Holger Lahayne
Pirmasis Evangelijos žodis
Nepaisant minėtų autorių beribio dvasingumo, su krikščionybės tikėjimu jie neturi beveik nieko bendro. Bet pasižiūrėkime, ką skelbia krikščionijos atstovai. Koks pirmasis brolio Roger, Taizė įkūrėjo, evangelijos žodis? Atsakyti nesunku: "susitaikymas". Bestselerio Trobelė autoriaus W. P. Youngo žodis – "santykiai". Robo Bellio knygos Love Wins, sukėlusios karštas diskusijas apie dangų ir pragarą, evangelijos pirmasis žodis būtų "meilė", nes "Dievo meilė galų gale suminkštins ir pačią kiečiausią širdį".
Susitaikymas, santykiai, meilė – skamba mums artimiau ir jau geriau negu galia, tobulybė, nušvitimas. Naujajame Testamente Evangelijos esmę perteikia taip pat trys žodžiai, ir pirmasis, be abejo, "Kristus". Evangelijos esmę sudaro istorijoje tikrai nutikę įvykiai; žinia ir pasakojimas apie tai, ką Jėzus iš Nazareto dėl mūsų išganymo objektyviai yra atlikęs (žr. 1 Kor 15). Antrasis – "kryžius", nes "mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį" (1 Kor 1, 23); pati Evangelija yra "žodis apie kryžių" (1 Kor 1, 18). O trečiasis žodis yra "karalystė"; Evangelija – tai žinia apie karalystę. Jėzus savo pirmuoju atėjimu į žemę pradėjo šios karalystės laikotarpį ir užbaigs sugrįžęs antrąjį kartą. Kas tiki Evangelija, tas jau dabar yra šios karalystės pilietis, turintis naują ir tikrąją savo tapatybę.
Bet koks gi yra pats pirmasis Evangelijos žodis? Kas yra toji "A" visoje Evangelijos abėcėlėje? Atsakymas skamba netikėtai aiškiai: atgaila. Jėzus savo misiją žemėje pradėjo būtent atgailos žodžiu: "Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė!" (Mt 4,17). Lukas savo evangeliją užbaigia Jėzaus raginimu, kad visoms tautoms būtų skelbiama "atgaila nuodėmėms atleisti" (Lk 24, 47). Ir apaštalai kvietė į atgailą. Pirmieji du Petro pamokslai baigiasi būtent kvietimu atgailauti (Apd 2, 38; 3, 19). Paulius darė tą patį (Apd 17, 30), savo veiklą retrospektyviai apibūdindamas žodžiais: "kad žmonės atgailautų ir gręžtųsi į Dievą ir imtųsi atgailos vertų darbų" (Apd 26, 20). Dėl to J. Edwinas Orras (1912–1987), baptistų pastorius, žinomas autorius bei moderniųjų tikėjimo pabudimo laikotarpių istorikas viename savo pamokslų atgailą pavadino "pirmuoju Evangelijos žodžiu". Šio žodžio mes tikrai nerasime nei Chopra, nei Byrne, nei Murphy'io ar Sharma'os knygose.
Kas yra atgaila?
Biblijoje ši sąvoka yra viena iš svarbiausių. Senajame Testamente hebrajiškai ji skamba šub, vien tos kilmės veiksmažodžių ištarta bemaž tūkstantį kartų. Pagrindinė reikšmė: "nusisukti nuo blogio ir atsigręžti į gėrį"; lietuviškuose vertimuose reiškiama žodžiais "atsigręžti, grįžti". Naujajame Testamente dominuoja metanoia/metanoein. Pirminė šio žodžio reikšmė yra "mąstymo/galvosenos pasikeitimas" (nous – protas, supratimas). Naujajame Testamente įgijo platesnę prasmę ir buvo suprantama panašiai kaip ST – viso žmogaus atsigręžimas, grįžimas atgal. Dėl to metanoia gali būti verčiama ir žodžiu "atgaila" (Burbulys), ir "atsivertimas" (Kavaliauskas).
Atgailos procesas susideda iš trijų elementų. Pirmiausiai pasikeitusio mąstymo. Dėl to, pvz., apaštalai raginimus atgailauti ir atsiversti yra įpynę į pamokslus, kad aiškinimais įtikintų savo klausytojus. Tokių pavyzdžių rastume ir Senajame Testamente, pvz., 2 Sam 12, kur pranašas Natanas ragina Dovydą suvokti savo padarytą nuodėmę. Kai žmogus supranta padaręs nuodėmę, jis pasiruošęs nuoširdžiai gailėtis dėl jos. Tikrai atgailaujantis jaučiasi labai prislėgtas savo nusižengimo (žr. Dovydo atgailą Ps 51). Tikros atgailos pagrindą sudaro ir emocinis išgyvenimas. Trečiasis aspektas pabrėžia veiksmą: atgailautojas priima sprendimą gręžtis nuo savo nuodėmės. Tai yra atgailos tikslas, to siekia ir atgailos pamokslautojai pranašai (Jer 25, 4–5) bei apaštalai (Apd 26, 20). Geros atgailos santraukos išdėsto visus šiuos tris elementus. W. Grudemas duoda tokį gerą apibrėžimą: "Atgaila yra protinis suvokimas (kad nuodėmė yra blogis), emocinis pritarimas Šventojo Rašto mokymui apie nuodėmę (širdgėlai dėl nuodėmės ir jos atžvilgiu jaučiamai neapykantai) bei asmeninis apsisprendimas nusigręžti nuo jos." (Systematic Theology)
Kaip atrodo atgaila?
Kaip atgailavimas atrodo gyvenime? Pasimokykime iš Senojo Testamento! Tiesa, kai skaitysime, nerasime minėtų šub grupės sąvokų. Bet rasime visus principus ir puikiai pateiktą pavyzdinę atgailos laikyseną. Tai pranašo Izaijo pašaukimo istorija iš Iz 6:
"Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste. Šventyklą buvo pripildęs jo apdaras. 2 Aplink stovėjo tarnauti pasirengę serafai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė veidus, dviem – kojas ir dviem plasnojo ore. 3 "Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS! Visa žemė pilna jo šlovės!" – šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. 4 Nuo jų šauksmo drebėjo durų staktos ir šventykla prisipildė dūmų. 5 O aš tariau sau: "Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ." 6 Tuomet vienas iš serafų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo aukuro. 7 Jis palietė ja mano burną. "Žiūrėk, – tarė jis, – žarija palietė tavo lūpas. Tavo kaltė panaikinta, ir tavo nuodėmė nuvalyta."
Nuostabi istorija, įspūdingas vaizdas. Pabandykime įsivaizduoti šią didingą sceną! Kaip elgiasi pats Izaijas? Jis regi gyvąjį Dievą ir tą pačią sekundę supranta papuolęs į bėdą: "Vargas man, nes esu žuvęs!" (eil. 5). Izaijas iš karto suvokia savo nuodėmingumą ir nevertumą stovėti šventojo Dievo akivaizdoje. Liuteris verčia šį Izaijo susivokimą žodžiais "esu prapuolęs"; tai reiškia, visiškai parblokštas, nuginkluotas, prispaustas, traumuotas ir t. t.
Kaltės suvokimą stiprina formulė "vargas man". Ją aptinkame ir Naujajame Testamente Jėzaus pranašiškuose žodžiuose, skirtuose Rašto mokytojams ir fariziejams ("vargas jums", Mt 23, 13s). Ši formulė yra priešinga kitai – "palaiminti", kartojamai, pvz., Kalno pamoksle Mt 5 (žr. ir Lk 6, 20–26). Vargas man/jums – tai pasmerkimo, net prakeikimo formulė!
Ką tik, Iz 5, 8s, Izaijas tautos elitui skelbė besiartinantį teismą. Minėjo Izraelio turtinguosius ir galinguosius, kurie godžiai didina savo turtus ir maudosi savo gėrybėse. Tokiems "vargas". 5, 14 Izaijas pagrasina: "Todėl Šeolas [mirusiųjų pasaulis] plačiai atvers savo ryklę, pražios savo bedugnę burną, ir prasmegs joje tautos didžiūnai ir liaudis, jų ūžavimas ir puotavimas."
Vos už kelių pastraipų, 6, 5, Izaijas vėl ištaria tą patį žodį "vargas". Tuo jis byloja apie savo menkybę; apie tai, kad ir pats nesąs geresnis už turtuolius ir didžiūnus bei taip pat jaučiasi pasmerktas prasmegti Šeolo ryklėje. Izaijas puikiai suvokia, kad ir jo laukia ne kas kita, o Dievo teismas. Vargas ne vien tik jiems, bet man. Ne tik anie, bet ir aš pats esu kaltas! Gal kiek mažiau už juos, tačiau šventojo Dievo akivaizdoje tas skirtumas netenka reikšmės. Britų rašytojas G. K. Chestertonas į klausimą "kas negerai pasaulyje" atsako: "aš!" Paulius Rom 3, 23 irgi patvirtina: "visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės".
Susitikimas su Dievu pirmiausiai veda į supratimą: aš nesu Dievas, nė trupučio ne šventas ir visiškai nevertas stovėti jo akivaizdoje. Veda į savojo nuodėmingumo suvokimą; kaip ir Petrą, atpažinusį Jėzaus dieviškąją šlovę, priverčia teisėtai sušukti: "Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš ¬– nusidėjėlis!" (Lk 5, 8). Kuo geriau pažįstame Dievą, tuo geriau ir aiškiau savyje pastebime šį sukrečiantį faktą.
Izaijas konkrečiai įvardija vieną nuodėmės vietą: "suteptos lūpos". Tai reiškia, visi pasakyti nuodėmingi žodžiai, piktos ir neteisingos kalbos. Juk iš tiesų, kalbėjimu galima sukelti labai daug blogio. Aiškiausiai apie tai pasisako Jokūbas Naujajame Testamente, griežtai konstatuodamas, kad liežuvis yra "nedorybės visetas"; "suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo ratą, patsai pragaro padegtas" (Jok 3, 6). Pagal Mk 7, 15s, iš žmogaus vidaus išeina blogis, iš širdies kyla "pikti sumanymai". Išėję jie veda į įvairias nuodėmes kaip melas, neištikimybė, vagystės, žudymas ir t. t. Kitaip tariant, mes nusidedame ne vien tik savo veiksmais, bet ir žodžiais bei mintimis; savo vidumi ir išore. Priklausomai nuo situacijos, Biblija vieną iš šių aspektų išskirdama aptaria.
Izaijo suvokimas ir prisipažinimas, ko gero, buvo daug asmeniškesnis negu iš pirmo žvilgsnio atrodo. Galima manyti, kad šis "Amoco sūnus" (Iz 1, 1), priklausęs Jeruzalės vadovaujančiam sluoksniui, netgi giminingas karališkajai šeimai, buvo puikiai išsilavinęs žmogus. Be to, laukė valdžios pasikeitimai, ir Izaijas tikriausiai galvojo: išmušė mūsų valanda! Pagaliau valstybės vairą duokite mums, jaunajam tautos elitui, į rankas! Tikrai iš Biblijos žinome, kad Izaijas buvo puikiai įvaldęs hebrajų kalbą; buvo tikras išraiškos meistras, žodžio virtuozas – ir šis meistras dabar pripažįsta, kad jo kalbos įrankiai Dievo akivaizdoje yra nieko verti, "suteptos lūpos". Dalykas, kuris Izaijui galėtų kelti didžiausią pasididžiavimą, Dievo artybėje tesukelia išgąstį ir nusiminimą. Bet kartu ir atgailą.
Ar atgaila būtina?
Izaijas sušunka: "Vargas man, nes esu žuvęs!" Po to tiesiai prie jo prieina angelas, simboliškai apvalo jo lūpas ir ištaria nuodėmių atleidimą: "Tavo kaltė panaikinta, ir tavo nuodėmė nuvalyta." Tai Dievo veikimo pavyzdys: tikrai atgailaujantį žmogų Dievas, nieko nelaukęs, išgelbsti. Atgaila būtinai reikalinga išganymui. Tas, kuris nori būti išgelbėtas iš nuodėmių, turi atsisakyti jų ir dėl jų gailėtis. Visa tai pirmiausiai privalo įvykti širdyje. Žmogus savo širdimi turi suvokti, "kokios didžiulės mano nuodėmės ir vargas" (Heidelbergo katekizmas, 2). Martynas Liuteris 1518-ųjų pavasarį yra išsireiškęs dar kategoriškiau: "Be jokios abejonės, žmogus pirma turi nusivilti pačiu savimi, idant taptų pasirengęs priimti Kristaus teikiamą malonę."
Tačiau apie suvokimą mūsų varganos padėties Dievo akivaizdoje šiandien beveik niekas nenori kalbėti. Nusivilti pačiu savimi – juk negalima! O jei kur dar išdrįstama vartoti žodį atgaila, tai tiek aptakiai ir nudailintai, kad net visai nebibliškai. Esą atgaila "nėra niekas kitas, kaip tik pažvelgimas į save kitomis akimis. Ne bėgimas visą laiką viena kryptimi, o sustojimas ir kritiškas pasižiūrėjimas į save iš šalies" (taip rašoma Vokietijos evangelinių bažnyčių [EKD] interneto svetainėje, rubrikoje "E wie evangelisch").
Tai nėra neteisinga mintis, tačiau labai menkai tenusakanti, kas yra atgaila. Atgaila yra daug daugiau nei vien savikritika. Labai svarbu, kokiomis akimis į save žvelgiame. Vien "kitomis" – nepakanka. Izaijas stoja Dievo akivaizdon, priešais Dievo akis. Tai reiškia, kad ir mes į save turime žvelgti ne savomis, o Dievo akimis, save matuotis Dievo mastu, pagal jo būdą ir įstatymą.
Nedaug kas šią tiesą suprato taip kaip Jonas Kalvinas. Nuo pačių pirmųjų savo pagrindinio veikalo Institutio puslapių jis byloja, kad mums "būdinga tiesiog įgimta didžiulė puikybė, dėl kurios sau atrodome visai nepeiktini, išmintingi bei šventi". Kai pasižiūrime vien tik į save pačius ir "nepakeliame akių nuo žemės", tada, teigia Kalvinas, "pasiliekame visiškai patenkinti savo teisumu, išmintimi ir dora, šitaip sau baisiausiai pasigerindami – tetrūksta tik pusdieviais pasivadinti!" Kalvinas pabrėžia, kad Viešpats Dievas yra "vienintelis mastas", kuriuo turėtume matuotis save. "Jeigu imame ir savo mintis nukreipiame viršun į Dievą, jeigu susimąstome, kas jis per Dievas, jei pasveriame jo teisumo, išminties bei doros griežtą tobulumą, į kurį ir patys turėtume lygiuotis..." (I,1,2) – tik tada pamatome ir atpažįstame patys save ir tampame pasirengę atgailai.
Ar atgaila įmanoma?
Kiekvienas žmogus raginamas atgailauti. Tačiau C. S. Lewisas knygoje Tiesiog krikščionybė pastebi, kad mes, nusidėjėliai, iš savęs netgi nesame pajėgūs tikrai atgailauti:
"Sudėti ginklus, pasiduoti, atsiprašyti supratus, jog ėjai blogu keliu, ir pasirengti pradėti gyvenimą iš naujo – tai yra vienintelis būdas išsikabaroti iš 'duobės’. Šis pasidavimas – šis judėjimas visu greičiu atgal – yra tai, ką krikščionys vadina atgaila. Atgaila nėra juokai. Tai kažkas daug sunkesnio nei atrodyti nusižeminusiam. Tai nusigręžimas nuo to išdidumo ir užsispyrimo, kuriuos mes ugdėme savyje tūkstančius metų. Tai dalies savęs nužudymas, patiriant tam tikrą mirtį. Iš tikųjų atgailauti gali tik geras žmogus. Čia ir yra esmė. Atgailos reikia tiktai blogam asmeniui, tačiau tiktai geras gali atgailauti tobulai." (II,4)
Tikras paradoksas: nuodėmės pagautam žmogui reikia atgailos, bet jis pats to niekaip teisingai atlikti negali. Gebėjimas atgailauti, kaip ir tikėjimas, yra Dievo dovana: "Dievas ir pagonims suteikė atgailą" (Apd 11, 18; žr. ir Apd 5, 31; 2 Tim 2, 24–26). Taigi išganymo procese nuo pat pradžių pradžios aktyviai veikia Dievas. Matėme, kad ir Izaijas tegali tik pripažinti savo varganą padėtį, bet nieko negali padaryti dėl savo išgelbėjimo. Ateina Dievo įpareigotas angelas ir atlieka, kas reikalinga. Bet taip pat Izaijo kaltės pripažinimas iš Dievo: tai jis duoda Izaijui šią viziją ir veikia jame per savo Dvasią. Dėl to didžioji Biblijos žinia ir yra, kad "Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties" (Jon 2, 10) – visas žmogaus išgelbėjimas.
Tikrai atgailauti nėra įmanoma, jei prieš akis nestovi Dievas, tapęs mums gyvąja tikrove. Izaijas, be abejo, ir prieš tai tikėjo į Dievą, nes ėjo į šventyklą, kurioje tikriausiai ir sulaukė savo vizijos. Tik jo tikėjimas buvo labiau teorinis. Tačiau šventykloje jis susitiko Dievą, kuris yra tikrasis, teisingasis ir gyvasis. Evangelijos Dievas yra toks Dievas, kuris tikrai egzistuoja; kuris karaliauja danguje ir žemėje; kuris yra "galybių Viešpats" (5 eil.). Ir susitikimas su šiuo šventuoju, visų švenčiausiuoju Dievu Izaiją pakeičia. Kai nuo angelų giedojimo dreba šventykla, sudreba ir visa Izaijo siela. Tik kai šitaip sudrebina pats Dievas, ir yra įmanoma tikrai atgailauti.
Ar atgailai reikia tikėjimo?
Tikėjimas kaip mūsų atsakas į Dievo pasiūlymą šiandien noriai akcentuojamas ir iškeliamas. Sakoma, kad žmogus turi priimti Dievo dovaną, atverti Jėzui duris, panirti į Dievo meilę, užmegzti bendrystę su Dievu ir t. t. – bet neištariamas žodis "atgaila". Jam vietos paliekama tik tarp eilučių arba visai nepaliekama. O juk Biblijoje tikėjimas ir atgaila yra susiję taip artimai, kad net galima sakyti, jog neatskiriamai. Tai lyg dvi vieno medalio pusės, susiliečiančios per vidurį ir viena į kitą įsiskverbiančios. Atgailos pusė labiau akcentuoja apgailestavimą dėl nuodėmės ir gręžimąsi nuo jos. Tikėjimo pusė pabrėžia artinimąsi prie Dievo ir pasitikėjimą juo. Atgaila labiau kreipia žvilgsnį į praeitį, tikėjimas – į ateitį. Neįmanoma nusigręžti nuo nuodėmės, neatsigręžus į Kristų. Abi pusės yra sudėtinės vieno veiksmo dalys. Taigi Izaijas išreiškia ne tik savo atgailą, bet ir tikėjimą šiuo galinguoju Dievu, kurio akivaizdon patenka.
Tikėjimo ir atgailos artumas atsispindi ir Biblijos raiškoje. Kartais abi sąvokos eina kartu (Mt 21, 32), kartais minimas tik tikėjimas (Ef 2, 8–9), o kai kuriose vietose kalbama tik apie atgailą kaip Lk 24, 46–47. Tai parodo, kad abi sąvokos yra pajėgios atspindėti tą patį veiksmą. Antai Jonos 3, 5 pasakoja apie nineviečių tikėjimą, o Mt 12, 41 mini vien tik jų atgailą. J. Murray’ėjus sako: "Gelbstintis tikėjimas yra persmelktas atgailos; o atgaila – tikėjimo".
Dėl to atgaila ir tikėjimas kontroliuoja vienas kitą ir tikrinasi. Jeigu kas sakosi tikįs, bet nerodo jokios atgailos, tai jo tikėjimas tikriausiai nėra tikras ir negelbstintis. Kaip ir to, kuris be perstojo merdėja nuolatiniame atgailavime ir liūdesyje, nejusdamas nė lašelio džiaugsmo dėl išgelbėjimo Kristuje, atgaila nėra tikra ir neveda į išganymą.
Kaip atgailauti mums?
Krikščioniško gyvenimo pradžioje atgaila ir tikėjimas vaidina lemiamą vaidmenį. Bet taip pat jiedu ir per visą tikinčio žmogaus gyvenimą turi išlikti nuolatiniai palydovai. Naujasis Testamentas dažnai kalba apie tikėjimo augimą. Tas, kuris auga tikėjime, nuolat vis geriau pamato ir savo nuodėmingumą bei didina atgailą – nes abu dalykai eina sykiu. Heidelbergo katekizmas primena: "Net patys švenčiausieji, kol jie gyvena šį gyvenimą, teturi tik tobulo klusnumo pradą" (114 kl., žr. ir 115). Augant tikėjimui ir atgailai, palaipsniui jie abu tampa tvirta vidine širdies nuostata. Liuteris pirmoje iš savo 95 tezių sako: "Mūsų Viešpats ir mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas: 'Atgailaukite’ ir t. t., norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila."
Atgaila kyla iš susitikimo su Dievu. Bet kurgi su juo susitikti? Tokių vizijų kaip Izaijo tikriausiai iš čia esančiųjų nėra regėjęs nė vienas. Tai nereiškia, kad tokia patirtis neįmanoma, tačiau tai reiškia, jog tai išimtinė patirtis. Įprastinė daugelio žmonių susitikimo su Dievu vieta yra jo šventame žodyje. Pamokslu skelbiamas Dievo žodis nėra vien žodis apie Dievą. Pats Dievas kalba per jį; klausiant žodžio susitinkame su juo; ir savo Dvasios pagalba jį naudoja mums veidrodžiu. H. Bullingeris: "Pats Dievas kalbėjo tėvams, pranašams ir apaštalams ir kalba mums per Šventąjį Raštą iki šio laiko." (Antrasis šveicariškasis išpažinimas, I,1)
Dažnai girdime, kad svarbiausias Biblijos studijavimas turėtų vykti privačiai; kiekvienas tikintis žmogus turėtų siekti ir norėti pats skaityti Bibliją. Ir kuo dažniau, o geriausiai kasdien. Tai savotiška evangelikalų kultūros dogma. Bet įdomu tai, kad ji atsirado tik XIX ir XX a. Iki tol privatus Biblijos skaitymas tarp protestantų kad ir buvo leidžiamas, bet tik kaip papildas prie pamokslų klausymosi per pamaldas bažnyčioje. Kokia problema, jei svarbiausią Dievo žodžio klausymą žmogus perkelia į privačią sferą? Ogi tokia, kad taip jis Bibliją skaito vienas, žvelgdamas į ją tik per savo asmeninius supratimo akinius. Tada išsirenku iš teksto tik tai, kas man kalba, o tai reiškia dažniausiai, kas mane drąsina, žavi, guodžia, stiprina ir t. t. Tai, žinoma, savaime nieko blogo ir nėra nebibliška.
Bet dažniai tai ir būna viskas. Privačios Biblijos studijos turi stiprią tendenciją ieškoti tik to, kas pakelia, statydina ir kelia geras emocijas. Bet pasižiūrėkime į Izaiją: šiuolaikiniai vertimai kalba apie Izaijo išgąstį, sukrėtimą ir siaubą. Biblijoje, deja, tai yra dažniausia su Dievu susitinkančio žmogaus reakcija. Ar mes esame pasirengę tokiai patirčiai? Durų staktas drebinančiam Dievo kalbėjimui ir artybei, kuri kelia mirtiną išgąstį ir nusivylimą? Privačiai mes to dažniausiai nesiekiame. Dėl to bendruomenės susirinkimas, pamaldos šioje situacijoje atlieka nepamainomą funkciją.
Pamaldos yra ta erdvė, kurioje visa tikėjimo bendruomenė kartu skatinama atgailauti. Kaip tai atrodo mūsų bažnyčiose? Šiuolaikinių bažnyčių pamaldos vadinasi, pvz., "Feel G
od" (jaustis gerai/jausti Dievą)
– svarbiausia, kad visi jaustųsi kuo geriau! Tai šiuolaikinis
aukčiausias pamaldų organizavimo tikslas. Ir čia, be abejo, yra
šiek tiek tiesos. Izaijas susitiko su Dievu, pajuto jį, bet kaip
jis tuo metu jautėsi? Po kaltės panaikinimo tikriausiai nurimo, bet
iki to? Šiuolaikinėse pamaldose dažnai neišlaikomas biblinis
balansas tarp pagarbios baimės ir džiugesio, tikrumo ir sužlugimo,
geros savijautos ir konfrontacijos, griūties (nusivelkant senąjį
žmogų) ir pakilimo (apsivelkant naująjį žmogų). Sietlo "Mars Hill
Church" pastorius M. Driscollis provokuojančiai pastebi: "Pamaldų
lankytojo savijauta turėtų būti labiau tokia: vėl nuo Dievo gavau į
dantis."Daugelyje "šiuolaikiškų" bendruomenių nebūtinai visada susidarys įspūdis, kad atgaila būtų krikščioniško gyvenimo dalis. Neliturginėse pamaldose atgailai dažnai tiesiog nerandama vietos. Nesudaromos galimybės nei kiekvienam asmeniškai tyloje paprašyti Dievo atleidimo, nei Dievui išpažįstama kaltė kartu su visa bendruomene.
Dėl to visos evangelikų bažnyčios turi ko pasimokyti viena iš kitos: tradicinės iš jaunųjų – atsivertimo ir asmeninio tikėjimo svarbos. Nes liuteronų ir reformatų bažnyčiose dažniai galvojama, kad tikėjimas beveik savaime ateina su krikštu, ir jokio atsivertimo visai net nereikia. Dėl to šiose bažnyčiose tiek daug jos narių, kurie manosi esantys tikintieji visai be jokių asmeninių tikėjimo ženklų.
Jaunosios bažnyčios iš tradicinių galėtų pasimokyti, kad atgaila nėra vienkartinis veiksmas, atliekamas įtikėjimo metu. Kad kiekvienas atskirai ir visi kartu kaip bendruomenė turime vis iš naujo su atgaila žengti Dievo akivaizdon. Lietuvos liuteronų bažnyčia turi atgailos maldą, kuri baigiasi Martyno Liuterio žodžiais: "Ant savo kelių parpuolu, / Dieve, po Tavo kojų. / Meldžiu malonės, Viešpatie, / Atleisk man didžią kaltę. / Juk tavo meilė didelė / Ir tavo šuliniai sveiki, / Žaizdas išgydyt gali." Po jos skelbiamas nuodėmių atleidimas. Tai nėra nei automatinis, nei magiškas veiksmas, o skirtas, kaip Izaijo atveju, tik tikinčiam žmogui.
Reformatų bažnyčiose nuodėmių išpažinimas vyksta pamaldų pradžioje. Jau Kalvinas akcentavo: "Kiekviename šventame surinkime kaskart stokime Dievo ir angelų akivaizdon – juk kas gi kitas turėtų būti mūsų darbų pradžioje, jei ne savo nevertumo suvokimas?" Iš principo kiekvienas tikintis žmogus turėtų būti šį nevertumą supratęs. Bet Kalvinas liepia neužmiršti, kad "esame labai pasitikintys savimi, linkę į apsnūdimą bei nerangumą". Dėl to turėtume sutikti, "kad yra labai sveikas dalykas, jei krikščionija per apeigose numatytą išpažintį pratinama prie nusižeminimo." (Inst. III,4,11)
Tai labai sena tradicija, siekianti net pirmųjų krikščionių laikus. Bet ją verta išsaugoti. Dar Didachėje (II a. pradžia) parašyta: "Bažnyčioje išpažink savo kaltes ir neik melstis su netyra sąžine" (4,14); "Viešpaties dieną susirinkę laužyti duonos, dėkokite, bet pirma išpažinkite savo kaltes, idant jūsų atnaša būtų tyra" (14,1). Tai yra labai bibliška! Juk tikinčiųjų bendruomenė per maldą "Tėve mūsų" prašo: "ir atleisk mums mūsų kaltes".
Visos krikščionių bažnyčios yra pašauktos vesti tikinčiuosius į susitikimą su Dievu. Jei tai daroma, auga tikinčiųjų nuolankumas. O kuo nuolankesni esame, tuo labiau gerbiame kitus, esame ir atviresni mokytis gerų dalykų iš kitų bendruomenių.
