D. A. Carson
Postmodernizmo pavojai ir žavesys
Postmodernizmo prasmė nėra visiškai aiški. Maža to, jo pritaikymų mastas (literatūroje, mene, komunikacijų teorijoje, architektūroje, epistemologijoje, teisėtyroje, mokslo filosofijoje ir t. t.) lemia, kad jo sukeliamos asociacijos skirtingiems žmonėms gali būti labai skirtingos. Prieš septyniasdešimt penkerius metus tam tikras architektūros stilius buvo vadinamas modernu. Paskui jis keitėsi. Tad kaip dabar reikėtų vadinti tą naująjį stilių? Jeigu modernas susijęs su tuo, kas šiuolaikiška, tuomet modernu turėtų būti vadinami visi stiliai, bent jau kurį laiką. Bet kadangi modernas buvo susijęs su ankstesniuoju stiliumi, naujasis, jį pakeitęs stilius turi būti vadinamas kažkaip kitaip. Taigi jis buvo pavadintas postmodernu. Kažkas panašaus įvyko keliose srityse.
Vis dėlto vienas etiketės postmodernizmas panaudojimas labai dažnai implikuoja ir visus kitus jos panaudojimo atvejus. Štai kaip ji naudojama epistemologijoje. Epistemologija, pažinimo teorija, studijuoja, kaip žmonės įgyja pažinimą ar bent jau mano, kad įgijo. Iš pradžių tai skamba siaubingai abstrakčiai. Praktiškiems žmonėms (pavyzdžiui, tokiems, kurie patys taiso savo automobilius) tai gali skambėti tiesiog kvailai, kaip kokie nors viduramžių ginčai dėl to, kiek angelų gali šokti ant adatos smaigalio. Ir vis dėlto tam tikrą epistemologijos formą esame perėmę mes visi. Mūsų įsitikinimai (tai, ką tvirtiname žiną) susiformuoja labai įvairiai. Tačiau peržengę savo įprastinį gyvenimo ratą (ypač jeigu daug keliaujame ir gerai klausomės), sužinome, kad žmonės daiktus mato labai skirtingai. Tai, kas mums atrodo akivaizdu, jie atmeta kaip nesąmonę. Pavyzdžiui, kai po rugsėjo 11-osios amerikiečiai gedėjo, daugelis musulmonų gatvėse šoko. Mes žinome, kad bokštų-dvynių sugriovimas Niujorke ir smurtas prieš Pentagoną Vašingtone – terorizmo aktai, tačiau musulmonams – tai teisingi ir drąsūs žygdarbiai, sankcionuoti ir palaiminti Alacho. Štai jums ir dvi tarpusavyje besivaržančios tiesos. Bet kas yra tiesa? Ir kaip žmogus ją sužino? Krikščionims dera pagalvoti apie epistemologiją.
Įvertinti epistemologijos vaidmenį galėsime geriau, jei, prieš apibendrindami postmodernizmo epistemologijos stipriąsias ir silpnąsias puses, trumpam pasinersime į istorinę apžvalgą.
Premodernizmo epistemologija
Premodernizmu čia vadinamas laikotarpis nuo vėlyvųjų viduramžių iki Švietimo laikų (apie 1200–1600 po Kr.). Daugeliui to meto europiečių pasakojimas apie žmogiškąjį pažinimą būtų maždaug toks: yra Dievas, ir Jis viską žino. Mes, pagal Jo atvaizdą sukurti žmonės, žinome tik be galo mažą dalį to, ką žino Dievas. Norėdami ką nors žinoti, turime sužinoti bent dalį to, ką Dievas jau puikiai žino, taigi reikalingas apreiškimas. Apreiškimas gali ateiti per Šventąjį Raštą, bažnyčios mokymą, dvasinį apšvietimą, patirtį arba tai, ką mes šiandien vadiname mokslu. (Šiems premodernizmo laikotarpio gyventojams apreiškimo būdas ar vieta nebuvo tokie svarbūs kaip jo realumas.)
Šiuo bendru klausimu Tomas Akvinietis ir Jonas Kalvinas sutaria: žmogiškasis pažinimas tėra maža Dievo pažinimo dalis ir ateina mums per apreiškimą. Jų nuomonės skiriasi tik tuo atžvilgiu, kiek apreiškimo suteikiama kiekvienu būdu. Akvinietis buvo įsitikinęs, kad per gamtą ir patirtį apreikšta pakankamai, tad kiekvienas, deramai skirdamas dėmesio šiems natūralaus apreiškimo šaltiniams, gali tikrai pažinti Dievą. Kalvinas, priešingai, buvo įsitikinęs, jog tam, kad žinotume apie Dievą tiek, kiek turime žinoti, reikalingas specialus apreiškimas (apreiškimas, ateinantis per Šventąjį Raštą, Dvasią ir bažnyčią).
Premodernizmo epistemologija buvo labai atvira antgamtiniams dalykams. Tai reiškia, kad ji nesuskaičiuojamus milijonus (bent jau populiariame lygyje) pakerėjo pažinimu ir įsitikinimais, kuriuos daugelis iš mūsų šiandien laikytų juokingais: kvailais prietarais, magiškomis relikvijų galiomis, didžiuliu pasitikėjimu pranašingais ženklais bei astrologija. Reformacija gerokai susilpnino kai kuriuos iš šių įsitikinimų. Vis dėlto verta pažymėti, kad net ši epistemologija, kuri iš esmės buvo teisinga pripažindama, jog visas žmogaus pažinimas tėra maža Dievo pažinimo dalis, taigi apreiškimo funkcija, galėjo būti sugadinta nuodėmingų žmonių ir sumaišyta su nepateisinamais prietarais.
Modernizmo epistemologija
Modernizmo epistemologija atsirado tolstant nuo Dievo ir artinantis prie nepriklausomo individo. Ji prasideda nuo "aš". Pagrindine pereinamąja figūra istorikai dažnai laiko Renė Descartes'ą. Septynioliktojo amžiaus pradžioje jis pastebėjo, kad daugelis jo pažįstamų iš intelektualaus pasaulio atmetė ir premodernizmo epistemologiją, ir krikščionybę. Kai kurie iš jų buvo ateistai. Taigi jis ieškojo bendros intelektinės bazės, pagrindo, kuriuo galėtų remtis ir jo, ir jų įsitikinimai. Ir štai pagaliau jis sukūrė savo garsiąją aksiomą: "Mąstau, vadinasi, esu" (lotyniškai cogito ergo sum).
Descartes'as nebuvo skeptikas. Jis visą gyvenimą buvo Romos katalikas. Jis paskelbė pritarimą šiai aksiomai kartu su daugeliu kitų filosofinių teiginių, kurie septynioliktojo amžiaus ketvirtame dešimtmetyje neatlaikė išbandymo. Vis dėlto jie padarė didžiulę įtaką. Descartes'as buvo įsitikinęs: kad ir kuo būtų galima suabejoti, jei aš esu mąstanti būtybė, negaliu abejoti savo egzistencija, nes turi būti "aš", kuris mąsto. Taigi aš mąstau – vadinasi, esu. Ir tai, žinoma, buvo tas pagrindas, kuriuo galėjo dalytis jis ir jo draugai skeptikai. Descartes'as buvo įsitikinęs, kad šiuo pagrindu jis galės grįsti argumentus, kurie pastūmės žmones teizmo ir net krikščionybės link.
Kritiniai elementai, kilę iš šio darbo ir išsivystę į modernizmo epistemologiją, gali būti apibendrinti taip: (1) Mūsų pažinimo pagrindas yra nebe Dievas su Savo visažinybe, o "aš", žinantis žmogus. Taigi žmogiškas pažinimas laikomas nebe Dievo pažinimo dalimi, o kažkuo, kas remiasi kiekvieno iš mūsų, kaip individualių mąstančių būtybių, egzistencija. (2) Manoma, kad absoliuti garantija, garantija, kilusi iš tikrojo pažinimo, yra ir pageidautina, ir prieinama. (3) Žmogiškojo pažinimo struktūra ir tikrumas iš esmės yra fundamentistiniai [angl. foundationalist]. Descartes'as ieškojo visiems priimtino pagrindo, ant kurio galėtų statyti visą likusį žmogišką pažinimą ir kurį galėtume vadinti žmogiškojo pažinimo superstruktūra, įskaitant mūsų tikėjimą Dievu bei pasaulio, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų sąmonės, buvimu. Fundamentizmas buvo perimtas šiuolaikinių disciplinų – nuo istorijos iki mikrobiologijos ir dalelių fizikos. Kiekvienoje disciplinoje esama aksiomų, fundamentalių prielaidų bei išvadų, kurios grindžiamos šiomis aksiomomis ir prielaidomis. Paprastai žmogaus pažinimo autonomija, tai yra jo nepriklausomybė nuo Dievo pažinimo yra arba aiški, arba numanoma šių disciplinų dalis. (4) Norint į bet kokią discipliną įvesti tikslumą ir kontrolę, stipriai akcentuojamas metodas. Dar visai neseniai, tikrinant daktaro disertaciją Vakarų pasaulyje, buvo atsižvelgiama ne tik į rezultatus, bet ir į metodologinį tikslumą. Kitaip tariant, modernizmo epistemologijoje mes pradedame nuo tinkamo pagrindo, pridedame metodologinį tikslumą, paleidžiame variklį ir iššauna tiesa. (5) Pati tiesa suprantama kaip džiaugimasis tuo, ką kai kurie pavadino neistoriniu universalumu, tai yra, jeigu kažkas yra teisinga, tai teisinga visur, visais laikais, visiems žmonėms, visose kultūrose ir visomis kalbomis. Jei galime įrodyti, kad vandenį sudaro du vandenilio atomai ir vienas deguonies, Peru ir Pango Pango tai teisinga lygiai taip pat, kaip Meksike ar Medicine Hat. Tai buvo tiesa ir 1300 metais po Kristaus, ir 2003 metais po Kristaus. Tikroji tiesa yra objektyvi, peržengianti kultūrą ir istoriją. Ji lieka tiesa nepriklausomai nuo to, ar kas nors ja tiki, ar ne; ir kaip tik dėl to ji turi būti saugoma bei puoselėjama. (6) Nors Descartes'o laikais ar dar ilgai po to tikrai buvo ne taip, modernizmo epistemologija Vakarų pasaulyje vis labiau buvo siejama su natūralistinėmis prielaidomis. Natūralizmas tvirtina, kad nėra nieko daugiau kaip tik materija, energija, erdvė ir laikas. Moderno epistemologiją iš pradžių vystė teistai (daugelis iš jų buvo krikščionys) ir deistai. Tačiau Darvinas intelektualiai gerbtiną padarė ateizmą. Taigi dvidešimtajame amžiuje modernizmo epistemologija vis labiau pradėta sieti su natūralizmu – ne tik tarp mokslininkų, bet ir svaiginančiame komunizmo bei fašizmo iškilime ir nuopuolyje.
Postmodernizmo epistemologija
Tad ką gi galima pasakyti apie postmodernizmo epistemologiją? Istorijoje, žinoma, tvarkos nėra. Perėjimas nuo vieno istorinio judėjimo prie kito nebuvo staigus. Vienos jėgos neišvengiamai tam ruošia kelią, kitos trukdo. Ir net tada, kai atsiranda nauja paradigma, ne visi ją priima. Net šiandien daugelis modernistų ginčijasi dėl savo kampo, o begalė kitų mąstytojų yra maišytos epistemologinės kilmės.
Net tada, kai modernizmo epistemologija viešpatavo, būta daug lūkesčių, kad ne viskas klostysis gerai. Vis dėlto kad būtų patogiau, galime pritarti populiariam tvirtinimui, kad postmoderno epistemologija akivaizdžiausiai Vakarų pasaulyje išryškėjo apie 1970 metus. Ji buvo naudingai analizuojama, atsižvelgiant į tai, kad atmetė ar modifikavo visus šešis modernizmo epistemologijos elementus.
1. Postmodernizmo epistemologija ir toliau laikosi baigtinio "aš" (arba baigtinės grupės – "mes"). Tačiau iš šios aksiomos ji padaro visiškai kitokias išvadas nei modernizmo epistemologija. Kadangi visi žmonės ar žmonių grupės kaip "žinotojai" yra baigtiniai, jie mąsto ir samprotauja specifiniuose ir ribotuose kultūriniuose rėmuose, tam tikroje specifiškai interpretuojančioje bendruomenėje. Aš esu baltaodis, vidutinio amžiaus, europietiškos kilmės kanadietis, turintis gerą vakarietišką išsilavinimą ir tarnautojo darbą. Taigi nenuostabu, kad į daug ką žiūriu kitaip nei, sakykim, koks nors mokslininkas afrikietis iš Sacharos ar dvylikametė beraštė gatvės prostitutė iš Bankoko.
2. Postmodernizmas reikalauja gerai apmąstyti pirmąjį punktą, ir absoliutus tikrumas nebeatrodys įmanoma. Tiesą sakant, tai tik iliuzija, gėdingos arogancijos produktas. Maža to, absoliutus tikrumas net nepageidautinas. Jis implikuoja siaurą pasaulėžiūrą ir kaskadomis krintantį nuosavą teisumą. Juk kur kas geriau, tvirtina postmodernistai, skatinti įžvalgas iš daugybės skirtingų perspektyvų, įskaitant skirtingas religijas ir moralės normas.
3. Kadangi pagrindai, kuriais remiamės, yra baigtinio žmogaus mąstymo rezultatas, turėtume atsižadėti patogios iliuzijos, kad jie saugūs. Postmodernizmas iš esmės yra antifundamentistinis.
4. Panašiai ir mes, kaip baigtiniai žmonės, išrandame metodų, kurie patys yra suformuoti tam tikrų kalbų, kultūrų ir socialinių grupių. Vadinasi, joks metodas nėra bent kiek reikšmingesnis už kokios nors konkrečios grupės pirmenybę ar patogumą. Tvirtinti, kaip tai darė modernistai, kad statymas ant tvirto pagrindo ir griežtais metodais įgalins mus atskleisti tiesą, buvo savęs apgaudinėjimas, nes nei mūsų pagrindai, nei mūsų metodai neperžengia mūsų ribotumo.
5. Iš šių pirmų keturių punktų turime padaryti išvadą: kad ir kokią tiesą atrastume, džiaugtis neistoriniu universalumu negalėsime. Vienai kultūrai tai tiks, bet kitai – ne; tai bus teisinga viena kalba, bet kita – ne; tai tiks šiai socialinei grupei, bet ne kitai. Tvirtinama, jog net mokslo srityje didžiules teorijas neretai nuverčia vėlesnės teorijos, kad Vakarų medicina triumfuoja ir patiria nesėkmes tuo pat metu kaip ir kinų medicina ir taip toliau. Bet koks tvirtinimas, jog neistorinis universalumas pasiektas, tėra dar viena modernistų puikybės forma.
6. Daugelis postmodernizmo balsų vis dar kalba apie filosofinio natūralizmo prielaidas, tokias įprastas tarp vėlyvojo modernizmo mąstytojų. Vis dėlto daugiausia postmodernistų šiandien yra įsitikinę, jog kelių į pažinimą ir tiesą (t. y. į pažinimą ir tiesą, kurie naudingi jums ir jūsų interpretacijos bendruomenei) yra labai labai daug. Jie su džiaugsmu plos tradiciniam mokslui ir kartu lauks prasiveržimų, kurie veikiau ateis ne per mąstymą, o per jausmą ("jausk, Lukai, jausk!" – iš "Žvaigždžių karai"). Jie priima ir astrologiją, ir religines tiesas, nes nemano, kad jos kuo nors skiriasi. Anekdotiški faktai šiems žmonėms tokie pat įtikinami, kaip kontroliuojami itin patikimi moksliniai eksperimentai. Taigi daugelis postmodernistų laiko save dvasingesniais ir ne tokiais natūralistais kaip jų pirmtakai modernistai.
Postmodernizmo koreliatai
Su postmodernizmo epistemologija sąveikauja daug sudėtingų socialinių veiksnių, nebūtinai būdami jos priežastys ar pasekmės. Pavyzdžiui, reikšmingos permainos vyksta sekuliarizacijos procesuose, mūsų požiūryje į tolerancijos prigimtį, mūsų religinėse ir moralinėse pažiūrose, mūsų sustiprėjusiame individualizme, mūsų vertinime to, kas yra svarbu, mūsų augančiame bibliniame neraštingume ir ypač mūsų neribotame susidomėjime horizontaliomis, socialinėmis analizėmis, kurios tiesiog išgręžia Dievą. Šie reiškiniai dažnai sustiprina postmodernizmo epistemologiją lygiai taip pat, kaip ir yra jos sustiprinami. Pavyzdžiui, kuo mažiau mūsų kultūra ima išmanyti Bibliją, tuo mažiau išsaugosime savo judėjiškai krikščioniškas šaknis ir tuo labiau atsiversime postmodernizmo stiprinamam pliuralizmui. Ta prasme biblinis neraštingumas gali būti viena iš postmodernizmo priežasčių. Ir priešingai – kuo stipriau postmodernizmas užvaldo kultūrą, tuo mažesnė paskata skaityti Bibliją kaip autoritetingą apreiškimą. Taigi biblinis neraštingumas gali būti vienas iš postmodernizmo įtakos kultūrai rezultatų. Panašiai yra ir su visais kitais mano minėtais veiksniais.
Reikia pripažinti, kad krikščionys neturėtų perimti nei modernizmo, nei postmodernizmo epistemologijos. Abi jos pateikia keletą svarbių bei teisingų teiginių, bet kiekviena tvirtina ir tai, ką krikščionys norėtų neigti. Kai kurie krikščionys, intuityviai jausdami postmodernizmo epistemologijos pavojus, griežtai ją kritikuoja ir grįžta prie labiau pažįstamos modernizmo epistemologijos. Jiems paranku užmiršti, kad epistemologinis modernizmas ne visada buvo krikščionių draugas. Kiti puoselėja postmodernizmą, bet anaiptol ne dėl jo naujumo ir nusiteikimo prieš nusistovėjusias pažiūras. Jie nepatikliai šnairuoja į viską, kas susiję su senamadišku modernizmu. Taigi reikalingas nešališkas ir stipriųjų, ir silpnųjų postmodernizmo epistemologijos pusių atspindys.
Postmodernizmo privalumai
1. Postmodernizmas iškalbingai kritikuoja modernizmo išliaupsintąją autonomiją ir tvirtai kontroliuoja jo didžiulę aroganciją. Tai jau nemenka nauda. Epistemologinis modernizmas skatino mus manyti, kad žmonės turi ir teisę, ir gebėjimą teisti Dievą. Jis nenori leisti mums įžvelgti fundamentalaus cinizmo, kurį implikuoja mūsų priklausomybės nuo Dievo užmaskavimas; jis pernelyg puoselėja aukštas mintis apie žmones ir mūsų potencialą bei mažai skiria dėmesio viskam, ką mes matome ir tyrinėjame, įskaitant Dievą. Postmodernizmas į žmogaus baigtinumą žiūri taip, kaip dera, – blaiviai. Tinkamai taikant, tai labai naudinga.
2. Postmodernizmas kur kas jautresnis už modernizmą esminiams ir nepaneigiamiems skirtumams, kurie charakterizuoja skirtingų rasių, kalbų, amžių, kultūrų bei lyčių žmones. Maždaug dešimtį metų aš nevisu etatu dirbau Pasaulinėje evangelikalų bendrijoje, suorganizavau daugybę konferencijų, subūrusių teologus ir vyresniuosius pastorius iš įvairiausių pasaulio kampelių. Jau vien stebėjimas, kaip šie žmonės renkasi į vieną patalpą ir sveikina vieni kitus, buvo pamoka. Grupėms gvildenant klausimus ir mėginant susitarti Šventojo Rašto mokymo klausimais, paaiškėjo, kokį skirtingą bagažą kiekvienas nešamės, jau nekalbant apie skirtingus kultūrinius supratimus, kas yra mandagu, kas juokinga, kas įtikinama ir taip toliau. Postmodernizmui būdingas "aš" baigtinumo akcentavimas paskatino mus džiaugtis kultūriniais skirtumais ir įtariai žiūrėti į išpuikusią kultūrinę hegemoniją. Tai jau ne taip blogai. Tai primena mums milžinišką mąstymo prielaidų vaidmenį visame žmogiškame pažinime. Žinoma, kaip tik dėl to Jėzaus mokiniai iki nukryžiavimo negalėjo suprasti nukryžiuotojo Mesijo termino (pvz., Mt 16, 21 ir toliau), nors Jėzus ne kartą aiškino tą sąvoką. Kryžius ir prisikėlimas dar turėjo susijungti jų protuose.
3. Postmodernizmas artikuliuoja tai, ką mes turėjome žinoti, bet ką įžvelgti trukdė modernizmas – būtent tai, kad žmogiškas pažinimas yra ne tik racionalumas, įrodymai, faktai bei linijinis mąstymas. Kad ir kaip laikytumės požiūrio, jog faktai ir logika yra fundamentalūs žmogiškajam mąstymui bei kalbai, dabar jau kur kas daugiau žinome apie tai, kaip mūsų mąstymą veikia estetika, socialiniai, intuityvūs, lingvistiniai bei kiti veiksniai. Postmodernistams dažnai didesnį įspūdį daro santykių autentiškumas nei linijinių argumentų svarumas. O krikščionims tai, žinoma, yra pliusas, nes jie turi garsėti savo tarpusavio meile (žr. Jono 13, 34–35). Pakvieskite bent šiek tiek išmanantį Bibliją postmodernistą į krikščionių šeimą ar bažnyčią, plūstančią meile, darna, užuojauta ir labiausiai viliojančiais apologetų elementais – ir svarbiausias apologetinis darbas jau atliktas.
4. Postmodernizmas yra aiškiai religiškai pliuralistinis, kaip kad buvo Romos imperija apaštalo Pauliaus laikais ir kelis šimtmečius po to. Imperinė Romos vyriausybė šventyklos išniekinimą laikė didžiuliu nusikaltimu – bet kokios šventyklos, nes valdovai buvo pasiryžę neleisti, kad religiniai skirtumai lemtų kraujo praliejimą. Maža to, gindamiesi nuo krikščionybės pagonys tvirtino, kad visos religijos yra vertingos ir veda pas dievą. Žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, toks teiginys neteisingas. Ir vis dėlto šis pagoniškas požiūris darosi vis būdingesnis šiandieninei Vakarų kultūrai. Tokia linkme pakrypę įvykiai gal ir nelabai garbingi, bet jie turi bent jau vieną naudingą pašalinį poveikį: daugelis Naujojo Testamento dokumentų, ypač tie, kurie vaizduoja bažnyčią pagoniškoje aplinkoje, mūsų situacijoje kalba kur kas betarpiškiau ir pranašingiau, negu kalbėjo Vakarų krikščionims prieš pusę šimtmečio. Pavyzdžiui, Pauliaus kreipimasis į atėniečius (žr. Apd 17, 17–34) ir jo Laiškas kolosiečiams dabar įgauna tiesioginę ir aktualią prasmę. Taigi postmodernizmo kultūrinės srovės atliko esminį vaidmenį įgalindamos daugelį iš mūsų skaityti Bibliją naujomis akimis bei tuo požiūriu, kuris labai artimas pirmiesiems Naujojo Testamento skaitytojams.
Postmodernizmo trūkumai
Mes neturime būti naivūs. Postmodernizmas turi daug silpnų pusių.
1. Paprastai jis perdeda tuos sunkumus, kuriuos patiriame bendraudami vieni su kitais. Bene juokingiausiai tai demonstruojama, kai postmodernistai kaltina savo apžvalgininkus neatidžiai ir neįdėmiai skaitant jų knygas. Kitaip tariant, nepaisydami savo teorijų, postmodernistai tikisi, kad jų kritikai traktuos jų publikuotus veikalus teisingai, pagal tekste atsispindinčią autoriaus poziciją, nors tai prieštarauja kai kuriems jų postmodernistiniams teiginiams.
2. Postmodernizmas bruka savo įsitikinimą, kad bet koks pažinimas yra subjektyvus, reguliariai pateikdamas mums akivaizdžiai manipuliacinę antitezę: arba mes, baigtiniai žmonės, galime žinoti viską, arba būtinai plūduriuosime pažinimo jūroje be kompaso ir kranto. Tačiau ši antitezė tiesiog pasibaisėtina: ji reikalauja, kad mes būtume Dievas arba pražūtume subjektyvizme. Iš tikrųjų, premodernizmo epistemologijos supratimu, mes galime kai ką teisingai žinoti, bet niekada nebūsime visažiniai; mes galime žinoti, kad tam tikri dalykai objektyviai yra teisingi, bet niekada su absoliučiu tikrumu nepriskirti jų vien Dievui. Tai pripažinę, galime konstruoti žmogiškojo mąstymo modelius, kurie yra daug arčiau to, ką iš tikrųjų patiria kiekvienas iš mūsų, negu tai, ką mums duoda moderno ar postmoderno epistemologija. Tačiau jeigu leisime šiai absoliučiai antitezei išlikti, tada epistemologinius ginčus visada laimės postmodernistai.
3. Kai postmodernistinis mąstymas taikomas tokioms sritims kaip doktrina ir moralė, jis kur kas labiau už bet kurį kitą nuvertina vertybes ir normas, padedančias gyventi dorai, atsižadant savęs ir rūpinantis kitais (jau nekalbant apie gyvenimą, daug dėmesio skiriantį tikrajam tikėjimui). Šis mąstymas pasireiškia ne tik kultūrinės antropologijos kursuose (kurie šiandien tikriausiai nepasmerktų, sakykim, vaikų aukojimo, nes tai, be abejo, buvo labai prasminga tiems, kurie tokias aukas atnašavo), bet ir mūsų mokslinėje fantastikoje (pvz., "Žvaigždžių kelias": keliautojams niekada nenusibosta pasakojimai, kuriuose svetimos, mūsų akims pasibjaurėtino elgesio bei pažiūrų kultūros iš tikrųjų yra ne mažiau šaunios už mūsiškes – juk viskas priklauso nuo požiūrio). Mes jaučiamės nejaukiai girdėdami tokias sąvokas, kaip tikėjimas, kuris kartą ir visiems laikams buvo duotas šventiesiems (Judo 3), ar apibrėžta Evangelija, kurios atmetimas reiškia ne ką kita, kaip atstumti Dievą, atsiskirti nuo bažnyčios (žr. Gal 1, 6.8–9).
Kai svarbu pakalbėti apie tiesą, radikalesnės postmodernizmo formos ją beviltiškai temdo. Perdėdamas sunkumus, su kuriais susiduriame bendraudami su kitais (pirma), ir vartodamas nereikalingas bei klaidinančias antitezes (antra), postmodernizmas sugriauna tiesos objektyvumą. Postmodernistai teisingai supranta, kad tarp baigtinių "žinotojų" tiesa visada yra interpretuota. Tačiau iš to jie neteisingai daro išvadą, jog apskritai neįmanomas joks objektyvios tiesos pažinimas. Radikali hermeneutika (turinti vokiškas šaknis), radikalūs apeliavimai į kalbos prigimtį (prasidėję Prancūzijoje) bei radikalūs tvirtinimai socialiniuose moksluose (Amerikoje) susimokė įtikinėti mus, kad objektyvus pažinimas amžinai yra anapus mūsų. Tačiau iš tikrųjų nieko kito ir nebuvo atskleista, kaip tik tai, kad absoliutus, visažinantis objektyvus, arba tiksliau: neklaidingas pažinimas mums neprieinamas. Betgi mes, baigtiniai žmonės, kai ką galime žinoti objektyviai, nors ir ne visapusiškai; mes galime žinoti tais vieninteliais būdais, kuriais gali žinoti baigtinės būtybės, taip galingai priartėdami prie to, kas iš tikrųjų yra teisinga, jog būtų beprasmiška tvirtinti, kad mes nežinome objektyviai. Mūsų pažinimas visada iš principo yra taisytinas, kaip kad turi būti bet koks baigtinis pažinimas, tačiau dėl tos priežasties jo negalima nevadinti pažinimu. O krikščionys gali pridurti, kad mūsų pažinimas tuo labiau saugiai pagrįstas, nes Dievas su Savo visažiniu protu nusprendė atsiskleisti mums žmogiškais žodžiais. Šio apreiškimo implikacijų čia išdėstyti negalime, tačiau jos be galo svarbios.
4. Teisingai metęs iššūkį absoliučiai modernistų epistemologijos arogancijai, postmodernizmas pademonstruoja savo paties išdidumą. Postmodernistai taip įsitikinę, kad nežinomybė mūsų dalia, jog tvirtina, kad net jeigu pats Dievas kalbėtų ir apsireikštų, mes nežinotume, jog Jis tai padarė. Tai stulbinanti arogancija, tokia arogancija, kuri transformuoja tai, kas tradiciškai buvo vadinama tolerancija, į naują ir siaubingą netoleranciją. Anksčiau aš galėjau tvirtinti, kad vienas ar kitas teiginys yra nesąmonė, bet būčiau iki mirties gynęs kitų teisę tai teigti. Kitaip tariant, aš galėjau kategoriškai nesutikti su tam tikromis idėjomis, bet būčiau toleravęs jas palaikiusį asmenį. Tačiau pagal šį naują, postmodernistinį požiūrį į toleranciją, mes esame tolerantiški tik tuo atveju, jei vienodai teisingais laikome visus teiginius. Tie, kurie su šiuo požiūriu nesutinka, laikomi netolerantiškais, ir jiems neturėtų būti rodoma nei pagarba, nei dėmesys, nes jie tokie nepakantūs. Taigi postmodernistai pasižymi begaline tolerancija visoms idėjoms, nors neaišku, kodėl tai turi būti vadinama tolerancija, kai jie negali nesutikti su kuria nors iš šių idėjų: ar galima sakyti, kad aš toleruoju tai, su kuo sutinku? Kodėl jie nerodo jokios tolerancijos tiems, kurie nesutinka su postmodernizmo ideologija?
Baigiamosios mintys
Šis esė nėra sistemingas atsakas postmodernizmui. Tai pareikalautų visiškai kitokio veikalo. Tuo labiau aš nemėginau nupiešti alternatyvios krikščioniškos epistemologijos eskizo, nors nuovokūs skaitytojai įžvelgs, kuria linkme būčiau pasukęs. Mano tikslas buvo paprastesnis. Nusimanantys krikščionys postmodernizmo ar modernizmo nei garbins, nei laikys demoniškais. Abu jie pagrįsti iš esmės stabmeldiškomis prielaidomis. Ir abu pateikia keletą vertingų pastebėjimų, kad, kai jie tinkamai integruojami į Biblijai ištikimesnės charakteristikos rėmus, įgalina mus produktyviai mąstyti apie pasaulį, kuriame gyvename.
Tad štai prieš mus vienu metu ir bendros malonės palaiminimai, ir puolusių, tariamai autonomiškų maištininkų iškraipymai.
D. A. Carson (g. 1946), kanadietis, dėsto teologiją Tarptautiniame Trejybės universitete (JAV)
Šaltinis: "Modern Reformation" (July/August 2003, Volume 12, Issue 4; http://www.modernreformation.org )
