Holger Lahayne
Rašto tarnaitė
Šiandienos universitetuose galima studijuoti "estrados meną", "dekoratyviąją želdininkystę" ir "tarpkultūrinį ugdymą", o teologijos jau beveik ir ne. Ten, kur ji dar yra, priversta kautis dėl išgyvenimo. Dabarties universitetuose mažai kas besidomi religijos pedagogikos ar teologijos programomis. Net privati krikščioniška aukštoji mokykla, "LCC International University" Klaipėdoje žada nebesiūlyti teologinės bakalauro programos. Tikras teologijos fakultetas telikęs vien tik VDU.
Ar teologijos sritis universitetuose turėtų būti atstovaujama, yra ginčytina. Absoliučiai aišku tik tai, kad krikščioniškam tikėjimui teologija yra gyvybiškai būtina. Nes jokioje kitoje religijoje Knyga ir mokymas nevaidina šitokio svarbaus vaidmens. Islamo centre karaliauja teisės mokslas, realizuojamas teisininkų (fakyh), užsiimančių Šaryja. Budizme pagrindinį vaidmenį vaidina meditacija, induizme – ritualai bei tradicijos; panašiai ir šintoizme. Bet krikščionybėje svarbiausia yra Knygos žinia, jos aiškumas, suprantamumas ir sklaida.
Minėtuosius skirtumus tarp religijų geriausiai pristato R. Starkas knygoje The Victory of Reason (Proto pergalė). Joje JAV sociologas pabrėžia, kad tik Biblijos Dievas yra asmeniškas ir protingas Dievas, o mes, būdami jo atvaizdai, esame apdovanoti protu, dėl to galime ir privalome suprasti jo apreiškimą Žodyje ir gamtoje. Todėl tik žydų–krikščionių kultūroje galėjo atsirasti racionali teologija ir modernus mokslas.
Tad kas yra teologija, su kokiais iššūkiais ji šiandien susiduria ir kam mums jos vis dar reikia?
Kas yra teologija?
Sąvoka teologija kilusi iš graikų kalbos theos – "Dievas" ir logos – "žodis, mokymas", tad bendrai reiškia "mokslą apie Dievą". Graikų filosofai ir poetai ja apibrėždavo visus svarstymus apie dievus, ypač mitologijoje. Platono Valstybėje (apie 370 pr. Kr.) sąvoka randama tokia prasme: "Bet norėčiau žinoti, kokie turėtų būti tie pasakojimai apie dievus [gr. teologijos]" (379 a). Toliau jis svarsto apie dievų vaizdavimą "epe, lyrikoje, tragedijoje". Aristotelis teologiją laikė vienu iš trijų teorinių mokslų, būtent mokslu apie dieviškus, nekūniškus dalykus.
Krikščionybė perimti sąvoką iš graikų teologijos ilgokai delsė jau vien dėl to, kad pagoniškoje Antikoje theologi (teologais) vadinosi mitų kūrėjai! Tik maždaug nuo IV a. ji imama vartoti mokslui apie Dievą siauresne prasme, visų pirma Trejybei, apibrėžti. Apskritai krikščioniškasis mokymas (t.y. tai, ką mes šiandien vadiname teologija) dažnai buvo įvardijamas lotynišku žodžiu sapientia – "išmintis". Neatsitiktinai ir Kalvinas savo Institutio (1559) pradeda rašydamas apie sapientia – išmintį. Pats pirmasis sakinys byloja: "Visa mūsų išmintis... iš esmės aprėpia du dalykus: Dievo pažinimą ir savęs pažinimą" (I,1,1).
Teologijos sąvoka kaip apibrėžimas visam krikščioniškam mokymui pradėta vartoti tik nuo XII a. (P. Abeliaro Theologia scholarium, 1135/40). Pagaliau įsitvirtino visų pirma dėl to, kad, atsiradus universitetams, buvo vartojama jų padaliniams vadinti: facultas theologica – teologijos fakultetas.
Greta sapientia egzistavo ir alternatyvių sąvokų. Pvz., Augustinas vartoja christiana lex – "krikščioniškasis įstatymas", mintyje turėdamas ne tik įsakymus, bet ir krikščionių tikėjimą bendrai. Kitos viduramžiais populiarios sąvokos: sacra doctrina – "šventasis mokymas"; fidei summa – "tikėjimo suma".
Dar svarbesnė ir iki pat XVII a. beveik dominavusi sąvoka buvo religija. Mūsų dienomis ji jau suspėjo įgyti ir neigiamą pusę (išganymo kontekste – žmogaus bandymai darbais ir ritualais patekti pas Dievą). Nuo Augustino (Apie tikrają religiją, 390) iki pat reformatorių kaip U. Cvinglis (Komentaras apie teisingą ir neteisingą religiją, 1525), visi didieji krikščionijos mąstytojai pabrėžė krikščionybę esant tikrąja religija. (Žr. ir B. Pascalio Mintis, kuriose dar nevartojama teologijos sąvoka, bet taip pat dažnai kalbama apie "tikrąją religiją".)
Reformacijos laikotarpiu teologijos sąvoka apibrėžti visam krikščionių tikėjimui buvo vartojama retai. Antrajame šveicariškajame išpažinime (1566) ją rastume tik vienąsyk, bet užtat sąvokas "tikroji religija" arba "tikrõsios religijos mokymas" – daug dažniau. Paantraštėje sakoma: "Ortodoksinio tikėjimo ir visuotinių tikrosios krikščioniškosios religijos dogmų išpažinimas ir paprastas išdėstymas".
Kalvinas Ženevos katekizme (1537) dėsto apie "religijos santrauką" ir parodo skirtumą tarp teisingos ir neteisingos religijos (žr. ir jo Tiesa, išliekanti per amžius, I,2). Institutio (1559) "grynąją religiją" priešstato prietarams (I,12,1) ir tvirtina, kad tikroji religija pasireiškia teisingu Dievo garbinimu. "Tai yra grynoji ir nesuklastota religija: tarpusavyje susieti tikėjimas ir tikras dievobaimingumas" (I,2,1). Kalvinas savo sąvoką artina prie biblinio žodžio eusebia – maldingumas, pamaldumas. Tikrasis Dievo pažinimas yra ne tik teorinis žinojimas, bet ir praktinė pagarbi Dievo baimė: "Negali būti jokios kalbos apie tikrą Dievo pažinimą, jeigu trūksta dievobaimingumo [religio] ir pamaldumo."
Bet teologijos sąvoka nurungė visas kitas, dėl to ir mes beveik vien tik ją šiandien vartojame. Ji gali būti taikoma ir labai plačiai, pvz., apibrėžti mokymus apie Dievą nekrikščioniškose religijose, būtent "mokslą apie Dievą arba dievus" (islamo teologija, budistinė teologija, pagoniškoji teologija ir t. t.) Bet dažniau taikoma siauriau, turint omeny tik krikščioniškąją teologiją.
Vieno vienintelio teisingo teologijos apibrėžimo nėra. C. Ryrie’is (g. 1925) sako, kad teologija yra "Tiesų apie Dievą tyrinėjimas, sisteminimas bei formulavimas"; J. Pelikanas (1923–2006) – "Tai, kuo Jėzaus Kristaus Bažnyčia tiki, ko moko ir ką išpažįsta vadovaudamasi Dievo žodžiu, tai ir yra krikščioniškasis mokymas ..."; A. McGrathas (g. 1953): "Teologija yra svarstymas apie Dievą, kuriam krikščionys meldžiasi ir kurį garbina... Sisteminė Dievo prigimties, tikslų ir veikimo analizė"; J. Gerhardas (1582–1637): "Iš Dievo žodžio kildinamas mokymas, kuris žmones moko teisingo tikėjimo ir pamaldaus gyvenimo vardan amžinybės." Biblijos pagrindą ir praktinį tikslą pabrėžia ir Davidas F. Wellsas (g. 1939):
"Dievo žodis yra vienintelis rašytinis apreiškimas, atspindintis Dievo būdą, valią ir planą. Jis duotas tam, kad tikintys žmonės per jo mokymą įgytų žinių, kaip gyventi pagal Dievo reikalavimus, kaip Dievą mylėti ir gerbti visada, ką tik bedarytų, ir kaip supažindinti pasaulį su Dievo įstatymu bei Evangelija. Visa tai yra Dievo apreiškimo tikslas, o teologijos užduotis – tą tikslą remti."
Tad galima padaryti išvadą, kad teologija yra sisteminiai svarstymai apie pagrindinius krikščionių tikėjimo aspektus bei patį Dievą ir jo Žodį, vardan augimo tikėjime ir Dievui patinkančio gyvenimo būdo ugdymosi.
Deja, gyvenime teologija dažniau siejama vien tik su teorija. J. Frame'as (g. 1939) savo knygoje The Doctrine of the Knowledge of God (Dievo pažinimo mokymas) labai akcentuoja praktiką, dėl to ir teologiją apibrėžia šitaip: "tai Dievo žodžio taikymas visose žmogaus gyvenimo srityse". Plačiau šis reformatų teologas priduria:
"Teologų užduotis – padėti kitiems tikintiesiems geriau suprasti Bibliją, o ne abstrakčiai ir nepriekaištingai perteikti tiesos esmę – nepaisant to, suprantama ji ar ne. Teologas privalo žmones mokyti Dievo tiesų. Nors Dievo raštai ir yra aiškūs, žmonės juos dėl įvairių priežasčių supranta neteisingai, dėl ko neteisingai ir taiko."
Jeigu svarbiausia būtų kuo tiksliau perteikti tiesą, tai geriausiai cituoti tik Bibliją. Bet krikščionio gyvenime juk svarbu tiesą ne tik žinoti, bet ir suprasti bei mokėti pritaikyti praktiškai. Tą padaryti turi padėti teologas. Dėl to apie teologiją Frame'as sako, kad ji esanti mūsų kartais klaidingi bandymai padėti žmonėms suprasti Bibliją, o tai reiškia ir pritaikyti ją. Biblijoje taip pat visiems tarnautojams, taigi ir visiems teologams, skiriama užduotis yra būtent praktinio pobūdžio: "aprūpinti šventuosius tarnystės darbui" (Ef 4,12).
Šio skyriaus pabaigoje tiktų paminėti naudingą palyginimą, kurį Kalvinas naudoja savo Institutio pradžioje. Kalbėdamas apie Dievo pažinimą (pažinimą iš kūrinijos, ir iš Šventojo Rašto), jis mini akinius:
"Lygiai taip pat, kaip senyviems žmonėms, kaip neprimatantiems ar nesveikų akių, jiems atversk kad ir patį gražiausią puslapį, tiesa jie matys, kad yra kažkas parašyta, bet nesudės nė poros žodžių, tačiau paduok akinius, ir pradės aiškiai matyti – šitaip ir Šventasis Raštas sustato mūsų šiaip jau sumišusias žinias apie Dievą į teisingą eilę, išsklaido tamsą ir aiškiai parodo tikrąjį Dievą." (I,6,1)
Tad Biblija yra tarsi akiniai, kurių dėka mes galime viską aiškiai matyti. O teologija šiame procese atlieka štai kokį vaidmenį: ji paima tuos akinius ir pritaiko kiekvienam pagal jo regėjimo stiprumą. Taigi jei Biblija – akiniai, tai teologas – okulistas; jis paaiškina, kad mums reikia akinių ir pritaiko tinkamus; pataria dėl rėmelių, dėl akinių priežiūros ir t. t. Teologija yra regos pagalba, o teologas – pagalbininkas, pritaikantis Dievo akinius žmogui geriau įžiūrėti save ir pasaulį.
Dėl to, pasinaudodami pradžios mintimis, galėtume teologiją pavadinti Rašto tarnaite. Ne karaliene, nes karalienės titulą verčiau palikti pačiai Biblijai. Geriau vadinti tarnaite, kadangi tuomet teologija neiškyla virš kitų disciplinų, savotiškai taip pat esančių tarnaitėmis, kad ir netiesiogai, tačiau tarnaujančiomis pačiam Dievui, būtent per jo sukurtą pasaulį. Teologija atlieka patarnavimo darbą dar ir dėl to, kad padeda Dievo žodį suprasti ir pritaikyti. Taigi visų pirma ji pavaldi Biblijai ir jos autoritetui, o paskui patarnaujanti ir žmogui jo tikėjimo gyvenime.
Su kokiais iššūkiais teologija susiduria?
Deja, gyvename tokiais laikais, kai teologijos naudą tenka aiškinti. Ir visų pirma dėl to, kad daugelyje bažnyčių vyrauja jau beveik antiteologinis klimatas: tai ji laikoma smarkiai nuo kasdienybės atitolusiu mokslu, tai nereikalingų ir per daug sudėtingų idėjų rinkiniu, tai prikimšta tarptautinių žodžių, merdėjančia dogmatika. Kuo mažiau teologijos – kuo daugiau dvasinės patirties ir "paprasto tikėjimo"!
Žinoma, teologiją galima ir reikia kritikuoti. Daugeliu atžvilgių ji tikrai yra smarkiai atitolusi nuo bažnytinio gyvenimo. Tuo tarpu reformacijos laikotarpiu ryšys tarp mokymo, tyrimų ir bendruomenės dar buvo gana glaudus, nes visi reformatoriai buvo ir vietinių bendruomenių vadovai, pamokslavę ir rūpinęsi sielovada jose. Beveik visi didieji teologai buvo ir praktikai. Liuteronas J. Gerhardas net yra pavadinęs teologiją "ypatingai praktiška išmintimi".
Šiandien teologija priversta grumtis su dideliais iššūkiais ir stereotipais. Čia noriu paliesti tik septynis iš jų, su kuriais dažniausiai susiduria geras ir bibliškas teologas.
Pirmas – klaidingas pragmatizmas, dideliu greičiu besiskverbiantis į bažnyčias iš sekuliaraus pasaulio. Jo šūkis: mašina turi važiuoti bet kokia kaina! Šen rezultatus! Rodykit augimą! Vien praktika valdo! Svarbiausias pragmatiko 'argumentas’: juk veikia ir šitaip! Pragmatizmo vaisių bažnyčiose matosi, pavyzdžiui, skyrybų ir pakartotinių santuokų srityje, vadovybių parinkime ir elgsenoje, naujų bažnyčių bei denominacijų kūrimo procesuose. Tačiau tai sritys, kuriose būtent jokiu būdu negalima vadovautis vien pragmatiškumu. Jos "neveikia" kaip kas panori. Čia kaip tik būtina paklausti: kada teologiniu požiūriu skyrybos gali būti pateisinamos? Kas gali ir kas turi, teologijos požiūriu, vadovauti bendruomenei? Kada išstojimas iš bažnytinių sąjungų teologiškai pateisinamas, o kada ne? Didis JAV religijos sociologas P. Bergeris sako:
"Kai bažnyčios teologiją apleidžia arba per silpnai akcentuoja, netenka intelektinio įrankio, tinkamo krikščioniškajai žiniai artikuliuoti bei ginti. Iš to kylančiame religinių idėjų chaose telieka vienintelis, išeitį galintis pasiūlyti kelias – tikslingumas." (The Noise of Solemn Assemblies)
Antras iššūkis – tradicionalizmas, kurio daugiausiai pasitaiko, žinoma, tradicinėse bažnyčiose. Jo šūkis: mes konservatyvūs! Mes visada taip darėm, darom ir darysim amžinai! Šiaip tradicijos gali būti ir labai geras dalykas, o ištikimybės joms išlaikymas – tikrai pagirtinas. Tačiau visos tradicijos privalo leistis tikrinamos. Iš praeities perimtus dalykus reikia gebėti pagrįsti teologiškai. Vienas iš tokių tradicijos klausimų, pvz., būtų moterų ordinacija.
Trečia problema yra visiškai priešinga tradicionalizmui, C. S. Lewiso pavadinta "chronologiniu snobizmu" (iš knygos Apstulbintas džiaugsmo). Jos šūkis: viskas, kas sena – atmestina! Seni dalykai mūsų neliečia, o liečia tik tai, kas nauja. Lewisas sako, kad visai ne į tai reikia žiūrėti. Reikia klausti ne apie idėjų, mokymų senumą ar naujumą, o apie jų teisingumą. Tą patį kandžiai patvirtina ir G. K. Chesteronas (1874–1936): "Mums tvirtina, kad tam tikromis dogmomis buvo galima įtikėti dvyliktame amžiuje, bet nebegalima dvidešimtame. Tai tas pats, kaip sakyti, kad tam tikra filosofijos mokykla įtikina pirmadieniais, bet niekaip neįtikina antradieniais." (Ortodoksija)
Lewisas taip pat ir esė "On Reading Old Books" (Apie senųjų knygų skaitymą) akcentuoja, kad vertėtų visas aktualias knygas, straipsnius, mokymus "pasimatuoti visų šimtmečių krikščioniškojo mąstymo didžiąja visuma". Mums reikia "elementariosios, esminės krikščionybės pagrindų, kurie akimirksnio kontroversijoms duotų teisingą perspektyvą. Šiuos pagrindus susidarysime tik iš senųjų knygų". Visas teologijos paveldas, ypač tikėjimo išpažinimai, gali pataisyti kai kurias klaidas ir nurodyti mūsų epochos trūkumus (žr. Lewiso pranešimą "Mokymasis karo metu", http://www.lksb.lt )
Ketvirtoji problema, taip pat įvardyta C. S. Lewiso, yra "subjektyvizmo nuodas". Jos šūkis: kiekvienas sprendžia už save! Kiekvienas etinius sprendimus, teologines nuostatas kurpiasi pats sau ir niekam neleidžia į jas kištis: mat tai esą labai asmeniška! Kadangi man gerai ir padeda, vadinasi, tai teisinga. Aš meldžiausi ir klausiau Dievo, todėl palik mane ramybėje su savo teologija – tokia šiandienos nuostata. Šio iššūkio vaisius yra toks, kad kai kuriose šiandienos bažnyčiose dvasininkų autoritetas yra beveik visiškai kritęs.
Be abejo, tai susiję su tikėjimo privatizacija: religija paversta vien privačiu reikalu, laikomu vis labiau sandarinamoje asmeniškumo erdvėje. Čia ji tesireiškia, o į viešumą – šiukštu! Viešoje erdvėje viską lemia mokslas ir faktai. Sociologas T. Luckmannas sako: "Religiją paskelbus privačiu dalyku, kiekvienas gali iš pasaulėžiūrų asortimento išsirinkti tą, kuri jam tinka" (The Invisible Religion). Tačiau net ir laikantis tokios nuostatos, religijos neuždarysi, kadangi tol, kol ji bus praktikuojama bažnyčiose, ji išliks tam tikra prasme vieša. Be to, religija nuo seno praktikuojama grupėse, dėl to visuomet išliks aktualių ir istorinių diskusijų objektu.
Labai susijęs su ką tik aptartuoju, yra penktasis, dvasinių patirčių iššūkis. Jo moto: svarbiausia tai, kas vyksta viduje! Šiandien, galima sakyti, jau beveik dogma tapo asmeniniai išgyvenimai. Tai, ką asmuo patiria savyje, kaip jaučia, išgyvena religingumą – yra šventa. Dėl to jau daug kas kalba apie perėjimą nuo religijos prie religingumo, perėjimą "nuo antgamtiškumo religijos prie spiritualinės religijos" (P. Kitcher, Living with Darwin). Šiai spiritualinei, arba dvasinei religijai svarbiausia yra ne mokymai bei dogmos, o psichologinės būsenos, troškimai, emocijos, dvasinės patirtys ir šiek tiek etinės laikysenos. Religinis mokymas visai neprivalo būti teisingas, svarbiau, kad jis įkvėptų, sukeltų jausmus, žadintų atgailą, tikėjimą arba bent jau suteiktų palengvėjimo – neatsižvelgiant į tai, ar jis teisingas, ar klaidingas objektyvia prasme.
Savo esme krikščionybė yra Žodžio religija. Aišku, Išėjimo 20 užrašytas draudimas visiškai nereiškia, kad tai religija be iliustracijų. J. I. Packeris rašo: "Įsakymas nurodo ne ką garbinti, bet kaip garbinti, ir mums pasako, kad skulptūros ir paveikslai neturi būti naudojami Dievui garbinti". Knygoje Pažinti Dievą toliau sako: "Dievas jiems [Izraelio tautai] apsireiškė ne vaizdu, o kalba. Todėl jie ir turi ne išradinėti vaizdžius Dievo simbolius, o paprasčiausiai paklusti Jo Žodžiui". Dėl šios priežasties žydų–krikščioniškoji kultūra jau tūkstantmečius yra žodžio, klausymosi ir užtat pamokslavimo kultūra. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais vyksta giluminiai pokyčiai vaizdinės kultūros dominavimo kryptimi. Jie byloja, kad regimybė yra svarbiau už turinį ir argumentus; kad didžiausią reikšmę turi vaizdas, o ne teiginio teisingumas ar klaidingumas. Kyla rimtas pavojus vaizdams nustelbti Žodį.
Kai kalbame apie vaizdus, tuoj pamanome apie televiziją. Ji išties yra tikra vaizdų karalystė ir toli gražu visai ne tokia demoniška, kaip daugelis krikščionių linkę baimintis. Tačiau tai labai galinga vaizdų karalystė, ir būtų naivu nepaisyti jos reikšmės taip pat ir religijos vizualizavimui. Dar 1985 m. N. Postmanas savo knygoje Amusing Ourselves to Death aštriai teigė: "Televizijoje net ir religija be jokių ribų ir dėmesio pristatoma kaip gryna pramoga... Nekalbama nei apie ritualus, nei apie dogmas, nei apie tradicijas, nei apie teologiją". Toliau autorius priduria: "Krikščionybė yra aukšto lygio ir rimta religija. O kai ji pristatoma pramogos pavidalu, pasidaro visai kitos rūšies religija."
Ir pagaliau eilė ateina septintajam iššūkiui – reliatyvistinio pliuralizmo. Jį reiktų atskirti nuo pliuralumo. Pliuralumas egzistuoja pasaulyje. Dauguma atvejų jis suplanuotas Kūrėjo, kaip antai žmonių individualumas ar jų tarpusavio skirtumai pagal lytį, tautiškumą. Tik iš dalies pliuralumas yra nuopuolio padarinys (pvz., religijų, pasaulėžiūrų ir vertybių įvairovė). Pliuralizmas yra suabsoliutintas pliuralumas, pasaulėžiūra apie visų pažiūrų lygiavertiškumą. Pliuralizmo šūkis skelbia, kad tikrosios tiesos nežino niekas. Taigi ir teologija neegzistuoja. Teologas D. Keyesis rašo, kad reliatyvistiniam pliuralizmui nepriimtina, jeigu...
"kokia viena religija ar filosofija kelia pretenziją į absoliučios tiesos žinojimą. Mes galime kalbėti apie Dievą, bet niekaip negalime tikrai žinoti, ar mūsų teiginiai apie jį sutampa su faktais ir ar Dievas iš tiesų egzistuoja. Vienos tiesos apie aukščiausius būties klausimus idėja, kuri būtų pažini bei nekintanti, atrodo naivi ir etnocentriška. Kiekviena pretenzija į tiesą yra reliatyvi ir pagrįsta tik tam tikruose lokaliuose ar istoriniuose kontekstuose. Neegzistuoja joks virškultūrinis standartas, pagal kurį būtų galima nustatyti pasaulėžiūros teisingumo kiekį." (str. "Pluralism, Relativism and Tolerance", http://www.labri.org/england/resources/05052008/DK01_Pluralism_Relat_3EF200.pdf )
Pliuralistinėje kultūroje sąlygos teologijai nėra palankios, nes jos tyrimų objektas – viena vieno Dievo tiesa, pateikta Jo Žodyje, kuris yra viena Biblija.
Kodėl teologija reikalinga?
Ką galima pasakyti apie teologijos užduotis? Visų pirma reiktų turėti omeny, kad kiekvienas žmogus užsiima teologija, nes tai neišvengiama! Liuteris sako, kad mes "visi vadinamės teologais, kaip ir visi vadinamės krikščionimis." Žinoma, ne visi esame teologijos dėstytojai, bet visi vienaip ar kitaip ją praktikuojame. Baptistų teologas S. Grenzas (1950–2005) rašo:
"Priešingai nei kai kurie krikščionys siūlo, nėra 'paprastų’ tikinčiųjų, kurių 'neįtraukia’ teologiniai svarstymai. Sąmoningai ar ne, bet kiekvienas iš mūsų turime rinkinį įsitikinimų apie pirminę tikrovę. Mes tikime kažkuo apie Dievą, save pačius ir tikėjimo prasmę. Šie pagrindiniai įsitikinimai persmelkia mūsų kalbėseną ir gyvenseną. Tad šia prasme kiekvienas asmuo yra teologas." (Sukurti bendrystei)
Reformatų teologas G. Johnsonas dar priduria:
"Tikrai kiekvienas yra teologas. Kiekvienas kuria savo mintis apie Dievą – net ateistas, kuris savo širdy sako: 'Dievo nėra’ [Ps 14,1]. Tai yra teiginys apie Dievą ir dėl to teologija. Bet svarbiausia ne tai, ar kas nors yra teologas, ar nėra. Nes kiekvienas toks yra. Svarbiausia klausimas: ar jis yra geras teologas, ar blogas? Kad būtum geras teologas, nesvarbu kokios profesijos esi, turi į viską žvelgti iš Dievo perspektyvos, žiūrėti į pasaulį pagal Dievą." (The World According to God)
Kad ir neturime čia galimybių išgvildenti viso klausimo apie moterų ordinaciją bažnyčiose, tačiau vieną dalyką pasakyti galime: ir moterys yra teologės! 1938 m. žymiajai britų rašytojai Dorothy Sayers teko pasisakyti apie provokuojančiai suformuluotą klausimą "Ar moterys – žmonės?" (žr. Prizmė 99/1). Jos kalbos pagrindinė mintis skambėjo šitaip: leiskite moterims būti tiesiog žmonėmis! Nes pasauliui visai nereikia kokio nors ypatingo ‚moteriško' požiūrio į teologiją ar kitus dalykus. Sayers sukritikavo tuometinį moterų judėjimą sakydama: "Juokinga imtis vyriško darbo vien norint pasigirti 'va matai – ir moteris tai sugeba!’". Dėl to ji, ko gero, būtų tik pasišaipiusi ir iš kai kurių šiandieninių moterų ambicijų bet kokia kaina užimti bažnytinės valdžios pozicijas.
Profesionaliosios teologijos istorijoje maždaug iki XX a. moterų (išskyrus viduramžių mistikes) – nė kvapo. Galų gale juk ir universitetai joms iki pat XIX a. buvo užverti. Tačiau Sayers dar griežtesnėje esė "The-Human-Not-Quite-Human" primena, kad pačios pirmosios teologės buvo būtent moterys. Lk 10, 38s pabrėžtinai giriama Marija už atidumą Jėzaus mokymui. Ji visomis pastangomis siekė Raštus kuo geriau suprasti ir gebėti pritaikyti – taigi ji užsiėmė teologija. "Marija elgėsi kaip ir kiekvienas kitas Jėzaus mokinys – vyrai ir moterys; tai nėra lengva pripažinti." Anot Sayers, taip pat ir joks ne sutapimas, kad moterys buvo paskutiniosios prie kryžiaus ir pirmosios prie kapo. Moterys pasirodė truputį labiau ištikimos Jėzui negu vyrai ir jį šiek tiek geriau suprato – konkrečioje situacijoje laikėsi geresnės teologijos.
D. Sayers, britų kriminalinių romanų autorė, ir pati pasižymėjo puikia teologija, savo esė "The Drama is the Dogma" išdrįsdama gana vyriškai ir suliberalėjusiai Anglijos bažnyčiai papriekaištauti ir pareikalauti:
"Dėl Dievo, leiskite mums ištraukti dieviškąją dramą [t. y. krikščionybės dogmas] iš po baisaus šlykščių minčių ir banalių jausmų sluoksnio ir išnešti į sceną, kad sudrebintume pasaulį ir įžiebtume nors kokį stipresnės reakcijos pavidalą. Jeigu maldingieji bus tarp pirmų, kurie išsigąs, tuo blogiau jiems – tuomet kiti pirma jų įžengs į dangiškąją karalystę."
Toliau paminėsiu dar devynis dalykus, dėl kurių teologija mums reikalinga.
Pirma, mes užsiimame teologija, kad gebėtume tiksliai perduoti visą biblinę žinią. Teologijos užduotis yra visą Biblijos mokymą apibendrinti, sudėti į epochai tinkamas formuluotes ir patikimai perduoti ateinančiai kartai. Tikintieji privalo suvokti Dievą, suprasti jo įsakymus bei juos išmokti (Įst 6, 4–9; 1 Kor 14, 20), apie juos mąstyti ir jų mokyti vieni kitus (Kol 3, 16). NT mokymo turinys dažniausiai graikiškai vadinamas didache arba didaskalia, dažnai verčiamas žodžiu "mokslas". Mes privalome jį gerbti ir puoselėti (1 Tim 4, 16); 2 Tim 1, 14: "sergėk brangų patikėtąjį turtą". Judas ragina, "kad kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems" (Jud 3). Privalome šį turtą perduoti teisingai, "be iškraipymų", kaip "tiesos žodį" ateinančioms kartoms (2 Tim 2, 15; žr. taip pat ir gr. paradosis – perdavimas/tradicija arba "perduotos tiesos"). Jokiu būdu nevalia skleisti "kitokios evangelijos" ar Kristaus Evangeliją "iškreipti" (Gal 1, 6–8).
Ir didysis misijinis paliepimas (Mt 28, 18–20) aiškiai rodo, kad perduoti turi būti ne mokymo fragmentai, o viskas, ką įsakė Jėzus. Visko reikia mokyti: visų Jėzaus žodžių, bet taip pat ir apaštalų žodžių bei viso ST (kurį Jėzus taip pat laiko Dievo žodžiu). Dėl to Biblijos žinią reikia skelbti visos apimties, pvz., taip, kaip Paulius darė Efeze, kur jis paskelbė "visus Dievo nutarimus" (Apd 20,27), nes tik šitaip tikintiesiems gali atsiskleisti visa Dievo mokymo plotmė.
Mes užsiimame teologija dėl to, kad galėtume suformuluoti naujus atsakymus į laiko klausimus. Nes Dievo žodis turi būti ne tik saugomas (tai svarbus konservatyvusis aspektas); Dievo žodis turi būti ir aiškinamas atitinkamos epochos kalba. Priklausomai nuo laiko ir kultūros kyla vis nauji iššūkiai. Tai gerai paliudija dogmų istorija: III–V šimtmečiais aktualu buvo Trejybės, kristologijos ir prigimtinės nuodėmės temos, dėl to buvo ir dogmos tam suformuluotos; reformacijos laikotarpiu į pirmą vietą iškilo nuteisinimo doktrina, klausimai apie laisvą valią ir sakramentus; XIX–XX a. svarbiomis temomis tapo Rašto neklystamumas, moters vaidmuo, sukūrimas/evoliucija bei krikščionio ir valstybės santykis. Visi diskusijų apie šias temas rezultatai sugulė, pvz., tikėjimo išpažinimuose bei deklaracijose.
Mes kuriame teologiją tam, kad atliktume, E. Brunnerio (1889–1966) žodžiais, "mąstymo patarnavimą tikėjimui". Čia omenyje turimas tikėjimo ir teologijos racionalumas, kuris labai svarbus šiais "bėgimo nuo proto" (F.A. Schaeffer) ir "liksminimosi iki nukritimo" (N. Postman) laikais. Dievas davė žmonėms protą tam, kad jie komunikuotų tarpusavyje ir su juo, ir kad galėtų atlikti savo užduotis žemėje. Dėl to tikintysis yra noriai ir sąmoningai mąstantis žmogus. Johnas Stottas savo Your Mind Matters akcentuoja: "Per Šventąjį Raštą Dievas kalbėjo, vadinasi, jis reiškėsi žodžiais... Bendravimui žodžiais reikia proto, gebančio perprasti ir aiškintis". Krikščionybė savo esme yra apreiškimo religija, o šis racionalus apreiškimas nori būti suprastas. Stottas cituoja škotų teologą Jamesą Orrą (1844–1913):
"Jeigu ir yra pasaulyje kokia religija, kuri akcentuoja mokymo svarbą, tai ta religija yra Kristaus. Ne kartą jau yra sakyta, kad pagoniškose religijose mokymo elementas yra vos pastebimai menkas, nes jose svarbiausia ritualų atlikimas. Krikščionybė būtent tuo ir skiriasi, kad jos savastyje glūdi mokymas. Ir ji kelia pretenziją būti tikrąja tiesa... Religija, kuri gyvuoja atitrūkusi nuo rimto ir gilaus mąstymo, per visą Bažnyčios istoriją ir iki šių dienų rodosi kaip tokia, kuri nuolat silpsta, netenka dvasingumo ir sveikumo."
Mes užsiimame teologija tam, kad galėtume sukritikuoti klaidingus mokymus. Ir krikščionys evangelikai šiandien yra stačiai tvindomi religinių nesąmonių srauto (ypač iš Rytų religijų, Pozityviojo mąstymo ir Naujosios amžiaus/minties pusės), todėl be patikimo įsitvirtinimo geroje teologijoje, galimybių išlikti nėra daug. Krikščionys privalo būti pasiruošę atsakyti į kitų religijų, ideologijų, sektų metamus iššūkius, kadangi jau ir Paulius numatė: "Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo..." (2 Tim 4, 3). Bet visa kritika, be abejo, pirmiausiai prasideda nuo savęs, savojo klaidingo mokymo koregavimo.
Mes užsiimame teologija tam, kad geriau galėtume evangelizuoti. Tikėjimo sklaida skelbiant Evangeliją yra pagrindinė Bažnyčios, taigi ir visos teologijos užduotis. Evangelizacijos varomoji jėga turi būti gera teologija, o kiekviena teologija savo objektyve visuomet privalo išlaikyti misijinę bei evangelizavimo veiklą. Tačiau praktikoje, pvz., vaikų darbas su evangelizacija dažnai būtent turi mažiausiai teologijos. Kam jos čia reikia? Juk turime tokią "paprastą Evangeliją", o visa kita juk tik priemonės, metodai, strategijos ir rezultatai. Bet būtent taip galvoti yra klaida. Populiarias evangelistines priemones kaip "Alfa kursas" ar "Keturi dvasiniai dėsniai" reikia visų pirma įvertinti teologiškai. Teologija negali būti uždaras mokslininkų užsiėmimas. Ji būtinai turi padėti sukurti geras evangelistines programas.
Mes užsiimame teologija tam, kad augtume tikėjimu. Nes viso mokymo tikslas – Dievo pažinimo augimas, dvasinė branda, pastovumas ir stabilumas. Ef 4, 11–14:
"Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui, kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką, kad nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius."
Dėl to teologija turi daug bendro su etika bei asmenine morale. 1 Tim 6, 3 Paulius kalba apie "maldingumo mokslą"; 1 Tim 1, 10 išvardija nuodėmes tų, "kurie priešinasi sveikam mokslui". Tit 1, 1 autorius sako, kad "tiesos pažinimas" ir "maldingumas" turi eiti sykiu. Teologijos ašis yra Dievo pažinimas. Toks pažinimas visuomet darys įtaką mūsų būdui.
Mes užsiimame teologija tam, kad išsitreniruotume savo sąžinę. Sąžinė yra mūsų sargas, stebėtojas, tramdytojas, kaltintojas, mūsų mąstymui ir veiklai suteikianti etinį pavidalą. Tai ir labai svarbi savikritikos priemonė. Tačiau sąžinė nėra autonomiška, veikianti vien pagal savo kriterijus. Ją turiniu visuomet užpildo išorė. Ji liudija apie vertybių ir pasaulėžiūrų sistemas, kurias savyje susiformuojame per kultūrą, auklėjimą, aplinką, tikėjimą.
Sąžinė gali būti silpna, nes teologiniu požiūriu jai dažnai trūksta supratimo (žr. 1 Kor 8 ir 10). Tokios sąžinės turėtojus reiktų ne versti prieš ją veikti, bet gera teologija pabandyti ją palaipsniui paveikti ir sustiprinti. Teologas T. Schirrmacheris rašo:
"Kai žmogus įtiki, įgyja naują, absoliučių matų sistemą, būtent Biblijoje apreikštą Dievo valią. Šią sistemą jis turi kuo daugiau ir plačiau išsityrinėti bei taikyti. Lygiai taip, kaip atsivertimo metu mąstymas neišnyksta, o tik mintys iš esmės atnaujinamos (Rom 12, 2), taip ir niekur nepradingsta įrankis – sąžinė, tik ji privalo būti perorientuota pagal naują matų sistemą" (Ethik)
Dievas yra ta aukščiausia instancija, kuri nustato, kas gera, o kas bloga. Į tai privalo orientuotis mūsų sąžinė. Dievas yra ir tas vienintelis, kuris turi teisę iš mūsų sąžinės reikalauti paklusnumo. Tai nereiškia, kad galime atsipalaiduoti, jeigu sąžinė kokį nors dalyką laiko geru, nors jis yra blogas. Kaip ir neturėtume leistis žmonių išgalvotoms normoms vienvaldžiai reguliuoti mūsų sąžinės. Normos turėtų sutapti su Dievo reikalavimais. Kad sužinotume, kurios sutampa ir yra iš Dievo, turime turėti gerą teologiją.
Ir pagaliau teologija mes užsiimame ir dėl to, kad taptume geresni Dievo garbintojai. Netikintys žmonės Dievo negarbina (Rom 1, 21). Jie prieš Dievą maištauja ir jo neklauso, jie žodžiu ir darbu nepripažįsta, kad "svarbiausias žmogaus tikslas yra šlovinti Dievą..." (Westminsterio trumpas katekizmas, 1 kl.) O tikintys žmonės žino, kad viską, ką bedarytų, daro Dievo garbei (1 Kor 10, 31). Šiam tikslui tarnauja ir teologija. Visas mūsų gyvenimas bėga (lot.) coram Deo – Dievo akivaizdoje (reformatorių tankiai vartota sąvoka). Ypač teologija tuo turi būti persunkta.
Visas šlovinimas pagrįstas tiesa, dėl to ir šlovinti turime tiesa (Jn 4, 24). Dovydas irgi jungia pažinimą su šlovinimu: "Mokyk mane savo kelio, VIEŠPATIE, ir aš ištikimai juo pas tave eisiu; mokyk mano širdį pagarbiai bijoti tavo vardo". (Ps 86, 11) Taigi kuo geriau, teologiškai mąstydami, Dievo tiesas perprasime ir suvoksime, tuo geriau gebėsime Dievą garbinti ir girti. Visa tai labai gerai iliustruoja senosios evangelikų giesmės, kuriose dažnai puikiai susilieja teologinė gelmė su nuoširdžiu šlovinimu. Šioje vietoje taip pat vertėtų pridėti dar ir tradicinių evangelinių bažnyčių liturgiją, kuri yra žodžiais reiškiama teologija, atliekanti svarbią katechetinę funkciją, stiprinanti ir sauganti tikėjimą.
Taip pat nereiktų užmiršti, kad ir pati teologija augo ir auga iš šlovinimo. Jau pirmųjų šimtmečių Kristaus šlovinimas kėlė problemas bei rimtus klausimus: ką turime omenyje, kai per pamaldas į Kristų kreipiamės kaip į savo Viešpatį, kai krikštijame žmones jo vardu? Taip pat ir svarbi Dievo nekintamumo tema, atsiradusi viduramžiais, kilo iš pamaldumo praktikos: kaip galima Dievui melstis ir viltis būti išgirstam, jeigu jis nuolat keičiasi? Taigi Dievo šlovinimas vis iškelia klausimus, kuriems atsakymus galime rasti teologijoje, o suradę pasidaryti dar geresniais šlovintojais.
Pabaigoje labai norisi paminėti dar vieną svarbų punktą, kurio reiktų paisyti omenyje turint Lietuvos konfesinį kontekstą. Teologija turėtume užsiimti dar ir tam, kad išliktume evangelikai. Katalikiškoje Lietuvoje 'normalu’ priklausyti Romos katalikų bažnyčiai. Evangelinių bendruomenių nariai, kurie savo bažnyčiose patenka į konfliktus arba yra nusivylę ir nepatenkinti mokymu ir ieško tvirtesnio pamato, beveik automatiškai gręžiasi į Romos pusę ir gan dažnai jon pereina. Dėl to nereiktų nuvertinti teologinės ir visų pirma kultūrinės katalikų bažnyčios traukos. Evangelinės bažnyčios ilgalaikėje perspektyvoje išlaikys šansą neišnykti ir dar kiek paaugti tik tuomet, jeigu savo narius patikimai aprūpins gera, bibliška, protestantų teologija. Be teologinio stuburo, be tvirto tikėjimo pagrindiniais protestantų mokymo teiginiais, evangelikų bažnyčiai Lietuvoje geros ateities tikėtis bus sunku.
