Holger Lahayne
Neutralus atsipalaidavimo būdas?
Peter L. Berger
Todėl nieko blogo įspėti tuos krikščionis, kurie su entuziazmu imasi praktikuoti tam tikrų Artimųjų Rytų tradicijai priklausančių meditacijos bei askezės būdų. Kai kuriuose sluoksniuose tai jau yra tapę mada, kurios vaikomasi be jokio kritiško vertinimo. Pirma kiekvienam derėtų gerai pažinti savo dvasinį paveldą ir pasvarstyti, ar galima jį taip neapdairiai atidėti į šalį.
Jonas Paulius II
... nuo kūniškų negalių ir dvasinės despresijos mane gelbėja joga. Žmonės mano, kad naudojuosi kokiais nors indiškais metodais. Aš turiu savo asmeninę jogos sistemą. Svarbiausia – vidinė ramybė... Meditacija – tai vidinis susikaupimas, pasėdėjimas tyloje ir vienatvėje. Mantra aš vadinu bet kokią trumpą maldelę, kurią reikėtų kartoti daugelį kartų... "Dieve, būk su manimi, Dieve, būk su manimi, Dieve, būk su manimi..."
Tėvas Stanislovas
Joga madinga. Daug kultūros žvaigždžių kaip Madonna, Stingas, Gwyneth Paltrow, Cindy Crawford, Uma Thurman, Davidas Lynchas, Laura Bush
, o
Lietuvoje, žinoma, Linas Karalius ("Ezopas") treniruoja "kobros" ar
"skėrio" pozą. Ir kas tik netreniruoja. Kaip kitaip, jei spauda
šaukte šaukia: "Joga padaro laimingą!" Po pirmosios jogos bangos
60-ųjų pabaigoje (kai kojas sukinėjosi Allenas Ginsbergas ir Jackas
Kerouacas, ant galvos stovėjo Antony'is Quinnas, o Maharishis
Macheshis Jogis jogos meno mokė bitlus), dabar Vakarų pasaulį
stačiai liete užliejo tikras jogos cunamis. Joga, be kompiuterių
programų, Indijos eksporto prekė Nr. 1.Jogos kursų pasiūla ant kiekvieno kampo. Knygynų medicinos skyriuose gal dauguma knygų apie jogą. O jei kartais jos sukrautos greta ezoterikos literatūros, tai gausa aplenkiamos tik leidinių apie feng shui. Atsipalaidavimo ir poilsio poreikis didelis, nes gyvename juk didelio tempo ir nuolatinio streso. Bei alternatyviosios medicinos viltį nešančių pažadų laikais. Bioenergetika, čakros, meridianai greitai taps šalia validolio ir korvalolio nuolatiniais žmonių medicinos slengo terminais.
"Judėjimas atpalaiduoja kūną, reguliuoja kraujo ir meridianų tėkmę... Tai sistema nuo visų ligų, jaunystės ir sveikatos šaltinis." Prie tokių kaip šis daug žadančių šūkių ant vieno jogos kursus reklamuojančių plakatų jau baigiame priprasti. Joga palaiminimo sulaukia net ir iš rimtų žurnalų bei kitų leidinių. Štai "Veido" (Nr. 44 2004) straipsnyje "Įveikusi krūties vėžį" pasakojama apie vėžį įveikusią moterį, kuriai joga "...tapo jos gyvenimo būdu". Moteris pasakoja: "Nieko nedariau specialiai, tiesiog vieną dieną man į rankas pateko knyga apie jogą. Perskaičiau, pradėjau savarankiškai daryti asanas..." Tad straipsnio autorė pabaigoje padaro išvadą: "Joga leido jai susikalbėti su savo kūnu ir davė tai, ko negali duoti skausmą malšinantys vaistai – požiūrį, kad privalai gyventi toliau."
Kad joga teigiamai prisideda prie kūno ir sielos dermės, tame pat straipsnyje tvirtina ir VU Psichiatrijos klinikos doc. D. Pūras: "Tokie šimtmečių patikrinti psichikos ir kūno veiklos reguliavimo metodai kaip joga, meditacija ir psichoterapija, taikomi nuosekliai ir kompleksiškai, tiesiog negali neturėti pozityvios įtakos vėžio eigai."
Taigi joga veikia arba gali veikti: "Sąmoninga relaksacija ir meditacija gali padėti įveikti stresą, sumažinti širdies ritmą, kraujospūdį ir streso hormonų kiekį kraujyje." Jeigu šitos dvi nepadeda, iš katalogo galima pasirinkti ką nors kita. Minėtasis straipsnis toliau vardija: "... joga, meditacija, relaksacija, žodžio, muzikos, vaizdinė terapija, taiči, malda pagerina ligonių miegą, padeda įveikti ligonius lydinti skausmą, nerimą ir depresiją." Žodžiu, jei malda padeda, tai melskis...
Ar čia krikščionims esama kokios problemos? Tuo labiau, kad niekas nedraudžia kombinacijos iš maldos, medikamentų ir jogos? Netgi priešingai, jogos praktikavimas ir krikščionių tikėjimas vienas kitam neprieštarauja. Miuncheno Sivanandos jogos centras laikosi nuostatos:
"Jogos ir krikščionybės santykiai yra visiškai harmoningi. Tarp jų nėra jokių nesutarimų ar konfrontacijos. Joga yra krikščionybė tikrąja žodžio prasme. Juk Kristus atėjo tam, kad parodytų kelią pas Dievą. Joga ir yra praktinis kelias pas Dievą. Tai paprasta tiesa."
Joga kaip kelias pas Dievą – štai jums ir religinis jogos pagrindas. Tačiau gydytojas ir krikščionis W. Vreemannas su tuo visai nesutinka ir mano, kad krikščionių kelias pas Dievą yra kitoks:
"Iš prigimties joga nėra joks atsipalaidavimo būdas ar metodas išmokti valdyti savo kūną. Iš tiesų tai daugiau negu 2000 metų senumo filosofinė religinė meditacijos sistema, atsiradusi Indijos religijos induizmo terpėje. Jogos tikslas išlaisvinti sielą nuo materijos ir padėti jai susivienyti su aukščiausiuoju dievu (Brahmanu) bei kosmosu... Bet kokiu atveju, joga yra kelias į savęs pažinimą bei, giliau žiūrint, savęs išganymo forma." ("Was hilft? Was heilt?")
Būdamas gydytojas, Vreemannas neginčija teigiamo jogos efekto kaip, pvz., subjektyviai geresnės savijautos ar sąmoningo gyvenimo būdo. Tačiau tuoj pat primena, kad jogoje kūniškasis aspektas yra antraeilis, o tikrieji pavojai glūdi visai kitame lygmenyje:
"Paviršutiniškai žiūrint, jogos pratimai yra visiškai nekalti. Tačiau, anot jogos mokytojų, svarbiausia visai ne pratimai, o vidinė juos atliekančiojo laikysena. Tai jau kelia pavojų psichiškai labilesniems asmenims bei krikščioniškam tikėjimui. Jogą praktikuojančiojo vidinė laikysena privalo pasižymėti visišku žmogaus susikoncentravimu į save, į savąjį Aš. Be šitokios koncentracijos jogos pratimai yra beverčiai. Tai ne tik autogeninė treniruotė, bet ir metodas, kurio esmę sudaro vien savimi užsiimantis žmogus... Kai jogą praktikuoja krikščionis, be jokios abejonės, yra priverstas blokuoti savo tikėjimą."
Apie pasaulėžiūrinę jogos prigimtį kalba ir Vreemanno kolegos, knygos "Examining Alternative Medicine" autoriai, amerikiečiai P. C. Reisseris, D. Mabe'ė ir R. Velarde'as:
"Induizme yra manoma, kad gyvenimo energijos semiamės iš įkvepiamo oro – todėl ir žodis prana kilęs iš sanskrito žodžio, žyminčio orą [rytietiškasis, pvz., feng shui, gyvenimo energijos variantas pagrįstas Qi, Ki arba Či]. Dėl to dauguma jogos mokyklų labai akcentuoja kvėpavimo technikas bei pratimus, vadinamus prayama, kurie esą siurbia iš oro ir perduoda į kūną praną. Nors dažnai joga laikoma tik pratimų rinkiniu judėjimui skatinti bei raumenims stiprinti, tačiau pirmiausia ji praktikuojama pasiekti aukštesnes sąmonės būsenas. Žodis yoga kilęs iš sanskrito žodžių, reiškiančių jungą, arba susiliejimą. Todėl pratimai yra tam, kad vestų į vienovę su beasmeniu induizmo dievu Brahmanu."
Autoriai taip pat cituoja ir Sivanandos jogos šalininkus (beje, Lituvoje pasirodžiusi ir, nepaisant solidžios 59 Lt kainos, labai paklausi knyga "Joga: kūnas ir dvasia", išleista Sivanandos jogos vedantos centro):
"Nors potencialiems jogos vartotojams siūloma galybės mokyklų, stilių ir pratimų būdų, tačiau visi jogos keliai galų gale veda į Brahmaną. Sivananda Companion to yoga'os išleistas elementorius pradedantiesiems to visiškai neslepia ir pačioje pradžioje praneša: 'Pagrindinis įvairių jogos būdų ir praktikų tikslas yra atnaujintas individualiojo Aš (jiva) suvienijimas su absoliutu, arba grynąja sąmone (brahman) – pagaliau juk ir pats žodis joga paraidžiui reiškia suvienijimą. Vienybė su šia nekintama tikrove išlaisvina dvasią nuo bet kokios atskirties, nuo laiko, erdvės ir priežastingumo iliuzijos. Tik mūsų nežinojimas, nesugebėjimas atskirti tikrą nuo netikro neleidžia mums pažinti tikrosios savo prigimties’."
Taip pat jie puikiai atskleidžia jogos ir krikščionybės prieštaringumo priežastis:
"Ko gero, YMCA [viena didžiausių pasaulio krikščioniškų jaunimo organizacijų] jogos kursų įvade nekalbama apie kosminę sąmonę. To ir nereikia, nes pakanka mestelti akį, ir iškart pasimato gudri sistema, kurios vienintelis tikslas įtikinti – ne, leisti pajusti, – kad mes ir Absoliutas esame viena. Nuolat eksploatuojama iš gundymo istorijos ištraukta mintis: 'Jūs tikrai nemirsite... ir būsite kaip Dievas’ (Pr 3, 4–5). Būtent ji yra tapusi gausybės mokslo ir religijos susiliejimo terpėje plintančių praktikų pagrindu. Iš pirmo žvilgsnio viskas pateikiama kaip kūno, sielos ir dvasios gydymo programa. Bet už to slepiasi senas kaip pasaulis kėslas gamtos, mokslo, valdžios, garbės sferose ištrinti bet kokį skirtumą tarp Dievo ir žmogaus. Normalus protas ir budri sąmonė šiai minčiai prieštarauja. Todėl stengiamasi juos nuginkluoti, apregzti gausybės žodžių bei ypatingų dvasinių būsenų tinklu. Dievas nuasmeninamas ir sumenkinamas, o žmogus išaukštinamas ir sudievinamas taip aistringai, kad pasitikintys Senuoju ir Naujuoju Testamentu turėtų rimtai suklusti ir nuo jogos praktikavimo susilaikyti."
Panašios ir D. Glodenio išvados, pateiktos jo magistriniame darbe, bene pirmą kartą Lietuvoje tyrinėjančiame šalies jogos centrų veiklą:
"Jogoje tiesa nėra pasiekiama per protą, t.y. jogoje atmetamas pagrindinis tiesos ieškojimo moksle instrumentas. "Tiesa gali būti pasiekta tik tada, kai [žmogus] transcenduoja savo pojūčius ir kai intelektas ir protas nustoja funkcionavę" (Vishnu-devananda 1988, 5 p.)... Būtent joga, jos metodai yra kelias į susiliejimą su Aukščiausiąja Būtimi, kas, pasak Vishnu-devananda, vedantos mokyme yra išreiškiama keliomis tiesomis: 'žmogus yra Dievas’, 'aš esu Dievas’, 'aš esu visur’, ir 'aš esu viso [kas egzistuoja] esatis’." ( http://dgvirtual.tinklapis.lt/?page_id=12 )
Dažniausiai knygose apie jogą ji pateikiama kaip kūno, sielos ir dvasios suvienijimo įrankis. Krikščionims, ypač nusivylusiems cheminėmis technologijomis grįsta klasikine medicina, tokie sakiniai skamba labai patraukliai. Tačiau, kaip rodo citatos, joga kalba apie visai kitokią vienovę nei Biblija. Biblijoje žmogus išties suvokiamas kaip vienovė, bet tik ne kaip vienovė kūrinio su Dievu.
Vienas žymiausių Vokietijos NRJ bei evangelinių bažnyčių pasaulėžiūros ekspertų R. Hauthas apibendrina:
"Rimčiau pažiūrėjus, kai kurias praktikas galėtume pavadinti gimnastikos pamokėlėmis, bet ne joga. Tikri jogos pratimai įveda, kad ir ne visada pastebimai, į induizmo religija pagrįstą gyvenimo būdą... Iš tikrųjų joga yra savęs išganymas, antraip tai ne joga. Nepaisant kai kurių krikščionių subjektyvios patirties, kad joga esą atgaivino jų 'apmirusį krikščionišką dvasingumą’, tikra joga radikaliai prieštarauja krikščionių tikėjimui." ("Hexen, Gurus, Seelenfänger")
Hauthas iškelia labai svarbų klausimą: ar viskas, kas vadinama joga, tikrai yra joga? Vakaruose pastebima šios induistinės tradicijos sekuliarizacija, kuri su indiškuoju originalu turi mažai bendro. Tą patvirtina ir induizmo tyrinėtojas A. Bharatis:
"Mylių mylios skiria tikrą indišką jogą, jos praktikavimą bei tradicijas nuo to, kas rodoma Vakarų konvertitams – lengvas, jaudinantis, humanistinis, tolerantiškas veiksmas. Nieko panašaus. Indijos joga yra buka ir kieta. Tai septynių dienų per savaitę reikalas neatlaikiusieji baudžiami." (citata iš "Hexen, Gurus, Seelenfänger")
Vakarietiškoji joga yra tik indiškosios jogos elementų kratinys, pavadintas joga – tikriausiai ir dėl reklamos. Juk be žodžio "joga" visi kursai bei pamokos netektų egzotiško ir madingo įvaizdžio ir būtų niekam neįdomūs. Šia prasme jogos pavojaus nereiktų per daug sureikšminti. Jokios staigios ar automatiškos okultinės įtakos (kaip kai kurie krikščionys įsitikinę) tikrai nėra. Demonizavimas visko, kas vadinama joga, yra klaidingas. Bet būtent tai labai apsunkina pasirinkimą, nes sunkiau nustatyti, kur prasideda "tikroji" joga ir po kokio storio sluoksniu slepiasi pasaulėžiūros šerdis.
Interneto puslapyje http://www.religija.lt į klausimą "Ar gali krikščionis užsiiminėti joga?" A. Peškaitis atsako: "Organizuotose jogos mokymo grupėse, kartu su fizinių pratimų mokymu, perteikiama tam tikra pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, kuri būdinga Rytų dvasingumui..." Tačiau čia pat jis priduria: "Kita vertus, jei jogos pratimai atliekami individualiai, neteikiant jiems jokios dvasinės prasmės, o priimant kaip paprasčiausią fizinę gimnastiką – tuomet tame nėra jokio pavojaus bet kurio tikėjimo išpažinėjui."
Iš Peškaičio atsakymo neaišku, kodėl viešai ir su "ideologizuotu" jogos mokytoju organizuotoje grupėje – geriau ne, o privačiai, atlikti kaip gimnastikos pratimus – jokių problemų? Pradžioje minėtame pavyzdyje apie moterį, įveikusią vėžį, aiškiai sakoma, kad joga "gyvenimo būdu" virto pradėjus nuo knygų skaitymo bei privačių pratimų. Be to, juk jogos literatūra atvirai kalba apie ideologinį pagrindą ir jį netgi akcentuoja. Kiekvienas, pradedantis praktikuoti jogą, dažniausiai nėra priešiškas ir rytietiškiems, ezoteriniams bei visokioms "susiliejimo, susivienijimo" pasaulėžiūroms ir mokymams. O jei jogos praktikavimas dar duoda ir gerų rezultatų, tai "tikėjimas" šiuo nekrikščionišku mokymu, kad ir nesąmoningai, bet dar labiau įsitvirtina. Kyla noras pradėtas praktikas namuose "pasitobulinti" profesionalų vadovaujamose grupėse.
Kitaip tariant, panašiai kaip su narkotikais: kartą pabandęs marihuanos dar ne narkomanas. Taip ir išmokęs vieną asaną, netampi induistu. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju labai sunku nustatyti, kur prasideda nuokalnė. Todėl teisingai sako D. Glodenis: "Ilgalaikė jogos praktika beveik neišvengiamai daro įtaką žmogaus pasaulėžiūrai. Įsijungiantieji į jogos grupes įsisavina ne tik fizinius, natūralistiškai grindžiamus, bet daugiau ar mažiau ir dvasinius religinius jogos aspektus" ("Joga – kelias iš užburto rato"; http://www.religija.lt ).
Tačiau, regis, kai kurie krikščionys minėtosios nuokalnės visiškai nebijo. Pakalbėkime apie savo kiemą – krikščionišką studentų organizaciją. Štai šveicariškasis studentų judėjimo žurnalas "Bausteine" (7/2004) siūlo paprastas kvėpavimo technikas kontempliacijos mokymuisi. Aprašymo pabaigoje sakoma:
"Kurį laiką nurimti, nieko neveikti, tiesiog būti ir sekti savo kvėpavimą bei vyksmą savyje ir aplinkui, kol ateis suvokimas: argi šis kvėpavimas bibline kalba ne ruach, ne pneuma, ne Šventoji Dvasia, ne Dievo kvėpavimas?! Gyvavęs ne tik tada, kai buvo kuriamas pasaulis bei žmonės, bet esantis dabar, kiekvieną dieną kiekvienu įkvėpimu manyje glūdintis gyvenimo stebuklas, pereinantis per mane ir išeinantis!"
Žinoma, čia nepropaguojama jokia rytietiška pasaulėžiūra. Bet, atrodo, bandoma atskirti kelią (kvėpavimo pratimai) nuo turinio (induizmas). Tačiau tai naivu. Jogoje tam ir taikomi kvėpavimo pratimai, kad per individualų kvėpavimą būtų susiliejama su kosminiu kvėpavimu. Gaila, kad iš citatos nelabai aišku, kas turima omeny sakant "argi šis kvėpavimas bibline kalba ne ruach". Hebrajų kalbos žodis "ruach" gali būti išverstas žodžiais "vėjas, dvelksmas, kvėpavimas", daugumoje Biblijos vietų reiškiantis arba žmogaus sielą, arba Dievo Dvasią. Neretai Senajame Testamente apie kvėpavimą kalbama kaip apie veiksmą, kuriuo pažadinama gyvybė (pirmą kartą Pr 2, 7). Bet visur tas kvėpavimas, kvapas, įkvėpimas yra Dievo. Tai Dievas gyvybę įkvepia, palaiko ir užgesina. Tam geriausia metafora yra vėjas, judinantis, lankstantis, nešantis daiktus. Bet vis dėlto atrodo, kad savaime nei kvėpavimas, nei vėjas nėra dieviški savaime vėjyje, junginyje iš deguonies, azoto ir CO2 neegzistuoja jokia gyvybės energija. A. McGrathas apibendrina: "Senojo Testamento autoriai smarkiai pasistengė vėjo neprilyginti Dievui, kad Dievo nenustumtų į gamtos jėgų lygmenį. Tačiau paralelė tarp vėjo jėgos ir Dievo jėgos vis dėlto regima". ("Christian Theology")
Taigi citatoje žmogaus kvėpavimo sulyginimas (kad ir atsargus) su Dievo Dvasia, tiksliau, dieviškąja jėga tikrai yra bent jau nevykusi formuluotė. Tačiau atstumas nuo tokios formuluotės iki 'tikrųjų’ jogos kvėpavimo technikų suvokimo labai nedidelis.
Kalbant apie jogą, atsargiau reiktų vartoti ir sąvoką "meditacija". E. L. Hillstrom knygoje "Testing the Spirits" apie tai rašo:
"Rytų meditacijos tikslai visiškai skiriasi nuo tikslų meditacijos, aprašomos Biblijoje. [Pvz., Joz 1, 8 Ps 119] meditacija yra gilus, kupinas dėkingumo susimąstymas apie Dievą ir jo darbus, įstatymą, pažadus ir planus mums... Šis susimąstymas turi persmelkti visą žmogų – jo protą, sielą ir dvasią. O Rytų meditacijoje, siekiant sąmonės pakitimo, kuriame 'tiesa’ suvokiama per paradoksalias patirtis, protą svarbu pažaboti, o emocijas ir juslinę patirtį išjungti. Reikia pastebėti, kad daug įžymių, iš Rytų meditacijos atėjusių tiesų ('visa yra viena’, 'savastis yra iliuzija’) prieštarauja tai tiesai, kurią teikia medituojančojo protas ir juslės."
Johnas White'as savo knygoje "Kova" priduria:
"Meditacinės technikos iš esmės skiriasi (įskaitant kvėpavimo ar susikoncentravimo į savo fizinį kūną pratimus ar sutelkiant dėmesį į vieną daiktą, dalyką, kol jis persiduoda į visą to asmens sąmonės lauką). Tokių technikų tikslas – pasiekti pakitusią sąmonės būseną, atsipalaidavusią, atitolusią (nuo pasaulio) proto būseną, siekiamą dėl gerovės, kuri gali būti tokio pratimo išdava.
Kai krikščionis meldžiasi, jis nesiekia pakitusios jausmų ar sąmonės būsenos. Ir kai Dievas kviečia mus melstis, jis nesiūlo mums kelionės. Jo tikslas – kad mes galėtume bendrauti su juo, asmeniu, kuris tikrai yra. Ar maldą lydi pakitusios sąmonės būsenos, visai nesvarbu. Paprastai ne, išskyrus kokiu nors nedideliu laipsniu. Retkarčiais, kaip Paulius, besimeldžiantis gali būti "pagautas ir ...paimtas į rojų ir girdėti slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti" (2 Kor 12, 2–4)."
Taigi joga vertintina skeptiškai, nors ji gali priminti, koks svarbus yra mūsų kūnas. Gaila, kad krikščionys šią sritį yra smarkiai apleidę, mažai kalba apie atsipalaidavimo galimybes, sportą, lengvąjį kultūrizmą. Apie to priežastis rašo K. Michelis:
"Krikščionybės istorija, deja, didžiąja dalimi yra priešiškumo kūnui istorija. Tačiau reikia aiškiai pabrėžti, kad Biblija jokios priežasties tam nedavė! Net Pauliaus teiginiai apie kūnišką susilaikymą arba atsisakymą tuoktis jokiu būdu nesusiję su priešiška nuostata kūno atžvilgiu, o išreiškia ypatingą atsisakymą dėl Dievo karalystės. "Krikščioniškas" priešiškumas kūnui iš tiesų yra kilęs iš graikų. Filosofas Platonas (427–347 pr. Kr.) savo mokymu padarė ypač didelę įtaką teigdamas, kad kūnas esąs sielos kalėjimas ir tik mirtis ją išvaduojanti iš tų žeminančių pančių, iš kurių ji, būdama nemirtinga, sugrįžta į aukštesnįjį, dievišką pasaulį. Šios mintys, nors ir prieštarauja Biblijai, labai stipriai paveikė krikščioniškuosius Vakarus. Toks supratimas sugriovė biblinį požiūrį į žmogų kaip sielos ir kūno vienovę, siela kaip dieviškas dydis tampa savarankiška, o kūnas kaip vien tik žemiška sielos buveinė, nuvertėja. Logiška, kad taip rutuliojantis suvokimui, apleidžiama kūniškoji žmogaus būties pusė, ir tai ypač išryškėja kai kuriuose sektantiškuose judėjimuose" ("Prizmė", 98/2, Biblijos sąvokų žodynėlis, "Kūnas").
Kad kūnas yra svarbus, Biblija pasisako daug aiškiau ir nuosekliau negu joga. Jogoje kūno pratimai yra tik priemonės tikslui pasiekti, būdai aukštesnėms dvasios būsenoms patirti. O krikščionis mokomas savo kūno paisyti, rūpintis juo, nes kūnas savaime yra geras. Gydytojas, fitneso treneris ir krikščionis dr. G. Schnackas pabrėžia:
"Jau pats sveikas protas sako mums, jog žmogus šiame pasaulyje yra tam, kad judėtų, o ne kad sėdėtų. Judėjimas yra žmogaus išraiškos šioje žemėje pagrindas. Tačiau augant civilizacijai nebemokame apsieiti su savo kūnu, jo praktiškai nebesuprantame. Mes vis mažiau ir mažiau judame. Nuo pusryčių stalo iki automobilio, paskui firma, valgykla ir vakare vėl namo. Dėl tos priežasties kasdien maždaug 30–60 minučių derėtų aktyvinti didžiosios raumenų grupės darbą." ("Prizmė" 98/2, "Ir kūnu, ir dvasia! Fizinis pajėgumas: tarp Dievo garbinimo ir kūno kulto").
Daugumai iš mūsų labai trūksta judėjimo! Ne kažkokių keistų sėdėjimo pratimų, kurie vienam kitam galbūt padeda, bet yra daug sudėtingesni, jų išmokimas kainuoja pinigus, o pasaulėžiūros požiūriu kelissyk pavojingesni už kitas alternatyvas – bėgiojimą, važinėjimą dviračiu, plaukiojimą, aerobiką ir t. t.
Pabaigoje tebūnie paminėti keli vertingi (kiek sutrumpinti) knygos "Examining Alternative Medicine" autorių patarimai:
"1) pažink savo kūną suprask, kaip jis veikia, 2) bent šiek tiek susipažink su pagrindiniais Biblijos ir kitų pasaulėžiūrų, ypač rytietiškų bei New Age mokymo skirtumais, 3) nei žolelės, nei maisto papildai tikėjimui visiškai nekenkia (gal tik piniginei), 4) pabrėžtinai venk praktikų, kalbančių apie "gyvenimo energiją", nes su mokslu jos neturi nieko bendra, o tik perša išvadą, kad visi esame dievai, 5) ieškok ramybės, išmok nurimti, 6) nuo jogos verčiau laikykis kuo toliau."
