Holger Lahayne
Penki milijardai religijų
Dalai Lama priklauso prie skaitomiausių dvasinės literatūros autorių. "Jo šventenybės" knygos dailiu ritmu vis įžengia ir į Lietuvos skaitytojų lentynas. Pernai pasirodė "Baltų lankų" išleista Mano dvasinė biografija. Dažniausiai Dalai Lama knygas rašo ne vienas, o su bendraautoriu, kuris ir sudaro skaitytojui pateikiamą tekstą. Tarp tokių yra Laurensas van der Muyzenbergas, su kurio pagalba 2008 buvo išleistas Vadovo kelias: verslas, budizmas ir laimė mūsų tarpusavio ryšiais susietame pasaulyje (Alma littera). Galima spėti, kad tikriausiai dosniai paremtas 13.000 egzempliorių lietuviškas leidimas ir buvo išplatintas viršelyje minimam skaitytojų ratui. Juolab kad reklamą jai padarė net pats tuometinis SEB banko prezidentas A. Žiugžda ("Per savęs pažinimą, per santarvę su savimi ir su aplinka – į laimę. Tai kelias... suteikiantis žinių, kaip būti geresniam. Geresniam vadovui ir žmogui, išmintingai naudojančiam galią keisti pasaulį"). Knygos recenzijoje "Šiaurės Atėnuose" (2009 08 21) R. Šerelytė mano, kad "ši knyga labai reikalinga neretam Lietuvos vadovui (ypač tiems, kurie dar neseniai taikė (o gal tebetaiko?) 'laukinio kapitalizmo’ metodus) – neabejotina."
Kaip pavyzdys rodo, didelis Rytų religijų minčių srautas sėkmingai skinasi kelią verslo ir vadybos (kaip ir medicinos bei sveikos gyvensenos) kanalais į organizacijų centrus, kur visai nesunkiai New Age mokymais infekuoja net pačias vagočiausias vadybos smegenis. Masinis vartotojas savo dozę, žinoma, taip pat gauna. Ant "laimės literatūros" bangos praeitais metais į Lietuvą pagaliau atplaukė ir Menas būti laimingam (Alma littera, 2010; JAV dar 1990). Joje bendraautoris Howard C. Cutleris fiksuoja tokius įžymiojo tibetiečio žodžius: "Esu įsitikinęs, kad svarbiausia mūsų gyvenime siekti laimės. Tai akivaizdu."
Tiek to, apie šį sakinį šįkart nekalbėsime. Nekalbėsime ir apie kitus pirmųjų 300 puslapių sakinius, nes jie nėra tokie įdomūs. Įdomesnis yra paskutinysis skyrius "Pamatinės dvasinės vertybės". Ne tik įdomus, bet ir nemažai sakantis kiekvienam krikščioniui. Tame skyriuje rašoma: "Šiame pasaulyje esama tiek daug įvairių žmonių, tiek skirtingų nuostatų. Mūsų penki milijardai, todėl manau, kad tam tikra prasme esama penkių milijardų skirtingų religijų". Dalai Lama toliau tęsia:
"Tikiu, kad kiekvienas individas turėtų pasirinkti tokį dvasinį kelią, koks geriausiai išreiškia jo vidinę nuostatą, natūralius polinkius, temperamentą, įsitikinimus, šeimą, kultūrinį kontekstą. Tarkime, budistų vienuoliui labiausiai tinka budizmas. Taigi aš supratau, kad jis man artimiausias. Bet tai nereiškia, kad jis visiems vienodai tinka, tuo abejoti neverta. Jei tikėčiau, kad budizmas geriausiai tinka kiekvienam, būtų gana kvaila, nes skirtingų žmonių vidinė nuostata skirtinga. Žmonių įvairovei reikalinga religijų įvairovė. Religijos tikslas – būti naudinga žmonėms, taigi manau, jei turėtume tik vieną religiją, praeitų kiek laiko ir ji liautųsi būti žmonėms naudinga. Tarsi restoranas, siūlantis tik vieną patiekalą, – diena po dienos kiekvienam valgymui, – juk netrukus jis pristigtų klientų. Panašiai ir religijos maitina žmogaus sielą. Manau, kad mes pajėgūs išmokti džiaugtis ta religijų įvairove, pajėgūs išsiugdyti rimtą požiūrį į jų įvairovę. Daugeliui žmonių artimesni judaizmas, krikščionybė ar islamas. Todėl mes privalome gerbti ir vertinti visas didžiąsias pasaulio religines tradicijas. Visos šios religijos gali gerokai pagelbėti žmonijai. Visos skirtos tam, kad padarytų individą laimingesnį, o mūsų pasaulį geresnį... Neabejoju, kad gerbti privalome visas religines tradicijas."
Pliuralumas ir pliuralizmas
Pateiktoji citata labai gerai atspindi dvasinį klimatą, kuriame gyvename. Dalai Lama labai noriai vartoja sąvoką "įvairovė", tačiau pateikia savo pliuralistinę religijos ir pasaulėžiūros sampratą. Jis siekia mums parduoti storą daugiasluoksnį paketą, kurį pirmiau reikia atrišti ir atidžiau apžiūrėti.
Kad nepasimestume, nuo pat pradžių turėtume daryti skirtumą tarp dviejų sąvokų: pliuralumas (daugybingumas, įvairovė; angl. plurality, vok. Pluralität) ir pliuralizmas. Pirmoji sąvoka apibūdina tikėjimo sistemas, religijas ir gyvenimo stilius, kurie sudaro šiandienio socialinio gyvenimo neginčijamą tikrovę. Antroji sąvoka vartojama apibrėžti pasaulėžiūrai, kuri yra reliatyvistinė ir neigia bet kokią absoliučią tiesą. Deja, pastarąja sąvoka dažnai griebiamasi apibūdinti abu aspektus, o tai nebūtinai prisideda prie aiškumo. Teologas Bernhardas Kaiseris duoda gerą pastabą:
"Pliuralizmas, kaip ir visi kiti 'izmai’, yra pasaulėžiūra. Visiškai kitoks yra pliuralumas. Pliuralumas egzistuoja pasaulyje. Dauguma atvejų jis suplanuotas Kūrėjo, kaip antai žmonių individualumas ar jų tarpusavio skirtumai pagal lytį, tautiškumą. Iš dalies pliuralumas yra nuopuolio padarinys. Faktą, kad dėl nuopuolio yra ir visad bus religijų, pasaulėžiūrų ir vertybių įvairovė, tenka pripažinti kiekvienam. Bet jeigu pliuralumą suabsoliutiname, paverčiame pliuralizmu, pasaulėžiūra apie visų pažiūrų lygiavertiškumą, ir primetame visiems, atsiranda problema, galbūt net vedanti į naujovišką totalitarizmo atmainą... Pliuralizmo dogma skelbia, kad niekas nežino tikrosios tiesos." (str. "Postmoderner Pluralismus - oder schriftgemässe Konfessionalität?")
Taigi pliuralumas yra tikrovė ir, kaip religijos sociologas Peteris Bergeris sako, modernumo vaisius: "Ką modernumas daugmaž neišvengiamai atneša, yra ne pasaulietiškumas, o pliuralizmas [t. r. pliuralumas!] – taikus skirtingų rasinių, etninių ar religinių grupių sugyvenimas vienoje visuomenėje..." (str. "Religinio pliuralizmo amžius", http://www.religija.lt ). Bet pliuralumas kaip socialinis fenomenas egzistavo jau ir ankstyvosios krikščionybės laikais. Pirmasis šimtmetis Romos imperijoje buvo pliuralumo paženklinta epocha. Jau tada egzistavo "religijos rinka". Pasitikėjimo klasikiniais Graikijos ir Romos dievais griūtis sukūrė milžinišką vakuumą, į kurį veržėsi visos įsivaizduojamos liaudies filosofijos atmainos, ezoteriniai kultai bei misterinės religijos.
Tačiau (post)modernusis pliuralizmas reiškia ne tik tam tikrą įvairovės arba pliuralumo akceptavimą, bet ir esminį požiūrį į visą tikrovę: viskas yra pliuralu, net pati tiesa. Pliuralistai tiki, kad visose religinėse tradicijose žmonės vienodai gali būti išganyti (kad ir kaip išganymas yra suprantamas). Anot L’Abri darbuotojo *pimp...*o Keyes’io, reliatyvistinis pliuralizmas neigia, kad...
"kokia viena religija ar filosofija kelia pretenziją į absoliučios tiesos žinojimą. Mes galime kalbėti apie Dievą, bet niekaip negalime tikrai žinoti, ar mūsų teiginiai apie jį sutampa su faktais ir ar Dievas iš tiesų egzistuoja. Vienos tiesos apie aukščiausius būties klausimus idėja, kuri būtų pažini bei nekintanti, atrodo naivi ir etnocentriška. Kiekviena pretenzija į tiesą yra reliatyvi ir pagrįsta tik tam tikruose lokaliuose ar istoriniuose kontekstuose. Neegzistuoja joks virškultūrinis standartas, pagal kurį būtų galima nustatyti pasaulėžiūros teisingumo kiekį." (str. "Pluralism, Relativism and Tolerance")
Didelė problema ta, kad dažnai stengiamasi įteigti, esą priimant pliuralumą, negalima atmesti pliuralizmo. Tai esanti neatskiriama "įvairovės" paketo dalis. Šį požiūrį implikuoja Dalai Lama, tą patį požiūrį, tik kiek sudėtingiau, išreiškia ir New Yorke filosofiją dėstantis britas P. Kitcheris:
"Augant žinioms apie religijų įvairovę visame pasaulyje, tikintiesiems darosi vis sunkiau nesutikti, kad jų religija tėra tik viena iš daugelio. Kiekvienas savo tikėjimą grindžia autoritetu tos tradicijos, kurios laikosi. Bet reikia pripažinti, kad kiti žmonės, kurie tiki visai kitais ir su taviškiais nesuderinamais dalykais, savo tikėjimą gina tais pačiais argumentais. Kokią teisę turime sakyti, kad sava tradicija yra teisinga, per jos mokymą teikianti pranašesnę padėtį?" (Living with Darwin)
Anot Kitcherio, mūsų religinės sampratos būtų visai kitokios, jei būtume gimę Australijoje ar Centrinėje Afrikoje. Mat religija kaip ir filosofija yra tik bandymas iš savo ribotos perspektyvos suteikti absoliutui arba transcendentui vardą. Tikėjimo sistemų turiniai nėra tokie svarbūs, kadangi tėra tik atsitiktinės kultūrinės situacijos atspindžiai, dėl to jos atžvilgiu reliatyvūs. Kad ir skirtingu būdu, tačiau kiekvienos religijos ir filosofijos užduotis yra ta pati. Kiekviena atspindi žmogišką absoliuto, Aukščiausiojo poreikį.
Viskas, kas pasakyta, beveik būtų visai teisinga, jeigu ne viena aplinkybė. Toji aplinkybė byloja apie Dievą. Dievą, kuris tikrai egzistuoja, kuris įvairiais būdais yra žmonėms apsireiškęs ir kalbėjęs, kuris yra nurodęs žmonėms galutinę ir absoliučią tiesą. Dėl to krikščionybė nėra religija kaip visos kitos, nes ji kelia pretenziją į absoliučią tiesą. Kadangi Dalai Lama objektyviai egzistuojančio ir asmeniško Dievo nepažįsta, tai ir kovoja prieš krikščionybės išskirtinumą.
Individualistinis tikėjimas
Tibeto budizmo vadovas ir dėl to yra Vakaruose toks populiarus, kad mūsų tikėjimas tapo nepaprastai individualistinis. O Dalai Lama tokį pateisina, remia ir kursto: kiekvienas turi eiti savo keliu. Bet ir čia nedaroma jokio skirtumo tarp tikrovės, kuri neginčytina, ir pasaulėžiūros.
Peteris Bergeris yra vienas iš tų, kurie jau dešimtmečius pluša analizuodami pokyčius mūsų modernioje visuomenėje. Jis pastebi, kad modernumas veda prie pliuralumo. Kad tai, kas anksčiau buvo laikoma nekintamu dalyku ir priimama kaip likimas, šiandien – po tradicijų silpnėjimo – tampa pasirinkimo objektu iš daugelio. Bergeris išrado ir įtvirtino "eretiškojo imperatyvo" sąvoką, davusią pavadinimą ir bene žinomiausiai jo knygai The Heretical Imperative. Esame tiesiog priversti ir religijos klausimais asmeniškai apsispręsti.
O pasirinkimas ar apsisprendimas, kaip žinoma, visada yra individualus, asmeniškas. Moderniojo religingumo dogma visa tai suabsoliutina ir kategoriškai teigia: religija yra asmeninins ir privatus reikalas ir nieko daugiau. Privačioje erdvėje ji gali skleistis kiek tik nori; viešojoje erdvėje tekalba faktai ir mokslas.
Sociologas T. Luckmannas dar 60-aisiais pranašavo, kad religija niekur nedings, tik sugrįš pakitusiu pavidalu. Pasikeitimas visų pirma reikšis tuo, kad religija bus labiau suprivatinta. Didžiosios religinės institucijos bus praradusios savo galią ir įtaką. (Post)moderno laikais religija bus sinkretistinė, šiapusinė ir individualistinė. Luckmannas numatęs ir to padarinius: "Religiją paskelbus privačiu dalyku, kiekvienas gali iš pasaulėžiūrų asortimento išsirinkti tą, kuri jam tinka" (The Invisible Religion). Tikėjimas praranda bet kokį viešumo aspektą ir virsta paprasčiausiu gyvenimo patarėju: Dievas yra tas, kuris mano žemiškajai būčiai suteikia prasmę ir tikslą. Išganymas – tai gyvenimo pasilengvinimas, laimė dar šiame pasaulyje. Būtent pagal šią natą dabar traukia ir Dalai Lama (kaip matosi ir iš citatos).
Religijų sociologas Robertas Bellahas tokiam individualistiniam ir suprivatintam tikėjimui įtvirtino pavadinimą "Šeilaizmas":
"'Aš tikiu į Dievą’, teigia Sheila Larson [interviu kalbinta medicinos seselė, kurios vardas ir pavardė pakeisti]. 'Aš nesu religinė fanatikė. Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau bažnyčioje. Bet tikėjimas mane lydi jau kurį laiką. Savo tikėjimą aš vadinu šeilaizmu. Jis yra mano pačios tylus balsas manyje.’ Savo šeilaizmą ji apibūdina taip: 'Esmė yra ta, kad paprasčiausiai bandau mylėti save ir būti sau gera. Manau, svarbiausia, kad visi būtų atidūs vieni kitiems. Taip, manau, Dievas nori, kad rūpintumės vieni kitais.’ ... Daug žmonių, sėdinčių protestantų ir katalikų bažnyčiose, yra šeilaistai, kurie tiki, kad religija iš esmės yra privatus reikalas ir kad nei istorinėje Bažnyčioje, nei Biblijoje ar tradicijoje nėra jokių ypatingų nurodymų, kaip tikėti... Gallup apklausos duomenimis, maždaug 80 proc. amerikiečių pritaria teiginiui, kad žmogus savo religines nuostatas turėtų formuotis be kokių nors bažnyčių ar sinagogų. Be abejo, tikrovė atrodo kiek kitokia, tačiau nuomonė, kad tikėjimas visų pirma yra vien vidinis reikalas, kuris paskui nuveda į kokią nors pasirinktą bažnyčią, rodo, kaip giliai jau yra įsišaknijusi religinio privatumo nuostata." (Habits of the Heart)
Kiekvienas susikuria savo vardo religiją – argi ne tai, apie ką svajoja garsusis tibetietis?!
Klaidinga pagarba religijai
Anot Dalai Lamos, "gerbti privalome visas religines tradicijas". Ką jis turi omeny? Gerbti visus "šeilaizmus"? O gal vis dėlto tik "visas didžiąsias pasaulio religines tradicijas"? Tikriausiai tik jas, nes jau ne vieną sykį Dalai Lamos išskirtinis dėmesys labiau krypo į didžiąsias religijas, o ne į mažesnes, vietines ar ‚primityviuosius' kultus. Trūksta nuoseklumo, bet gal jis turi omenyje didžiųjų religijų per šimtmečius įrodytą naudą žmonijai?
Kad ir kaip būtų, kyla abejonė, ar apskritai kaip nors ypatingai reikia gerbti religijas? Juk argi, pvz., visą mokslą gerbiame? Net ir visai niekam tikusį? Ne! Žinome, kad mokslo vardu buvo vykdomi ir patys baisiausi eksperimentai, ir pateisinamos žmones žeminančios teorijos, dėl to į mokslą pirmiau esame linkę žvelgti skeptiškai. Aklai negerbiame ir daugelio kitų dalykų, pvz., valdžios. Diktatūrų ir žmones naikinančių režimų ne tik negerbiame, bet prieš juos net kovojame. Negerbiame ir visų žmogaus gyvenimo formų. Nors dabar esame pasidarę labai tolerantiški, tačiau vis dar nepriimtinomis laikome, pvz., kraujomaišą, daugpatystę. Visose gyvenimo srityse žmonės daro daug klaidų, kartais prisigalvoja net šiurpinančių dalykų. Kodėl religija turėtų būti išimtis? Dalai Lama sako: "Visos šios [didžiosios] religijos gali gerokai pagelbėti žmonijai". Gal ir taip, bet argi negali ir gerokai pakenkti?
Apie "nepelnytą pagarbą" religijai kalba ir Richardas Dawkinsas savo bestselerio Dievo iliuzija pirmame skyriuje (dėl to dar "pasiekiama" tema didesniam ratui krikščionių). Būtina pabrėžti, kad knyga šiuo metu yra "naujojo ateizmo" paties aukščiausio kalibro patranka. Daugeliui tikinčiųjų tikras iššūkis; dėl gausybės kaltinimų, pusiau tiesų, iškraipymų ir baisiausiai ciniško stiliaus vos bepaskaitoma. Bet nereikėtų pamiršti, kad ir kovingasis ateistas Dawkinsas veikia iš krikščioniškosios tradicijos – religijos kritikos pozicijų. Dėl to jis neklysta sakydamas, kad "mūsų visuomenė rodo perdėtą pagarbą religijai", ir pateikia pavyzdžių. Pasaulis varžosi tiesiai įvardyti daugelio nusikaltėlių ir žmogžudžių religinę motyvaciją, "vakarų šalių politikai vengia vartoti žodžius iš raidės 'R’ (religija) ir vietoje to kalba apie karą su 'terorizmu’..."
Dawkinsas išsamiai aprašo istoriją italo Edgardo Mortaros, kuris XIX a., būdamas vaikas, buvo atimtas iš savo žydų tautybės tėvų, nes kiti jį slapta pakrikštijo. Ne vien tik religinis ekstremizmas sukelia skaudžių padarinių: "Štai kaip religija (tradicinė, 'nuosaiki’ konfesija) gali iškreipti suvokimą ir paprastą žmogišką padorumą." Dawkinsas teisėtai kritikuoja beatodairišką pagarbą religijai ir tikėjimo (nesvarbu kuo) laikymą geresniu už ateizmą. Jis cituoja amerikiečių aktorę Džiuliją Svyni: "Manau, kad mano tėvai buvo gerokai nusivylę, kai pasakiau, kad netikiu į Dievą, bet ateistė – tai visai kas kita." Daugybė žmonių nesuka galvos dėl Dievo, gyvena kaip faktiniai ateistai, bet to nepripažįsta – juk tikėti yra naudinga. Jie "tiki į tikėjimą" (D. Dennett).
Knygoje yra ir daugiau vietų, kur Dawkinsas užsimena apie perdėtą pagarbą religijai. Jis gerai atskleidžia keletą mūsų liberalios kultūros prieštaravimų ir sukritikuoja tendenciją...
"aukštinti ekscentriškus etninius papročius, jais pateisinti visokius žiaurius veiksmus. Dėl to kilniuose liberaliuose protuose kyla vidinis konfliktas. Viena vertus, jiems visiškai nepriimtinas žiaurumas ir kankinimas, bet kita vertus, kirba postmodernistų ir reliatyvistų įskiepyta mintis, kad kitas kultūras reikia gerbti ne mažiau kaip savąją. Antai mergaičių apipjaustymas yra labai skausminga procedūra... tad viena liberalaus proto pusė nori reikalauti, kad tokia praktika būtų uždrausta. Tačiau kita pusė 'gerbia’ etnines kultūras ir mano, kad neturėtume kištis – tegul jie sau žaloja 'savo’ mergaites."
Šiai Dawkinso minčiai galima iš esmės pritarti. Be to, ji pasitvirtina ir skaitant tokius Rytų religingumo fanus kaip fotografą P. Normantą, kuris manosi esąs "rytietis visa prigimtimi" ir dėl to nuoširdžiai nekenčiantis Vakarų kultūros: "Visa Europos kultūra dabar kuria žalingas, žlugdančias, naikinančias vibracijas. Europa apimta vėžio, tačiau net nebando gydytis. Jos padėtis beviltiška". Neapykanta tariamai materialistiniams Vakarams ir sykiu nežmoniška meilė idealistiniams, dvasingiems, religingiems Rytams – dvi labai madingos šių dienų paralelės. Kurios ima ir kartkartėmis netikėtai susilieja į keistą postmodernistinę "mikstūrą", kaip pas minėtąjį fotografą Normantą: "Nuolatos jaučiu šv. Pauliaus ir Angelo sargo globą... Esu globojamas aukštesniųjų jėgų". (cit. iš J. Ivanauskaitės sud. Švelnūs tardymai)
Bet tai dar ne viskas. Kas nustumia Dievą į šoną ir laikosi įsitikinimo "aš pats sau esu tikslas", tas vis labiau tiki absurdiškiausiais prietarais: "Šiuo metu vartoju ir vieną stebuklingą vaistą. Tai – kobros tulžis. Ji ne tik gydo ligas, bet ir suteikia milžiniškos energijos". Gaila, kad Rytų fanams nė motais, jog dėl šitokios, šamanistinės medicinos, kurioje naudojamos tam tikros gyvūnų kūno dalys, Azijoje baigiami išnaikinti tigrai bei kitos retų gyvūnų rūšys. Tad kas tie didieji egomanai ir naikintojai? Problema ta, kad su Rytais nuolat siejamas ir regimas tik dvasingumas, tolerancija, gėris, o nematoma (nenorima matyti), neišdrįstama daugelio nesąmonių ir kenksmingų dalykų atvirai pavadinti tikraisiais vardais.
Žinoma, kad ir kaip priimtina ar pateisintina Dawkinso religijos kritika, ji nesiekia balanso ir pasilieka perdėm pesimistinė. Galų gale religijoje neįžvelgdama nė lašelio gėrio. O vertėtų, tikrai vertėtų laikytis H. Maierio "Dvigubo religingumo veido" (jo knygos pavadinimas "Doppelgesicht des Religiösen") principo: "Religija nėra jau tokia nekalta. Ji turi patraukiančių ir gąsdinančių bruožų, viliojančių ir atstumiančių pusių". Šią dvipusybę būtina matyti ir jos paisyti. Dawkinsas religiją tik demonizuoja, o Dalai Lama – vien tik idealizuoja.
Klaidingas tikslas
Dawkinsas gal ir yra visai neblogas biologas, bet užtat labai prastas pedagogas. Jo pamokų plane – visai įdomus ir svarbus užmojis: sukritikuoti religiją. Iš geros kritikos būtų galima daug ko pasimokyti. Bet bėda ta, kad dauguma krikščionių ar tokiais save laikančiųjų šio karingo ateisto vadovėlio nė į rankas nepaims. O tie, kurie vis dėlto tam ryšis, bemat bus užversti absurdiškiausiais kaltinimais. Dievo iliuzija tinkamas vadovėlis tik patiems ateistams ir jų tikėjimui, bet netinkamas bent kiek religingiems, nes kelia pyktį, o ne sveiką skepsį religijos atžvilgiu – nors būtent pastarojo dalyko autorius siekia.
Tačiau Dawkinsas teisesnis už Dalai Lamą: neturime ir negalime religijos vertinti vien teigiamai, privalome į ją pažvelgti ir kritiškai. Nes kitaip, jei esame tikintys žmonės, nesuprasime, kas yra teisinga ir klaidinga religija ir kad tarp jų žioji plati praraja. Kad tikrajai religijai iššūkį meta alternatyvios religinės paradigmos, kurios nė kiek ne geresnės negu ateizmas. Evangelikų teologas Stephanas Holthausas mano:
"Nepaisant religijų bumo, Vakaruose žmogus ir toliau gyvena kaip praktikuojantis ateistas'. Nepaisant to, kad jis turi sau susiplakęs nuosavą kokteilinę religiją, ta religija neduoda jam jokių nuorodų, kurios prieštarautų jo interesams. Šitoks praktinis ateizmas, kad ir kaip religingai stengtųsi atrodyti, jokiu būdu nėra geresnis už praeities laikų bedievių teorinį ateizmą. Net norisi sakyti: geriau atviras ir aiškiai deklaruojamas ateizmas, negu įvilktas į religinį drabužį. Taigi kaskart būtina žvilgtelėti už naujosios religinės bangos uždangos. Vakarų visuomenės bedievystė, nepaisant dvasingumo pakilimo, tik padidėjo." (Trends 2000)
Kitaip tariant, geriau atviras ateizmas, negu religinis kokteilis pagal Dalai Lamą.
Bet ir Dawkinso žvilgsnis per daug nuslysta paviršiumi. Stačiai apakęs nuo neapykantos visoms monoteistinėms religijoms, jis vien tik kritikuoja jų Dievą ir mato tik blogybes bažnyčiose. Jeigu jis tikrai mano, kad pasauliui tereikia tik mažiau religijos, tai nelabai pataiko į taikinį. Nes naujoji nekrikščioniškoji religinė banga Dawkinsui, deja, visai nerūpi. Vien kita pašaipi pastaba (Rytų panteizmas – "išpuoštas ateizmas") – tai ir viskas.
Tiesiogiai pulti Dievą – nieko naujo. Bet skaitant Dievo iliuziją, kyla jausmas, lyg būtų šaukiama atgal prie XIX a. mūšių – atgal prie Feuerbacho ir Nietzsche’ės. Šiedu Dievo neigėjai savo destruktyvųjį darbą atliko gana sėkmingai. Dievo neigimas galbūt silpnina bažnyčias, bet juk nenaikina religingumo?! Teologas H. Hempelmannas teigia:
"Dievo mirtis, apie kurią kalbėjo Nietzsche [1844–1900], tikrai yra istorinės reikšmės įvykis. Dievo, arba to, į kurį galima orientuotis; Dievo, kuris iš principo kiekvienam turi reikšmę, daugiau nebėra. Dievas dingo... Omenyje turimas ne tik krikščionių Dievas, bet viskas, kas pretenduoja į visuotinybę; kas įpareigoja, kas tikisi teikiąs kryptį... Tikras yra tik individas, jo interesai, jo valdžios siekis, savęs iškėlimas, instinktas pramušti savo nuomonę. Nietzsche sako: ‚Individas yra absoliutas', būtent, kadangi nebelikę Dievo kaip absoliuto. Todėl dabar aišku, kodėl šiuolaikinis religingumas niekaip nesipriešina kalboms apie Dievo mirtį, o priešingai – jas aiškiai patvirtina. Visur propaguojamo ‚laisvojo dvasingumo' taisyklė skelbia: Dievas ne virš tavęs, bet tavyje. Dievas nėra tavo kritiškoji priešprieša; tu pats esi Dievo dalis, pats Dievas; tu esi Dievas, dieviškas. O kas gi geriau visa tai parodo, jei ne tai, kad ne Dievas yra žmogaus kūrėjas, o žmogus Dievo. Kiekvienas žmogus pasidaro sau Dievą tokį, koks jam patinka ir tinka." (Glauben wir alle an denselben Gott?)
Nieko keisto, kad epochoje ‚po Nietzsche’ės' sužysta budizmo religija. Nes šiai pagal prigimtį ir iš esmės "ateistinei religijai" (H. v. Glasenapp) nereikia rūpintis Dievo mirtimi, nes ji neturi ir niekada neturėjo jo gyvo, nieko nežino apie amžiną, asmenišką pasaulio Kūrėją. Keista, kad Dawkinsas svajoja apie pasaulį be religijos, bet 400 puslapių beveik neranda vietos šiai jau ir Vakaruose labai įtakinga tampančiai Rytų religijai aptarti. Tai, kad sykiu galima būti religingam ir bedieviui, kietajam Oxfordo profesoriui galvon nešauna.
Atvira ir paslėpta misija
Kad ir kaip į Dawkinsą žiūrėtume – kritiškai ar su noru mokytis – turėtume pripažinti jo atvirumą kalbant apie savo tikslus: "Aš nepuolu kokio nors vieno tipo Dievo ar dievų. Mano taikinyje – Dievas, visi dievai, visi antgamtiški dalykai..." Jis nesutinka su "Dievo hipoteze", kad "egzistuoja antžmogiškas, antgamtiškas protas, kuris apgalvotai sumanė ir sukūrė Visatą ir viską, kas joje yra, įskaitant mus." Dėl to noriai cituoja bendraminčius kaip G. Vidalį: "Mūsų kultūroje slypi didžiulis, nutylimas blogis – monoteizmas. Iš bronzos amžiaus laikų teksto, vadinamo Senuoju Testamentu, radosi trys antihumaniškos religijos: judaizmas, krikščionybė ir islamas." Atvira ir aišku. Ir tokių tiesių smūgių kiek tik nori, kaip, pvz., antrame skyriuje:
"Visoje grožinėje literatūroje vargu ar rasime kitą tokį nemalonų personažą kaip Senojo Testamento Dievas: pavydus ir tuo besididžiuojantis; priekabus, neteisingas, negailestingas despotas; kerštingas, kraugeriškas, etninį valymą mėgstantis žudikas; mizoginiškas, homofobiškas, rasistiškas, megalomaniškas, sadomazochistiškas, įnoringas, piktavalis chuliganas, žudantis vaikus ir ištisas tautas."
Sutik, priešinkis – bet Dawkinsas aiškiai pasako, ką galvoja. Jis yra ateizmo misionierius ir siekia žmones atversti į netikėjimą. Savaitraštis "Der Spiegel" apie "Naujųjų ateistų kryžiaus žygį" rašo:
"Richardo Dawkinso knygų pristatymai tampa misijos renginiu... Nauja naujajame ateizme yra jo misionieriškas abitas. Pasibaigė patogiosios tikėjimo tolerancijos laikai. Kiekvienas, kuriam svarbus švietėjiškasis projektas, privalo pareikšti nuomonę. Dawkinsas ir jo bendražygiai jaučiasi ne kitaip nei Josephas Ratzingeris: visi sotūs supančio minkštojo reliatyvizmo. Atėjo laikas tiesai." (22/2007)
Dawkinsas mėgsta diskusiją. Noriai dalyvauja viešuose debatuose net krikščioniškose aukštosiose mokyklose, kur fronto linijos yra aiškios. Vienoje pusėje jis, ateistas, kitoje pusėje, pavyzdžiui, Oksfordo universiteto dėstytojas, krikščionis Johnas Lennoxas. Dalai Lamai nerūpi debatai, jis atmeta bet kokią misionierišką veiklą. Jis nesiekia nė vieno įtikinėti ir atversti, visi jam broliai ir seserys. Dawkinsas drasko Bibliją, Dalai Lama maloniai kalbasi apie ją su krikščionimis už vieno stalo – "Jėzaus mokymas budisto akimis". Knygos Tyra širdis pratarmėje rašoma:
"Dalai Lama patikino klausytojus, kad visiškai nenori krikščionyse 'pasėti net ir mažiausios abejonės’ jų tikėjimu. Jis nuolat kartojo, kad žmonės turi branginti savo tradicijas ir stengtis jas geriau suprasti, teigdamas, jog žmonių kultūros ir įsitikinimai yra pernelyg skirtingi, kad galima būtų pateisinti vienintelio 'kelio’ į Tiesą pretenziją."
Dawkinsas siutina krikščionis niekindamas jų įsitikinimus, Dalai Lama žadina džiaugsmo ašaras skaitydamas Evangelijos tekstus (Tyra širdis, p. 11). Britas, kad ir kartais įžeidžiantis, bet visiškai atviras, tibetietis tikrai nė vieno neįžeidžia, užtat veikia neatvirai. Knygoje Menas būti laimingam jis reklamuoja budizmą, bet paslėptai. Knygos pabaigoje teigia, kad reikia atsieti "dvasingumą nuo religijos", tai jau vėl skamba ultratolerantiškai:
"Jei kalbėsime apie religijas, tikėti yra gerai. Bet mes esame pajėgūs išsiversti ir be religijų įsitikinimų, kartais taip net geriau. Tai kiekvieno mūsų teisė: jei norime tikėti – puiku, jei nenorime – irgi gerai. Vis dėlto esama ir kito dvasingumo lygmens. Aš tai pavadinu pamatiniu dvasingumu, apimančiu esmines žmogaus savybes, tokias kaip gerumas, geraširdiškumas, atjauta, rūpestis. Ar mes tikintys, ar ne, toks dvasingumas be galo svarbus. Aš asmeniškai laikau šį antrąjį dvasingumo lygmenį svarbesniu už pirmąjį..."
Dalai Lama kalba ir tikintiems, ir netikintiems:
"Žmonėms būtina diegti, kad atjauta, gerumas ir panašios savybės kiekvienam žmogui yra pagrindinės, kad šie dalykai nepriklauso vien religijai. Turbūt ganėtinai išsamiai aptarėme, kad žmonių fizinę sveikatą, laimingumą, proto ramybę lemia jautrumas, meilė, atjauta. Tai itin praktiškas klausimas, ne religinė teorija, ne kokie filosofiniai svarstymai. Tai užvis svarbiausia. Mano manymu, kaip tik tai sudaro visų tradicijų religinių mokymų esmę."
Kaip miela. Tačiau tai grynas budizmas. Religijos esanti tik paviršinis dalykas, o "visų tradicijų religinių mokymų esmė" yra viena – būtent to moko budizmas. Jis toks lankstus, kad geba į save integruoti net tam tikrus krikščionybės elementus. Tačiau norint vartoti šį "sumuštinį", būtina palikti krikščionybę. Tas, kuris mano "jei nenorime tikėti – gerai", nėra krikščionis ir tikintis žmogus krikščioniškąja prasme. Dalai Lama netraukia žmonių iš bažnyčių, tačiau veikia subversyviai, į krikščionišką tikėjimą įvesdamas budizmo lygmenį, kurį vadina gilesniuoju dvasingumu. Sulig tuo momentu pliuralizmas dingsta ir atsiranda kategoriškumas – būtent tokio atsivertimo jis siekia.
Kiekvienas tepasilieka savo tikėjime. Ši dvasia jau kuris laikas yra užkrėtusi ir dalį krikščionių. Antai per sausio mėnesį vykusią maldos už krikščionių vienybę savaitę buvo džiūgaujama, kad krikščionys pagaliau "nebenori persivilioti vieni kitų į savo tikėjimą". "Persivilioti", be abejo, yra labai tendencinga sąvoka. Bet argi tikrai visai nenorime persivilioti? Nebenorime nieko įtikinti savo tiesa? Nejaugi visi pasidarė lygiai teisūs? Katalikų filosofas R. Spaemannas nesutinka:
"Ir krikščionių konfesijos viena kitos atžvilgiu neturėtų atsisakyti visų misionieriškų elementų, kol jų skirtumai paremti ne vien grynuoju tradicionalizmu, o susiję su savita tiesos samprata. Diskusijos ir konversijos atmetimas reikštų tą patį, ką ir pripažinimas, jog iš tikrųjų netikima tuo, kuo tikima" (Das unsterbliche Gerücht).
Spaemannas klausia: ar dar tebetikime tiesa? Kas tiki tiesa, privalo ją misionieriškai skleisti, atvirose diskusijose ir idėjų kovose agituoti už jos įtvirtinimą. Tą daro Dawkinsas – ir jam svarbi tiesa – ir krikščionys.
Tiesa implikuoja skirtį tarp teisingo ir neteisingo. Dalai Lama paskutiniuose savo knygos puslapiuose stengiasi skaitytojus nuo bet kokių skirstymų nukreipti. Šalin visas sąvokas! "Apmąstykite nekonceptualumą ... būseną be konceptualių minčių". Taip pat ir tiesą. "Svarbu pajėgti identifikuoti protą betarpišku patyrimu, ne vien kaip abstrakčią sąvoką. Tad šio pratimo tikslas yra pajėgti tiesiogiai pajusti ar apčiuopti konvencionaliąją proto prigimtį... Atlikdami šį pratimą ilgainiui pajusime, tarsi nieko nebūtų, tarsi tėra tuštumos jausmas" – pabaigoje dar viena dosni porcija grynojo budizmo.
Tiesos grūdas
Richardas Dawkinsas yra garsiai lojantis šuo. Bet būtent tik vaikams gąsdinti, kaip Bonhoefferis sako. Dalai Lama yra vilkas, vilkas avies kailyje. Kovingieji ateistai mums, krikščionims, yra artimesni už daugelį religinių guru, nes jie atvirai kaunasi dėl to, kuo tiki. Užtat jie ir vadinami krikščioniškaisiais ateistais (Johnas Gray'ėjus: "tai yra ateizmas, atspindintis tikėjimą, kurį atmeta", "Ateistų iliuzija", bernardinai.lt). Dar Antikos laikais vienas iš Bažnyčios tėvų, Klemensas Aleksandrietis, apie to meto mąstytojus, kurie kritikuoja dievus (ar net kartais jau drįsta neigti jų egzistavimą), yra pastebėjęs: supratimas, kad tikėjimas dievais yra klaida, "yra vertingas, gyvybę savyje nešantis tiesos grūdas, galintis išauginti tiesą" (Protrepticus). Dalai Lamos raštuose tokio grūdo, deja, beveik nerastume.
