Holger Lahayne
Niūri Lietuvos ekumenizmo tikrovė
Pagrindinė kūrinio mintis – paguoda (ne veltui veikalas prasideda eilute iš Mato evangelijos 5, 4: "Palaiminti liūdintys, jie bus paguosti"). Užuot kūręs mišių už mirusiųjų vėles muziką, jis sukūrė paguodos himną tiems, kurie gedi ir kenčia, rimtumo, pagarbos ir pasitikėjimo kūrinį gyviesiems. Dėl to pagal bažnytinės muzikos rūšiavimą vadintis "requiem" Bramso opusui net nelabai ir tiktų; pagal sumanymą – ypač atlikimo – labiau derėtų oratorijos pavadinimas.
J. Bramsą visą gyvenimą labai domino tokie esminiai žmogiškosios būties klausimai, kaip kančia ir mirtis. Tačiau ar jis pats buvo nuoširdžiai tikintis, ginčijamasi. Austrų kompozitorius Heinrichas von Herzogenbergas jo kūrybą vadino "tikro protestanto ir labai religingo žmogaus" liudijimu. Visai kitaip skamba kito XIX a. atstovo, evangelikų kunigo C. Wilkenso vertinimas: "Jis [Bramsas] buvęs visiškai netikintis, tikras krikščionybės priešas..." Šitoks vertinimo skirtingumas galbūt atsirado iš to, kad J. Bramsas, augęs liuteriškame Hamburge, po to gyventi perėjęs į Vieną, nors ir nesiliovė lankęsis liuteronų bažnyčioje, galėjo pasiduoti tuo metu labai madingam, vadinamam antidogminiam, arba liberaliajam protestantizmui.
Tačiau kad ir kaip būtų, šis kūrinys jaunajam kompozitoriui tapo tikru skrydžiu į sėkmę ir iki šių dienų išliko vienu iš populiariausių. Tad ir buvo sumanyta, pasikvietus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninį orkestrą su choru bei solistais, jį atlikti Šiaulių katedroje (žr. nuotr.). Vietos laikraščio reklaminiame pranešime rašoma: "Šiauliuose 'Vokiškasis Requiem’ skambės pirmą kartą. Renginio data, spalio 31 d., pasirinkta neatsitiktinai. Tai simboliška dovana šiauliečiams, įteikta lietuviams svarbios Visų šventųjų dienos išvakarėse."
Protestantiškas protestanto kompozitoriaus kūrinys atliekamas visiems protestantams svarbiausią atmintiną dieną, Reformacijos dieną, Romos katalikų katedroje, tiesiai po mišių, grynai katalikiškos šventės išvakarėse. Triukšmo dėl to tikrai nekilo jokio, tačiau bent jau klausimą "kaip tai suprasti?" vertėtų užduoti. Nemanau, kad tokią dieną toks koncertas būtų specialiai surengta provokacija broliams evangelikams, ar tai padaryta iš gėdingo nežinojimo (bent jau dabartiniai katalikų dvasininkai nėra nei piktavaliai, nei nežinantys, mat per protestantizmo istorijos paskaitas tikrai bus girdėję apie Liuterio tezes, paskelbtas 1517 metų spalio 31 dieną). Labiau tikėtina versija – eilinis "simboliškas" protestantų ignoravimas. Nenustebčiau, kad niekas nebus net pasvarstęs apie tos dienos tinkamumą bažnyčios diplomatijos požiūriu. "Lietuviams" katalikams spalio 31 diena yra būtent "Visų šventųjų dienos išvakarės", sekuliariajai kultūrai – vis labiau Helovinas, o vienam procentui gyventojų, ‚šiek tiek kitokiems' lietuviams – jų diena. Bet ko gi čia paisyti to vieno vargano procentėlio...
Žinoma, J. Bramso requiem jokia protestantų nuosavybė – imk ir grok kad ir katalikų bažnyčiose. Bet kam versti tą kūrinį "gedulingosiomis mišiomis mirusiems pagerbti" ("Šiaulių kraštas", 2014 10 29) – Bramso requiem nei toks yra, nei buvo tam skirtas! Šią evangelišką paguodos giesmę, vienintelę visiems evangelikams bendrą atmintiną dieną atlikti katalikų mišių kontekste prieš Visus šventuosius ir tokiu būdu tarsi pasisavinti ir sukatalikinti – ne kas kita, kaip apgailėtina jautrumo ekumenizmui stoka ir skaudus abejingumas.
"Dėl ilgalaikių ekumeninių pastangų poleminio monologinio kalbėjimo papročiai jau yra negrįžtamos praeities dalykas. Šiandien krikščionijoje vyrauja geranoriškas ir supratingas įvairių krikščioniškųjų konfesijų traktavimas", rašo VDU katalikų teologijos profesorius R. Dulskis knygoje Ekumeninė krikščionybė. Iš tiesų tonas tarp šiandienos konfesijų jau nebe toks kaip XVI a.; jau ir viens kitu šiek tiek domimasi ir pasišnekama.
Tačiau paprasto supratingumo ir jautrumo vis dar stinga. Prieš šešetą metų Šiluvos atlaidų savaitės metu taip pat buvo suorganizuotas ekumeniniu pavadintas renginys. Norėta vien tik gero: Marijos apsireiškimo 1608 m. didžiojo jubiliejaus proga bei po XVII a. aršių tarpkonfesinių konfliktų Šiluvos miestelyje pagaliau naujus akcentus sudėlioti, savotišką susitaikymo ženklą palikti. Po ekumeninių pamaldų visi bažnyčių atstovai buvo draugiškai sukviesti į Jono Pauliaus II namus greta bažnyčios. Be abejo, ta proga pasiruošta ir dovanų. Arkivyskupas Tamkevičius, kaip visada malonus ir draugiškas, jas ir įteikė: 400 metų jubiliejaus proga specialiai pagamintą Marijos atminimo medalį... liuteronų vyskupui. Netaktiškumas kokio reta. Nejaugi hierarchas nežinojo, kad protestantai beveik visas Katalikų bažnyčios Marijos dogmas (išskyrus Dievo motinystę, gr. theotokos) atmeta, kad visiškai nepraktikuoja jokio Marijos garbinimo ir netiki Marijos apsireiškimais? Kad medalio, kuriame Marija vaizduojama vien katalikiškai ir įrašo tekstas pateikiamas tik katalikiškas, protestantams tiesiog nebus kur dėti? Argi šitoks turėjo būti ekumeninis susitaikymo ženklas?
Prieš dvejus metus lapkričio mėnesį Lietuvos Kariuomenės dienos proga prie Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto buvo atidengta atminimo lenta pirmajam Lietuvos kariuomenės vadui generolui Silvestrui Žukauskui. Tačiau S. Žukauskas buvo ne tik karininkas, bet ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios narys. Šitai Krašto apsaugos ministerija ar nežinojo, ar pražiopsojo ir, kaip įprasta tokiomis progomis, lentos šventinimo apeigoms pasikvietė katalikų dvasininką, kariuomenės ordinarą, dabartinį arkivyskupą Gintarą Grušą. Reformatų dvasininkijos dalyvavimas numatytas nebuvo. Tik pačių protestantų pastabumo dėka vėliau reformatų bažnyčios ir dvasininkai, ir pasauliečiai į šventę vis dėlto pateko. O pats vyskupas, iš draugiškumo ir supratingumo, net visą vadovavimą dvasinei ceremonijos daliai perleido. Galų gale, kaip sakoma, viskas išėjo į gera. O galėjo ir ne taip gerai pasibaigti, jei ne pačių reformatų miklus ir ryžtingas įsikišimas. Ne taip gerai ypač dar ir dėl to, kad S. Žukauskas buvo konvertitas, taigi sąmoningai palikęs Katalikų bažnyčią. Šitoks žingsnis iki šios dienos pagal CIC 1364 §1 užtraukia ekskomuniką. Nedaug tetrūko, ir vyskupas būtų pašventinęs atminimo ženklą žmogaus, kuris – pagal katalikų mokymą – negali būti išganytas (žr. Vatikano II Susirinkimo dogminę konstituciją Lumen gentium, 14). – Šiuo atveju katalikų vyskupas pasielgė pavyzdingai. Bet dažnai problema slypi ir valstybės įstaigose. Kaip nemažai mokyklų direktorių klasėmis tempia mokinius į katalikų mišias ir nesusimąsto, kad galbūt ne visi priklauso katalikų bažnyčiai, taip ir eilinis ministerijų tarnautojas vis dar nieko nenutuokia apie Lietuvos religinę įvairovę.
Praeitais metais lapkričio 26 dieną įvairių krikščioniškų bažnyčių atstovai bendru memorandumu paskelbė 2014-uosius Šeimos metais. Dokumentas net tik prasideda, bet ir visame jame vyrauja žodis "mes". Pabaigiamas taip pat: "Drauge skelbdami Šeimos metus, siekiame atkreipti visuomenės dėmesį į grėsmes ir iššūkius šeimai..." Dėl šio skelbimo prasmės nėra ko abejoti – iššūkiai neginčytinai akivaizdūs. Tačiau tokios sąvokos, kaip "bendras", "drauge" ir "mes", deja, paabejoti visai rimtai verčia. Mat nekatalikiškų bažnyčių vadovams memorandumo apmatai elektroniniu laišku arkivyskupo J. Tamkevičiaus buvo atsiųsti tik lapkričio 14 d., prašant tekstą laiku pakomentuoti, kad "gruodžio pradžioje" jau būtų galima jį bendrai paskelbti. Pati Vyskupų konferencija skelbti Šeimos metus, matyt, buvo sumaniusi kur kas anksčiau. Jau 2013 m. lapkričio 21 d. pasirodė "Komunikatas dėl besibaigiančių Tikėjimo metų ir Šeimos metų paskelbimo". Jame rašoma: "Lietuvos vyskupai nusprendė naujus bažnytinius metus paskelbti Šeimos metais. Jie prasidės gruodžio 1 d.".
Nekatalikiškų bažnyčių vadovai tik lapkričio 14 dieną sužinojo apie planuojamus Šeimos metus – katalikų vyskupų planuojamus Šeimos metus. (Tiesa, Lietuvos Biblijos draugijos posėdyje dar spalio pabaigoje vyskupas J. Ivanauskas buvo pasiūlęs bažnyčių atstovams prisijungti prie Šeimos metų iniciatyvos; posėdyje buvę protestantai tada šiai minčiai net pritarę. Dėl to vėliau ir buvo sakoma, kad bendrų Šeimos metų "idėja gimė Biblijos draugijoje". Bet iš tikrųjų (o ir būtų tiksliau), tada gimusi idėja jau buvo ne kas kita, kaip tik 'idėja pralplėsti katalikų idėją’. Be to, nereiktų pamiršti, kad LBD veikloje dalyvauja toli gražu ne visos evangelinės bažnyčios. Kai kurių bažnyčių vadovybės apie Šeimos metų iniciatyvą tikrai sužinojo tik lapkričio 14 d.) Faktiškai nekatalikams apsvarstyti visų metų projektą ir dar pateikti komentarus tebuvo palikta vos keletas dienų. Tik keletas dienų, kad būtų galima iš naujo perrikiuoti visus ateinančių metų planus ir prioritetus; tik keletas dienų, kad kiekvienos bažnyčios vadovybė apsitartų ir suderintų darbą. Nepamirškime, kad daugumai nekatalikiškų bažnyčių vadovauja kolektyvai (tarybos, konsistorijos). Bet arkivyskupas net nepasikuklino paprašyti atsakant dar ir "neužtrukti".
Iš protestantų pusės buvo raštu pasiūlyta suburti visų bendrą komitetą pagrindiniams klausimams spręsti – bendrai dėl visko tartis ir tikrai bendrai pasiruošti tokiems svarbiems metams. Bet šaukštai po pietų. Laikas nelaukė, ir memorandumas, vos su keliomis kalbinėmis pataisomis bei pakeitimais, lapkričio 26 dieną šviesą išvydo tik toks, koks buvo sudarytas katalikų vyskupų.
Vyskupų konferencijos veikimo principas paprastas: mes vieni nusprendėme, o jūs – jeigu norite (ir spėsite) – galite prisidėti. Toks šių dienų lietuviškas ekumenizmas. Dėl to nėra ir jokių bendrų Šeimos metų. Bendrų nėra. Atskirų – taip. Net ir protestantai spėjo sukurpti vieną kitą renginį. Jau nekalbant apie katalikų tikrai rimtus ir puikiai suorganizuotus gausius renginius. Bet bendrumo nebuvo. Nebuvo bendro sprendimo, bendro plano ir jokių bendrų projektų.
Išskyrus Biržus (gal ir dar ką nors), kur bažnyčių dvasininkai, dėl vietos konfesijų įvairovės bei galios, tradiciškai artimi. Ten vyko protestantų ir katalikų vadovų susitikimai, bendras Šeimos metų renginių planavimas ir dalyvavimas kaip, pvz., Biržų miesto šventėje. Tačiau tokia reta vietinio lygems išimtis tik patvirtina taisyklę. Lietuvos mastu Šeimos metų ekumeniškumas, deja, beveik vien tik grynai fasadinis. Už etiketės "ekumeninis" toli gražu nebūtinai rasi ir turinį "ekumeninį".
Užtat žodinio ekumenizmo Lietuvoje tvinte pritvinę. Kur tik pasisuksi, puoselėjama ekumeninė laikysena, palaikomi artimi ekumeniniai ryšiai, trykšta atvirumas ir noras bendradarbiauti. Tačiau tikro ekumenizmo, ekumenizmo tarp lygių, tarp tikrų partnerių, tokio, kurį tikrai galėtum pavadinti ekumenizmo vardu – tokio ekumenizmo, bent jau bažnyčių vadovų lygmeniu, Lietuvoje beveik nerastum (atrodo, kad vienintelė, neblogai veikianti ekumeninė organizacija yra Lietuvos Biblijos draugija).
Jeigu tikro ekumenizmo būtų, tai jau seniai Lietuvoje turėtume Ekumeninę bažnyčių tarybą. Tiesa, kadaise tarybos ratas buvo užsuktas, bet greit sustojo. O jo ir vėl labai reiktų. Dėl Katalikų bažnyčios jo nereikia. Ji ir taip gauna visą dėmesį, kai ieškoma kontaktinio organo iš valdžios ar žiniasklaidos pusės. Egzistuotų veikianti Ekumeninė bažnyčių taryba, įstatymų leidėjams Seime galėtų šauti mintis kreiptis būtent į ją, ieškant atstovo, pvz., LRT taryboje ar kur nors kitur. Gal ir žurnalistai ne taip piktintųsi, jei apie jų etiką spręstų rinkti visos Lietuvos krikščionijos atstovai, o ne vien tik iš katalikų Vyskupų konferencijos.
Bet kol kas Lietuvos ekumenizmo tikrovė niūri. Tokia niūri, kad jau net ir vilties verčia laukti tik iš katalikų. O laukti verta, mat Vyskupų konferencijos narių amžiaus vidurkis vis leidžiasi ir leidžiasi. Vis daugėja ir daugėja jaunesnių vyskupų, gimusių 60-aisiais ar net 70-aisiais (neseniai VLK pirmininku išrinktas arkivyskupas Grušas 1961-ųjų gimimo). Jaunieji ganytojai jau kitaip bendrauja ir su protestantais. Tikėtina, kad jiems visai nesvetimas ir elgesys naujojo popiežiaus, kuris tai pabendrauja su sekmininkais, tai su kuriais kitais evangelikalais. Kuris net asmeniškai skambina Pasaulinio evangelikų aljanso (WEA) vadovybei ir, aplenkdamas Vatikano biurokratiją, pats tariasi dėl reikalų.
Kaip būtų, jeigu Lietuvos Vyskupų konferencijos vadovas nutartų paskambinti Lietuvos evangelikams? Kam galėtų tai padaryti? Kokiu telefonu? Žinoma, galėtų sušukti nuo Vilniaus kalvų. Bet ir tai teišgirstų gal tik M. Sabutis (liuteronų vadovas) ir T. Šernas (reformatų vadovas). O kiti? Net po 25 metų religinės laisvės Lietuvoje nėra įkurta jokio organo, atstovaujančio visiems Lietuvos protestantams. Jokios Protestantų tarybos, jokio Evangelikų aljanso! Net menkių menkiausio forumo neformaliems visų svarbiausių evangelinių bendruomenių vadovų susitikimams. Nieko! Namų darbai neatlikti, ir kaltas dėl to tikrai ne koks nors jėzuitų sąmokslas. Užuot akcentavę kas bendra – ekumenizmo šūkis! –, šiandien kai kurie "radikaliosios reformacijos" (anabaptistų) atstovai niekaip nesustoja besiribodami nuo "magisterinės reformacijos" šalininkų (liuteronų, reformatų, anglikonų): "tikri baptistai nėra protestantai". Tarp pastarųjų taip pat reiškiasi panašios laikysenos rėmėjai: "Palyginti su kitomis protestantiškomis atšakomis, sunku pasakyti, ar mes [liuteronai] apskritai esame protestantai, turbūt kad irgi ne." Kol protestantai nežinos, nei kas jie yra, nei kas juos vienija; kol nesupras, kad istoriniu požiūriu ekumenizmas yra jų kūdikis, daugiau negu šimtmetį augęs beveik vien tik jų šeimoje; kol protestantai nepradės atlikinėti savo namų darbų ir pagaliau sutarę nesusės prie vieno stalo, tol Lietuvos ekumenizmo tikrovė išliks niūri. O tada belieka tik rimtai baimintis, kad 2017 metais spalio 31 dieną, didįjį reformacijos jubiliejų – 500 metų! – irgi už juos neatšvęstų katalikai. Protestantai, žinoma, galės prisidėti, kurie norės...
