Holger Lahayne
Paklydusios sielos
Filmas "Pasiklydę vertime" ("Lost in Translation"), žinoma, priskiriamas prie romantinių komedijų, tačiau toks priskyrimas teisingas tik labai labai maža dalimi. Žinoma, nėra ko neigti: filmas tikrai komedija. Kai brandaus amžiaus kino žvaigždė Bobas Haris (Billas Murray) filmuojasi Tokijuje viskio reklamoje, o japonų režisierius jį stačiai užlieja rėksminga lavina nurodymų, kuriuos vertėja išverčia tik dviem žodžiais: "Daugiau išraiškos", – visa tai atrodo tikrai juokingai. Ir mes puikiai suprantame vargšą Bobą, kuris nejaučia nė menkiausios simpatijos reklamai, kuriam "For relaxing times, make it Santory time" visai neatrodo "relaxing" ir kuriam, net nepaisant milijoninio honoraro, norisi kuo greičiau grįžti namo.
Tačiau filmas "Pasiklydę vertime" yra daug daugiau negu komedija. Jame Coppola sujungia humorą ir rimtumą taip puikiai, kaip esame matę gal tik W. Alleno filmuose; kuria miesto vaizdą taip jautriai, kaip gal tik W. Wendersui pavyko "Danguje virš Berlyno"; bei ji susimąsčiusi ir poetiška taip kaip tik K. Kieslowskis "Trijose spalvose".
Filmo siužetas paprastas: Bobas, atvykęs į Tokiją ir maloniai sutiktas prie viešbučio, pradeda filmavimosi reklamos klipams maratoną. Toks darbas. Laisvalaikis irgi nė kiek neypatingesnis: dėl laiko skirtumo kankinamas siaubingos nemigos, nakties laiką bando "užmušinėti" žiūrėdamas japonų televiziją ir, neištverdamas viso to, kas aplink jį dedasi, pabėga į savo reklamuojamo viskio pasaulį – viešbučio restoraną. Bobo nuotaika gana niūri. Jos ne tik neprašviesina žmonos skambučiai iš Amerikos, bet dar labiau sugniuždo. "Gal reiktų tavim pasirūpinti?" – klausia ji, nors Bobas puikiai žino, kad ji nesirūpins, žino, kad jis nėra jai toks svarbus. "Tik jeigu tu nori" – daug sakančiai tarsteli Bobas. Nors šiaip Bobas ne koks nevykėlis. Jis kino žvaigždė, jo reklamos vos ne ant kiekvieno Tokijo namo, jį atpažįsta gerbėjai viešbutyje. Tačiau Bobas nusivylęs. Nepatenkintas savo gyvenimu, jaučiasi vienišas, svetimas ir pasimetęs tame visai kitokios kultūros metropolyje. Bobas visomis prasmėmis jaučiasi lyg ne savo vietoje.
Viešbučio bare jis susipažįsta su Šarlote (Scarlett Johannson), kurią su Bobu jungia gal tik tiek, kad jie tos pačios tautybės. Tačiau išaiškėja, kad ir Šarlotė, ši jauna moteris, irgi vieniša. Nors atvykusi į Tokiją su savo vyru, tačiau jis fotografas, siaubingai užsiėmęs, lekiantis iš vienos fotosesijos į kitą ir nerandantis savo žmonai nė vienos padorios minutės laiko. Kaip ir Bobui, jai irgi visai jokios naudos neduoda paviršutiniški pokalbiai telefonu, ir Šarlotė bėga į "moteriškesnį" užsiėmimą – ima klausytis kompakto pavadinimu "Sielos ieškojimai. Kaip rasti tikrąjį pašaukimą?" – puiki paantraštė visam filmui!
Bėgant laikui, Šarlotė ir Bobas pastebi, kad juodu vienija visgi šiek tiek daugiau dalykų, nei vien nuobodulys. Jiems smagu kartu bastytis miesto gatvėmis ir plepėtis apie nereikšmingus gyvenimo dalykus. Šarlotėje Bobas atranda savo jaunystės svajones, Šarlotė šiame pagyvenusiame džentelmene – tėvišką draugą, patarėją, netgi savotišką psichologą. Vienoje iš intymiausių filmo scenų ji pasipasakoja, kad po dvejų metų santuokos vis dar nesupranta, už ko ištekėjusi ir kad apskritai nežino, ko gyvenime norėtų. "Ar bus kada nors lengviau?", – klausia ji. Bobas jai, žinoma, nieko paguodžiančio pažadėti negali.
Be jokios abejonės, Coppolai tiesiog nuostabiai pavyko sukurti labai kompleksiškus, tačiau kartu ir visiškai suprantamus, daugelio iš mūsų lengvai atpažįstamus žmonių santykius. Visas filmas tiesiog sakyte sako, kad vieną dieną tavo pasiekimai, triumfas, išsilavinimas, pinigai ir 15 milijonų metropolis po kojomis gali pasirodyti niekas, beprasmybė, tuščia vieta. Vertė gimsta tik atviruose, šiltuose ir nuoširdžiuose santykiuose. Rodos, niekas jų gyvenimuose iš esmės nepasikeičia, tačiau jie pajunta buvimo vienas su kitu džiaugsmą, pajunta akimirkos grožį ir kartu patirtų dalykų žavesį. Net tokioje banalioje vietoje kaip karaokės baras jie per vieną vakarą patiria tiek, kiek negavo nei per filosofijos studijas (Šarlotė), nei iš milijoninio uždarbio už viskio reklamą (Bobas).
Filmas "Pasiklydę vertime" kalba apie gyvenimą labai realistiškai. Dažniausiai mūsų būtis grįsta nusivylimais, sudužusiomis svajonėmis, sunkumais, gyvenimo nuovargiu. Tačiau yra dalykų, kurie brangūs ir vertingi ir dėl kurių gyvenimas įgyja prasmę. Todėl filmas ir nesibaigia "hapyendu". Filmo pabaiga, kurią sugalvoja Copolla, yra daug genialesnė: Bobas po filmavimosi vyksta namo ir pakeliui į oro uostą minioje dar kartą pamato Šarlotę. Paprašo taksi sustoti, pasiveja Šarlotę ir atsisveikindamas kažką pašnibžda jai į ausį. Įdomu tai, kad šių paskutinių žodžių įdėmiai istoriją sekusiam žiūrovui režisierė išgirsti neleidžia. Tokiu būdu ji abu personažus tarsi paverčia realiais žmonėmis, kuriuos mes kasdien sutinkame ir matome minioje besišnabždančius, tačiau jų žodžių negirdime. Susidaro vaizdas, lyg abu personažai pabaigoje išeina iš filmo ir ką tik suvaidintą veiksmą sujungia su mūsų visų gyvenimu.
Taip pat šis filmas, žinoma, yra ir apie kultūrą. Visų pirma tai puikiai sukurtas modernios Japonijos portretas: beprotiškai spalvingas, garsus ir pilnas judesio (pankiškas TV laidos vedėjas), tačiau su puikiai išsaugotais ir išpuoselėtais tradiciniais elementais. Nepaisant to, kad visas veiksmas vyksta tik globalios pasaulinės kultūros mieste Tokijuje, visą laiką visos juslės be perstojo byloja – ši kultūra visiškai kitokia. Ji – tokia svetima ir tokia nesuprantama. Ne daug ką padeda net vertimas. Tačiau režisierei čia svarbu kritikuoti ne Rytų kultūrą, o būtent mus, vakariečius, ir mūsų, tariamų pasaulio piliečių, paviršutiniškumą (Šarlotės vyro pažįsatma aktorė). Bobui ir Šarlotei neįmanoma Tokijuje išsiversti vieniems be pagalbos ir be vertėjų, tačiau ar daug kitaip yra jų šeimose? Ar tik nereikia daug daugiau "vertimo", kad suprastume tuos, šalia kurių esame nuolat? Kam reikalinga Vakarų išgirtoji laisvė? Ar tam, kad pabėgtum į viešbučio barą ir prisigertum? Budistų šventykla, į kurią Šarlotė užeina, jai svetima ir visiškai nesuprantama, tačiau sutuoktinių pora tautiniais rūbais, tuo metu ateinanti į šventyklą, ją sudomina ir sužavi. Šarlotės žvilgsnį pagauna poros vienas kitam švelniai paduodamos rankos – du žmonės, radę atramą ir šaknis savo tradicijoje.
Būtent šioje bežodėje scenoje prakalba mūsų postmodernaus gyvenimo nuotaika. Postmodernioje visuomenėje viskas išsidraikę, pabirę, nelikę šaknų, nes nėra į ką jas įleisti. Nėra pamato, absoliuto. Todėl abu personažai kiekvienas savaip pasimetę. Ir aišku, kad ne tik dėl to, jog atsidūrė svetimoje kultūroje. Toks jų gyvenimas nuolat. Gyvenimas laisvas ir atviras – tik nežinia, į kurią pusę patraukti? Gyvenimas turtingas ir daug siūlantis – tik nežinia, ką pasirinkti ir prie ko glaustis. Ir Šarlotei pabunda prėjusių senų laikų ilgesys...
Tačiau kitaip, nei didieji 60–70-ųjų filmai ("Blow up", "Jules et Jim", "Easy Rider") arba tamsiosios Bergmano juostos, filmas "Pasiklydę vertime" nėra labai pesimistinis. Senieji filmai laikė, kad Dievas miręs ir jokios vilties nėra. Pabėgti galima gal tik į narkotikų sukurtas iliuzijas. Pastarajame filme Dievas irgi nėra prisikėlęs, tačiau galime justi, kad bent jau šiokia tokia prasmė yra. Kad gyvenimo prasmė gali būti žmonių santykiuose (ko, pvz., apie Bergmano filmus tikrai nepasakysi). O nuo to kiek jau čia belieka ir iki Dievo, juk "jame sukurta visa" (Kol 1, 16)!
Coppolos filmas, palyginti su kitais, yra ir stebėtinai moralus. Skirtingai nuo daugumos antrarūšių juostų, Šarlotė ir Bobas apsieina be lovos scenos. Tiesa, sekso dimensija nuo pat pradžių egzistuoja (pirmi filmo kadrai!), potraukis, bent jau romantiškas, tarp abiejų personažų taip pat atsiranda, kyla netgi tikro pavydo scena. Tačiau per visą filmą nė vienos sekundės neatrodo, kad Bobui ir Šarlotei labai reikėtų ko nors daugiau. Taip, jie nėra laimingi savo santuokose, tačiau abu vienodai jaučia, kad romanai ir romaniūkščiai irgi ne išeitis. Bobas suprato, kad 20 metų brandinta santuoka vertingesnė už trumpą nuotykį su nebrandžia 20-mete.
Coppola, aišku, nė nenujausdama, savo filmu sukūrė gerą iliustraciją Biblijos Mokytojo knygai. Knygoje irgi nemažai pesimistinės nuotaikos ir labai realistinio požiūrio į gyvenimą. Ne sykį pakartojama, kad viskas "tik migla ir vėjų vaikymasis"... Lygiai kaip ir Šarlotei su Bobu. Tiek filme, tiek Mokytojo knygoje mums sunku viską suprasti, daug kas taip ir nepaaiškėja, lieka paslapčių. Bet tiek ten, tiek čia mes kviečiami džiaugtis bendravimo su kitais dovana, kuri pakeičia ir nušviesina gyvenimą. Kuri, kita vertus, perspėja, kad bet koks bendravimas yra atsakomybė, kurios negalima paminti minutės malonumu ir nuotykiu. Nors filme "Pasiklydę vertime" neverta nė ieškoti kokio nors tikėjimo į Dievą, tačiau visai nesunku pastebėti, kad Šarlotei ir Bobui egzistuoja vertybės, aukštesnės už žavias likimo dovanas.
