs.
KENNEDY: Puiku. Kaip tada galite ką nors apie juos žinoti?
LEWIS: Man pasakojo.
KENNEDY: Ką? Ką norite tuo pasakyti?
LEWIS: Ar jūs ką nors žinote apie Tibetą?
KENNEDY: Suprantama.
LEWIS: Ar esate ten buvęs?
KENNEDY: Ne.
LEWIS: Kaip tuomet galite ką nors žinoti?
KENNEDY: Ak, suprantu. Man pasakojo. Bet žinojimu tai galima pavadinti tik tada, kai tiki tuo, kas tau pasakoma.
LEWIS: Taigi. Ir toks žinojimas vadinamas tikėjimu.
KENNEDY: Jūs tikite pasyviai, nekritiškai?
LEWIS: Ne, aš tikiu pamatuotai, be to, kruopščiai analizuoju savo tikėjimą.
KENNEDY: Aš anaiptol nenoriu suniekinti jūsų tikėjimo, bet manau, kad manasis smarkiai skiriasi nuo jūsiškio.
LEWIS: Kuo?
KENNEDY: Jūs esate vienas iš konservatyviųjų teologų, ar ne taip?
LEWIS: Tai priklauso nuo to, kokią reikšmę suteikiate šiai etiketei. Man visuomet atrodė, kad sąvokos liberalas ir konservatorius vartojamos ne mąstant, o vengiant mąstymo. Galima bet ką pavadinti liberalu arba konservatoriumi, paskui paprasčiausiai pasiskelbti vienu ar kitu, ir visą likusį gyvenimą jūsų mintys bus panašios į kelio refleksą.
KENNEDY: Na, tuomet ne konservatorius, o fundamentalistas.
LEWIS: O ką tai reiškia? Daugeliui žmonių šis žodis asocijuojasi su "negerti, nerūkyti, nesikeikti". Toks fundamentalistas nesu.
KENNEDY: Paklausiu kitaip: ar viską, kas parašyta Biblijoje, suprantate pažodžiui?
LEWIS: Žinoma, ne. Juk nesidairau skląsčio, kai Jėzus sako "Aš esu vartai".
KENNEDY: O kai jis kalba apie dangų ir pragarą, ar dairotės tikrų angelų ir demonų?
LEWIS: Taip.
KENNEDY: Kodėl? Kodėl nevertinate to kaip poetinio įvaizdžio?
LEWIS: Todėl, kad kalbama ne perkeltine prasme.
KENNEDY: Iš kur žinote?
LEWIS: Remiuosi paprasčiausiu sveiku protu. Pagalvokite: ar kas nors — pats Jėzus ar kuris iš jo klausytojų — ėmė ieškoti skląsčio, kai jis pasakė "Aš esu vartai"?
KENNEDY: Ne.
LEWIS: O kai jis kalbėjo apie dangų ir pragarą, ar klausytojai suprato tai kaip įvaizdį?
KENNEDY: Ne. Matyt, jie nebuvo pakankamai rafinuoti.
LEWIS: Ar Jėzus buvo geras mokytojas?
KENNEDY: Žinoma.
LEWIS: Ar geras mokytojas atsižvelgia į savo auditoriją ir į tai, kaip ji gali suprasti jo žodžius?
KENNEDY: Žinoma.
LEWIS: Ar geras mokytojas tyčia imasi poetinės kalbos, jei žino, kad klausytojai supras jį klaidingai, pažodžiui?
KENNEDY: Ne.
LEWIS: Pats matote, kas iš to išplaukia. Jis norėjo būti suprastas pažodžiui, kai kalbėjo apie dangaus ir pragaro egzistavimą. Tai realios vietos. Mes neišvengiamai amžiams pakliūsime į vieną iš jų. Svarbiausias klausimas — į kurią. Būtent tai jis norėjo pabrėžti mokydamas apie dangų ir pragarą.
KENNEDY: Nejaugi jūs rimtai tikite, kad egzistuoja tokia vieta, kur pilna raguotų ir kanopėtų velnių? Jūs, dvidešimtojo amžiaus žmogus?
LEWIS: Kaip rašiau vienoje savo knygų, aš nelabai suprantu, kuo čia dėtas laikas, o dėl ragų ir kanopų galvos nedėčiau.
KENNEDY: Bet visu kitu tikite?
LEWIS: Taip.
KENNEDY: O man lengviau tikėti žmogaus gerumu negu Dievo blogumu.
LEWIS: Dievo blogumu?
KENNEDY: Taip. Ar galite įsivaizduoti blogesnį Dievą už tą, kuris siunčia žmones į pragarą ištisai amžinybei?
LEWIS: Taip, galiu įsivaizduoti ir kur kas blogesnį.
KENNEDY: Kokį?
LEWIS: Tokį, kuris siųstų į pragarą žmones, to nenusipelniusius. Neteisingą Dievą. Tačiau Dievas, kurį aš tikiu, yra ne tik aukščiau neteisybės, bet ir aukščiau teisybės. Jis — gryna meilė.
KENNEDY: Nuostabu! Tada pragaro apskritai nėra.
LEWIS: Viena iš kito neišplaukia.
KENNEDY: Kodėl gi ne? Kaip gryna meilė galėjo sukurti pragarą?
LEWIS: Nemanau, kad pragarą sukuria Dievas. Tai padarome mes patys, o gal piktosios dvasios.
KENNEDY: Bet Dievas mus tenai pasiunčia.
LEWIS: Vėl nesutinku. Mes patys laisva valia ten atsiduriame.
KENNEDY: Kas gi to norėtų? Kam pragaras būtų mielesnis už dangų, jei mes galėtume rinktis?
LEWIS: Visiems, kam Dievas atrodo nepatogus, nepakenčiamas. Visiems, kas neapkenčia šviesos ir tiesos.
KENNEDY: Ar norite pasakyti, kad tai nepriklauso nuo gerų ir blogų darbų balanso, savotiškos moralinės sąskaitybos?
LEWIS: Nė kiek. Pažvelkite į plėšiką ant kryžiaus. Jis pateko į dangų, nors jo gyvenimo blogieji darbai neabejotinai persvėrė geruosius.
KENNEDY: Apie mūsų lemtį aš visada galvojau tik kaip apie moralinių sąskaitų knygą.
LEWIS: Todėl ir netikėjote pragaru.
KENNEDY: Gal ir taip. Bet aš vis viena nesuprantu, kodėl žmogus rinktųsi pragarą, o ne dangų.
LEWIS: Kas, jūsų manymu, yra pragaras? Ir kas yra dangus?
KENNEDY: Kaip jau sakiau, aš nedažnai apie tai susimąstydavau. Man regis, laikiausi įprastinės sampratos — galvojau apie juos kaip apie atlygį ir bausmę, malonumą ir skausmą, palaimą ir kančią.
LEWIS: Ir negalėjote suprasti, kodėl kas nors savo valia renkasi kančią vietoj palaimos?
KENNEDY: Taigi.
LEWIS: Įsivaizduokite, kad palaima yra ne priedėlis prie doro gyvenimo, ne atlygis už jį kaip kad pažymiai mokykloje, o pats doras gyvenimas, visa jo pilnatvė. Įsivaizduokite, kad bausmė irgi ne išorinis, kažkieno primetamas, o vidaus dalykas — pats blogis, tūnantis sieloje. Ar matote, kas iš to išeina?
KENNEDY: Ko gero, taip. Mes renkamės dangų arba pragarą kiekvieną sykį, kai renkamės arba gėrį, arba blogį.
LEWIS: Taigi.
KENNEDY: Tad štai ką reiškia jūsų pasakymas, kad daugybę kartų lankėtės danguje ir pragare. Tačiau dabar biblinį pragarą ir dangų jūs traktuojate ne kaip tikrovę, o kaip poetinį įvaizdį. Tai ne aukso gatvės ir ne liepsnos bei siera, ne fizinės malonės ir bausmės, jūsų dangus ir pragaras — dvasinė būtis. Man rodos, jūs ką tik reikalavote dangų ir pragarą suprasti tiesiogine prasme.
LEWIS: Jų egzistavimą būtina suprasti tiesiogine prasme, kaip ir Dievo egzistavimą. Bet jų pobūdį, kaip ir Dievo pobūdį, tegalime suvokti iš simbolių.
KENNEDY: Tai panašiau į mano modernizmą negu į jūsų tradicionalizmą.
LEWIS: Jei būtumėte skaitęs šventųjų ir mistikų veikalus, suprastumėte, kad mano aiškinimas yra gana tradiciškas. Jūs, modernistai, skubate atmesti tradiciją, gerai į ją neįsigilinę.
KENNEDY: Vis viena neįtikinote manęs, kad paprastas sveiko proto žmogelis galėtų atsidurti pragare.
LEWIS: Perskaitykite mano bičiulio Charleso Williamso knygą Nusileidimas į pragarą ir patikėsite.
KENNEDY: O kur aš čia rasiu knygyną?
LEWIS: Cha! Touché. Užsirašykite sau tašką. Kartais aš būnu labai išsiblaškęs.
KENNEDY: Tai susikaupkime ir grįžkime prie mano pirmojo klausimo: kur mes esame? Ir kodėl mes čia, jeigu tai nėra nei dangus, nei pragaras?
HUXLEY: Galbūt tai mūsų antrasis šansas.
LEWIS: O aš manyčiau, kad tai vieta ir laikas išsiaiškinti pirmąjį šansą.
KENNEDY: Apie ką jūs kalbate? Kokį pirmąjį šansą?
LEWIS: Apie tai, ką mes jau pasirinkome žemėje.
KENNEDY: Man regis, iš pradžių jūs manėte, kad čia skaistykla?
LEWIS: Taip. O ką jūs laikote skaistykla?
KENNEDY: Jums patinka klausinėti, tiesa?
HUXLEY: Jis — reinkarnavęsis Sokratas, Džekai.
LEWIS: Šalin komplimentus ir malonėkite atsakyti į klausimą — jei, žinoma, jūs iš tikrųjų norite sužinoti, kur mes esame ir ką veikiame. Matote, man irgi nėra aišku. Aš klausinėju norėdamas praskaidrinti savo paties mintis ir atrasti tiesą, o ne vien tam, kad laimėčiau ginčą ar pamokyčiau jus to, ką pats žinau, o jūs nežinote.
KENNEDY: Aldas teisus. Jūs iš tiesų klausinėjate kaip Sokratas. Na gerai, pamėginsiu atsakyti į klausimą. Ką aš laikau skaistykla? Nesu daug galvojęs apie ją. Bet dauguma katalikų tiki, kad tai yra vieta, kur žmogus turi kentėti už savo nuodėmes. O ką jūs manote?
LEWIS: Įtariu, kad ši idėja nevisiškai klaidinga, bet ir nevisiškai teisinga. Panašiau, kad skaistykla — tai auklėjimo, o ne kentėjimo vieta, savotiška žemiškojo gyvenimo "pataisos klasė". Kaip tokia, ji yra dangaus prieangis, o ne kokia nors atskira vieta. Todėl manau, kad mes rengiami tikrajam dangui, jei iš tikrųjų esame skaistykloje.
KENNEDY: Viliuosi, kad jūs teisus.
LEWIS: Kodėl? Ar baiminatės, kad mes atsidūrėme kitur?
KENNEDY: Atvirai kalbant, man labiau kelia nerimą jūsų tikėjimas pragaru, o ne tai, kad čia gali būti pragaras. Pastaroji galimybė man atrodo gana tolima, tuo tarpu jūsų tikėjimas — artimas ir grėsmingas.
LEWIS: Kodėl mano tikėjimas pragaru jums atrodo grėsmingas, jei pats pragaras nebaugina?
KENNEDY: Dėl tos pačios priežasties, kodėl tikėjimas raganomis jums atrodytų grėsmingas, net jeigu jomis netikėtumėte.
LEWIS: Suprantu. Ar tai nejaudina jūsų proto arba jausmų?
KENNEDY: Ką turite galvoje?
LEWIS: Ar jums kelia nerimą mano intelekto klaida ar motyvai, dėl kurių aš tikiu?
KENNEDY: Pastarieji.
LEWIS: Taip ir maniau.
KENNEDY: Kaip jūs, toks protingas ir mielas žmogus, galite tikėti amžinos kankynės vieta? Gal esate slaptas sadistas?
LEWIS: Jei motina sušunka savo vaikui pasitraukti iš gatvės, nes atlekia sunkvežimis, ar ji yra sadistė?
KENNEDY: Suprantama, ne.
LEWIS: Bet ji tiki sunkvežimiu ir jo keliama grėsme.
KENNEDY: Taip, bet ji nenori, kad jis grėstų jos vaikui. Ji neišgalvoja tokios pamėklės.
LEWIS: Taigi. Ir mes nenorime, kad pragaras egzistuotų. Mes jo neišgalvojome.
KENNEDY: Kodėl tada juo tikite?
LEWIS: Tai tikėjimo doktrina. Bažnyčia visada jos mokė. Biblija jos moko. Jėzus labai aiškiai jos mokė.
KENNEDY: Vadinasi, jūs tikite šia baisenybe be jokių įrodymų?
LEWIS: Taip.
KENNEDY: Vien dėl to, kad jums taip pasakyta?
LEWIS: Iš pradžių taip. Bet paskui, savo protu ir vaizduote nagrinėdamas tai, kas man pasakyta — kas mums buvo pasakyta, Džekai, — aš atrandu, kad tai patrauklu mano protui ir mano racionaliai vaizduotei.
KENNEDY: "Tikėjimas, ieškantis supratimo."
LEWIS: Taip. Tai labai sena paieška. Prisiminkite Augustiną, Akvinietį, Dantę, Miltoną...
KENNEDY: Bet jūs pradedate nuo tikėjimo.
LEWIS: Taip.
KENNEDY: Tikėdamas visų pirma pasikliaujate autoritetu ir tik vėliau mėginate ieškoti įrodymų?
LEWIS: Taip.
KENNEDY: Kitaip tariant, protu atsiduodate Bažnyčiai.
LEWIS: Ne, dėl dviejų priežasčių. Ne protu, visų pirma, bet savo valia, ir ne Bažnyčiai, visų pirma, o Dievui. Tačiau Dievas, kuriam aš sakau "Teesie tavo valia", atsako: "Mano valia, kad tikėtumėte tuo, ką esu jums apreiškęs."
KENNEDY: Per Bažnyčią?
LEWIS: Ir per Bažnyčią, ir per Šventąjį Raštą, nesvarbu, kieno požiūris į jų santykį teisingesnis — katalikų ar protestantų. Bet dabar aš nenorėčiau gilintis į katalikų ir protestantų prieštaravimus.
KENNEDY: Kodėl? Bijote įžeisti kieno nors jausmus?
LEWIS: O Viešpatie, žinoma, ne. Tikiuosi, kad visi trys esame pakankamai subrendę ir sugebėsime dėl tokių dalykų nesipykti. Juk mums rūpi rasti tiesą, o ne suniekinti vienas kitą.
KENNEDY: Tad kodėl gi?
LEWIS: Dėl dviejų priežasčių. Pirma, dar žemėje imdamasis apologetikos, aš kiek įmanydamas vengiau to klausimo, nes buvau įsitikinęs, kad Dievas pasiuntė mane į pirmąsias fronto linijas, ten, kur krikščionybė grumiasi su pasauliu, o ne į užnugarį, kur tarp krikščionių siaučia pilietinis karas. Mano reikalas buvo ginti "tiesiog krikščionybę", o ne kurią nors iš Bažnyčių. Antra, mudu abu nesame pavyzdiniai egzemplioriai: aš didesnis katalikas negu dauguma protestantų, ypač Bažnyčios, tradicijų ir autoriteto atžvilgiu; o jūs didesnis protestantas negu dauguma katalikų, nes būtent tų dalykų nesistengiate pabrėžti — jei, žinoma, aš neklystu.
KENNEDY: Ne, neklystate. Man irgi atrodo, kad mes turėtume ginčytis apie autoritetą kaip tokį, o ne apie pragarą, nes autoritetas remia jūsų tikėjimą pragaru — ir, žinoma, daugeliu kitų dalykų.
LEWIS: Puiku.
KENNEDY: Tik aš jaučiuosi lendąs ne į savo daržą, kai ginčijuosi su profesionaliu teologu.
LEWIS: Nesu teologas profesionalas. Tačiau tikri debatai, debatai, kuriais siekiama surasti tiesą, o ne įveikti oponentą, man regis, yra geriausia, ko mes galėtume imtis — tarsi tam ir būtume čia surinkti. Ar nejaučiate to paties?
KENNEDY: Taip, ir mane apėmęs toks jausmas.
LEWIS: Aldai, tu vis negauni progos įsiterpti. Ar irgi tą patį jauti?
HUXLEY: Taip. Jei neprieštarausite, norėčiau dar truputėlį jūsų pasiklausyti. Kai dėl autoriteto, tai aš, matyt, būčiau Kennedžio pusėje; kita vertus, Lewi, mudu abu esame tradicionalistai. Tiesa, mano tradicija platesnė už tavąją. Ji aprėpia visumą to, ką aš vadinu "amžinąja filosofija"...
LEWIS: Pasivogęs šį epitetą iš viduramžių krikščionių...
HUXLEY: Kurie nenusipelno išimtinių teisių į jį! Tikroji amžinoji filosofija kilusi iš indų Vedų. Bet kol kas norėčiau savo gerąją kortą pasilaikyti ateičiai ir pasižiūrėti, kaip Džekui seksis kautis su tavimi. Aš įšoksiu vėliau — greičiausiai į Džeko vežimą.
LEWIS: Jaučiuosi dvigubai pamalonintas — kad judu ginčysitės su manimi ir kad su manimi ginčysitės judu.
KENNEDY: Ar jūsų nebaugina kiekybinė persvara? Juk dviese prieš vieną?
LEWIS: Persvara visuomet tiesos pusėje.
HUXLEY: Saugokitės šito žmogaus, Džekai. Dar niekam nėra pavykę jo nuginčyti. Jis tikras Chesterton, tikras Shaw.
LEWIS: Dėkoju, tačiau palyginimas netikslus dviem atžvilgiais.
HUXLEY: Na štai ir vėl!
LEWIS: Pirma, Shaw ir Chesterton buvo proto galiūnai; antra, jie buvo aštrialiežuviai. O aš nesu nei vienas, nei kitas.
KENNEDY: Kas tada esate?
LEWIS: Paprastas krikščionis, bandantis blaiviai mąstyti.
HUXLEY: Matote, Džekai? Jis Sokratas. Apsimestinis kuklumas!
LEWIS: Neapsimestinis.
HUXLEY: Vadinasi, tu kukluolis? Ir, be abejonės, tuo didžiuojiesi?
KENNEDY: Gal jūs, britai, baigtumėte šaipytis vienas iš kito ir pradėtumėte diskusiją? Aš nekantrauju išgirsti, kaip Lewis gins autoritetą.
HUXLEY: Pirmyn, Lewi. Pažadu valandėlę nesikišti.
LEWIS: Kiškis kada tik nori. Na ką gi, aš neginsiu autoriteto apskritai, o tik tą autoritetą, kuriuo paremtas mano tikėjimas dangumi ir pragaru, nes nuo šio klausimo mes ir pradėjome. Tai Jėzaus Kristaus autoritetas. Bet ne autoritetas, o Kristus yra mano tikėjimo šerdis, ir jeigu mes kada nors ištrūksime iš čia ir pateksime į dangų, jis bus mūsų kelias. Tad Kristaus klausimui pirmenybė tenka tiek teoriškai, tiek praktiškai.
KENNEDY: Aš irgi tikiu Kristų, bet autoriteto sąvoka, man regis, prie jo nelabai limpa. Argi jis nesakė, kad vienintelis jo autoritetas yra meilė?
LEWIS: Kur užrašyta, kad jis šitaip būtų pasakęs?
KENNEDY: Na... bent jau panašiai. Matote, aš irgi esu krikščionis, tik kitokios rūšies, gal kiek brandesnės, — toks, kuriam nereikia tiek kliautis autoritetu, kiek kliaujatės jūs. Pabuvęs prezidentu, ko gero, ir jūs imtumėte įtariai žiūrėti į autoritetą.
LEWIS: Argi autoritetas nekėlė jums abejonių ir anksčiau?
KENNEDY: Na... taip, kėlė.
LEWIS: Kodėl jums kilo abejonių?
KENNEDY: Todėl, kad tai panašu į bėgimą nuo tikrovės, savo proto atidavimą kažkam kitam, aklą šuolį į nežinomybę, slėpimąsi po antklode, norą sugrįžti į įsčias. Pati lengviausia išeitis — kai kažkas kitas nurodo tau, ką galvoti.
LEWIS: Ar manote, kad dėl to pripažįstu Kristaus autoritetą?
KENNEDY: Nesiimu vertinti jūsų ir jūsų asmeninių motyvų, Lewi, bet, manyčiau, tokie yra bendrieji autoritarizmo motyvai.
LEWIS: Sutikime su tuo valandėlę, kad nepanirtume į psichoanalizę. Tiesiog įsivaizduokime, kad mano motyvai tokie ir buvo (nors aš to nepatvirtinu); ar iš to darote išvadą, kad mano senamadiškos pažiūros yra neteisingos?
KENNEDY: Taip, jeigu tik laikotės jų dėl minėtų priežasčių.
LEWIS: Argi tai ne genetinė klaida?
HUXLEY: Tai reiškia idėjos teisingumo ar klaidingumo nustatymą pagal jos kilmę, jos genezę.
KENNEDY: Žinau. Matote, aš lankiau Harvardą. Vakariau Oksfordo gyvena ne vien jahai.
HUXLEY: Atleiskite. Aš tik norėjau padėti.
LEWIS: Na? Ar nepadarėte genetinės klaidos?
KENNEDY: Atvirai kalbant, aš nemanau, kad tai klaida. Jei tikėčiau kuo nors be tvirto pagrindo, argi jums tai nebūtų pakankama priežastis atmesti mano tikėjimą?
LEWIS: Bet ne nuneigti. Idėja būna neteisinga vien todėl, kad neatitinka tikrovės, ir teisinga vien todėl, kad atitinka tikrovę, o ne dėl savo psichologinės kilmės. Prie teisingos idėjos galima prieiti ir iracionaliomis priemonėmis.
KENNEDY: Vadinasi, jūs pripažįstate, kad autoritetas iracionalus.
LEWIS: Ne, nepripažįstu. Galbūt aš turiu tvirtą pagrindą pasitikėti autoritetu.
KENNEDY: Man nepatinka ir toks paprastas idėjos teisingumo apibrėžimas. Nemanyčiau, kad galima šitaip paprastai apibrėžti tiesą — kaip "tikrovės atitiktį". Tos daugiaskiemenės abstrakcijos slepia daugybę įvairiausių problemų.
LEWIS: Ar apibrėžti paprastesniais ir konkretesniais vienskiemeniais žodžiais?
KENNEDY: Ką?
LEWIS: Tiesą.
KENNEDY: Jūs ketinate apibrėžti tiesą vienskiemeniais žodeliais?
LEWIS: Taip. Tai labai nesunku ir anaiptol nėra mano išradimas. Jis naudojamas nuo Aristotelio laikų.
KENNEDY: Puiku, išklausykime šį nesunkų tiesos apibrėžimą vienskiemeniais žodžiais.
LEWIS: Štai jis. Ji bus to, kas teigs, kad tai, kas yr, yr, o tai, ko nėr, nėr; bet jei kas nors teigs, kad to, kas yr, nėr ar kad tai, ko nėr, yr, tas klys.
KENNEDY: Neįtikėtina!
LEWIS: Bet teisinga.
KENNEDY: Taip, sutinku. Paprastumo šedevras.
LEWIS: Džiaugiuosi, kad sugebate įžvelgti genialumą. Ir tiesą.
KENNEDY: Bet netgi sužinojęs, kas yra teisingumas, aš vis dar nežinau, kodėl genetinė klaida yra klaida.
LEWIS: Todėl, kad ir teisinga idėja gali turėti neracionalią priežastį.
KENNEDY: Duokite pavyzdį.
LEWIS: Mielai. Dauguma žmonių viduramžiais tikėjo, kad Žemė yra apvali ir kad visata yra nepaprastai didelė. Tai nulėmė vien Ptolemėjo autoritetas; lygiai taip pat, vien Ptolemėjo dėka, o ne dėl to, kad sau tai įrodė, jie tikėjo, kad Saulė sukasi aplink Žemę. Tačiau pirmos dvi idėjos buvo teisingos, o trečia ne.
KENNEDY: Luktelėkite. Man regis, tai blogas pavyzdys. Argi viduramžiais žmonės nelaikė Žemės plokščia? O visatos — mažyte ir jaukia? Argi ne modernusis mokslas mums atvėrė visatą, labai apsunkindamas tikėjimą dieviškuoju planu, skirtu mūsų smulkutei atkampiai planetai?
LEWIS: Atleiskite, Džekai, bet jūs paprasčiausiai blogai informuotas. Kaip ir diduma šiuolaikinio pasaulio. Bemaž visose mokyklose mokoma to, ko mokėtės jūs, tai yra netiesos.
KENNEDY: Ar galite tai įrodyti?
LEWIS: Žinoma. Skaitykite Ptolemėjo Almagestą, I knygą, 5-ą skyrių. Tai ir yra tas autoritetingas astronomijos tekstas, kuriuo visi viduramžiais tikėjo.
KENNEDY: Man tai labai netikėta. O juk lankiau Harvardą. Šiaip ar taip, savo pavyzdžiu jūs norite pasakyti, kad...
LEWIS: Kad negalima spręsti apie idėjos teisingumą ar klaidingumą vien pagal tai, jog kas nors ja tiki dėl racionalių arba neracionalių priežasčių. Net jeigu jums atrodo, kad autoritetas nėra racionalus pagrindas patikėti kokia nors idėja, ji vis dėlto gali būti teisinga, kaip kad pirmosios dvi Ptolemėjo idėjos.
KENNEDY: Na taip, suprantu. Bet vis tiek man kelia įtarimą tai, kad jūs taip lengvai pasikliaujate autoritetu. Man regis, jūs elgiatės šitaip todėl, kad jums reikia intelektinės saugumo garantijos — galbūt motinos pakaitalo. Tikriausiai anksti jos netekote?
LEWIS: Taip, anksti. Bet aš lygiai taip pat galiu teigti, kad jūs nekenčiate autoriteto todėl, kad kankinotės gyvendamas su autoritarišku tėvu. Matote, šį žaidimą galima žaisti abiem, ir asmeniniai įtarimai paprasčiausiai atsveria vieni kitus. Lieka objektyvi problema.
KENNEDY: Tad imkimės jos. Pateisinkite autoritetu paremtą argumentą.
LEWIS: Pirmiausia aš norėčiau atskirti žmogiškąjį ir dieviškąjį autoritetą. Nors žmogiškąjį autoritetą gerbiu, bet nenoriu remtis juo kaip neginčijama prielaida. Tarp viduramžių filosofų buvo populiarus posakis, kad...
KENNEDY: Ak, tie autoritarininkai!
LEWIS: Nieko panašaus. Tas posakis buvo toks: "Autoritetu paremtas argumentas yra silpniausias iš argumentų."
KENNEDY: Nejaugi tai viduramžių posakis?!
LEWIS: Taip. Tų laikų filosofai buvo gana racionalūs, nors plačiai paplitęs prietaras byloja priešingai.
KENNEDY: Ką jie laikė autoritetu?
LEWIS: Tik ne galią, kaip dauguma žmonių šiais laikais. Akivaizdu, kad galia diskusijoje yra klaidinga argumentacija. Tai vadinama argumentum ad baculam, "lazdos argumentu". Autoritetu paremtas argumentas gali būti silpnas argumentas, bet vis dėlto tai argumentas, o ne klaida, nes autoritetas nereiškia galios.
KENNEDY: Ką gi jis reiškia?
LEWIS: Šaknies reikšmė yra "teisus, paremtas kilme". Tai autorius turi autoritetą, autoriaus teises. Kristaus (juk ne apie ką nors kitą, o apie jį kalbame) autoritetas pagrįstas jo kaip pasaulio dieviškojo Autoriaus tapatybe. Autoriaus, kuris pats įsitraukė į veiksmą kaip vienas iš personažų.
KENNEDY: Kaip tik šito aš ir negaliu priimti — pasenusios pasakos apie Dievą, atskriejusį iš dangaus kaip meteoras.
LEWIS: Na ką gi, tada būkime labai konkretūs. Kas, pagal jūsų tikėjimą, yra Jėzus?
KENNEDY: Idealus žmogus, toks tobulas ir išmintingas, kad jo pasekėjai pavadino jį dievišku. Ne Dievas tapo žmogumi, bet žmogus tapo Dievu.
LEWIS: Žavi humanistinės kristologijos santrauka; bet ar manote, kad tai yra krikščionybė?
KENNEDY: Ne Senoji krikščionybė, bet Naujoji. Vienintelis jos pavidalas, kuriuo šiuolaikinis žmogus gali tikėti, išlikdamas intelektualiai sąžiningas. Pasak vieno pamokslininko, kurio sykį klausiausi, žmogus gali būti arba sąžiningas, arba protingas, arba viduramžiškas krikščionis, arba turėti bet kurias dvi ypatybes iš trijų, bet niekada visų trijų. Kiekvieno reikalas apsispręsti.
LEWIS: Labai gudru, tik tuo pačiu geluonimi galima įgelti bet kam. Antai aš pasakysiu, kad žmogus gali būti arba sąžiningas, arba protingas, arba modernistas, arba du iš trijų, bet ne visi trys kartu. Tuo tarpu esminis dalykas, nepriklausantis nuo diskutuotojo sumanumo, yra Jėzaus tapatybė. Į tai ir nusitaikykime.
KENNEDY: Puiku. Kas yra Jėzus?
LEWIS: Dievas, tapęs žmogumi.
KENNEDY: Tiesiogine prasme?
LEWIS: Taip.
KENNEDY: Argi išsilavinusiam dvidešimtojo amžiaus žmogui dera laikytis tokio pasenusio požiūrio?
LEWIS: Kaip kitokio nei jūsų naujasis, modernusis?
KENNEDY: Taip.
LEWIS: Na, visų pirma, jūsų naujas požiūris senas kaip pasaulis. Ar bent kaip Arijus.
KENNEDY: Kas toks?
LEWIS: Arijus, ketvirtojo amžiaus eretikas, kurį palaikė pusė Bažnyčios netgi po to, kai Nikėjos Susirinkimas aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino Jėzaus dieviškumą. Šiandieną tas pat vyksta su modernizmu ir humanizmu. Jūsų vadinamoji naujoji krikščionybė tėra sena Arijaus erezija, įvilkta į naujus drabužius.
KENNEDY: Na, pravardžiuoti tai gal nebūtina.
LEWIS: Aš nepravardžiavau, o tiesiog tiksliai įvardijau jūsų požiūrį.
KENNEDY: Galėtumėte ir nevadinti manęs eretiku.
LEWIS: Aš pavartojau žodį erezija, ne eretikas. Požiūriui, ne asmeniui apibūdinti.
KENNEDY: Aišku. "Nusidėjėlį mylėk, nuodėmės nekęsk" perskyra.
LEWIS: Panašiai.
KENNEDY: Ir vis dėlto norėčiau, kad vengtume tos etiketės.
LEWIS: Kodėl?
KENNEDY: Ji... tokia... tokia senamadiška. Tokia tamsuoliška. Tokia viduramžiška. Tokia primityvi.
LEWIS: Džekai, ar laiką jūs nustatote pagal įrodymus?
KENNEDY: Ką?
LEWIS: Aš paklausiau, ar laiką nustatote pagal įrodymus?
KENNEDY: Ką, po galais, tai galėtų reikšti?
LEWIS: Į ką jūs žiūrite, kai norite sužinoti, kelinta valanda? Į įrodymus ar į laikrodį?
KENNEDY: Suprantama, į laikrodį.
LEWIS: O kam naudojate įrodymus?
KENNEDY: Na, kam nors įrodyti, suprantama. Ar bent pamėginti.
LEWIS: Tam, kas teisinga, ar tam, kas klaidinga?
KENNEDY: Tam, kas teisinga.
LEWIS: Vadinasi, jūs nustatote laiką pagal laikrodį, o tiesą pagal įrodymus?
KENNEDY: Taip. Žinoma, ir kitomis priemonėmis.
LEWIS: Bet ne atvirkščiai?
KENNEDY: Ne.
LEWIS: Tačiau jūs ką tik bandėte nustatyti tiesą pagal laikrodį.
KENNEDY: Tiesą pagal laikrodį?
LEWIS: Kai aš noriu nuginčyti kokią nors mintį, mėginu įrodyti, kad ji klaidinga. Tuo tarpu jūsų argumentas prieš mano mintį, kad jūsų tikėjimas yra erezija, buvo tik toks, kad mano mintis yra sena. Senamadiška, regis, taip jūs pasakėte. Dar pridūrėte, kad viduramžiška ir primityvi. Visi šie žodžiai yra laikrodiniai, arba kalendoriniai. (Juk kalendorius, galų gale, yra didelis, ilgas laikrodis.)
KENNEDY: Matau, kad Aldas ne veltui įspėjo saugotis jūsų! Na gerai, bičiuli. Jei norite būti toks logiškas, metu jums iššūkį: logiškai įrodykite man, kad Jėzus yra Dievas, o ne šiaip žmogus.
LEWIS: Gerai.
KENNEDY: Ką?
LEWIS: Aš pasakiau "gerai". Kodėl nustebote?
KENNEDY: Maniau, kad prabilsite apie slėpinius, tikėjimą, autoritetą, Bažnyčią. Nejaugi ketinate per logiką ateiti prie senojo tikėjimo?
LEWIS: Ne pats ateiti, nes jau ten esu. Bet gal pavyks atvesti jus.
KENNEDY: Ar taip ir save įtikinote? Atėjote į tikėjimą vien per protą?
LEWIS: Vien per protą? Žinoma, ne. Bet nepuoliau stačia galva. Mąsčiau prieš patikėdamas. Mąsčiau ir patikėjęs, — kitaip tariant, jau patikėjusį mane įtikino tai, kaip protas parėmė tikėjimą. Jis negalėjo įrodyti visko, bet suteikė tvirtų argumentų daugeliui dalykų ir atsakė į visus prieštaravimus.
KENNEDY: Į visus prieštaravimus?
LEWIS: Visus be išimties.
KENNEDY: Tai skamba gana arogantiškai. Kas jūs toks, kad išnarpliotumėte visus prieštaravimus?
LEWIS: Ne, ne, aš neteigiu galįs išnarplioti visus prieštaravimus. Bet protas gali. Visi prieštaravimai turi atsaką.
KENNEDY: Kodėl taip manote?
LEWIS: Jei tiesa yra viena, jei Dievas yra autorius visos tiesos — tiek proto tiesos, tiek tikėjimo tiesos (turiu galvoje dieviškąjį apreiškimą), — tada nėra jokio racionalaus argumento prieš tikėjimą, į kurį nebūtų galima atsakyti. Tikėjimas gali būti už proto ribų, bet niekada negali prieštarauti protui.
KENNEDY: Labai neįprastas požiūris. Šitoks tikėjimas protu!
LEWIS: Justinas Kankinys, Klemensas Aleksandrietis, šv. Augustinas, šv. Anzelmas, šv. Tomas Akvinietis...
KENNEDY: Kas tai? Patikrinimas, ar visi yra?
LEWIS: Tiesiog keletas praeities žmonių, kurie mokė šio "labai neįprasto požiūrio". Toks požiūris vyravo daugiau kaip tūkstantį metų, iki modernybės, kai liautasi tikėti viskuo, neišskiriant nė proto.
KENNEDY: Aš apstulbęs. Jaučiuosi lyg sutikęs dinozaurą.
LEWIS: Ar vėl ketinate ginčytis pagal laikrodį?
KENNEDY: Ne. Kausiuosi jūsų ginklu, logika. Ginčijamės toliau!
LEWIS: Logika nėra mano ginklas. Ji nepriklauso niekam. Čia mūsų teisės visiškai lygios, pone prezidente.
KENNEDY: Dar vienas taškas jūsų naudai. Žinojau, kad ginčytis su debatų meistru — tai savižudybė.
LEWIS: Taškas ne man, Džekai, o tiesai. Ginčo prasmė, mano supratimu, yra ta, kad laimėčiau ne aš ir ne jūs, o tiesa; sužinoti ne kas laimėjo, o kas yra teisinga. Aš netgi nenorėčiau "ginčytis toliau", jei tam nepritarsite.
KENNEDY: Pritariu.
LEWIS: Puiku. Žinojau, kad esate sąžiningas.
KENNEDY: Savaime suprantama.
LEWIS: Ne, ne "savaime suprantama". Sąžiningumas — labai sunkus, labai retas ir labai vertingas dalykas.
KENNEDY: Turiu sutikti. Pakankamai išmanau psichologiją, kad žinočiau, jog saviapgaulės mechanizmai yra labai gudrūs. Bet grįžkime prie žadėtojo esminio argumento. Jūs baudėtės įrodyti Jėzaus dievystę.
LEWIS: Taip. [...]
B.d.
Šaltinis: Peter Kreeft, Tarp dangaus ir pragaro ("Nova Vita", 1997)
