Santuoka, seksas ir celibatas
Biblija, Dievo užrašytasis žodis – ne filosofinis traktatas ir ne knyga su septyniais užraktais. Biblija mums duota suteikti žinių ir praktinę naudą. O visų pirmiausiai – paskelbti apie išgelbėjimą. Iš jos sužinome apie mūsų "vienintelę paguodą gyvenant ir mirštant" (Heidelbergo katekizmas, 1). Biblija yra labai praktiška knyga, kurioje aptariamos visos mūsų gyvenimo sritys: verslas ir politika, muzika ir menai, švietimas ir auklėjimas, taip pat santuoka ir skyrybos. Joje pateikiami visi reikalingi Dievo žodžiai ir nurodymai, kad galėtume, būdami tikintys žmonės, gyventi šiame pasaulyje ir viltis dangiškojo.
Dievo nurodymai mums dar ir dėl to labai reikalingi, kad tikėjimo gyvenime nuolat tenka grumtis su įvairiomis problemomis. Biblijos pavyzdžiai padeda jas perprasti ir įveikti. Pirmosios krikščionių bendruomenės taip pat susidūrė su daugybe iššūkių, kadangi nepasitraukė iš pasaulio, o liko gyventi savo miestuose. Kaip, pavyzdžiui, tikintieji Korinte.
Korinte, Graikijos mieste, apaštalas Paulius įkūrė krikščionių bendruomenę savo antrosios misijinės kelionės metu. Korintas buvo vienas iš Romos imperijos prekybos centrų, kuriam priklausė maždaug pusė milijono gyventojų. Didelis šurmulys, religijų įvairovė ir daug amoralumo – miestas, buvęs panašus į šių laikų Niujorką. Ką tik įkurtoje bendruomenėje atsirado visa aibė problemų: susiskaldymai, teisiniai ginčai, lyčių konfliktai. Su savo klausimais korintiečiai kreipdavosi į apaštalą Paulių. Pirmojo laiško šeštame skyriuje Paulius juos įspėja dėl ištvirkavimo. Septintame pereina prie santuokos, celibato ir seksualumo klausimų.
"1Atsakau į jūsų laišką. Gerai daro vyras, neliesdamas moters. 2 Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą. 3 Tegul vyras atlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui. 4 Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona. 5 Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę, kad atsidėtumėte maldai, paskui vėl sueikite draugėn, kad šėtonas negundytų jūsų nesusilaikymu. 6 Žinoma, aš tai sakau leisdamas, o ne įsakydamas. 7 Aš norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie kaip aš. Bet kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią."
Viengungystė – dovana išrinktiesiems
Nelengva interpretuoti Pirmąjį laišką korintiečiams, nes jis beveik visas vien tik proginis. Jame Paulius atsako į korintiečių klausimus bei laišką, kuris, deja, neišliko. Aptaria labai konkrečias problemas, apie kurias mes spręsti galime tik iš Pauliaus atsakymų. Santuokos bei seksualumo temų jis irgi neaptaria nei plačiau, nei sistemiškiau, ne viską išdėsto ir nuodugniai. Dėl to visas Laiško eilutes bei konkrečias Pauliaus mintis būtina aiškintis bendrame Biblijos kontekste.
Gerai neturėti lytinių santykių su moterimi – tokia pirmos eilutės teiginio (neliesti moters) prasmė. Ar tai reiškia, kad geriau išvis nevesti, negyventi santuokoje? Ar Paulius tuo nori pasakyti, kad santuoka blogai, nerekomenduotina, vengtina?
Šiandien dauguma Biblijos vertėjų bei teologų mano, kad šiame sakinyje Paulius cituoja korintiečių laiško mintį, o ne teikia savo poziciją (dėl to sakinį įrašo į kabutes). Kadangi mieste buvo daug ištvirkavimo ir net kai kurie krikščionys lankėsi pas prostitutes (6, 16), dalis bendruomenės narių sugalvojo radikalų sprendimą. Jeigu seksas sukelia tiek daug problemų, tada belieka vienintelis kelias – jokio sekso! Tokiu atveju tikinčiam žmogui geriau gyventi be lytinių santykių, t. y. celibate. Taigi korintiečių klausimas Pauliui galbūt galėjęs būti šitaip suformuluotas: "Ar nebūtų geriau visiems likti nevedusiems? Tai išsispręstų daug problemų?!"
Nuo antros eilutės aišku, kad Paulius neigia šią idėją ("tačiau"!); jis atmeta viengungystę kaip idealą, tuo pačiu atmesdamas ir privalomą celibatą. Bet septinta ir aštunta eilutės (vėliau 26 ir 37–38 eil.) rodo, kad likti nevedusiam yra visai nebloga galimybė. Jis išreiškia norą, "kad visi žmonės būtų tokie kaip aš" – nevedę. Spėjama, kad Paulius, būdamas jaunas (čia jam apie penkiasdešimt), buvo vedęs, nes jis pats save ne kartą apibūdina kaip pavyzdinį žydą. Pirmame amžiuje pavyzdiniai žydai tikrai buvo vedę. Pauliaus žmona laiško rašymo metu galėjo būti arba mirusi, arba palikusi jį dėl atsivertimo į Kristų (žr. 1 Kor 7, 15!).
Niekas neprivalo vesti, kaip ir niekam nedraudžiama tuoktis. Santuoka yra geras dalykas, nes įsteigta Dievo, tačiau nėra privaloma. Paulius tvirtina, kad ir santuoka, ir viengungystė yra "Dievo dovana" (7 eil.). Galimybę likti nevedusiam "dėl dangaus karalystės" mini ir Jėzus Mt 19, 12.
Apie viengungiško gyvenimo privalumus Paulius kalba ir vėliau tame pačiame skyriuje (7, 32–34): "Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs." Nevedęs bažnyčios ganytojas ar tarnautojas tiesiog turi daugiau laiko išgyventi savo pašaukimą; šeimos reikalai ir rūpesčiai neriboja jo veiklos. Ryškus to pavyzdys buvo viengungis teologas Johnas Stottas, kuris viename interviu yra pasakęs: "Niekada nebūčiau tiek apkeliavęs ar parašęs tiek knygų, jeigu būčiau turėjęs rūpintis žmona ir šeima" ("Prizmė" 97/4).
Vis dėlto Naujasis Testamentas nei iš dvasininkų, nei iš tarnautojų viengungystės nereikalauja. Tikriausiai visi apaštalai – išskyrus Paulių – buvo vedę ir turėjo teisę į santuoką (1 Kor 9, 5); pirmųjų bažnyčių vyresnieji, t. y. pastoriai taip pat dažniausiai turėjo žmonas (1 Tim 3, 2.12). Vedę dvasininkai turi mažiau laiko savo darbui, bet jie turi savo žmonų ir šeimos paramą, palaikymą, gali būti geresniu pavyzdžiu savo bendruomenės nariams, nes dauguma jų taip pat gyvena santuokoje. Vedusiems lengviau įsijausti į parapijiečių problemas.
Reformatų Antrasis šveicariškasis išpažinimas apie celibate gyvenančius rašo: "Tegu savuoju pašaukimu tarnauja Dievui, kol jaučiasi esą apdovanoti ta dieviškąja malone, ir tegu nesididžiuoja prieš kitus... Jie labiau sugeba rūpintis dieviškais dalykais, negu tie, kuriuos atitraukia asmeniški šeimyniniai rūpesčiai." Bet būtent: šią "Dangaus dovaną" pirmiau reikia turėti! O ją turi tik tie, kurie "širdimi, arba visa siela, yra tyri bei susilaikantys, nedeginami kankinančių aistrų" (XXIX,1). Jeigu žmogus aiškiai jaučia, kad jam labai sunku gyventi vienam, tada gali būti tikras, jog viengungystės dovanos neturi. J. Kalvinas taip pat įspėja, kad skaistumas yra ypatinga ir reta dovana; "tegul niekas nesirenka celibato, išskyrus tą, kuris tikrai sugeba gyventi be žmonos" (Inst. II,8,43).
Mūsų laikais atsirado fenomenas, kurio antikoje nebuvo: nesavanoriškaviengungystė. Paulius devintoje eilutėje rašo apie nesusituokusius žmones: "Jei negali susilaikyti [nuo lytinių santykių], tegul tuokiasi." Daug kas šiandien sakytų: "Taip, negaliu susilaikyti, bet nerandu sutuoktinio." Žmonės nori vesti ar ištekėti, bet neranda sau tinkamo partnerio. Neturėdami minėtos viengungystės dovanos ir nerasdami partnerio, daugiau ar mažiau kenčia.
Viena to priežasčių, kad šiandien iš santuokos ir sutuoktinių reikalaujama labai daug. Dažnai pernelyg daug. Norima, kad meilė ir partneris būtų kuo tobulesni, tačiau tokių, deja, pasitaiko retai. Tokiais atvejais patartina kelti realistiškesnius reikalavimus. Taip pat nereiktų su tuoktuvėmis ir per ilgai uždelsti, kadangi metams bėgant darosi vis sunkiau derinti savo gyvenimą su kito. Bažnyčiose bendruomenės turėtų padėti jauniems parapijiečiams spręsti šiuos sudėtingus klausimus ir pateikti kriterijus, pagal kuriuos tikintysis galėtų išsirinkti tinkamą partnerį. Taip pat labai svarbu santuokos ir šeimos neidealizuoti. Jos abi niekada nebus ramybės uostas, nes labiau primins atvirą jūrą, kur ugdoma atsakomybė, kur mokomasi ir, deja, kovojama.
Šiuo metu itin madinga tampa egoistiškoji viengungystė: likti vienam daug kam darosi labai patrauklu, nes gyventi be įsipareigojimų šeimai yra tiesiog lengviau. Galima daryti bet ką, nereikia niekam nuolaidžiauti ir aukotis. Santuoka visų pirma susijusi su atsakomybe, o jos mūsų laikais dažnas vis labiau vengia.
Bažnyčioje egoistiškus viengungius būtina įspėti ir paraginti nevengti atsakomybės. Tiems, kurie nuoširdžiai partnerio ieško, bet neranda, reikia pagelbėti; tų, kurie neturi problemų gyvendami vieni, galime paklausti, ar jie nesutiktų daugiau laiko paskirti bažnyčios patarnavimams.
Santuokos esmė
Antroje eilutėje Paulius mini ištvirkavimą, gr. porneia, iš kurio kilęs mūsų žodis pornografija. Ištvirkavimu Biblijoje laikomi visi lytiniai santykiai už santuokos ribų: sekso paslaugų pirkimas, svetimavimas (turėti kito žmogaus sutuoktinį), ikivedybiniai lytiniai santykiai, meilė keliems partneriams vienu metu, taip pat incestas bei pedofilija.
Paulius pabrėžia biblinį principą, kuris skelbia, kad seksualumo vieta yra vien santuokoje. Jis aiškiai leidžia suprasti, kad kiekvienas gali turėti tik vieną partnerį ir su juo ar ja lytiškai santykiauti. "Santuoka yra sąjunga tarp vieno vyro ir vienos moters. Neteisėta nei vyrui turėti daugiau kaip vieną žmoną, nei moteriai turėti daugiau kaip vieną vyrą tuo pačiu metu", rašoma Vestminsterio tikėjimo išpažinime(XXIV,1).
Ar santuokos pagrindinis tikslas – išvengti ištvirkavimo? Iš pirmo žvilgsnio antrąją eilutę būtų galima suprasti ir taip. Tačiau tai būtų neteisingas supratimas. Santuoka įsteigta žmonijos pradžioje. "Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką", sako Dievas Pr 2, 18. Santuokos esmė yra vyro ir žmonos bendrystė – tarpusavio meilė ir pagalba, rūpinimasis vienas kito gerove, džiaugsmas vienas kitu ir t. t. Seksualumas yra tik viena tos puokštės sudedamųjų dalių. Pr 2, 24 prašyta, kad "jie [vyras ir žmona] taps vienu kūnu", t. y. turės lytinių santykių, o jų vaisius – vaikai. Pats Dievas žmonėms įsako: "Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!" (Pr 1, 28) Pagal šį principą kiekviena santuoka turi būti atvira vaikams.
Vestminsterio išpažinimas santuokos tikslus sustato labai gera eilės tvarka: "Santuoka buvo sumanyta tam, kad vyras ir žmona padėtų vienas kitam; kad per teisėtus palikuonis daugintųsi žmonija, o per šventą sėklą – Bažnyčia; ir kad būtų išvengta netyrumo" (XXIV,2). Pirma – bendrystė ir pagalba, paskui – vaikų gimimas, trečia – nuodėmės vengimas. Todėl ir santuoka be vaikų (jeigu sutuoktiniai negali jų susilaukti) ir santuoka be sekso (pvz., dėl neįgalumo) yra ir turi būti laikoma tikra santuoka.
Santuoka yra teigiamas ir absoliučiai natūralus dalykas, nes žmogus "taip sukurtas, kad ne vienas gyventų, o kito žmogaus pagalbos ieškotų", kaip teigia Kalvinas (Inst. II,8,41). Priklausomybė nuo kito žmogaus yra geras dalykas ir abiems pusėms suteikia džiaugsmo. Biblija mus ragina: "Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli, per visas savo trapaus gyvenimo dienas" (Mok 9, 9); "džiaukis savo jaunystės žmona" (Pat 5, 19).
Reformacijos metu šis Biblijos mokymas buvo iš naujo atrastas ir akcentuotas. Reformatoriai suprato ir pabrėžė, kad celibatas nėra dvasiškai aukštesnis gyvenimo būdas, todėl patys vedė ir pažino santuokos bei šeimos gyvenimo tikrovę.
Liuteriui jau net mintinai buvo žinomi daugelio parapijiečių padūsavimai: "Tai vaiką pasupk, tai vystyklus išskalbk, tai lovą paklok ir visą smarvę iškentėk, paskui dar nuramink verksmus ir pagydyk ligas, o po viso šito dar ir savo moteriške pasirūpink, sužiūrėk, kad būtų maisto ir darbo – čia rūpinkis, ten rūpinkis, čia dirbk, ten dirbk, čia kentėk ir dar šitą pakęsk, o po to ir visa kita, ko santuokinis gyvenimas sunkumu ir vargais atseikėja." Santuoka – ne tik džiaugsmas, bet kartu ir vargas, po nuopuolio kartais net ir labai didelis vargas. Vis dėlto santuokos niekinti negalima, nes būtent tie kasdieniniai vargai yra "išpuošti Dievo pagalba tarsi gryniausiu auksu ir brangakmeniais", sako Liuteris. Nes Dievui "taip patinka ir jis mus tam sukūrė" (Apie santuokinį gyvenimą, 1522).
Sutuoktinių pareigos
Laiško korintiečiams tekste Paulius kalba susituokusiems žmonėms. Nuo trečios eilutės jis iš esmės teigia, kad ilgesnis skaistumas santuokoje neįmanomas: jeigu esate susituokę, tada ir gyvenkite kaip sutuoktiniai – turėkite reguliarius lytinius santykius. Nes tam santuoka ir sukurta. Apaštalas ne vien tik pataria, bet ir mini "pareigą" kitam: sutuoktiniai vienas kitam skolingi lytinius malonumus. Galime netgi pasakyti ir dar daugiau, kad Paulius čia įsako sutuoktinius užsiimti seksu. Iš to matome, kad Biblija toli gražu nėra drovumo buveinė.
Apaštalas teigia, kad žmona ir vyras "neturi valios savo kūnui" (4 eil.). Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti baisokai. Tačiau Paulius čia nori tik paraginti, kad kiekvienas siektų ne savo naudos, o atsižvelgtų į partnerio reikmes – tame tarpe ir seksualines. Vyras ir žmona ne kas sau atskirai sprendžia, ką daryti su savo kūnu, kadangi susituokę jie tapo "vienu kūnu", kaip parašyta Pr 2, 24. Santuokoje asmenybės nedingsta, sutuoktiniai nepraranda savo individualumo. Bet dėl santuokos atsiranda naujas vienetas. Vyras "glausis prie žmonos"; Burbulis verčia "susijungs" – jis "prisiklijuos" prie jos. Todėl santuokos bruožas yra bendrumas: bendras gyvenimas, bendras ūkis, bendri vaikai, bendros laimės ir bėdos ir – jeigu galime rinktis – bendras tikėjimas.
Biblija kai kur santuoką vadina sandora (pvz., Mal 2,14). Kiekviena sandora sudaroma priesaika – taip ir santuoka. Priesaika yra žymiai rimtesnis pažadas negu susitarimas "likti kartu, kol..." Sandora visada suteikia privilegijas ir teises, bet taip pat yra susijusi su pareigomis ir prievolėmis – santuokoje visų pirma svarbu ištikimybė, bet, kaip skaitėme, taip pat ir lytiniai santykiai.
Po nuopuolio suvokti, kad kitas žmogus, nors ir labai artimas, turi kažkokią teisę į mane, yra nelengva. Bet tikinčiojo neturėtų stebinti faktas, kad jis nėra savo gyvenimo šeimininkas. Heidelbergo katekizmas pirmame atsakyme teigiama, kad "ne pats sau priklausau, bet esu savo ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė". Katekizme įrodanti eilutė yra iš 1 Kor 6, 19 apie mumyse gyvenančią Šventąją Dvasią. Dvasia yra tarsi okupantė, užėmusi mus ir dėl to "jūs nebepriklausote patys sau".
Žinoma, sutuoktiniai jokiu būdu negali vienas kito nei okuopuoti, nei gvieštis valdyti tartum Dievas. Priklausomybė Dievui yra kitokia negu priklausomybė žmogui. Vis dėlto Liuteris buvo teisus veikalo Apie krikščionio laisvę pradžioje pabrėždamas, kad "krikščionis yra visų paklusnus tarnas ir pavaldus kiekvienam". Nes, reikalui esant, savo artimą būtina labiau mylėti negu save.
Meilė artimui yra įsakyta Dievo. Todėl atsižvelgti į partnerio reikmes – tai įgyvendinti meilės įsakymą praktiškai. Kai galvojame apie šį įsakymą, pirmiausiai ateina mintys apie vargšus, socialinį darbą ir t. t. Bet pagrindinis meilės artimui laukas yra santuoka ir šeima! Pats artimiausias artimas yra sutuoktinis. Šeima yra ta vieta, kurioje viskas prasideda; visų pirma čia reikia nugalėti pikta gerumu (Rom 12, 21), visų pirma čia turime paklusti įsakymui iš 1 Kor 10, 24: "Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam."
Trečioje ir ketvirtoje mūsų skaitomo teksto eilutėse Paulius pabrėžia abipusiškumą. Paliepimas atsižvelgti į sutuoktinio interesus galioja ir vyrui, ir žmonai. Vyras nėra viršininkas, kuris viską sprendžia vienas. Taip parašyta Korane, islamo šventraštyje, kuris vyrui suteikia teisę bet kada ateiti "į savo lauką" ir išbarstyti sėklas (t. y. sueiti su žmona! Sura 2,223). Naujajame Testamente vyras yra moters "galva" (1 Kor 11, 3 ir kt.), bet tai tikrai nereiškia, kad visada vyro interesai privalo paimti viršų; arba kad moteris turi visada patenkinti vyrą. Netgi atvirkščiai! "Galva" reiškia didesnę vyro atsakomybę, ir apie šią rašo Paulius Ef 5, 25: "Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią"; "vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus" (5, 28).
Kaip matome, visiškam skaistumui santuokoje nėra vietos. Bet Paulius nenori atmesti ir galimybės tartis. Penktoje eilutėje sakoma, kad "kuriam laikui sutarę" galite lytiškai nesantykiauti. Svarbus žodis šioje eilutė yra "su(si)tarti". Būtina kartu priimti sprendimus, kurie susiję su partneriu. Sutuoktinių meilės abipusiškumas yra svarbi visos Bibljos tema (žr., pvz., visą Giesmių giesmę Senajame Testamente).
Įdomu ir tai, kad santuokinio gyvenimo Paulius per daug griežtai nereguliuoja. Jis tik patarinėja ir nurodo pagrindines gaires. Jis palieka laisvę korintiečiams nuspręsti patiems ir susitarti – atsižvelgiant į asmenybes, amžių, papročius ir t. t. Seksualumas vertinamas teigiamai, nes pertrauką maldai Paulius ne įsako daryti, o tik leidžia.
Sutuoktinių priešas
Santuoka yra gera Dievo tvarka ir seniausia mūsų labui Jo įsteigta institucija. Ji yra visuomenės ir bažnyčios gyvenimo pagrindas, erdvė seksualumui ir vaikų auginimui. Viengungystė yra galimybė, bet kaip dovana ji labiau išimtis negu taisyklė. Jeigu jauni žmonės klausia, ką daryti gyvenime, ko Dievas iš manęs nori, koks mano pašaukimas, bendras atsakymas gana paprastas: ieškokis partnerio gyvenimui santuokoje! Liuteris Didžiajame katekizme rašo, kad jaunimas turi būti "ugdomas norėti santuokos ir kad žinotų, jog ji palaiminga ir maloni Dievui".
Statistiniai duomenys rodo, kad lietuviai santuokos vis dar nori, nes pagal sutuoktuvių skaičių per metus pirmauja Europos sąjungoje! Tačiau – šalia rusų ir baltarusių – pirmi ir žengia skirtis. Vienas dalykas santuoką sudaryti, kitas – joje išlikti. Skyrybos yra ne vien tik "pasaulio" problema, bet ir visos krikščionijos, bažnyčių. Dėl svetimavimo ir neištikimybės Lietuva jau neteko nemažai evangelinių bažnyčių lyderių.
Mūsų tekstas neatsitiktiniai mini šėtoną (5 eil.). Kitas jo pavadinimas yra velnias –"riaumojantis liūtas", kuris tyko "ką praryti" (1 Pt 5, 8). "Ypatinga ir didelė malonė, kai žmonės susituokę gyvena santarvėje. Šitai baisiai nepatinka velniui", rašo Liuteris Užstalės pokalbiuose. Dėl to santuoka yra šėtono ypač puolama.
Penkta eilutė taip pat kalba apie maldą. Ji, ko gero, yra pagrindinė priemonė atremti šėtono pagundymams ir puolimams. Sutuoktiniai raginami melstis už vienas kitą – čia matome ir kokia privilegija abiems būti vieno tikėjimo. Taip pat nepamirškime bažnyčiose būtinos ir visos bendruomenės maldos už poras, kurios santuokoje grumiasi su iššūkiais – pasimelskime už jų bendrą gyvenimą, jų tikėjimą ir jų vaikų auklėjimą. Taip pat maldoje turime palaikyti ir tuos, kurie ieško partnerio arba neteko savo sutuoktinio. Visiems mums reikalinga bendra parama ir ji yra vienas iš reikšmingiausių praktinio tikėjimo dalykų.
