Simone de Beauvoir – feminizmo karalienė

Ji nebuvo moterų judėjimo, feminizmo, priešakinė kovotoja. Moterų klausimas nebuvo jos pagrindinė tema. Bet nuo jaunystės Simone de Beauvoir nekentė buržuazinės-patriarchalinės visuomenės ir dešimtmečius gyveno palaikydama "šiuolaikinius" atvirus santykius, kurie tapo pavyzdžiu daugeliui feminisčių. Feminizmo karaliene ją galiausiai padarė jos didžiulis veikalas "Antroji lytis", parašytas 1949 m. (orig. La deuxieme sexe, liet. 1996) – iki šiol turbūt didžiausia ir protingiausia visuotinė moters situacijos analizė.

Simone de Beauvoir gimė 1908 m. Paryžiuje juristo šeimoje. Motina ją ir jaunesnę seserį auklėjo griežtai katalikiškai ir pasiuntė į konfesinę mokyklą, tačiau Simone veikiau ėjo agnostiko tėvo pėdomis. Dar paauglė ji greit atmetė bet kokį tikėjimą į Dievą ir išlaikė šį požiūrį iki pat gyvenimo pabaigos: "Man buvo lengviau įsivaizduoti pasaulį be Kūrėjo, negu Kūrėją, slegiamą visų pasaulio prieštaravimų" (Ch. Z. Romero, "Simone de Beauvoir"). Su tikėjimu į Dievą ji praktiškai atmetė ir visas kitas buržuazines vertybes. Liko jos įspūdingas stropumas, paprastas, griežtas gyvenimas ir ne paskutinėj vietoj – literatūros manija, – turbūt tai galima taip pavadinti.

Iš visuomeninių varžtų tuomet dar nebuvo taip lengva ištrūkti – de Beauvoir tėvai nustatė dukters studijų dalykus: pirmiausia filologija, paskui filosofija, o tai, žinoma, kaip tik atitiko Simones interesus. Studijuojant pagaliau pavyko išsiveržti iš motinos pasaulio. Vis dėlto jaunoji intelektualė nekūrė savo pačios namų ūkio, – priešingai. Ji sukilo ne tik prieš motinos tikėjimą, bet ir prieš visą jos egzistavimo būdą. Autobiografijoje Simone de Beauvoir rašo:

"Vieną dieną padėjau mamai plauti indus; ji plovė lėkštes, o aš šluosčiau; pro langą mačiau ugniagesių kareivines ir kitas virtuves, kuriose moterys šveitė puodus arba valė daržoves. Kasdien pietūs, vakarienė, kasdien nešvarūs indai! Be perstojo iš naujo prasidedančios valandos, kurios niekur neveda – ar toks bus ir mano gyvenimas?.. Ne, tariau sau, statydama lėkščių kalną į sieninę spintą, mano pačios gyvenimas kur nors ves".

Tik nepatekti į namų šeimininkės malūno ratą – toks visą gyvenimą buvo de Beauvoir devizas. "Antrojoje lytyje" ši neapykanta namų ruošai atsispindi daug kartų:

"Nedaug užduočių labiau primena Sizifo kančią nei namų ruošos darbai; diena iš dienos reikia plauti dubenis, šluostyti nuo baldų dulkes, lopyti baltinius, kurie rytoj ir vėl bus purvini, apdulkėję, suplėšyti. Namų šeimininkė išsenka trypčiodama vietoje; ji nieko nepadaro, ji tik įamžina dabartį; ji niekad nesijaučia užkariaujanti pozityvų Gėrį, o tik kovojanti nepabaigiamą kovą su Blogiu... Skalbti, lyginti, šluoti, traukioti iš po spintų tamsos dulkių gumulus – reiškia atitolinti mirtį ir sykiu neigti gyvenimą... Bet moteris nepašaukta kurti geresnio pasaulio... Tačiau nuolat atremti priešą, užuot būti pasigręžus į pozityvius tikslus – liūdna dalia" (p. 509–511).

Dar kaip jaunuolei de Beauvoir buvo aišku, kad ji nori gyventi kitaip: "Turėti vaikų, kurie savo ruožtu vėl pasigimdo vaikų, – tai tik kartoti amžinai seną giesmę; mokslininkas, menininkas, rašytojas, mąstytojas sukuria kitą, spindintį, džiugų pasaulį, kuriame viskas įgyja savo buvimo pateisinimą. Jame aš norėjau leisti savo dienas; buvau tvirtai pasiryžusi ten įgyti sau vietą" (Ch. Z. Romero). De Beauvoir liko ištikima šiam ketinimui ir visada pripažino tik vieną didį tikslą: tapti įžymia rašytoja. Ji pabėgo nuo namų šeimininkės būties "tarp gyvūniško gyvenimo ir laisvos egzistencijos", kad aristokratiškame intelektualų pasaulyje prisiektų ištikimybę "tiesai, grožiui ir laisvei". Atrodo, de Beauvoir kažkaip nepastebėjo, kad ir ji taikstėsi su ak kokių žemų moterų skalbyklose, kavinėse, restoranuose ir viešbučiuose darbu (tik 1954 m. ji įsikraustė į savo butą, iki tol ji ir Sartre’as gyveno viešbučiuose). Supratimas, kad namų ruošoje galėtų būti ko nors bent panašaus į kūrybiškumą ir galimybę atsiskleisti žmogui, žinoma, liko už daugelio mylių nuo de Beauvoir ideologiškai susiaurėjusio akiračio.

Studijų metais de Beauvoir susipažino su Jeanu-Pauliu Sartre’u. Jaunoji studentė dvejais metais vyresnį kolegą netgi atpažino esant savo "antrininką" ir be jokios atodairos juo patikėjo. Nors iš pradžių abu svarstė mintį apie vedybas, sutarė dėl "pakto" sudarymo: jiedu gyvensią kartu, o po dvejų metų iš naujo spręsią apie galimą santykių tąsą. Žinoma, totalaus atvirumo ilgai išlaikyti nepavyko – galiausiai įsitvirtino patvarios, bet atviros viso gyvenimo bendrijos modelis. Ypač Sartre’as nenorėjo atsisakyti savo "atsitiktinių meilių". O de Beauvoir bijojo, kad santuokoje gali ištirpti jos "aš".

Greta namų ruošos, visą gyvenimą de Beauvoir kovojo su santuoka. Ji ne tik asmeniškai jos atsisakė, bet atmetė tą instituciją kaip tokią, ir tai iliustruoja kelios daug sakančios ištraukos iš "Antrosios lyties": "Kalbama, kad vyrą vedybos sumenkina ir dažnu atveju tai teisybė, bet moterį jos kone visuomet sunaikina" (p. 552). "Dėl santuokos nesėkmės kaltinti reikia ne individus: dėl to kaltas... pats tasai nuo pat savo atsiradimo išsigimęs institutas. Paskelbti, kad vyras ir moteris... privalo patenkinti vienas kitą visais požiūriais visą gyvenimą – niekšybė, iš kurios būtinai atsiranda veidmainystė, melas, priešiškumas ir nelaimė" (p. 555). "Ekonominiu požiūriu jos [prostitutės] situacija tokia pat kaip ištekėjusios moters... Abiem lytinis aktas – tai paslauga; žmona įsipareigojusi visą gyvenimą vienam vyrui, prostitutė turi daug klientų, kurie jai moka tiesiogiai." (p. 637–638). Ir apie santuoką gyvenimui baigiantis: "Sena moteris dažniausiai pragiedrėja prieš pat gyvenimo pabaigą... Kadangi dažniausiai jos vyras būna už ją senesnis, ji su tyliu pasitenkinimu stebi jo nuosmukį: tai jos kerštas; jeigu jis miršta pirmas, ji linksmai pakelia našlystę" (p. 677).

Ketvirtajame dešimtmetyje de Beauvoir dirbo mokytoja, o penktajame pirma publikacija atkreipė į save dėmesį, taip pat tapo žinoma ir kaip Sartre’o, prancūzų egzistencializmo galvos, partnerė. Jos svarbiausias literatūrinis kūrinys – "Mandarinai" (Les Mandarins), parašyti 1954 m., už kuriuos ji gavo literatūrinę premiją "Prix de Goncourt". Penkeriais metais anksčiau išėjo jos įžymiausia ir iki šiol žinomiausia knyga "Antroji lytis". 800-uose puslapių de Beauvoir išrutulioja plačią moters situacijos panoramą. Gilią pagarbą kelia medžiagos pilnatvė – iš tiesų atrodo, kad nėra nieko, apie ką rašytoja neišmanytų: sumaniai ji varijuoja savo biologinėmis, fiziologinėmis, istorinėmis, psichologinėmis ir literatūrinėmis žiniomis, tarsi per kokį milžinišką nežinomą žemyną perkeliauja "moterį" (dar visai nefeministiškai ji niekad nevartojo daugiskaitos pirmojo asmens "mes"!).

Filosofinis veikalo išeities taškas yra tuomet buvęs itin modernus jos partnerio Sartre’o egzistencializmas. Jis skiria "būtį savaime" ir "būtį sau". Pirmoji yra įsitvėrusi į dabartį, nesąmoninga būtis, antroji reiškia sąmonės sąlygotą žmogaus būtį. Tai būtis, kuri peržengia save į ateitį nukreiptais sumanymais. De Beauvoir vienoje esė teigia, kad žmogus yra "'aš’ projektavimas į kitą, transcendencija". Dar aiškiau ji tai sako "Antrosios lyties" įvade. "Mūsų pasirinktoji perspektyva – egzistencialistinės etikos perspektyva. Kiekvienas subjektas konkrečiai veikia realizuodamas savo ketinimus (projets) kaip transcendencijos išraiška; savo laisvę jis realizuoja tik tolydžio verždamasis kitų laisvių link" (p. 26). Paprastai sakant, žmogus nėra pirmiausia nulemtas savo biologijos, jis yra tai, ką jis sumano savo laisvėje, dar banaliau sakant, jis yra tai, ką iš savęs padaro. Dėl moters de Beauvoir čia prieina prie savo pagrindinės tezės, kad moterimi ne ateinama į pasaulį, bet moterimi tampama: "... tokią moters elgseną sąlygoja ne hormonai, ne smegenų struktūra, bet pati moters situacija" (p. 678).

Priešinga transcendencijai sąvoka de Beauvoir kūryboje yra imanencija. Moteris "klimpsta imanencijoje". Tuo turima galvoje kabinimasis į esamus žemiškus dalykus, "netikras darbas", ir konkrečiai vėl būtis namų ūkyje ir jos kaip motinos būtis. "Antrojoje lytyje" visai egzistencialistiškai sakoma: "Būstas, maistas reikalingi gyvenimui, bet nesuteikia jam prasmės: tiesioginiai namų šeimininkės uždaviniai tėra priemonės, o ne tikrieji tikslai ir juose teatsispindi tik anonimiški ketinimai" (p. 516). Ir dar aiškiau: "Taigi darbas, kurį moteris atlieka namuose, nesuteikia jai jokios autonomijos; jis nėra tiesiogiai naudingas bendruomenei, jis nekuria ateities, jis negamina jokio produkto. Prasmingas ir taurus jis tampa tik tuomet, kai būna integruotas į gyvenimus, kurie save pranoksta, transcenduoja visuomenės link per gamybą ir veiklą" (p. 519).

De Beauvoir reikalauja ekonominės moters nepriklausomybės, be kurios pilietinės laisvės lieka abstrakčios, nes "kol vyras ekonomiškai atsakingas už šeimą, tai [ši lygybė] tik iliuzija" (p. 556), "vien tik darbas gali užtikrinti jai konkrečią laisvę" (p. 763). Šiame kontekste ji labai pozityviai žvelgė į socializmą ir marksizmą – dėl auklėjimo suvisuomeninimo ir beveik moterų darbo prievolės: "Visos socializmo atmainos, išvaduojančios moterį iš šeimos gniaužtų, palankiai vertina jų išlaisvinimą" (p. 146).

Nemalonu, bet, nepaisant viso egzistencializmo, lieka žmogaus biologija. Akivaizdu, kad de Beauvoir niekaip negalėjo susitaikyti su motinyste (ji ir pati niekad nepagimdė vaiko, tik jau sena būdama įdukrino suaugusią moterį): "Esminė priežastis, istorijos pradžioje pasmerkusi moterį namų ruošai ir uždraudusi jai dalyvauti pasaulio kūrimo procese, – jos pavergimas priskiriant jai tik gimdymo funkciją" (p. 153). Prakeiktoji "gimdymo funkcija"! Nenuostabu, kad ji savo storoje knygoje neranda nė vieno teigiamo žodžio pastojimui, nėštumui bei gimdymui ir daug kartų pasako taip: "diena iš dienos auglys, atsiradęs iš jos kūno ir jam svetimas, didės; ji – rūšies, kuri primeta jai savo paslaptingus dėsnius, auka" (p. 576). Tada jau nebestebina laisvo aborto, dirbtinio apvaisinimo ir valstybinio auklėjimo reikalavimai. Pagal šūkį: deja, mums reikia kitos kartos – tik prašom ne mano sąskaita!

Praėjus 20 metų po knygos pasirodymo egzistencializmo reikšmingumas gerokai sumažėjo, tačiau Simone de Beauvoir tik kylant naujam moterų judėjimui tapo stabu. Dabar ja žavėjosi moterys visame pasaulyje. Nes ši moteris, jaunų feminisčių akimis, pasiekė sėkmingo, nepriklausomo ir nemiesčioniško gyvenimo "funkcionuojančiuose" atviruose santykiuose. Ir jos ekonominės nepriklausomybės bei visokeriopos gimimų skaičiaus kontrolės reikalavimai septinto dešimtmečio pabaigoje krito į derlingą dirvą. Tik dabar de Beauvoir visiškai stojo į feminisčių pusę ir, pavyzdžiui, sykiu su kitomis inicijavo akciją "Aš esu dariusi abortą" ("J’ai aborteé"), per kurią įžymios moterys viešai prisipažino pasidariusios (tuomet nelegalų) abortą.

Simone de Beauvoir mirė šešeriais metais vėliau už savo gyvenimo draugą Sartre’ą – 1986 m. Be abejo, jai kaip turbūt protingiausiai moterų judėjimo atstovei dar ir šiandien skiriama didelė pagarba. Ar jos aristokratiškas gyvenimas gali būti normalios šių dienų moters pavyzdžiu, žinoma, yra abejotina. Taip, jos pagrindinėje tezėje (moterimi nebūnama, moterimi tampama) esama tiesos, bet mokslas čia rašytojai vienareikšmiškai prieštarauja. Linkėjimais atmesti santuoką, motinystę ir namų ruošą išlydėjo de Beauvoir po jos ėjusią kartą. Tie palinkėjimai nebuvo konstruktyvūs, be to, Simonei buvo visiškai svetima savikritika. Ir tik pastaroji tokią apsiskaičiusią ir visažinę moterį būtų padariusi didžia mąstytoja.

Šaltinis: "Prizmė" 99/1