Holger Lahayne
Protestantai – kas jie tokie?
Protestantai (toliau "*") – trečia didžioji krikščionybės šaka po Romos katalikų ir ortodoksų, išaugusi XVI a. reformacijos laikais. Sąvokos * atsiradimas visų pirma susijęs su 1529 metų antruoju Špejerio susirinkimu, kai Liuterio reformacijos šalininkai pareiškė "protestatio" (protestą) prieš teisių ribojimą bei reformacijos priespaudą imperijoje. Kaip ir sąvoka "liuteronai", taip ir * pradžioje pirmiausiai nuskambėjo iš priešiškai nusiteikusių Romos katalikų pusės kaip pravardė. Reformacijos šalininkai kurį laiką vengė šios sąvokos kaip ir kitų bendrinių pavadinimų, nes savęs nelaikė nei atskalūnais, nei naujais tikinčiaisiais, o vien tik atstatytąja ir atnaujinta Jėzaus Kristaus bažnyčia. Šia prasme * save taip pat laiko katalikais, t. y. Visuotinės Bažnyčios dalimi. Dėl to dauguma * pripažįsta ir senuosius Bažnyčios tikėjimo išpažinimus (Apaštalų, Nikėjos, Atanazo). Pagal tai * Bažnyčios identiteto sampratą geriau atspindi sąvoka "reformuota", bet "reformatų" buvo pavartota ir prigijo Cvinglio ir Kalvino reformacijos atšakai pavadinti.
Sąvoka "evangelikai" dažnai vartojama kaip * sinonimas. Daugumoje šalių ir bažnyčių šiandien vartojamas būtent šis pavadinimas, nes juo tiesiogiai išreiškiama viso reformacijos judėjimo esmė: sugrįžimas, apvalymas ir skleidimas biblinės Evangelijos, kuri yra geroji naujiena apie Jėzų Kristų. Liuteris mėgo šią sąvoką, bet dar atmetė ją kaip bendrinį visų * pavadinimą. Kai kuriose šalyse kaip Prancūzijoje ji netruko įsitvirtinti (évangéliques – evangelikai), bet labiau išpopuliarėjo tik apie 1600-uosius (nuo 1653 Corpus Evangelicorum kaip visų * atstovas imperijos susirinkimuose); nuo XIX a. tapo kai kurių * bažnyčių oficialaus pavadinimo dalimi (evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai, evangelikai baptistai, evangelikai metodistai ir t.t.).
Atšakos ir paplitimas
Jau reformacijos pradžioje ėmė ryškėti ir skirtis kelios judėjimo srovės, vėliau suformavusios pagrindines * atšakas. Jei iš pradžių visas * judėjimas imperijoje vadinosi "liuteronų", tai po kiek laiko ypač Vokietijoje, Skandinavijoje ir Baltijos šalyse susidarė specifinė grupė bažnyčių, kurios vėliau iš dalies vadinosi "liuteronų" ir kurių tikėjimo išpažinimai (Liuterio katekizmai, Augsburgo išpažinimas ir kt.) 1580 buvo surinkti į Santarvės knygą. Liuterio šalininkams nepavykus susitarti su reformatoriaus Cvinglio sekėjais dėl šventosios vakarienės (1529 Marburgo religinis disputas), į atskirą atšaką ėmė glaustis Pietų Vokietijos ir Šveicarijos * (Consensus Tigurinus, 1549); tad apie 1550 m. atsirado "reformatų bažnyčių" grupė; dėl didelės Ženevos reformatoriaus Kalvino įtakos šios bažnyčios kartais vadintos kalvinistais. Reformatų atšaka įsitvirtino keletoje Šveicarijos kantonų, Olandijoje, Škotijoje, dalyje Prancūzijos, Vokietijos, Vengrijos bei Lenkijos-Lietuvos valstybių (laikosi senųjų Bažnyčios tikėjimo išpažinimų, bet turi ir savitų – pvz., Heidelbergo katekizmą). Ypatingą atšaką sudaro anglikonų bažnyčia, kuri atsirado ne iš bendrosios * srovės, o dėl politinių motyvų atsiskyrė nuo Romos bažnyčios ir palaipsniui perėmė * mokymą (39 straipsniai); ypač dėl vadinamojo "anglokatalikiškojo" sparno (high church – tradicijos, liturgijos, sakramentų akcentavimas), kartais ji atskiriama ir nė nelaikoma * bažnyčia. Dar vieną svarbią * atšaką sudaro anabaptistai, taip vadinami dėl suaugusiųjų krikšto praktikos. Nuo pat pradžių (apie 1520/25) jų išskirtiniai bruožai buvo šalinimasis bendradarbiavimo su valstybe, karinės tarnybos atsisakymas, bet ypatingas asmeninio tikėjimo bei nuoseklaus Naujojo Testamento principų taikymo akcentavimas. Todėl ši atšaka buvo pavadinta "radikaliąja reformacija". XVI a. kilus rimtiems nesutarimams su liuteronais bei reformatais ir priespaudai, anabaptistų grupės iki šiol dažnai atsisako * pavadinimo.
Kontrreformacijos laikotarpiu daugelis * bendruomenių, ypač Prancūzijos, Austrijos, Lenkijos-Lietuvos, kai kurių Vokietijos sričių labai smarkiai nukentėjo; Pietų Europoje * beveik išvis neatsirado. Bet nuo XVII a. * forpostais tapo britų kolonijos Šiaurės Amerikoje. Kitos svarbios * atšakos išsivystė XVII a. – baptistai, XVIII a. – metodistai, XIX a. – įvairios laisvosios bažnyčios. Dėl intensyvios misijinės veiklos (maždaug nuo 1800-ųjų) daug minėtų atšakų * bažnyčių buvo įsteigta Afrikoje ir Azijoje. Iš metodistų judėjimo pagrindo kilus "šventumo sąjūdžiui" XX a. pradžioje išaugo sekminininkų atšaka, akcentuojanti naują Šventosios Dvasios išsiliejimą. Iki amžiaus pabaigos sekminininkų bažnyčios išplito ne tik po Europą, Šiaurės Ameriką, bet ypač pietiniame Amerikos žemyne ir Afrikoje. Šiandien ši atšaka dideliu pranašumu yra viena didžiausių * grupių. Sekminininkų bažnyčios padarė įtaką charizminiam judėjimui (nuo XX a. vid.), kuris savo ruožtu įsitvirtino įvairose konfesijose. Panašiai tarpbažnytine įtaka pasižymi ir nuo XVIII a. gyvuojantis, savo bažnyčių neįkūręs, bet įvairių denominacijų sudėtyje veikiantis pietizmo judėjimas.
Skaičiumi šios krikščionybės šakos nėra taip lengva apibrėžti. Europoje kalbama apie 100 mln. *; pasaulio mastu skaičiai gali būti pateikti tik apytiksliai: pagrindinių grupių (liuteronų, reformatų, anglikonų, metodistų, baptistų) priskaičiuoja maždaug 350 mln. šalininkų; prie jų reiktų pridėti ir 150 mln. sekminininkų. Sunku nustatyti narių kiekį daugelio naujų nepriklausomų ir vietinių bendruomenių, bet galima kalbėti apie iš viso 500–600 mln. *, taigi maždaug ketvirtadalį krikščionijos. Dalis Europos * bažnyčių priklauso "Europos evangelinių bažnyčių bendrijai" (Community of Protestant Churches in Europe, CPCE). Evangelikalų, t. y. teologiškai konservatyvių ir misionieriškai bei socialiai aktyvių * bendruomenių svarbiausia sąjunginė organizacija yra "Pasaulio evangelikų aljansas" (World Evangelical Alliance), atstovaujantis daugeliui šimtų milijonų *.
Principai ir tradicijos
Kadangi * bažnyčių yra daug, tai esama ir nemažos tradicijų, bažnytinės struktūros, akcentų įvairovės. Teologijos spektras taip pat yra labai platus, nuo kraštutinio konservatyvumo iki modernumo ir visiško liberalumo; atskirais atvejais sunkiai atskiriamo nuo sektantizmo, ezoterikos ir nekrikščioniškumo. Bet daugumą * bažnyčių vienija bendri įsitikinimai, suformuoti, priimti ir įgyvendinami nuo reformacijos laikų. * laikosi vadinamojo Rašto principo: bažnytinis mokymas ir dogmos privalo būti pagrįstos Šventuoju Raštu, arba Biblija, kuri yra užrašytasis Dievo žodis. Biblija nelaikoma vieninteliu mokymo ir teologijos šaltiniu, bet pačiu aukščiausiu visų tikėjimo išpažinimų, tarnysčių ir tradicijų autoritetu. * Biblija sudaryta iš 66 knygų, atmetant antrojo kanono knygas arba apokrifus. Pamaldų pagrindą sudaro Biblijos skaitymai ir ją aiškinantis pamokslas. Be pamaldų, * bažnyčios skatina pasauliečius savarankiškai studijuoti Bibliją, pvz., namų rateliuose.
Tikėjimo ypatumai
* laiko, kad kiekvienas žmogus, kuris tiki Evangelijos pažadu, dėl tobulos Jėzaus Kristaus tarnystės ir aukos yra Dievo visiškai išteisinamas. Tai yra Dievo dovana, nes vyksta vien iš jo malonės ir negali būti žmogaus nuopelnas. * tikėjimą suvokia kaip žmogaus asmeninį pasitikėjimą Dievo pažadais ir akcentuoja asmeninį išganymo tikrumą; išteisintas žmogus, dėl savo tikėjimo ir dėkingumo Dievui daro gerus darbus ir eina šventėjimo keliu. * akcentuoja, kad kiekvienas žmogus stovi Dievo akivaizdoje ir yra asmeniškai jam atsakingas; kiekvienas tikintysis turi tiesioginį ir betarpišką ryšį su Dievu, dėl to jam nereikia jokių tarpininkų ir užtarėjų (atmetama Marijos ir šventųjų tarpininkavimo samprata). Dievas pats per savo Šventąją Dvasią žmoguje sukuria tikėjimą, pasinaudodamas savo malonės įrankiu – skelbiamu Dievo žodžiu. * bažnyčios pripažįsta du sakramentus: krikšto ir šventosios vakarienės, kuriuos laiko regimaisiais tikėjimo ženklais, kartu su Dievo žodžiu stiprinančiais tikėjimą, o be tikėjimo esančius niekiniais. Tolesnė sakramentų samprata pagal atšakas išsiskiria (nesutariama dėl vaikų ir suaugusiųjų krikšto, Kristaus dalyvavimo šventosios vakarienės metu). Šventosios vakarienės kaip aukos prasmė ir transubstanciacija atmetama.
Institucinė struktūra
* Bažnyčią laiko tikinčiųjų bendruomene, bet nesančia nei tarpininke tarp Dievo ir žmonių, nei teikiančia išganymą. Bažnyčios vadovu ir galva laikomas vien Jėzus Kristus. Tarnautojai pašaukti atlikti įvairias užduotis. Nei kunigai ar pastoriai, nei teologai, nei kiti tarnautojai nesudaro jokio išskirtinio luomo, veikia lygiai ir kartu su bendruomene. Dažnai vadovus išsirenka pati bendruomenė. * akcentuoja ir skatina pasauliečių dalyvavimą visuose institucinės veiklos lygmenyse. Institucinės struktūros sandara įvairiose bažnyčiose skiriasi (vyskupinė, presbiterinė-sinodinė, kongregacinė). Dauguma * bažnyčių suteikia vietinėms bendruomenėms didelį savarankiškumą, nariams balso ir dalyvavimo teisę.
