John Stott
Prisikėlimo aktualumas
Be to, tuo buvo įsitikinę patys pirmieji krikščionys. Kad jie tikėjo Jėzaus prisikėlimu liudija drąsus ir net džiaugsmingas ryžtas mirti už Kristų bei ankstyvieji apaštalų pamokslai. Lukas pasakoja, kaip praėjus nedaug laiko po Sekminių žydų vyresnieji Jeruzalėje "buvo labai pasipiktinę, kad apaštalai <...> skelbė mirusiųjų prisikėlimą Jėzuje" (Apd 4, 2). Jų pamokslų esmė buvo tokia: jūs Jį nužudėte, Dievas prikėlė, o mes esame liudininkai (pvz., Apd 2, 23–24. 32; 3, 13–15; 5, 30–32). Paulius irgi nebuvo kitoks (pvz., Apd 13, 28–31), todėl besiklausydami jo pamokslaujančio turgaus aikštėje Atėnų filosofai nusprendė, kad jis skelbė dvi svetimas dievybes, nes girdėjo jį kalbant apie Iēsos ir Anastasis (prisikėlimą) (Apd 17, 18). Kai vėliau Paulius korintiečiams skelbė tikrosios Evangelijos, kurią pats buvo priėmęs, pagrindus, jis visą dėmesį sutelkė į "tai, kas svarbiausia": mirtį, kapą, prisikėlimą ir Jėzaus pasirodymus (1 Kor 15, 3–8). Pirmieji Jėzaus pasekėjai Jo prisikėlimu nė trupučio neabejojo.
Teigdami, kad Jėzus prisikėlė (arba buvo prikeltas) iš numirusių, turime atsakyti į tris klausimus. Pirma, ką tai reiškia (klausimas apie semantiką). Antra, ar jis iš tikrųjų prisikėlė (klausimas apie istoriją). Trečia, ar šis įvykis svarbus (klausimas apie aktualumą).
Ką reiškia prisikėlimas?
Žodžio semantiką visuomenė pradėjo nagrinėti XX a. devintajame dešimtmetyje, po to, kai Daramo vyskupas Davidas Jenkinsas išsakė tam tikrus provokuojančius pastebėjimus. Jei ne visi, tai bent žiniasklaida juos interpretavo kaip gana šokiruojantį Jėzaus Kristaus prisikėlimo neigimą.
Vis dėlto nebūkime šališki daktaro Jenkinso atžvilgiu. Jis save vadina "tikinčiu", o ne "abejojančiu" vyskupu. Jis tvirtina, kad, kai buvo įšventinamas į vyskupus, į užduotus klausimus atsakė "nesvyruodamas", "tvirtai" ir "su visu tikėjimu". Be abejo, ankstesnėse knygose jis aiškiai teigė dieviškos ir žmogiškos Jėzaus prigimties ir Trejybės doktrinas. 1966 metų paskaitų rinkinyje, pavadintame "The Glory of Man", rašė: "Dievas ir žmogus yra atskiros tikrovės, kurios, Jėzuje Kristuje ir kaip Jėzus Kristus, yra tobuloje vienybėje". O 1974 metais Birmingamo universiteto paskaitų rinkinyje "The Contradiction of Christianity" nagrinėjo, ką reiškia būti žmogumi, ir Trejybę vadino "pagrįstu aiškinimu, kaip patiriame ir suprantame pasakojimą apie Dievą, Jėzų ir Dvasią".
Dr. Jenkinsas taip pat skelbiasi tikįs Jėzaus Kristaus prisikėlimu. Vyskupų taryboje 1984 metų lapkritį jis pareiškė: "Aš tikiu Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių <...> Kiekvienas, kuris teigia, jog aš netikiu prisikėlimu, yra melagis. Sakau tai griežtai ir kategoriškai". Vis dėlto vien išraiškingomis ir gana laisvomis kalbomis jis žmonių neįtikins. Panagrinėkime semantiką: ką jis turi omenyje? Kokia prasme jis tiki prisikėlimu?
Jam būnant Jorko katedros vyskupu kartą kažkas paklausė: "Ar jūs tikite krikščioniškojo tikėjimo doktrina, kokią pripažįsta anglikonų bažnyčia?" Svarbi sąlyga yra paskutiniai keturi žodžiai. Jie leidžia suprasti, kad krikščionių doktrina galima "tikėti" dviem skirtingais būdais. Vieną galima pavadinti "tradiciniu" – kaip doktrina tiki anglikonų bažnyčia, kokią pripažįsta supratusi iš Šventojo Rašto ir Apaštalų tikėjimo išpažinimų. Kitą galima pavadinti "išskirtiniu" – kaip doktrina tiki konkretus asmuo, kokią ją pripažįsta, o tai gali stipriai skirtis nuo biblinio mokymo ir tradicinio aiškinimo. Dr. Jenkinsas teigiamai atsakytų į klausimą antrąja prasme, kadangi jis netiki, jog prisikėlimo metu buvo pakeistas Jėzaus kūnas, – nors tuo anglikonų bažnyčia visada tikėjo ir to visada mokė. Iš tikrųjų pastarąjį požiūrį 1988 metais jis parodijuodamas pavadino "burtais su kaulais", o per 1989 metų Velykas pareiškė, kad prisikėlęs Viešpats nebuvo "nei lavonas, nei dvasia", tarsi negalėjo būti trečiaip.
Kaip atsakyti į klausimą apie žodžio semantiką? Ką Jėzaus Kristaus prisikėlimas reiškia Apaštalų tikėjimo išpažinime? Ką mums galvoti apie prisikėlusį Viešpatį? Prieš tvirtindami, kuo mes tikime, pasiaiškinkime, kuo netikime.
Pirma, prisikėlęs Viešpats nėra vien išlikusi įtaka. Viena vertus, nemanykime, kad po Jo mirties išliko vien dvasia. "Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas, – sakė Jis. – Juk tai Aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint" (Lk 24, 39). Kita vertus, "prisikėlimas" nereiškia, kad išliko vien įtaka. Daugelis lyderių, kurie gyvi būdami turėjo įtakos amžininkų širdims ir protams, gyvena ir po mirties ta prasme, kad prisimindami jų pavyzdį žmonės nuolat semiasi įkvėpimo.
Puikus pavyzdys – Che Guevara, turėjęs ypatingai daug pasekėjų. J. P. Sartre’as jį kartą apibūdino kaip "išbaigčiausią savo amžiaus žmogų". Per trisdešimt devynerius metus (kol žuvo džiunglėse) jis pabuvo gydytoju, rašytoju, ekonomistu, bankininku, politikos teoretiku ir partizanu. Dar gyvas būdamas jis tapo legenda, tautos didvyriu. Visose Kubos mokyklose vaikai skanduodavo: "Būsime kaip Che!" O po mirties jo įtaka net išaugo. Marksistams jis buvo pasaulietinio šventojo ir kankinio įvaizdis. Metų metus Lotynų Amerikos pastatai buvo studentų nurašyti žodžiais "Che gyvas!".
Panašūs dalykai vyko Kipre, kai 1977 metais mirė arkivyskupas Makariosas. Jo pasekėjai išmargino pastatus žodžiais "Makariosas gyvas!"
Ar tik tiek turi omenyje krikščionys sakydami "Jėzus gyvas"? Atrodo, jog kai kurie nori pasakyti daugiau – būtent, kad Jis naudoja pasaulyje savo jėgą ir skleidžia jame savo meilę. Kiti tvirtina, kad Jėzus ir toliau kažkaip asmeniškai egzistuoja – "keliauja drauge su manimi ir kalbasi su manimi siauram gyvenimo kely". Tačiau Naujasis Testamentas iškilmingai teigia ne "Jis gyvas", bet "Jis prisikėlė". Mes patiriame prisikėlimą tik todėl, kad pirmiausia prisikėlimas buvo įvykis, įtvirtinęs šiame pasaulyje naują tvarką.
Antra, prisikėlęs Viešpats nėra atgaivintas lavonas. Prisikėlimas nėra žodžio atgaivinimas sinonimas, kuris reiškia atgaivinti komos būsenoje esantį žmogų arba grąžinti į gyvenimą klinikinę mirtį patyrusį žmogų. Antrąja prasme savo viešo tarnavimo metu Jėzus tris kartus atgaivino žmones. Jis "prikėlė iš numirusių" (t. y. grąžino į gyvenimą) Jayro dukterį, našlės iš Naino sūnų ir Lozorių. Visi trys buvo mirę, tačiau Jėzus juos grąžino į gyvenimą. Galima suprasti C.S. Lewiso reiškiamą užuojautą Lozoriui: "Turėjo būti ganėtinai sunku būti sugrąžintam atgal į gyvenimą ir po to vėl numirti" ("Letters of C. S. Lewis").
Tačiau Jėzaus prisikėlimas nebuvo atgaivinimas nė viena iš minėtų prasmių. Viena vertus, Jis negalėjo apalpti ar atsidurti komos būsenoje, o po to būti atgaivintas, nes buvo miręs apie trisdešimt šešias valandas. Kita vertus, Jis buvo grąžintas ne į šį gyvenimą, kuriame tektų vėl numirti, nors vyrauja nuomonė, jog būtent tokiu "prisikėlimu" krikščionys tiki: kad stebuklingu būdu naujas kūnas bus sukurtas iš tokių pačių dalelių, iš kokių yra sudarytas dabar, ir vėl tęs šį pažeidžiamą ir mirtingą gyvenimą. Tačiau Jėzus, priešingai, buvo prikeltas naujam egzistavimo lygmeniui – Jis nebėra mirtingas, bet "gyvas per amžius" (Apr 1, 18).
Dėl pirmų dviejų teiginių sutinkame su Daramo vyskupu. Prisikėlimas nebuvo "burtai su kaulais", o prisikėlęs Viešpats nėra "nei lavonas, nei dvasia". Bėda ta, jog sensacingos vyskupo mintys sudarė įspūdį, kad tradiciniai krikščionys tiki vienu iš šių dviejų variantų. Tačiau nepaisant paplitusios nuomonės, bažnyčia niekada netikėjo, kad prisikėlęs Viešpats yra nežemiška dvasiška įtaka ar atgaivintas lavonas.
Trečia, prisikėlęs Viešpats nėra mokinių patirtas tikėjimo atgaivinimas. Tokią "demitologizuotą" versiją pasiūlė Rudolfas Bultmannas teigdamas, kad Jėzaus prisikėlimas "akivaizdžiai nebuvo istorinis įvykis". Kodėl jam tai buvo taip akivaizdu? Nes "istorinis faktas apie prisikėlimą iš numirusių yra visiškai neįtikimas". Bet jei bažnyčia per visus amžius nesunkiai tikėjo tuo, ką R. Bultmannas vadina neįtikimu, kas jam užkliuvo? Jam užkliuvo "tokio pasakiško įvykio kaip lavono atgaivinimas – tai reiškia žodis "prisikėlimas" – neįtikimumas". Vis dėlto iš tikrųjų neįtikima ne kad Jėzus prisikėlė, o kaip R. Bultmannas prisikėlimą supainiojo su atgaivinimu. Kaip tuomet jis aiškina Jėzaus prisikėlimo "mitą"? Jis teigia: "Jei tai, kas nutiko Velykų dieną, be to, kas įvyko ant kryžiaus, kokia nors prasme galima vadinti istoriniu įvykiu, tai yra ne kas kita, kaip tikėjimo prisikėlusiu Viešpačiu pakilimas <...> Istorinė kritika įrodo tik tiek, kad pirmieji mokiniai patikėjo prisikėlimu". Kitaip tariant, Velykos buvo ne įvykis, o patyrimas, ne objektyvus, istorinis Jėzaus prisikėlimas iš numirusių, o subjektyvus, asmeninis tikėjimo atgaivinimas Jo sekėjų širdyse ir protuose" ("Kerygma and Myth").
Ketvirta, prisikėlęs Viešpats nėra vien asmenybės prasiplėtimas. Tačiau atrodo, jog tuo tiki Davidas Jenkinsas. 1969 metais jis rašė: "Prisikėlimas reiškia, kad Dievas siekė įtvirtinti Jėzų per Jo asmenį, pasiekimus ir lig šiol trunkantį poveikį" ("Living with Questions"). Vėliau jis teigė esąs įsitikinęs, kad Jėzus "prisikėlė iš numirusių", ir šį teiginį aiškino tvirtindamas, kad "Jo gyvenimas ir jėga, ir tikslas, ir asmenybė nenustojo egzistavę istorijoje, Jis yra prisikėlęs ir gyvas buvimas bei galimybė". Kitur apie prisikėlimą kalbėjo kaip apie Jėzaus asmenybės "sprogimą". Iš tikrųjų jis nuolat kalba apie Jėzaus asmenybę, o apie prisikėlimą kalba kaip apie "įsteigimą", "išlaisvinimą" arba "sprogimą". Taigi prisikėlimas buvo tam tikras įvykis, nors Jėzaus kūnas ir neprisikėlė. Dr. D. Jenkinsas tiki, kad Jėzus "prisikėlė" ir "gyvena", nors Jo asmenybė neturi kūno (išskyrus Bažnyčią).
Penkta, prisikėlęs Viešpats nėra vien gyvas Dvasios patyrimas. Turbūt išsamiausiai šiais laikais prisikėlimą išnagrinėjo Vakarų Australijoje esančio Perto miesto anglikonų arkivyskupas daktaras Peteris Carnley’us knygoje "The Structure of Resurrection Belief". Kaip ir dr. D. Jenkinsas, jis pabrėžia, kad apie prisikėlimą turėtume galvoti kaip apie dabartinį patyrimą, o ne praeities įvykį, ypač kaip Dvasios patyrimą. Įvadiniame knygos skyriuje jis išsako savo skepticizmą tvirtindamas, kad Paulius niekur, net ir 1 Laiške korintiečiams 15, 3–8, neužsimena apie tuščią kapą, ir kad vadinamųjų pasirodymų negalima laikyti objektyviais. Jis teigia, kad ōphthē ("Jis pasirodė") reiškia ne tiek matymą akimis (regimą pasirodymą), kiek naujo apreiškimo gavimą (suvokimą protu), arba daugiausia – abu vienu metu, pabrėžiant antrąjį.
Toliau trijuose ilguose skyriuose arkivyskupas P. Carnley’us įtikinėja, kad nebuvo jokio pomirtinio įvykio: tikrasis Velykų įvykis – tai, kad mokiniai patikėjo. Dėl to nuo penkto skyriaus jis kalba ne apie "prisikėlimą" (įvykį), o apie "prikeltąjį Kristų" (patyrimą). Nes tikėjimas Velykų įvykiu – tai "susitikimo su prikeltuoju Kristumi, žinomu kaip Dvasia, patyrimas". O tikrąją Jėzaus Dvasią atpažįstame, kai ji krikščionių draugėje pasireiškia ta pačia pasiaukojančia meile, kurią Jis parodė ant kryžiaus. Ir nors šis prisikėlimo aiškinimas labai originalus, jis neatskleidžia to, kas parašyta Naujajame Testamente, ką viliuosi netrukus parodyti.
Šešta, priešingai negu teigia penkios ankstesnės interpretacijos, prisikėlęs Viešpats yra pakeistas žmogus. Evangelijose pateikiama įrodymų, kad prieš ir po prisikėlimo Jėzus buvo tas pats asmuo ir Jo tapatybė išliko ta pati ("tai Aš pats"; Lk 24, 39), tačiau per prisikėlimą Jo kūnas buvo neatpažįstamai pakeistas ir pašlovintas. Prisikėlimas – tai stulbinantis Dievo darbas, kuriuo Jis sustabdė natūralų kūno irimą ir puvimą ("Tu <...> neduosi savo Šventajam matyti supuvimo"; Apd 2, 27), išlaisvino Jėzų iš mirties karalystės ir Jo kūną pakeitė į naują nemirtingą indą, kuriame patalpino Jo asmenybę ir kurį apdovanojo naujomis galiomis.
"Aš tikiu prisikėlimu, – teigė dr. D. Jenkinsas, – lygiai taip pat, kaip prisikėlimu tikėjo Šv. Paulius". Tačiau kaip jis gali taip tvirtinti, netikėdamas, kad Jėzus prisikėlė kūne? Dėl to, kas parašyta 1 Laiško korintiečiams 15 skyriuje. Pirmoje šio puikaus skyriaus dalyje kalbama apie faktą (1–34 eilutės), o antroje – apie prisikėlimo prigimtį (35–58 eilutės). Pirmoje dalyje kalbama apie fizinį Jėzaus pasirodymą po prisikėlimo, tačiau antroje dalyje sakoma, kad "sėjamas žemiškas (kiti vertimai – "fizinis") kūnas, <...> prikeliamas dvasinis kūnas" (44 eilutė). Kaip tuomet suderinti šias dvi 1 Laiško korintiečiams 15 skyriaus dalis? Kai kurie tyrinėtojai įsitveria žodžių "dvasinis kūnas" ir tvirtina, kad 5–8 eilutėse minimi pasirodymai po prisikėlimo suvoktini šių žodžių šviesoje.
Tačiau žiūrint į visą Naująjį Testamentą, sulyginti reikėtų atvirkščiai: "dvasinio kūno" prigimtį aiškinti taip, kad aiškinimas neprieštarautų įrodymams, jog prisikėlęs Jėzus turėjo fizinį kūną. Šių įrodymų rasime ne tik tuščio kapo aprašymuose evangelijose (kuriuos liberalūs mokslininkai yra linkę atmesti kaip parašytus per vėlai, kad būtų patikimi), bet ir pirmuose Petro pamoksluose bei pirmosiose 1 Laiško korintiečiams 15 skyriaus eilutėse. Panagrinėkime jas. Kalbėdamas apie Evangeliją – tikrąją Evangeliją, kurią jis pats gavo (3 eilutė), ir visuotinę Evangeliją, kuria jis ir visi kiti tiki (11 eilutė), – Paulius išsako keturis teiginius: "Kristus numirė, <...> buvo palaidotas, <...> buvo prikeltas trečią dieną <...> ir pasirodė". Šiose eilutėse paaiškinami du Jėzaus prisikėlimo aspektai.
Pirma, prisikėlimas – objektyvus istorinis įvykis. Jis netgi tiksliai datuojamas – "trečią dieną". Davidas Jenkinsas tai vadina "ne įvykiu, o patyrimais". Bet patyrimais prisikėlimas tapo tik todėl, kad iš pradžių tai buvo įvykis. O žodžiai "trečią dieną" Jėzaus prisikėlimo istoriškumą liudija taip pat, kaip žodžiai "valdant Poncijui Pilotui" Apaštalų tikėjimo išpažinime liudija Jo kentėjimų ir mirties istoriškumą.
Antra, prisikėlimas – fizinis įvykis: buvo prikeltas Jo kūnas. Argumentą pagrindžia tai, kad visi keturi veiksmažodžiai ("mirė", "buvo palaidotas", "buvo prikeltas", "pasirodė") priklauso tam pačiam veiksniui – kalba apie istorinį, fizinį asmenį Kristų. Pirmųjų dviejų veiksmažodžių atveju nekyla jokių abejonių. Jo kūnas mirė ir Jo kūnas buvo palaidotas. Tad natūralu daryti prielaidą, kad apie tą patį istorinį, fizinį Kristų kalba ir trečias bei ketvirtas veiksmažodžiai: kad Jis buvo prikeltas ir tada pasirodė. Reikėtų stipriai pamankštinti smegenis bandant išvedžioti, kad niekaip nenurodžius sakinio viduryje pasikeičia veiksnys, ir nors mirė ir buvo palaidotas kūnas, prisikėlė ir pasirodė tik asmenybė, ar net Jis buvo prikeltas, bet tuo pačiu pasiliko palaidotas. Kadangi buvo palaidotas kūnas, kūnas turėjo būti ir prikeltas. Tikriausiai tai paaiškina, kodėl kai kuriuose ankstyvuose apaštalų pamoksluose minimas palaidojimas (pvz., Apd 2, 23–32; 13, 28–31. 37). Atsižvelgiant į visą tai, nelieka jokio pagrindo tvirtinti, kad apaštalas Paulius nieko nežinojo apie tuščią kapą.
Tiesa, jog miręs ir palaidotas Jėzaus kūnas "prikeliant" buvo pakeistas. Čia mes įžvelgiame ne atgaivinimą (kūnas buvo prikeltas, bet nepakeistas), ne išgyvenimą (Jis tapo dvasia, o kūnas iš viso nebuvo prikeltas), o prisikėlimą (Jis buvo prikeltas ir pakeistas vienu metu).
Ar Jėzus iš tiesų prisikėlė?
Tarkime, kad apaštalai, taip pat ir Paulius, iš tikro tikėjo, kad tam tikrą konkrečią dieną Jėzus prisikėlė pakeistame kūne. Ar jie neklydo? Ar mes, gyvenantieji įmantriame šiuolaikiniame astrofizikos, mikrobiologijos ir kompiuterinių mokslų pasaulyje, irgi galime tikėti prisikėlimu? Ir galime, ir turėtume tikėti. Prisikėlimu tiki ne vienas milijonas žmonių.
Yra parašyta ne viena knyga, kurioje išdėstyti prisikėlimo įrodymai. Tai svarbi krikščioniškosios apologetikos dalis, o aš čia pasistengsiu tik tiesmukai apibendrinti pagrindinius įrodymus.
Pirma, dingo kūnas. Visi, netgi netikintys evangelijų autorių pasakojimu, sutinka, kad Juozapo kapas buvo tuščias: niekas nebūtų patikėjęs gandais apie prisikėlimą, jei žmonės būtų galėję aplankyti kapą ir surasti jame kūną. Taigi kūnas dingo. Visuomet buvo galvojama: "Kas su Juo atsitiko?" Joks paaiškinimas, kodėl kūnas dingo, nėra įtikinamas – išskyrus prisikėlimą.
Negalime teigti, kad Jėzus ant kryžiaus tik apalpo, o tada kape atsigavo ir pats iš jo išėjo. Pirma, iš pradžių šimtininkas, o po to Pilotas patys įsitikino, kad Jėzus buvo negyvas. Antra, kai Jis pasirodė žmonėms, pasirodė kaip nugalėjęs mirtį, o ne kaip ką tik jos beveik nugalėtas ir labai nusilpęs žmogus, kuriam reikia gultis į ligoninę.
O galbūt valdžia (romėnų ar žydų) tyčia išnešė kūną, kad apaštalai neskleistų gandų, kad Jis prisikėlė? Sunku tuo patikėti, nes apaštalams pradėjus skelbti "Jėzų ir prisikėlimą" valdžia galėjo akimirksniu sužlugdyti naują judėjimą parodydama kūną – vietoj to jie naudojo prievartą.
Gal tuomet mokiniai pavogė kūną, kad apgaule priverstų žmones manyti, jog Jis prisikėlė? Tokia teorija irgi neįmanoma, nes jie buvo pasiryžę kentėti ir mirti už Evangeliją, o kas norėtų būti nukankintas už savo paties sukurtą melą?
Nė vienas paaiškinimas apie tuščią kapą nėra įtikinamas, išskyrus tai, kad Dievas Jėzų prikėlė iš numirusių.
Antra, Viešpats pasirodė. Jėzaus kūnas dingo iš kapo, kuriame buvo paguldytas, o Jėzus pats rodėsi įvairiose vietose beveik šešias savaites. Sakoma, kad Jis pasirodė tam tikriems žmonėms (pvz., Marijai Magdalietei, Petrui ir Jokūbui), dvylikai apaštalų, kai su jais nebuvo Tomo ir kai jis buvo, o vieną kartą pasirodė "iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių", kurių dauguma buvo dar gyvi, kai Paulius tai užrašė apie 54 metus (1 Kor 15, 6), todėl juos buvo galima apklausti.
Jėzaus pasirodymų po prisikėlimo negalima laikyti išsigalvojimu, nes nekyla jokių abejonių, jog apaštalai iš tikrųjų tikėjo, kad Jėzus prisikėlė. Istorijos nebuvo prasimanytos. Pasirodymai nebuvo ir haliucinacijos. Tokiems tvirtiems žmonėms kaip žvejai Petras, Jokūbas ir Jonas negalėjo pasireikšti šitokie psichinio sutrikimo požymiai. Be to, Jėzus pasirodė įvairiu metu, įvairiose vietose, įvairiai ir įvairiems žmonėms, ir atsižvelgiant į pirminę žmonių reakciją – netikėjimą – teorija apie gražią svajonę tampa visiškai nepagrįsta. Jei tai nebuvo išsigalvojimas ar haliucinacija, vienintelė kita galimybė – Jėzus iš tikro pasirodė.
Trečia, atsirado Bažnyčia. Staiga apaštalai kažkodėl pasikeitė ir iškeliavo su misija į pasaulį. Kai Jėzus mirė, jie buvo nuliūdę, sumišę ir išsigandę, tačiau greičiau negu per du mėnesius nustojo slėptis, prisipildė džiaugsmu, tapo užtikrinti ir drąsūs. Kaip paaiškinti tokį dramatišką pasikeitimą? Vienintelis paaiškinimas – prisikėlimas ir greitai po to buvusios Sekminės. Nuo tada nusivylę nieko verti žmogeliai išaugo į pasaulinę bendruomenę, kurią dabar sudaro trečdalis pasaulio gyventojų. Turi būti be galo patiklus, net ciniškas, kad manytum, jog visa krikščionybės sistema pagrįsta melu, nes Jėzus Kristus niekada neprisikėlė iš numirusių.
Dingęs kūnas, Viešpaties pasirodymas ir Bažnyčios atsiradimas – visi šie įvykiai sudaro tvirtą pagrindą tikėti prisikėlimu.
Kodėl prisikėlimas – svarbus įvykis
Kalbant apie prisikėlimą reikėtų pasvarstyti ne tik apie tai, ar Jėzus iš tikrųjų prisikėlė, bet ir apskritai apie prisikėlimą, kodėl prisikėlimas toks svarbus įvykis. Nes jei Jis prisikėlė, tai prisikėlė beveik prieš 2000 metų. Kaip toks senas įvykis gali būti svarbus šiandien? Kurių galų krikščionys kelia dėl jo tiek daug triukšmo? Argi jis nėra neaktualus? Ne, nėra, nes prisikėlimas atliepia žmogaus padėtį. Jis siejasi su mūsų poreikiais labiau nei koks kitas tolimas įvykis. Tai pagrindinis mūsų krikščioniškų įsitikinimų ramstis.
Pirma, Jėzaus prisikėlimas užtikrina Dievo atleidimą. Jau minėjome, kad atleidimas – vienas iš svarbiausių mūsų poreikių ir viena iš nuostabiausių Dievo dovanų. Vienos didelės psichiatrinės ligoninės Anglijoje direktorius kartą yra pasakęs: "Rytoj galėčiau išrašyti pusę pacientų, jei jie patikėtų, kad jiems atleista" (Jack C. Winslow, "Confession and Absolution"). Visi mes turime didelių paslapčių, baisiai gėdijamės prisiminę kokias nors mintis, žodžius ar veiksmus. Mums prikaišioja, mus smerkia ir kankina mūsų pačių sąžinė.
Viešojo tarnavimo metu Jėzus kelis kartus kalbėjo apie atleidimą ir ramybę, o aukštutiniame kambaryje sakė, kad komunijos taurė – tai Jo "Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti" (Mt 26, 28). Atleidimą susiejo su savo mirtimi. Ir kadangi Rašte mirtis visada siejama su nuodėme kaip jos pasekmė ("atpildas už nuodėmę – mirtis"; Rom 6, 23), Jis galėjo kalbėti tik apie tai, kad ruošiasi mirti vietoj mūsų mirtimi, kurios mes buvome nusipelnę, kad mūsų būtų pasigailėta ir mums atleista.
Taip Jis kalbėjo, bet kaip mums žinoti, ar Jis buvo teisus, ar pasiekė savo mirtimi tai, ką teigė pasieksiąs, ir ar Dievas priėmė Jo mirtį vietoj mūsų kaip "visišką, tobulą ir pakankamą auką, padengiančią viso pasaulio nuodėmes"? Jei Jis būtų pasilikęs negyvas, jei nebūtų regimai ir viešai prikeltas iš numirusių – niekada nebūtume sužinoję atsakymo į šį klausimą. Jei Jis nebūtų prisikėlęs, tektų pripažinti, kad Jo mirtis – tai nepasisekimas. Apaštalui Pauliui ši logika buvo akivaizdi: "Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas", ir vėl: "Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias; jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Tuomet ir užmigusieji Kristuje yra žuvę" (1 Kor 15, 14. 17–18). Jei Jėzus nebūtų prisikėlęs, tada apaštalai būtų melagiai, tikintiesiems nebūtų atleista, o mirę krikščionys pražūtų. Tačiau, tęsia Paulius, Kristus buvo prikeltas iš numirusių, ir prikeldamas Jį Dievas užtikrino pripažįstąs, kad mirdamas Kristus prisiėmė nuodėmes, kad Jis nemirė veltui ir kad tiems, kurie Juo pasitiki, visiškai ir laisvai atleidžiama. Prisikėlimas pagrindžia kryžių.
Antra, Jėzaus prisikėlimas užtikrina Dievo jėgą. Mums reikia Jo jėgos dabar ir atleidimo už tai, kas buvo praeityje. Ar Dievas iš tiesų pajėgus pakeisti žmogaus prigimtį, kuri rodosi tokia sustabarėjusi, žiaurius žmones padaryti malonius, savanaudžius – pasiaukojančius, amoralius – susivaldančius, o surūgusius – meilius? Ar Jis pajėgus dvasiniam pasauliui mirusius žmones atgaivinti Kristuje? Taip, Jis iš tiesų yra pajėgus! Jis gali atgaivinti dvasiškai mirusius ir pakeisti mus, kad būtume panašūs į Kristų.
Skambūs teiginiai, bet kaip juos pagrįsti? Juos pagrindžia tik prisikėlimas. Paulius meldžia, kad būtų apšviestos mūsų širdies akys ir kad pažintume, "kokia beribė Jo jėgos didybė mums, kurie tikime". Kad suvoktume Jo jėgos dydį, Dievas ne tik Dvasia apšviečia mūsų vidų, bet išoriškai, viešai, objektyviai ją pademonstravo prikeldamas Jėzų. Nes jėga, kurią galime turėti šiandien, – tai ta pati jėga, kuria "Jis veikė Kristuje, prikeldamas Jį iš numirusių" (Ef 1, 18–20). Taip prisikėlimas vaizduojamas kaip pats svariausias Dievo kūrybinės jėgos įrodymas per visą istoriją.
Visuomet gresia pavojus subanalinti Evangeliją, sumenkinti mums ir mumyse veikiančią Dievo jėgą. Apie tapimą krikščioniu kalbame taip, tarsi tik atvertėme naują knygos lapą – išoriškai elgiamės šiek tiek kitaip ir tapome vos vos religingesni. O tada tik prakrapštyk paviršių, sudaužyk lukštą ir štai – po išore esame tokie patys seni pagonys, neatpirkti ir nepakeisti. Tačiau tapti ir būti krikščionimi, anot Naujojo Testamento, – daug radikalesnės permainos. Tai lemiamas Dievo veiksmas. Tapti krikščionimi – tai tikrų tikriausiai prisikelti iš susvetimėjimo ir egocentriškumo mirties ir pradėti naują laisvą gyvenimą. Žodžiu, antgamtinių galių Dievas, prikėlęs Jėzų iš fizinės mirties, gali mus prikelti iš dvasinės mirties. Ir žinome, kad gali prikelti mus, nes prikėlė Jį.
Trečia, Jėzaus prisikėlimas užtikrina galutinį Dievo triumfą. Vienas iš didžiausių pasaulio religijų ir ideologijų skirtumų – kaip jos įsivaizduoja ateitį. Kai kuriuos nesuteikia jokios vilties, o tik paskandina egzistencinėje neviltyje. Bertrandas Russellas, kai dar buvo jaunas trisdešimtmetis vyras, pareiškė esąs įsitikinęs, kad:
"<...> nei ugnis, nei didvyriškumas, nei minties ar jausmų stiprumas neapsaugos žmogaus nuo kapo; kad visų amžių vargai, visas atsidavimas, visas įkvėpimas, visa genijų šviesa yra pasmerkta pranykti saulės sistemos žūties platybėse ir kad visų žmonių pasiekimų šventykla neišvengiamai bus palaidota po visatos griuvėsiais" ("A Free Man’s Worship", 1902).
Kitos religijos istoriją suvokia kaip vyksmą ratu, o ne liniją, kaip nesibaigiantį reinkarnacijų ciklą, iš kurio nepabėgsi nepasiekęs nebūties – nirvanos. Marksistai vis dar žada Utopiją žemėje, tačiau jų vizija prarado pasitikėjimą. Humanistai pasauliečiai svajoja apie žmogaus evoliucijos kontrolę, tačiau eksperimentuojant su genų manipuliacija svajonė išsigimsta į košmarą.
Tuo tarpu krikščionys dėl ateities neabejoja, ir krikščioniška "viltis" (tai yra tvirtas laukimas) apima ir žmones, ir visatą. Neturėdami Kristaus, mirti ir išnykti bijo beveik visi. Vakarų pasaulyje šią baimę įkūnija Woody Allenas. Jam tai tapo apsėdimu. Tiesa, jis vis dar apie ją pajuokauja. "Mirti aš nebijau, – šmaikštauja jis. – Tik nenoriu ten būti, kai tai įvyks" (Graham McCann, "Woody Allen, New Yorker"). Tačiau labiausiai jį kausto baimė. 1997 metais žurnale "Esquire" išspausdintame straipsnyje jis teigė: "Esminė mano visos motyvacijos ir visų veiksmų priežastis – nuolatinė kova prieš sunaikinimą ir mirtį. Ji absoliučiai pritrenkiančiai siaubinga ir bet kokius pasiekimus paverčia bereikšmiais".
Tačiau savo mokinius Jėzus Kristus išlaisvina iš šios baimės. Mes ne tik pragyvensime mirtį, bet ir būsime prikelti. Gausime naujus kūnus, kaip Jo prisikėlęs kūnas (pvz., Fil 3, 21), pasižyminčius naujomis ir nesvajotomis jėgomis (1 Kor 15, 42–44), nes Jis vadinamas "pirmaisiais derliaus vaisiais" (1 Kor 15, 20. 23) ir "pirmagimiu tarp mirusiųjų" (Rom 8, 29; Kol 1, 18; Apr 1, 5). Abi metaforos garantuoja tą patį. Jis pirmasis prisikėlė – po Jo prisikels visi Jo žmonės. Turėsime tokį kūną, kaip Jis. "Ir kaip nešiojame žemiškojo (Adomo) atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo (Kristaus) atvaizdą" (1 Kor 15, 49).
Mes taip pat viliamės ir dėl visatos ateities. Tikimės, kad Jėzaus Kristaus sugrįžimas bus įspūdingas ir didingas, ir sugrįš Jis tam, kad išpildytų istoriją amžinybėje. Jis ne tik prikels mirusiuosius, bet ir atnaujins visatą (Mt 19, 28): Jis visa darys nauja (Apr 21, 5). Esame įsitikinę, kad visa kūrinija bus išlaisvinta iš ją sukausčiusios irimo ir mirties vergystės; kad gamtos dejonės – tai gimdymo skausmai, žadantys naujo pasaulio gimimą (Rom 8, 20–23); ir kad bus sukurtas naujas dangus ir nauja žemė, kuriuose gyvuos teisumas (2 Pt 3, 13; Apr 21, 1).
Taigi gyvoji Naujojo Testamento viltis – įspūdingas "materialus" žmogaus ir visatos ateities laukimas. Tikinčiajam pažadėtas ne tik išlikimas, net ne nemirtingumas, bet prisikėlęs, pakeistas kūnas. O visatos ateitis yra ne nežemiškas "dangus", bet iš naujo sukurta visata.
Tačiau ar egzistuoja kokie nors įrodymai, kad ir mes, ir mūsų pasaulis būsime taip nuostabiai visiškai atnaujinti? Taip, Jėzaus prisikėlimas – visų šių lūkesčių pagrindas. Jis tvirtai, regimai, apčiuopiamai, viešai įrodo, kad Dievas siekia užbaigti tai, ką pradėjo, išgelbėti gamtą, suteikti mums naujus kūnus naujame pasaulyje. Kaip sakė Petras, Dievas "Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai" (1 Pt 1, 3). Jėzaus prisikėlimas – naujos Dievo kūrinijos pradžia. Nepakanka tikėti, kad išliko vien Jėzaus asmenybė, buvimas ir jėga. Turime žinoti, kad buvo prikeltas Jo kūnas, nes prisikėlusio Jėzaus kūnas – pirmas atpirktas ir pakeistas materialus dalykas. Tai dieviškas pasižadėjimas, kad vieną dieną bus atpirktas ir pakeistas likęs materialus pasaulis.
Jėzaus prisikėlimas užtikrina Dievo atleidimą, jėgą ir galutinį triumfą. Jo dėka galime drąsiai žvelgti į praeitį (kad ir kiek priežasčių turėtume jos gėdytis) įsitikinę, kad Dievas mums atleido per Tą, kuris mirė už mūsų nuodėmes ir buvo prikeltas; žvelgti į dabartį (kad ir su kokiomis stipriomis pagundomis susidurtume ar kokias sunkias atsakomybės naštas neštume), įsitikinę, kad Dievo jėgos pakanka; ir žvelgti į ateitį (kad ir kokia ji būtų neapibrėžta), įsitikinę, kad galiausiai Dievas triumfuos, – tai garantuoja prisikėlimas. Būtent dėl to, kad prisikėlimas buvo lemiamas, viešas, regimas Dievo veiksmas materialiame pasaulyje, jis mums suteikia tvirtą užtikrintumą šiame šiaip jau labai nesaugiame pasaulyje.
Ištrauka iš knygos "Šiuolaikinis krikščionis" (Tikėjimo žodis, 2009).
Knygą galima įsgyti el. knygyne: http://knygynas.btz.lt/
