Holger Lahayne
Prieštaravimų pinklėse
Evangelija, pirmoji dalis
Žmogus ir Dievas
Dievo pažinimas
Neišvengiamas religingumas
Išmintis ir kvailybė
Tiesa ir melas
Aistrų vergas
Apie ką čia kalbama?
Dėl ko visa tai svarbu?
Evangelija, pirmoji dalis
Laišką romiečiams teologas Johnas Stottas pavadino "savotišku krikščionių manifestu", nes jame "išsamiausiai, aiškiausiai ir gražiausiai visame Naujajame Testamente pateikta Evangelija". Šis laiškas bei jo komentarai į tikėjimą atvedė Augustiną, Liuterį ir Wesley'į. Liuteris jį išaukštino iki "pagrindinio Naujojo Testamento veikalo ir gryniausios Evangelijos"; krikščionys turį jį išmokti mintinai ir "kiekvieną dieną naudoti kaip sielos duoną kasdieninę".
Pauliaus Laiškas romiečiams – ilgiausias, sistemingiausias ir, be abejo, reikšmingiausias iš visų Naujojo Testamento laiškų. Po I pasaulinio karo teologijoje sukėlęs tikrą revoliuciją, kai jaunasis šveicarų teologas Karlas Barthas, pasitraukęs nuo tuomet vyravusios liberaliosios teologijos, parašė savo įžymųjį komentarą "Laiškas romiečiams" (1919/1922). Jame autorius sako:
"Biblijos turinį sudaro visai ne žmogaus mintys apie Dievą, o tikros Dievo mintys apie žmogų. Biblijoje parašyta ne kaip mes turime kalbėti apie Dievą, bet ką jis mums sako, ne kaip mums kelią pas jį rasti, o kaip jis ieškojo ir rado kelią pas mus... Štai šitai pasakyta Biblijoje. Dievo žodis užrašytas Biblijoje".
Dievo "kelias pas mus" – malonės ir išganymo Evangelija yra pagrindinė Laiško romiečiams tema. Pirmąkart Paulius ją pateikia 1, 16–17: "Ji [Evangelija] juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam" ir prideda citatą iš Hab 2, 4 "Teisusis gyvens tikėjimu". Tai lyg savotiška viso laiško antraštė. Apie išgelbėjimą per tikėjimą Paulius vėl užsimena nuo 3, 21, o eil. 23–24 apibendrina: "... visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo".
"Dievo mintys apie žmogų" – Evangelija yra Geroji naujiena, džiaugsmingoji žinia, nes kalba apie žmogaus išgelbėjimą. Išgelbėjimą nuo ko? Nuo Dievo rūstybės (Rom 5, 9; 1 Tes 1, 10; 5, 9; Ps 78, 38), nes su Dievu nesusitaikęs žmogus yra Dievo "priešas" (Rom 5, 10). Prieš pradėdamas skelbti išganančiojo tikėjimo Evangeliją, Paulius rūpinasi pagrįsti, kam apskritai reikalinga Evangelija ir kodėl žmogus turi būti išgelbėtas. Jis jaučiasi turįs paaiškinti, koks žmogus tapo po nuopuolio. Tad nuo 1, 18 iki 3, 20 smulkiai, tikroviškai ir aiškiai papasakoja apie žmonių bedievystę, drauge atverdamas ‚tamsią' bet neišvengiamą pirmąją įvadinę Evangelijos dalį. Apie tai Johnas Stottas sako:
"Tik aiškiai supratę, kas esame, sugebėsime suvokti, kokį didį dalyką jis dėl mūsų yra atlikęs ir ką siūlo. Tik jei bus tiksliai diagnozuota mūsų liga, būsime pasirengę priimti visokeriopą gydymą" ("Basic Christianity").
Šie du skyriai yra tokie radikalūs ir niūrūs bei atviri ir tiesūs, kad žmogus vien iš savęs vargiai tokius išgalvotų. Nes tai yra Dievo mintys, Dievo mintys apie mus. Tai Dievas aprašė neišganytąjį žmogų kaip pagautą prieštaravimų, iš kurių šešis čia ir aptarsime.
Žmogus ir Dievas
Dauguma komentatorių pastebi, kad Paulius pirmuose Laiško romiečiams skyriuose vartoja nemažai minčių iš Pradžios 1–3, iš sukūrimo ir nuopuolio istorijų. Ko gero, neatsitiktinai, nes mokymas apie sukūrimą ir nuopuolį sudaro mūsų analizuojamo teksto pagrindą.
Dievas yra Kūrėjas (eil. 20; 25) su neregimosiomis ypatybėmis kaip "amžinoji galybė". Vestminsterio Trumpas katekizmas prideda: "Dievas yra Dvasia, jis yra begalinis, amžinas, nesikeičiančios būties, išminties, galybės, šventumo, teisingumo, gerumo ir tiesos" (4 klausimas). Vien jis yra toks, todėl vien tik jis ir galėjo sukurti šį pasaulį. Per tikėjimą esame pajėgūs atpažinti, "kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima" (Hbr 11, 3). Bet Dievas yra ne tik visos visatos Kūrėjas ir Viešpats, jis sukūrė ir kiekvieną iš mūsų, kaip Jobas išpažįsta: "Dievo Dvasia mane sukūrė" (Job 33, 4).
Tad Dievas Viešpats yra dėl to, kad jis yra Kūrėjas: "Žemė ir visa, kas joje, yra VIEŠPATIES, pasaulis ir visi jo gyventojai, nes jis pastatė jį..." (Ps 24, 1–2). Dėl to Dievas yra teisėtas "visos žemės Viešpats" (Joz 3, 11) ir "Aukščiausiasis visoje žemėje" (Ps 83, 19).
Dievas yra Kūrėjas, o žmogus – jo kūrinys. Šis santykis yra esmingai svarbus suvokiant Evangeliją, todėl dažnai minimas ir apaštalų pamoksluose. Nes jei Dievas nebūtų mūsų Kūrėjas, tai ir neturėtų teisės būti mūsų Viešpats ir Valdovas. Kai Listros žmonės pabando Paulių su Barnabu garbinti kaip dievus, šiedu smarkiai pasipriešina (Apd 14, 8–18). Tuo parodo, jog suvokia beesantys tik kūriniai. Todėl gyventojams liepia, kad "atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, kuris sutvėrė dangų, žemę..." (eil. 15). Ir Atėnų žmonėms Paulius skelbia, kad "Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas" (Apd 17, 24), ragindamas juos atgailauti, idant šie išvengtų būsimojo teismo (eil. 30–31).
Atėnuose Paulius sako, kad mes, žmonės, esame "dieviškos giminės" (17, 29). Jis, be abejo, nelaiko mūsų nei dievais, nei pusdieviais. Mes esame ir liksime kūriniai, bet sukurti pagal Dievo atvaizdą. Tik mes esame tokie ir šitaip sukurti (pvz., Pr 1, 26–27; 9, 5–6). Ką tai reiškia? Ogi tai, kad ne išoriškai esame panašūs į Dievą, o vidujai – kaip jis esame asmenybės. Viena vertus, tai pagrindžia žmogaus didybę ir išskirtinumą: "Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save, apvainikavai garbe ir didybe. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų: avis ir jaučius visus aliai vieno ir laukinius gyvulius, padangių paukščius bei jūros žuvis ir visa, kas tik keliauja jūrų takais" (Ps 8, 6–9). Visa kūrinija pavaldi žmogui.
Iš visos kūrinijos vienintelis žmogus ypatingai orientuotas, nukreiptas į Dievą. Jis vienas iš visų sukurtų būtybių buvo padarytas ypatinguoju Dievo bendradarbiu, partneriu. Jam vienam buvo suteikta teisė ir pareiga rūpintis likusia kūrinija, ją prižiūrėti ir ugdyti. Tuo patikėta ir didžiulė atsakomybė. Visas pirmasis laiško skyrius kalba apie žmogaus uždavinius: dėkoti Dievui (eil 21), jį garbinti ir jam tarnauti (eil. 25); dar būtų galima pridėti ir meilę bei paklusnumą.
Bet žmogus sukilo prieš Dievą (Pr 3) ir išardė harmoninguosius santykius. Nors ir išlikdamas Dievo atvaizdu, tapo iškreiptas ir suterštas, kartais nusmunkantis iki gyvūnų lygio (pvz., tekste minima sumenkusi savęs kontrolė; plačiau apie tai toliau). Apie šį "žmogaus paradoksą" taikliai pastebi Johnas Stottas:
"Mes pajėgūs atlikti ir pačius tauriausius, ir pačius niekingiausius darbus. Vieną akimirką mes galime elgtis kaip Dievas, pagal kurio atvaizdą esame sukurti, o kitą kaip laukinis padaras, nuo kurio šiaip turėtumėm skirtis. Mes gebame mąstyti, pasirinkti, kurti, mylėti ir šlovinti; bet lygiai taip pat gebame ir neapkęsti, pavydėti, kariauti, žudyti"("Why I am a Christian").
Daug kino filmų taip pat labai taikliai iliustruoja šią dvipusybę. Antai kelerių metų senumo Oskarų laureatė "Avarija"("Crash"). Filme tie patys žmonės čia daro gėdingiausius dalykus, čia jau pasirengę drąsiai aukotis ir atsidavusiai mylėti. Arba "Paskutinis karas" ("To End All Wars"), kuris (kaip ir "Bridge on the River Kwai", 1957 metų pirmoji garsioji filmo versija) vaizduoja Ernesto Gordono išgyvenimus belaisvių stovykloje II pasaulinio karo metais. Čia dauguma jau pavirtę į baisius plėšrūnus, pasirengusius perkąsti kitam gerklę. Tačiau krikščionių pavyzdys ir nuolanki tarnystė viską pakeičia, išlaisvina įtūžio užgniaužtą meilę ir gailestingumą, įžiebia viltį.
Dievo pažinimas
Prie svarbiausių Naujojo Testamento eilučių, be jokios abejonės, galėtume priskirti pirmojo skyriaus 19 ir 20 eilutes:
"Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai atskleidė. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami."
Žmogus, būdamas Dievo atvaizdas, kaip ir pats Dievas, yra asmenybė, todėl turi galimybę asmeniškai pažinti Dievą. Heidelbergo katekizme rašoma: "Dievas sukūrė žmogų gerą ir pagal savo atvaizdą..., kad jis Dievą, savo kūrėją, tikrai pažintų ir Jį iš visos širdies mylėtų..." (6 klausimas). Bet šia prasme Dievą pažįsta tik atgimę iš aukšto, atsivertę tikintieji: "O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją." (Jn 17, 3; taip pat žr. Mt 11, 27b; 2 Kor 8, 9; 2 Tim 1, 12; 1 Jn 4, 16), o žmonės, kurie nenori atsiversti, Dievo nepažįsta. Rašto mokytojams ir fariziejams Jėzus sako: "Jūs nepažįstate nei manęs, nei manojo Tėvo" (Jn 8, 19; taip pat žr. 1 Kor 1, 21; 2, 14; Gal 4, 8; 1 Tes 4, 5; 2 Tim 3, 7).
Kaip 19–20 eilutės byloja, Biblijai žinomas ir kitoks Dievo pažinimas. J. Kalvinas pirmuose "Institutio" puslapiuose sako: kadangi Dievas yra mūsų Kūrėjas ir Išganytojas, tai suteikia ir dvejopą galimybę jį pažinti. Per kūriniją Dievas pažinus kiekvienam. Žinoma, niekas jo nemato, nes Dievas nematomas (eil. 20). Bet Dievo savybes, jo asmens bruožus, "galybę" ir "dievystę" žmogus pastebi jo kūrinijoje. Ps 19, 2 sakoma: "Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą."
Šitokį Dievo savęs pateikimą per kūriniją teologai vadina "bendruoju apsireiškimu". Kadangi visa kūrinija yra Dievo, ir pats Dievas esti joje, tai visa kūrinija be perstojo byloja apie Dievą. Tai bendrasis Dievo apsireiškimas, nes skirtas visiems ir kiekvienam tiesiogiai prieinamas. Kiekvienas iš mūsų kasdien susiduriame su kūrinija. Mes ir patys esame kūriniai. Ir žinome, jog esame ypatingi kūriniai. Rom 2, 15 Paulius sako, kad įstatymas įrašytas į žmonių širdis, vadinasi, esame moralinės būtybės, nes žinome apie moralės nuostatas ir visi turime sąžinę. Kalvinas net sako, kad "tikrai žmogaus širdyje dievybės pajautimas yra tiesiog iškaltas..." ("Institutio", I,3,3).
Evangelikų teologai dažniausiai ir kalba apie šį bendrąjį apreiškimą, o ne apie "natūraliąją teologiją" (kaip katalikų teologai). Tą daro norėdami pabrėžti, kad Dievas pirmas žmonėms prabyla apie save. Kad ne natūraliuoju būdu, t. y. iš savęs, savo jėgomis žmogus pajėgus pažinti Dievą (ir išvystyti visą teologiją). Jis pažįsta Dievą, nes šis jam pirma apie save yra papasakojęs, taigi pats pasirūpinęs, kad apie jį būtų žinoma.
Todėl bendrojo apreiškimo nederėtų nuvertinti. Tai nėra neaiškus, nežinia kam skirtas kalbėjimas. Tai yra tikras apreiškimas, Dievo kalba – tikra, aiški ir galinga. Būtent dėl to per šį apreiškimą ateina tikras pažinimas ir tikras žinojimas. Ne veltui eil. 21 sakoma, kad visi žmonės žino apie Dievą. Vadinasi, kiekvienas žmogus pažįsta Dievą! Tad jis yra ne nežinantis, o maištininkas.
Bet svarbiausias dalykas yra tas, kad šis bendrasis apreiškimas vienas į išganymą neveda. Tą padaryti gali tik "specialusis apreiškimas", antgamtiškas Dievo kalbėjimas, pavyzdžiui, per Bibliją. Tik šitoks kalbėjimas atveria žmogui akis ir leidžia pilnatviškai pažinti Dievą. Bet pagrindinė problema vis vien išlieka žmogaus pusėje – jis negali teisintis (eil. 20) apie Dievą nieko nežinojęs. Todėl ir pražuvęs jis laikytinas dėl to arba tik tada, jei girdėdamas atmeta Evangeliją.
Bet argi tai ne dar vienas prieštaravimas: mes pažįstame ir nepažįstame Dievo. Tai stipriai veikia daugelį mūsų gyvenimo dalykų. Štai Kalvinas pastebėjo, kad Dievo pažinimas glaudžiai susijęs su savęs pažinimu: "Žmogus savo jėgomis jokiu būdu negali tikrai pažinti savęs, prieš tai nepamatęs Dievo esybės, nuo kurios žvilgsnį atgręžia į save" ("Institutio", I,1,2). Netikintis žmogus tam tikra prasme pažįsta ir Dievą, ir save. Bet tik tam tikra prasme ir dalimis. Žmogus žino: jis ne gyvūnas. Bet po to kyla klausimas: tada kas jis? Kas aš esu, kam ir dėl ko čia esu? Kanadietis rašytojas D. Couplandas knygoje "Gyvenimas po Dievo" rašo:
"... svarsčiau, kas daro žmones, na... žmonėmis? Kas iš tikrųjų yra žmogiškas elgesys? Pavyzdžiui, mes žinome, kas yra šuns elgesys; šunys elgiasi taip, kaip dera šunims: vejasi numestą pagalį, uosto vienas kitam po uodega ir kaišioja galvą pro važiuojančių mašinų langus. Mes žinom ir tai, kaip elgiasi katės... O kokie žmonių veiksmai yra žmogiški?.. Kas daro mus žmonėmis? Svarsčiau: keista, kad žemėje gyvena milijardai žmonių, tačiau nė vienas iš jų taip ir nežino, kas daro žmones žmonėmis." ("Gyvenimas po Dievo")
Daugybė žmonių ieško Dievo (tikriausiai ir Couplandas), bet ar ne dauguma iš jų tuščiai?.. Riteris Antonijus Blokas iš I. Bergmano filmo "Septintasis antspaudas" (1957) klausia: "Aš noriu žinoti. Kodėl jis [Dievas] nuo mūsų slepiasi?.. Jei mes norime tikėti, bet negalime... Aš noriu, kad Dievas man ištiestų ranką, man kalbėtų." Bet juk jis jau kalbėjo! Jau prisakė daugybę dalykų. Tik "mes neturime akių", kaip sako Kalvinas, kad išvystume "liepsnojančius fakelus", "apšviečiančius mus iš visų pusių" ("Institutio", I,5,14). Neturime akių, nežinome, kurlink žiūrėti (C. Van Tilis kalba apie netikinčiųjų nešiojamus spalvotus akinius). Vienas sako (pagal Couplando "Hey, Nostradamus!"): "God is nowhere" – Dievo niekur nėra, kitas tas pačias raides ištaria: "God is now here" – Dievas yra čia dabar. Tik mažas pakeitimas – ir sakinio prasmė visai kita. Taip ir su Dievo pažinimu.
Neišvengiamas religingumas
Žmonės nenori pažinti Dievo, "teisybę užgniaužia neteisingumu" (eil. 18); jie patys pasirenka nepaisyti Dievo, neteikti jam jokios reikšmės nei garbės (eil. 21). Tokie ‚netikintieji' oficialiai pavadinami bedieviais arba ateistais. Bet išties taip nėra. Kiekvienas žmogus yra kūrinys, todėl orientuotas į Kūrėją. Žmogus pagal savo prigimtį negali nieko negarbinti. "Svarbiausias žmogaus tikslas yra šlovinti Dievą ir džiaugtis juo per amžius", – skelbiama pačioje Vestminsterio Trumpojo katekizmo pradžioje. Tad tie, kurie negarbina Dievo, savo Kūrėjo, neišvengiamai garbina ką nors kitą. Bet atmetus Kūrėją, lieka tik jo kūrinija. Todėl netikintieji garbina kūrinius. Paulius apie šį "išmainymą" rašo eil. 23–25.
Taigi netikintieji visai nėra nereligingi. Jie laikosi įvairiausių religijų. Tą suprato ir F. Nietzsche. Nors ir skelbdamas Dievo mirtį, Nietzsche gerai žinojo, kad į jo vietą ateis kiti: "O kiek dievų dar bus!"
Dievą pakeisti įmanoma tik "pakaitiniu dievu", nes širdis negali, neištveria nepririšta prie ko nors. Tas kas nors gali būti religinis stabas. Eil. 23 Paulius kalba apie to meto pagonių stabus, panašius į žmones ir gyvūnus. Bet stabu gali būti bet kas, prie ko mes pririšame savo širdis ir pasitikime. Liuteris savo Didžiajame katekizme sako: "... kam pavedi savo širdį ir kuo pasikliauji, tas ir yra tavo Dievas".
Dėl to religijoms nebūtinai reikia Dievo ar kito kokio nors centrinio transcendento. Dėl to religijomis tam tikra prasme gali būti ir ideologijos, net tiesiogiai antireliginės sistemos kaip marksizmas, fašizmas ar materializmas bei kitokios sekuliarios filosofijos, nes jos taip pat siūlo aukščiausių ir neginčijamų vertybių paketus (žr. T. Schirrmacheris, "Nacionalsocializmo religija: 14 dokumentų", Prizmė, 2000/4).
Pats Jėzus nefilosofavo apie religiją, tačiau viename Kalno pamokslo pavyzdyje jis kalba apie religijos prigimtį: "Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai" (Mt 6, 24). Lietuviškame Biblijos vertime žodis mamon neverčiamas, ir tai teisinga ta prasme, jei laikysime, kad Matas jį vartoja kaip vardą. Tačiau tuometiniuose Artimuosiuose Rytuose dievybių tokiu vardu nebuvo. Jėzus čia paprasčiausiai vartoja aramėjišką žodį, apibūdinantį turtus, nuosavybę ir pinigus.
Taigi Jėzus kritikuoja pinigus, kurie žmonių gyvenime tapo aukščiausia vertybe. Pinigai turi galios virsti ir dievu, ir religija. Pavyzdžiui, Mamonos religija į klausimą "kas aš esu?", atsako: "Vartotojas, pirkėjas, pinigų išleidėjas ir nusipirktų daiktų kaupėjas". O į klausimą "kas teikia gyvenimui prasmę?" – "geras atlyginimas, taupumas, pinigų kaupimas ir leidimas". Klausimas "kaip pasidaryti turtingam?" pinigų religijoje yra vienas svarbiausių ir pagrindinių.
Nėra religinio vakuumo, laisvos nuo ko nors garbinimo zonos, erdvės be religijos ir moralės. Visi visų laikų žmonės ką nors garbino. Žmogus negali nieko negarbinti. Visiška bedievystė neįmanoma. Jei žmogus nenori paklusti Dievui, tai paklūsta kam nors kitam. O tada jau visai nesvarbu, ar tai medinis pagonių stabas, ar marksistų materija, ar fašistų rasė; nesvarbu, ar hedonistų pilvas, materialistų pinigai, politikų valdžia, verslininkų sėkmė, muzikantų šlovė, intelektualų išmintis, ar ezoterikų bioenergija, astrologų žvaigždės, liberalų laisvoji rinka, vyrų greiti automobiliai, ar P. Coelho sapnai ir ženklai.
Išmintis ir kvailybė
Ne Dievo, o jo pakaitalo garbinimą Paulius vadina kvailybe: "Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili" (eil. 22). Panašiai ir 1 Kor 3, 19: "Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailybė". Regis, radikalūs pasakymai bei išties nieko kito kaip tik logiška išvada: kvaila atmesti Dievą, visatos Kūrėją! "Kvailys sau sako širdyje: "Dievo nėra!" (Ps 14, 1).
Ne tik savęs pažinimas priklauso nuo santykio su Dievu, bet ir pasaulio, aplinkos. Ir to mes niekuomet tikrai neperprasime, jei nekreipsime dėmesio į Kūrėją. Todėl bedieviškas pasaulio pažinimas, kad ir koks moksliškas, visuomet liks tik fragmentinis. Pat 1, 7 sako: "Pagarbi VIEŠPATIES baimė – pažinimo pradžia". Pradžia, atspirties taškas, nepamainomas pagrindas, iš kurio auga mūsų mąstymas ir supratimas. C. Van Tilis (1895–1987) apie bedievių pažinimą rašo:
"Kiekvieną faktą jie mato kitokį, nei jis iš tiesų yra. Pasitelkdami literatūrą, poeziją, filosofiją ir t. t., jie bando sau įrodyti, kad pasaulis nepriklauso Dievui, o jie patys nėra sukurti pagal jo atvaizdą. Tiek pagonys, tiek žydai užmerkia akis prieš tikruosius faktus, liečiančius juos pačius bei pasaulį, jų praeitį, dabartį ir ateitį" ("My Credo").
Bet bedievių tariamos išminties paneigimas nereiškia, kad atmetamas protas. Nes protas svarbus. Protu, kaip rašoma eil. 20, žmogus gali suvokti Dievą ir kūriniją. Rom 12, 1–2 net sako, kad visi krikščionio gyvenimo pasikeitimai prasideda nuo mąstymo atnaujinimo. Protas, kuris veikia nepriklausomai nuo Dievo, Biblijos vertinamas neigiamai (eil. 21 – "neišmani" širdis, paraidžiui neprotinga širdis; Tit 1, 15 "protas bei sąžinė suteršti"), bet teigiamai, kai jam vadovauja Dievas ir jo tiesos.
Tačiau kodėl gyvenime pasitaiko sutikti labai išmintingų netikinčiųjų, kaip ir kvailų tikinčiųjų? Kodėl yra daug bedievių žmonių, sukaupusių nemažai gyvenimo išminties, daug filosofų ateistų, pasakiusių teisingų dalykų ir t. t? Net Jėzus sakęs: "Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai" (Lk 16, 8) ir Steponas savo kalboje liudijo: "Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties..." (Apd 7, 22). Tikros išminties buvo išmokytas Mozė, kaip ir Danielius Babilono mokytojų.
Tą būtų galima paaiškinti "bendrąja malone". Dėl "specialiosios malonės" kai kurie žmonės tampa krikščionimis, o bendroji skirta visiems. Tai Dievo malonės ženklas, rodantis, jog Dievas leidžia gyvuoti visa kam "ligi tik žemė tvers" (Pr 8, 22). Kristus "palaikantis savo galingu žodžiu visatą" (Hbr 1, 3), t. y. palaiko pasaulio gyvavimą čia ir dabar. Iš viso to naudą turi ir netikintieji. Kalno pamoksle Jėzus sako: "... jis [Dievas] juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų" (Mt 5, 45).
Be to, Dievas valdo bogį ir jam uždeda apynasrį. Nuodėmės veikimui nubrėžtos ribos ir ji negali mūsų veikti visa savo galia. Jau brolžudžiui Kainui buvo leista pajusti Dievo malonę ir apsaugą (Pr 4, 15). Vėliau Dievas leido kurtis valstybei ir valdžiai, kuriai suteikė privilegiją ir pareigą būti "Dievo tarnaite" suvaldant blogį (Rom 13, 4). Pagaliau net ir po nuopuolio žmogus išliko Dievo atvaizdu, taigi išlaikė ir pagrindinius žmogiškumo bruožus supratimą, valią, sąžinę ir pan. (Rom 2, 14–15). Visas kasdien žmonių patiriamas gėris, gerbūvis, ramybė ir taikūs laikai nėra savaime suprantami dalykai (ką žmogus labiau pastebi ir įvertina karų, neramumų laikotarpiu), o gryniausias Dievo malonės ir gailestingumo ženklas.
Kalvinas savo "Institutio" II,2,12–17 pasako net dar daugiau:
"Kiek beskaitytume pagonių raštus, kiekvienąsyk iš jų nuostabiai prasišviečia tiesos šviesa. Iš to suprantame, jog žmogaus dvasia, nors ir nupuolusi iš savojo pirmapradžio tyrumo bei labai pagadinta, vis dėlto net ir dabar aprūpinta bei išpuošta nuostabiausiomis Dievo dovanomis. Ir prisiminkime, kad Dievo dvasia yra vienintelis tiesos šaltinis, todėl kad ir kur tiesą pastebėtume, jos nei atmesime, nei pasmerksime, idant nebūtume Dievo dvasios niekintojai" (II,2,15).
Toliau reformatorius prideda, kad Dievo dvasia, nors gyvenanti tik tikinčiuosiuose, veikia visoje kūrinijoje. Tai visai nereiškia, jog Kalvinas pridengia nuopuolio pragaištingumą. Ne. Jis tik siekia pabrėžti, kad "viskas, kas mums išlikę [po nuopuolio], yra ne kas kita kaip vien Dievo gerumo nuopelnas" (II,2,17). Tad bedievis savimi didžiuotis neturi nė paties menkiausio pagrindo, nes visa jo tiesa ir išmintis turima vien dėka Dievo ir yra jo dovana iš malonės ir gailestingumo.
Tiesa ir melas
Greta išminties ir kvailybės tai antroji Pauliaus vartojama antonimų pora: bedieviai "Dievo tiesą iškeitė į melą" (eil. 25). Dievas yra tikrasis Dievas (1 Tes 1, 9), Kristus yra tiesa (Jn 14, 6); Dievas negali meluoti (Sk 23, 19; Tit 1, 2; Hbr 6, 18), jis visuomet sako tiesą. O pagonių dievai yra "apgaulė" (Jer 10, 14). Rom 3, 4 tai dar labiau sukonkretina: "Dievas išlieka tiesakalbis, o kiekvienas žmogus – melagis" (pagal Ps 116, 11). Ir Ps 58, 4 bedieviai pavadinti melagiais.
Bet argi visi netikintieji nuolat meluoja? Žinoma, ne. Nes tuomet apskritai nebūtų įmanoma kartu su jais gyventi. Kiekvienas žmogus pasako daugiau ar mažiau tiesos, nes tik taip įmanoma egzistuoti Dievo kūrinijoje. Čia taip pat bendrosios Dievo malonės nuopelnas. Tačiau kaip bedievis savo esme yra kvailys, lygiai taip ir melagis. Nes jis neigia Dievą ir jo valdžią.
Dievas yra tiesa. Su ja visų pirma susiduriame jo Žodyje. Dievo žodis yra tiesa (Jn 17, 17; 2 Sam 7, 28; 1 Kar 17, 24; Ps 119, 43, 89–90, 142, 151). Tačiau ši tiesa verčiama melu kai neigiamas, peikiamas bei niekinamas Dievo žodis. Šie veiksmai yra pagrindiniai Dievo atmetimo bruožai. Tai pirmiausiai matyti jau iš nuopuolio istorijos. Gyvatė sako žmogui: "Ar tikrai Dievas sakė: 'Nevalgykite nuo jokio medžio sode!'?" (Pr 3, 1). Ji iškreipia Dievo įsakymą ir sukelia žmonių abejonę, po kurios netrunka ir trečiasis žingsnis – prieštaravimas Dievui: "Jūs tikrai nemirsite!" (3, 4).
Šėtonas gerai išmano Dievo žodį, bet nuolat iškraipo jo prasmę (pvz., išmėgindamas Jėzų, Lk 4, 10). Tam jis labai gabus ir šiandien. Jis puikiai suvokia, kad norėdamas pakenkti Dievui, pirmiausia turi taikytis į jo Žodį. Būtent dėl to tiek daug krikščionių griežtai ir ryžtingai atmeta Biblijos kritiką. Mat niekas kitas kaip Biblija taip tiksliai neatspindi Dievo būdo: (ir Dievas, ir Dievo Žodis yra "amžinas" – 1 Pt 1, 25; "šventas" – Rom 1, 2; "tiesus" – Ps 33, 4; "teisus" – Ps 119, 123; "šviesa" – Ps 119, 105; "tiesa" – 2 Sam 7, 28; "galingas" – Apd 19, 20; "gyvas" – Hbr 4, 12; "ugnis" – Jer 23, 29; "malonė" – Jer 29, 10; "teisingas" – Ps 119, 123; panašiai pasakytina ir apie Dievo įstatymą).
Šių teiginių rimtumą iliustruoja Biblijos kritikos pradininko Hermanno Samuelio Reimaruso (1694–1768) teiginiai. Jis irgi pradeda nuo abejonės ir klausia, ar Biblijos autoriai "tikrai buvę Dievo pasiuntiniai". Kad reikią " jų kalbas ir veiksmus vertinti iš esmės ir nuplėšus dieviškumo kaukę". Ir galų gale Dievo žodį apkaltina melu:
"Juk tai, kas iš esmės yra neįmanoma, netikslu ir klaidinga, kas bet kurioje kitoje istorijoje būtų pavadinta melu, apgaule, smurtu bei žiaurumu, negali virsti protingu, sąžiningu, leidžiamu ir teisėtu vien dėl pridedamų žodžių "taip kalba VIEŠPATS". Argi vien šie žodžiai gali staiga padaryti teisinga tai, kas iš esmės laikoma klaida; išmintingu, teisėtu ir dievišku, kas iš esmės yra kvaila, neteisinga ir pikta?" ("Apologie oder Schutzschrift für die vernünftigen Verehrer Gottes")
Šėtonas Biblijoje niekur nevadinamas ateistu. Reimarusas taip pat save laikė "protingu Dievo garbintoju". Bet būtent protas yra tasai, kuris nustato, kur "dieviškumo šviesa" prašviečia, o kur ne. Protas, taigi pats žmogus, nusprendžia, ar Dievas teisus, ar neteisus, meluoja ar ne. Dievo sukurtasis žmogaus protas abejoja Dievo žodžiu, kūrinys teisia savo Kūrėją – tai visiška kvailystė. Nuo nuopuolio, kada žmogus pirmą kartą patikėjo melu, šis pasidarė nuolatiniu jo palydovu.
Aistrų vergas
Pagaliau pakalbėkime apie Dievo rūstybę, minimą 18 eilutėje. Dievo rūstybė, nors šiandien labai nepopuliari tema, Biblijoje užima nemažai vietos (per 500 paminėjimų ST ir NT). Todėl A. W. Pinkas teisus, sakydamas, kad "palyginę pamatytume, jog Biblijoje apie Dievo pyktį kalbama daug dažniau nei apie jo meilę ar gerumą" ("The Attributes of God"). Ne vieną sykį Dievo rūstybę mini ir Paulius Laiške romiečiams (2, 5.8; 3, 5; 4, 15; 5, 9; 9, 22; 12, 19). Rūstybei priešstatoma "šlovė, pagarba bei ramybė..." (Rom 2, 10). Dėl ko ta rūstybė tokia svarbi? Ogi dėl to, kad pagrindinis klausimas susijęs su ja: kaip jos išvengti? Kaip išvengti Dievo rūstybės? Mat svarbiausias mūsų noras ir tikslas – ramybė, siekis gyventi "taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų" (Rom 5, 1).
Šiame tekste Pauliaus minima Dievo rūstybė būtent nėra ta būsimoji, apie kurią jis dar kalbės kitame skyriuje ("rūstybės diena", kuri ateis; 2, 5). Čia minima rūstybė yra dabarties rūstybė, juntama ir patiriama dabar, rūstybė, kuri paliečia visus bedievius. Tik nustebina tai, kad aprašomas jos poveikis ne toks, kokio tikėtumės (lauktume ligų, nelaimių, katastrofų, mirties). Čia Dievo rūstybės poveikis aprašomas nuo eil. 24 – tai atidavimas ("atidavė juos"). Tai Senojo Testamento žodis iš teisinės srities, vartojamas apibūdinant teisėjo darbo pabaigą ir kaltinamojo atidavimą į bausmės vykdytojų rankas. Bus laikas ateityje, kai Dievas pats ir tiesiogiai vykdys savo nuosprendį. Čia aprašoma taip pat Dievo bausmė, tik ji vykdoma paties nusikaltusio žmogaus rankomis. Žmogus baudžia pats save. Teologas T. Schirrmacheris rašo:
"Įdomu tai, kad Dievui norint nubausti žmogų, tereikia jį tik ‚atiduoti' pačiam sau. Kitaip tariant, žmogus nepajėgus pats vienas susitvarkyti su savimi. Be Dievo, perduotas savo paties valdžion, žmogus virsta pabaisa. Baisiausias žmogaus priešas yra jis pats, jei atmeta Dievo valdžią. Nuo šios emancipacijos žmogus labiausiai ir nukenčia" ("Der Römerbrief").
Taip pat gerą komentarą pateikia ir J. I. Packeris:
"Netikinčiam žmogui labiau patinka būti su pačiu savimi, o ne su Dievu, net nepaisyti jo, būti jo priešu, elgtis pagal savo valią. Dievo rūstybė negresia nė vienam, išskyrus tik tuos, kurie šito nori. Dievo rūstybės poveikio esmė yra ta, kad Dievas žmogui duoda tai, ką šis pats pasirinko – su visais padariniais, ne daugiau ir ne mažiau" ("Knowing God").
Žmogus yra tokia būtybė, kuri nori ir turi būti prie ko nors prisirišusi. Jei neprisiriša prie Dievo, tai atiduoda save, ir net savanoriškai, kokiems nors kūrinijos dalykams, kaip antai savo aistroms. Bet aistros yra aistros, ir be Dievo žmogus su jomis nesusitvarko. Todėl Dievo rūstybė pirmiausiai pasireiškia savitvardos stoka. Žmogų ima valdyti jo aistros, geismai. Kai viešpatauja "nuodėmė", žmogus "paklūsta" "mirtingojo kūno" "geismams" (pagal Rom 6, 12). Savitvardos stoka Biblijoje visuomet vadinama blogiu. Ypač Patarlių knygoje: "Kaip atviras miestas be apsaugos yra žmogus, kuriam trūksta savitvardos" (25, 28); "... suvaldyti save geriau, negu užkariauti miestą" (16, 32); "... sveiko proto žmogus būna santūrus" (17, 27); "Viešpaties baimė yra drausmė išminčiai įgyti..." (15, 33, Jurėno vert.)
Savitvarda (gr. enkrateia, dažniausiai verčiamas "drausmė", "sudrausminimas") dėl to yra vienas iš svarbiausių krikščionio bruožų (pvz., Gal 5, 23) ir net Evangelijos skelbimo netikintiesiems sudėtinė dalis (Apd 24, 25). Svarbu pirma pagalvoti, ar planuojamas dalykas atitinka Dievo mastelį, o tik tada veikti. "Teisus žmogus apmąsto, kaip atsakyti,o nedorėlių lūpos išlieja pikta." (Pat 15, 28). Nemoka susivaldyti ūmus žmogus: "Kas ūmus, tas kvailai pasielgia..." (Pat 14, 17). Su tokiu geriau net visai nebendrauti: "... kad kartais neišmoktum jų elgesio ir neįpultum į spąstus" (22, 25). Taip pat ir "neišmanėlis" bei "kvailas" dažnai nesivaldo ir negalvoja, ką daro (pvz., 14, 15–16).
Panašiai Naujajame Testamente ir dėl sąvokos "blaivas". Kas yra blaivas, nesileis išmušamas iš vėžių ir apkvailinamas, o vidujai atsitrauks, kad ramiai galėtų viską apsvarstyti. Todėl vyskupams, vyresniesiems ir diakonams tai yra jų tarnystės reikalavimas (1 Tim 3, 2; 3, 11; Tit 2, 2). Raginimas "būkite blaivūs" Naujajame Testamente randamas keletoje vietų (1 Tes 5, 6.8; 2 Tim 4, 5; 1 Pt 1, 13; 4, 7; 5, 8).
(Neaptarsime eil. 27–28 minimo homoseksualumo temos, nes ji yra atskira, labai plati ir kompleksiška; apie tai Johno Stotto analitinis straipsnis "Homoseksualinės partnerystės?", Prizmė, 97/3).
Taigi bedievį Paulius aprašo kaip tebesantį Dievo atvaizdu, bet puolusiu; jis gali pažinti Dievą ir jį pažįsta, bet iš dalies; jis atmeta tikrąjį tikėjimą, bet vis viena lieka religingas, nes tiki į kokius nors Dievo pakaitalus; jis tam tikra prasme gali būti išmintingas ir kartais toks yra, bet kartu yra ir kvailys, nes atmeta Dievą; jis žino daug teisingų dalykų, bet gyvena mele, nes Dievą laiko melagiu; jis, būdamas Dievo atvaizdu, nėra valdomas instinktų kaip gyvūnai, bet vis dėlto yra savo aistrų vergas. Taigi netikintis žmogus daugybe atžvilgių yra susvetimėjęs: atitolęs nuo Dievo, nuo savęs ir nuo kitų žmonių. Eil. 29–30 Paulius išdėsto naujatestamentinį ydų sąrašą, iš kurio matosi, kokią įtaką bedievystė, nuodėmė daro žmonių tarpusavio santykiams.
Apie ką čia kalbama?
Pabaigoje būtinai reikėtų išsiaiškinti dar du svarbius klausimus: argi šiame tekste Paulius kalba ne apie pagonių bedievystę ir kaip šie Pauliaus žodžiai tinkami dabartinėje krikščioniškoje Europoje?
Išties Paulius šiame tekste kalba apie pagonis, t. y. nežydus. Į savo tėvynainius jis kreipiasi tik nuo 2, 17. Bet ir čia jo tonas nesušvelnėja. Paulius priekaištauja, kad jie ir žinodami Dievo reikalavimus, jais nesirūpina, taigi veidmainiauja: "Kodėl, įkalbinėdamas nevogti, pats vagi?! Skelbdamas nesvetimauti, pats svetimauji?!" (2, 21–22). Panašiai ir Jėzus yra sakęs: "Argi Mozė jums nedavė Įstatymo? Deja, niekas iš jūsų Įstatymo nesilaiko" (Jn 7, 19). O Paulius pabrėžia: "Teisūs Dievo akyse juk ne įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti įstatymo vykdytojai" (2, 13).
Dievo sandoros su žydais ženklas nuo Mozės laikų buvo vyrų apipjaustymas. Bet Rom 2, 25–29 Paulius sako, kad apipjaustymas tėra tik išorinis ženklas, savaime neduodantis jokios naudos. 1 Kor 7, 19 aiškiai patvirtina: "Juk apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas niekas, tiktai Dievo įsakymų laikymas – viskas". Tai reiškia, kad amžinojo išganymo atžvilgiu apipjaustymas bevertis (nors apskritai, žinoma, nebuvo bevertis jau vien todėl, kad tai Dievo įsakymas žydams).
Rom 2, 29 Paulius dėmesį atkreipia į visai kitą dalyką. Daug svarbiau, kad būtų "širdis apipjaustyta dvasioje", t. y., svarbiau tikėjimas. "Širdies apipjaustymas" taip pat yra senatestamentinė sąvoka (Įst 10, 16; 30, 6–8; Jer 4, 4; "neapipjaustyta širdis": Kun 26, 41; Jer 9, 25; Ez 44, 7.9). Jau Senojo Testamento laikais buvo aišku, kad nei priklausomybė išrinktajai tautai, nei bet koks išorinis ženklas ar ritualas (aukos) negali atvesti į išganymą, o vien tik nuoširdus tikėjimas (4 sk. Paulius mini Abraomo tikėjimą, vien dėl kurio jis buvo palaikytas teisiu prieš Dievą). Todėl Rom 3, 9–20 Paulius padaro išvadą, kad visi yra nusidėję ir stačiai kalte kala mintį, kad "visi yra nuodėmės pavergti". Kad "nėra teisaus, nėra nė vieno", "visi nuklydo, visi nuėjo vėjais" (eil. 9.10.12; ir čia cituoja iš ST).
Europoje paplitusi vaikų krikšto tradicija, tiksliau, tam tikra krikšto stipriai smarkiai sukomplikuoja šį svarbų klausimą. Pagal ją išeina, kad apie 70–80 proc. Lietuvos gyventojų nėra ir negali būti bedieviai, nes yra pakrikštyti. Pagal katalikų mokymą krikšto aktas kūdikį atverčia į tikėjimą ir panaikina jo gimtąją nuodėmę. Pakrikštytasis visiškai nuteisinamas ir iš bedievio tampa Dievo vaiku (apie gimtosios nuodėmės panaikinimą žr. sk. KBK 977–978, 1250, 1263, 1279, 1673).
Tačiau, deja, atgimimo per krikštą mokymo negalima pavadinti niekaip kitaip, kaip tik tragiška klaida, kadangi ji fatališkai veda prie to, jog žmogus įgauna niekuo nepagrįstą ir visiškai klaidingą saugumo jausmą. Mat krikštui, kaip ir apipjaustymui, galioja tas pats: išorinis ženklas nieko neduoda; vien krikštas nenuplauna nei gimtosios, nei bet kurios kitos nuodėmės. Būtinai reikalingas širdies krikštas, širdies atsinaujinimas, atsivertimas. To neatliks joks ritualas ar ritualinis veiksmas.
Iš visų kūdikius krikštijančių bažnyčių tą aiškiausiai suprato reformatai. Jie sako, kad sakramentai tai "matomi šventi ženklai ir antspaudai" (Heidelbergo katekizmas, 66 klausimas; pagal Rom 4, 11). Kaip išoriniai ženklai jie padeda geriau suvokti Evangelijos pažadus, tikinčiajam asmeniškai patvirtina apie jo teisėtą dalyvavimą Naujojoje Sandoroje su Kristumi. Sakramentai savaime neturi nei malonės, nei išgelbėjimo teikimo galios. Tai visų pirma simboliai, veikiantys kartu su Biblijos žodžiu bei Šventąja Dvasia. Krikšto metu krikštijamasis priimamas į regimąją Bažnyčią ir "įskiepijamas" Kristuje. Krikštas tėra tik nuodėmių atleidimo ženklas, todėl savaime nepanaikina nei gimtosios, nei kitokių nuodėmių. Reformatai tiki, kad krikštijamojo kaktos apiplovimas vandeniu turi vien simbolinę reikšmę. Nuodėmių atleidimą ir išganymą duoda tik tikėjimas Jėzumi Kristumi, o ne regimos krikšto apeigos. Todėl krikštas nebūtinai reikalingas išganymui.
Dėl ko visa tai svarbu?
Visa, kas šiame tekste pasakyta, turi didelę reikšmę evangelizavimo darbui. Kaip jau pradžioje minėta, Pauliui labai rūpi, kad žmonės suvoktų, iš ko jie gali būti išgelbėti. Tam jie pirmiau turi gerai suvokti savo esamą padėtį. J. Stottas rašo:
"Niekas kitas taip nesulaiko žmonių nuo Jėzaus, kaip negebėjimas ir nenoras gebėti pamatyti, kaip labai jiems jo reikia. Juk Jėzus sakė: ‚Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių' (Mk 2, 17). Tai nereiškia, jog žmonės teisūs ir jiems išganymas nereikalingas, bet reiškia, kad kai kurie tiki esą teisūs. Laikydamiesi šitokio tikėjimo, jie niekuomet neateis pas Jėzų" ("Romans").
Todėl Pauliaus kalba ir prasideda nuo Dievo kaip Kūrėjo, Viešpaties ir Teisėjo. Nes tas, kuris netiki dangaus ir žemės Kūrėju bei jo teismais, nepatikės ir Išganytoju. Sukūrimas ir išganymas yra du centriniai krikščioniško Dievo pažinimo taškai. Jie privalo ne tik eiti kartu, bet ir nuolat būti siejami. (Ir savo bestseleryje "Basic Christianity" J. Stottas pirma rašo apie Dievą, kuris sukūrė, kalbėjo ir veikė; žr. J. Barrs/R. Macaulay "Būti žmogumi", kurioje rašoma apie svarbias sukūrimo ir išganymo sąsajas.)
Ši tiesa atspindėta ir Apaštaliniame tikėjimo išpažinime. Pirma minimas Dievas Kūrėjas, o tik paskui Dievas Išganytojas. Be abejo, ne atsitiktinai Biblija prasideda istorija apie sukūrimą ir tikėjimo išpažinimas apie Dievą Kūrėją. Kadangi Dievas yra Kūrėjas, tai ir Viešpats, Teisėjas bei Išganytojas – ne atvirkščiai!
Deja, evangelikalų evangelizavimo praktikoje išganymas dažnai atskiriamas nuo sukūrimo. Francis Bridgeris rašo:
"Evangelizavimo metu beveik visas dėmesys sutelkiamas į Jėzų. Jo gyvenimas ir tarnystė pateikiami kaip įvadas į pagrindinę jo misijos dalį – mirtį ant kryžiaus. Kyla klausimas, ar tai teisinga? Tikra evangelizacija (ne tik vaikų) privalo liesti krikščionių tikėjimo pagrindus, tai reiškia, negali koncentruotis vien į Jėzų. Ji turi liudyti triasmenį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią." ("Children Finding Faith")
Misijų veiklos tyrinėtojas, vokietis Klausas W. Mülleris prideda:
"Evangelijos sukoncentravimas į Kristų evangelikalus veda į netyčinį Trejybės asmenų svarbos iškraipymą – išskirtinį Sūnaus akcentavimą. Nuolat kalbama tik apie Jėzų... Evangelizuoti iš karto pradedama nuo esmės, užuot prie jos priėjus palaipsniui... Teisingas ir pakankamai gilus nuodėmės suvokimas atsiranda ne nuolat apie ją kalbant, o teisingai suvokiant Dievą. Todėl pagrindinis evangelizacijos akcentas turi būti ne žmogaus nuodėmė, o Dievo samprata." ("Das Alte Testament als Rahmenbedingung für die Verkündigung des Evangeliums")
Taip daro Paulius. Iki 3, 20 apie Jėzų visai net nekalba (išskyrus įvadą iki 1, 15), o koncentruojasi į Dievą ir žmogų. Be to, į savo argumentus įtraukia daug Senojo Testamento citatų, sąvokų ir sampratų. Dėl to ir Mülleris ragina evangelizuojant neapleisti Senojo Testamento ir imti jį pagrindu skelbiant Evangeliją. Nes būtent jame Dievas plačiausiai atskleidžiamas kaip Kūrėjas, Teisėjas ir Gelbėtojas. Tik tuomet, kai žmogus aiškiai supras, koks yra Dievas ir koks jis pats šio Dievo akivaizdoje, pajėgs suprasti ir Evangeliją, kurią Paulius trumpai pateikia 3, 23–24:
"... visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo."
