Holger Lahayne
Pakrikštytas nafta
Visai kitokia filmo "Bus kraujo", kurį sukūrė režisierius P. T. Andersonas pagal kitą U. Sinclairo romaną "Oil!" (1927), pradžia. Jokių puotų ir džiaugsmų pirmąsias keletą minučių ir jokio žodžio. Barzdotas vyriškis aštriu kirtikliu gilioje šachtoje kapoja uolieną, kad net žiežirbos lekia. Sunkiai ir alinamai darbdamas, kęsdamas lūžusios kojos skausmus bei visiškai vienišas, užsispyrėlis grumiasi su akmeniu dėl kelių gramų sidabro. Vargiai berastume geresnę iliustraciją garsiesiems Johno Locko žodžiams apie nuosavybės atsiradimą: kai žmogus "ištraukia kokį nors daiktą iš tos būklės, kurią gamta jam suteikė ir kurioje jį palaiko, tai jis [žmogus] susieja jį su savo darbu, prideda prie to, ką turi, ir tokiu būdu paverčia jį savo nuosavybe", rašė žymusis britų filosofas prieš daugiau nei 300 metų.
Keletas nuosavybe paverstų blizgančių akmens nuolaužėlių Danieliui Plainview'ui (vaid. D. Day-Lewisas, 2008 už šį vaidmenį pelnęs "Oskarą") uždirba 300 dolerių – kapitalas, kurį Danielis investuoja toliau ir kuris jį iš paprasto brangiųjų metalų ieškotojo 1898-aisiais per ketverius metus paverčia tikru oil man, naftininku. Aukso karštinė jau praeitis, dabar veržlusis verslininkas su savo komanda Amerikos pietuose kasasi prie stebuklingosios moderniųjų laikų brangenybės, prie juodojo aukso.
Medinių naftos gręžyklų pasaulis rūstus ir negailestingas: klampojant po purvynę, permirkus nafta, atiduodant paskutines jėgas ir stengiantis iki nukritimo, išgaunami didieji žemės turtai. Vyrai žūsta šachtose nuo krintančių atitrūkusių naftos pilnų kibirų ar griūvančių gręžyklų – ir niekas nedaro iš to tragedijos. Tai pasaulis be moterų, be šeimų, be valstybės ir bažnyčios. Tai kovos pasaulis, kuriame nugalėtojas Danielis užsidirba teisę daugiau nebesileisti į šachtos tamsybes, – ir deja, kuriame prasideda jo vidinis leidimasis žemyn.
Tuo pat metu filme į sceną įžengia religija, kuriai duotas visai nemenkas vaidmuo. Pirmasis religinis gestas matomas dar anksčiau, kai tikrasis H.W. tėvas savo mažojo sūnelio kaktą patepa nafta – panašiai kaip Romos katalikų ir ortodoksų krikšto rituale. Tačiau jei Biblijoje ir krikščionybėje tepalai simbolizuoja Šventąją Dvasią, tai filmo ‚tepalai' reiškia visiškai priešingą dvasią.
Atėjus metui Danielis susikrauna pirmuosius turtus. Važinėdamas su savo globon pasiimtu paaugliu H. W., kurį vadina "sūnumi" ir naudoja širdžių minkštinimui (šeima, saldžialiežuviais Danielio žodžiais, "pats svarbiausias dalykas gyvenime"), Danielis iš valstiečių supirkinėja virš naftos esančias jų žemes. Garsas apie sėkmę sklinda greitai, ir Danielis sulaukia svečio, Polo Sunday'aus, neturtingo pietų Kalifornijos ožkų augintojo sūnaus. Už porą šimtų dolerių Polas ‚parduoda' informaciją apie nemažą naftos telkinį savo tėvo žemėje. Naftininkas nuvyksta pas naivųjį tėtušį ir derasi kuo pigiau išpirkti naftingąjį sklypą. Bet staiga ‚išdygsta' Polo brolis dvynys Ilainas. Jaunasis charizmiškasis "Trečiojo apreiškimo" bažnyčios pamokslininkas išsyk sumeta kalbėti apie naftą ir iš sandorio pareikalauja nemenkos dalies kaip aukos savo bažnyčiai.
Danielis turi dovaną greitai perprasti žmones (tik gaila, kad juose pastebi, kaip pats sako, vien pačius pikčiausius dalykus). Ilaino žodžiuose Danielis išsyk išgirsta, kokia pagrindinė šio vaikino (kadangi tokia pat ir jo) paskata – godumas. Tą akimirką akis akin susiduria du konkurentai, verslo atstovas ir religijos, pamokslininkas ir naftininkas; ši konkurencija, neapykanta vienas kitam, ryškia raudona gija nutįsta per visą filmą.
Tėvo Sunday'aus žemėse naftos, žinoma, randama. Vienoje iš įspūdingų scenų parodoma, kaip nakties tamsoje iš po žemių staiga į padangę šauna degantis stulpas, nafta aptaškydamas, tarsi pakrikštydamas, savo garbintoją Danielį.
Rodos, viskas toliau galėtų klostytis puikiai. Tačiau nesiklosto. Pažadai apie naftos nešamą gerovę ir švietimo kilimą bliūkšta, žmonių gyvenimai tragiškai griūva.
Per dujų sprogimą klausos netenka ir H.W., dėl ko tampa nenaudingas Danieliui ir atsiduria internate. Negalima sakyti, kad jų santykiai visą laiką buvę vien pragmatiški. Parodoma ir tikro palankumo bei artumo momentų, tačiau didžiuma ryšio nulemta vien naudos ("mano partneris") bei vyriško kietumo (pienas su degtine, kad vaikas geriau miegotų). Todėl šis ryšys neišlaiko ir nutrūksta. Ne ką geriau Danieliui sekasi ir su tariamu broliu Henriu. Šis, visiškai susimovęs gyvenime, ieškosi naujos atramos, darbo ir artimo žmogaus – o iš Danielio gauna kulką į kaktą.
Tačiau jei H.W. ir Henrio atsikratyti nesunku, tai Ilainas, nepaisant viso išorinio skirtingumo, Danieliui tarsi sukurtas. Ir žaidžia juodu tą patį žaidimą. Abu karštai vaikosi to paties fetišo, abu tokie pat fanatikai. Danieliui jo verslas yra jo religija, Ilainui jo religija yra jo verslas. Režisierius Andersonas interviu savaitraščiui "Die Zeit" paaiškina: "Man atrodo, jie tarsi du seni draugai, kurie nekenčia vienas kito... Nes vienas kitame regi tai, kas yra patys – būtent pardavėjai."
Abu vienas kitą žemina, kiek tik pajėgia, nesvarbu, ar veidu į purvą, ar į krikšto vandenį. Neapykanta auga. Abiejų padėtis taip pat. Danielį svarbiu rinkos žaidėju padaro naftotiekis ir pelninga sutartis su "Union Oil". Ilainas keliauja po šalį ir tampa garsiu bei gerbiamu pamokslininku, taip pat ir gana pinigingu.
Deja, kuo labiau gyvenimas atrodo dangiškesnis, tuo sparčiau jis rieda į pragarą. Pabaigoje didysis verslininkas Danielis tampa nuo vienatvės pakvaišusiu monstru, dūstančiu naftoje, piniguose ir alkoholyje. Subjektas, galėjęs mėgautis savo darbo vaisiais, dingsta, pavirsta auka ant savo paties fanatiškumo laužo. Ir kraujo pabaigoje taip pat bus...
Filmas "Bus kraujo" dažnai įvardijamas kaip XX a. pradžios "laukinio kapitalizmo" kritika. Tam tikra prasme tai tiesa. U. Sinclairas taip pat, be abejo, turėjo tokį tikslą. Jis visada mėgo berti druską ant visuomenės žaizdų ir vylėsi konkretaus pagerėjimo ekonominiame gyvenime. Jis buvo įtikėjęs socialistas, net kelissyk bandė siekti politinės karjeros. Tad galbūt būtų galima sakyti, kad filmas netiesiogiai daro reklamą socializmui?
Tačiau U. Sinclairas kūrė, kai marksistinis socializmas dar nebuvo išbandytas praktiškai. Net jei "Newsweek" ir sako, kad "dabar visi pasidarėme socialistai" (turėdamas omeny didelį valstybės vaidmenį bandant sureguliuoti finansų ir ekonominės krizės padarinius), vis tiek tenka sutikti su garsiuoju sociologu P. L. Bergeriu: "Socializmas daugiau nebėra vien tik idėja, tai – ekonominės ir politinės organizacijos forma, išbandyta daugybėje valstybių, o ne vien tik Sovietų Sąjungoje. Ir visur be išimčių ji buvo ekonominės katastrofos, o daugeliu atvejų – dar ir šlykščiausių politinių tironijų priežastis." (cit. iš "Lietuvos evangelikų kelias", 2006/4)
Socializmas galutinai susikompromitavęs ir žlugęs, anot J. Fulcherio, "šios alternatyvos nebeliko". Net antiglobalistai "nesugeba pasiūlyti gyvybingos alternatyvos kapitalizmui...", o ir alternatyvų paieška, autoriaus teigimu, "bergždžias reikalas; "siekiant reformuoti kapitalizmą, jį reikia pripažinti." ("Kapitalizmas – labai trumpas įvadas"). Tą patį patvirtina ir publicistas C. Schnibbenas, tiesa, savo straipsnį pavadinęs "Kodėl kapitalizmas negali pasimokyti iš savo klaidų", bet jame aiškiai pasakydamas: "Pagrindinė kapitalizmo problema yra ta, kad tikrai ir tikrovėje kitos sistemos nėra." ("Spiegel" (2009/20).
Šiandienos kapitalizmas, kaip atrodo, yra patekęs į bene sunkiausią visų laikų krizę. Todėl visai teisėtai daug kas kelia "sistemos" klausimą: ar laisvoji rinka vis dar geriausia ekonominė sistema? Nors tik mažuma svajoja apie socializmo renesansą, bet, regis, ne kas kitas, o tik valstybė sugebės ir privalės traukti iš krizės. Deja, pamirštama, kad viena iš svarbiausių šios krizės priežąsčių yra valstybinių centrinių bankų veiksmai bei pigių paskolų politika. Šios politikos pasekmė (ir bene svarbiausia krizės priežastis) yra besiblaškantys bilijonai. Jų savininkai neketina savo kapitalo investuoti į gamyklas kaip 'senieji’ XIX ar XX a. kapitalistai.
Taigi paprastų atsakymų nėra. Bet bloga nuojauta išlieka – kažkas negerai. Kažkas pasaulio ekonomikoje vyksta ne taip, kaip turėtų vykti. Kur problema?
Andersono filmas pateikia keletą nuorodų. Filmas skiriasi nuo socialistinio U. Sinclairo romano, neturi kai kurių siužeto linijų, akcentų bei idėjų. Andersonas pasirinktinai kai ką nuspalvino savaip, kai ką išaštrino, šitaip, mano nuomone, gana vykusiai atskirdamas ir išgrynindamas pagrindinės problemos esmę.
Viena vertus, jam gerai pavyko pateikti laisvos, kapitalistinės ekonominės santvarkos sėkmės receptą: su atsidavimu dirbamas darbas, žmogaus iniciatyva, idėjų galia, užsidegimas kuria pelną; toliau ir gerai investuojamas pelnas varo ekonomiką pirmyn.
Bet kitoje to pusėje slypi godumas. Godumas ne tiek pinigų (Danielis atmeta "Standard Oil" pirkimo pasiūlymą, galėjusį jį iš karto padaryti milijonieriumi), kiek sėkmės, išskirtinumo, troškimas pažeminti konkurentą ir visai sunaikinti (filmo gale H.W. Danieliui tampa ne tik konkurentas, bet ir priešas, kurį būtina likviduoti). Šis dalykas su rinkos ekonomika iš tikrųjų neturi nieko bendro, nes jai reikia ne sunaikinimo, o bendradarbiavimo (darbo pasidalijimo!), gyvos konkurencijos, o ne konkurentų pašalinimo.
Iš krikščioniškos perspektyvos godumas vertinamas vienareikšmiškai neigiamai. Pavydą (Iš 20, 17; Įst 5, 21; Rom 1, 29; Gal 5, 21; 1 Pt 2, 1; Jok 3, 16) ir godumą (Joz 6, 18–19; 2 Sam 12, 1–3; Job 5, 5; Ps 10, 3; Pat 25, 16; Jer 6, 13; Ez 33, 31; Lk 12, 15–21; 16, 14; Rom 1, 28–29; Jok 4, 1–3) Biblija griežtai smerkia, net laiko stabmeldyste (Kol 3, 5; Ef 5, 3.5; 1 Kor 5, 11; 1 Kor 10, 14; 1 Tim 6, 10–11).
Tačiau godumas nėra vien kapitalizmo problema. M. Weberis pabrėžė, kad pinigų godumas ikikapitalistinėse kultūrose nė per plauką nebuvo mažesnis. Net priešingai! Savo garsiajame veikale "Protestantų etika ir kapitalizmo 'dvasia’" (1904/05) sociologas rašo:
"Ne tuo [godumu] skiriasi kapitalistinė 'dvasia’ nuo ikikapitalistinės: kinų mandarino, senovės Romos aristokrato, modernaus žemvaldžio godumas yra toks pat... Tokiems kraštams, kurių buržuazinė kapitalistinė raida 'atsiliko’, vertinant vakarietiškais standartais, yra tiesiog specifiškai būdingas absoliutus begėdiškumas ir savanaudiškumas piniginio pasipelnymo reikaluose."
Godumas buvo ir liks bendražmogiškas fenomenas, kuris reikšis tuo stipriau, kuo labiau bus pamirštamas Dievas. Weberio kolega E. Troeltschas visai teisingai pastebėjo: jei kapitalizme dirbsime "be askezės vardan Dievo garbės", o "dėl padėties ir galių", "vardan žmogaus garbės", tada su protestantizmu liks bendra tik "individualistinė dvasia", bet "be senojo kalvinizmo, socialinės ir religinės dvasios atsvaros". ("Die Bedeutung des Protestantismus für die Entstehung der modernen Welt", 1906)
Klysta tie, kurie galvoja, kad kapitalizmas godumą paverčia dorybe arba net yra pagrįstas šiuo nuodėmingu geiduliu. Gaila, kad ir krikščionys autoriai neretai užmiršta, jog geresnio gyvenimo siekis savaime nėra nuodėmė. (Deja, lietuviškame A. Smitho "Tautų turto" vertime self-love, sveikas rinkos dalyvio rūpinimasis savo interesu, dažniausiai verčiamas sąvoka "egoizmas", turinčia labiau neigiamą atspalvį; žr. Pijaus XI encikliką "Quadragesimo anno", 136, apie teisėtą pelno ir gerovės siekį bei Jono Pauliaus II "Centesimus annus", 25, 35.)
Ypač didelis Andersono filmo pliusas yra tas, kad greta ekonomikos sugedimo, jis parodo ir religijos sugedimą. Filme "Bus kraujo" matome, kad religija yra ne kas kita, kaip kapitalo sesė dvynė, vienoda su juo savo dvasia ir mintimi. Kad ir religijoje gali būti nežaboto pinigų troškimo (Ilainas kelissyk pakartoja piniginės aukos reikalavimą), noro valdyti žmones, engti ir žeminti (Ilaino išpuoliai prieš savo tėvą). Danielis vienas valdo savo naftos gręžyklas, o Ilainas vienas karaliauja savo bažnyčioje. Filmas puikiai parodo, kad religija gali būti lygiai taip pat korumpuota, kaip ir ekonomika!
Todėl savaime religija nėra jokia vertybė. Tiesiog per dažnai ji be jokios atodairos vertinama vien pozityviai. Biblija čia kitokios nuomonės. Vargšų skriaudimas, galingųjų ir turtingųjų naudojimasis sunkia beturčių padėtimi, apgaudinėjimas rinkoje – Biblijos pranašų griežtai smerkiami. Priekaištų ir gėdinimo iš tų pačių pranašų, deja, nemažai skirta ir religiniam elitui. Kai evangelijas skaitome be religinių akinių, galime pamatyti, kaip smarkiai Jėzus Kristus mynė ant kulnų bei nervino ne vieną asmenį – visų pirma religijos tarnus. O "kapitalistinius išnaudotojus", muitininkus, kad ir kaip keista, pasitikdavo gana draugiškai (iki kokio nežmoniškumo gali nusiristi religija, gerai parodyta ir M. Gibsono filme "Apokalipto").
Visi Dievo įsteigti institutai – valstybė, darbas, šeima, bažnyčia – yra jo sumanyti ir sukurti, jie visi duoti (kaip teigė D. Bonhoefferis) "nuo viršaus", t.y. Dievo. Tačiau ir visi neatsparūs nuodėmei. Vis dėlto dažnai šeima ir bažnyčia mėgstamos laikyti aukštesnėmis "vertybėmis" nei valstybė ir darbas. Tokį "vertybių eiliškumą" patvirtina ir garsus katalikų socialinės etikos ekspertas J. Höffneris (1906–1987):
"Ekonomika nėra nei vienintelis, nei svarbiausias žmonių ir visuomenės tikslas. Veikiau ji užima atitinkamą vietą tikrojoje tikslų sekoje. Aukštesnės vietos nusipelno žmogaus orumas ir laisvė, šeima ir santuoka, religija ir moralė, kultūros vertybės bei 'aukščiausias visko tikslas ir pabaiga’, pats Dievas" (iš "Veikli krikščionybė versle ir ekonomikoje")
Gaila, kad citatoje supainiotos skirtingos kategorijos: "žmogaus orumas ir laisvė", kurie yra prigimtinės ir tikros vertybės, bei šeima, kuri savaime nėra vertybė; jokia vertybė yra ir moralė, o tik paprasčiausiai viena iš kategorijų. Betgi kodėl ir ekonomikos nepalaikius kultūros fenomenu, taigi "kultūros vertybe"? Tačiau autorius, matyt, mintyje turi pelno siekį, kurio nederėtų laikyti vienodu su dvasingumo, intelektualumo, kultūringumo siekiu.
Nepasakysi, kad čia nebūtų nė grūdo tiesos: amžinybės požiūriu turtingam ūkininkui jo pilni aruodai tikrai nenaudingi (žr. Lk 12, 16s) – turtai danguje daug svarbesni už turtus žemėje (Mt 6, 19). Tačiau tai neturėtų virsti pagrindu teigti, kad ontologiniu požiūriu ekonomika stovi žemiau šeimos ir bažnyčios; kad savaime mažiau vertesnė; kad pelno siekis kuo nors būtų blogesnis (arba ne toks moralus), kaip, pavyzdžiui, šeimyninės laimės siekis. Teisinga bei galima drąsiai teigti, kad šeima ir kultūra yra labai svarbu ekonomikai bei valstybei, tačiau jokiu būdu nėra aukščiau.
Dauguma evangelikų etikos ekspertų atmeta Dievo institucijų ontologinę hierarchiją, pastebėdami joje antikos graikų mąstymo pėdsakus. Prisiminkime Platoną ir Aristotelį, kurie niekino rankų darbą, o idealu laikė kontempliatyvųjį mąstymą. Ypač Aristotelis neigiamai vertino prekybą, gretindamas ją su godumu. Tai atvedė prie šiandien sunkiai suvokiamo beveik kraštutinio amatų ir prekybos nuvertinimo romėnų ir graikų pasaulyje. Prasidėjus krikščionybei, darbo vertė šiek tiek pakilo, bet net iki XV a., kaip sako M. Weberis, išsilaikė nuostata, kad prekeivis savo veikloje gal ir gali nenusidėti, bet Dievui ta jo veikla tikrai nėra patinkanti.
Evangelikų etika kalba tik apie vieną esminę perskyrą – tarp Dievo ir jo kūrinių, gyvenančių jo įsteigtose institucijose. Dievui patinkantį gyvenimą galima gyventi bet kur, bet kuriame institute ar Dievo įdiegtoje tvarkoje, dirbant bet kurį darbą. Šia prasme laisvoji ekonomika yra lygiai tokia pat "vertybė" kaip ir šeima, kadangi abi sukurtos Dievo. Jos savaime yra geros, kadangi pirmiausiai pavaldžios Dievui ir jo įstatymui. Todėl jeigu ekonomika tampa bloga, tai tik dėl to, kad mes, žmonės, ją pagadiname ištraukdami iš Dievo įstatymo nustatytų rėmų. Kapitalizmas – tai laisvoji konkurencija įstatymų rėmuose. Kuo labiau ekonomika ‚nudievinama', tuo labiau ji tampa laukinė (laukinio kapitalizmo laikais, matyt, tų rėmų buvo beveik visai nelikę).
Müncheno arkivyskupas bei socialinės etikos specialistas R. Marxas prieš keletą mėnesių aiškiai pareiškė: "Kapitalizmas be etinių ir teisinių rėmų yra pavojingas žmogui." Būtent taip ir yra! Bet ir valstybė, jeigu ji peržengia įstatymo ir moralės užkardas, tampa priešiška žmogui. Anot Augustino, valstybė, kuri nepaiso teisingumo, laužo moralinį Dievo įstatymą, prilygsta didelei plėšikų gaujai. Ne išimtis ir bažnyčia, nes ji taip pat gali nutolti nuo Dievo tvarkos (prisiminkime renesanso popiežius), paminti etikos normas ir pasidaryti nežmoniška. Nereiktų pamiršti ir šeimos (arba nustoti ją taip idealizuoti), nes daugelis žinome, kaip gretai ji gali virsti pavydo, godulio, neapykantos ir egoizmo šaršalynu. Kaip Lutheris su Calvinu sako, visos žmogiškojo gyvenimo sritys aptemdytos nuopuolio šešėlio, todėl visos lygiai yra dvasinių kovų ir tikėjimo išbandymo laukai.
Be abejo, šeima ir bažnyčia vaidina ypatingą vaidmenį puoselėjant moralę bei vystant pilietinę visuomenę. Bet bent jau vardan įvairovės visai neprošal būtų kartkartėmis prisiminti didžiulę rinkos mechanizmų ar darbo pasidalijimo naudą. Gyriaus giesmė laisvai ekonomikai – kodėl gi ne? Jonas Paulius II yra sakęs: "Laisvoji rinka yra veiksmingiausia priemonė panaudoti atsargas ir patenkinti poreikius" ("Centesimus annus", 34). Net nepaisant, kad finansų biržose kartais ‚žūsta' tūkstančiai milijardų – laisvoji rinka ir neretai smarkiai pašiepiamas kapitalizmas tikrąjį gerbūvį XX a. EBPO šalyse pakėlė bemaž dešimteriopai; niekas tiek neprisidėjo prie pasaulinio skurdo mažinimo ar laisvės kūrimo, kaip laisvoji rinka (ne kokios nors netikro išganymo teorijos ir net ne socializmas – šis tai jau tikrai ne!).
Žinoma, egzistuoja ir "modernusis kapitalizmas", kurį Nyderlandų krikščionis ekonomistas B. Goudzwaardas įvardija kaip tvarką, kurioje ekonominio augimo faktoriai veikia "neribotai ir nekliudomai"; kurioje atsisakyta "vertikalios orientavimosi krypties" (kitaip tariant, nepaisoma aukštesnių vertybių ar Dievo). Dar prieš penketą dešimtmečių socialinės rinkos ekonomikos tėvas "neoliberalas"
W. Röpke’ė priminė, kad reikalingos vertybės "anapus pasiūlos ir
paklausos ribų". Negatyvių tendencijų tikrai esama, tačiau tokį
"modernųjį" kapitalizmą verčiau išsyk pavadinti "ateistiniu". Juk
nuo pat scholastikų iki Calvino, A. Smitho ir lordo Actono buvo
aišku, kad ekonomika pavaldi Dievo įstatymui. Tai renesansas buvo
tasai laikotarpis, kuris žmones karūnavo vieninteliais likimo
viešpačiais, sukūrė autonomišką žmogų, iš kurio atsirado ir
autonomiškoji ekonomika.Naudinga padaryti perskyrą ir tarp moderniojo (geriau: tradicinio) bei postmoderniojo kapitalizmo. "Modernusis žmogus" savo sėkmės vaisius raškosi nuo medžio, įsišaknijusio tokiose ‚protestantiškose' dorybėse kaip darbštumas, realistiškumas, saikingumas, santūrumas ir skolų vengimas. "Postmodernusis žmogus" gyvena atitrūkęs nuo tikrovės ir paskendęs gyvenimo skolon aistroje. Finansų rinkos griūtis nuo praeitų metų rugsėjo tai puikiai iliustruoja. Kreditas baigėsi, balius taip pat. "Kapitalizmas be kapitalo... negali funkcionuoti" (G. Steingartas, "Der Spiegel" 2008/40). Ir kaltas čia visiškai ne kapitalizmas, kaltas žmogus, kuris trokšta dalykų, kurių neišgali apmokėti. Ypač Amerikoje žmonės pradėjo per mažai gaminti ir per daug vartoti. LLRI vadovė R. Vainienė teisingai pastebi: "... kapitalizmas yra ne apie vartojimą, jis yra apie taupymą. Nes tik sutaupęs gali padidinti savo vartojimą rytoj." ("Atgimimas", 2009/3)
Postmoderną ir ekonomiką gretina ir austrų literatūros kritikas G Prettingas. Savaitraštyje "Die Zeit" (2009/18) jis stebisi, kad visi bankininkai, atrodo, "tarsi metų metus būtų mokęsi pas prancūzų postmoderniuosius filosofus". Kaip pavyzdį pateikia G. Deleuze’ės ir F. Guattario knygą "1000 Plateaus" (1980): pagal autorius (vienas filosofas, kitas psichoanalitikas), kiekvienas ženklas yra nuoroda į kitą ženklą, o ne į ką nors realaus. Prettingas sako: "Viskas paversta ženklais, už kiekvieno ženklo tyko ne kas kita, o tik dar vienas ženklas, už visų tų ženklų, kodų ir simuliakrų: didžiulis ir neaprėpiamas niekas". Panašūs dalykai ką tik vyko ir finansų rinkoje: šiuo metu joje prekiaujama maždaug dešimt kartų didesne suma negu metinė visų pasaulio gamybos ir paslaugų produktų vertė (apie 66 bilijonus dolerių). Atitrūkimą nuo tikrovės geriausiai pamatytume, jeigu pasižiūrėtume į "dekonstruktyvinį skolos sąvokos iškreipimą". Prettingas rašo:
"Ilgą laiką skolos buvo tai, dėl ko reikėjo gėdytis. Pasiskaitykime klasikinius Zola, Balzaco ar Floberto romanus... Per pastaruosius 20–30 metų buvo įvykdytas istorinis sąvokos perkodavimas. Vienu ypu skolos patapo tuo, ko nereikia gėdytis. Net priešingai. Kas nesiskolina, tas kvailys, net parazitas... Nuo šiol tas, kuris prasiskolina, yra moderniosios ekonomikos didvyris; tas, kuris taupo, jos priešas."
Yra vilties, kad dabarties krizė nors kiek pakeis įtikėjimą į paskolas. Bet yra ir nevilties. G. Sorosas jau kalba apie "didįjį burbulą". Mat atrodo, kad be nuolatinio privataus bei valstybinio skolinimosi, ekonomikai ima stigti ją auginančios paklausos. Valstybė, savo milijardais imdamasi nuskausminti susidariusią abstinensinę būseną, sukuria dvi naujas problemas: padidina savo įsiskolinimą ir infliaciją.
Ateistinis kapitalizmas nepaiso Dievo ir jo įstatymų. Teologas H. Coxas jau prieš dešimtmetį pastebėjo vieną su tuo susijusią problemą (žr. jo "The Market as God", "The Atlantic", 1999/03). Tai naujoji "biznio religija", kurioje rinka yra Dievas. Be abejo, laisvąją rinką nesunku ideologizuoti, netrunkant paversti ją, kaip G. Sorosas sako, "rinkos fundamentalizmu". Bet tai joks naujas atradimas! Norėdamas žmogus mikliai geba sudievinti bet ką iš kūrinijos. Bet to reiktų saugotis, nes kūrinija, kaip patirtis rodo, yra prastas dievas. Rinka ne išimtis. Anot Nobelio premijos laureato J. Stiglitzo, rinka nėra ir negali būti vaistas nuo visų ligų. Ekonominis mąstymas negali perimti visų gyvenimo sferų ir pradėti dominuoti. Ekonomika turi ir privalo išlaikyti ribas – taip pat ir moralės.
Ne institucijos yra problema arba tiksliau, problemos šerdis. Problema esame mes, žmonės. Bet kuri kapitalizmo kritika, ignoruojanti šią, asmens, dimensiją, yra per siaura. Karlas Marxas savo "Kapitale" cituoja ekonomistą P. J. Dunningą: "Kapitalą apima siaubas, jeigu nėra pelno arba pelnas nedidelis". Bet atsiradus 50 proc. pelno tikimybei, jį pagauna neapsakoma drąsa, 100 proc. – jis iš laimės jau pasirengęs "paminti bet kokį žmoniškumo įstatymą"; o šviečiantis 300 proc., "nelieka jokio nusikaltimo, dėl kurio nesurizikuotų..." Dabartinė krizė rodo, kad pasakyme daug tiesos. Tačiau iš jo matosi ir kitas dalykas – pagrindinė Marxo klaida: neteisinga antropologija. Tai žmonės yra tie, kurie daro klaidas, kurie elgiasi nepamatuotai drąsiai ir įvykdo nusikaltimų. Žmonės nėra tie vargšeliai, atiduoti į "negailestingos materijos rankas", žmonės yra orios ir protingos būtybės, gebančios ir privalančios prisiimti asmeninę atsakomybę.
Žmonės pastatė save Dievo vieton – tai yra ir išlieka pagrindinė problema. Žmogus "iš prigimties linkęs Dievo ir savo artimo neapkęsti", sako Heidelbergo katekizmas (5 kl.). Ir filmas "Bus kraujo" vienoje iš paskutiniųjų scenų tai puikiausiai parodo. Bedievis Danielis , kurio kasdienė didybės taurė yra jo nafta (jo žodžiais, "avinėlio kraujas"), atstumia ir suniekina palūžusį ir nusivylusį pamokslininką Ilainą. Tarsi dievas, išklausęs jo atvirą išpažintį, Danielis įvykdo savo asmeninį teismą.
Ar yra vilties? Andersonas duoda vieną nuorodą: H.W. paskutiniame pokalbyje su savo įtėviu praneša taip pat numatęs imtis naftos gavybos ir steigti savo įmonę. Ir jis nori tapti kapitalistu, – bet žiūrovui suteikdamas galimybę pagrįstai viltis – geresniu, kitokios minties ir sukirpimo Plainview'u. Vyresnysis kapitalistas turi plain view, aiškų įžvalgumą; jaunasis kapitalistas, norisi tikėti, bus plain dealing, sąžiningo verslo žmogus. Lygiai taip pat yra vilties tikėtis, kad dabartinis kapitalizmas, kuris pakils po šios krizės, pakils skaidresnis, atviresnis bei sąžiningesnis, vėl pagrįstas darbštumu, kūrybingumu, taupumu ir saikingumu.
