Holger Lahayne
„Pokalbiai su Dievu“ – neįtikinantis dialogas
Walschas gimė 1943, studijavo Viskonsino universitete (JAV), dirbo radijo bei kelių dienraščių žurnalistu. Sulaukęs 40, perėmė viešųjų ryšių (PR) sritį pas mirties tyrinėtoją Elisabeth Kübler-Ross. Čia "iš naujo pabudo religingumas" ir "Dievo troškimas", įsitvirtino nauja samprata apie Dievą, "kuris žmogų myli nepaprastai, niekad nebausdamas ir priimdamas tokį, koks yra". Vėliau San Diege Walschas sėkmingai įkūrė ir savo reklamos agentūrą. Tačiau sunkūs išbandymai pakirto jo gyvenimo džiaugsmą ir sunaikino prasmę. Būdamas 49-erių Walschas nusprendė laišku kreiptis į Dievą ir išlieti visą savo kartėlį. Pasipylė pilni nepasitenkinimo klausimai kaip "Kodėl manasis gyvenimas toks nevykęs? Ką daryti, kad jis būtų laimingas?.. Ką gi padariau, kad nusipelniau tokio gyvenimo – gyvenimo lyg nesibaigiančios kovos?"
Ir ką manote? Walschas sako, kad Dievas į jo laišką atsakė! Taip nuo 1992 jųdviejų ‚susirašinėjimas' ir tęsiasi. Iš to susirašinėjimo 1994–1998 gimė trys knygos Conversations with God: an uncommon dialogue (Pokalbiai su Dievu – neįtitikėtinas dialogas, I–III, [PsD]). Amerikoje visos trys bemat pasiekė skaitomiausių viršūnes, taip pat staigiai buvo išverstos į daugybę kalbų, tapo bestseleriais visame pasaulyje (Lietuvoje pirmoji knyga pasirodė 2004). O Dievas, regis, pagautas tikro entuziazmo, po trilogijos sėkmės esą Walschui taręs: "Tau pavesta parašyti dar dvi knygas – Draugystė su Dievu ir Vienumas su Dievu [Sąjunga su Dievu]." Ir Walschas parašė, net su kaupu... Rašo tiesiog nesustodamas. Randasi vis naujos knygos kaip When Everything Changes, Change Everything: In a Time of Turmoil, a Pathway to Peace, Bringers of the Light, Happier Than God: Turn Ordinary Life into an Extraordinary Experience, Recreating Your Self, The New Revelations: A Conversation with God, What God Wants: A Compelling Answer to Humanity's Biggest Question, The Little Soul And The Earth I'm Somebody!: A Children's Parable Adapted From Conversations With God, Moments of Grace ...
Walschas, be knygų rašymo, (su kitais) įkūrė organizacijas ReCreation ir Humanity's Team, artimai bendradarbiauja su School of New Spirituality, siekdamas seminarais ir paskaitomis padėti žmonėms dvasinėse paieškose. Šiuo metu visama pasaulyje turi milijonus gerbėjų, susieinančių į kongresus, besireiškiančių interneto svetainėse ir dalyvaujančių PsD studijų grupėse. Jie taip pat organizuoja misionierišką veiklą, labai panašią į evangelikalų (pvz., Prison Outreach – misionieriška veikla kalėjimuose, http://www.cwg.org ). Sparčiai vysto komercializaciją, pvz., tai rodo tekstas svetainėje http://www.schoolofthenewspirituality.com:
"The School of the New Spirituality and Conversations with God Presents: Our first downloadable, easy, 7 step CWG lesson for the children. Including an animated short film – The actual truth: You are special just the way you are. Written by Neale Donald Walsch & Laurie Lankins Farley; Animated short by George Masters – Coming March 2010, starting from age 5 – adulthood; both parent and child learning together; $8.95 Buy Now!"
Dievo apreiškimas?
Walschas neduoda nė sekundės suabejoti, kad jo knygų tikrasis autorius esąs pats Dievas. Antai PsD I jis rašo apie knygų atsiradimą: "Per 1992 metų Velykas mano gyvenime įvyko stebuklas: per mane jums prakalbo Dievas." Esą tada jis rašęs minėtąjį liūdną laišką Dievui su visais savo klausimais ir abejonėmis...
"ir aš ketinau padėti rašiklį, mano ranka, tarsi suturėta nematomos jėgos, liko virš bloknoto. O tada – tai buvo jau visiškai neįtikėtina! – rašiklis pradėjo savaime judėti. Aš nenutuokiau, kokius žodžius išvedžios mano ranka, tačiau jaučiau, kad tiesiog reikia nesipriešinti. Ir tada išvydau tokį sakinį..."
PsD III taip pat tikina: "Ši knyga – nepaprasta. Tai sakau kaip žmogus, kuris nedaug teprisidėjo, kad ji būtų parašyta. Viskas, ką nuveikiau, – tik laiku 'pasirodydavau’, pateikdavau keletą klausimų ir užrašydavau atsakymus." O PsD I pratarmėje rašoma: "Aš jos nesukūriau, ji tiesiog atsirado", kai "kuždėjo vidus".
Walsch niekur nesako, kad būtų tiesiogiai girdėjęs Dievo balsą. "Tai buvo Bebalsio Balso ištarti žodžiai – jie nuskambėjo mano prote." Nors jis nuolat kartoja (PsD III): "Tvirtinu, jog šiuos žodžius gaunu tiesiai iš Dievo". Kitaip tariant, knygas jis rašė, taigi ir pokalbį su Dievu vedė tik "pajutęs įkvėpimą" ir pasijutęs "pastūmėtas". Nuo pat pradžių kartelė buvo užkelta nepaprastai aukštai: "Aš gana greitai supratau, jog iš tikrųjų kalbuosi su Dievu. Neginčijamai. Asmeniškai ir tiesiogiai." (PsD I). Tą knygose patvirtina ir pats Dievas (PsD III):
"Aš tau dovanosiu... visiškai teisingas mintis, žodžius ar jausmus – reikiamą akimirką, labai tikslius ir pritaikytus tavo siekiams. Tu žinosi, kad žodžiai yra mano, nes tau pačiam dar niekada nėra pavykę kalbėti taip aiškiai."
Walschas dialoguose sakosi skelbiąs tiesas. Tai esą "Individualios Tiesos. Pasaulio Tiesos. Visatos Tiesos" (PsD III). Tai tiesos, kurias būtina skleisti, perduoti kitiems: kiekviena knyga "jam duota, kad pasidalyčiau su jumis" (Draugystė su Dievu). PsD I sako:
"Svarbiausia, kad čia surasite atsakymus, kurių dieviška kilme iš pradžių suabejojau, bet kurių svarbą man pačiam greitai įvertinau, ir kurie, kaip dabar suprantu, yra skirti ne vien tik man. Jie nepaprastai reikšmingi ir jums – kiekvienam, kas juos skaitys. Nes mano klausimai yra jūsų klausimai."
Kai kuriose vietose susirašinėtojai, be abejo, pasikalba ir apie Bibliją, tačiau ne sureikšmindami, o sumenkindami ir ignoruodami ją: "[NDW:] Ar Biblija nėra tikra tiesa? [Dievas:] Nėra. Ir manau, kad tu tai žinai." (PsD III). PsD I: "Galima sakyti, jog tai yra 'naujasis Dievo žodis’, nors daug kam tai gali būti nepriimtina, ypač manantiems, jog Dievas paskutinį kartą kalbėjo prieš du tūkstančius metų."
Kaip ir daugelyje panašaus plauko literatūros, per visą Walscho trilogiją velkasi keistų prieštaravimų šleifas. Antai vienur jis sakosi esąs ypatingas Dievo apreiškimo gavėjas, didysis išminties mokytojas, tas, kurį Dievas vadina "geriausiu savo pasiuntiniu" (PsD III). Ir čia pat nuolat kartojama: "Esmė ta, kad Dievas kalba visiems." (PsD I). Knygos Draugystė su Dievu pratarmėje sakoma:
"Dabar galite netikėti, kad šie pokalbiai vyko. Nereikia, kad jūs būtinai patikėtumėte. Tačiau tai paties fakto nekeičia – aš kalbėjausi su Dievu... man nereikia, kad kas nors patikėtų mano žodžiais. Manyčiau, žmonės turėtų klausytis, ką jiems sako jų širdys, jie turėtų ieškoti savų tiesų, pažadinti savo išmintį. O jei nori, jie patys gali pradėti pokalbį su Dievu."
Kas yra tiesa ir kur ji, visiškai nėra aišku. Būtina nuolankiai klausytis didžiojo mokytojo, ar, ranka numojus, ieškotis savo galimybės pasikalbėti su Dievu? Jeigu kiekvienas kaip Walschas gali užmegzti tokį dialogą, tai kodėl Dievas būtent jį renkasi ypatingoms žinioms perduoti?
Į klausimą "Kaip Dievas kalba ir su kuo?" PsD I Dievas atsako: "Aš kalbu kiekvienam žmogui. Visą laiką." Tuomet kuo išskirtinis yra pats Walschas ir kam reikalingos jo knygos, kai kiekvienas ir taip gali sužinoti, ką žino Walschas? Dialoguose užrašo girdėtus žodžius, vartoja juos, bet čia pat visa tai sumenkinama:
"Pirmiausia žodį kalbėti pakeiskime žodžiu bendrauti... Aš ir nebendrauju vien žodžiais. Tiksliau sakant, tai darau gana retai. Dažniausiai bendrauju jausmais. Jausmai yra sielos kalba... Aš taip pat bendrauju mintimis... Tačiau vien jausmais ir mintimis taip pat neapsiriboju, nes tvirčiausias bendravimo pagrindas yra išgyvenimas. Ir tik tuomet, kai jausmai, mintys ir išgyvenimai negali padėti, vartoju žodžius. Žodžiai yra prasčiausia bendravimo priemonė, nes galima ir kitus suklaidinti, ir pačiam neteisingai suprasti. Kodėl? Todėl, kad žodžiai tokie jau yra. Jie tik pakaitalai – garsai, išreiškiantys jausmus, mintis, išgyvenimus. Tik simboliai. Ženklai. Emblemos. Žodžiai nėra Tiesa. Tai nėra tikra. Žodžiai gali padėti kai ką išsiaiškinti. Išgyvenimas leidžia žinoti... Tačiau ironiškiausia yra tai, kad jūs visi sutelkiate dėmesį į Dievo Žodį ir pernelyg mažai pasikliaujate išgyvenimu."
Kitoje vietoje Walschas polemizuoja su Dievu: "Vadovai. Šventikai. Rabinai. Kunigai. Knygos. Biblija, dėl Dievo meilės!" – šie juk bent iš dalies pasako tiesą?! Bet Dievas atkerta:
"Tai nėra patikimi šaltiniai. [NWD:] Nepatikimi? [Dievas:] Ne. [NDW:] O kokie patikimi? [Dievas:] Įsigilinkite į savo jausmus. Įsigilinkite į savo Didingiausias Mintis. Įsigilinkite į savo išgyvenimus. Jei įsitikinsite, jog tai – visai kas kita, negu siūlo mokytojai, negu rašo knygos, užmirškite jų žodžius. Žodžiai – patys nepatikimiausi Tiesos tiekėjai."
Jeigu žodžiai tokie beverčiai, tai kodėl turėtume skaityti ir klausytis PsD? Jeigu "paslaptys slypi tyloje" (PsD III), kam tada pirkti Walscho knygas? Kam kalbėti apie jas? Kam jų žinią skleisti kitiems? Šitoks prieštaravimas ir žodžio niekinimas būdingas beveik visam šiuolaikiniam religingumui. Walschas čia neišranda nieko naujo, tik atkartoja populiarias šių dienų sampratas.
Kaip ir daugelis pseudoreliginių rašytojų, Walschas niekina ir logiką. Antai apie tikrąją jo užrašytų tekstų autorystę jis kalba gudraudamas. PsD III Dievas sako: "Dievas yra autorius... taigi ir tu esi autorius. Nėra skirtumo tarp Manęs, rašančio šias knygas, ir tavęs, darančio tą patį." Kadangi, Walscho nuomone, Dievas ir žmogus yra viena, tai koks skirtumas, kas yra tiesos šaltinis. Dievas net juokauja:
"Net jei šiuos pokalbius kuria tik Neale’as Donaldas Walschas, tu sunkiai rastum geresnį patarimą. Taigi mąstyk šitaip: arba Aš esu kalbantis Dievas, arba tas draugužis Neale’as yra visai šaunus vaikinas. Koks skirtumas?"
Bet skirtumas yra, ar skaitome Dievo žodžius, ar tik paprasto amerikiečio! Nors Walscho Dievas stengiasi įtikinti: "įmanoma ir iš tikrųjų 'kalbėtis su Dievu’, ir visa tai 'išlaužti iš piršto’." Šitokie žodžiai užkerta kelią bet kokiems racionaliems svarstymams.
Sukūrimas ir tikrovė, Dievas ir Kristus
Savo knygose Walschas postuluoja monistinę pasaulėžiūrą. Pagal ją egzistuoja tik viena vienintelė aukščiausioji tikrovė – Dievas: "Mano Buvimas yra visa kur. Visame kame. Visa yra Mano Išraiška. Mano Prigimtis yra Visuma. Nėra nieko, Kas Aš Nebūčiau..."; "Yra tiktai Viena Būtybė ir, suprantama, tiktai Viena Siela". Dievas yra "visuma". Arba dar plačiau (čia ir toliau iš PsD III):
"Aš – Dievas. Aš – Deivė. Aš – Aukščiausioji Būtis. Visa Ko Viskas. Pradžia ir pabaiga. Alfa ir Omega. Aš esu Rezulatas ir Esmė. Klausimas ir Atsakymas. Viršus ir Apačia. Kairė ir Dešinė. Čia ir Dabar. Iki ir Po. Esu Šviesa ir esu Tamsa... Esu Begalinis 'Gėris’ ir 'Blogis’, darantis 'Gėrį’ gėriu. Esu visa kas – Visa ko Viskas... Aš esu Didingasis Viskas... Aš esu Save kuriantis Dievas. Lygiai toks pat esi ir tu."
Kad čia esama aiškių prieštaravimų, Walscho nejaudina. Antai kitur jo Dievas sako: "Nėra nieko, kas Aš nesu. Taigi Aš Esu, Kas Esu, ir Aš Esu, Kas Aš Nesu." Walschas paaiškina: "pasaulis kupinas prieštaravimų... Kartais prieštaravime, jo viduje, glūdi didesnė tiesa. Tai – Dieviškoji Dvejopybė." O įvedus tokį terminą kaip "Dieviškoji Dvejopybė", be abejo, pagrįsti galima viską.
Walscho Dievas turi visokių 'pavadinimų’. Mėgstamiausi yra energija ("Dievas yra energija – grynoji, pirminė energija – kurią jūs vadinate gyvenimu") ir siela:
"...yra tik Viena Siela, Viena Esatis, Viena būtis. Kartais tai jūs vadinate žodžiu 'Dievas’. Ta vienatinė Esatis individualizuojasi į Visa, Kas Yra visatoje, kitaip sakant, visa, kas yra visatoje, yra ta pati Vienatinė Esatis"; "Iš esmės yra tik viena Siela, kuri nuolatos keičia formas... Taigi jūs visi esate besiformuojantys dievai. (Dievo formos!)."
Walschas moko (kaip dauguma ezoterinių, gnostinių ir Rytų sistemų), kad mūsų suvokiamoji tikrovė savotiškai išsiliejo (emanacija) iš paties Dievo. Šiandien ji dažniausiai vadinama energija: "Viena Energija, kuri yra Visa Energija, individualizuojasi į daugybę skritingų fragmentų". Arba:
"Tas substratas, iš kurio sudaryta Viena Siela, fizinėje tikrovėje reiškiasi skirtingais greičiais... Tai, ką vadini gyvybe... yra grynoji energija. Šita energija visąlaik nepaliaujamai virpa. Jos virpesiai – bangos. Bangos virpa skirtingais dažniais, taip sukurdamos įvairių lygmenų tankius, arba šviesą. Tai savo ruožtu sukuria vadinamuosius fizinio pasaulio 'efektus’, o iš tiesų – fizinius objektus."
Dievas yra energija, ir "visi esame ta pati energija". Krikščioniškoji perskyra tarp kūrinio ir Kūrėjo čia neegzistuoja.
Iš pateiktos informacijos turėtų būti aišku, jog Walschas gana artimas Naujosios minties (NM) ideologijai (dėl to jis yra ir vienas iš R. Byrne "ekspertų" jos knygoje The Secret-Paslaptis; apie NM žr. "'Paslapties’ blogoji naujiena", lksb.lt). Walschas, kaip ir NM atstovai, sako, kad "visos mintys yra energija" ir kad "kiekviena proto būsena įgyja fizinį pavidalą". Lygiai taip pat, kaip ir NM pranašai, jis įsitikinęs, kad "materialių dalykų nėra", "viskas, ką matai, yra nerealu", "laikas neegzistuoja". Tai žmogus yra tas, kuris kuria realybę ir tai pasidaro sau pačiam: "Viskas, kas vyksta, kas ivyko ir kada nors vyks – yra tavo [žmogaus] slapčiausių minčių pasirinkimų, idėjų ir apsisprendimų, Kas Esi ir Kuo Pasirinkai Būti, išorinė fizinė raiška." Kaip ir Byrne knygoje, taip ir Walscho visiškai absurdiškų samprotavimų apie mokslą:
"Tai, ką vadinate protu, išties yra energija. Tai... mintis. O mintis yra energija, ne objektas. Smegenys yra objektas... fizinius impulsus verčiantis į energiją, tai yra į žmogaus mintis... transliuojantis, arba konvertuojantis, minčių energiją į fizinius impulsus ir atgal. Smegenys – tai keitiklis. Ir visas kūnas yra keitiklis. Maži keitikliukai yra kiekviena kūno ląstelė. Biochemikai dažnai tvirtina, kad labai tikėtina, jog atskiros ląstelės, pavyzdžiui, kraujo kūneliai, turi savo protą. Patvirtinu – turi."
Visose minėtose knygose pabrėžtinai kartojama viena mintis: viskas yra viena su Dievu. "Dievo Pasaulyje niekas nėra atskira – tiksliau, nėra nieko, kas nebūtų Dievas". Pirmoji iš trijų esminių išminčių skelbia: "Mes Visi Esame Viena". Arba: "Vienovė – tai tiesa. O atskirumas – iliuzija". Walscho Dievas kategoriškai teigia:
"Dabar štai ką pasakysiu: pažinkite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins. Nesate atskiri. Nei vieni nuo kitų, nei nuo Dievo, nei nuo ničnieko, kas yra. Šią tiesą kartosiu nepaliaudamas. Šiuos žodžius priminsiu jums dar daugybę kartų. Elkitės taip, tarytum būtumėt visiškai nuo nieko ir nė nuo vieno neatskirti, ir per rytdieną pasaulis pasveiks. Tai pati didžiausia visų laikų paslaptis. Toks yra atsakymas į tūkstantmečiais žmogaus kartojamą klausimą. Šio sprendimo buvo ieškoma, šio apreiškimo buvo meldžiama."
Žinoma, ir žmogus su Dievu taip pat yra viena: "Jūs ir Aš esame Viena". Dievas visuomet žmogaus pusėje: "Mano svarbiausias pasirinkimas – tai tavo pasirinkimas. Nes tu ir Aš esame viena." Jeigu Dievas ir žmogus yra viena, o Dievas apie save sako: "Aš esu pasidalijęs į begalinį kiekį 'dalelių’", tai logiška, kad ir žmogus yra Dievas. Pats Dievas delsiantį Walschą atvedęs prie šios minties:
"Čia Mūsų niekada nebuvo daugiau kaip vieno. Nie-ka-da. Ar tau tai vis dar neaišku? [NDW:] Nori pasakyti, kad tiesiog kalbuosi su savimi? [Dievas:] Panašiai. [NDW:] Išeitų, kad Tu joks Dievas. [Dievas:] Šito Aš nesakiau. [NDW:] Vadinasi, Tu vis dėlto Dievas? [Dievas:] Kaip tik tai ir sakiau. [NDW:] Bet jei Tu esi Dievas, be to, Tu esi aš, o aš esu Tu – tuomet... taigi tuomet... aš irgi esu Dievas! [Dievas:] Tu esti Dievas, taip."
Walscho panteistinis, beasmenis, nuolat kintantis ("Dievas nuolatos kinta") ir be perstojo evoliucionuojantis Dievas neturi nieko bendro su krikščionių Dievu, todėl ir atmetamas. Biblijos Dievas, kuris yra "vyriškas", "pavydusis" ir "rūstusis Dievas", esą yra grynas vyrų išradimas siekiant atsikratyti pirmykščio matriarchato. To rezultatas:
"Be galo mylinčios ir švelniai paklūstančios gamtos įstatymams Deivės šypseną pakeitė rūstus ir nelabai patenkintas Dievo veidas – Dievo, iškėlusio savo jėgą virš gamtos įstatymų ir visiems laikams apribojusio meilę. Kaip tik tokį Dievą jūs šiandien garbinate..."
Be abejo, ir Kristus visai nėra vienintelis Dievo Sūnus, "ne vienintelis, pasiekęs tą aukščiausią būseną. Kristus yra Dievą išreiškęs žmogus. Jis tiesiog ne vienintelis Dieviškas žmogus. Kiekvienas žmogus yra 'Dieviškas Žmogus’." Be to, "Jėzus buvo ne vienintelis, prisikėlęs iš mirusiųjų".
Dieviškas žmogus
Kadangi viskas yra viena, tai ir žmogus yra Dievas arba dieviškas – tokia PsD žinia. Paskutiniame PsD III puslapyje Walschas pateikia savaip pakeistą "Tėve mūsų...":
"Mano Vaikai, kurie Danguje, šventi jūsų vardai, atėjo jūsų karalystė, išsipildė jūsų valia Danguje ir Žemėje... Sergėkitės ne pagundų, o blogio, kurį patys sukūrėte. Nes jūsų yra Viešpatystė ir Galia ir Šlovė – amžinai. Amen. Ir tebūnie taip."
"Ar sutinki, jos esi Dievas?", Dievas klausia Walschą. Tie, kurie nelaiko savęs Dievu, Dievo išsižada! Pateikia ir pakeistą Jn 14, 6: "Tu net gali pasakyti: 'Aš esu kelias ir aš esu gyvenimas. Sekite paskui mane’."
Šia tema įvairiai ir sumaniai varijuojama: "tavo Dieviškasis Aš"; "Tu – medis. O tavo šaknys – giliai Manyje"; "jūsų valia – tai Mano valia"; "jūsų širdyje Aš buvau visados... Aš esu jūs, o jūs esate Aš, ir mūsų niekada neperskirs, nes tai neįmanoma." Kai kuriose vietose net sunkiai suprantamai:
"Tu esi Aš, besirenkantis būti Manimi. Tu esi Aš, nusprendęs būti tas, Kas Aš Esu, ir besirenkantis tapti tuo, Kuo Aš tapsiu. Visi jūs kolektyviai tai kuriate... aš Esu jūsų visų kolektyvinė patirtis!"
Šitaip žmogus paverčiamas ir dieviškuoju kūrėju: "esate dieviški kūriniai, dieviškai kuriantys savo tikrovę tokią, kokią Ją patys patiriate"; "Visą tavo gyvenimo planą... tobulai kuria pats tobulas tobulumo kūrėjas: tu pats. Ir Aš... slypintis tavyje ir per tave." Dievui reikia žmogaus, "kad pažinčiau pats Save empiriškai". Žmogus net sukuria patį Dievą:
"Jums nuolatos kartoja, kad jus sukūrė Dievas. O Aš pasakysiu, kad tai jūs kuriate Dievą... Kiekvieną akimirką Dievas išsireiškia jumyse, per jus ir kaip jūs. Tai jūs nuprendžiate, koks Dievas (Deivė) bus dabar, ir Ji niekada neatims iš jūsų tokio sprendimo teisės, Ji niekada nenubaus už 'blogą’ pasirinkimą. Tačiau jūs nesate čia palikti be vadovo ir niekada be jo nebuvote. Tą vadovą jūs turite savyje, jis rodo jums kelią namo. Tai balsas, kuris nuolatos kalba apie jūsų aukščiausią tikslą..."
Walscho knygoje Home with God patariama: "Žiūrėk, kad tik per daug negalvotum!". Geras patarimas, nes jei per daug galvosi, po šitokių Walscho sakinių imsi nesuprasti pasaulio: kodėl šitokios daugybės žmonių taip išpopuliarino Walscho knygas, kurių sampratos neturi nieko bendro su tikrove?
Kaltė, nuodėmė ir išganymas
Be abejo, Walscho pasaulėžiūroje neegzistuoja nei kaltė, nei nuodėmė. Ydos kaip "pyktis" ir "pavydas" yra "natūralios emocijos", ir negalima jų slopinti. Niekas negali žmonių atskirti nuo Dievo, nes "Aš myliu jus visada ir visus. Ir negalite elgtis taip, kad Aš jūsų nemylėčiau". Kaltė ir baimė tėra tik subjektyvios nepatogumo būsenos, be jokio objektyvaus pagrindo:
"Kaltė ir baimė – štai vieninteliai žmogaus priešai. [NDW:] Kaltė – svarbus jaumas. Jis pasako, kad suklydome. [Dievas:] 'Suklydimo’ nėra. Tai tik dalykai, kurie tau nepasitarnauja, kurie nekalba tiesos apie tai, Kas Tu Esi ir Kuo Pasirinkai Būti... Kaltė – tai tik slogi tvankuma, nuodai, žudantys gležnus daigus. Jausdamas kaltę nebeaugi, o tik vysti ir miršti... [NDW:] Tvirtini, kad apskritai neturiu jaustis 'kaltas’?" Būtent taip.
Šioje pastraipoje Walschas išdėsto savo požiūrį į nuodėmę:
"Ką tu padarei, yra nesvarbu, lyginant su tuo, ką ketini daryti. Kaip tu nusidėjai, yra nereikšminga, lyginant su tuo, kaip tu ketini kurti. Aš atleidžiu tau tavo klaidas. Visas... Nusidėjėlis gali tapti šventuoju per vieną minutę. Per vieną sekundę. Per vieną įkvėpimą. Tiesą sakant, nėra tokio dalyko kaip 'nusidėjėlis’, nes nė vienas negali būti nusidėjęs kam nors, o mažiausiai iš visų – Man. Todėl ir sakau, kad tau 'atleidžiu’. Tariu tą žodį, nes, atrodo, tu jį supranti. Bet iš tiesų Aš ne atleidžiu tau, ir niekada tau už nieką ne atleisiu. Man nereikia to daryti. Nėra už ką atleisti... Man nereikia tau atleisti, nes tu negali Manęs nuliūdinti, neįmanoma Manęs pažeisti ar sunaikinti... Tu negali Manęs įskaudinti ir niekas negali Manęs kaip nors nuskriausti... Aš nei smerkiu, nei baudžiu, nei man reikia siekti atpildo."
Kaltė ir nuodėmė esančios tik bažnyčių galios instrumentai: "Tik gąsdinimais ankstyvieji šventikai ragino žmones 'taisyti nuodėmingus klystkelius’ ir 'paisyti Viešpaties žodžio’. Tik gąsdinimais bažnyčios būrė savo sekėjus ir juos kontroliavo". Kadangi nuodėmės nėra, tai nereikalingas ir išganymas, nes "Dievas nei baudžia, nei atlygina". Išganymas pagal Walschą yra štai toks:
"Didžiausias sielos troškimas – kilti į vis aukštesnius savo lygmenis. Todėl ji veržiasi evoliucijos laiptais ne žemyn, o tik aukštyn, kol patirs vadinamąją nirvaną – visišką Vienovę su Visa Kuo. Su Manimi."
Taip pat Walschas dar prideda: "Žmonės bunda ir atsigręžia į savo šventąjį paveldą, jie ima suvokti savo dieviškąjį tikslą ir pačios savosios Esybės dieviškumą." "Man geriausia yra duoti tau tai, ką nupręsi esant geriausia sau."
Žmogus yra be trūkumų, visi jo norai ir troškimai yra geri, taigi Dievui telieka tik tarti: "Aš niekada – niekada! – nesipriešinsiu jūsų giliausiam troškimui"; "Aš visuomet tau duosiu kaip tik tai, ko tu trokšti". Išganymo krikščioniškąja prasme žmogui visiškai nereikia, nes žmogaus kelias yra vien savęs realizavimas: "Tavo sielos tikslas – jos atėjimo į kūną priežastis – yra būti ir išreikšti, Kas Tu Iš Tikrųjų Esi... Tavo siela yra įrankis, per kurį Aš išsireiškiu ir patiriu Save." Todėl: "jūs visi esate šventieji ir išganytojai. Štai ta žinia, kurią jie [šventieji ir išganytojai] jums nešė."
Logiška, kad Walschas iš šių minčių kildina ir visuotinio susitaikymo idėją: "[Dievas:] Visi Mano vaikai vieną dieną grįš pas Mane. Klausimas tik kada?"
Gėris, blogis, šėtonas, mirtis ir pragaras
Gėris ir blogis, pagal Walschą, nėra objektyvios kategorijos: "Tu pats nusprendi, kas yra 'šalta’, o kas – 'šilta’, kas yra 'apačia’, o kas – 'viršus’... Tik tu nutari, kas yra 'gera’ ir 'bloga’." Gėris ir blogis išrastas žmonių: "'Gera’ ir 'bloga’ yra žmonijos vertybių sistemos filosofinės priešybės, neturinčios nieko bendra su aukščiausia tikrove – štai ką Aš pabrėžtinai kartoju šiame pokalbyje." Net pats Dievas nežino šių dviejų sąvokų:
"Mano pasaulyje nėra nei 'gera’ nei 'bloga’, nei 'teigiama’, nei 'neigiama’,.. tad 'blogai’ pasirinkęs tu nedegsi amžinose pragaro liepsnose, nes nei 'blogio’ nei 'pragaro’ nėra – jei, žinoma, nesusikursi jų pats."
Iš to išeina, kad žmogus yra ne tik be gimtosios nuodėmės, bet net apskritai nuodėmės nepavergtas:
"Jūsų Pirmasis Kultūrinis Mitas sako, kad žmonės yra blogi iš prigimties. Tai prigimties nuodėmės mitas. Mitas tvirtina, kad jūsų prigimtis yra blogis, kad jūs gimėte iš nuodėmės."
Daugelyje vietų Walschas neigia mirtį arba jos nelaiko blogiu. Žmonės yra apgaubti sielų, o "Sielos nemiršta – niekada." Dažnai žmogus vadinamas "nemirtingu" arba sakoma: "Tu negali mirti. Nes tu esi pats gyvenimas"; "Gyvenimas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Gyvenimas tiesiog tęsiasi ir pasireiškia vis naujomis formomis"; "Jokio 'pomirtinio’ gyvenimo nėra. Yra tiktai gyvenimas. Mirties nėra". Taigi ir "Nieko neįmanoma nužudyti". Gyvenimas ir mirtis "tėra tik dvi to paties mažo potyrio pusės. Mes esame visa, kas yra, visa, kas kada nors buvo, ir visa, kas kada nors bus, – mes esame begalinis pasaulis. Amen." Todėl: "Jūs ne mirštate, o keičiate pavidalą".
Mirtis netgi laikoma išsilaisvinimu, palypėjimu į aukštesnį patirties lygmenį: "Kokios didžios tikrovės ir nuostabūs potyriai laukia kūną paliekančios sielos".
"Mirtis jai [sielai] būna šlovingas mirksnis ir nuostabus potyris. Nes siela gali atgauti savo įprastinį pavidalą, įprastinę būseną. Visos ribos išnyksta, ją užlieja neįtikėtina šviesa, neaprėpiamos laisvės pojūtis, ją užlieja neįtikėtina šviesa..."
Arba kitoje vietoje: "Kol esi žmogiškame kūne, patiri mažesnę už visumą mikrokosmo dalį. Kai atsiskiri nuo kūno..., tu kvantiniais šuoliais padidini savo perspektyvą, išpleti savo požiūrio lauką. Taiga viską sužinai ir viskuo gali tapti." Šiuo klausimu Walschas praktiškai pakartoja tik tai, ką išmoko pas E. Kübler-Ross.
Kadangi anksčiau minėtieji dalykai neegzistuoja, tai logiška, kad nereikia ir pragaro. Jis viso labo tėra tik subjektyvus, žmogaus norimas vaizdinys. Žmonės patys sau susikuria patirčių tikrovę. Walscho Dievas paaiškina: "Pagrindinė bauginimo taktika buvo pasmerkimas amžinosioms pragaro liepsnoms."
Nėra pragaro, nereikia ir šėtono: "Nėra jokio velnio", nes "Šėtonas iš esmės yra vyriškas išradimas" matriarchalinei bendruomenei ardyti. "Jei Šėtonas ir egzistuoja, tai tik kaip visos jūsų mintys apie atskirumą nuo Manęs. Jūs negalite būti atskirai nuo Manęs, nes Aš Esu Visa, kas Yra."
Santuoka, šeima, auklėjimas
Walschas išdėstė savo sampratą apie daugelį žemiškojo gyvenimo sričių, taip pat ir apie kitus pasaulius, ateivius iš kosmoso ar ateities pasaulius. Tačiau pabaigoje dar pakalbėkime apie mums artimesnius dalykus ir Walscho požiūrį į santuoką ir šeimą.
Walschas sako, kad visi mūsų instinktai privalo būti išgyvenami, o ne užspaudžiami. Ypač seksualumas: "Žmonės trokšta poruotis ir santykiauti vis pajutę vidinį signalą, kad jie tam pasirengę. Tokia yra žmogaus prigimtis... Vaikai veržte veržiasi išlieti savo džiaugsmingą lytinę energiją, o tėvai beatodairiškai juos tramdo." Tai esąs labai blogas dalykas: "Jūs sukūrėte lytinį drovumą, slopinimą ir gėdą, o tai savo ruožtu sukelia gausybę su lytine funkcija susijusių sutrikimų bei lytinę prievartą." O Dievas juk sako (tai labai primena pagonių kultinę prostituciją):
"Mėgaukitės, mėgaukitės, mėgaugitės – ir seksu, ir visu gyvenimu! Junkitės draugėn tai, ką vadinate šventa, su tuo, ką vadinate šventvagiška, kol savo altoriuose galų gale išvysite meilę, o miegamieji taps šventų apeigų vieta."
Augina vaikus, anot Walscho, verčiau tegu "pirmučiausia – vyresnio amžiaus žmonės", nes "daugelis žmonių nepajėgūs auginti vaikų net būdami 30 ar 40 metų". Todėl Walscho Dievas pataria: "Atiduokite vaikus auginti savo gerbiamiems Senoliams."
Santuoka, be abejo, irgi nėra jokia Dievo įsteigta institucija. Santuoka viso labo esanti tik "visuomeninis paprotys... labai panašu į verslą. Sudaryta sutartis". Jos įžadai "pažeidžia vienintelį šiuo atveju galiojantį dėsnį... Gamtos dėsnį. Prigimtinį įstatymą...", todėl, kaip ir visa kita, esanti vien ribojimo įrankis, kurį būtina šalinti:
"Tu esi neribotas, amžinas ir laisvas iš prigimties. Todėl visos dirbtinės socialinės, dorovinės, religinės, filosofinės, ekonominės ir politinės struktūros, laužančios arba pajungiančios tavo prigimtį, yra pasikėsinimas į tave Patį, ir vieną dieną tu jas visas imsi koneveikti."
Santuoka, kaip ir valstybės institucijos, yra ne kas kita, kaip vien tik galios instrumentai:
"Institucija, kurią vadinate santuoka, yra jūsų bandymas apsisaugoti, kaip ir kita institucija – vadinamoji vyriausybė. Iš tiesų jos abi yra dvi to paties reiškinio formos, abi jos – dirbtinės visuomeninės struktūros, kurios vieniems žmonėms padeda valdyti kitų žmonių elgesį."
Walschas dažnai aukština meilę, o santuoka ir jos priesaika su tikrąja meile neturi nieko bendro: "O dabar jūs tuokiatės, stengdamiesi nužeminti savo meilę iki pažado ar garantijos lygmens." Kadangi Biblija Dievo meilę žmogui dažnai lygina su meile tarp sutuoktinių, tai visa tai turi rimtos įtakos išganymui. Walschas tą pastebi ir čia pat šią biblinę nuostatą sutrupina:
"Iš tikrųjų jūsų santuokiniai įžadai – kokie jie yra dabar– sudaryti kaip bedieviški teiginiai. Ir be galo ironiška, kad laikote juos švenčiausiais iš švenčiausių, nors tai tik pažadas, kurio Dievas niekada neduotų. Kad pateisintumėte savo žmogiškąsias baimes, jūs įsivaizduojate Dievą besielgiantį visai taip, kaip elgiatės patys. Todėl kalbate apie Dievo 'pažadus’ savo 'Išrinktajai Tautai’ ir apie ypatingą paktą tarp Dievo ir Jį mylinčių sekėjų. Jūs kuo toliau vejate mintis apie tokį Dievą, kuris nė vieno nemyli kaip nors labiau, negu myli visus kitus, ir kuriate pramanus apie tokį Dievą, kuris myli tik tam tikrus žmones už tam tikrus dalykus. Ir šiuos pramanus jūs vadinate religija. Aš juos vadinu burnojimu prieš Dievą. Nes pati mintis, kad Dievas vieną myli karščiau negu kitą, yra klaidinga, o apeigos, kviečiančios tave irgi taip manyti, yra ne sakralumas, o šventvagystė."
Bažnyčia, valstybė, šeima (absurdiškų dalykų yra prisakęs ir apie ekonomiką), taigi visos Dievo įsteigtos institucijos, mandatai, Walscho tiesiogiai puolami, triuškinami, vadinami žmogaus išradimais. Jie ne tik esą nenaudingi, bet net žalingi žmogui ir nėra nieko daugiau, kaip tik gryni priespaudos įrankiai.
Savo mintimis Walschas susišaukia su moderniojo spiritizmo ideologija, kurios pradininkas yra Emanuelis Swedenborgas (1688–1772), regėjęs vizijas iš anapus ir papasakojęs apie savo pokalbius su angelais ir mirusiaisiais. XIX a. ryšių mezgimas su dvasių pasauliais buvo smarkiai išpopuliarėjęs. J. Kuberskis straipsnyje apie spiritizmą rašo: "Su spiritizmu artimai susiję ir Robertas A. Monroe bei Elizabeta Kübler Ross, pagarsėję 'mirties išgyvenimų’ 'tanatologijos’ tyrinėjimais." ("Prizmė", 1996/1).
Septyniasdešimtaisiais su New Age banga atkeliavo nauja sąvoka "Channeling" (iš angl. channel – kanalas). Ji tapo nauju "moderniojo spiritizmo" pavadinimu. Skirtingai nuo ‚senojo' spiritizmo, čia kontaktuojančios dvasios yra ne mirusieji ar dvasinės būtybės iš anapus (pvz., angelai), bet "platesnio sąmoningumo personifikacijos", su kuriais mediumai (ir visi žmonės) yra susiję. Ribos tarp pasąmonės ir viršsąmonės, tarp atskiros sąmonės ir visa ko sąmonės, tarp individo ir dieviškumo nėra griežtos. Walschas, tiesa, nesigviešia pats būti tas kanalas, tačiau jo aiškinimai bylote byloja apie artimą ryšį su šia spiritizmo atmaina. Neatsitiktinai jis savo PsD cituoja garsųjį New Age mediumą Heleną Schucman (A Course in Miracles), vadindamas ją Dievo įkvėpta.
Spiritizme yra buvę pakankamai melo, apgaulės ir okultinių fenomenų. Bet dažniausiai viskas sukęsi vien apie pinigus. Žinoma, nėra lengva pasakyti, ar ir Walschas yra sąmonigai apgaudinėjęs (galima tik įtarti) arba buvęs šėtono valdomas. Vieną dalyką galima drąsiai teigti: jis kaip tariamas "meilės pranašas" skelbia Biblijai visiškai priešingą ir ją niekinantį mokymą. Jo pozicijos labai panašios į žongliravimą populiariomis sąvokomis, minčių ir žodžių žaismą, ir niekaip nepagrįstos, be jokių logiškų, racionaliai suvokiamų įrodymų. Todėl neduoda nė menkiausio pagrindo jomis patikėti labiau juo negu Dievo žodžiu.
Dar vienas svarbus kriterijus: tikri išminties mokytojai nesiskelbia dievais, o tikroviškai atskleidžia savęs pažinimo žingsnius. Antai C. S. Lewis atsivertimo išgyvenimą apibūdina savo knygoje Apstulbintas Džiaugsmo: "Pirmą kartą pamėginau save analizuoti, turėdamas rimtą praktinį tikslą. Ir radau dalykų, kuriais pasibaisėjau: visą zoologijos sodą geidulių, beprotnamį ambicijų, baimių kupiną vaikų kambarį, mėgstamiausių neapykantos atmainų haremą. Šių dalykų buvo aibė."
