Holger Lahayne
Ramybė neramiam pasauliui
Kalėdų šventės viršūnė, be abejo, yra giminės susirinkimas tėvų ar senelių namuose – artimųjų bendrystė, eglutės puošimas, soti vakarienė, vaikų apdovanojimas ir t. t. Daug kam būtent tai yra didžiausia šventė ir Kalėdų esmė. Istoriškai žiūrint, ir šita tradicija yra gana nauja. Didžiumą laiko Kalėdos buvo ne šeimos, o vien tik bažnyčios šventė. Tik XVIII/XIX a. ji peržengė privačios erdvės ribas ir įsitvirtino šeimų apeigose. Šiandien jau dauguma Europos žmonių Kalėdas švenčia nė neįeidami į bažnyčią – ir jiems tai atrodo visai normalu.
Vaikai ir Sekminės? – nelabai dera. Vaikai ir Velykos? – jau geriau. Vaikai ir Kalėdos? – dera lyg kartu sukurti, lyg negalėtų vieni be kitų egzistuoti! Be abejo, tai susiję su dovanomis. Bet apie vaikus ypatingai tupinėti imama jau nuo pat advento pradžios. Bažnyčiose atlaisvinama vieta vaikų džiaugsmui – prakartėlei; iš sandėlių keliamos dėžės su blizgančiomis skraistėmis, sparnais ir barzdomis Jėzaus gimimo vaidinimui. Juk vaikelis gimė – ar yra, kas geriau derėtų tarpusavyje?
Nesupraskite klaidingai: krikščionys, be abejo, Kalėdas gali švęsti ir šeimose, ir dovanas dovanotis. O šventiniame šurmulyje dėmesio vaikams jau ir savaime labai daug tenka. Susiklosčiusios tradicijos tikrai nėra blogos. Tik turime žiūrėti, kad kultūros papročiai neuždengtų didžiosios Evangelijos žinios ir neiškreiptų Biblijos istorijos.
Kalėdų vaikiškumą siejame su kūdikėliu Jėzumi. Bet ar žinome, kur Jėzaus gimimo istorijoje, Mt 1–2 ir Lk 1–2, dar minimi vaikai? Daug negalvoję, be paties Jėzaus, galėtume įvardyti Joną Krikštytoją. Ir viskas. Bet ar tikrai viskas? Pačioje gimimo istorijoje vaikai neminimi. Bet minimi viename epizode, kuris yra tiesiogiai su šia istorija susijęs. Tačiau to epizodo, manau, dar joks vaikų kalėdinis spektaklis nėra suvaidinęs. Mato evangelijos antrojo skyriaus viduryje, 2, 16–18, evangelistas pasakoja apie nekaltų vaikų žudynes Betliejuje.
Jokiame Kalėdų spektaklyje neteko matyti ir vieno labai svarbaus veikėjo – karaliaus Erodo. Į spektaklį jei ir įtraukiama neigiamų veikėjų, tai tik "piktasis" užeigos savininkas, neradęs Juozapui su Marija vietos savo namuose ir nusiuntęs juos nakvoti į tvartą. Šios, mūsų spektaklių istorijos, Biblijoje nėra; tai mūsų fantazijos vaisius. Bet ana, apie Erodą – yra, tačiau ji nevaidinama mūsų spektakliuose. Mato evangelijoje, Mato "scenarijuje" baisusis žudikas karalius Erodas yra vienas iš svarbiausių personažų. Tačiau jis baisus. O mes baisių dalykų nemėgstame. Bet paskaitykime Bibliją, Mt 2, 13–23, Jėzaus gimimo istorijos pabaigą. Skyriaus pradžioje pasakojama apie Rytų išminčius – pirmiausiai atkeliavusius į Jeruzalę, o tik paskui į Betliejų pas Jėzų ir jo šeimą.
"13 Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: "Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti." 14 Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. 15 Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų.16 Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apvylė, baisiai įniršo ir pasiuntė išžudyti Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių. 17 Tuomet išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: 18 Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos; tai Rachelė rauda savo vaikų, ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra.19 Erodui mirus, štai Viešpaties angelas pasirodo per sapną Juozapui Egipte 20 ir sako: "Kelkis, imk kūdikį su motina ir keliauk į Izraelio kraštą, nes jau mirė tie, kurie tykojo kūdikio gyvybės." 21 Tuomet Juozapas atsikėlė, pasiėmė kūdikį ir motiną ir pargrįžo į Izraelio žemę. 22 Išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį 23 ir apsigyveno Nazareto mieste, kad išsipildytų pranašų žodžiai: Jį vadins Nazariečiu."
Tirono karalystėje
Jėzaus gimimo laiku žydai jau pusę šimtmečio gyveno nebūdami savo krašto šeimininkais. Palestiną savo rankose laikė romėnai, o žmones valdė jų paskirtas vietinis "žydų karalius" Erodas. Jis visiškai atitiko Romos lūkesčius, nes buvo ištikimas ir lojalus. Erodo žinioje buvo Judėja, Samarija ir Galilėja. Kaip ir jo tėvas, Antipatras, šis irgi buvo žiaurus, griežtas bei neskrupulingas valdovas.
Savo galias Erodas demonstravo kaip tikras diktatorius – ne tik engdamas pavaldinius, bet ir rodydamas jiems savo tariamą geradarystę – statydamas didingus pastatus, naujus miestus, galingas tvirtoves. Tai Erodo laikais buvo išplėsta ir labai ištaigingai išpuošta Jeruzalės šventykla. Bet žydai Erodo nekentė. Nors Erodas ir buvo apipjaustytas kaip jie, tačiau kilimo jis buvo iš idumėjų, Senajame Testamente aprašytųjų edomitų, II a. pr. Kr. prievarta atverstų į judaizmą. Erodo motina buvo nabatietė, taigi arabė; kalbėjo Erodas graikiškai. Erodas atstovavo graikų, o ne žydų kultūrai.
Kad įtvirtintų savo valdžią, Erodas persekiojo visus, kilusius iš makabėjų giminės. Dėl to jis įsakė nužudyti savo antrąją žmoną Mariamnę (iš viso žmonų turėjo dešimt), o po metų atsikratė ir jos motinos. Abu sūnūs iš santuokos su Mariamne 7 metais pr. Kr. irgi tapo Erodo paranojiškos konkurencijos baimės aukomis; svainis taip pat. Net likus keletui dienų iki mirties Erodas vis dar šlavė iš kelio galimus varžovus, tarp jų ir vyriausiąjį savo sūnų. Imperatorius Augustas esą yra sakęs, kad "geriau būti Erodo kiaule negu jo sūnumi". Romėnų ir žydų istorikas Flavijus Juozapas patvirtina: "Jis buvo visiems vienodai žiaurus, greit užsidegantis pykčiu ir visiškai nepaisė teisingumo".
Erodas sukūrė tikrą priespaudos ir teroro režimą. Istorikas C. P. Thiede'ė rašo: "Tais pačiais metais [7 m. pr. Kr.] jis šaltakraujiškai įsakė mirtimi nubausti daugybę fariziejų, paskelbusių jam nepalankią pranašystę, jog netrukus gimsiąs karalius mesijas, turintis nuversti erodą nuo sosto ir pradėti mesijinį amžių. Bent taip Juozapas pasakoja Senybių 17 knygoje." (Jėzus. Tikėjimas, faktai). 4 metais pr. Kr., nujausdamas besiartinančią mirtį, Erodas įsakė iš visų savo valdų išrinkti garbingiausius vyrus, suvaryti ir uždaryti Jeruzalės žirgų lenktynių arenoje: jam mirus, visi tebūnie nužudyti; tekyla liaudyje gedulas – jei ne dėl jo, tai bent dėl tų vyrų. Bet šis įsakymas nebuvo įvykdytas.
Taigi ši istorinė informacija mums leidžia geriau suprasti ir įvertinti Mt 2 tekstą. Kadangi, kaip minėta, Rytų išminčiai pirmiausiai atėjo į Jeruzalę ir susitiko su Erodu, tai jis būtent iš jų išgirdo ir Jėzaus gimimo naujieną. Erodas sužinojo, kad gimė naujasis žydų karalius – dar vienas konkurentas – ir dėl to, žinoma, "sunerimo" (2, 3). Taip pat nestebina, kad ir "baisiai įniršo" (2,16), kai išminčiai negrįžo ir nepranešė Jėzaus gimimo vietos. Žinant Erodo būdą, suprantama, koks pavojus iškilo gimusiam kūdikiui. Juozapas, Dievo įspėtas, nelaukęs nei ryto (eil. 14), kuo skubiausiai su šeima leidosi bėgti.
Deja, be Biblijos, nėra kitų šaltinių, kurie patvirtintų vykus kūdikių žudynes. Bet nėra ir reikalo šiuo faktu abejoti, kadangi tokių susidorojimų, kai sunaikinama gal kelios dešimtys vaikų, Erodo valdose buvęs ne vienas. Istorikas E. Staufferis rašo: "Erodas I buvo vienas iš baisiausių kraugerių per visą Antiką... Šio valdovo gyvenime tokia akcija, kaip Betliejaus kūdikių žudynės, tebuvo vienas iš daugelio nereikšmingų epizodų" (Jesus. Gestalt und Geschichte). Tikriausiai per daug nereikšmingas palyginus su kitais Erodo siautėjimais, kad būtinai būtų aprašytas.
Dievas žiauriame pasaulyje
Jėzus gimė žiauriame pasaulyje
Kodėl Jėzus, būdamas Dievas, atėjo į šitą pasaulį? Kodėl tai buvo būtina ir turėjo nutikti? Dėl nuodėmės ir juodžiausio žmonių sugedimo. Jėzus neįžengė į harmonijos aplinką – tokiai aplinkai jo nė nebūtų reikėję. Jis gimė, kad ateitų pas pražuvusius nusidėjėlius ir juos išganytų. "Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių..." (1 Tim 1,15; žr. Mt 1,21).
Erodas nėra vienintelis Naujojo Testamento piktadarys. Randame parašyta ir apie Archelają (eil. 22), Erodo sūnų ir Judėjos valdytoją, kuris nė per plauką nebuvo geresnis už savo tėvą. Vėliau Mato evangelijoje skaitome apie Erodo anūkę Erodiadą, pasirūpinusią, kad Jonui Krikštytojui būtų nukirsdinta galva (Mt 14). Taip pat rašoma apie Poncijų Pilotą, ko gero, ne taip ligustai žiaurų, kaip Erodas, tačiau skrupulingumu taip pat nepasižymėjusį. Tai ne pirmieji ir ne paskutiniai žiauriausieji žmonijos istorijos tironai. Iki jų buvo ne vienas ir po jų taip pat tokių buvo ir bus. Pasaulis nepasidarė geresnis. Toks ir liks iki pat Kristaus sugrįžimo. Mums dar teks matyti ir daug neteisybės, ir daug žiaurumo, ir daug kančios. Kančios taip pat ir nekaltų vaikų, kaip tų iš Betliejaus.
Erodo blogis jau tapo posakiu piktiems žmonėms apibūdinti. Tačiau nemanykime, kad patys esame daug geresni. Paulius 1 Tim 1, 15 sako, kad jis pats yra "pirmasis" iš nusidėjėlių. Iš daugybės blogųjų, tarp kurių esame ir mes. Ne visi pasižymi tokiu šaltakraujišku žiaurumu kaip Erodas, tačiau į vienokį ar kitokį žiaurumą esame linkę visi. Antai praeitą lapkritį buvo prisimintos 55-erių metų abortų legalizacijos Lietuvoje aukos. Tų aukų būta ne kelios dešimtys ir net ne keli tūkstančiai, o du milijonai. Du milijonai pražudytų nekaltų mažučių gyvybių. Nužudytų ne kokio vieno "prakeikto erodo" rankomis, o su pritarimu tūkstančių mamų ir tėčių bei gyvybę privalančių saugoti daktarų. Mato evangelijoje pora skyrių toliau Kalno pamoksle Jėzus paaiškina, kodėl taip yra. Mt 5, 21–22 jis mini neapykantą, kuri įsišaknijusi kiekvieno žmogaus širdyje. Per Kalėdas daug šnekama apie širdžių gėrį, sakoma, kad piktos valios žmonių nėra; kad jei ir padarė kas ką negero, tai tik dėl to, kad suklydo. Bet mūsų analizuojamas Kalėdų istorijos skyrius absoliučiai prieštarauja šiai gražbylystei. Jis primena mums nuodėmės ir blogio rimtumą – liudija, kad Kalėdos tada buvo ir yra verkiant reikalingos.
Jėzus pasidalijo žmonių likimu
Galima spėti, kad Juozapas su Marija ir naujagimiu kurį laiką pasiliko ir gyveno Betliejuje. Be abejo, turėjo susikūrę bent šiokį tokį prieglobstį, o Juozapas, ko gero, susiradęs ir kokio nors darbo. Tačiau tas ramybės laikas netruko baigtis. Šeima buvo priversta palikti viską ir kuo skubiausiai sprukti į Egiptą. Apie Egipto laikotarpį žinių taip pat neturime. Bet ir ten, ko gero, jie neliko be pastogės ir darbo, galėjo glaustis ir prasimaitinti kokioje nors iš ten gausiai gyvenusių žydų šeimų. Bet, be abejo, kaip ir bet kuris bėgimas slėptis nuo pavojaus į svetimą šalį yra bėgimas į nežinią.
Dabar kai pagalvoji, absurdiška, kad štai gimsta pasaulio gelbėtojas, o pirmiausiai yra priverstas pats gelbėti savo gyvybę. Jėzaus kančios istorija prasideda būtent nuo šio įvykio, o ne nuo kryžiaus. Visą gyvenimą Jezus kentėjo, kaip rašo ir Heidelbergo katekizmas: "Jėzus Kristus su kūnu ir siela per visą savo gyvenimą žemėje, o ypatingai jo pabaigoje, kentė Dievo rūstybę dėl žmonijos nuodėmės." (37 kl.) Jėzus buvo atmestas, persekiotas, nesuprastas, išduotas, gundytas, jautėsi vienišas, svetimas, paliktas – "Visas Jėzaus gyvenimas teka vienatvėje, taigi nuo pat pradžių kryžiaus šešėlyje" (K. Barth, Dogmatik im Grundriß).
Jėzui nuo pat gyvenimo pradžios (kad ir iškart to nesuvokiant) teko dalia pažinti persekiojimą, baimę ir tremtį. Jis augo žinodamas, kas yra žmonių kančia. Dėl to tada galėjo ir dabar tebegali suprasti mus ir mums pagelbėti. "Jis sugeba užjausti...", rašo Laiško hebrajams autorius (Hbr 5, 2). Visas laiškas skatina ir drąsina, esant bet kokiai kančiai ir problemai, su visišku pasitikėjimu kreiptis tiesiai į Jėzų Kristų, kuris yra mūsų tikrasis "vyriausiasis kunigas" (žr. Hbr 2, 17–18; 4, 14–16).
Pasaulio išganytojas priverstas baimintis dėl savo gyvybės ir bėgti – nuo pat Evangelijos pradžios tai priminimas mums, ką reiškia būti jo sekėju. Mt 8, 20 pats Jėzus sako: "Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti". Sako, kad jam nelemta turėti jaukių namų, stabilaus gyvenimo prieglobsčio. Dėl to jis ir mus kaip Rašto aiškintoją iš 8, 19 įspėja: nesitikėk nieko stabilaus ir būk pasirengęs palikti savo namus. Kiek vėliau, 10, 22–23, savo mokiniams prideda: "Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.23 Kai pradės jus persekioti viename mieste, bėkite į kitą..." Būti Kristaus mokiniu nereiškia nei garantuotos gerovės, nei stabilumo, o atvirkščiai – dėl neapykantos būti pasirengęs pabėgti (žr. ir 16, 24; 24, 9).
Tiksliai nėra žinoma, kiek užtruko tas laikas "iki Erodo mirties" (eil. 15), kiek Jėzaus šeimai teko prabūti Egipte. Tikriausiai, kad apie vienerius ar pora metų. Rodos, štai gimė karalių Karalius (1 Tim 6,15), turėtų prasidėti laimingo karaliavimo laikas. Bet ne. Karalius priverstas bėgti į tremtį, į svetimą kraštą ir nežinioje laukti, kol jo valdas atlaisvins žiaurus tironas. Erodas mirė būdamas maždaug 70-ies. Gerai, kad ne 80-ies ar dar vėliau, tai Jėzus tremtyje ir užaugęs būtų. Nežinioje laukti ir išlikti kantriam – tai kančia, tai kančios sudėtinė dalis. Ne vieną kantraus laukimo pavyzdį žinome ir iš Senojo Testamento, Abraomo (Hbr 6, 15), Jokūbo, Juozapo, Mozės istorijų. Dėl to Naujasis Testamentas taip dažnai kantrybę įvardija kaip tikrą krikščioniško gyvenimo dorybę (Lk 8, 15; Rom 2, 7; 5, 3; 8, 25; 1 Kor 13, 4; 2 Kor 1, 6; 6, 6; Gal 5, 22; Ef 4, 2; Kol 1, 11; 3, 12; 1 Tes 1, 3; 2 Tim 3, 10; Hbr 6, 12; Jok 1, 3; Apr 2, 2).
Jėzus buvo kitoks karalius
Jėzus tikrai buvo "Žydų karalius" (2, 1), tikrai buvo iš Dovydo giminės (kilmė Mt 1), kuriai amžiams buvo pažadėtas karališkasis titulas (Erodas toks nebuvo). Apklausoje pas Pilotą Jėzus taip pat patvirtina: "Aš esu karalius" (Jn 18, 37). Bet prieš tai duoda paaiškinimą: "Mano karalystė ne iš šio pasaulio". Kitaip sakant, ne tokia, kaip Erodo arba romėnų. Ir tai matoma nuo pat gimimo: Jėzus paprastų tėvų vaikas, o ne krašto elitinės šeimos; gimęs paprastuose namuose, o ne rūmuose; priverstas bėgti, o ne džiaugtis ramia ir saugia kūdikyste. Dar baisiau: po tremties šeima apsigyvena Nazarete (eil. 23), kaimų kaime Galilėjos provincijoje su 500 ar 1500 gyventojų. Jn 1, 46 Natanaelis skeptiškai klausia: "Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!"
Iš II a. likusiame Laiške Diognetui autorius pasakoja apie išganytoją, kuris pats yra pasaulio kūrėjas, tačiau nė kiek nepanašus į tironus valdovus kaip Erodas:
"Niekas tenemano, kad jis [Dievas Tėvas] pasiuntęs žmonėms kokį tarną ar angelą, ar kunigaikštį, ar žemės dalykų valdovą..., bet pasiuntė patį visko meistrą ir menininką, per kurį dangus įtvirtino, per kurį jūrai krantus nustatė... Galbūt koks žmogus pamanytų – tironiškai valdyti ir įvaryti baimės ir siaubo? [kaip Erodas...] Tikrai ne! Pasiuntė jį švelniai ir ramiai kaip karalius, siunčiantis karalaitį, pasiuntė kaip Dievą, kaip žmonėms jį pasiuntė, pasiuntė kaip gelbėdamas, kaip įtikinėdamas, o ne pavergdamas, nes Dieve nėra prievartos. Siuntė jį kaip šiaukiantis, o ne persekiojantis, kaip mylintis, o ne smerkiantis. Atsiųs jį ir teisiantį..."
Dievo suvereni apsauga
Erodas buvo galingas valdovas, vienu rankos mostu galėjęs lemti gyvybę ar mirtį. Panašių galių turėjo ir Pilotas, bet Jėzus jam sako: "Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių" (Jn 19, 11). Tavo valdžia ateina iš Dievo, t. y. virš tavęs egzistuoja tas, kuris turi dar daugiau galių. Dievas buvo ir virš Erodo valdžios, kontroliavo jo galias. Kurį laiką jis leido Erodui jomis pasidžiaugti. Bet, kaip visiems tironams, taip ir jam davė laiką mirti – laiką, kurį nustatė pats Dievas.
Biblija daugsyk kartoja, kad žemikosios valdžios yra praeinančios ir laikinos. Karalystės ir galybės nuvys kaip žolė ar lauko gėlės (Jok 1, 10). Iz 51, 12 rašoma: "Aš, aš esu tas, kuris jus guodžia. Kaip čia yra, kad bijai mirtingo žmogaus, žmogystos, kuri pragaišta kaip žolė?" Ps 2, 2 kalba apie "žemės karalius", kurie nepaklūsta ir maištauja prieš "pateptąjį", t. y. Mesiją, Jėzų Kristų. Pranašystės, aprašytos psalmėje, išsipildymą gerai matome ir mūsų istorijoje. Kurį laiką tikrai atrodo, kad šios žemės karalius, Erodas, yra galingesnis, nes Jėzus, kuris yra Dievas, priverstas bėgti. Tačiau psalmės eil. 4 rašoma: "Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi; VIEŠPATS tyčiojasi iš jų". Net Babilonijos karaliui Nebukadnecarui, tuo metu galingiausiam pasaulio valdovui, teko pripažinti, kad Dievas, o ne jis yra "visavaldis" (Dan 4, 23). Betliejuje Jėzus atėjo į pasaulį silpnume. Bet bus diena, kai išsipildys Lk 1, 52 pasakyti žodžiai: "Jis numeta galiūnus nuo sosto".
Galingiausiasis pasaulio valdovas Dievas yra pajėgus apginti savo Sūnų žemėje ir daugsyk tai padaro. Šioje istorijoje jis per angelą perspėja Juozapą bei Rytų išminčius apie gresiantį pavojų; per sapnus duoda konkrečius nurodymus (2, 12.13.19.22). Vėliau esama daug kitų pavyzdžių, tačiau visuose Dievo veikimas pasirodo absoliučiai suverenus. Antai pranašą Danielių Dievas kelissyk išgelbsti per tikrą stebuklą (Dan 6); stebuklingai išlaisvina ir apaštalą Petrą iš kalėjimo (Apd 12). Bet tą patį Petrą vėliau atiduoda kankiniškai mirčiai, lygiai kaip ir ištikimąjį Steponą (Apd 7). Tai vieni iš ilgos eilės tikėjimo didvyrių, kuriuos Dievas tam tikru metu nusprendė būtent neišgelbėti iš mirties (žr. Lk 11, 50–51; Apd 7, 52). Senojo Testamento tikinčiųjų išsaugojimas ir neišsaugojimas kartu aprašytas Hbr 11, 32–38: vieni "užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų..., tapo galiūnais kovoje... Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius". Tačiau kiti "leidosi kankinami", "dar kiti turėjo iškęsti patyčias ir plakimus... Jie buvo akmenimis mušami, pjūklais pjaustomi, kalavijo kirčiais žudomi..."
Mūsų istorijoje Betliejaus kūdikiai yra tie, kurie atiduodami kardo kirčiui. Kodėl Dievas Jėzų išgelbsti, o tų kūdikių ne? Kodėl bent neperspėja jų tėvų? Arba bent galimybės pabėgti nesuteikia? Tai sunkūs klausimai. Į juos visiems priimtino atsakymo, deja, nėra. Jį žino tik Dievas. Nes tik jis žino, kodėl taip, o ne kitaip buvo nuspręsta. Dievas niekada nėra žadėjęs nuolatinės apsaugos jokiai, net pačiai nekalčiausiai gyvybei. Todėl ir mes neturėtume tikėtis, kad būsime jo nuolat saugomi nuo visų pasaulio blogybių.
"Tai Viešpaties žodis"
Matas evangeliją visų pirma rašė žydams. Jiems, Senojo Testamento, judėjų Biblijos žinovams, nuo pat pradžių siekė parodyti, kad Jėzuje išsipildė daugelis Senojo Testamento pranašysčių (žr. Mt 1, 23; 2, 6; 3, 3). Mūsų tekste cituojami pranašai Ozėjas ir Jeremijas (eil. 23 neaišku, kokiu tekstu remiasi). Mums tos citatos iš pirmo žvilgsnio sako nedaug ką. Bet žydams daug. Jie puikiai žinojo, kas tai per tekstai, nes iš dalies savo Bibliją mokėjo mintinai. Dėl to, klausydamiesi eilučių, jie girdėjo visą kontekstą ir gerai suprato, ką norima pasakyti.
O tekstai, kuriuos cituoja evangelistas, teikia vilties. Jie užtikrina: padėtis keisis, nes ateina išgelbėtojas. Eil. 15 cituojama pirma eilutė yra iš pranašo Ozėjo 11 skyriaus. Visas skyrius mūsų Biblijose teisėtai pavadintas: "Dievas myli savo tautą". Nes eil. 9 sakoma: "Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, nebenaikinsiu Efraimo [Šiaurės karalystės Izraelio], nes aš esu Dievas, o ne žmogus; aš esu Šventasis tarp jūsų ir su pykčiu neateisiu."
Tas pats pasakytina ir apie eil. 18 ir citatą iš Jer 31, 15. Joje kalbama apie "dejones ir aimanas". Bet žydai klausydamiesi žinojo, kad 16–17 eilutėse sakoma: "Nustok aimanavusi, nusišluostyk ašaras, nes už tavo vargą bus atlyginta, – tai VIEŠPATIES žodis, – jie sugrįš iš priešų krašto! 17 Viltinga tavo ateitis, – tai VIEŠPATIES žodis, tavo vaikai sugrįš į savo tėvynę!"
Evangelistas Matas užtikrina: girdėjome apie Izraelio vargus Egipte, sunkius vergovės ir tremties metus, bet dabar ateina laisvė ir išgelbėjimas. Nes Dievas laikosi savo žodžio. Dėl to galime turėti vilties ir mes šiandien. Jėzus Kristus tikrai išgelbės (Mt 1, 21), nes liudija, kad per jį tikrai yra "Dievas su mumis" (1, 23). Per Kalėdas jis ir atėjo pas mus į žemę, nors ir mažu kūdikėliu ant tėvų rankų.
Dėl to galime turėti vilties ir šiandienos sunkumuose, nesvarbu, ar sukeltuose tironų kaip Erodas, ar tokių, kaip ekonominė krizė. Užgimė Jėzus Kristus ir įtvirtino taiką tarp žmonių ir Dievo. Atėjus laikui šioji taika taps tobula, o pasaulio žiaurumai pasibaigs. Tai Dievo pažadas. Paskutinė Biblijos knyga patikina: "Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto" (Apr 21, 4).
Iliustracija: Leon Cogniet (1794-1880), Kūdikių žudynės (fragmentas, 1824), Musée des Beaux-Arts, Rennes
