Holger Lahayne
„Svarbiausia – karjera“?
Žvalgantis po firmų interneto svetaines, pastebimi tie patys dalykai. Pirmuoju sakiniu jau niekas nekalba apie darbo vietų pasiūlą, neverta ieškoti ir tokių rubrikų kaip "Laisvos darbo vietos". Visi, kurie nori pritraukti geriausius darbuotojus, laisvų darbo vietų skyrių pavadina žodžiu "Karjera". Apskritai ši sąvoka darbo santykiuose virsta vienu svarbiausių matų. Jau daug daugiau kalbama ne apie patį darbą (jo kokybę, tikslą, rezultatus), bet apie karjerą. Plėsdama savo semantinį lauką, sąvoka absorbuoja įprastas reikšmes ir palengva virsta didelės mūsų gyvenimo dalies apibūdinimu.
Aukštosios mokyklos pasivadina starto linijomis studentų karjerai, universitetai, siekdami būti modernūs, kuria "karjeros centrus", rengia "karjeros muges" (pvz., muge.vu.lt). Iš pažiūros atrodo, kad tai visiškai nieko bloga, netgi pagirtina – padėti absolventams susirasti darbą yra labai geras dalykas! Nieko neprikiši, pavyzdžiui, LTU "karjeros mugės" siekiams: "Supažindinti studentus su profesinės karjeros galimybėmis, teikti informacinę, metodinę ir konsultacinę pagalbą pasirengimo darbo rinkai bei įsidarbinimo klausimais, palengvinti studentų/absolventų integraciją į darbo rinką". Žodžio "karjera" čia, žinoma, netrūksta...
Be abejo, pagrindinė starto linija karjeros lenktynėse yra universitetai. Tačiau pasiruošimas startui prasideda daug anksčiau. Pastaraisiais metais į karjeros kūrimo procesą vis labiau įsitraukia mokyklos, kurios spaudoje "reitinguojamos" į blogesnes ir geresnes "karjeros kūrėjas". Tad jeigu pavyksta pasirinkti gerą mokyklą, karjera beveik garantuota. Šią logiką patvirtina J. Kučinskaitė viename iš "Veido" straipsnių: "Keturiolikmetė įsitikinusi, kad prestižinė gimnazija padės jai įstoti į geidžiamą profesiją, vėliau gauti gerą darbą, padaryti puikią karjerą ir uždirbti daug pinigų. Ir, atrodo, paauglė teisi".
Įdomu dar ir tai, kad šis procesas iš visų pusių smarkiai monetarizuojamas. Padaryti karjerą reiškia uždirbti daug pinigų. Bet iki gero uždarbio reikia nueiti ilgesnį ar trumpesnį investicijų kelią. Geras universitetas investuoja į studentą, gero universiteto studentas irgi investuoja į savo studijas. Į gerą mokyklinį švietimą investuoja valstybė, bet į dar geresnį – tėvai iš savo kišenių moka gausiai samdomiems korepetitoriams. Žodžiu, vien investicijos, ir ne kuo kitu, o pinigais. Tiesiog infliatyviai vartojamas šiaip ekonominis terminas ir "Veido" (Nr. 35) straipsnyje "Vaiko švietimas – brangiausia šeimos investicija". Taigi ne tik karjera yra pinigai, bet ir iki jos reikia daug pinigų. Kuo didesnė pinigų investicija, tuo geresnis pasiruošimas profesinei ateičiai. Regis, kad viskas padaroma, valdoma ir pasiekiama per pinigus. O tai, kad be pinigų į vaikų išsilavinimą būtinai reikalingos dar ir laiko, meilės bei asmeninių pavyzdžių investicijos (kaip byloja ir minėto straipsnio įžanga apie žydų šeimą), rašinio autoriams, regis, visiškai iškrenta iš domės.
Karjeros nepadarysi niekur kitur, kaip tik profesinėje veikloje. Nes tik profesinėje veikloje uždirbami pinigai. Padaryti karjerą reiškia uždirbti daug pinigų. Tai daugelio medijų, o ypač spaudos pagrindinė tezė. Todėl nors ir neabejotinų autoritetų, tokių kaip įžymiosios pedagogės M. Lukšienės, prieštaraujantys teiginiai yra ne tik reti, bet ir lieka nepastebėti. Kurį šiandien bepriversi suklusti kad ir nepaprastai teisingais, pilnais išminties bei perspėjimo žodžiais, kaip garbiosios profesorės, kritikuojančios esamą bendrojo lavinimo mokyklų egzaminų sistemą, orientuotą vien į aukštųjų mokyklų poreikius, bet ne į jauno žmogaus kultūrinį ir moralinį brandumą:
"Tai skiepija mokyklose požiūrį, jog svarbiausia žmogaus ateičiai – plikos dalykinės žinios. Toks švietimas besiformuojančią asmenybę orientuoja individualizmo link, neugdo jos sąsajų su bendruomene, pagaliau – tauta. Nėra žinių kontekstualumo jausmo – nėra ir gebančio savarankiškai mąstyti žmogaus... Jei gabus specialistas kopdamas karjeros laiptais sieks tik prabėgti kitus ir tematys savo naudą, nejausdamas jokios atsakomybės šalia esantiems, – visuomenei jo gabumai suteiks daugiau žalos nei naudos" ("Veidas" Nr. 33, 2004).
Žodžio "karjera", kilusio iš prancūziškojo carriere, Biblijoje ieškoti, žinoma, neverta. Tačiau apie karjerą kaip sąvoką Dievo žodis turi ką pasakyti. Mat visų laikų žmonės vienaip ar kitaip irgi darė karjerą. Tačiau Biblija šį reiškinį vertina plačiai ir diferencijuotai. Tad suskirstykime jos požiūrį į penkis punktus ir paanalizuokime.
Neutralus požiūris
Senajame Testamente galime rasti keletą asmenų, mūsų prasme tikrai laikytinų padariusiais karjerą. Žinoma, tais laikais tai atrodė visai kitaip, neretai iškilti teko per prievartą arba įsikišus Dievui. Tačiau kad ir kaip būtų, iš principo tie faktai gali būti vertinami tikrai kaip kilimas karjeros laiptais. Vienas tokių sėkmingųjų buvo Juozapas, pas Egipto faraono sargybos viršininką Potifarą pasiekęs aukštą rangą ir vėliau valstybėje šlovės viršūnę. Kitas – ūkininkas Gideonas, tapęs net tautos vadu. Panašią karjerą padarė Saulius, o ypač įspūdingą – Dovydas, iš jaunėlio piemens tapęs kariuomenės vadu, valdovu, poetu. Taip pat paminėtini Danielius ir jo draugai, Nehemijas, iškilę tremties laikais svetimose šalyse.
Biblija nei ragina daryti tokias karjeras, kaip minėtų vyrų, nei nedraudžia. Ką ragina, tai gerai dirbti. Biblija sako, kad kilimo pagrindas yra gerai atliekamas darbas ir pastangos dirbant. Ypač daug apie tai rašoma Patarlių knygoje (apie darbštumą ir tinginystę): 6, 6–11; 10, 4; 10, 26;11,16; 12, 24;12, 27; 13, 4; 15,19; 18, 9; 19,15; 19, 24; 20, 4; 20,13; 21, 5; 21, 25; 22,13; 26,13; 24, 27; 24, 30–34; 26,14–16; 31,13.18.27; 12,11; 12,14; 14, 23; 16, 26. Stropus darbas dažniausiai duoda teigiamų rezultatų, tokių kaip didesnį atlyginimą, platesnes galimybes, pakilimą pareigose – taigi lipimą karjeros laiptais.
Naujojo Testamento požiūris iš esmės toks pat. 1 Kor 7, 20 Paulius rašo: "Tegul kiekvienas pasilieka toksai, koks buvo pašauktas". Skamba labai konservatyviai, tačiau sušvelnėja perskaičius toliau: "Jei buvai pašauktas, būdamas vergas, nesisielok, bet jei ir gali tapti laisvas, verčiau pasinaudok" (eil. 21). Vergas raginamas, jei įmanoma, išsilaisvinti – neapsakomai didelė karjera tokio sluoksnio žmonėms.
Tačiau daugybę amžių iki pat naujųjų laikų vyravo savotiškas "karjerinis štilis". Sūnūs mokydavosi tėvų amato ir dirbdavo tą patį, ką ir pirmtakai. Tam tikros profesijos buvo prieinamos tik aukštuomenei. Todėl padaryti gerą karjerą buvo beveik neįmanoma, išskyrus tik mokslo ir teologijos sritis. Šitokia padėtis nekėlė jokio rūpesčio net XVI a. reformatoriams. Jie buvo įsitikinę, kad krikščionis, dirbdamas bet kokį darbą, kad ir visai menką, žinoma, gali gyventi Dievui patinkantį gyvenimą. Laikydami visus darbus vienodai vertingais ir svarbiais, evangelikai kirto rimtą smūgį tuometinei tvarkai, pagal kurią dvasininkijos pareigos buvo laikomos aukščiau pasaulietinės veiklos. Reformatoriai smarkiai sukritikavo aukštesnį kunigų ir vienuolių vita contemplativa vertinimą, už paprastos krikščionijos vita activa. Anot W. Tyndale'o, tiek lėkščių mazgojimas, tiek pamokslavimas, – abu darbai vienodai patinka Dievui.
Nepaisant to, kai kuriuose evangelikų sluoksniuose iki šios dienos dvasinė karjera (pastoriaus, misionieriaus) laikoma vertingesne karjera už kitas. Lengvai galima atspėti, kokį atsakymą išgirstume, jeigu staiga paklaustume, kas geriau: beisbolininko ar misionieriaus karjera? Stenas Gaede’as savo knygoje "An Imcomplete Guide to the Rest of Your Life" pasakoja istoriją būtent apie vieną jauną beisbolininką Maiką, kuriam pastorius pasiūlo mesti sportinę karjerą ir tapti pastoriumi: "Vadovas nedvejodamas patikino, kad Maikui geriau dirbti bendruomenėje, todėl logiškiausias žingsnis yra į Biblijos mokyklą, o ne į beisbolo aikštelę". Tačiau knygos autorius tuoj pat svarsto:
"Problemos esmė, kad tas bendruomenės vadovas tam tikras pareigas, vieną darbą vertino aukščiau už visus kitus. Anot jo, mūsų darbas pasaulyje buvo tarsi prastesnis, mažiau vertingas už darbą Bažnyčioje. Toks vadovo patarimas buvo niekam tikęs ir perdėm nebibliškas. Nes tuomet praktiškai reikštų, kad pasaulis, kurį sukūrė Dievas ir kurį jis pats įvertino kaip labai gerą, atiduodamas į rankas tiems, kurie apie tai neturi jokio supratimo. Be to, išeitų, kad krikščionių užduotis savo tikėjimą liudyti ir skleisti tik tarp savų, bet ne tarp svetimų, ne pasaulyje, į kurį mus pats Dievas ir pašaukė.
Pašaukimas sekti Jėzų – yra pašaukimas į pasaulį, o ne iš jo. Dievas myli šį pasaulį, pasaulį, kurį sukūrė jis pats... Jis atsiuntė savo Sūnų, kad mes, kurie jį sekame, taptume naujais kūriniais ir stengtumės taip gyventi, kaip iš pradžių numatė Dievas, – kad būtume geri šeimininkai, tokie, kokie ir turėjome būti visuomet. O tai reiškia, kad mes galime imtis bet kokios veiklos, įgyti bet kokią profesiją ir dirbti bet kokį darbą, kad jį "pašventintume" ir, tapę naujais, pasikeitusios širdies ir mąstysenos kūriniais, daryti įtaką visai veiklai, kuriai mes iš tiesų ir esame sukurti. Tai pasakytina ir apie beisbolą..." (visa citata straipsnyje "Apie darbą iš krikščioniškos perspektyvos").
Išvada: profesinė (pasaulietinė) karjera nėra nei geresnė, nei blogesnė už dvasinę ir tiek pat būtina, kiek ir nebūtina žmogaus gyvenime. Pasaulyje nėra nė vienos profesijos, net dvasinės, kurioje krikščionims būtinai reiktų daryti karjerą.
Platesnis požiūris
Šiandien žodžis "karjera" žymi pažangą išskirtinai tik profesinės veiklos ir verslo sferose. Skaitydami žurnalo "Veikli" paantraštę, skelbiančią, kad jis skirtas karjeros moterims, iškart suvokiame, kas turima omeny. Aišku, kad nebus rašoma apie karjerą darančią namų šeimininkę ir net ne apie ūkininkę. Karjerą daro tik tas, kuris dirba profesinį darbą, kuris kopia karjeros laiptais ir kurio užkopimo aukštį atspindi pinigai.
Tačiau, sutinkant su profesore M. Lukšiene, reikia pabrėžti, kad toks apibūdinimas yra vienpusis. Profesinę pažangą gali liudyti ne tik pareigos ir atlyginimas. Juk galima tapti gerbiamu ir vertinamu ir dėl puikaus savo darbo išmanymo, liekant tose pačiose pareigose ir su tuo pačiu atlyginimu. To geriausias pavyzdys yra pati gerbiamoji M. Lukšienė.
Karjera daroma ne tik tam tikroje vietoje, bet ir tam tikru laiku – darbo laiku nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro. Todėl šitokia "reglamentacija" niekaip neleidžia, pavyzdžiui, pasakyti "darau karjerą šeimoje". Atrodo, namų šeimininkės, mamos, auginančios vaikus, kaip ir profesijoje, taip pat stengiasi, investuoja daug energijos, laiko, žinių, patiria sėkmių ir nesėkmių, keičiasi, vystosi, tobulėja. Tačiau jos už tai negauna pinigų ir neturi apibrėžtos darbo dienos...
Bet Biblija darbą laiko geru ir vertingu ne dėl pinigų ir galimybės gauti didesnį atlyginimą. Pagal ją ir nemokamas darbas, kaip namų šeimininkės, Bažnyčios tarnautojo, visuomeninės organizacijos savanorio, yra svarbus ir garbingas. Kitaip tariant, Biblija visiškai prieštarauja šiandieninei gyvenimo monetarizacijai ir skatina pastebėti, stengtis neignoruoti kitų, esančių greta profesijos ir verslo, karjeros sferų.
Reliatyvinantis požiūris
Dirbame tam, kad gyventume ar gyvename tam, kad dirbtume? Matyt, bent jau gyvename tikrai ne vien tam, kad tik dirbtume. Gyvenimas negali būti vien tik darbas, nes žmogus pašauktas ne tik darbui. Žmogus pašauktas šeimai, gyvenimui bendruomenėje, valstybėje. Teologijoje išskiriamos keturios Dievo nustatytos institucijos: santuoka/šeima, darbas/ekonomika, Bažnyčia, valstybė/valdžia. Kartais prie šių dar priskiriama individas/asmeninis gyvenimas. Visa tai vadinama sukūrimo tvarka, nes minėtos sferos yra pamatinės ir Dievo mums įsteigtos.
Kai tik imama per daug akcentuoti profesinės veiklos karjerą, tuoj pažeidžiama sukūrimo tvarkos komponentų pusiausvyra. Profesinės karjeros siekiant tėčiui ar mamai, kenčia, kartais net išyra šeima. Karjerą darantys Bažnyčios nariai skiria mažai laiko arba visai neskiria tarnavimui. Tokių tikinčiųjų neretai silpsta ir tikėjimas. Dauguma Bažnyčių galėtų paliudyti, kaip sunku rasti "paties geriausio amžiaus" vyrų aktyviam darbui bendruomenėse. Tokiuose metuose juk pats karjeros darymo įkarštis! Karjera yra laiko rijikė, o laikas yra būtent vienas iš pusiausvyros tarp Dievo institucijų palaikymo faktorių.
Tačiau problemos prasideda ne nuo profesinės veiklos. Tam tikri principai pradedami žmogui diegti jau nuo mažumės. Jei darželinukui kalama, kad pagirtini tik patys geriausi rezultatai, tai ko dar laukti? Jeigu tikintis studentas mano, kad daugiausiai naudos turi tik iš kalimo ir dešimtukų, tai nėra ko tikėtis, kad jis pirštą pajudintų Bažnyčioje ar Biblijos skaitymo ratelyje. Be abejo, to paties galima tikėtis ir jam pradėjus profesinę veiklą.
Nepamirškime dar dviejų sferų – valstybės ir individo. Negali nerūpėti, kai dėl karjeros laužomi įstatymai. Bet, deja, tam pradedama "treniruotis" ne kur kitur, o karjeros pradžios kalvėse – universitetuose. Čia mokomasi įsiteikinėti, papirkinėti dėstytojus, klastoti, pirktis atsiskaitymo ir net baigiamuosius darbus. Gerai išmokęs šių dalykų, toks profesinėje veikloje karjerą daro lipdamas per kitų galvas ir pažeisdamas įstatymus.
O dėl galvų tai pasakytina štai kas: karjerą daro žmogus, turintis kūną ir sielą. Gaila, bet dažnai tas darymas vyksta būtent sveikatos sąskaita, kas anksčiau ar vėliau gana brangiai atsieina. Kažin ar daug naudos iš tokios karjeros, kuri padaroma per stresą, nemigą ir krūvas raminamųjų?
Gilesnis požiūris
Karjera reiškia kilimą, pažangą, ėjimą priekin. Kokiuose Biblijos kontekstuose galėtume ieškoti šių daiktavardžių? Kokiose pagal Bibliją srityse būtinas kilimas? Kur mums pagal ją reiktų siekti pažangos? Atsakymas gana įdomus. Naujasis Testamentas sako, kad tikrai verta stengtis šiose karjeros sferose: tarpusavio ugdyme (Rom 14, 19), siekiant vienybės bendruomenėje (Ef 4, 3), taikos su kiekvienu ir šventėjimo (Hbr 12, 14), neapleidžiant vilties (Hbr 6, 11), siekiant doros ir nepeiktino gyvenimo (2 Pt 3, 14), mylint ir panaudojant Dvasios dovanas (1 Kor 14, 1).
Įdomi ir žodžio "karjera" reikšmė. Prancūzų kalboje, iš kurios jis kilęs, šis žodis reiškia bėgimo takelį, stadioną, varžybų trasą (pagal lot. carrus – vežimas). Apie stadion (gr.) kalba ir Paulius 1 Kor 9,24: "Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Bėkite taip, kad ją laimėtumėte!" Krikščionio gyvenimą su bėgimu stadione, varžybomis jis palygina ir Laiške filipiečiams 3,14: "Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje" (taip pat žr. 2 Tim 4, 7).
Taigi Paulius ragina krikščionis pirmiausia siekti laimikio aukštybėse, nevystančio nugalėtojų vainiko danguje (1 Kor 9, 25). Kitaip tariant, visų pirma karjeros turėtume siekti danguje. Tą patvirtina ir Jėzus Mt 6, 22–23: "Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis". Kas tas "lobis danguje"? J. Stottas savo knygoje "Kalno pamokslo žinia" atsako:
"Regis, kad tai veikiau susiję su tokiais dalykais: panašaus į Kristaus charakterio ugdymu (nes visa, ką galime pasiimti į dangų, – tai save); tikėjimo, vilties ir meilės – visa ko, kas (pasak Pauliaus) "pasilieka" – didėjimu (1 Kor 13,13); Kristaus, kurį vieną dieną regėsime veidu į veidą, pažinimo augimu; aktyviomis pastangomis (malda ir liudijimu) kitus supažindinti su Kristumi, kad ir jie galėtų paveldėti amžinąjį gyvenimą; ir savo pinigų naudojimu krikščioniškiems tikslams, nes tai vienintelė investicija, kurios dividendai amžini. Visa tai – laikinos veiklos su amžinomis pasekmėmis rūšys. Taigi tai yra "lobis danguje".
Išeina, kad svarbiausia yra prioritetų klausimas: kas pirmoje vietoje – karjera danguje ar kitokios karjeros? Kalno pamoksle Jėzus šitaip sako: "Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta" (Mt 6,33). Ką reiškia ieškoti Dievo karalystės? Ir vėl pasinaudokime Stotto atsakymu:
"Dievo karalystė yra Jėzaus Kristaus valdymas, kai žmonės gauna visišką palaiminimą ir visiškai jam paklūsta. "Pirmiausia ieškoti" šios karalystės – tai kaip pirmos svarbos dalyko trokšti, kad plistų Jėzaus Kristaus viešpatavimas. Toks troškimas prasidės nuo mūsų pačių, kol kiekviena atskira mūsų gyvenimo sritis – namai, santuoka ir šeima, asmeninė dorovė, profesinis gyvenimas ir verslo etika, banko sąskaitos, mokesčių deklaracija, gyvenimo stilius, pilietybė – tampa džiugiai ir laisvai paklusni Kristui. Tai prasitęs į mūsų betarpišką aplinką, prisiimant evangelistinę atsakomybę už mūsų gimines, kolegas, kaimynus ir draugus. Ir tai taip pat išplis į globalų rūpinimąsi misionierišku Bažnyčios liudijimu".
Viskas priklauso nuo to, ar Kristus yra vienvaldis mūsų gyvenimo Viešpats. Stottas sako, kad svarbu Kristaus viešpatavimo sklaida, evangelizacija, kuri prasideda nuo mūsų pačių gyvenimo, taigi ir profesinės veiklos. Ieškoti Dievo karalystės nereiškia būtinai tapti pastoriumi, misionieriumi ar panašiai. O reiškia, kad ten, kur mes esame, privalome visu savo gyvenimu liudyti Kristų, laikytis jo reikalavimų ir prioritetų. Tai, kad krikščionys pirmiausia karjeros siekia danguje, nesimato niekur taip gerai, kaip darbo vietoje. Straipsnyje "Kas bendra tarp darbo ir evangelizacijos?" Markas Greene'as rašo:
"Šiais laikais mūsų Bažnyčiose evangelizuoti reiškia giedoti pėsčiųjų bulvaruose, pamokslauti naudojant modernią techniką, vaidinti pantomimos spektakliukus prekybos centruose, kviestis draugus į pamaldas, draugauti su kaimynais, išklausyti "Alfa kursą" ir daugelis kitų užsiėmimų. Tačiau vienas dalykas nesivadina evangelizacija – tai Dievo šeimos lavinimas krikščioniškai mąstyti, krikščioniškai gyventi ir liudyti Kristų ten, kur praleidžiama daugiausiai laiko. Yra viena vieta, kurioje išbūname nuo 50 iki 70 proc. mūsų budraus laiko. Šioje vietoje krikščionys nei drąsinami, nei rengiami krikščioniškai gyventi ir liudyti Kristų. Šioje ypatingoje vietoje, kurioje neišvengiamai susitinka tikintys ir netikintys žmonės. Šioje vietoje, kurioje visi renkasi žaisti pagal tas pačias taisykles, kurioje krikščionys su nekrikščionimis yra tos pačios kultūros dalyviai, turi tą patį viršininką ir priversti atlaikyti tokią pat įtampą ir spaudimą. Šioje vietoje, kurioje nekrikščionys gali akivaizdžiausiai pamatyti, ką reiškia tikėjimas krikščionių gyvenime – ir būtent ne valandą per pietų pertrauką, o daugelį metų ir keturiasdešimt ar daugiau valandų per savaitę. Ši ypatinga vieta yra darbovietė".
Ieškodami Dievo karalystės, mes neprivalome mesti savo sekuliarių darbų, atsisakyti profesijos. Mums netgi nedraudžiama siekti profesinės karjeros. Tačiau tik tuomet, kai teisingi prioritetai. Patvirtinimui dar viena J. Stotto citata apie Mt 6, 33 ir karjeros galimybes:
"Kai tai [Dievo karalystės ieškojimas] tikrai mūsų vyraujantis tikslas, tada ne tik "visa tai bus jums pridėta" (t.y. mūsų materialūs poreikiai bus patenkinti), bet nekenks turėti antrinių tikslų, kadangi jie bus pavaldūs pirminiam mūsų troškimui ir su juo nesivaržys. Iš tiesų tada antraeiliai tikslai tampa sveiki. Krikščionys turėtų uoliai ugdyti savo talentus, platinti savo galimybes, plėsti savo įtaką ir susilaukti paaukštinimo darbe – ne tam, kad skatintų savo ego ar kurtų savo imperiją, bet veikiau tam, kad per visa, ką daro, teiktų garbę Dievui. Mažesni tikslai yra saugūs ir teisingi su sąlyga, kad jie nėra tikslai savaime (būtent mes patys), o priemonės didesniam tikslui (Dievo karalystės ir teisumo plitimui) ir todėl didžiausiam tikslui iš visų – būtent Dievo garbei".
Realistinis požiūris
Biblijoje randame nemažai duomenų apie įvairias profesines karjeras, nors dabar žiūrint, kai kurios atrodo šiek tiek keistokai. Smulkiau aptarkime keturių vyrų – Ozėjo ir Jeremijo, pranašų, bei Danieliaus ir Juozapo, pasaulietinių tarnautojų, – gyvenimą.
Ozėjas buvo vienas svarbiausių Šiaurės karalystės, Izraelio, pranašų, veikęs VIII šimtmetyje pr. Kr. Jo karjera gana sudėtinga ir neįprasta. Ozėjas buvo pašauktas Dievo paskelbti izraelitams Jo rūstybę, bausmę, bet kartu ir ištikimąją meilę. Knygoje apstu ne tik griežtų žodžių:
"Klausykis Viešpaties žodžio, Izraelio tauta, nes Viešpats traukia į teismą krašto gyventojus: "Dorumo, ištikimos meilės ir Dievo pažinimo nėra!... Mano tauta atsiklausia rąstigalio, burtų lazda jiems išburia. Kekšystės dvasia juos nuvedė į klystkelius; palikdami savo Dievą, jie elgiasi kaip kekšės"(4,1.12);
bet ir nuostabių, viltingų pažadų:
"Susižadėsiu su tavimi amžinai, susižadėsiu su tavimi teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu. Susižadėsiu su tavimi ištikimybe. Tuomet tu žinosi, kas yra Viešpats" (2,21–22).
Įdomu, kad santykiams su Dievu apibūdinti vartojamos santuokos bei jos elementų (ištikimybė, meilė, kekšystė, neištikimybė) metaforos. Be to, žinią, kurią Ozėjas pašauktas nunešti izraelitams, liepiamas pirmiau pats išbandyti savo kailiu: "Eik, imk sau žmona moterį kekšę ir turėk vaikų kekšių, nes kraštas, pamesdamas Viešpatį daro didelę kekšystę" (1,2).
Teologai iki šiol nesutaria, kaip realiai turėjo atrodyti tie dalykai ir kaip paaiškinti tas eilutes. Tačiau aišku viena, kad Ozėjo santuoka su Gomera padarė didelę įtaką jo skelbimui ir visai tarnystei. Ozėjo gyvenimas turėjo tapti savotišku Dievo santykių su išrinktąja tauta modeliu. Pranašui buvo skirta pačiam daug kentėti, patirti skausmo, idant žinotų, ką jaučia Dievo širdis, žvelgdama į neištikimą tautą. Ozėjas susaistė savo gyvenimą su neištikima moterimi ir patyrė, ką reiškia šitaip gyventi ir dėl meilės negalėti nutraukti tų saitų. Ozėjas, Dievo pranašas, patyrė ir savo gyvenimu atspindėjo Dievo skausmą dėl išrinktosios tautos. Belieka tik nusistebėti, koks keistas šis darbas ir keista karjera!
Jeremijas – be jokios abejonės, greta Izaijo, vienas žymiausių pranašų ir apskritai vienas didžiausių Dievo tarnų, veikęs Jude, VII šimtmetyje pr. Kr. Kaip ir Mozė, priešinosi pašaukimui į tarnystę, jautėsi netinkamas ir per jaunas (1, 7). Priešingai nei Ozėjui, Jeremijui buvo uždrausta vesti (tuo metu vyrui tai labai sunki našta), tačiau duota nė kiek ne mažiau kančių, konfliktų ir sielvarto per visus 40 jo tarnavimo metų. Kaip ir anam, taip ir šiam savo pranašui, sunkumų Dievas tikrai nepagailėjo: jo gimtojo miesto gyventojai atsigręžia prieš jį (11, 18–23; 12, 1–6); jo kolegos, kunigai bei kiti pranašai, apkaltina jį piktžodžiavimu prieš Dievą, po ko Jeremijui gresia mirtis (26, 1–11); jam tenka pabūti įrakintam į trinką ir per naktį kankinamam (20, 1–6); Jeruzalės apgulties metu būti įmestam į vandens talpyklą su dumblu, iš kurios išsigelbsti tik rūmų dvariškiui užtarus (38, 6–13); kelissyk žvelgia mirčiai į akis.
Jeremijas Dievo buvo pašauktas į ypatingai svarbią tarnystę, todėl turėjo išskirtinę padėtį. Tačiau kiek tai jam kainavo?! Ne vienoje knygos vietoje rašoma apie nepaprastą ištikimybę Dievui ir tuo pat metu, lyg kokią prieštarą, matome visišką pranašo nusivylimą ir giliausią liūdesį:
"Gavęs tavo žodžius, juos ryte prarijau; tavo žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, Viešpatie, Galybių Dieve! Ne man sėdėti minioje, juokauti ir linksmintis. Tavo rankos paliestas, vienišas sėdėjau, nes mane pripildei apmaudo. Kodėl mano skausmui nėra galo, o mano žaizda tokia pikta, jog nesiduoda gydoma? Ak, iš tikrųjų tu man esi klastingas upokšnis, vandenys, kuriais negalima pasitikėti!" (15,16–18).
Jeremijo susiskaidymą bei pranašo užduoties naštos sunkumą gerai atspindi ir šis tekstas:
"Tu mane suvedžiojai, Viešpatie, ir aš leidausi suvedžiojamas. Tu buvai stipresnis už mane ir nugalėjai. Aš nuolat traukiamas per dantį, kiekvienas šaiposi iš manęs. Kalbėdamas, turiu rėkti, turiu šaukti: "Smurtas ir skriauda!" Viešpaties žodis man atnešė nuolatinę užgaulę ir pajuoką. Bet kai sakau: "Užmiršiu jį! Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!" Jis būna kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne. Visomis jėgomis stengiuosi ją nuslopinti, bet nepajėgiu... Bet Viešpats su manimi tarsi galingas gynėjas, todėl mano persekiotojai suklups ir nenugalės. Baisi gėda juos lydės, nes jiems negali pasisekti! Vien amžiną, neužmirštamą negarbę jie užsitraukė. Galybių Viešpatie, tu ištiri teisųjį, tu permatai jausmus ir širdį; leisk man matyti, kaip jiems keršysi, nes tau patikėjau savo reikalą... Tebūna prakeikta diena, kurią aš gimiau! Diena, kurią motina mane pagimdė, tenebūna palaiminta!" (20,7–9.11–12.14).
Ir Ozėjo, ir Jeremijo ištikimybė savo pašaukimui atsiėjo labai brangiai. Panašų kelią nuėjo ir Juozapas su Danieliumi.
Juozapas, iki Benjamino gimimo, buvo jauniausias ir išlepęs Jokūbo sūnus, aikštingas paauglys ir tėvo numylėtinis (Pr 37, 3). Negana to, pasipūtęs ir erzinantis, stačiai siutinantis brolius savo sapnų aiškinimais (37, 5 ir toliau). Tiesa, tie sapnai, kaip vėliau pasirodė, buvo tikros pranašystės, tačiau netinkamais būdais atskleidžiami, nešė tik sumaištį ir pyktį. Skųsdamas savo brolius (37, 2), Juozapas tapo jų nekenčiamas ir lyg prašyte prašėsi bausmės.
Bausmės ilgai laukti neteko, tačiau nevaldomas pyktis brolius nuvedė per toli. Apgavę tėvą, jie pardavė Juozapą vergu į Egiptą. Būdamas gerų namų vaikas, vergauti Juozapas pateko į Potifaro, faraono sargybos viršininko, rūmus. Per tą laiką jis smarkiai pasikeitė: įprato sunkiai dirbti, atsikratė išdidumo ir pirmą kartą egzistencialiai pajuto visišką priklausomybę nuo Dievo.
Be viso to, atsiskleidė Juozapo kaip gero organizatoriaus, patikimo darbininko, ištikimo tarno gabumai. Karčios gyvenimo pamokos ėmė nokinti puikius vaisius – Juozapas pradėjo stulbinančią karjerą. Tačiau tekste ne vieną kartą aptinkame, kad Juozapo sėkmė buvo padovanota Dievo (39, 2.3). Tai Dievas laimino jį, suteikdamas aukštas pareigas Potifaro namuose ir padarydamas gerbiamą ir autoritetingą.
Sėkmė, karjera, garbinga padėtis atneša pasitenkinimą ne tik pačiam, bet ir padaro žmogų labai patrauklų kitiems. Tad nieko stebėtino, kad Juozapas susilaukia ne tik grynai "dalykiško" savo aplinkos, bet ir intymesnio Potifaro žmonos dėmesio. Tačiau Juozapas, labai gerbdamas savo šeimininką, šioje vyrams sudėtingoje ir daug ką galinčioje lemti situacijoje nepasiduoda moteriškų apžavų kerams. Tai labai pavyzdingas ir gerbtinas elgesys, kuris parodo, koks subrendęs ir tvirtas tuo metu jau buvo Juozapo charakteris. Juk Juozapas turėjo galimybę ir kitaip pasirinkti! Tuo labiau, kad ir pats Potifaro žmonai galėjo būti neabejingas (turint omenyje to meto ypatingai seksualią apsirengimo madą). Be to, ir liudytojų nebuvo (39, 11)! Kai viskas ranka pasiekiama, ko gi nepasimėgavus malonumais! Juk Juozapas buvo nekvailas, galėjo numatyti, kad išsisukinėjimas jam gali kainuoti tikrai daugiau nei algos sumažinimą ar atostogų sutrumpinimą – o būtent kalėjimą. Vėl kalėjimą, apleistą rūsį, kuriame jam jau kartą teko pabuvoti. Ir, žinoma, visišką karjeros pabaigą!
Juozapui teko rinktis tarp sėkmės ir ištikimybės Dievui. Jis aiškiai suprato, kad nusikalstų ne tik savo žemiškajam viešpačiui Potifarui, bet ir Viešpačiui danguje, savo Dievui: "Kaipgi galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?" (39,9). Ir Juozapas pasirinko sunkųjį kelią, iš aukšto pareigūno pasidarydamas kaliniu ir vergu. Jis pasirinko principus, įsitikinimus ir tikėjimą puikiai žinodamas, kad praranda absoliučiai viską. Be jokios abejonės, prie šio reikalo prikištas ir Dievo pirštas, mat, kaip vėliau sužinome, per tai jis Juozapą parengė dar didesniems darbams ir sėkmei – Juozapas tapo viso Egipto "ministru pirmininku" (nuo 40 skyriaus).
Svetimuose kraštuose, kaip Juozapas, karjerą padarė ir Danielius. Su kitais Judo vyrais jis pateko į Babilono karaliaus rūmus įgyti elitinį išsilavinimą, tinkamą valstybės tarnybai. Tam visi jie ir patys buvo gerai pasirengę: buvo kilę "iš karališkos šeimos ir diduomenės" (Dan 1, 3), be to, "sumanūs visose išminties šakose, apdovanoti pažinimu bei supratimu" (1, 4).
Jaunieji izraelitai turėjo išsaugoti savo tikėjimą pagoniškame krašte, kuriame nuolat susidurdavo su stabmeldiškomis tradicijomis, ritualais ir mokslais (astrologija!). Jie neteko net savo hebrajiškų vardų ir buvo pavadinti pagal pagonių dievus (4, 5). Pirmąjį egzaminą sėkmingai išlaikė atsisakydami nešvaraus maisto (tikriausiai skirto stabams) ir pasirinkdami savotišką dietą (1 sk.). Dievas už tokią ištikimybę juos gausiai palaimino, dovanodamas visiems keturiems didelę sėkmę ir karaliaus Nabukadnecaro patarėjų karjerą: "Kai tik karalius kreipdavosi į juos klausimu, reikalaujančiu išminties ir pažinimo, jis rasdavo juos dešimt kartų pranašesnius už visus karalystės magus ir kerėtojus" (1, 20).
Danielius iš visų išsiskyrė labiausiai, nes buvo ramaus ir taikaus charakterio. Viena vertus, jis gerbė ir vertino savo valdovus (4, 19), kita – atvirai ir neįtikėtinai drąsiai jiems sakydavo savo nuomonę (4, 24). Aišku, kad taip elgiamasi tik esant tarp karaliaus ir pavaldinio ypatingo pasitikėjimo santykiams, kitaip kritiški pasakymai dažniausiai galėjo kainuoti gyvybę.
Šeštame skyriuje aprašomas pats sunkiausias Danieliaus išbandymas. Tuo metu Danieliaus karjera jau pasiekusi viršūnę – jis vienas iš trijų karaliaus ministrų, kontroliuojančių 120 karalystės "satrapų" (6, 2–3). Karjera padaryta be jokio papirkinėjimo, melo ar pasinaudojimo pažintimis, o vien tik gebėjimų ir gero darbo dėka. Visą laiką dirbta ištikimai, atsakingai, nepriekaištingai ir be klaidų. Danielius niekada nebuvo nei korumpuotas (jau tais laikais didelė problema), nei šališkas, niekada nežlugdė konkurentų ir nesirūpino tik savo karjera ar didesniu atlyginimu. Jis buvo tikrai pavyzdingas valstybės tarnautojas (6, 4–6).
Tačiau gyvenimas, kaip sakoma, neteisingas. Užuot gavęs kokį ordiną už tokią puikią tarnybą, Danielius susilaukia negailestingų priešų. Šie, žinodami, kad garbingajam hebrajui nėra ko prikišti, metė paskutinį kozirį – griebė tikėjimą. Apgaule "prastūmė" įstatymą, draudžiantį melstis ir garbinti ką nors kitą, kaip tik vieną karalių (6, 8).
Kadangi įstatymas buvo išleistas vienam žmogui (kaip kartais nutinka ir Lietuvoje), tai tas žmogus apie jį labai greitai sužinojo. Kaipgi Danielius reagavo? Bandė apeiti? Bandė pakeisti? Bandė įvesti pataisą? Juk jis buvo ministras! O gal nusprendė pasiimti maldos atostogų – kas tos 30 dienų? Ne! Danieliui buvo visiškai aišku: arba paklusti karaliaus įstatymui, arba Dievui. Jis matė tik vieną kelią.
Danieliaus, kaip ir Juozapo, sprendimas pavyzdingas ir vertas didelės pagarbos: jis grįžta namo, atsisėda prie atdaro lango ir karštai iš visos širdies meldžiasi. Tai daro aiškiai žinodamas, kad gali tekti mokėti gyvybe (6, 11–12). Jis nemaldauja: parodyk, ką man daryti; apreikšk man savo valią ar pan. Danielius žinojo Dievo valią tokioje situacijoje ir ją vykdė. Jis nereikalavo iš Dievo nei jokių specialių apreiškimų, nei ženklų, todėl ištikimybės Dievui atžvilgiu jo situacija niekuo nebuvo išskirtinė. Stanas D. Gaede'as taikliai pastebi:
"Didžiausia problema yra ne atpažinti Dievo valią, bet ją įvykdyti... Dievas nereikalauja iš žmogaus kiekviename žingsnyje žūtbūt ieškoti jo valios, bet tikrai reikalauja, ją atpažinus, vykdyti. Dievas nori, kad paklusčiau tiems jo įsakymams, kurie jau duoti, o ne ieškočiau dar kažkokių, kurių išvis nėra; kad savo gyvenimą tvarkyčiau pagal tai, kas jau yra apreikšta, o ne reikalaučiau kažin kokių specialių apreiškimų kiekvienai elementariausiai gyvenimo situacijai; kad paklusčiau jau pasakytiems Dievo žodžiams, o ne be perstojo laukčiau balso iš dangaus..."
Žinoma, Danielius kaipmat buvo priešų pastebėtas ir įmestas į liūtų duobę. Net viską sužinojęs karalius jam jau niekuo negalėjo padėti. Iš pradžių, regis, nepadėjo net Dievas – Danieliui teko akis į akį susitikti su liūtais. Kaip su Juozapu, taip ir su Danieliumi, atrodė, viskas baigta. Į liūto skrandį visa garbė, sėkmė ir karjera. Sėkmė sėkme, bet žūstančiam hebrajui iki pat pabaigos svarbiau už viską išliko Dievas ir jo įstatymas. Tą žinojo net pats karalius (6, 17.21). Ir Danieliaus ištikimybė, kaip vėliau pasirodė, buvo naujos jo sėkmės receptas (6, 24). Ištikimybė – štai kas svarbiausia!
Dievas savo ištikimąjį tarną išgelbsti, o jo priešus nubaudžia, pačius atiduodamas liūtams. Danieliaus gyvenimas grįžta į normalias vėžes, Dievas dar gausiau palaimina tolimesnę jo karjerą, trukusią ilgai ir sėkmingai (6, 29). Apie tai, ko galime pasimokyti iš Danieliaus istorijos, rašo Timas Vickeris:
"Ištikimybės ir patikimumo kelias dažniausiai yra sunkus, pilnas nuostolių ir vargo... Eidami juo, mes galime būti paniekinti kolegų, nes neklastojame išlaidų dokumentų. Galime negauti premijos, nes nemeluojame viršininkui. Galime net darbą prarasti, nes nesutinkame su neetiškais įmonės principais. Kad ir kas nutiktų dėl mūsų pasirinkimo – niekad neturėtume užmiršti, kad Dievas yra ištikimas. Net netekę darbo, galime likti tikri, kad Dievas viską išves į gera. Nes juk kas svarbiau – darbas ar ištikimybė Dievui?!
Prisimink Danieliaus istoriją, kai baigsi universitetą ir pradėsi dirbti. Nors mūsų krikščioniškos mokinystės kelyje ne visi sprendimai bus tokie reikšmingi ir drastiški kaip Danieliaus, tačiau visuomet savęs klauskime: kam tarnaujame – karjeros ar Dievo karalystei?" ("Transition. The Christian Handbook to Life After Graduation").
