R.C. Sproul
„Nusidėjėliai supykusio Dievo rankose"
Edvardso pamokslas pripildytas tiesiog apčiuopiamų dieviškos rūstybės įtūžio vaizdinių ir nesibaigiančios nedorėlių bausmės pragare siaubo. Tokie pamokslai mūsų laikais yra išėję iš mados ir apskritai į juos žiūrima kaip į prasto skonio dalykus, pagrįstus dar iki Šviečiamojo amžiaus buvusia teologija. Pamokslai, pabrėžiantys baisią švento Dievo rūstybę, nukreiptą į neatgailaujančias žmonių širdis, nesiderina su vietinės bažnyčios paprastos susirinkimų salės aplinka. Nuėjo į praeitį gotikiniai skliautai, išnyko vitražiniai langai, pasitraukė ir pamokslai, stūmę sielą į moralinę kančią. Mūsų karta yra optimistiška, pabrėžianti tobulinimąsi ir liberaliai žiūrinti į nuodėmę. Mes galvojame maždaug taip: jei Dievas iš viso yra, tai Jis tikrai nėra šventas. Jei Jis atsitiktinai yra šventas, tai Jis nėra teisingas. Jeigu Jis yra ir šventas, ir teisingas, mums nėra ko bijoti, nes Jo meilė ir malonė viršija Jo šventąjį teisingumą. Jeigu sugebame suvirškinti Jo šventumą ir teisingumą, galime būti ramūs dėl vieno dalyko: Jame negali būti rūstybės.
Blaiviai pamąstę nors penkias sekundes, turime pamatyti savo klaidą. Jei Dievas iš viso yra šventas, jei Dievas turi nors lašelį teisingumo, galų gale jei Dievas yra Dievas, kaip Jis galėtų nebūti supykęs ant mūsų? Mes niekiname Jo šventumą, įžeidžiame Jo teisingumą, nerimtai žiūrime į Jo malonę. Tokie dalykai vargu ar gali Jam patikti.
Edvardsas suprato Dievo šventumo esmę. Jis suvokė, kad nešventiems žmonėms yra ko bijoti tokio Dievo. Edvardsui nebuvo reikalo teisinti gąsdinimo teologijos. Jo svarbiausia reikmė buvo ją skelbti – skelbti gyvai, pabrėžtinai, įtikinamai ir išraiškingai. Jis tai darė ne iš sadistiško pomėgio bauginti žmones, bet iš gailesčio. Jis pakankamai mylėjo savo bendruomenę, kad perspėtų žmones apie baisius padarinius susidūrus su Dievo rūstybe. Jam rūpėjo ne priversti savo žmones pasijusti kaltus, bet duoti jiems suvokti, koks pavojus jų laukia, jeigu jie neatsivers.
Minutėlę paskaitykime dalį pamokslo, kad pajustume jo skonį:
"Dievas laiko tave virš pragaro gelmės panašiai, kaip kas nors laiko vorą arba kitokį bjaurų vabalą virš ugnies, bjaurisi tavimi ir yra bauginančiai supykdytas: Jo rūstybė dega prieš tave kaip ugnis. Jis žiūri į tave kaip į nevertą nieko kito, kaip tik degti ugnyje. Jo akys tokios tyros, jog negali pakęsti tavęs savo akivaizdoje. Tu esi šimtą tūkstančių kartų šlykštesnis Jo akyse negu pati bjauriausia nuodinga gyvatė atrodo mums. Tu esi be galo įžeidęs Jį – labiau negu kada nors koks užsispyręs maištininkas įžeidė savo karalių, o tačiau niekas kitas, kaip tiktai Jo ranka sulaiko tave, kad tu bet kurią akimirką neįkristum į ugnį. Niekuo kitu negalima paaiškinti to, kad tu nepatekai į pragarą praėjusią naktį kad tau buvo leista vėl pabusti šiame pasaulyje, po to kai užmerkei akis miegui. Ir nėra jokios kitos priežasties, kodėl tu dar nenugarmėjai į pragarą pabudęs šįryt, kaip tik ta, jog Dievo ranka dar laiko tave. Ir negalima surasti kitos priežasties, kodėl tu dar nesi pragare, kai atsisėdai čia, Dievo namuose, erzindamas Jo tyras akis nuodėmingu ir nedoru dalyvavimu Jo iškilmingame garbinime. Taip, niekuo kitu negalima paaiškinti, kodėl tu tiesiog šią minutę nenugarmi į pragarą.
O nusidėjėli! Apsvarstyk, kokiame pavojuje esi: štai didžiulė rūstybės krosnis, plati ir bedugnė duobė, pilna rūstybės ugnies, virš kurios tave laiko ranka to Dievo, kurio rūstybė yra provokuojama ir sukeliama tiek prieš tave, tiek ir prieš daugelį pasmerktųjų pragare. Tu kybai ant plono siūlo, o aplink plieskia dieviškos rūstybės liepsnos, pasiruošusios kiekvieną momentą nudeginti ir nutraukti jį. Tačiau tau nerūpi joks Tarpininkas, niekas, ko galėtum įsitverti, kad išsigelbėtum, niekas, kas sulaikytų rūstybės liepsnas, niekas, ką tu turi, niekas, ką būtum kada nors padaręs, niekas, ką galėtum padaryti, kad įtikintum Dievą patausoti tave bent akimirksnį."
Pamokslo tempas nenuslūgsta. Edvardsas kerta smūgį po smūgio į sąžinės graužiamas savo bendruomenės širdis. Jis parenka vaizdingus posakius iš Biblijos, kurie visi skirti perspėti nusidėjėlius apie pavojų. Jis pasakoja jiems, kad jie vaikšto slidžia nuokalne, kur gresia pavojus nusiristi dėl savo pačių svorio. Jis sako, kad jie eina virš pragaro duobės mediniu tiltu, išklotu supuvusiomis lentomis, kurios gali bet kurią sekundę įlūžti. Jis kalba apie nematomas strėles, kurios kaip maras lekia vidudienį. Jis perspėja, kad Dievo lankas įtemptas ir kad Jo rūstybės lanko strėlės nutaikytos į jų širdis. Jis aprašo Dievo rūstybę, kuri panaši į gausybę vandens, besiveržiančio į užtvankos šliuzo vartus. Jei užtvanka neatlaikys, nusidėjėliai bus užtvindyti potvynio. Jis primena savo klausytojams, kad tarp jų ir pragaro nėra nieko kito, tik oras:
"Jūsų nedorumas slegia jus sunkiai kaip švinas ir tempia jus žemyn į pragarą su dideliu svoriu ir spaudimu, ir jeigu Dievas leistų jums kristi, jūs bematant imtumėte skęsti ir greitai nugrimztumėte ir būtumėte užlieti bedugnio srauto. Jūsų sveikas kūnas, jūsų atsargumas ir apdairumas, jūsų geriausi sumanymai, visas jūsų teisumas turės tiek pat galios išsaugoti ir sulaikyti jus nuo pragaro, kiek voratinklis sustabdyti krintančią uolą."
Pritaikomojoje savo pamokslo dalyje Edvardsas labai pabrėžia Dievo rūstybės prigimtį ir griežtumą. Jo nuomone, visų svarbiausia yra aiškiai suvokti, kad šventas Dievas gali būti ir rūstingas Dievas. Jis pateikia pagrindinius dalykus apie Dievo rūstybę, kurių mums nevalia nepaisyti.
1. Kieno ši rūstybė. Rūstybė, kurią skelbė Edvardsas, yra amžinojo Dievo rūstybė. Jis palygina Dievo rūstybę su žmonių pykčiu ar su karaliaus rūstybe savo pavaldiniui. Žmonių rūstybė liaujasi. Ji turi pabaigą. Ji yra ribota. Dievo rūstybė gali tęstis amžinai.
2. Dievo rūstybės baisumas. Biblija ne kartą palygina Dievo rūstybę su įniršio vyno spaustuvu. Pragare nesuteikiama nei bausmės sumažinimo, nei malonės. Tai nepasotinamas įniršis, nukreiptas prieš neatgailavusius.
3. Tai yra amžinai besitęsianti rūstybė. Nėra galo Dievo pykčiui, nukreiptam prieš esančius pragare. Jei turėtume nors kiek gailesčio savo artimiesiems, mes raudotume vien pagalvoję apie kiekvieną jų, krintantį į pragarą. Mes neištvertume nė penkių sekundžių, girdėdami pasmerktųjų dejones. Tik akimirką pajusti Dievo įniršį mums būtų nepakeliama. Ruoštis jį jausti visą amžinybę per daug baisu net pagalvoti. Deja, mes nenorime būti pažadinti tokių pamokslų kaip šis. Mes ilgimės palaimingo snaudulio, ramaus miego poilsio.
Mūsų tragedija yra ta, kad, nepaisant aiškių Šventojo Rašto perspėjimų ir rimto Jėzaus mokymo šiuo klausimu, mes vis dar ramiai ir lengvai gyvename Sione, negalvodami apie būsimą nedorųjų bausmę. Jeigu iš viso tikime Dievu, turime susidurti su baisia tiesa, kad kada nors Jo įniršio rūstybė bus išlieta.
Edvardsas pastebi:
"Beveik kiekvienas normalus žmogus, išgirdęs apie pragarą, puoselėja viltį, kad jis jo išvengs. Jis pasitiki savimi, kad pajėgs apsisaugoti, jis pasitiki tuo, ką yra padaręs, ką daro dabar arba ką dar ketina padaryti. Kiekvienas mintyse įsivaizduoja, kaip išvengs prakeikimo, ir puoselėja viltį, kad sugebės sau padėti ir kad jo planai nežlugs."
Kaip mes reaguojame į Edvardso pamokslą? Ar jis sukelia mums baimės jausmą? Gal mus supykdo? Gal esame kaip daugybė kitų žmonių, kurie nejaučia nieko, tik panieką bet kokiai idėjai apie pragarą ir amžiną bausmę? Gal manome apie Dievo rūstybę kaip apie primityvią arba nepadorią sąvoką? Gal pati mintis apie pragarą mus žeidžia? Jei taip, tada aišku, kad Dievas, kurį garbiname, nėra šventas Dievas – iš tikrųjų Jis iš viso nėra Dievas. Jei niekiname Dievo teisingumą, vadinasi, mes – ne krikščionys. Mes esame tokioje padėtyje, kuri yra visais atžvilgiais tokia pat nesaugi, kaip ta, kurią taip išraiškingai pavaizdavo Edvardsas. Jei mums nepatinka Dievo rūstybė, tai todėl, kad mums nepatinka pats Dievas. Mes galime karštai protestuoti prieš tokius kaltinimus, bet mūsų karštumas tik patvirtina mūsų priešiškumą Dievui. Mes galime kategoriškai pareikšti: "Tai ne Dievas man nepatinka, tai Edvardso aš negaliu pakęsti. Dievas man yra tiktai malonus. Mano Dievas yra meilės Dievas". Tačiau meilės Dievas, kuris neturi rūstybės, nėra Dievas. Jis yra mūsų pačių gamybos stabas, toks pat, lyg būtume iškalę Jį iš akmens.
R.C. Sproul, žymus reformatų teologas JAV, daugelio knygų autorius, dėsto teologiją ir apologetiką Reformatų teologijos seminarijoje, Orlandoje (Florida); įsteigė misiją "Ligonier Ministries" ( http://www.ligonier.org ).
Versta iš: "The Holiness of God" (Tyndale House Publ.)
Žr. ir
http://edwards.yale.edu/major-works/sinners-in-the-hands-of-an-angry-god/ (pamokslas angl.)
http://www.bucer.eu/uploads/media/mbstexte074.pdf (pamokslas vok.)
