Holger Lahayne
Sėkmės dekonstravimas
Dievu, kaip patirtis byloja, gali būti bet kas, visai nebūtinai Biblijos Dievas. Net ne kitų religijų dievai. Dėl to Liuteris išsyk pradeda nuo minties apie "įprasčiausią stabą pasaulyje" – pinigų dievą. Jis mus sugundo savo širdis pavesti turto siekiui: "kas turi pinigų ir turto, tas mano esąs saugus, yra linksmas ir nieko nebijo, tarsi sėdėtų rojaus viduryje." Ir tas, kuris didžiuojasi, "kad jis didžiai mokslingas, protingas, galingas, turi užtarėjų, draugų ir mėgaujasi šlove", turi savo dievą. Išprusimas, išsimokslinimas, padėtis visuomenėje, galios bei įtaka taip pat gali virsti dievais, kurie pavergia širdį.
Be to, bėgantis laikas nuolat produkuoja naujus dievus. Britų teologas Chrisas Wrightas 2010 rudenį Keiptaune įvykusiame Trečiajame pasaulinės evangelizacijos kongrese įvardijo tris šiuolaikinių dievybių poras: galios ir puikybė, gerbūvis ir godumas bei sėkmė ir populiarumas. Ir prie viso to pabrėždamas pridūrė: pati didžiausia kliūtis pasaulio evangelizavimo darbe yra krikščionių tarnavimas stabams. (žr. http://www.christiantoday.com/article/chris.wright.the.greatest.hindrance.to.worl d.mission.is.gods.own.people/26951.htm )
Taigi Wrightas, tarp daugelio kitų žmogaus susikurtų dievų, mini sėkmę. Greta materialios gerovės ir laimės, sėkmė yra vienas iš didžiausių mūsų meto stabų. Šiandien mes esame ypač pasidavę sėkmės kultui ir tirpstame iš meilės ir pagarbos visiems sėkmingiesiems. Skaitome knygas, kurios mums rodo tobulus kelius į sėkmę: "Sėkmės principai", "Sėkmės instrumentai", "Sėkmės mokytojai", "Veskite į sėkmę", "Kelias į sėkmę", "Teigiamas požiūris į sėkmę", "Sėkmės istorijos", "Sėkmės mokestis", "Sėkmės universitetas", "Tavo sėkmės medžioklė", "Tavo sėkmės kodas", "Tavo sėkmė – tavo rankose", "100 absoliučių verslo sėkmės dėsnių", "Septyni dvasiniai sėkmės dėsniai", "Gyvenimo sėkmės ugdymas", "Trys sėkmės misijos", "Pagauk sėkmę", "Sėkmė žaliems", "Dešimt vidinės ramybės ir sėkmės paslapčių",...
Trūks plyš, bet mums reikia kuo geresnių rezultatų, ypač profesinėje veikloje. Vaikų ugdyme ir švietime – taip pat. Nerasi tėčio ar mamos (ypač mamos!), kuri nenorėtų savo vaikui paties griausio išsilavinimo: juk tai gyvenimo pagrindas, pamatas būsimai karjerai (ir teisingos tėvystės patvirtinimui)! Jau prieš dešimtmetį dauguma Lietuvos tėvų savo atžaloms labiausiai linkėjo šių savybių: stropumo, disciplinuotumo, ištvermės, atkaklumo – pirmiausia to, ko labiausiai reikia profesinei sėkmei. Paklusnumo dorybė kaip auklėjimo rezultatas tik 20 proc. apklaustųjų atrodė svarbu, religingumas - 21,8 proc. (Europa ir mes, 1999 m. duom.). Svarbiausia, kad mūsų vaikai pirma sėkmingai užsidirbtų gerą atlyginimą; moralė ir religingumas suspės ateiti. Vienas iš tokių perspausto sėkmės siekimo rezultatų – stabiliai įsišaknijusi ir išvešėjusi plagijavimo kultūra aukštosiose mokyklose (juk priemonės pateisina tikslą?!).
Liuteris nedemonizavo nei pinigų, nei mokslo, nei protingumo. Kaip ir savaime sėkmės nėra joks blogis. Apie sėkmę kalba ir Biblija (pvz., Joz 1, 7–8; 1 Sam 18, 5; 1 Met 29, 23; 2 Met 7, 11). Be abejo, ir daugelyje minėto sėkmės sąrašo knygų galėtume rasti sau visai neblogų patarimų. Biblija aiškiai sako, kad gyvenimas Dievo tvarkos rėmuose, paklusnumas jo įstatymams yra gerai ir tam tikra prasme mums naudinga. Problemos kyla tada, kai pasitikime ne Dievu, o jo duodamais dalykais ir sėkmės įstatymais; kai į egoistinių tikslų siekimą įpiname tikėjimą, paversdami jį keliu į visa tai, ko tik užsigeidžiame.
Savaime nei sėkmė, nei karjera nėra blogai. Dėl to nieko tokio, jeigu tikintis žmogus, kaip vienos Kelno baptistų bažnyčios narys Jochenas Mai, ima ir parašo knygą Karjeros biblija (Alma littera, 2011). Gali būti, kad ji skaitytojui duos daug naudingos informacijos ir patarimų. Tik ar aiškiai pasakyta, kad tikintiesiems galioja kitokie vertybių masteliai negu pasauliui? Ar rasime mintį, kad gyvenimas gali būti palaimintas bei laimingas ir nepasiekus sėkmės viršūnės ir karjeros aukštumų? Ar bus surasta vietos labai svarbiam Biblijos principui: "geriau vargšas, kuris dorai gyvena, negu nesąžiningas turtuolis" (Pat 28, 6)?
Autorius duoda patarimus, kaip "pagražinti biografiją" (knygoje sausio 11 d.), nepateikdamas jokios aiškios krikščioniškos pozicijos. Sausio 20 d. antraštė skelbia: "Gudrybės – Tiesa geriau už melą". Bet kodėl tiesa yra geriau už melą, nėra pasakoma. Teigiamas kaip tik priešingas dalykas: "Kodėl mes taip dažnai meluojame? Mat melas veikia! Kol meluodami nekenkiame kitiems, taip gyventi paprasčiau. O kur nubrėžti dorovinę ribą, kiekvienas sprendžia pats." Ir viskas. Ar čia krikščionio, Dievą tikinčio žmogaus, atsakymas?
Lapkričio 19 d. pastebėjimuose Mai rašo: "Šiais laikais išorė lemia būvį. Truputis energingumo, miklus liežuvis, gera vaidyba – ir sėkmė žmogui bemaž garantuota." Čia pat jis nurodo ekspertą, įrodžiusį, "kad veiklūs įmonių vadovai... daugiausia laiko skiria pažintims puoselėti, puikiam įspūdžiui sudaryti ir visa tai vėliau panaudoja profesinei karjerai. Sėkmingai." Principas "išorė lemia viską" pateisinamas biologiškai: "Netiesa ir perdėjimas yra evoliucijos kasdienybė". "Nuslėpk gerai, ir viskas bus gerai – Apgaulės menas", – skelbia tos dienos antraštė. Kas laukia, kada bus pasakyta, jog su vaidyba ir apgaule balansuojama ant peilio ašmenų, veltui lauks.
Wrightas pradžioje minėtame Keiptauno kongrese akcentavo, kad Biblijoje dauguma perspėjimų dėl stabmeldystės yra skirta ne pagonims, o būtent Dievo tautai. Dėl to ir mums, krikščionims, derėtų kuo dažniau savęs paklausti, kokio vertybių mastelio mes patys laikomės? Ką ir kaip jau esame perėmę iš pasaulio? Paskui kokių stabų uodegas patys lakstome? Privalome būti realistai ir nepraleisti pro akis nekrikčioniškų principų įtakos ir Kristaus mokinystėje. Šia tema paskaitykime vieną istoriją iš Senojo Testamento apie tai, ką reiškia gyventi Dievo pašauktojo gyvenimą, kiek kainuoja Dievu sekti ir jam tarnauti; taip pat ir apie sėkmės stabus, kurie Dievo sugriaunami.
Ta istorija pasakoja apie nuostabias karjeros perspektyvas turėjusį Izaiją. "Amoco sūnus" priklausė VIII a. pr. Kr. jaunajam Jeruzalės elitui ir tikriausiai buvo giminingas karališkajai šeimai. Tačiau karaliaus Uzijo mirties metais Izaijo gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Izaijas netikėtai gauna nepaprastą viziją, kurioje pamato ir išgirsta į jį besikreipiantį patį Dievą; girdi "šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS" giedančius serafus (Iz 6, 3–4).
Pirmas dalykas, ką Izaijas pajunta staiga atsidūręs Dievo akivaizdoje, yra kaltė: "Vargas man, nes esu žuvęs! Aš ¬ žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos." Skaitant Izaijo knygą, visada kyla nuostaba, koks Izaijas buvo puikus žodžio meistras. Tačiau šis meistras Dievo akivaizdoje pasijunta kaltas būtent dėl to, kuo labiausiai galėjo didžiuotis – dėl savo žodžių. Dievas Izaijo atgailą priima ir per angelą žėruojančia žarija apvalo jo lūpas. Tai reiškia, panaikina kaltę. Po šios įžangos nuo 8 eilutės toliau pasakojama Izaijo pašaukimo istorija:
Tada išgirdau Viešpaties balsą: "Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?" O aš atsiliepiau: "Štai aš, siųsk mane!" 9 Jis tarė man: "Eik ir pasakyk šiai tautai: 'Vis girdėsite ir girdėsite, bet nesuprasite, vis matysite ir matysite, bet niekada nepažinsite!’ 10 Atbukink širdį šios tautos; jų ausys tokios kurčios, jų akys tokios aklos, jog jie negali pamatyti akimis nei išgirsti ausimis, nei suprasti širdimi, kad sugrįžtų ir būtų pagydyti." 11 "Kiek ilgai, Viešpatie?" –¬ paklausiau. Jis atsakė: "Kol miestai netaps griuvėsiais ir nebus ištuštėję, namai palikti be žmonių, ir kol žemė nevirs dykviete, 12 kol VIEŠPATS neišvarys žmonių toli toli, kol visas kraštas neliks tuščias ir negyvenamas. 13 Bet jei nors dešimtadalis dar jame lieka, jis grįš pas Dievą, nors ir bus nuniokotas kaip liepa ar ąžuolas, kurių kelmas lieka net nukirtus medį." Šventoji sėkla – jo kelmas.
Šioje dalyje Izaijas pašaukiamas būti Dievo pranašu. Nuo 8 eilutės pats Dievas kreipiasi į Izaiją, jie kalbasi kaip lygus su lygiu. Tai rodo, jog atgaila ir atleidimas taiso santykius, sukuria tiesioginę ir betarpišką bendrystę – angelo tarpininkavimo daugiau nebereikia. Dievas ieško tinkamo pasiuntinio, o Izaijas išsyk pasisiūlo juo tapti. Ypatinga tai, kad šiame kvietime nėra jokio sėkmės pažado. Dievas atvirai pasako, jog tauta nenorės klausyti. Žmonės užsisklęs, "kad jos širdis nesuprastų ir kad ji neatsiverstų ir nepasveiktų" (eil. 10). Izaijas priima ir tai, tik pasidomi, kiek tas neklusnumas truks: "Kiek ilgai, Viešpatie?"
Paskutinėse eilutėse išpranašaujama Izraelio tremtis. Praėjus šimtmečiui, po Šiaurės karalystės išsklaidymo, į Babilono vergovę išvaromi ir Pietų karalystės, Judo, gyventojai. Bet Izaijo pašaukimas baigiasi viltinga gaida: medis, kad ir bus nukirstas, paliks kelmą, iš kurio ataugs naujos atžalos. Dievo kelias su savo tauta bus tęsiamas. Mes dabar jau žinome, kaip vėliau ši pranašystė išsipildė (Izraelio grįžimas iš Babilono tremties ir t. t.).
Ši istorija mums pateikia septynis svarbius principus, kuriuos verta aptarti smulkiau.
Dievas turi teisę mus pašaukti tarnystei. Izaijas pats pasisiūlo Dievui tapti pasiuntiniu, nes jaučiasi labai dėkingas už kaltės atleidimą. Jis supranta, kad per atleidimo veiksmą, Dievas savotiškai įgavo teisę į jį. Be abejo, Dievas visą laiką turi teisę į visą savo kūriniją. Tačiau į tuos, kuriuos jis atperka, įgauna ypatingą teisę, o atpirktieji tampa ypatinga Dievo nuosavybės dalimi. Naujajame Testamente ne sykį sakoma, kad visi tikintieji yra Dievo nuosavybė (Ef 1, 14; Tit 2, 14; 1 Pt 2, 9), nes Kristus savo krauju mus "atpirko" Dievui (Apr 5, 9). O su savo nuosavybe savininkas, kaip žinoma, gali daryti, ką tik nori. Ši laisvė yra pagrindinis nuosavybės bruožas. Taigi, kadangi ir mes per tikėjimą esame tapę Dievo nuosavybe, tai jis turi teisę ir mus pašaukti bei siųsti kur tik panorėjęs. Bet iš Izaijo istorijos matome, kad Dievas nebūtinai visada dalija nediskutuotinus įsakymus, o kartais, kaip Izaijo, net prašo sutikti, ieško jo pritarimo.
Tačiau šiandien mūsų kultūroje toks Dievo pašaukimas ir tokia jo nuosavybės teisė yra iššūkis. nes visa aplinka bylote byloja: tu pats esi savo gyvenimo vairininkas, pats savęs savininkas. Tavo sėkmė – vien tavo rankose. Kad ir dailiai skambanti, bet ši žinia, deja, yra blogoji. Nes geroji skamba būtent priešingai: mūsų "vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant", yra ta, "kad aš su kūnu ir siela, gyvenant ir mirštant ne pats sau priklausau, bet esu mano ištikimojo Išganytojo nuosavybė, kurs savo brangiu krauju visas mano nuodėmes tobulai apmokėjo bei išvadavo mane iš visos velnio galybės..." (iš Heidelbergo katekizmo pirmojo klausimo).
Dievas tarnystei pašaukia kiekvieną krikščionį. Senajame Testamente skaitome, kaip Dievas vis pašaukdavo kokį pranašą, kad šis perduotų žmonės tam tikrą žinią. Naujajame Testamente Izaijo žodžius "Štai aš, siųsk mane!" yra kviečiamas tarti kiekvienas tikintysis. Nes visi krikščionys yra Kristaus pašauktieji (Jn 20, 21). Kristaus raginimas "eikite" iš Mt 28, 19–20 skirtas kiekvienam jo sekėjui. Visi "[Dievo] nuosavos tautos" (1 Pt 2, 9, Jurėno vert.) nariai kviečiami skelbti Dievo "šlovingus darbus" savo gyvenimu (1 Pt 2, 12) ir žodžiais (1 Pt 3, 15). Visi tikintieji yra pašaukti į tarnybą Dievo karalystėje ir visi yra Dievui naudingi – nesvarbu, ar tarnavimu bažnyčioje, ar darbu profesinėje veikloje, ar veikla gimtinėje, ar kitame krašte.
Dievas panaudoja nenaudingąjį. Jaunajam izraelitui Izaijui buvo suteikta proga suprasti, kad jo puikieji iškalbos gebėjimai Dievo akyse nieko nereiškia. Kad jis, elito atstovas, Dievo akivaizdoje gali pragaišti su visomis savo dovanomis. Bet po atgailos ir atsivertimo, Izaijas iš karto tampa Dievui naudingas. Šventasis visatos Viešpats, kuriam savaime jokios pagalbos nereikia, kuris visas užduotis gali atlikti pats vienas, paskelbia: turiu laisvą darbo vietą! Kas ją užims? Kas nori man padėti? Tas, kuris prieš Dievą nusižemina ir priima jo pagalbą. Tam bus suteikta privilegija užimti tarnybą Dievo namuose.
Dievas apkurtina ausis ir apakina akis. "Sukietink širdį šitos tautos, apkurtink jos ausis ir aptemdyk akis..." (Burbulio vert.). Atrodo, kad Dievas tam tikra prasme tikrai nori, jog tie žmonės neatsiverstų. Čia vartojamas vaizdingas žodis "užkietinti", kuris Biblijoje sutinkamas gana dažnai (akivaizdžiausiai istorijoje apie Izraelio išėjimą iš Egipto ir faraono užkietintą širdį). Biblija stebėtinai aiškiai pasako, kad Dievas, būdamas visiškai suverenus, kartais gali imti ir nuspręsti nuo kai kurių žmonių tiesą paslėpti, kad jie netikėtų (Iš 4, 21; Įst 2, 30; 29, 3; Iz 29, 9–10; 63, 16–17; 1 Sam 2, 25; 2 Sam 24, 1; Mt 13, 11–15; 11, 25–27; Jn 12, 38–40; Apd 28, 25–27; Rom 9, 17; 11, 7; 2 Kor 3, 14; Jud 4).
Šis faktas mums, krikščionims, yra yptingai kietas riešutėlis, juolab kad išimčių čia nedaro ir Jėzus. Mt 13, 14–15, aiškindamas savo palyginimų prasmę, cituoja būtent Iz 6, 9–10. Ir Jėzus vadina savo tautą užkietėjusia, nes iš tiesų ne visi žydai atsivertė. Bet tai taip pat nereiškia, kad nė vienam neskirta atsiversti. Dalis atsivertė, ir net ištisos minios pakluso Evangelijai. Paulius šį klausimą aptaria Rom 9–11. Nepaisant nereginčių savo tautos akių, Dievas jos neatmetė (11, 2); nuo Pauliaus iki šių dienų tebesirenka "likutis" (11, 5) prie Dievo; ir ateis diena, kai "bus išgelbėtas visas Izraelis" (11, 26).
Izaijo istorijoje Dievas tik patvirtina tai, apie kalba visa Biblija: Dievas suvereniai valdo visą žmonijos istoriją, taip pat ir atskiro asmens likimą. Šiais laikais, kai akcentuojama mūsų laisvė ir mūsų suverenumas valdyti savo gyvenimą, didelė dauguma be abejo, atmeta tokį teiginį. Kai žmogaus laisvė tvarkytis pačiam savo gyvenimą rašoma iš didžiosios raidės, ši idėja sukelia ne nuolankumą, o tik pasipiktinimą. Ir iš tikrųjų pagarbios baimės šiurpulys dabar turėtų nueiti per mūsų nugaras.
Bet toks Dievo suverenumas turi ir teigiamą pusę. Jis buvo, yra ir amžinai bus šio pasaulio Valdovas. Vadinasi jo rankose buvo ir mūsų išganymas, bus mūsų vaikų ir anūkų. Nuo Dievo valios priklauso, kas bus išganytas, o kas ne, nes jis vienas kuria išganymą ir jį žmogui garantuoja. Paulius Rom 9, 14–16 primena:
"Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro?! Nieku būdu! 15 Jis Mozei sako: Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti. [Iš 33,19] 16 Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčiojo Dievo."
Nepaisant toli gražu ne rožinės perspektyvos, Izaijui buvo liepta skelbti. Tas pats galioja ir mums. Mes privalome Evangeliją skelbti visiems – nežiūrėdami į klausytojų reakcijas ir nekreipdami dėmesio į perspektyvas. Juk mes nežinome, kas bus; mums neduota atskirti Dievo išrinktųjų pasigailėjimui ir kietaširdžių. Kiekvienas Saulius kada nors gali tapti Pauliumi. Tereikia ‚tik', kad Dievas jam aklas akis atvertų. Mes niekaip nesame priversti trūks plyš siekti kuo daugiau žmonių atversti į tikėjimą. Eiti iš proto, jei minios neplūsta į bažnyčias ir neprasideda tikėjimo pabudimas. Ne tokia mūsų užduotis. Mūsų užduotis, kuo aiškiau, suprantamiau ir įtikinamiau sklelbti Evangeliją. Ir vis melstis: atverk, Dieve, žmonių aklas akis ir kurčias ausis!
Dievas pašaukia nesėkmingai tarnystei. Galima būtų pagalvoti, kad su šitokiu jaunu ir perspektyviu lyderiu kaip Izaijas Dievas planuoja atlikti didžius darbus – bent šiokia tokia atgailos ir įtikėjimo bangelė tikrai turėtų nuvilnyti. Nieko panašaus! Jaunojo lyderio pažeminimas kaltės išpažinimu nesibaigia ir pratęsiamas toliau. Dievas suteikia Izaijui galimybę pajusti, kad Jo žinia nesukels jokio didžio dvasinio pabudimo. Žmonės kaip iki šiol nesiklausė, taip nesiklausys ir toliau. Tikėtina, kad Izaijui tai buvę labai sunku priimti, nes jis juk visai ne to norėjo savo tautai. Dėl to ir nuskamba pasitikslinantis klausimas: kiek ilgai visa tai turės trukti?
Lieti prakaitą be jokios pasisekimo vilties – šiandien tai nuskambėtų kaip lygių neturinti provokacija. Mes juk sėkmę esame šitaip įsimylėję! Net dvasinėje ir bažnytinėje srityje. Jeigu bažnyčia auga, vadinasi, Dievas, be abejonės, ją laimina; labai perkama knyga, vadinasi, joje išdėstyta ypatingai Dievo Dvasios paliesta teologija. Tarnavimas Dievo karalystėje yra žymiai per daug orientuotas į sekuliarius sėkmės kriterijus. Dėl to iš visų kraštų tik ir girdisi receptas: daryk tai, ko Dievas nori, ir jis tikrai tave laimins bei dovanos pasisekimą.
Viename straipsnyje (apie Jozuės 23) ir bestselerių autorius Rickas Warrenas rašo: "Būtent todėl tau nesiseka, kai dažnai imi daryti tai, ką pats norėtum daryti, o ne tai, ką Dievas norėtų, kad darytum. Dievas užtikrina [!] sėkmę, kai darai tai, dėl ko buvai paleistas į žemę." Be abejo, tiesa, kad nevykdydami aiškios Dievo valios ir jai nepaklusdami, galime patirti daug problemų; kad iš esmės yra gerai ir naudinga laikytis Dievo principų ir tvarkos. Bet ar tikrai Dievas užtikrina sėkmę visiems krikščionims, kurie jam paklūsta? Deja, Biblijoje jokių sėkmės ir palaimos garantijų aš nerandu.
O kokių garantijų galima rasti? Kad būsime persekiojami (2 Tim 3, 12), kad patirsime pasipriešinimą, neapykantą, pajuoką; kad į dangiškąją Dievo karalystę eisime "per daugelį vargų" (Apd 14, 22). Kalvinas, visai kitaip negu šiandienos sėkmės apaštalai, dar priduria: "Ką Viešpats priėmė būti savo vaiku ir suteikė garbę būti tarp savųjų, tas privalo nusiteikti sunkiam, varginančiam, neramiam gyvenimui, pripildytam net daugybės įvairių negandų." (Inst. III,8,1)
Žinoma, labai gerai, kai mes visas savo sėkmes ir nesėkmes pasityrinėjame ir įvertiname kritiškai ir neskubotai. Nes būtent kai kada nepasiseka dėl mūsų pačių klaidų, neišmanymo ar paprasčiausio tingumo. To vengdami, galbūt nepatirtume nesėkmių. Bet gali būti, kad ir pats Dievas sėkmei mūsų nepašaukė – gal trumpam, o gal net visam gyvenimui. Nes nesėkmę mes suprantame savaip, iš savo perspektyvos, dėl to ji visada liks reliatyvi. Izaiją, ilgalaikėje perspektyvoje, galėtume laikyti sėkmingu Dievo tarnu, nes jo knyga, štai, skaitoma ir šiandien, po pustrečio tūkstančio metų, milijonų žmonių ir su didžia nauda. Ir tikriausiai esame girdėję pasakojimų ir apie misionierius, kuriems per visą tarnystę nebuvo duota nepamatyti savo darbo vaisių, kurie išaugo tik vėliau, kitoje kartoje ar dar po to. Tad tai, ką jie galėjo palaikyti nesėkme, Dievo suvereniame plane buvo sėkmė ir palaiminimas.
Dievas pašaukia ištikimai tarnystei. Dievas mums gali padovanoti gerų darbo vaisių, sėkmės ir palaiminimo. Bet mūsų tarnystę jis vertins ne pagal sėkmę, o pagal ištikimybę ir atsidavimą. Pagal šiuos kriterijus jis įvertins ir visą mūsų krikščioniškumą. Mes esame pašaukti paklusti ir vykdyti jo aiškius bei vienareikšmiškus įsakymus, nežiūrėdami galimų padarinių ateityje. Esame pašaukti dirbti tuos darbus, kurie guli prie kojų – ne daugiau ir ne mažiau. Tai galioja ne tik tarnavimui bažnyčioje. Dėl to labai svarbu paklausti: ko Dievas tikrai iš mūsų reikalauja? Ir ko reikalauja mūsų kultūra? Dievas nereikalauja, kad aš kaip tėvas iš savo vaiko padaryčiau mokslų genijų ar pavyzdinį misionierių. Jeigu vaikas sėkmingai baigs universitetą ir įsitvirtins gerame darbe, nebūtinai reikš, kad aš kaip tėvas buvau vaiko auklėjime ištikimas Dievui.
Žemiškasis santuokos idealas liepia, kad vyras ir žmona visą gyvenimą harmoningai sutartų ir meilės jausmai niekada nedingtų – saulė šviečia nuolat. Jeigu vis dėlto harmonija dingsta, lekiama prie kito partnerio. Ir taip be galo, nes žmogus ne tokiam idealui yra pašauktas. Dievas mus šaukia siekti santuokinės ištikimybės ir aktyviai mylėti. Jei tai sėkmingai pavyksta ir gyvename santuokoje ypatingai laimingai – tai didžiulė Dievo dovana. Tikintis žmogus neturėtų laidoti savo gyvenimo, jeigu nesiseka susirasti vaisingos tarnystės bažnyčioje, gauti gerai užmokamo darbo, pasiekti karjeros, pasigirti kasmetinėmis atostogomis užsienyje, nuosavu namu ar bent jau mašina, kuri nesugenda per lietų skubant į darbą. Mes nesame pašaukti sėkmės maksimumui, dėl to turėtume išmokti ir įprasti džiaugtis ir ne tokiu geru gyvenimu, kaip nustato pasaulis. Pranašas Michėjas 6, 8 sako: "Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja Viešpats: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu."
Dievas suteikia viltį. Kaip tokią tarnybą, kokia buvo patikėta Izaijui, ištverti? Ar paprastam žmogui tai pakeliama ir įmanoma? Ar nesugniuždys nuolatinis klausimas "Viešpatie, kaip ilgai?" Pasakojimas apie Izaijo pašaukimą, matyt, ne atsitiktinai užbaigiamas viltinga gaida: medžiai bus nukirsti, bet iš kelmų išaugs naujos šakos. Šią viltį teikia Dievas, nes jis pats yra toji viltis. Netikinčio žmogaus viltis yra ribota: "Nedoro žmogaus viltys pražūva su mirtimi" (Pat 11, 7). Tikinčiojo viltis remiasi tikėjimu gyvuoju Dievu ir pasitikėjimu, kad jis viską įvykdys, ką yra pažadėjęs.
Babilono tremtyje Izraelio tauta kadaise skundėsi: "Mano kelias paslėptas nuo Viešpaties, mano Dievas į mano teises nekreipia dėmesio" (Iz 40, 27). Iš tikrųjų šventas ir suverenus Dievas kartais leidžia įvykti neteisybei, kad joje išsiugdytume naudingų dalykų: neprarasti vilties ir pasitikėjimo savo Dievu. Kad nepasinertume į šiapusinės, žemiškosios sėkmės ir savo galybės kerus, nes "didžiūnus jis paverčia nieku, o žemės valdovus – tuščiu burbulu. Jie vos pasėti, jų kamienai vos žemėn įleido šaknis; jis kvėpteli ant jų, ir jis nudžiūva; viesulas juos nuneš kaip šapus" (Iz 40, 24) – tai radikalus žemiškos sėkmės sampratos dekonstravimas!
Krikščioniškoji viltis siekia toli, anapus mirties ribų, tai "amžinojo gyvenimo viltis" (Tit 1,2). Ji neduoda garantijų sėkmei šioje žemėje, bet užtikrina, kaip Iz 40,12s, jog šios visatos kūrėjas ir istorijos Viešpats išves savo ištikimąjį tarną per visus sunkumus. Dėl to izraelitams Babilone, o kartu ir mums šiandien jis paguodžiamai taria:
"Nagi, ar nežinai, ar nesi girdėjęs? VIEŠPATS – amžinasis Dievas, visų žemės šalių kūrėjas. Jis nepailsta, nepavargsta; jo išmintis neištiriama. 29 Nuvargusiam jis duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį. 30 Net jaunuoliai pailsta ir pavargsta, vaikinai klupte klumpa, 31 bet tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU, atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais, ir nepavargs bėgdami, nepails eidami."
