Holger Lahayne
Stebuklas Pietų Afrikoje
1985 m. Vokietijoje niekas netikėjo, kad po penkerių metų vėl susijungs abi valstybės. Tada Lietuvoje niekas nedrįso net svajoti, jog 1990 m. šalis galėtų išsilaisvinti nuo sovietinės valdžios. Beveik nė vienas juodaodis Pietų Afrikoje 1985 m. nesitikėjo greitai atgauti valdžią iš baltaodžių mažumos.
Prieš penkiolika metų vadovavimą SSRS perėmė Gorbačiovas. Tais pačiais metais Pietų Afrikos vyriausybė ėmėsi pirmųjų pokalbių su Mandela, nuo 1964 m. sėdėjusio kalėjime. "Viešpataujančiai baltųjų tautai" darėsi vis sunkiau kontroliuoti juodaodžių daugumą (30 milijonų, arba 75 procentai). 1976 m. prasidėjo sukilimas juodojoje darbininkų gyvenvietėje Sauete (Soweto) prie Johanesburgo, nuo 1984-ųjų šalyje iš viso nebeliko ramybės. Prie to prisidėjo sunki ekonominė krizė, vertusi baltuosius veikti. Nors Mandela jau dvidešimt metų sėdėjo už grotų, jis vis dar tebebuvo neginčytinu juodaodžių bei ANK (Afrikiečių nacionalinio kongreso) vadovu – su juo reikėjo kalbėtis, jei norėjai vėl tapti padėties valdovu.
Tačiau Pietų Afrikos perestroika (dar vadinama "pretoriastroika" – pagal sostinę Pretoriją) iš tikrųjų prasidėjo tik 1989 m. – insultu. Prezidentas Pieteris Willemas Botha dar niekada nebuvo rimtai suabejojęs baltųjų valdžios monopoliu. Kaip tik jam vadovaujant, prasidėjo dialogas su Mandela (1979 m. jo vyriausybė atsuko pirmąjį ventilį ir davė leidimą laisvosioms juodaodžių profsąjungoms), tačiau "PW" ir toliau naudojosi policijos vadovybe, kariuomene bei slaptąja tarnyba. Kai 1989 m. vasarį Botha patyrė insultą, kiti Nacionalinės partijos politikai panaudojo tai rūmų maištui: prezidentu tapo Frederikas Willemas de Klerkas.
De Klerkas suprato daug aiškiau negu Botha, kad Pietų Afrikai būtini esminiai pakeitimai. Ūkis kentėjo – ir ne paskutinėje vietoje nuo tarptautinių sankcijų; juodaodžiai nebesileido raminami ir reikalavo savo dalies valdant valstybę, – kai 9-ame dešimtmetyje parlamento rūmai buvo paskirti spalvotiesiems (coloureds, t.y. "mišrios rasės") ir indams, kas dar labiau provokavo juodaodžius; o Rytų blokas irgi pradėjo irti – tuo būdu pranyko pateisinimas sistemos, kuri įsivaizdavo kovojanti prieš komunizmą išorėje (Mozambikas, Angola) ir viduje (ANK).
Panašiai kaip Gorbačiovas, kuris pats vienas priėmė kai kuriuos sprendimus, taip ir de Klerkas 1990 m. vasario 2 d. nepaprastai suklususiems parlamentarams paskelbė sensacijas: legalizuoti uždraustąsias juodaodžių organizacijas, tarp jų ir ANK; nutraukti nepaprastąją padėtį; panaikinti apartheido įstatymus; paleisti politinius kalinius; pradėti derybas dėl naujos konstitucijos.
Dauguma apartheido įstatymų įsigaliojo tik 1950 m., praėjus dvejiems metams po to, kai valdžią perėmė Nacionalinė partija, kurioje dominavo būrai. Tačiau apartheido sistema (arba tiksliau rasinis apartheidas, iš būrų kalbos Rasseapartheid) suformuota tik juridiškai. Rasistinių įstatymų šaknys siekia daug šimtmečių atgal.
Pirmieji baltaodžių naujakuriai atsikėlė 1652 m. į Nyderlandų koloniją prie Gerosios Vilties kyšulio – tuo pat metu paskui olandus patraukė vokiečiai ir prancūzai (hugenotai). Tokio masinio europiečių persikėlimo kaip į Ameriką, Afrikoje nebuvo. Apie 1800 m. kolonijoje gyveno 14 tūkst. baltaodžių (JAV – 200 tūkst.). Vietiniai gyventojai nepatyrė indėnų bei aborigenų likimo, jie beveik nebuvo žudomi kaip pastarieji. Greičiau atvirkščiai – pasinaudojo jų darbo jėga ir išsivertė taip, kad masiškai nepriplūdo naujakurių.
XIX a. pradžioje Kapo provincija atiteko britų karūnai. Britai neapkentė naujakurių, vadino juos tik boors (vedinys iš būrų kalbos žodžio boers – "valstietis"). O patys būrai – vienintelė baltaodžių tauta, atsiradusi Afrikoje, – save išdidžiai vadino afrikaneriais (ir savo olandų kilmės kalbą afrikaans).
1828 m. britai juridiškai sulygino juodaodžius bei mišrios rasės žmones su baltaodžiais, 1834 m. panaikino vergovę. Būrų kantrybę perpildė ypač pastarasis žingsnis: nuo 1835 iki 1845 m. tūkstančių tūkstančiai patraukė į "Didįjį žygį" į Šiaurės Rytus ir ten įkūrė nepriklausomas būrų respublikas (Oranžijos Laisvąją Respubliką, Transvalį ir Natalį). Šiose valstybėse juodaodžiams būrai nesuteikė piliečių teisių ir tęsė jų išnaudojimą.
XIX a. išsirutuliojo ir būrų nacionaliniai jausmai, kažkokiu tikrai savotišku būdu įgiję krikščionišką atspaudą. Būrai lygino "Didįjį žygį" su izraelitų išėjimu iš Egipto, vedusiu į Pažadėtąją Žemę. Jie pasijuto kaip antroji išrinktoji tauta tarp pagonių. Tuomet, o ir po 1948/50 m., rasinis skirstymas buvo grindžiamas krikščionybe arba tiksliau – pagal Senąjį Testamentą: rėmėsi tekstais, kuriuose tautų ir kultūrų įvairovė vaizduojama kaip Dievo valia (pavyzdžiui, Pr sk. 11 – Babelio bokšto statyba); taip pat citavo Įst 32,8, kur Dievas nustato "tautų ribas". Iki pat 9-o dešimtmečio reformatų būrų Bažnyčia (Nederduitse Gereformeerde Kerk) laikėsi nuomonės, kad skirstymas į rases pagrįstas Biblija. Beje, apartheido įstatymų iniciatoriumi 1950 m. buvo teologas premjeras Danielis F. Malanas.
Didysis paradoksas – juodaodžių pasipriešinimo judėjimas irgi kilo iš krikščioniškos aplinkos. ANK, įkurtam 1912 m., pradžioje vadovavo ir teologai/dvasininkai. ANK ir PAK (panafrikanistų kongresui) vėliau turėjo įtakos komunistai, tačiau nuosaikieji 9-o bei 10-o dešimtmečio juodaodžių vadovai dažniausiai buvo dvasininkai, garsiausias iš jų anglikonų arkivyskupas Desmondas Tutu.
Būrų karo metu (1899–1902) britai, suvilioti turtingų aukso ir deimantų išteklių, užkariavo būrų respublikas. 1910 m. iš keturių provincijų – Kapo, Natalio, Oranžijos Laisvosios Respublikos, Transvalio – jie sudarė Pietų Afrikos Sąjungą. Nepaisant abipusės antipatijos ir kruvinų karų, padidinusių tarpusavio priešiškumą, britai laikė būrus visiškai lygiateisiais, o tai ir lėmė tolimesnę raidą. Britai suvokė negalėsią valdyti naujosios Pietų Afrikos, stodami vienu metu prieš juodaodžius ir prieš baltuosius būrus – taigi jie kovėsi "europiečių" pusėje. Vis dėlto britai truputį mažesni rasistai nei būrai. Ne kaip pastarieji, jie suteikė lygiateisiškumą saujelei juodaodžių, pakilusių į profesines ir kultūrines aukštumas. Tačiau juodaodžių masė jiems buvo vienoda – "necivilizuota" (britiškasis Pietų Afrikos premjeras Cecilis Rhodes: "Lygias teises kiekvienam civilizuotam žmogui", t.y. lygias teises tik tiems, kurie gyvena kaip baltieji).
Būrai išnaudojo šansą ir greitai susigiedojo su naujais ponais: per Pirmąjį pasaulinį karą būrų generolai įsakinėjo Pietų afrikiečių daliniams; 3-iame ir 4-ame dešimtmetyje jie pastatė savo premjerą. Ir net rasių atskyrimo klausimais britai vis labiau ir labiau derinosi prie būrų: liberali Kapo provincijos vakaruose politika ėjo vis silpnyn ir ten buvo įvesta griežta apartheido atmaina iš Transvalio ir Oranžijos Laisvosios Respublikos. 1913 m. visoje šalyje juodaodžiams uždrausta pirkti žemes iš baltųjų (jau 1894 m. jų valdos apribotos iki 4 hektarų). 1936 m. Kape juodaodžiai buvo išbraukti iš bendrų rinkimų sąrašų.
Viską apvainikavo 1948 m. Nacionalinei partijai laimėjus rinkimus (prieš tai vyriausybėje buvo būrų liberalų partijos). Svarbiausiais 1950 m. įstatymais tapo Gyventojų registracijos aktas (Population Registration Act), suskirstęs šalies gyventojus pagal rasę, Grupavimosi sričių aktas (Group Areas Act), kuris nustatė atskiras teritorijas gyventi pagal rasę, Amoralumo aktas (Unmorality Act), neleido intymių santykių tarp baltaodžių ir maišytos rasės (tokie santykiai tarp baltųjų ir juodaodžių jau buvo uždrausti 1927 m.) ir pagaliau 1956 m. Čiabuvių persikėlimo aktas (Natives Resettlement Act), pašalinęs paskutines saleles, kur gyveno ne baltieji.
Žinoma, praktikavo ir labiausiai į akis krentančius dalykus, skiriančius rases: atskiri restoranai, tualetai, transporto priemonės, paplūdimiai ir t.t. Tokių dalykų būta, pavyzdžiui, ir pietinėse JAV valstijose, be to, tai nesudarė apartheido sistemos branduolio. Tai buvo priverstinis atskyrimas: baltieji gyveno miestuose, juodaodžiai atribotose teritorijose kaimuose ir prie miestų.
Net jeigu ir turėtum tam tikros formos simpatijų rasių raidai atskirai (manant, jog skirtingos rasės paprasčiausiai netinka viena kitai, negali tarpusavyje susiderinti ir todėl privalo plėtotis viena greta kitos) – apartheidas negalėjo gyvuoti, nes pats buvo pernelyg aptekęs prieštaravimais. Būrai veikė ir mąstė, remdamiesi praeities patirtimi: mes tokia maža tauta, kurios vos nesunaikino tiek fiziškai, tiek kultūros požiūriu, – mes negalime leisti, kad už mus spręstų šita slegianti dauguma, anksčiau britai, dabar juodaodžiai. Jie norėjo nuosavoje "pilyje" gyventi savo pačių nustatytą baltą gyvenimą. Tačiau toks XIX a. mąstymas susidūrė su XX a. tikrove: juk atsisakyti juodaodžių darbo jėgos niekas nenorėjo. Dienomis jie buvo reikalingi darbams – bet po to tučtuojau privalėjo išnykti. Problemą dar išaštrino moderni pramoninė visuomenė. XX a. pradžioje faktiškai dar buvo kažkas panašaus į neprievartinį rasių atskyrimą: baltieji dominavo miestuose, juodaodžiai gyveno kaime. Tačiau prasidėjus industrializacijai juodaodžiai gausiai patraukė į miestus, – bet nuo 1950 m. čia jie nebebuvo pageidautini.
Apie 1960 m. būrai pasiekė savo valdžios viršūnę. Tačiau jau pastebėta, jog apartheido sistemai reikia tam tikrų korektūrų. Vadovaujant premjerui H. Verwoerdui, vyriausybė ėmėsi revalvuoti juodaodžių gyvenamąsias teritorijas į bantustanus (arba homelands) – pradžioje juodaodžių savivaldos teritorijos valstybėje, vėliau net formalios "nepriklausomos" valstybės su vyriausybe, himnu, vėliava. Tai atrodė gražiau negu paprasti rezervatai, bet, savaime aišku, turėjo daug spragų: bantustanuose trys ketvirtadaliai gyventojų spietėsi ant 13 procentų Pietų Afrikos ploto; ekonomiškai jie visiškai priklausė nuo baltosios Pietų Afrikos dalies; tikrai savarankiškos raidos greta vieni kitų baltaodžiai anaiptol nepageidavo, nes būtų praradę pigius darbininkus, be to, būtų privalėję skirti juodaodžiams teisėtai priklausančią liaudies pajamų dalį (VSP/vienam gyventojui baltaodžių per 10 kartų didesnis negu juodaodžių).
De Klerkas, pirmasis iš būrų politikų, pripažino padėties beviltiškumą. Jam pavyko susirasti tinkamą derybų partnerį N. Mandelą, kurį pats išleido iš kalėjimo 1990 m. vasario 11 d. Dar vienas stebuklas, kad Mandela po 28 kalėjime praleistų metų (iš jų daug vienutėje), nelaikė kartėlio, bet mokė kompromisų ir susitaikymo. Jis mokėjo sutramdyti fanatikus juodaodžių pusėje, kad baltieji galėjo jaustis pakankamai tvirtai ir pritarti de Klerko politikai: referendume 1992 m. per du trečdalius baltaodžių pasisakė už de Klerko reformų tęstinumą.
Tačiau iki pirmųjų laisvų visuotinių rinkimų 1994 m. šalį krėtė neramumai: radikalūs būrai skerdė juodaodžius ir atvirkščiai; kaip ir 9-ame dešimtmetyje kai kas iš ANK medžiojo tarp savų išdavikus, ant kaklo kabindavo degančias pripildytas benzinu padangas ("gofruota apykaklė", taip mirė šimtai); konfliktuose tarp zulų partijos Inkatha ir ANK šalininkų vyko vos ne pilietinis karas. Konfliktas tarp juodųjų ir baltųjų nebuvo ir jau seniai nėra vienintelis Pietų Afrikoje: nė kiek ne mažiau gilus susiskaldymas tarp juodaodžių ir mišrios rasės arba indų, taip pat ir tarp pačių juodaodžių (zulai prieš kosus).
Pirmuosius laisvus rinkimus 1994 m. balandžio pabaigoje laimėjo ANK, tiesa, dviejų trečdalių daugumos nepasiekta. Gegužės mėnesį Mandelą prisaikdino prezidentu, de Klerkas (keletui metų) pasiliko viceprezidentu. 1996 m. paskelbta nauja konstitucija, kurioje, žinoma, visos rasės lygios, o kiekvienam piliečiui numatytos pagrindinės teisės.
Taikdarys Mandela stipriai rėmė tiesos ir susitaikymo komisiją. Kitados turėję politinių motyvų nusikaltėliai, stoję ir apgailestavę prieš šią komisiją (jai vadovavo vyskupas Tutu), galėjo sulaukti amnestijos.
Mandelos stiprybė, beje, pasirodė ir kaip silpnumas. Pavyzdingas sureguliuojant ir sutaikant, tačiau delsia ir nesiryžta sprendžiant sunkinančias problemas: svarbius sprendimus prezidentas atidėjo, kad nieko neįbaugintų. Padėtį itin komplikuoja gausybė pažadų, duotų juodaodžiams valdant ANK: turėjo būti pastatyta 1 milijonas butų, elektrifikuota 2,5 milijono ūkių ir sukurta 2 milijonai darbo vietų; juodaodžiai turėjo dideliu mastu perimti valdininkavimą.
Kaip visa tai turėtų būti apmokėta, nežino, aišku, niekas. ANK nuo pasipriešinimo judėjimo su savo lozungais turi laipsniškai persiorientuoti į pragmatišką vyriausybinę partiją. Tačiau nedelsiant reikia imtis visų problemų, nes kitaip stebuklas virs sumaištimi: 50 procentų bedarbių tarp juodaodžių; 97 procentai iš jų be profesinio pasirengimo; klęsti šešėlinė ekonomika; šalyje glaudžiasi 5 milijonai nelegalų iš kaimyninių valstybių. Be to, Pietų Afrikai kyla grėsmė nuskęsti prievartos verpete – "Pietų Afrika šiandien garsėja didžiausiu smurtu tarp nekariaujančių šalių. 1996 m. Johanesburgo teritorijoje kasdien būdavo apie 50 žmonių nužudoma, 200 kartų apiplėšiama ir pavagiama 50 automobilių" (M. Pabst, "Südafrika"). Prie visų bėdų, šioje šalyje pati aukščiausia Afrikoje ŽIV infekcijos kvota – kas antram jaunam žmogui gresia mirtis nuo AIDS.
1999 m. prezidentu tampa Mandelos sekėjas T. M. Mbekis. Mbekis laikomas patyrusiu politiku, tačiau itin ginčytina pozicija ŽIV klausimu leidžia abejoti jo kompetencija. Belieka tik tikėtis, jog vadovaujant ANK šalis nepaseks savo kaimyne Zimbabve ir netaps vienos partijos valstybe (po paskutiniųjų rinkimų ANK turi dviejų trečdalių daugumą ir galėtų atitinkamai pakeisti konstituciją) ir neieškos kaltininkų dėl visų problemų tarp baltųjų – kad iš buvusių prispaustųjų netaptų nūdienos prispaudėjais kaip Zimbabvėje.
Šaltinis: "Prizmė" 2000/4
