Holger Lahayne
„Priespauda prispaudėjams“
Šventuosius garbinti pradėta jau nuo II amžiaus. Iki krikščionybės pripažinimo IV amžiuje (ir vėliau jos pavertimo valstybine religija) Romos imperijos valdžia kartais labai spaudė ir persekiojo krikščionių bendruomenes. Tūkstančiai tikinčiųjų, nesutikusių išsižadėti savo tikėjimo, mirė kankinių mirtimi. Neilgai trukus kai kuriems iš jų pradėta priskirti ypatingų savybių ir galių. Jų palaikų liekanos paverstos relikvijomis, o patys kankiniai – šventaisiais.
Evangelikai šio požiūrio neperėmė. Jiems ši diena tėra tik tikėjimo kankinių ir visų persekiojamų krikščionių atminimo diena. Bet ne Visų šventųjų diena.
Jau Naujajame Testamente randame pasakojimų apie pirmuosius Bažnyčios kankinius kaip Steponą ir Jokūbą. Patys Jėzaus apaštalai tikėjimo skleidimo kelyje neretai sutikdavo rimtų kliūčių ir agresyvaus pasipriešinimo, buvo uždaromi į kalėjimus. Spėjama, kad kankinio mirtimi galėję mirti ir Petras bei Paulius, nors Biblija tiksliai apie tai nebepraneša. Bet joje nė vienas nėra kaip nors ypatingai iškeltas ar išskirtinai išryškinti jo darbai. Priešingai, Biblija visus tikinčiuosius vadina šventaisiais; niekur nesako: šventasis Paulius, Petras ar šventasis Steponas; visi tikintieji pašaukti skleisti tikėjimą ir be baimės bei tvirtai jį išpažinti.
Todėl šitokiu būdu Dievo žodis visus tikinčiuosius vienodai atveda į akistatą su galimais kentėjimais. Paulius Laiške filipiečiams 1, 29 net sako: "Jum suteikta malonė dėl Kristaus ne tik jį tikėti, bet ir dėl jo kentėti". Dar Jėzus Mt 10, 22 perspėjo: "Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo". Kristus kentėjo nekaltai (Jn 15, 25: "Jie manęs nekentė be priežasties"), todėl ir Petras sako, kad tikintieji yra "pašaukti" nekaltai kentėti, "nes ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis" (1 Pt 2, 21). Nė vienam jokio meto krikščioniui nėra pažadėta lengvo ir patogaus gyvenimo. Apaštalai kaip tik sako: "Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę" (Apd 14, 22). O 2 Tim 3, 12 Paulius taria trumpai ir aiškiai: "Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami". Todėl ir dauguma Naujojo Testamento knygų kalba apie priešiškumą tikėjimui bei persekiojimus.
Persekiojimai buvo ir tebėra nuolatinis Kristaus Bažnyčios palydovas. Vienur juos vykdė valstybė, pvz., Lietuvoje sovietų laikais ar Japonijoje XVII a., kitur kitos religijos, kaip induizmas Indijoje. Šio tikėjimo atstovai vien praeitais metais Indijoje pražudė šimtus krikščionių, sunaikino 170 bažnyčių ir puspenkto tūkstančio gyvenamųjų namų, o 50 000 krikščionių privertė bėgti iš namų (žr. nuotr.).
Nė vienais laikais krikščionys nebuvo taip persekiojami kaip dabar. "Evangelikų aljanso" šaltinių duomenimis, maždaug kas trys minutės pasaulyje dėl tikėjimo žūsta po vieną krikščionį. Spėjama, kad visame pasaulyje dėl tikėjimo persekiojama per 100 milijonų krikščionių (kai kuriais duomenimis dar daugiau), kasmet nužudoma per šimtą tūkstančių. Netgi suskaičiuota, kad XX amžiuje dėl tikėjimo nužudyta daugiau krikščionių nei per visus amžius iki tol!
Krikščionių gyvenimas ypač sunkus komunistų valdomose šalyse kaip Šiaurės Korėjoje ir kai kuriose islamo valstybėse. Irane, Afganistane, Saudo Arabijoje, Sudane atsimetimas nuo islamo traktuojams kaip baudžiamasis nusikaltimas; konvertitams į krikščionybę gresia mirties bausmė.
Taigi persekiojimai yra tikinčio žmogaus gyvenimo dalis. Jie gyvuoja jau nuo pat pradžių, Kainui dėl tikėjimo užmušus savo brolį Abelį (žr. Hbr 11, 4) – tai pirmasis žmonijos kankinys. Taip pat ir ankstyvuosiuose mums žinomuose Pauliaus laiškuose, abiejuose laiškuose tesalonikiečiams, daug rašoma apie Bažnyčios persekiojimus.
Makedonijos sostinės Tesalonikų miesto tikinčiųjų padėtis aprašoma Apd 17. Apie 49–50-uosius metus antrosios misijų kelionės metu tesalonikiečius aplankė Paulius su savo palydovais. Jiems pamokslaujant kaip įprasta sinagogoje, daug žydų bei pagonių atsivertė į krikščionių tikėjimą. Ši sėkmė taip suerzino priešininkus ir pavyduolius, kad mieste kilo sąmyšis. Minia įsiaudrino ir net rengėsi apaštalus nulinčiuoti. Šie, būdami nekalti, sulaukė absurdiškų priekaištų: esą krikščionys "visame pasaulyje kelia suirutę" (17, 5s).
Rodos, kaipgi šitaip – skelbiama džiugioji išganymo žinia; žmonės priima gerąją naujieną, ir čia pat – sunkumai, problemos, kai kuriems net pavojus gyvybei? Argi tai ne prieštaravimas? Kaip suprasti šitokius dalykus? Antrojo Laiško tesalonikiečiams tekste, skirtame šio miesto krikščionių bendruomenei, Paulius rašo apie šiuos klausimus. 2 Tes 1, 3–12:
3 Mes turime nuolat dėkoti, broliai, už jus Dievui, ir tai teisinga, nes jūsų tikėjimas klestėte klesti ir jūsų meilė vienas kitam vis didėja. 4 Todėl mes ir giriamės jumis Dievo Bažnyčiose jūsų kantrybe bei tikėjimu visuose persekiojimuose ir varguose, kuriuos jums tenka pakelti. 5 O tai ir yra teisingo Dievo teismo požymis: jūs turite tapti verti Dievo karalystės, dėl kurios kenčiate. 6 Teisinga, kad Dievas atmokės jūsų prispaudėjams priespauda, 7 o jums, engiamiesiems,– atilsiu drauge su mumis, kai Viešpats Jėzus su savo galybės angelais apsireikš iš dangaus 8 liepsnojančioje ugnyje ir atmokės tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai. 9 Jiems teks kentėti amžiną pragaištį, atstumtiems nuo Viešpaties veido ir nuo jo šlovingos galybės, 10 kai jis ateis, kad pasirodytų tą dieną garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo. Jūs irgi patikėjote mūsų liudijimu. 11 Todėl mes nuolat meldžiamės už jus, kad mūsų Dievas padarytų jus vertus savo pašaukimo ir savo galybe tobulintų gerus jūsų užmojus bei veiklų tikėjimą. 12 Tada mūsų Viešpaties Jėzaus vardui bus garbė jumyse, o jums jame iš mūsų Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės.
Persekiojimų nauda
Po kreipimosi Paulius pirmiausia dėkoja tesalonikiečiams už jų tikėjimą. Apaštalas labai patenkintas, kad jų tikėjimas auga, netgi "klestėte klesti ir jūsų meilė vienas kitam vis didėja" (3 eil.). Viena vertus, tikėjimas yra toks dalykas, kuris yra arba nėra; tiki žmogus arba netiki. Kiekvienas įtikėjęs yra išgelbėtas visiems laikams ir, ačiū Dievui, net silpnai tikintis gali būti priimtas į Viešpaties namus (Mt 17, 20). Kita vertus, kiekvienas įtikėjęs yra pašauktas savo tikėjimą auginti nuolat panašėdamas į Kristų (Rom 8, 29), rodyti vis gausėjančius Dvasios vaisius (Gal 5, 22–23).
Panašiai yra santuokoje. Vyras ir žmona yra arba susituokę, arba ne. Tarpinės būsenos nėra. Teisiškai ir viešai sudaryta santuoka yra pagrindas. Ji remiasi sprendimu ir priesaika mylėti vienas kitą. Santuokos pradžioje sutuoktiniai gal labai įsimylėję, bet tik vėliau, per santuokos metus ir dešimtmečius meilė auga, kadangi partneriai kartu įveikia sunkumus ir tokiu būdu kartu bręsta meilėje.
Tikėjimas negali būti sustingęs. Visiems krikščionims įsakyta augti tikėjimu, Dievo pažinimu, malone. Turi augti tikėjimo vaisai (2 Kor 9,10; 10,15; Ef 4,15; Kol 1,10; 2 Pt 3,18). Tai Dievo įsakymas, todėl neturime leidimo būti patenkinti ir visai atsipalaiduoti. Jau Pirmajame laiške tesalonikiečiams Paulius juos ragino daryti "vis daugiau pažangos" (1 Tes 4,1; žr. ir 4,10 ir 1 Tim 4,15). Bet noriu pabrėžti, įsakymas skirtas tik tikrai įtikėjusiems. Ne pažanga ir darbais pasieksime Dievo karalystę. Kadangi jau esame pašaukti į ją, kadangi esame dangaus piliečiai, siekiame tikėjimo pažangos.
Bažnyčiose per retai kalbama apie tikinčiųjų augimą. Todėl dažnai dauguma bendruomenių gyvena tikėjimo vaikystės etape, kai patys pasirenka daugiau nebeaugti. Bet iš daržininkystės ir sodininkystės juk žinome, kad augalas, kuris nors ir žaliais lapais, bet neauga, yra mirštantis augalas. Jėzus irgi kalba apie vynmedį ir šakeles, kurios neduoda vaisių (Jn 15).
Paulius dar daugiau pasako: kad tikėjimas auga be perstojo net "visuose persekiojimuose ir varguose" (4 eil.). Būtent juose, dėl jų. Net ir netikintys žmonės žino, kad sunkumai moko ir užgrūdina. Sunkumai stiprina tikėjimą, jie klupdo mus, bet ir augina dorybes, kaip rašo Paulius Rom 5, 3–4: "sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išmėgintą dorybę, išmėginta dorybė – viltį".
Laiške tesalonikiečiams Paulius mini "kantrybę". Šis graikų kalbos žodis kitose vietose išverstas žodžiu "ištvermė" (Rom 5), kuris labiau susijęs su pastangomis. Mūsų dienų dvasia, deja, kitokia. Jai nereikia kantrybės, nes viskas turi vykti greitai čia ir dabar. Gauti greitą kreditą, įgyti draugų, sulieknėti, mesti rūkyti per porą dienų. Viskas turi eiti staigiai ir lengvai, be jokių pastangų. Bet pagal Bibliją šitaip "kertant kampą" tapti brandžiu tikinčiuoju neįmanoma. Tikėjimas lengvai neužauginamas.
Tikėti – vadinasi, pasitikėti Dievo teikiama pagalba. 2 Kor 12, 9–10 Paulius rašo: "džiaugiuosi silpnumu, ... persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus", nes būtent tokiais momentais pasirodo "Kristaus galybė", kai "būdamas silpnas, esu galingas". Kol 1, 11 papildo, kad tik "sustiprinti jo šlovės galia" galime būti "pilni ištvermės ir kantrybės". O tiems, kurie patys iš savęs nuolat jaučiasi stiprūs, tos Dievo galios visai ir nereikia.
Dievo ženklas
5 eil. nėra lengvai suprantama. Nelabai aišku, kas yra tas "teisingo Dievo teismo požymis"? Gal tas požymis yra kentėjimai ir persekiojimai? Tada ką jie žymi? Kasdienybėje aiškiau: jeigu mokykloje vaikas prastai atlieka testą, vadinasi, tai ženklas, kad jis mažai mokėsi. Jeigu žmogui prastai sekasi verslas, tikriausiai tai požymis, kad jis prastas verslininkas. Kasdienybėje sėkmė yra teisingo veikimo ženklas, o nesėkmė – klaidingo. Pagal šią logiką elgiasi ir mąsto ir Fil 1, 28 Pauliaus minimi tikėjimo "priešai". Jie ateina ir krikščionims prikuria problemų, tikėdamiesi juos sužlugdyti. Jie galvoja, kad krikščionių silpnumas yra jų "žlugimo ženklas" – atrodo, kad krikščionybė pasmerkta žlugti. Bet iš tikrųjų yra atvirkščiai: tikintiesiems tai yra "išgelbėjimo" ženklas.
Pasipriešinimas, kentėjimai, persekiojimai nėra krikščionybės klaidingumo ar prasto tikėjimo ženklas. Priešingai: kentėjimas dėl tikėjimo yra būsimojo džiaugsmo su Dievu ženklas. Logika Naujajame Testamente visada ta pati: jei šiandien kenčiame dėl Kristaus ir su Kristumi, galime būti tikri, kad su juo prisikelsime ir būsime išaukštinti.
Šia eilute Paulius kreipia mūsų žvilgsnį į ateitį, į būsimąjį Dievo teismą. Byloja, kad žiūrėtume ne tik dabarties, šios dienos, kaip moko visokios "sėkmės mokyklos", pozityvaus mąstymo atstovai ir ezoterikos pranašai. Jie pažada sėkmę, gerovę, laimę čia ir dabar – reikia tik panaudoti tam tikras priemones. Visas Naujasis Testamentas nuo pradžios iki galo tam prieštarauja ir užtikrina: dabartiniai sunkumai dėl Kristaus rodo, kad mes jau verti būsimosios Dievo karalystės.
Teisingumo šauksmas
Ypač kai žmonės nekaltai kenčia, mes klausiame: ar tai teisinga? Ar Dievas teisingas? Kodėl jis nieko nedaro? Biblijoje šiuos klausimus kelia tikintieji, o ne bedieviai. Persekiojami pranašai patyrė neteisybę ir meldėsi kaip Jeremijas: "Siųsk jiems [persekiotojams] nelaimės dieną, triuškink juos ir triuškink!" (Jer 17, 18). Persekiojamas Dovydas ne vienoje psalmėje šaukiasi teisingumo ir reikalauja Dievo keršto: "O Dieve, kad tu sunaikintum nedorėlį, ir anie engėjai nuo manęs pasitrauktų!" (Ps 139, 19)
Antrajame laiške tesalonikiečiams į šiuos klausimus atsakoma nuo 6 eilutės. Pirmiausiai pasakoma, kas vykdys teisingumą: "Dievas atmokės..." (6 eil.). Teis Dievas, o ne mes patys. Čia, žemėje, mes esame įpareigoti persekiotojus laiminti (Rom 12, 14), už juos melstis (Mt 5, 44) jiems asmeniškai nekeršyti (Rom 12, 19) ir už pikta neatsilyginti piktu (Rom 12, 17). Tiek ST, tiek NT Dievas sako: "Mano kerštas, aš atmokėsiu" (Įst 32, 35; Rom 12, 19).
Būtina atkreipti dėmesį, kad 7 eil. minimas "Viešpats Jėzus". Taigi teismą vykdys ir Jėzus Kristus. Pirmą kartą į žemę jis atėjo kaip išganytojas (Jn 3, 17), o antrą kartą ateis kaip teisėjas. Todėl Apaštalų tikejimo išpažinime apie jį sakoma: "...ateis gyvųjų ir mirusiujų teisti". Būsimasis teismas vyks "mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieną" (1 Kor 1, 8), kaip pats Jėzus sakė: "Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui" (Jn 5, 22).
Būsimasis pasaulio teismas – tai dar viena tema, apie kurią bažnyčiose kalbama gana retai. Bet tai labai svarbus dalykas, kadangi per tą teismą bus galutinai išspręstas blogio klausimas: blogis bus sunaikintas visiškai ir visiems laikams. Argi tai nėra geroji naujiena?!
Dievas, kuris yra visagalis, gali sunaikinti blogį. Ir jo teismas bus teisingas bei nešališkas (Įst 10, 17), t. y. jis tikrai nepaskelbs neteisingo nuosprendžio ir neapkaltins nekaltųjų. Nėra pasaulyje kito tikėjimo, kuris turėtų tokį teisingą teisėją. Visi žmonės trokšta teisingumo, bet jokia dieviškoji energija, joks karmos dėsnis, jokios beasmenės jėgos nepajėgūs įveikti blogio. Daugelis žmonių kuo greičiau nori atlyginimo, atmokėjimo, teisingumo, bet tik ne teisingo teisėjo. O juk be asmeniško Dievo, kuris yra mūsų Viešpats, sprendimo nerasime.
Kada tas teisingas teismas įvyks? Aišku viena, kad jo dienos visiems tikintiesiems dar teks palaukti ir todėl tam tikrą laiką dar pakentėti (kaip sako Paulius "laikinas lengvas prispaudimas", 2 Kor 4, 17 [Jurėno vert.]). Bet "Viešpaties diena" tikrai ateis, išauš staiga ir netikėtai, "lyg vagis naktį" (1 Tes 5, 2). Jėzus vėl pasirodys žmogaus pavidalu, "apsireikš iš dangaus" (7 eil.), taigi visiems taps regimas. Šiandien dar galima jį neigti, jam priešintis, nes jis yra paslėptas, nematomas, bet tą dieną nė viena akis neliks jo nepastebėjusi, kai jis pasirodys didybėje "su savo galybės angelais". Ugnis (8 eil.), kaip dažnai Biblijoje, bus jo dieviškojo atėjimo ženklas.
Ką Dievas teis? Dievas įvertins ir savo tikinčiųjų darbus (1 Kor 3, 12s), bet jiems nėra reikalo bijotis teismo. Jie gali turėti "tvirtą pasitikėjimą teismo dieną" (1 Jn 4, 17), jiems bus atmokėta "atilsiu" (7 eil.). Kitos eilutės sako, kad tikintieji bus paguosti (Iz 66, 13) ir gaus dosnų atlyginimą iš Dievo (pvz., Mt 19, 27–29). Tikintieji, kaip Apr 22,20, galės drąsiai ir su džiaugsmu šaukti: "Ateik, Viešpatie Jėzau!" O netikinčiųjų, kurie nenorėjo pažinti Dievo, atmeta Evangeliją, tą dieną laukia baimė ir nerimas (8 eil.). Jiems tai bus Dievo "rūstybės diena" (Rom 2, 5).
Koks bus tas Dievo teismas? Netikintiesiems tai bus teismas su bausmės nuosprendžiu: "jiems teks kentėti amžiną pragaištį" (9 eil.), kuri bus amžina (Mt 18, 8; 25, 41.46; Hbr 6, 2; Jud 7). Nėra visiškai aišku, kaip tai atrodys, nes sunku mums įsivaizuoti, kaip pražūtis gali būti amžina. Bet aišku, kad gerai nebus. Kaip Mt 8, 12 pasakyta, "ten bus verksmas ir dantų griežimas". Aišku tik, kad Biblija nemato reikalo duoti tikslaus pragaro vaizdo aprašymo, todėl ir mes neturėtume kurtis didesnių vaizdų, negu pasakyta Biblijoje.
Mūsų tekstas visų pirma pabrėžia, kad netikintieji bus amžiams atskirti, toli nuo Dievo, "atstumti nuo Viešpaties veido" (9 eil.). O tikintys žmonės priešingai – jie kaip tik regės Dievą (Apr 22, 4), bus su Dievu (1 Tes 4, 17), jie galės "įžengti pro vartus į miestą", t.y. į Naująją Jeruzalę, "o lauke lieka šunys, burtininkai, palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro" (Apr 22, 14–15). Ir čia teisingumas bus atkurtas: tie, kuriems esant žemėje, dažnai teko būti atstumtaisiais, tremtiniais, dėl tikėjimo persekiojamais, negalėjusiais savo tikėjimo išpažinti atvirai savo bažnyčiose (kaip Prancūzijos hugenotai rinkdavosi savo "Dykumų bažnyčiose" ar valdiečiai Alpių kalnuose) – Viešpaties dieną, jie visi pagaliau bus surinkti vidun, į savo Tėvo namus.
Krikščionių persekiojimas liečia mus visus
Kaip mums šiandien elgtis? Apie krikščionių persekiojimus galima daug kalbėti. Bet apibendrintai norėčiau paminėti du punktus.
Pirma, net jeigu Lietuvoje ir turime religijos laisvę (už ką tikrai ačiū Dievui!), nereiktų užmiršti, kad sunkumų dėl tikėjimo vis dar gali pasitaikyti ir pasitaiko. Europos Sąjungos demokratinėje santvarkoje mūsų niekas neįmes į kalėjimą. Bet pabandykime nepaklusti laiko dvasiai, irtis prieš srovę, ir pajusime demokratijos spaudimą – daugumos pasipriešinimą, pašaipą ir atskirtį (žr. Mk 9,12; Hbr 10,32–34; 11,35–38). Pabandykime viešai ir atvirai skelbti Biblijos žinią, primindami žmonėms apie nuodėmės padarinius, netikėjimo nešamą pragaištį, Dievo teikiamą ramybę ir pamatysime, kad tik nedaugelis reaguos teigiamai, dauguma abejingai, o kai kurie net priešiškai. Lietuvoje tą ypač pajusti gali evangelikai, gyvendami Romos katalikų daugumoje: tie, kurie stabmeldystę pavadina stabmeldyste, pabrėždami, kad garbinti galima tik vienintelį globėją ir karalių Dievą (prisiminkime Marijos ir šventųjų garbinimą); tie, kurie pagoniškus papročius vadina pagoniškais ir priduria, ką apie juos sako Biblija; tie, kurie aiškiai pasako, kad Biblija niekur neliepia ir nemoko ypatingai rūpintis mirusiaisiais, kurie tvirtina mirusiųjų kultą esat atmestiną, tie čia, Lietuvoje, gali sulaukti tikro daugumos pasipriešinimo.
Antras dalykas susijęs su malda ir pamaldomis. Krikščionys turėtų melstis už persekiotojus (Apd 7, 60), nes šie gali atsiversti ir įtikėti kaip Paulius (žr. 1 Kor 15, 9). O Paulius liepia melstis už visus persekiojamuosius ir duoda pavyzdį pats tai darydamas "nuolat" (11 eil.) Todėl ir mes esame kviečiami maldą už persekiojamus tikėjimo brolius dažniau įtraukti į asmeninę maldą ir pamaldas. Tam tikrais sekmadieniais, kaip pasaulinę maldos už persekiojamus krikščionis dieną lapkričio 8-ąją, tai gali būti atliekama ypatingu būdu. Mūsų maldos reikia daugybei mažyčių ir prispaustų krikščionių bendruomenių visame pasaulyje.
Paulius, kol dar buvo Saulius ir Dievo priešas, persekiojo pirmuosius krikščionis, iki jam pasirodė pats Kristus tardamas: "Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji" (Apd 9, 5). Kas persekioja tikinčiuosius, persekioja patį Kristų, nes Jėzus tapatinasi su savo Bažnyčia ir jos nariais. Jėzus yra Bažnyčios, savo kūno, galva, todėl ir šio kūno nariai privalo rodyti tarpusavio ryšį bei vienybę. Tai galima išreikšti, pvz., šventosios vakarienės metu, prisimenant Kristaus kančią. Jis kentėjo anuomet ant kryžiaus ir kenčia dabar kartu su persekiojamais tikinčiaisiais. Todėl ir mes galėtume prisiminti savo brolių kančią, nes kenčiame visi kartu: "jei kenčia vienas [Kristaus kūno, t. y. Bažnyčios narys], su juo kenčia ir visi nariai" (1 Kor 12, 26).
Žr. ir "International Day of Prayer for the Persecuted Church", http://idop.org/ ; http://www.worldevangelicals.org/commissions/rlc/ ir T. Schirrmacherio knygą "The Persecution of Christians Concerns Us All" ( http://www.bucer.eu/uploads/media/WEA_GIS_5_-_Thomas_Schirrmacher_-_The_Persecuti on_of_Christians_Concerns_Us_All.pdf )
