Roger Olson
Rašto ir Tradicijos santykis
Garbinimo tarnavimuose mes buvome paniekinę formalumą ir pasirinkę Dvasios spontaniškumą,– bent jau taip mąstėme. Antrojo pastoriaus siūlymas buvo atmestas, aiškinant, kad užrašyta garbinimo tvarka ves prie liturgijos, o liturgija yra tradicija. Jaunas tarnautojas nusileido, bet paaiškino, jog jis pasidavė jų tradicijai – atmesti liturgiją ir laisvai, iš anksto nieko neplanuojant garbinti. Kadangi mūsų garbinimo tarnavimai vyksta pagal pakankamai nusistovėjusią tvarką, jis vis dėlto siūlė padėti bažnyčios lankytojams ir atspausdinti įprastą tvarką, o tada paklusti Šventajai Dvasiai.
Antrojo pastoriaus argumentai neįtikino bažnyčios, bet taip mano prote gimė naujų minčių apie tradiciją. Gal mes suformavome savo pačių tradicijas, įskaitant ir tradiciją atmesti viską, ką mes supratome kaip kitų, ne "visos evangelijos" (taip mes vadinome savo bažnyčią), bažnyčių tradicijas?
Daug evangelinių bažnyčių, kaip ir bažnyčia, kurioje augau, galvojo, jog tradicija yra lyg Dvasią slopinantis gesintuvas. Bet tradicijos klausimas yra kur kas sudėtingesnis, nei įsivaizdavo mano bažnyčia tuo metu, ir mes pripažinome daug tradicijų, kurias perėmėme iš bažnyčios praeities.
Nepraraskime atminties
Būsiu sąžiningas: pripažįstu, jog visiškai tradicijų neturinti krikščionybė pridaro daugiau problemų bažnyčiai nei jų išsprendžia. Visiškas nepasitikėjimas viskuo, kas "tradiciška", įsigalėjo po Didžiųjų Prabudimų (XVIII a.), ypač Amerikoje.
Dabar daugelis evangelikalų žodį tradicija vartoja kaip Rašto eilutės "turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos" sutrumpinimą.
Evangelikalai visiškai pamiršo apie Didžiąją krikščionybės tradiciją, kurią turėjo dar prieš prasidedant prabudimams ir jų pačių, kaip laisvų bažnyčių (kai mažiau pabrėžiami įsitikinimai ir liturgija) judėjimą.
Mes esame panašūs į žmones, kurie pamiršo savo šeimos medį ir savo kultūrinę praeitį – esame lyg klajūnai, neturintys šaknų ir jokių orientyrų iš praeities, kuriais galėtume vadovautis. Tad kodėl stebimės, jog tiek daug mūsų pamokslų bei mokymų yra seklūs ir mes tebekartojame praeities klaidas?<...> Pernelyg daug evangelikalų prisitaiko prie tik į savo poreikius nukreiptos kultūros mąstysenos ir nesirūpina tikru savęs ugdymu. Krikščionybė per daug prisitaiko prie kultūros ir praranda savo išskirtinumą. Evangelikalizmui iškilo pavojus tapti liaudies religija, kuri, turėdama labai didelį intelektinį paveldą, labai mažai ar apskritai nieko neturi pasakyti pasauliui.
Populiarėja naujas protestantų požiūris į tradiciją, kuris žada autentiškos krikščionybės atstatymą bažnyčiose, kurias susilpnino daugelio požiūrių toleravimas ir kultūrinis prisitaikymas. Jungtinės Metodistų bažnyčios teologai Thomas Odenas ir Williamas Abrahamas, kaip ir kiti konservatyvieji protestantai, pranašauja prabudimą tarp protestantų, jei gersime iš gilių Bažnyčios Tėvų šulinių, ištikimai laikysimės ankstesniųjų įsitikinimų ir paklusime nesusiskaldžiusios bažnyčios ekumeninės tarybos deklaracijoms.
Baptistų teologas Danielis H.Williamsas ragina ir evangelikalus protestantus naujai atrasti senas krikščioniškas tradicijas ir taip patirti prabudimą. Episkopalinės bažnyčios teologas Robertas Webberis prašo postmodernistų naujai pažvelgti į krikščioniškąją bendruomenæ senovės Bažnyčios Tėvų raštuose. Kitas episkopalinės teologas Christopheris Hall ragina evangelikalus skaityti Bibliją ir mokytis teologijos iš Bažnyčios Tėvų bei vengti eretiškų naujovių, kurios yra svetimos Bažnyčios Tėvų apaštališko liudijimo supratimui. <...> Ne visada Raštas aiškinamas teisingai. Kai kurie aiškinimai yra nepagrįsti, kai kurie prieštarauja tam, kuo bažnyčia visuomet tikėjo.
Tradicija kaip doktrina
Egzistuoja ir pavojus, beveik toks pat didelis kaip ir grėsmė netekti atminties, kurį galima vadinti griežtu kategorijų nustatymu – tradicionalizmu. Istorikas Jaroslavas Pelikanas pašmaikštavo: "Tradicija yra gyvas mirusių tikėjimas, o tradicionalizmas yra miręs gyvųjų tikėjimas". Tačiau teologijoje tradicionalizmas turi kiek kitokį atspalvį. Tai – teologijos metodas, kuris traktuoja tradiciją kaip autoritetingą šaltinį ir normą krikščionio tikėjimui bei praktikai šalia Šventojo Rašto arba net iškeliant tai virš Rašto. Skirtingai nuo Romos katalikų tradicionalizmo, protestantų reformatoriai skelbė, kad jie remiasi "tik Raštu" (sola scriptura). Daug žmonių tai suprato klaidingai, manydami, kad krikščionys neturėtų kreipti dėmesio į jokį kitą šaltinį, išskyrus Bibliją, bet iš tikrųjų Liuteris ir Kalvinas kurdami bažnyčios reformavimui skirtas programas dažnai rėmėsi Bažnyčios Tėvų raštais. Sola scriptura iš tikrųjų reiškia ne "tik Raštas", bet "Raštas virš visko". "Pirmiausia Raštas" (prima scriptura) būtų geresnis motto protestantų požiūriui į Raštą, kaip į pagrindinį krikščionio tikėjimo ir praktikos šaltinį bei standartą. Tačiau kalbant apie Šventojo Rašto ir tradicijos lygybę ar abipusę priklausomybę, tradicionalizmas atmeta netgi prima scriptura.
Rytų ortodoksų bažnyčios žavisi aiškios tradicijos autoritetu. Didžioji bažnyčios tradicija (skirtingai nuo atskirų liaudiškų pamaldumo tradicijų) jiems yra pagrindinis šaltinis ir standartas, o Raštas yra tos Didžiosios tradicijos dalis.
Pagal katalikų supratimą tradicija auga, plečiasi, kai bažnyčia susiduria su naujomis problemomis, bet Didžioji tradicija nepriima naujovių. Kiekvienas papildymas yra mintis, pripažįstanti seną tiesą nauju būdu. Ir ortodoksų, ir katalikų tradicionalistai tiki, jog egzistuoja tam tikri esminiai įsitikinimai, kurių nėra aiškiai mokoma Šventajame Rašte. Jie pripažįsta visuotinų susirinkimų nutarimus ir kai kuriuos bendrus Dievo žmonių įsitikinimus kaip esminius krikščionio įsitikinimus, netgi jei jie ir nėra tiesiogiai paremti Raštu. Pavyzdžiui, ortodoksų tradicijoje ikonų garbinimas yra būtina krikščioniškojo garbinimo ir pamaldaus gyvenimo dalis, o Romos katalikų tradicija pripažįsta nekalto Marijos prasidėjimo ir jos kūno paėmimo į dangų tikėjimo dogmas.
Protestantai per istoriją susiklosčiusius įsitikinimus ir praktiką, kurie nebuvo tiesiogiai paremti Raštu, geriausiu atveju laikė laisvai pasirenkamu dalyku ir dažnai klaidingu pasirinkimu. Šventasis Raštas yra vienintelis ir aukščiausias visų krikščionių tikėjimo tiesų ir praktikos šaltinis bei standartas, todėl tradicija turi būti vertinama pagal Šventąjį Raštą. Tai yra evangelinio tikėjimo dalis dėl trijų priežasčių: todėl, kad Jėzus prieštaravo tradicijai, bet niekada neprieštaravo Raštui; tai – pagrindis protestantų principas, paremtas Reformacijos patirtimi; ir trečia, tai svarbu tęsiant pranašiškas bažnyčios reformas. Evangelikalai iš principo sutinka su protestantais, jog bažnyčia turi būti "reformuota ir visada reformuotis". Papildomų kanoninių tiesų prilyginimas Šventajam Raštui stabdo reformą. Istorija rodo, jog bažnyčiai, kad ir kokia žmogiška ji būtų, reikia vadovautis aukštesniais standartais, ir tie standartai yra Šventasis Raštas.
Tačiau vėliau kai kurie evangelikalai, užmiršę evangelinę ir pagrindinę Didžiąją krikščionybės tradiciją, pasidavė tradicionalizmo formai. Tai retai kada įgauna aiškią sola scriptura (vien Raštas) nepripažinimo formą, bet dažnai tvirtinama, kad senovės visuotiniai Bažnyčios Tėvų sutarimai, įsitikinimai ir pasitarimai, ankstyvosios bažnyčios "tikėjimo taisyklė" ar "apaštališka tradicija", kurią perdavė Bažnyčios Tėvai, liudija nepaneigiamai patikimą Raštų aiškinimą.
Bėda, kad griežtų tradicijų šalininkai teologinius senovės nesusiskaldžiusios bažnyčios sutarimus (ar kai kuriuos jų aiškinimus) yra linkę prilyginti Šventajam Raštui. Tai pakerta bažnyčios gebėjimą reformuotis remiantis Dievo žodžiu. Tradicija turi turėti balsą, bet niekada negali turėti veto teisės. Šventasis Raštas yra tie auksiniai standartai, pagal kuriuos turi būti tikrinami visi supratimai, įskaitant ir tuos, kurie susiformavo tradicijos viduje. Evangelikalams tradicionalistams reikia pripažinti, jog Šventoji Dvasia iki šiol darbuojasi tarp ištikimų Dievo žmonių, padėdama jiems giliau suprasti Dievo žodį, ir kartais tai gali pakoreguoti senovės, viduramžių ar netgi Reformacijos įsitikinimus ir praktiką. Suprantama, kad toks pripažinimas tarsi atveria Pandoros skrynią – atpalaiduoja ir naujas eretiškas Rašto interpretacijas. Tačiau, nežiūrint į šią riziką, tai neturi būti atmesta. Nuo to priklauso, ar bus tęsiamos reformos.
Kelio vidurio paieškos
Šiandien svarbu atrasti kelio vidurį tarp sola scriptura ir tradicionalizmo, kuris tvirtai pripažintų vienintelį ir nepranokstamą Šventojo Rašto autoritetą, net kalbant apie tradicijas, ir tuo pačiu reikalautų pagarbos Didžiajai Biblijos supratimo tradicijai bažnyčioje. Evangelikalai turėtų ginti Raštą ir tradiciją kaip Martynas Liuteris, kuris iškviestas atsižadėti savo "naujo" mokymo apie išteisinimą, pasakė: "Jei manęs neįtikins Šventojo Rašto žodžiais arba aiškiais argumentais, kad klystu, nes popiežiai ir susirinkimai dažnai klysdavo ir patys sau prieštaraudavo, tuomet negalėsiu atsisakyti savo žodžių, nes paklūstu Šventajam Raštui, kurį citavau. Mano sąžinė yra Dievo Žodžio belaisvė. Nesaugu ir pavojinga veikti prieš savo sąžinę. Čia aš stoviu ir kitaip negaliu. Tepadeda man Dievas.". Liuteris tikėjo, kad jo naujai atrastos – išteisinimo malone tik per tikėjimą – doktrinos nebuvo galima atrasti Bažnyčios Tėvų raštuose ir nutarimuose. Jis tvirtino, kad Bažnyčios Tėvai mažai žinojo apie tikėjimą ir net kritikavo vieną iš savo mėgstamų bažnyčios tėvų, Augustiną, už tai, kad šis nesuprato, jog išteisinimas įgyjamas tik per tikėjimą.
Tačiau Liuteris, anabaptistai ir Veslis brangino Didžiąją krikščioniško mokymo tradiciją ir griežtai priešinosi racionalistams, kurie norėjo atmesti paslaptingas bažnyčios paveldo doktrinas, tokias kaip doktrina apie Trejybę ir Įsikūnijimą. Liuteris dažnai cituodavo Bažnyčios Tėvus (nors kai kuriuos iš jų jis niekino). Veslis žavėjosi graikų kilmės Bažnyčios Tėvais ir laikė juos ištikimais bei patikimais apaštališkosios krikščionybės aiškintojais.
Evangelikalai, reformatorių pėdomis, turėtų žiūrėti į Didžiąją tradiciją kaip į dinamišką ir atvirą korekcijoms bei pokyčiams Rašto šviesoje, ir branginti ankstyvosios bažnyčios tėvų pasiekimus, viduramžių teologus ir protestantų reformatorius.
Evangelikalai turėtų studijuoti tradiciją, nes mes nesame pirmieji, kurie ieškome atsakymų į sudėtingus teologinius klausimus ir problemas. Tačiau mes neturime iškelti tradicijos ir laikyti ją neliečiamu ir aukščiausiu autoritetu.
Studijuodamas Didžiąją krikščionių tikėjimo tradiciją, aš suvokiau, jog turiu gilesnes šaknis nei narystė mano bažnyčioje ir pats evangelikalizmas. Dabar noriu, kad mano laisva bažnyčios tradicija ir evangelikalizmas priartėtų prie gilių ortodoksinio ir katalikiško krikščioniško mąstymo šulinių, kaip ir prie Reformacijos, puritonų, pietistų ir prabudimo šalininkų šaltinių. Visais amžiais krikščionių tikėjimo sutarimas buvo lyg kompasas, padedantis perplaukti dažnai apgaulingus šiuolaikinės ir postmodernios religinės painiavos vandenis. Jis taip pat atstoja inkarą, kai evangelikalizmo laivas pradeda dreifuoti užplaukęs ant rinkos valdomo ir tik į žmogaus poreikius nukreipto, raminamo pamokslavimo seklumų.
Esu labai dėkingas protestantų tradicijų šalininkams už šį Didžiosios tradicijos vertės atskleidimą. Tačiau mes turėtume priešintis bet kokiai tendencijai pažeminti Raštą iki tradicijos lygio. Evangelinis autoritetas turi tvirtai stovėti ant sola (prima) scriptura pamato. Kai tarp evangelikalų iškyla nauja teologinė mintis, pirmas ir svarbiausias klausimas turi būti "Ką sako Raštai?", o ne "Ar tai atitinka tradiciją?". Panašiai kaip Liuteris, mes turime būti atviri priimti, jei Šventoji Dvasia naujai apšviestų Raštą.
Roger E. Olson, baptistas, yra teologijos profesorius Truett Teologijos Seminarijoje, Teksaso valst., JAV.
Iš žurnalo "Christianity Today" (2003 10 29)
Šaltinis: "Ganytojas", Nr 17, 2007
