Psalmė mokslininkams (II)

Iššūkiai mokslininkams

Jo darbai

Mūsų psalmė suteikia mokslui kai kuriuos pagrindus, tačiau tam tikru atžvilgiu ji kartu meta šių dienų mokslininkams iššūkį, kadangi minimi darbai pirmiausia yra būtent Viešpaties darbai, tai yra jo kūrinija. Taigi kūrinija neegzistuoja nepriklausomai nuo jo autonomijos prasme. Visata buvo sukurta Dievo ir kiekvieną akimirką yra jo palaikoma. Be palaikančio Dievo veikimo visata nebeegzistuotų nė sekundės. Šis mokymas atsikartoja per visą Bibliją. Žyd 1, 3 sakoma: „Jis [Jėzus], palaikantis savo galingu žodžiu visatą...“ (ST plg. Ps 104, 29). Evangelikų reformatų Vestminsterio tikėjimo išpažinimas apibendrina: „Dievas, didysis visų dalykų Kūrėjas, savo išmintingiausia ir švenčiausia Apvaizda palaiko, nukreipia, tvarko ir valdo visus kūrinius, veiksmus ir dalykus nuo didžiausio iki mažiausio...“ (5, 1).

Taigi visata yra nepriklausoma tik ta prasme, kad ji buvoja už Dievo. Ji nėra Dievas, bet nėra ir savarankiškas mechanizmas, kuris veiktų be Dievo. Pirmieji, kurie propagavo nuo Dievo visiškai nepriklausomo pasaulio vaizdinį, buvo vadinamieji XVII–XVIII a. deistai. Patys save jie vadino „laisvamaniais“ (sąvoka „deizmas“ kilusi iš lot. deus, kaip alternatyva teizmui iš gr. theos). Deistai neigė, kad pasaulį palaiko, nukreipia ir jame veikia visagalis Dievas. Nors Dievas ir egzistuoja, tačiau jis nesikiša į gamtą. Jis sukūrė pasaulį – tuo ir baigta. Pasaulis tiesiog juda kaip prisuktas laikrodis.

Taigi reikia kreipti dėmesį į du dalykus: viena vertus, kitaip negu neopagonybė, Rytų panteizmas, New Age, Feng Shui ir t. t., tvirtai laikytis gamtos jėgų nudievinimo principo. Kita vertus, mes neturime painioti gamtos mechanizmų ir dėsningumo klausimo su kūrėjo ir palaikytojo klausimu. Dievas taip sutvėrė pasaulį, kad jo eigą mes paprastai galime ir turime aiškinti kaip „natūralią“. Mokslinis pažinimas be šios kūrinijos kūrėjo, palaikytojo, tvarkytojo pažinimo yra nepilnas, jam trūksta pagrindo. Mes negalime iš tikrųjų pažinti darbų, jeigu nepažįstame jų kaip Viešpaties darbų.

Stebuklai

Ketvirtoje eilutėje kalbama apie Viešpaties „stebuklus“ (Algirdo Jurėno vert.). Tai, kad šis žodis neretai verčiamas tiesiog kaip „darbai“ (Antano Rubšio – „nuostabūs darbai“), rodo, jog nėra taip paprasta šiandien žodžiais perteikti biblinį stebuklų vaizdinį, nes visi darbai tiesiogiai susiveda į Dievą ir tam tikra prasme visa kūrinija yra stebuklinga (pvz., Ps 107 ir 136 žodžio „stebuklai“ reikšmė labai plati ir apima „natūralų“, palaikantį Dievo veikimą). Ir Clive’as Staplesas Lewisas nurodė į sąsają tarp Dievo bendro ir ypatingo veikimo visatoje: „Kiekvienas stebuklas užrašo mums mažomis raidėmis tai, ką Dievas ant visos gamtos drobės nutapė tokiomis didelėmis raidėmis, kad mes jas vargiai begalime atpažinti“ („Stebuklai“, liet. vert. 2007).

Davido Hume’o (1711–1776) žymusis apibrėžimas, jog stebuklai esantys gamtos dėsnių pažeidimai (violation), tegul iki šių dienų plačiai paplitęs, yra netinkamas (panašiai šimtmečiu anksčiau pasisakė ir panteistas Spinoza). Stebuklai nėra „prieš“ gamtą arba už jos; jie yra „antgamtiški“, t. y. jų neįmanoma pakankamai paaiškinti gamtos dėsniais. Gamtos dėsniai nusako ne tai, kas visada turi būti, o tik tai, kas paprastai, t. y. dažniausiai, nutinka (žr. nepaprastai gerą Lewiso esė „Religija ir mokslas“, in: Prizmė, 2000, Nr. 1–2). Stebuklai yra išskirtinės manifestacijos, ženklai apie Dievo viešpatystę ir galią. Pasak Verno S. Poythresso: „Stebuklai mums atrodo neįprasti ir stebinantys, tačiau jie nepažeidžia Dievo įstatymų. Jie tik neatliepia kai kurių mūsų lūkesčių ir spėjimų. Tačiau tai yra mūsų problema, ne Dievo“ (str. „Why Scientists Must Believe in God: Divine Attributes of Scientific Law“, 2003).

Stebuklai siauresne prasme kaip antgamtiniai ženklai, žinoma, galimi tik teistinėje pasaulėžiūroje. Panteizme stebuklai neegzistuoja, kadangi viskas yra dieviška; ir deizmas, ir ateizmas a priori nepripažįsta stebuklų, kadangi Dievas pasaulyje arba neegzistuoja, arba neveikia. Kai žymus astrofizikas Carlas Saganas prieš 20 metų bestseleryje Kosmos (kad ir kaip žiūrėsi: visų laikų daugiausiai parduota mokslinė knyga) užtikrintai teigia, jog „kosmosas yra viskas, kas buvo, yra ir kada nors bus“, – taigi greta nėra jokių dievų, jokios anapusybės, jokio dangaus ir jokių stebuklų. Tai yra ne mokslinė išvada, o būtent pasaulėžiūros ribų neperžengiantis, tikėjimą išreiškiantis sakinys. Remiantis tokia pažiūra, stebuklų nebūna, nes jų neturi būti; jais netikima, ar netgi – netikima į Dievą. Antai savo recenzijoje apie Sagano „Demonų apsėstą pasaulį“ (liet. vert. 2001) Richardas Lewontinas kalbėjo apie „kovą tarp mokslo ir antgamtiškumo“ ir ten vienareikšmiškai pripažino savo materialistinį, anti-teistinį tikėjimą:

„Mes stojame mokslo pusėn..., nes mes nuo pat pradžių [!] esame įsipareigoję materializmui. Priimti grynai materialistinį fenomenų pasaulio aiškinimą mūsų niekaip neįpareigoja mokslo metodai ir institucijos. Priešingai, tai daryti mus verčia mūsų pačių apriorinis prisirišimas prie materialistinių pagrindų... Šis materializmas yra absoliutus, nes mes negalime [!] leisti įžengti pro duris dieviškumui.“ (New York Review of Books, 1997-01-09)

Oksfordo matematikas Johnas Lennoxas labai gerai reziumuoja kitame bestseleryje:

„Tikroji problema yra ne konfliktas tarp mokslo ir religijos, kai mokslininkų gretos vieningai susitelkia prieš religingus tikinčiuosius. Tai veikiau yra neišvengiamas dviejų visiškai priešingų pasaulėvaizdžių susidūrimas: natūralizmo ir teizmo susirėmimas, kai abiejose pusėse esama mokslininkų. (Hat die Wissenschaft Gott begraben?, 2002)

Tikrasis protingumas

Psalmė baigiasi svarbiu sakiniu: „Pagarbi Viešpaties baimė – išminties pradžia“. „Viešpaties baimė“ – tai pagarba Dievui, pagrindinė dorybė, kuri, tegul Šv. Raštas ją išties dažnai mini, šiandien yra išėjusi „iš mados“. Ji yra visos išminties arba žinojimo pradžia (žr. taip pat Pat 1, 7). Jobas buvo dievobaimingas (Job 1, 8) kaip ir Mesijas (Iz 11, 2–3). Koheleto knygos išvada: „Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų...“ (12, 13; NT: Lk 1, 50; Apd 9, 31; 2 Kor 7, 1; Kol 3, 22; 1 Pt 2, 17).

Tačiau kodėl Viešpaties baimė, šis Dievo ir jo autoriteto pripažinimas, yra svarbus išminčiai, pažinimui ir konkrečiai mokslui? Iš tikrųjų tariama, kad nepažindami Dievo mes nesame iš tikrųjų protingi, kad ir kiek akademinių vardų turėtume. Šitai priklauso nuo to, kad Dievo, jo pasaulio ir mūsų pačių pažinimas yra labai glaudžiai susijęs. Dievas yra pasaulio Kūrėjas, kuris nustatė jo „funkcionavimo mechanizmą“. O mus jis sukūrė kaip pažinti gebančius subjektus. Jeigu kalbėsime epistemologiškai, jis sukūrė subjektą, objektą ir kriterijus. Žinojimas – tai tikrovės žinojimas, kriterijų ir normų žinojimas, ir žinojimas savaime. Pažinimas apima šiuos tris momentus, horizontus arba perspektyvas. Tačiau be Dievo trūksta juos tris apjungiančio nario (apie tai žr. taip pat Calvino žymųjį pirmą Institutio sakinį).

Pagrindinė klasikinių pažinimo teorijos krypčių problema yra tikrumo ieškojimas Dievą ir jo žodį paliekant nuošalėje. Pasak Johno Frame’o:

„Kai žmonės mėgina plėtoti pažinimo teoriją be Dievo (kaip didžiuma garsiųjų filosofų), tada jiems tenka ieškoti kažko absoliutaus kitur nei Viešpatyje. Jiems tada kyla didelė pagunda suabsoliutinti arba sudievinti vieną iš trijų žmogiškojo pažinimo elementų..., o kitus elementus palikti nuošalėje. Tačiau tokiose epistemologinėse sistemose tada nesama jokios garantijos, kad tie trys elementai yra kokiu nors būdu koherentiški, t. y. prasmingai siejasi.“ (The Doctrine of the Knowledge of God, 1987)

Dievas yra nepakeičiamas pažinimo proceso kertinis akmuo. Todėl ir visas pažinimas tam tikra prasme yra Dievo pažinimas: pažinti kūriniją reiškia pažinti Dievą; kadangi Dievas apsireiškia pasaulyje/gamtoje, tad juo geriau mes pažįstame Dievą, juo geriau pažįstame jo darbus. Kartu ir pažinti save reiškia pažinti Dievą; kadangi Dievas apsireiškia mumyse, tad juo geriau mes pažįstame Dievą, juo geriau pažįstame patys save; mes vis geriau pažįstame Dievą kaip mūsų asmens kūrėją, savo kaip atvaizdų didingumą, bet kartu ir savo nuodėmingumą, idant vis geriau suprastume Dievo maloningumą.

Tačiau lygiai taip pat galime sakyti, kad visas pažinimas yra pasaulio pažinimas ir savęs pačių pažinimas. Iš kurios perspektyvos bežvelgtume: visi trys nariai yra susiję tarpusavyje, ir jeigu išimtume Dievą, būtų pažeistos kitos „sritys“.

Šios mintys, žinoma, sudaro ir Pauliaus laiško romiečiams argumentacijos foną (Rom 1, 18 ir t.). Apaštalas čia dėsto, kad taip pat ir netikintieji pažįsta Dievą, nes jie supranta apie Dievo pasaulį ir save pačius. Pritaikius tai mūsų kontekstui reikštų, jog vadinamieji gamtos dėsniai yra Dievo kalbėjimas, veikimas erdvėje ir laike. Jie nurodo į jį, ir šia prasme yra apreiškimas (visuotinis apreiškimas yra juk ir Rom 1 tema). Tai reiškia, kad mes sutinkame Dievą gamtos dėsniuose! Todėl žmogaus genomo šifruotojas (ir krikščionis) Francisas Collinsas savo knygą pavadino „Dievo kalba“ (liet. vert. 2009), taip reikėtų suprasti ir Poythressą: „Visi mokslininkai – įskaitant ir agnostikus bei ateistus – tiki Dievą. Jie tai privalo, idant galėtų dirbti savo darbą“. Tačiau galiausiai derėtų dar kartą pabrėžti, kad Viešpaties baimė yra visos išminties ir pažinimo pradžia, bet ne pabaiga, nes Dievas nenori stoti mūsų mąstymo vieton. Mes būtinai privalome mąstyti, tyrinėti ir t. t., tačiau visa tai turime daryti atsižvelgdami į Dievą.

Iššūkis krikščionims

Sukūrimas ir atpirkimas

Visoje psalmėje kalbama apie atperkantį Dievo veikimą, kaip tai aiškiai įvardijama 9 eilutėje. Ar dėl to šioji psalmė neturi nieko bendra su mokslu? Ar visa tai, kas pasakyta iki šiol, visiškai prasilenkia su Dievo ketinimu? Taip būtų, jeigu sukūrimas ir atpirkimas neturėtų tarpusavyje nieko arba beveik nieko bendra; jeigu mes žiūrėtume į tai visiškai atsietai. Tačiau sukūrimas ir atpirkimas yra susiję – daug glaudžiau, negu tai supranta daugelis krikščionių.

Tereikia atkreipti dėmesį į antraštes, suteiktas pavienėms psalmėms kai kuriuose Biblijos leidimuose. Antai Ps 111 duota labai tinkama antraštė „Dievo malonės šlovinimas“ (Algirdo Jurėno vert., Vyskupų konferencijos leidime – „Išminties pradžia“). Tačiau šioji psalmė, kaip matėme, aprėpia daugiau nei vien tik siaurą atpirkimo sritį, religiškumą siaurąja prasme. Ps 104 pavadinta „Šlovės himnas Kūrėjui“. Iš tikrųjų pagrindinė tema čia yra plačiai ir išsamiai aprašyta nuostabi kūrinija. Tačiau 27–28 eilutėse psalmė išsilieja tokiais žodžiais: „Visi [kūriniai] laukia iš tavęs, kad duotum jiems peno, kada reikia. Kai tu jiems duodi, jie surenka [derlių], kai ištiesi ranką, jie sotūs gėrybių“. Čia aprašomas maloningas Viešpaties veikimas visoje gamtoje. Dievas kiekvieną akimirką palaiko visą kūriniją iš grynos malonės. Jeigu Ps 104 Dievo malonė atsiskleidžia per sukūrimą, tai Ps 111, 5 atvirkščiai – Dievas taip pat parūpina maisto, bet čia jis per atperkantį veikimą duoda kažką, kas sukurta.

Dievo kuriantis ir atperkantis veikimas Biblijoje dažnai nusakomas vienu žodžiu „Sandora“, kurį čia sutinkame 5 eilutėje. Sandoros sąvoka perteikiamas kiekvienas Dievo santykis su jo kūriniais, ar kalbama apie visą gamtą, ar apie žmogų. Be to, teologai skiria visiškai skirtingas Sandoras, o šioje psalmėje žvilgsnis neabejotinai nukreiptas į Sinajaus arba Mozės Sandorą su izraelitais. Vis dėlto skirtumai tarp Sandorų nėra esminiai. Kartu ir kūrinija (Jer 33, 20) nusakoma kaip malonės Sandora.

Gelbėjantis ir kuriantis Dievo veikimas pavyzdingai apjungiamas Iz 43, 1.14–15. Atperkamieji Dievo darbai izraelitų išėjimo iš Egipto metu primena sukūrimo darbus (vandens atskyrimas, gyvūnų sukūrimas, poilsio diena). Kristus, per kurį visa yra sukurta (Kol 1, 16; Žyd 1, 2), yra ir atpirkėjas. Jėzus, atpirktųjų, Bažnyčios Viešpats, yra ir kūrinijos Viešpats (Job 9, 8; Mk 4, 41). Atpirktasis, krikščionis, yra „naujas kūrinys“ (dažna Pauliaus tema). 2 Kor 4, 6 tiesiogiai susiejamas Dievo veikimas Pradžios knygoje („Tebūnie šviesa“) su atperkamuoju veikimu tikinčiųjų širdyse („sušvito mūsų širdyse“).

Kita svarbi paralelė: sukūrimas iš nieko. Pasaulį Dievas sukūrė iš nieko. Taip pat ir naujas gyvenimas Viešpatyje prasideda iš niekur, nes neatpirktas žmogus yra tamsa (Ef 5, 8), tamsa, kaip prieš sukuriant šviesą (Pr 1, 3), miręs nuodėmėmis (Ef 2, 1), kol mes nesame sukurti Kristuje kaip naujas Viešpaties kūrinys (2, 10). Taigi kaip Dievas sukūrė Adomą pagal savo atvaizdą (Pr 1, 27), taip ir krikščionys, naujieji kūriniai, yra paskirti tapti vis panašesniais į Kristaus pavidalą (Rom 8, 29). Ir apskritai visa nauja kūrinija yra arba bus senosios atsinaujinimas, užbaigimas (Rom 8, 19–21). Atpirkimo istorija užbaigia pirminę kūriniją.

Netgi tikėjimas nėra vien tik pasitikėjimas atperkamuoju veikimu ant kryžiaus. Viename aiškiausių tikėjimo apibrėžimų Žyd 11, 3 tikėjimo objektas yra kuriamasis Dievo veikimas. Tikintysis yra tikras, kad Dievas kūrė iš nieko. Tai, žinoma, nėra akivaizdu; taip pat nėra jokio akivaizdaus pradžios taško. Todėl tikėjimas (pagal Žyd 1, 1) kartu „įrodo tikrovę, kurios nematome“. Dievas yra iš nieko kuriantis Dievas. Kadangi kūrinijoje taip jau yra, mes galime būti tikri, kad jis veikia ir yra patikimas ir savo atperkamojo veikimo atžvilgiu; kad mūsų išganymas, kurio mes ligi šiol nedaug tematome, vieną dieną bus užbaigtas.

Tačiau jeigu visa tai yra taip aišku, tai kodėl tada gamta ir kūrinija tėra tik pašalinės temos bendruomenėse ir bažnytinėse grupėse? Kodėl esama gausios literatūros visokiausiomis dvasinėmis temomis, tačiau beveik nieko – apie kūriniją, gamtą, mokslą? Kodėl Lietuvoje beveik nerasi publikacijų tokia tema kaip krikščionis ir mokslas? Kodėl ir krikščionys, ir nekrikščionys nustebę klausia, ką gi bendra krikščionių tikėjimas galėtų turėti su ekologija, gamtos ir gyvūnų apsauga, klimato kaita ar sveikata, arba su mokslu?

Šioje vietoje, žinoma, reikėtų ilgesnio ekskurso į idėjų istoriją. Čia paminėsiu tik tiek: patirdami modernios filosofijos ir mokslo (deizmo, Apšvietos, Biblijos kritikos, darvinizmo ir t. t.) spaudimą, daugelis krikščionių nuo XIX a. pasitraukė iš diskusijų apie kūriniją, gamtą ir mokslą. Asmeniniai įsitikinimai buvo apsaugoti nuo kritikos (sekant Kanto pėdomis) tikėjimą atskiriant nuo mokslo. Buvo atsisakyta mokslo, idant būtų įmanoma išlaikyti tikėjimą nors sau ir ten, privačiame lygmenyje, likti netrikdomam.

Problema ta, kad šitaip išorinis pasaulis ima „priklausyti“ mokslui, o vidinis – religijai. Tikėjimas buvo išstumtas iš sukurtojo, faktų, nuožmios tikrovės pasaulio. Pažinimo sritys aiškiai atribojamos: egzistencialumas/religiškumas atskiriamos nuo moksliškumo/istoriškumo; kaip ir atpirkimas nuo sukūrimo. Vienoje plotmėje tad esama faktų pasaulio; mokslo kaip atsieto svarstomų problemų tyrinėjimo; universalumo ir objektyvumo. Kitoje pusėje yra vertybių, prasmių, moralės, meilės, asmeninio tikėjimo pasaulis. Ir abidvi nestoja viena kitai skersai kelio.

Teologų gretose nepritarimą tokiai tendencijai vienas pirmųjų išreiškė vokietis Wilhelmas Lütgertas (1867–1938). Jis pabrėžė: „Ir sukūrimas, ir atpirkimas yra centriniai krikščioniško Dievo pažinimo taškai. Jie privalo ne tik eiti kartu, bet ir nuolat būti siejami“ (Schöpfung und Offenbarung). Tačiau „sulig XIX a. pradžia teologijoje mokymas apie sukūrimą užleido vietą mokymui apie atpirkimą. Teologija yra mokymas apie atpirkimą: išganymo doktrina...“ Jis kritikuoja „apreiškimo sąvokos susiaurinimą iki Jėzaus asmens ir istorijos. Senasis Testamentas tada tampa vien tik apreiškimo priešistore, gamta ir protas neįtraukiami į apreiškimą“. Pirmasis tikėjimo išpažinimo skirsnis (apie Dievą, Kūrėją) grindžiamas antruoju (apie Dievą, Atpirkėją), bet ne atvirkščiai (žr. Johno Stotto straipsnį „Biblinis socialinės atsakomybės pagrindas“, in: Prizmė, 1996, Nr. 3; taip pat savo bestseleryje Basic Christianity Stottas pradeda nuo Dievo, kuris sukūrė, kalbėjo ir veikė).

Tad tai ne sutapimas, kad Biblija pradeda nuo sukūrimo, ir kad tikėjimo išpažinimo skirsnis apie Dievą, Sutvėrėją ir Viešpatį yra pirmasis. Kadangi Dievas yra Sutvėrėjas, jis yra kartu ir Viešpats, teisėjas ir Atpirkėjas – ne atvirkščiai.

Jeigu krikščionys pernelyg vienpusiškai susitelkia į atpirkimą, tai dažniausiai veda prie to, kad vadinamasis kultūrinis mandatas (apimantis ir indėlį į mokslą) paliekamas nuošalėje ir laikomas mažiau bažnytišku nei didysis paskyrimas skelbti Evangeliją. Colsonas pateikia pavyzdį:

„Turbūt svarbiausias dalykas, kurį galime padaryti, yra skatinti krikščioniškąjį jaunimą tapti profesionaliais mokslininkais ir pademonstruoti mokslui taikytinos biblinės sistemos tinkamumą. Kaip sužinojau iš kartą lėktuve man prisistačiusio vyruko, daugelis krikščionių nelaiko mokslo savo misijos sritimi. Jis sakėsi, kad mano knygos padarė didelę įtaką jo dvasiniam augimui, o paskui paaiškino, jog studijuoja molekulinę biologiją. Vis dėlto, baigęs mokslus, jis sakėsi planuojąs dirbti misionieriumi Pietų Amerikoje. „Tokiu atveju, mano knygos nepakankamai prisidėjo prie jūsų dvasinio augimo“, – atsakiau aš. Jaunuolis atrodė apstulbęs. „Kodėl manote, kad turite vykti į Pietų Ameriką ir ten tarnauti Dievui? – paklausiau aš. – Kaip manote, kiek yra krikščionių molekulinės biologijos specialistų?“ „Nedaug“, – pripažino jis. Prieš nusileidžiant lėktuvui, jis darsyk priėjo prie manęs. „Pagalvojau, – pasakė jis, – jog galiu būti molekulinės biologijos misionierius.“

Colsonas yra visiškai teisus. Mums reikia ne tik jaunų krikščionių, kurie pasirinktų darbą misijose. Vienodai svarbūs yra jauni mokslininkai, kurių maksima būtų: „Kokie nuostabūs Viešpaties darbai! Visi, kurie jais žavisi, nori suprasti“.

Šaltinis: „Naujasis Židinys-Aidai“, 2009/12