Nugalėtojo tapatybė

Tikroviška knyga

Senasis Testamentas net ir daugelio krikščionių nėra labai mėgstama knyga. Daug kam jo istorijos ne tik per ilgos, bet ir keistos bei atgrasios – galybės karų, žmogžudysčių, melo, pavydo ir neapykantos. Autorius Philipas Yancey šį požiūrį išreiškia taip: "Su Jėzumi mes galime susitapatinti, Paulių manomės suprantą, bet ką daryti su barbarais, gyvenusiais prieš kelis tūkstančius metų Artimuosiuose Rytuose?" ("The Bible Jesus Read")

Gaila, bet tas barbarų pasaulis yra mūsų pasaulis. Senasis Testamentas atspindi jį tokį, koks iš tikrųjų yra – iki pat šios dienos. Kodėl mes taip baisiai sukrėsti to, kad motina iš Kelmės rajono nužudė du savo vaikus? Dėl to, kad tai siaubinga ir kad mes nesuvokiame jos poelgio motyvų. Bet apie kokią nuodėmę tuoj po nuopuolio pasakoja Biblija? Ogi kaip Kainas nužudo savo brolį Abelį. Žmogžudystė šeimoje! Argi ne tas pats? Tai ne kasdieniškos istorijos, tačiau tai mūsų pasaulis, kuriame gyvename. Tas pats pasaulis ir šiandien pilnas karų, bado ir ligų; pasaulis, kuriame išnaudojami ne tik atskiri asmenys, bet net ištisos tautos; pasaulis, kuriame valdantieji didina mokesčius, o teisėjai ima kyšius; pasaulis, kuriame apgaudinėjama turguose ir santuokos guolyje. Ir apie visa tai Biblija rašo.

Be to, Senasis Testamentas mums gerai atskleidžia ir tai, kaip atrodo gyvenimas su Dievu. Ne kaip turėtų atrodyti, bet kaip iš tiesų atrodo, su visais pakilimais ir nuosmukiais. Jame Dievo tarnų gyvenimai aprašomi neapsakomai tikroviškai ir atvirai. Galime perskaityti apie didžiųjų Dievo vyrų – Nojaus, Abraomo, Mozės, Aarono ir Jozuės paklydimus; apie kančias ir sunkumus tokių pavyzdingų tikinčiųjų kaip Jobas; apie Dievo vyrus, kovojusius su depresija ir neryžtingumu (Jeremijas, Elijas); apie moteris, turėjusias išlaikyti sunkiausius išbandymus (Naomė, Rūta, Estera); apie moteris, labai norėjusias, bet negalėjusias susilaukti vaikų (Sara, Rebeka). Galime rasti pasakojimus apie tai, kokias baisias pasekmes gali sukelti kai kurios nuodėmės (Dovydo seksualinės aistros, santuokos sulaužymas, Urijo nužudymas).

Paskaitykime vieną labai seną, bet stebėtinai artimą mūsų dienoms istoriją apie Jokūbą ir jo šeimą; apie Jokūbą, jo kelią su Dievu ir tapatybės paieškas.

Keista šeimynėlė

Pradžios knygoje nuo 12 skyriaus prasideda Izraelio patriarchų istorijos. Pasakojama apie Abraomo pašaukimą ir Dievo pažadą padaryti jį gausia tauta. Bet Abraomas ištisus dešimtmečius negali susilaukti palikuonio. Todėl jo žmona Sara nutaria gelbėti situaciją palikuonių įsigydama per tarnaitę Hagarą. Ir gimsta Izmaelis. Bet jo gimimas į šeimą atneša nesantaiką. Tarnaitė Hagara didžiuojasi motinyste, o Sara jaučiasi atstumta. Net ir pagaliau gimus Izaokui, įtampa nemąžta. Kol galiausiai šeima sugriūva: Hagara su Izmaeliu priversti visam laikui palikti namus (Pr 21).

Toliau: Izaokas veda savo pusbrolio dukterį Rebeką. Po kurio laiko sutuoktiniai susilaukia dvynių (Rebeka, kaip ir Sara, ilgą laiką buvo nevaisinga). Tik gimus vaikams, juodu padaro vieną iš didžiausių vaikų auklėjimo klaidų – Izaokas ypatingą palankumą ir meilę ima rodyti pirmagimiui Ezavui, o Rebeka Jokūbui (25, 28). Bloga sėkla dirvon išberta...

Broliai auga labai skirtingi. Ezavas – medžiotojas, klajojantis po laukus ir kalnus, Jokūbas – piemuo, besisukiojantis aplink motinos sijoną. Ezavas gyvena šia diena, daug nemąsto, todėl ir savo broliui nesunkiai parduoda pirmagimio teisę (25, 29–34). O Jokūbas – strategas. Jis daug galvoja apie rytdieną, planuoja savo ateitį. Tikriausiai daug ką paveldėjęs iš savo motinos, kuri taip pat labai galvota ir gudri. Jokūbas mėgaujasi jos palankumu ir visapusiu palaikymu. Ezavas laisvas paukštis, daro ką nori, veda vietines moteris hetites, tuo labai nuvildamas savo tėvus ir pridarydamas problemų (26, 34–35).

27 skyriuje rašoma apie Jokūbo klasta išgaunamą pirmagimio teisę – dramatiška kulminacija, kurią greičiau būtų galima pavadinti šeimos nuosmukiu. Šioje istorijoje pagrindinį vaidmenį vėl suvaidina Rebeka. Ji inicijuoja ir kuria planą savo vyro apgaulei, nes, ko gero, kaip sutuoktiniai juodu tuo metu nebuvo labai artimi. Jokūbas, mamytės vaikelis, stropiai talkina. Šios istorijos pabaiga visiems gerai žinoma: Jokūbas melu išgauna tėvo palaiminimą, o Ezavas paliekamas tuščiomis. Šiam užverda pyktis ir noras nužudyti savo brolį (27, 41). Bet čia scenon vėl žengia gudrioji Rebeka siūlydama sprendimą: Jokūbui kurį laiką reikėtų pagyventi pas dėdę Labaną (27, 43–45).

Štai kokia šeimynėlė! Gera medžiaga kokiai muilo operai. Kaip mes šiandien pavadintume tokią šeimą? Disfunkcine, sutrikusių ryšių, praradusia pusiausvyrą – bet kokiu atveju ne tobula, harmoninga ir pavyzdinga. Ir štai šitokią šeimą išsirinko Dievas! Jis dirbo su šia šeima, ją vedė, saugojo, rodė jai gailestingumą. Dievas šią šeimą išsirinko tikrai ne dėl jos gerumo. Panašiai ir su savo tauta Izraeliu, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo palikuonimis: "Ne dėl to, kad būtumėte buvę gausesni [dar būtų galima pridėti: gudresni, geresni, pavyzdingesni ir t. t.] už bet kokią kitą tautą, Viešpats pamilo jus ir išsirinko, nes jūs buvote skaičiumi mažiausi iš visų tautų" (Įst 7, 7).

Tad, matyt, tikrai ne šiaip sau Biblija pateikia tokį niūrų ir realistišką šios šeimos vaizdą. Pateikia tam, kad suprastume: jie taip pat daro didžiules klaidas kaip ir visi žmonės; jie tokie pat nusidėjėliai kaip ir kiti; jiems reikalingas išganymas kaip ir visiems; ir jie neturi nieko, kuo prieš Dievą pasipuikuotų bei yra visiškai priklausomi nuo jo malonės.

Šiandien daug kalbama apie šeimos krizę, net apie jos griūtį. Ir tam tikra prasme tai tiesa. Bet atsigręžkime atgal, pasižiūrėkime į praeitį. Argi yra bent kiek pagrindo idealizuoti šeimą arba sakyti, kad seniau viskas buvo geriau? Be abejo, būta momentų, kada kai kas buvo geriau. Bet apskritai po nuopuolio visos visų laikų šeimos, deja, tegali būti tik "keistos šeimynėlės".

Jokūbo istorija labai realistiškai parodo, kad auklėjimo klaidos gali turėti sunkių padarinių net per kelias kartas. Kad ir kaip būtų keista, žmonės dažniausiai linkę ne pasimokyti iš savo tėvų klaidų, o jas pakartoti. Jokūbas labiau mylėjo Rachelę už savo kitą žmoną Lėją. Taip pat jis labiau mylėjo ir Juozapą nei kitus savo vaikus (37, 3).

Gudrusis Jokūbas

Jokūbas, kaip jau minėta, buvo gudrus ir suktas. Dalį to, be jokios abejonės, jis buvo gavęs iš savo motinos. Jokūbas stengėsi prasimušti gyvenime, todėl be problemų naudojosi kitų geru, melavo ir apgaudinėjo. Ir Ezavas jį vadino apgaviku (27, 36), nes tą reiškia ir Jokūbo vardas.

Šiandieninėje Lietuvoje šis suktasis Jokūbas jaustųsi kaip žuvis vandenyje! Nes mūsų dienų palaiminimai skamba šitaip: palaiminti gudručiai, nes jie gyvenime tikrai prasimuš; palaiminti sukčiai, nes jie, pamindami tiesą ir moralę, greičiausiai padarys karjerą; palaiminti apgavikai, nes jie pasieks aukštumas vartojimo ir malonumų pasaulyje.

Apie "gudrutizmą", ko gero, bene svarbiausą mūsų laikų 'vertybę', rašo ŠU docentas socialinių mokslų dakataras A. Blinstrubas:
"Gudrutizmas apima visas socialinio gyvenimo sritis. Mokyklose – masinis nusirašinėjimas, stengimasis lyderiauti vienas kitą žeminant, pašiepiant. Lietuvos universitetuose masiškai plinta nupirkti studentų darbai. Vis mažėja studentų, kurie patys bando tirti, analizuoti ir dėstyti savo mintis. Gudrutizmas pasiekia aukščiausias valdžios viršūnes..." (Šiaulių kraštas, 2006 04 01).

Dažniausiai tie, kurie pasiekia kokias nors viršūnes nepaisant srities, elgiasi gudriai ir suktai. Nereikia kaltinti vien valdžią ir elitą, kaip ir Blinstrubas akcentuoja. Gudrutizmas apima visus! Studentai, ypač neakivaizdininkai gudrumu prakiša nusipirktus rašto darbus bei pirkdami įgyja diplomus. Pensininkai "gudriai" taupo vandenį leisdami lašėti jam nesisukant skaitikliui. Turguje "gudriai" prakiša prastesnes daržoves parduodami ne pasirinktas, o įpakuodami iš pastalės. Verslininkai "gudriai ir išradingai" veda savo buhalterijas, kad nuslėptų mokesčius. O kas negudrus, tas kvailas, nes nemoka suktis. Visur reikia sugebėti prasisukti. Vietos sąžiningumui lieka vis mažiau.

Bet gudrutizmas nėra vien bedievio pasaulio problema. Jokūbas juk buvo Dievo žmogus. Jis gerai suvokė savo tėvo palaiminimo reikšmę. Jis žinojo, jog Dievas kalbėjo ir su motina (25, 23). Kitaip tariant, Jokūbas žinojo apie Dievo planus su jo šeima. Bet labiau pasitikėjo savo gebėjimais nei Dievo pažadais: Dieve, aš žinau, kad tu viską padarysi, bet man reikia truputį greičiau...

Tačiau apie Jokūbo gudrutizmo padarinius Pradžios knyga rašo labai realistiškai: Jokūbas ilgus metus negali normaliai gyventi, nes priverstas slapstytis nuo savo brolio. Ir gudrutizmas yra laikinas dalykas, nes veikia tol, kol nesusiduria su dar didesniu gudrumu. Jokūbui teko bendrauti su savo dėde Labanu, kuris gudrumu ir suktumu jį pranoko. Prisiminkime, kaip Jokūbas Labano tiesiog mulkinamas ir verčiamas tarnauti kelissyk po septynerius metus. Prisiminkime Jokūbo meilės istoriją, kai Labanas per vestuves Jokūbui vietoj mylimosios Rachelės pakiša kitą dukterį Lėją. Kaip Labanas per Jokūbą susikrovė didelius turtus. Gana ironiška istorija: Jokūbas, kuris naudojosi kitų silpnumu, dabar pats apgaudinėjamas ir išnaudojamas. Atskirtas nuo šeimos, neapkenčiamas brolio, priklausomas nuo savo uošvio – štai į kokį akligatvį atvedė Jokūbą gudrutizmas.

"Išgelbėk mane"

Tiesa, ir Jokūbas tampa turtingas, susilaukia daug palikuonių, nes jį Dievas palaimina. Atėjus laikui, jis pašaukia Jokūbą grįžti į tėvynę (31, 3.13). Jokūbas priverstas slapta iškeliauti su baime, kad Labanas nesulaikytų. Namai taip pat gąsdina, nes juose laukia nežinia ką galvojantis brolis. Išgaruoja visas Jokūbo gudrumas ir drąsa.

Jokūbas bijo staigmenų, todėl pasiunčia vyrus pasižvalgyti. Jie grįžę praneša, kad nuo Ezavo jų pusėn ateina kelios šimtinės vyrų! "Jokūbas labai nusigando" (32, 8). Iš baimės jis pasinaudoja paskutiniais savo gudrumo likučiais padalydamas savo vilkstinę į dvi sovyklas: "Jei Ezavas užpultų ir sunaikintų vieną stovyklą, tai kita stovykla pabėgs" (32, 9).

Jokūbui, ko gero, galėjo ateiti ir kitų gudrių minčių, tačiau jis pasielgia kitaip. Prabyla jo sąžinė ir jis suvokia nepasislėpsiąs nuo savo praeities ir kad slapstytis nėra prasmės. Ir Jokūbas ima melstis. Tai labai įspūdinga ir pavyzdinga malda, mums parodanti jau pasikeitusį Jokūbą:

"Mano tėvo Abraomo Dieve ir mano tėvo Izaoko Dieve, VIEŠPATIE, kuris man sakei: 'Grįžk į savo kraštą, į savo gimtinę, ir aš tau būsiu geras.' Nesu vertas tos visos ištikimos meilės ir tos visos ištikimybės, kurią parodei savo tarnui, nes kadaise tik su lazda rankoje perbridau šį Jordaną, o dabar esu išaugęs į dvi stovyklas. Prašyčiau išgelbėti mane iš mano brolio rankos – Ezavo rankos, nes aš jo bijau! Antraip, bijau, jis ateis ir parblokš mane, išžudys motinas ir vaikus. Betgi tu pats pasakei: 'Aš būsiu tau labai geras ir padarysiu tavo palikuonis kaip jūros smiltis, kurių dėl gausumo negalima suskaityti.'" (32,10–13)

Penkis dalykus iš šios maldos norėčiau išskirti. Pirma, kas apskritai yra malda? Matome, jog Jokūbas kalbasi su Dievu. Jis kreipiasi į Dievą kaip į asmenį. Tokia turi būti malda – trumpa, aiški, nuoširdi ir paprasta. Dabartinės maldos kartais labai banalizuotos. Andrius Manontovas sako:
"Meldžiuosi visą laiką, kaip ir kiekvienas žmogus meldžiasi visą laiką. Net kai vyras eina gatve, pamato gražią moterį ir pagalvoja: 'O, Viešpatie, kaip aš jos norėčiau', jo mintis taip pat yra malda. Tik reikia neužmiršti, kad maldą visada kalbi tam Aukščiausiam, absoliučiam asmeniui." ("Stilius plius", 2003/08)

Panašiai mano ir rašytojas Fredericas Beigebederis:
"Mano malda – tai pavasarį vaikščioti Liuksemburgo soduose ar eiti per Menų tiltą ir stebėti saulėlydį, kaip rožinis dangus dažosi juodai. Tada sakau 'bravo'. Bravo tam, kad ir kas jis būtų, ar kad ir kas tai būtų, sukūręs šiuos stebuklus." ("Aš tikiu Aš irgi ne")

Maldomis jau tampa beveik viskas! O tokios kaip Jokūbo maldos kai kuriems per prastos ir per mažai religingos. Jurga Iavanauskaitė yra rašiusi: "Man asmeniškai malda yra ne tiek pokalbis, kiek ištirpimas visa apimančioje Dieviškoje esatyje" ("Pradėti keistis nuo savęs" knygoje "Tikėti ir rašyti", sud. G. Mikelaitis). O knygoje "Malda pasaulio religijose" teigiama: "Panardindama žmogaus dvasią į dieviškosios Dvasios vandenyną, į bekraštį dieviškosios esaties slėpinį, malda išlaisvino žmogų ir paskatino jį patirtyje ieškoti galutinės prasmės." Melsdamasis žmogus paskęsta dievybės vandenyne – argi skamba ne poetiškai, gražiai ir neapsakomai religingai? Tokių minčių šiandien pilte pila visokiausio plauko asmenybės ir literatūros, pradedant nuo ezoterikos iki New Age. Bet ar šitaip apie maldą kalba Biblija? Tokių mistinio paskendimo visokiuose vandenynuose maldų nė iš tolo nerastume. Biblinės maldos visuomet realistiškos, trumpos ir paprastos. Tikintis žmogus paprasčiausiai kreipiasi į Dievą ir tiek.

Antra, maldos atvirumas. Jokūbas tiesiai pasako apie savo baimę: "... aš jo bijau" (eil. 12). Jis negudrauja ir nevaidina, apsieina be ilgų įžangų ir tuščiažodžiavimo. Ir Jėzus mus perspėja dėl vaidybos: "Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo" (Mt 6, 7). Dievui nereikia gražių, stilstiškai ir literatūriškai tvarkingų maldų. Jam nereikia mūsų gražbylystės. Dievas pats atviras ir mėgsta tiesumą bei atvirumą.

Trečia, išpažintis. Eil. 11 Jokūbas prisipažįsta: "Nesu vertas". Jis išpažįsta savo kaltę. Jokūbas gyvenime padarė daug klaidų, todėl jaučiasi nesąs vertas Dievo užtarimo ir apsaugos. Kaltės išpažinimas ir Naujajame Testamente yra svarbi maldos dalis. Maldoje "Tėve mūsų..." sakoma: "... ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams" (Mt 6, 12). Muitininko malda iš Lk 18, 13 susideda vien iš kaltės išpažinimo: "Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!" Tai rodo, koks svarbus ir esminis yra šis maldos elementas.

Būtina atkreipti dėmesį, kad ir krikščionys nusideda ir yra nusidėjėliai. Todėl apaštalas Jonas aiškiai sako: "Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių" (1 Jn 1, 8–9). Dėl to nuodėmių išpažinimas yra svarbu. Liuteronai bei reformatai savo pamaldose turi nuodėmių išpažinimo dalį, o bažnyčiose su neliturginėmis pamaldomis vietos nuodėmių išpažinimui dažniausiai visai nepalikta. Nėra paskirta nei laiko, kada bendruomenėje kiekvienas tylomis galėtų paprašyti atleidimo už savo nuodėmes, nei pamaldų dalies, per kurią visi sutartinai reikštų atgailą ir prašytų atleidimo dėl nuodėmingo gyvenimo. Tai didelis trūkumas daugelio netradicinių bažnyčių.

Ketvirta, tikėjimo išpažinimas. Jokūbas prislėgtas ir išsigandęs. Brolis ateina jo pasitikti, o jis bejėgis, negelbsti net gudrumas. Belieka pasikliauti vien Dievu. Maldos pradžioje ir pabaigoje Jokūbas prisimena asmeniškai jam duotus Dievo pažadus. Dar prieš pabėgimą pas Labaną Dievas pažadėjęs Jokūbui: "Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kad ir kur eitum..." (28, 15). Ir Jokūbas pasitikėjo: "Jei Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje, ...idant sugrįžčiau ramybėje vėl į tėvo namus, tai Viešpats bus mano Dievas" (28, 20 –21). Prieš sugrįžtant į gimtinę, Dievas jam dar kartą pažadėjo: "Aš būsiu su tavimi" (31, 3; žr. ir 35, 3; 46, 4). "Dievas su mumis" – tai didysis Dievo pažadas, duotas ir Senajame, ir Naujajame Testamente (Jėzus yra Emanuelis – "Dievas su mumis", žr. Mt 1, 23).

Tikėjimas bibline prasme tada ir šiandien reiškia viena – tvirtą pasitikėjimą Dievo mums duotais pažadais. Ne daugiau, bet ir ne mažiau! Bet šiandien daug kam norisi tikėjimo ribas praplėsti. Siūloma imtis užmegzti kontaktą su aukštesne jėga; užmegzti ryšį su mistiniu pasauliu; Ivanauskaitės žodžiais tariant, tikėjimas yra "sugebėjimas įžvelgti, jausti, patirti, suvokti dvasinį realybės dėmesį. Tai tikėjimas pasauliu be ribų... Tai tikėjimas žmogumi". Ypač pastebėtinas paskutinysis dalykas. Visos tos galybės populiarių gyvenimo patarėjų knygų, parašytų Merfio, Sharmos ar kieno kito, visos jos kviečia tikėti. Tikėti pačiu savimi. Reikia, kaip rašo R. Sharma savo bestseleryje "Vienuolis, kuris pardavė 'Ferrari'", "atsigerti iš neišsenkamo jaunatviškumo ir energijos šaltinio, trykštančio giliai mumyse". Tikėjimas gėriu ir gėrio galiomis mumyse.

Dėl šitokio supratimo šiandien netikinčio nerastume nė vieno, net toks agnostikas, kaip prieš keletą metų miręs rašytojas Ričardas Gavelis, rašė: "Tikėjimas man tėra ir tegali būti tik kiekvieno žmogaus pasitikėjimas savimi ir savo konkrečiomis galiomis". Bet biblinis tikėjimas yra visai ne toks. Tai tikėjimas į Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą, tikėjimas į šį vienintelį Tikrąjį Dievą, kuris mums apsireiškė ir kuris mus gali išgelbėti.

Penkta, prašymas. Jokūbas išreiškia labai aiškų ir konkretų prašymą: "Prašyčiau išgelbėti mane..." (32, 12). Visiškai normalu ir gerai tikinčiajam į Dievą kreiptis su prašymu. Naujajame Testamente Paulius krikščionis ragina: "... visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui" (Fil 4, 6). Aišku, maldoje neturėtų būti vien prašymai, kad ji neprimintų ilgo pirkinių sąrašo su vien mūsų egoistiniais įgeidžiais. Bet blogai ir pasineriant į pseudodvasingumą sumenkinti bei nuvertinti prašymų reikšmę. Vėl paskaitykime Jurgą Ivanauskaitę:

"Malda nelaikau įvairių 'išprašinėjimų', nors Evangelijoje ir pasakyta 'prašykite ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta' (Lk 11, 9). Tie prašymai neturėtų būti pernelyg smulkmeniški. Pavyzdžiui, budistai... pabrėžia, kad 'kreiptis į dievybę su savo kasdienėmis problemomis yra tas pats, kas nutempti valdovą nuo sosto ir priversti jį plauti grindis'...."

Bet mūsų Dievas nieko prieš išplauti grindis. Jėzus, pats būdamas Dievas, plovė savo mokiniams kojas (Jn 13) – atliko niekingą vergų darbą. Dievo akivaizdoje visiškai neturėtume bijotis, kad mūsų prašymai gali atrodyti jam "pernelyg smulkmeniški".

Nauja tapatybė

Jokūbas ruošiasi susitikti su savo broliu. Jis siunčia jam didžiulę galvijų kaimenę kaip dovaną; kerta žemių riboženklį – Jaboko upę ir vieną naktį patiria neįprastą istoriją:
"Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros. Matydamas negalįs jo įveikti, tas vyras taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino. Tuomet jis tarė: "Paleisk mane, nes jau aušta." Bet Jokūbas atsakė: "Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi." O tas paklausė: "Kuo tu vardu?" ­ "Jokūbas," ­ atsakė šis. Anas tarė: "Nuo šiol tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai." (32, 25–29)

Jokūbo susidūrimų su Dievu jau būta: Dievas jam yra tiesiogiai kalbėjęs, siuntęs sapną. Bet dabar jam tenka grumtis su Dievu vyro pavidalu (pagal Oz 12, 5 tas "vyras" buvo angelas, jam tikriausiai pasirodė "Viešpaties angelas", t. r. pats Dievas; žr. Iš 3, 2; Sk 22, 32; Joz 5, 13–15). Gali būti, kad Jokūbas suprato, su kuo grumiasi, tik tada, kai varžovas jam išnarino šlaunį. Kaip suprasti šitokį keistą epizodą?

Pirmiausiai jis parodo, kad Dievas kiekvienam rodosi taip, kaip mano tuo metu esant tinkama ir reikalinga, kad duotų reikiamą pamoką. Mozei Dievas pasirodė degančio krūmo pavidalu, Jozuei kaip kareivijų Viešpats, įvairiems pranašams vėl kitaip. Jokūbas visą savo gyvenimą su Dievu ėmėsi. Čia įvyksta finalinė kova, akis į akį. Būtent ji Jokūbui buvo reikalinga šiame svarbiame gyvenimo etape.

Antra, Dievas parodo Jokūbui, kad jis negali būti nugalėtas. Ezavą, Labaną Jokūbas apgavo, bet Dievo ne. Kam ėmėsi Dievas su Jokūbu visą naktį? Kad leistų pajusti savo jėgą, kad duotų progą Jokūbui išsišėlti, kad net leistų jam pajusti pergalės skonį (eil. 27). Panašiai mes imamės ir su savo vaikais. Iškart nenaudojame visos jėgos, bet aišku, kas bus nugalėtojas. Dievui pakanka tik trinktelėti į Jokūbo šlaunį ir kaulas išsinarina. Todėl žodis "nugalėjai" (eil. 29) lengvai gali būti klaidingai suprastas. Nes aišku, kad faktiškai kovą laimėjo Dievas.

Trečia, tuo Jokūbas gavo svarbią pamoką. Imtynėse dažnai vartojama ne vien fizinė jėga, bet ir įvairios gudrybės, bandoma priešininką apgauti. Toks buvo Jokūbo gyvenimas. Tai Jokūbo gyvenimo paveikslas. Dievui prisiėjo jį paguldyti ant menčių, kad priverstų nusižeminti ir suvokti, kas situacijos valdovas. Turėjo būti pirmiau sulaužytas Jokūbo išdidumas, egoizmas, kol jis tapo subrendęs Dievo palaiminimui. Tai ilgas procesas, kuris prasidėjo anksčiau (jo malda) ir čia baigiasi. Dievas pažemina ir palaužia ne kad toliau mindžiotų, o kad išaukštintų. Mt 10, 39 Jėzus sako: "Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją". Jokūbas pralaimėjo, bet ir laimėjo. Laimėjo palaiminimą ir naują gyvenimą priklausomybėje nuo Dievo.

Dievas palaimino Jokūbą, tačiau įdėjo jam ir negalią. Taip pat buvo ir Pauliui. 2 Kor 12, 7 Paulius užsimena apie dyglį kūne, duotą Dievo, kad neišpuiktų (kokia tiksliai ta negalia, nėra aišku). Pauliaus pamoka buvo tokia: "Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume" (eil. 9).

Iš gudruolio ir apgaviko Jokūbo pasidarė Jokūbas nugalėtojas. Jam suteikiamas naujas vardas Izraelis – "Dievas kovoja", nes Dievas kovojo prieš jį, o nuo dabar kovos už jį. Nuo šiol Jokūbas pasirengęs priimti visus būsimus iššūkius ir išbandymus.

Mūsų laikais nugalėtojai labai mėgstami ir mylimi, nesvarbu kur, politikoje, ekonomikoje ar pramogų versle. Nugalėtojai yra paklausūs, tą rodo įvairios gausių leidinių antraštės. Tonas visų jų vienas: išnaudok savo potencialą, pažadink savo galias arba pasąmonės galią, arba viską, kas tik tavyje prisnūdę – tu privalai nugalėti ir tu nugalėsi! Jokūbas labai ilgai ėjo šitokiu keliu.

Krikščionys taip pat kviečiami laimėti ir būti nugalėtojais. Nugalėtojais, kurie ne naudojasi blogiu, o jį nugali (Rom 12, 21; Ef 6, 13; 1 Jn 2, 13; 4, 4; žr. Apr 2 ir 3). Jokūbas tai suprato tik Dievo nugalėtas. Krikščionys kviečiami visiškai pasitikėti Kristaus pergale ant kryžiaus: "Dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų" (1 Kor 5, 57). Tik toks tikėjimas žmogų tikrai paverčia nugalėtoju: "Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį, – mūsų tikėjimas!" (1 Jn 5, 4).