Holger Lahayne
Reformacija – kas tai yra?
Įtaka. Vėlyvaisiais viduramžiais * kelią tiesė eilė atsinaujinimo judėjimų ir jų bandymų. J. Viklifas (apie 1320–1384) ir Anglijos lolardai, J. Husas (1369–1415) ir Čekijos husitai pirmieji pradėjo diegti kai kurias, vėliau * įtvirtintas idėjas. XV a. Konstancos bei Bazelio Bažnyčios susirinkimuose jau būta bandymų diskutuoti dėl esminių bažnytinio gyvenimo reformų (dėl to "reformų susirinkimai"), tačiau nieko nepasiekta. XV a. judėjimas devotio moderna siekė (ypač Nyderlanduose) nors ir ne *, tačiau reformų moralės ir dievobaimingumo srityse (T. Kempietis) bei padarė nemažą įtaką pasauliečiams. Atsinaujinimo į filosofiją ir teologiją įnešė via moderna (nominalistai). Didelę įtaką * ir kai kuriems reformatoriams padarė humanizmas. Be XV a. viduryje išrasto knygų spausdinimo nebūtų turėję galimybių taip gretai plisti nei * idėjos, nei raštai. Taip pat svarbūs faktoriai buvo Europos nacionalinių valstybių formavimasis ir kylantis nacionalinis sąmoningumas, miestų ir jų reikšmės augimas bei bręstantys socialiniai konfliktai (valstiečių sukilimai nuo 1524/25). * įtakos turėjo ir įvairūs kiti politiniai, ekonominiai, socialiniai bei intelektiniai veiksniai. Vis dėlto pirmiausiai * buvo religinis, tikėjimo kaitos judėjimas.
Pradžia. * pradžia tapatinama su 1517 spalio 31 d. Martyno Liuterio 95 tezių prikalimu prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų (daugelyje šalių evangelinės bažnyčios šią dieną laiko * švente). Tezėse augustinų vienuolis ir teologijos profesorius Martynas Liuteris kritikavo tuometinę atlaidų praktiką, tačiau dar nesiekė jokių esminių reformų. Kada tiksliai Liuteris patyrė savo gyvenimo lūžį, kai gimė jo "reformatoriškasis suvokimas" (vadinamas ir "išgyvenimu bokšte"), jog išganymą teikia vien Dievas iš savo malonės ir per žmogaus tikėjimą, iki šios dienos tarp mokslininkų ginčijama (minimos datos tarp 1513 ir 1518). 1518 m. balandį Heidelbergo dispute Liuteris jau gina savo naujosios teologijos pagrindines mintis: visišką žmogaus priklausomybę nuo Dievo malonės ir išganymą ne darbais, o vien per tikėjimą. Kai pirmoji ir labai nuosaiki kritika bažnyčios vadovybės buvo atmesta, Liuterio pozicijos ėmė aiškėti ir aštrėti. 1519 m. Leipcigo dispute jis jau atvirai patvirtino popiežiaus ir susirinkimų klystamumą. 1520 m. pasirodė svarbūs pirmieji Liuterio * raštai Apie krikščionio laisvę, Apie gerus darbus, Apie Bažnyčios babiloniškąją nelaisvę, Vokiečių tautos krikščioniškajai aukštuomenei. Šį reformatoriaus mokymą tais pačiais metais griežtai pasmerkė popiežius savo bulėje Exsurge Domine, jo raštai atiduoti sudeginti; 1521 m. pradžioje Liuteris buvo ekskomunikuotas. Tais metais jam buvo sudaryta paskutinė proga atsisakyti savo idėjų jų išsižadant imperatoriaus Karolio V akivaizdoje, Vormso susirinkime. Tačiau jis šia proga pasinaudoti atsisakė, dėl ko jį paskelbė esant už įstatymo ribų. Laikotarpiu nuo 1521–1522 (Liuterio buvimas Vartburge) baigiasi pirmasis * etapas.
Mokymas. Pagrindinė teologinė ir bažnytinė * programa jau buvo susiformavusi (1521 m. P. Melanchtonas parašė pirmąją * mokymo santrauką Loci communes): bažnytinio gyvenimo pagrindas yra ne bažnyčios teisė ar institucinė galia, o vien tik Šventasis Raštas (Biblija); visos * srovės laikė svarbiausiu uždaviniu įtvirtinti visišką Šventojo Rašto autoritetą, grįžti prie jo kaip aukščiausios normos. Esminiai * punktai, kurie ir šiandien tarnauja bendru vardikliu visoms iš * kilusioms bažnyčioms, išreikšti vadinamaisiais keturiais (arba penkiais) soli (lot. "vien"): sola gratia – vien per malonę, kuri ateina iš Dievo, žmogus gauna išgelbėjimą, o ne nusipelno darbais; sola fide – vien per tikėjimą žmogus nuteisinamas; sola scriptura – vien Šventasis Raštas turi aukščiausiąjį autoritetą ir sudaro krikščioniško gyvenimo pagrindą; solus Christus – vien Kristaus asmuo, veikla ir mokymas sudaro pagrindą žmogaus atpirkimui; soli Deo Gloria – vienam Dievui garbė.
Eiga ir plitimas. Nuo 1522 m. * ėmė greitai plisti po Europą. Dalis Vokietijos teritorijos ir miestų 1524/25 m. perėjo į *; čia veikė eilė reformatorių: Agricola, Brenzas, Bugenhagenas, Buceris, Capito ir kiti. Bažnytinis gyvenimas ir pamaldų liturgija buvo iš esmės atnaujinta; paleista daug vienuolynų, panaikintas celibatas, vietoj lotyniškų mišių ir mišių aukos atsirado evangeliškos pamaldos, laikomos vartojama kalba, su šventąja vakariene (duona ir vynu) bei apeigos centru – pamokslu. Šveicarijoje, kur nuo 1519 m. Ciuriche veikė U. Zwinglis, vyko paraleliniai * procesai; * buvo įvesta 1523/25 m. ir greitai įsitvirtino (vėliau ir Berne, Bazelyje ir kt.). Šiuo laikotarpiu abiejose šalyse susiformavo ir * atšaka – krikštytojų arba anabaptistų judėjimas. 1530-ųjų Augsburgo susirinkimas neatnešė jokių konfesinio konflikto sprendimų (evangelikų pusė pateikė Augsburgo išpažinimą); atsirado vientisos katalikiškos ir protestantiškos teritorijos. Įsiplieskė kariniai konfliktai, pirmiausiai Šveicarijoje (Kapelio karai 1529/31), paskui Vokietijoje (Šmalkaldeno karas 1546/47). Augsburgo religinės taikos sutartimi (1555) buvo galutinai įtvirtintas imperijos konfesinis padalijimas.
Skandinavų šalys į * perėjo be konfesinio skaldymosi. Pirmiausiai perėjo Švedija (1527), po to Danija ir Norvegija (1536). Anglijoje 1534 m. visų pirma buvo įgyvendintas atsiskyrimas nuo Romos katalikų bažnyčios (Supremacijos aktas), o teologinė reforma įvykdyta vėliau (Book of Common Prayer, 1549, 42 straipsniai, 1552). Iki maždaug XVI a. vidurio * istorijoje dominavo Liuterio ir jo sekėjų įtaka. Antroje pusėje ėmė aktyviau reikštis naujoji reformatorių karta su H. Bullingeriu Ciuriche ir J. Kalvinu Ženevoje. Šiedu, sutardami tarpusavyje dėl šv. vakarienės (Consensus Tigurinus, 1549), bet nesutikdami su Liuterio sekėjais dėl kai kurių teologinių klausimų, davė paspirtį * greta liuteronybės atsirasti reformatų konfesijai. Būtent šios konfesijos bruožais pasižymėjo antroji * plitimo banga nuo 1550 iki 1600 m. (dėl to kartais vadinama "antrąja *", J. Moltmann, H. Oberman). Prancūzijoje, kur evangelikų tikėjimas (jos šalininkai vadinti hugenotais) įsitvirtino gana anksti, 1559 m. įvyko pirmasis nacionalinis reformatų bažnyčios sinodas; tačiau ten ir kitur * susidūrė su vėl stiprėjančios Romos katalikų bažnyčios pasipriešinimu (Tridento susirinkimas, 1545–1563). Prancūzijoje protestantai įsitvirtino tik kai kuriuose regionuose ir nuo XVII a. vidurio buvo intensyviai persekiojami. Lengvesnis reformatų konfesijos kelias buvo Vokietijoje (į šią konfesiją perėjo keletas žemių kaip Pfalzas, Hesenas, Rytų Fryzija). Škotijoje, vadovaujant J. Knoxui, 1560 m. sukuriama valstybinė reformatų bažnyčia. Daug šalininkų ši konfesija sulaukė ir Nyderlanduose bei Vengrijoje. Iš Italijos kilo tokios * asmenybės kaip reformatas Peteris Martyras Vermiglis ir antitrinitoriai G. Biandrata, B. Ochino'as ir F. Sozzinis, kurie padarė įtaką * raidai Lenkijoje bei Lietuvoje. Tačiau Italijoje protestantų bažnyčios neįsitvirtino; apie 1600 m. * buvo katalikų pasipriešinimo užgniaužta. Ispanijoje (Sevilla, Valladolid) ir Portugalijoje * turėjo savo sekėjų, bet bažnyčios visai negalėjo formuotis dėl inkvizicijos veiklos.
Epochos pabaiga. * epochą apibrėžti laiku yra gana sudėtinga, tačiau bendrai ja laikomas visas XVI a. Mirus pagrindiniams reformatoriams M. Liuteriui (1546), paskui Kalvinui (1564), Bullingeriui (1575), galima kostatuoti savotišką * proceso baigtį. Konfesijų formavimosi pabaigą ir mokymo sistemos įtvirtinimą geriau žymi tikėjimo išpažinimai (reformatų Belgų konfesija, 1561, Heidelbergo katekizmas, 1563 ir Antroji šveicarų konfesija arba Helvecijos simbolis/išpažinimas, 1566; liuteronų Santarvės formulė ir Santarvės knyga, 1577/80; Anglijos bažnyčios 39 straipsniai, 1563). XVI a. gale * teologijos atžvilgiu pereina į protestantiškąją scholastiką ir ortodoksiją. Gretinant su politiniais įvykiais, * baigėsi skirtingai, priklausomai nuo valstybių. Vokiečių imperijoje Augsburgo konfesijų taikos sutartis ženklina proceso pabaigą; kitose šalyse tik prasidėjo religiniai konfliktai: Prancūzijoje religiniai karai (hugenotų karai, 1562–1598), Nyderlanduose dešimtmečius trukusi išsilaisvinimo kova (nuo 1568). Vėliausiai 30-metis karas (1618–1648), britų pilietinis karas (1642–1651) ir presbiterijonų Vestminsterio tikėjimo išpažinimas (1647) kaip paskutinysis reikšmingas išpažinimas galutinai užbaigia * kaip konfesijų atsiradimo ir konfliktų epochą. Neigiama prasme * atvedė, ne kaip pradžioje siekta, į vienos bažnyčios atnaujinimą, o į Vakarų krikščionijos skilimą ir atsiradimą daugelio konfesijų ir denominacijų. Tačiau teigiama prasme viduramžių tiesos ir religinės sferos monopolio palaužimas sukūrė sveiką konkurencinę aplinką, padariusią didelę įtaką visai kultūrai. * paskatino bendrąją individualizaciją ir pliuralizmą su rimtais padariniais politikai, valstybės valdymui, ekonomikai, kultūrai, mokslui, švietimui. Davė postūmį visuomenės modernėjimui, šitaip užbaigdama vėlyvuosius viduramžius ir atversdama Naujųjų laikų puslapį.
Apie Reformaciją Lietuvoje žr. http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-551.htm ir http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-552.htm
