Reformacija – „smūgis Bažnyčios vienybei“?

Ką šventėme? 

Nuo rugsėjo pradžios Vilniaus liuteronų bažnyčios kieme stovi natūralaus dydžio Martyno Liuterio skulptūra. Po M. Mažvydo Klaipėdoje ir A. Kulviečio Jonavoje tai yra trečiasis tokio tipo Reformacijos veikėjų atminimo įamžinimo objektas šalyje (jeigu neskaičiuosime Mažvydo ir Liuterio skulptūrų, puošiančių Tauragės liuteronų bažnyčios fasadą). 

Profesoriaus mantija vilkintis, dešine prie krūtinės glaudžiantis Bibliją – skulptoriaus R. Kvinto sukurtas darbas panašus į kitus reformatoriaus paminklus Vokietijoje ir kitur. Tačiau Vilniaus Liuteris išsiskiria viena svarbia detale – iškelta kaire ranka, laikančia krucifiksą. Taip drauge su reformatoriumi žmonės kreipiami žvelgti viršun, į Kristų. 

Bažnyčia paminklo pastatymo proga surengė puošnią šventę – nuostabią progą kuo plačiau Lietuvai pristatyti žymųjį reformatorių ir jo kristocentrišką žinią. Tačiau paminklo pašventinimo pamaldose ir iš komentaro per LRT tiesioginę transliaciją apie Liuterį tesužinojome vos keturis dalykus: išvertė Bibliją, prikalė tezes, sukūrė ir išvertė giesmių bei buvo "spalvinga asmenybė". Ausylesnis televizijos žiūrovas iš komentatoriaus kun. D. Petkūno galėjo išgirsti ir pora pastabų apie tezių turinį. Taip ir liko neaišku, kam iš viso tas paminklas bažnyčios kiemelyje pastatytas ir ką jis turėtų pabyloti mums šiandien. 

Rugsėjo 9 d. pamaldose svečiavosi ir du aukšti Romos katalikų bažnyčios hierarchai. Po iškilmių, bažnyčios kieme juodu, stovinčius šalia naujojo paminklo, pakalbino evangelikų laidos "Kelias" redaktorius T. Pavilanskas-Kalvanas (laida transliuota per LRT, 2017 10 22). Pagaliau nors šiek tiek daugiau informacijos apie Reformaciją ir Liuterį. Nestebina, kad hierarchai pateikė savą Reformacijos naratyvą. 

Kardinolo A. J. Bačkio nuomone, Liuteris siekė atnaujinti Bažnyčią, išrauti "tam tikrus blogius. Gal paskui jo sekėjai per daug toli nuėjo." Kitaip tariant, Liuteris geras, tik jo sekėjai buvo per radikalūs. Ir arkivyskupas G. Grušas buvo paklaustas apie Reformacijos reikšmę: "Kuo ši data reikšminga Lietuvai?" Bačkio įpėdinio atsakymas buvo toks: Tai "istorinė data", bet "pirmiausia smūgis Bažnyčios vienybei". Jo rezultatas – suskilusi krikščionybė, atsivėrusios "žaizdos". Tačiau Grušas džiaugiasi, kad "bendrystė grįžta atgal iš įvairių kampų Kristaus link". Atgal į vienybę – tai "didelis džiaugsmas mums". 

XVI a. Romos bažnyčios blogybės, tarp jų ir Liuterį labiausiai papiktinusioji – indulgencijų pardavinėjimas, jau seniai išrautos. Dievo žodžio svarba iš evangelikų sėkmingai perimta, ir, anot Bačkio, apie kertinį evangelikų mokymą, nuteisinimą, mes (katalikai ir liuteronai) taip pat "tą patį galvojame". Nieko keisto, kad ir liuteronas Petkūnas transliacijoje komentuodamas patvirtina, jog "šiandieninė ekumeninė situacija gera ir ji gerėja". 

Bet refrenas išlaikomas: Reformacija suskaldė Bažnyčią ir suardė jos vienybę. Žinoma, tam tikra prasme tiesa, kad vienybės sumažėjo: Roma prarado religinį monopolį, bažnytinė valdžia buvo išskaidyta. XVI a. pabaigoje Vakarų Europoje organizacinė krikščionių įvairovė buvo gerokai didesnė negu šimtmečio pradžioje (panašiai neutraliai rašiau ir VLE straipsnyje apie Reformaciją: "Dėl reformacijos skilo Vakarų krikščionija, atsirado daug konfesijų ir denominacijų"). 

Tačiau Grušas savo atsakymu Reformaciją įvertino ir teologiškai. Vartodamas žodį "smūgis" jis pateikė toli gražu ne neutralų pastebėjimą. Šitoks žodis vienareikšmiškai uždeda reiškiniui neigiamą žymę: blogas dalykas smūgiuoti Bažnyčios vienybei! 

Ar arkivyskupas teisus? Ar Reformacija tikrai buvo "pirmiausia smūgis Bažnyčios vienybei"? Jeigu teisus, tuomet reiktų ne džiaugtis, o apgailestauti, kad Reformacija prasidėjo. Tada nelieka ir jokios prasmės kartu švęsti, kadangi buvusi bendrystė ir vienybė nei sugrįžusi, nei greitu metu gali sugrįžti. Jeigu jis teisus, tada visas praeitų metų Reformacijos minėjimas ir šventimas tėra tik vienas didelis nesusipratimas, kadangi iš tiesų Reformacija reiktų ne džiaugtis, o melsti, kad tik ji kuo greičiau pasibaigtų. 

Evangelikai, aišku, nesutiktų, kad Reformacija buvo smūgis Bažnyčios vienybei. Jie netgi sakytų, kad buvo atvirkščiai – Reformacija patarnavo tikrajai vienybei. Kadangi evangelikai ir pačią Bažnyčią ir jos vienybę supranta kitaip negu Romos katalikai. 

Petrui "pavedė visas avis" 

Romos Bažnyčios supratimas yra platus ir gilus. Gerą santrauką pateikia Vatikano II susirinkimo Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium (LG, 1964). Nors pripažįstama skirtis tarp regimosios ir neregimosios bažnyčios, tačiau iš esmės Bažnyčia laikoma viena, o regimumas – jos svarbiausiu aspektu: "Kristus... savo šventąją Bažnyčią... šioje žemėje įsteigė ir be perstojo palaiko kaip regimąją sąrangą, per kurią visiems skleidžia tiesą ir malonę. Ši hierarchiškai sutvarkyta bendrija ir mistinis Kristaus Kūnas, regimas sambūris ir dvasinė bendruomenė... sudaro vieną sudėtinę tikrovę, suaugusią iš žmogiškojo pradmens ir dieviškojo pradmens." (LG 8; paryškinimai čia ir toliau H.L.) 

Ši "viena Bažnyčia" yra ne kas kita, o būtent Romos katalikų bažnyčia: "Tai vienatinė Kristaus Bažnyčia... Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, laikosi Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų." (LG 8) Pripažįstama, kad tikinčiųjų esama ir už katalikų bažnyčios ribų. Bet siekiamoji vienybė vienareikšmiškai yra ta, kuri suburia apie vieną ganytoją, būtent popiežių: "Dvasia visus Kristaus mokinius skatina trokšti ir veikti, Kristaus nustatytu būdu siekiant visų taikaus susijungimo į vieną kaimenę, vadovaujamą vieno ganytojo" (LG 15); "O kad pats episkopatas būtų vienas ir nedalus, palaimintąjį Petrą jis paskyrė kitų apaštalų vyresniuoju ir įsteigė jame nuolatinį regimą tikėjimo ir bendravimo vienybės pradmenį bei pamatą" (LG 18). 

Vatikano II susirinkimo Dekrete dėl ekumenizmo Unitas redintegratio (UR, 1964) taip pat užsimenama apie Bažnyčios sampratą. Pradžioje taip pat aiškiai sakoma, kad ši vienybė yra regimoji: "Kone visi [krikščionys], nors skirtingai, jie trokšta vienos ir regimos Dievo Bažnyčios, kuri būtų tikrai visuotinė ir pasiųsta į visą pasaulį..." (UR 1). Krikščionių vienybė suprantama kaip vienybė Romos katalikų bažnyčioje, nes visi tikintieji yra patikėti popiežiui: Dievas "nusprendė ant jo [Petro] pastatyti savo Bažnyčią; pažadėjo jam dangaus karalystės raktus ir, šiam išpažinus meilę, pavedė visas avis..." (UR 2) Tikroji vienybė įmanoma tik pripažįstant katalikų eucharistiją: "... ir įsteigė savo Bažnyčioje nuostabų Eucharistijos sakramentą, kuris ir ženklina, ir kuria Bažnyčios vienybę."(UR 2) 

Be to, ir kiekvienas krikštas yra orientuotas į visišką įjungimą į katalikų bažnyčią: "Tad krikštas įsteigia sakramentinį vienybės ryšį tarp visų, kurie per jį atgimė... Taigi krikštas skirtas visiškam tikėjimo išpažinimui, visiškam įsijungimui į išganymo instituciją, kaip pats Kristus to norėjo, ir galiausiai įsiliejimui į visišką eucharistinę bendrystę." (UR 22) 

Romos katalikų bažnyčios mokymas apie vienybę yra labai aiškus ir tiesus – su tikslu sugražinti visus krikščionis prie išganymo pilnatvės katalikų bažnyčioje: "Tačiau nei pavieniai mūsų atsiskyrusieji broliai, nei jų bendruomenės ir Bažnyčios nesidžiaugia ta vienybe, kurią Jėzus Kristus norėjo suteikti visiems viename kūne ir naujam gyvenimui atgimdytiems ir atnaujintiems žmonėms, kurią išpažįsta Šventasis Raštas ir garbingoji Bažnyčios Tradicija. Mat []itik per vienintelę visuotinę ir katalikišką Kristaus Bažnyčią, kuri yra bendroji pagalba išganymui, galima pasiekti visą išganymo priemonių pilnatvę. Juk tikime, kad Viešpats visas Naujosios Sandoros gėrybes pavedė tik Petro vadovaujamai apaštalų kolegijai, idant sudarytų žemėje vieną Kristaus kūną, į kurį turėtų visiškai įsijungti visi kokiu nors būdu jau priklausantys Dievo tautai." (UR 3) 

Viena vertus, ši vienybė yra siektinas tikslas, kadangi tikinčiųjų esama ir už katalikų bažnyčios ribų, kita vertus, ji jau egzistuoja bažnyčioje: "... pamažu bus nugalėtos kliūtys, trukdančios tobulai bažnytinei bendrystei, ir visi krikščionys, švęsdami vieną Eucharistiją, susiburs į vienos ir vienatinės Bažnyčios vienybę, kurią Kristus jai suteikė nuo pat pradžių. Tikime, kad ta vienybė neprarandamai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje, ir viliamės, kad ji diena po dienos augs iki pasaulio pabaigos." (UR 4) 

Vienybė yra vienybė Romos katalikų bažnyčioje, regima vienybė, pripažįstant popiežių vadovu: "Visos Bažnyčios yra visiškoje ir regimoje bendrystėje dėl to, kad visi ganytojai yra bendrystėje su Petru ir per tai vienybėje su Kristumi", rašo Jonas Paulius II 1995 m. Enciklikoje apie ekumeninę pareigą Ut unum sint (UUS 94). Popiežiaus tarnystė yra būtina ir neišvengiama ir dėl to nėra ko derėtis: "Iš tiesų visiška bendrystė, kurios aukščiausia sakramentinė apraiška yra Eucharistija, turi būti regimai išreikšta tarnyba, per kurią visi vyskupai pripažintų savo vienybę Kristuje... Ši Petro funkcija turi Bažnyčioje išlikti..." (UUS 97), kaip ir turi išlikti bei būti visų priimta katalikiškoji mišių auka (UUS 77). 

Toks Romos krikščionių vienybės sampratos eskizas. Šitaip suvokiamai vienybei, žinoma, Reformacija buvo smūgis. "Bendrystės su Petru", taigi popiežiumi, panaikinimas bei nepaisymas buvo ir tebelaikoma evangelikų didžiąja nuodėme. 

"Daugiau arba mažiau tyros" bažnyčios 

Evangelikams Bažnyčia iš esmės ir visų pirma yra tikinčiųjų bendrija, nes tikinčiuoju tampama vien tik per tikėjimą. M. Liuteris rašo: "Priklausai Bažnyčiai, slėpiningajam Kristaus kūnui, jeigu Dievo žodis tavo sieloje yra sukūręs tikėjimą"; "Kur Žodis, tenai ir tikėjimas; o kur tikėjimas, ten yra ir Bažnyčia." 

Evangelikui išeities taškas – asmeninis tikėjimas. Dėl to visa ko pagrindu laikoma soteriologija, mokymas apie išganymą. O katalikybėje didesnis dėmesys skiriamas ekleziologijai – mokymui apie bažnyčią. Katalikybėje beveik visais atžvilgiais bažnyčia kaip institucija turi pirmumą: ji atveda į tikėjimą ir ji yra ta, kuri pirmoji tiki, o tik paskui visi tikintieji tai daro kartu su ja (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 168). 

Evangelikų supratimu, bažnyčia taip pat yra reikšminga, pirmiausiai skleidžiant išganymo žinią. Dažniausiai būtent bažnyčioje, jos nariams ir tarnautojams skelbiant Evangeliją, žmonės atranda Dievą ir jį įtiki. Tačiau pati bažnyčia nei kuria, nei dalina išganymo. Visa tai atlieka Dievas, šiuos dalykus padovanodamas jo numatytoje vietoje, jo numatytu laiku ir būdu. Dievas tiesiogiai yra susisaistęs tik su savo Žodžiu, kurį Šventoji Dvasia suvereniai naudoja kurti žmogaus širdyje tikėjimą, o ne su bažnyčia ar jos tarnais. 

Iš esmės Kristaus Bažnyčią sudaro tik tikri tikintieji. Kalvinas ją vadina "šventųjų bendruomene" ir pabrėžia: vien tik Dievas "žino, kas yra tie šventieji... Tad žinojimą, kas yra tikroji Bažnyčia, verčiau palikime pačiam Dievui, nes Jo slėpiningasis išrinkimas visa tai nulemia." (Inst. IV,1,2) Tikrąją Bažnyčią, Kristaus kūną, sudaro visi tikri tikintieji, Dievo išrinkti išganymui, tie, kurių vardai įrašyti danguje (Hbr 12,23). Ši Bažnyčia yra neregima, kadangi yra "vien tik Dievo akims matoma" (Inst. IV,1,7; žr. ir Vestminsterio tikėjimo išpažinimą, 25,1; ji rašoma didžiąja raide). 

Greta šio egzistuoja ir dar vienas Bažnyčios aspektas, kurį Kalvinas įvardija šitaip: "Neretai Šventasis Raštas bažnyčios vardu pavadina ir visuotinę, po visą pasaulį pasklidusią žmonių bendruomenę, kuri išpažįsta garbinanti vieną Dievą ir Jėzų Kristų... Tačiau šioje bendruomenėje yra nemažai veidmainių įsimaišę" (Inst. IV,1,7). Šioji bažnyčia yra regima, nes tai mūsų akimis matoma bažnyčia. "Ją sudaro visi, kurie išpažįsta tikrąjį tikėjimą..." (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, 25,2; ji rašoma mažąja raide). 

Neregimoji Bažnyčia yra ir išliks amžinai; visos regimosios, žmonių sukurtos organizacijos – šiandien yra, rytoj jau gali ir nebebūti. Be to, regimosios bažnyčios, nors išoriškai ir egzistuodamos, gali prarasti savo bažnytiškumą, nustojusios skelbti Evangeliją. Todėl tarp regimosios ir neregimosios bažnyčios esantis ryšys yra dinamiškas. Joks žmogus nei turi, nei gali turėti pagrindo patikimai teigti, kad viena ar kita regimoji bažnyčia visiškai sutampa su ta vienintele neregimąja Bažnyčia. Nes "visuotinė Bažnyčia" bažnytinėse organizacijose per visą istoriją yra "regima daugiau arba mažiau", kaip rašoma Vestminsterio tikėjimo išpažinime. Visos denominacijos "yra labiau arba mažiau tyros; tai priklauso nuo to, kaip jose laikomasi Dievo potvarkių, Evangelijos mokymo ir kaip sveikai jis skelbiamas, ir nuo to, kaip tyrai jose garbinamas Dievas." (25,4) 

Katalikams bažnyčia iš esmės ir visų pirma yra regima institucija. Visi tikintieji, kurie nėra katalikai, taip pat priskirtini Kristaus kūnui, tačiau stokoja svarbių dalykų. Su regimąja katalikų bažnyčia jie susivieniję tik neregimai. Tikroji vienybė bus pasiekta tik tada, kai šie visiškai prisijungs prie regimosios bažnyčios. 

Evangelikams bažnyčia iš esmės ir visų pirma yra tikrų tikinčiųjų ar Dievo išrinktųjų bendrija, todėl neregima. Tokiai Bažnyčiai, Kristaus kūnui, priklauso įvairių regimųjų bažnyčių, konfesijų ir denominacijų tikintieji. Jie jau yra surišti dvasine vienybe, sukurta Kristaus per Šventąją Dvasią. Ši vienybė yra neregima (nes mes negalime tiksliai nustatyti tikro tikėjimo ribų) ir savyje neturinti trūkumų. Visa tai trumpai galima išreikšti šitaip: evangelikų dėmesio centre – tikėjimo vienybė, katalikų – institucinė ir sakramentinė. 

"Tikrajai Bažnyčios vienybei pakanka..." 

Žvilgtelkime į evangelikų tikėjimo išpažinimus. 1530 m. Augsburgo tikėjimo išpažinime rašoma, kad "tikrajai Bažnyčios vienybei pakanka pritarti Evangelijos mokymui bei sakramentų teikimui. Ir nebūtina, kad visur būtų vienodos žmogiškosios tradicijos arba žmonių įsteigtosios apeigos ar ceremonijos." (VII) Tikrajai Bažnyčios vienybei pakanka to, kas kuria Bažnyčią, kas sudaro jos esmės pagrindą. Tenai, kur Dievo žodis, bus ir tikėjimas; tenai, kur tasai Žodis, Evangelija, teisingai skelbiamas, bus Bažnyčia, tai yra, tose organizacijose atsispindės neregimoji Bažnyčia. Hierarchinės struktūros su popiežiumi viršūnėje nebūtinai reikia Bažnyčios vienybei. 

Augsburgo išpažinimo apologijos straipsnis "apie Bažnyčią" (VII) taip pat tvirtina, kad tikinčiųjų dvasinė vienybė yra "tikra". "Bažnyčia yra ne tik išorinių dalykų ir apeigų sąranga, kaip kitos valdymo formos, bet pirmiausia tikėjimo ir Šventosios Dvasios bendrystė širdyse". "Bažnyčia nelaikytume ne išorinę tam tikrų tautų valdymo formą, bet veikiau po visą pasaulį išsibarsčiusius žmones, sutariančius dėl Evangelijos ir turinčius tą patį Kristų, tą pačią Šventąją Dvasią..." Panašiai kalba ir Heidelbergo katekizmas: "Tikiu, kad Dievo Sūnus iš visų žmonių nuo pasaulio pradžios iki pabaigos Žodžiu ir Dvasia tikro tikėjimo vienybėje renka, saugo ir išlaiko vieną amžinajam gyvenimui išrinktą Bažnyčią, ir kad aš esu gyvas jos narys ir amžinai toks liksiu." (54) 

Šventosios Dvasios bendrystė ir tikro tikėjimo vienybė nėra tiesiogiai pririštos prie vienos ar kitos regimosios bažnyčios. Tikras tikėjimas sudaro dvasinį vienybės pagrindą, dėl kurio tikri tikintieji evangelikai turi visišką bendrystę su tikrais tikinčiaisiais ir iš Romos katalikų bažnyčios. 

Laisva tiesos vienybė 

Tikroji vienybė yra vienybė tarp tikrų tikinčiųjų (visų neregimosios bažnyčios narių anapus visų bažnytinių organizacijų ribų). Bet tai dar ne viskas. Yra ir vienybės tiesoje aspektas. Regimosios bažnyčios turi siekti vienybės skelbiant teisingą Evangeliją. Reformatų Antrasis šveicariškasis išpažinimas skelbia, kad "Bažnyčios tiesa bei vienybė... glūdi ne išorinėse ceremonijose ir apeigose, bet ypač Visuotinio tikėjimo tiesoje ir vienovėje... tikroji Bažnyčios santarvė remiasi... tikruoju vieningu Kristaus Evangelijos skelbimu..." (XVII,17). Bendravimas tarp bažnyčių, t.y. tarp organizacijų, ir bendras Evangelijos skelbimas reikalauja daugiau negu pavienių krikščionių dvasinės vienybės. Bendradarbiavimo galimybės tarp evangelikų ir katalikų bažnyčių yra labai ribotos, kadangi vienybė tiesoje yra ribota. 

Krikščionių vienybės skyriuje Jono 17 Jėzus prašo: "Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa." (17,17) Todėl teologas J. Stottas (1921–2011) teigia, kad "pagrindinis būdas pasiekti vienybę – likti ištikimiems Kristuje ir per Kristų apreikštai Dievo tiesai" (Šiuolaikinis krikščionis). Čia jis omeny turi regimą tiesos vienybę. 

Toliau šis anglikonas taip pakomentuoja Jn 17: "Kristus visų pirma meldė ne krikščionių vienybės vienas su kitu, bet vienybės su apaštalais (bendros tiesos) ir vienybės su Tėvu ir Sūnumi (bendro gyvenimo). Regima, struktūrinė bažnyčios vienybė – prideramas tikslas, tačiau Dievui ji bus maloni tik tuo atveju, jei regimai išreikš šį tą gilesnio – vienybę tiesoje ir gyvenime. Todėl siekiant ekumeninės vienybės nėra nieko svarbiau už didesnį apaštališkos tiesos... siekimą." 

Matome, kaip akcentuojami du aspektai – plati Dvasios ar tikėjimo vienybė ir siauresnė, tiesos vienybė – tarpusavyje susiję. Tikėjimą sukuria Dievo žodis; tikėjimas pagrįstas tikrais Dievo žodžiais ir pažadais. Tikintieji auga tikėjime, jei auga Žodžio tiesos pažinime. 

Šiuo atžvilgiu dar įdomu pažvelgti ir į Ef 4, 11–16. Eil. 3–6 Paulius pabrėžia krikščionių vienybę ("vienas kūnas", "viena Dvasia"), po to Dievo pašauktus apaštalus, evangelistus, mokytojus ir t. t. (eil. 11). Šių užduotis skelbti Dievo žodį ir visą Raštų mokymą. Jų tarnystė skirta statydinti visą Kristaus kūną (eil. 12). O šio veikimo tikslas – "tikėjimo vienybė" (eil. 13). Jos būtina siekti. Tai reiškia, kaip ir Paulius čia aiškiai pabrėžia, jog būtina turėti ne vien bendrą tikėjimą, bet ir bendrą tikėjimo turinį, bendrą mokymą, bendrą tikėjimo tiesų supratimą. 

Tad kaip krikščionims regimai suartėti ir drauge augintis regimąją vienybę? Pažįstant tiesą! O tiesa atsiskleidžia per teisingą mokymą. Tai pamatas, ant kurio galima pastatyti vienybės tarnystę. Dažnai girdima ekumenizmo formulė: "mokymas atskiria – tarnavimas suvienija" yra atmestina, kadangi skatina kurti vienybę aukštyn kojomis. Evangelikai moko, kad regimoji vienybė sukuriama tik sutarus dėl esminių tikėjimo dalykų. 

Ir evangelikams būtina šiuos aspektus kuo geriau suprasti ir įsisąmoninti, nes kitaip juos nesunkiai sugundys ir supainios viena svarbi korta Romos katalikų rankose: "Nuo Reformacijos laikų atsirado per dvidešimt penkis tūkstančius skirtingų protestantiškų denominacijų... Kiekviena jų tvirtina, kad seka Šventąja Dvasia ir Biblija. Dievas žino, kad mums reikia kažko daugiau." (K. ir S. Hahnai, Roma – mieli namai) Romos bažnyčia su popiežiumi – tikras vienybės ramstis, o į ką remiasi evangelikai? Į daugybę tūkstančių netikrų bažnytėlių... 

Bet kuo gi ta įvairovė jau taip bloga? Žinoma, neretai ji susijusi su nuodėme. Bet juk niekas neneigtų, kad ir Vatikano valdymas nuo nuodėmės neapdraustas. O įvairovė juk praturtina, ir dėl to nėra ko gėdytis. Svarbu tik toje įvairovėje susitarti dėl esminių nuostatų. Tiesa, evangelikai dažnai to nenorėjo ir nesugebėjo. 

Evangelikai nemano, kad Reformacija kaip tokia buvo smūgis Bažnyčios vienybei. Jei kam ir buvo smūgis, tai žmogaus suvaldytai galios institucijai Romoje. Ir dar toks smūgis, kuris išlaisvino tikrąją Bažnyčią. 

Sveiko proto krikščionys 

Katalikų autorius T. Viluckas 2017 m. Reformacijos dienos proga portale "15min" rašo, jog "joks sveiko proto krikščionis nesidžiaugs tuo, kad skilo Vakarų krikščionybė". Įvyko skilimas, ir tai yra blogybė. Taškas. Vis dėlto straipsnio antraštė kreipia į priešingą pusę: "Dėkoti už Lutherį". Viluckas rašo: "Reformacijos jubiliejus yra proga dėkingai žvelgti į Lutherį ir jo įkvėptą sąjūdį." 

Protestantų perspektyva kitokia. Jie liūdi, kad tada neįvyko visos Vakarų bažynčios reforma; kad nepavyko atnaujinti bažnyčių visoje Europoje. Bet jie džiaugiasi, kad bent kai kur Reformacija įsitvirtino. Nors tikrai įvyko bažnyčios 'skilimas’, tačiau iš tikrųjų jis reiškė, kad pagaliau dalis bažnyčios išsilaisvino iš popiežiaus gniaužtų. Gimė daugiau laisvės ir apskritai galimybė broliškai tartis bei siekti pamatinių pozicijų suartėjimo. Tai "didelis džiaugsmas mums" – tai daliai sveiko proto krikščionių, kurie vadinasi evangelikais.