Holger Lahayne
„Neteisingai nuteistas“
Teisingumo klausimas svarbus visiems visų laikų žmonėms. Ką tik, kovo 18 d., Vilniuje greta Seimo įvyko pilietinė akcija "Už teisingumą!"; prieš daugiau nei 2000 metų Platonas parašė vieną iš svarbiausių filosofijos veikalų, Valstybę (apie 370 m. pr. Kr.), iš esmės taip pat paskirtą teisingumo temai.
Ne taip kaip mitinguotojai prie Seimo, Platonas savo mintis dėsto fiktyvių dialogų forma. Antai antroje knygoje patį autorių įkūnijantis Sokratas diskutuoja su Glaukonu. Šis pradžioje kelia intriguojančią tezę, teigdamas, kad žmogus, jeigu visai galėtų gyventi pagal savo norą, visuomet rinktųsi beatodairiško neteisuolio gyvenimą. Esą teisingumo principas žmonių sugalvotas tik dėl grynai praktinių tikslų. Čia pat Glaukonas pasiūlo vaizduotės eksperimentą: įsivaizduoti "patį neteisingiausią ir patį teisingiausią" žmogų (360e). Pirmasis, "nedorėlis", veikia pagal šūkį: kad tik kas nepagautų. Ir šitaip, darydamas "didžiausius nusikaltimus", jis šluojasi sau "didžiausią teisingumo šlovę" (361a).
"Šalia šitokio nedorėlio pastatykime teisingąjį, paprastą ir kilnų žmogų, kuris... nori ne atrodyti, o būti geras", toliau siūlo Glaukonas. Teisingasis ir "nedarydamas jokio nusikaltimo", vis dėlto "laikomas didžiausiu nedorėliu". Bet jis nepaiso to, ir "atrodydamas nedorėliu, o būdamas teisingas, [jis] liks nepajudinamas iki pat mirties". Tačiau visi, "kurie vietoj teisingumo giria neteisingumą", džiūgaudami pranašauja apie liūdną teisiojo baigtį: "teisingasis, toks būdamas, bus plakamas botagais, kankinamas, jį surakins grandinėmis, jam išdegins akis, ir galų gale, iškentęs visas kančias, jis bus pamautas ant mieto." Galop skelbiamas eksperimento moralas: "reikia norėti ne būti, o atrodyti teisingam" (361b–362a). Arba mūsų žodžiais tariant, įvaizdis yra viskas.
Sąvoka "pamautas ant mieto" kartais būdavo verčiama ir žodžiu "nukryžiuotas" (angl. crucified arba vok. gekreuzigt), nors toks graikų žodžio vertimas nėra tikslus. Kad ir kaip būtų, paralelė su Jėzaus likimu akivaizdi: Jėzus irgi buvo teisingasis, "šventasis ir teisusis" (Apd 3, 14), buvo "pažemintas", "kankinamas" (Iz 53, 3.7), "nuplaktas" (Mt 27, 26) ir pabaigoje pakabintas "ant medžio" (Apd 5, 30). Todėl daug kam Platono sakinys yra tarsi pranašystė.
Nuo Platono dialogų pereikime prie kito Antikos teksto, savo tema taip pat pasirinkusio teisingumą, Išminties knygos. Veikalas tariamai parašytas karaliaus Saliamono ir dėl to knyga kartais vadinama ir "Saliamono išmintis", tačiau spėjama, kad tai I a. pr. Kr. Egipte užrašytas tekstas. Romos katalikų bažnyčia šią knygą laiko Biblijos dalimi, o evangelikai nelaiko, nes ji niekada nėra priklausiusi hebrajų kanonui. Knygoje smarkiai sumišęs žydų ir graikų mąstymas, tačiau minčių esama visai įdomių. Pažvelkime į kelis pirmuosius skyrius.
Knyga pradedama raginimu: "Mylėkite teisumą, žemės valdovai!". Tačiau toliau sakoma, kad teisusis turi priešų, kurie labai sunkina jo gyvenimą. Tie priešai yra bedieviai, "nedori žmonės" (1,16); tie, kurie moko, kad su mirtimi viskas baigiasi, o gyvenimą valdo atsitiktinumas: "Juk tik atsitiktinai esame gimę ir ilgainiui būsime tarytum niekad nebuvę..." (2,2). Tokie žmonės dėl to skatina kiek tik išgalint gyvenimu be perstojo mėgautis: "Eime tad, mėgaukimės esamomis gėrybėmis ir jaunatviška aistra godžiai naudokimės kūriniais. Teteka mums sočiai brangus vynas ir kvapūs tepalai..." (2, 6–7) Bet to negana, jie nori dar daugiau. Jie nusitaikė į teisųjį ir siekia jo mirties:
"Išnaudokime neturtingą teisų žmogų... Patykokime tad teisiojo žmogaus, nes jis mus varžo ir priešinasi mūsų darbams... Jis skelbiasi pažįstąs Dievą ir save vadina VIEŠPATIES vaiku. Mums jis gyvas mūsų sumanymų priešas, – vien jį pamačius, darosi nemalonu, nes jo gyvenimo būdas ne kaip visų žmonių ir jo keliai labai keisti. ... Jis skelbia, kad teisiųjų likimas yra laimė, ir giriasi, kad Dievas yra jo tėvas. Pažiūrėkime tad, ar jo žodžiai tikri, sužinokime, kas jam atsitiks sulaukus gyvenimo galo. Juk jeigu teisusis yra Dievo vaikas, Dievas padės jam, išgelbės jį iš priešų rankos. Ištikime jį užgaule ir kančia, kad pažintume jo būdo švelnumą ir išmėgintume jo kantrybę. Pasmerkime jį gėdingai mirčiai, nes, jo paties žodžiais, Dievas juo pasirūpins." (2,10–20)
Pastarosios eilutės taip pat nuskamba kaip pranašystė, kuri išsipildė Jėzuje. Prisiminkime nukryžiavimo sceną ir pašaipas, aprašytas Mt 27, 43: "Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: 'Aš Dievo Sūnus’."
Nuo literatūros prie tikrovės
Platonas sako, kad pavyzdingai teisus žmogus priverstas kęsti begalines kančias, Išminties knyga – kad teisusis žadina neteisiųjų neapykantą; abu tekstai kalba apie teisiojo mirtį. Tačiau abiejų tekstų teisusis tėra tik literatūros personažas, išgalvotas veikėjas, taigi fikcija. Jėzus savo asmenyje šią fikciją pavertė tikrove. Jis taip pat liudijo apie būsimas kančias (Mt 16, 21), neapykantą (Jn 7, 7), gresiančią mirtį (Jn 12, 32–33). Ir visa tai jau ne dėl filosofijos ar moralės, o dėl žmogaus išganymo.
Krikščionys žino, kad Dievui teko tapti žmogumi, kad įgyvendintų išganymą. Tarpininkas turėjo būti "tikras ir teisus žmogus", kadangi "Dievo teisingumas reikalauja atpildo už nuodėmę iš pačios nusidėjusios žmogiškos prigimties, kad ji ir apmokėtų nuodėmę." (Heidelbergo katekizmas, 16 kl.). Šis žmogus turėjo ir numirti, nes "mus sutaikė su Dievu jo Sūnaus mirtis" (Rom 5,10). Esama ne vienos išpopuliarėjusios teorijos, bandančios įrodyti, kad Jėzus per nukryžiavimą nenumirė (teorija "Jėzus Indijoje", M. Baigento knyga Jėzaus byla). Tačiau jos visos atmestinos, kadangi remiasi vien spėlionėmis. Jėzus tikrai numirė.
Tačiau ne tik numirė, bet ir turėjo tam tikru būdu numirti. Kalvinas teisingai pastebi: "Jeigu jis būtų pasmaugtas plėšikų ar neramumų metu minioje sutryptas", tai būtų neįvykę išganymo (Inst. II,16,5). Mat tik mirtis ant kryžiaus, arba "ant medžio" buvo laikoma prakeikta (žr. Įst 21, 23; Gal 3, 13). Bet mirties būdo čia neanalizuosime.
Didelę reikšmę turi ir įvykiai iki mirties, būtent Jėzaus teismas. Anot Kalvino, "[Jėzus] kaip kaltinamasis pastatomas prieš teisėją, ant jo pilasi liudytojų kaltinimai, teisėjas jį atiduoda mirčiai". Jėzus suimamas ir atvedamas į teismo procesą kaip baustinas piktadarys. Kalvinu pasiremdamas teologas L. Berkhofas tvirtina: "Buvo labai svarbu ir būtina, kad Jėzus nemirtų natūralia mirtimi arba per nelaimingą atsitikimą; jis negalėjo ir būti nužudytas atsitiktinio užpuoliko. Jis turėjo būti nubaustas teismo paskirta mirties bausme." (Systematic Theology) Net ir pats Jėzus numatė, koks galas jo laukia, kad bus paskelbtas nuosprendis jį nužudyti (Mt 20, 18: "Jie nuteis Jį mirti", Burbulio vert.). Nuosprendis atsiranda ne iš kur nors kitur, o tik iš teismo proceso.
Teisusis ne šiaip sau persekiojamas, niekinamas ir galų gale nužudomas, bet visa tai atliekama teisinėmis priemonėmis; pats teisingumo įsikūnijimas ,teisėtai’ likviduojamas teisėtvarkos organų rankomis; Pasaulio Teisėjas pats nuteisiamas mirties bausme. Ši dimensija pradžioje cituotuose tekstuose net neegzistuoja. Naujasis Testamentas ją įveda visiškai naujai.
Jėzus buvo tobulai teisus. Vadinasi, be kaltės, be nuodėmės. Jėzus "nepažino nuodėmės" (2 Kor 5, 21); dėl to galėjo "teisusis už neteisiuosius" mirti (1 Pt 3, 18). Ant jo nebuvo rasta nė dėmės, tačiau jis buvo nubaustas. Net vienas iš šalia nukryžiuotų nusikaltėlių pripažino, kad tik jis pats nubaustas teisingai, o Jėzus neteisingai (Lk 23, 41). Kiek vėliau tą garsiai ištaria ir pirmasis tikėjimo kankinys Steponas: "Jis buvo pažemintas ir neteisingai nuteistas" (Apd 8, 33, Burbulio vert.) Kaip galėjo šitaip atsitikti? Kur nuosprendyje glūdi didžioji neteisybė? Kokie teisės principai buvo pažeisti? Ką matome iš evangelijų? Ir ką visa tai reiškia nūdienai?
Apie Jėzaus teismo procesą nėra rasta jokių teismo protokolų ir nepriklausomų šaltinių. Dėl to kai kuriais klausimais lieka spėlionių, ir dėl to apie Jėzaus procesą vis rašomi ir rašomi nauji darbai (žr. sarašą pabaigoje). Mes remsimės visų pirma Biblija ir pagal ją apžvelgsime abiejų teismų – žydų tarybos ir Piloto – Jėzaus atžvilgiu įvykdytą pagrindinę neteisybę.
Žydų teismas
Jėzus buvo sąmokslo auka. Jo kančios istorijos pradžioje Mato evangelijoje užsimenama apie "aukštųjų kunigų bei tautos seniūnų" planą likviduoti Jėzų. Besirengiant žydų Paschos šventei jie "nusprendė suimti Jėzų klasta ir nužudyti" (Mt 26, 3–4). Ir Jono evangelijoje pasakojama apie sinedriono ("aukštosios" arba "teismo tarybos") posėdį ir jo sprendimą Jėzų nužudyti (Jn 11, 46s). Skyriaus 53 eilutėje rašoma: "Nuo tos dienos jie buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti". Kad šis planas buvo seniai brandinamas, byloja Mt 12,14: "Tuomet išėję fariziejai tarėsi, kaip Jėzų pražudyti". XIX a. prancūzų rašytojas E. Renanas savo populiarioje knygoje apie Jėzų pritaria, kad "nuosprendis [jau tada] buvo patvirtintas; sinedrionas ieškojo tik dingsčių" (Jėzaus gyvenimas). Tad apie sąžiningą procesą negali būti nė kalbos, jeigu teismas jau yra iš anksto tvirtai apsisprendęs dėl mirties bausmės!
Seniausias Biblijos tekstas, liudijantis apie Jėzaus pražudymo atsakomybę, užrašytas 1 Tes 2, 15, kuriame Paulius kalba apie "žydus", savo tautiečius, nužudžiusius "Viešpatį Jėzų ir pranašus". Be abejo, Paulius čia omeny neturi nei visos savo tautos, nei jos daugumos. Sąmokslus visada kuria nedidelės grupės asmenų, dėl to Paulius čia kalba tik apie savo tautos elitą. Tad kai minima "minia" (Mk 15, 8) arba "visa tauta" (Mt 27, 25), omeny turimi ne visi žydai, o tik tie, kurie buvo atėję į teismą, visų pirma daugiausia Barabo šalininkai. Bet ir šie tebuvo tik sąmokslininkų manipuliacijos įrankiai.
Kokie sąmokslininkų motyvai? Vyriausiasis kunigas Kajafas baiminosi dėl savo tarnybos. Teologas C. P. Thiede’ė rašo: "Jei Jėzus – išganymo istorijos Mesijas, tai jo kaip vyriausiojo kunigo dienos suskaičiuotos." Todėl "Kajafo susirūpinimas buvo pagrįstas" (Jėzus. Tikėjimas, faktai). Gali būti, kad Kajafo veiksmų kurstytojas buvo jo uošvis Anas, pas kurį Jėzus buvo pirmąjį kartą atvestas (Jn 18, 12). E. Renanas būtent jį vadina "tikruoju rengiamos juridinės žmogžudystės kaltininku"; Kajafas esą buvęs tik "aklas savo uošvio įrankis". Popiežius Benediktas XVI pastebi ir teigiamą Kajafo veiksmo aspektą, būtent "teisėtą rūpestį apsaugoti šventyklą bei tautą", tačiau pagrindiniu sąmokslo varikliu vis vien laiko "valdančiosios grupės savanaudišką valdžios troškimą" (Jėzus iš Nazareto II).
Tad galima sakyti, kad tikrų ir nešališkų teisėjų Jėzus neturėjo. Ne viename savo palyginime Jėzus smarkiai kritikavo tautos vadovus, o šie tą kritiką buvo labai gerai supratę (žr. Mt 21, 43–45). Tas supratimas kurstė neapykantą ir norą Jėzų nužudyti (Jn 7, 1; Lk 6, 6–7.10–11). Juolab kad jis vis maišėsi su pavydu ir baime. Po šventyklos prekiautojų išvaikymo, kaip pasakoja Morkus, "kunigai ir Rašto aiškintojai... bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo pagauti jo mokslo" (Mk 11, 18).
Teisingas procesas yra neįmanomas, jeigu teisėjas kaltinamojo atžvilgiu iš anksto laikosi piktavališkos nuostatos ar net jo nekenčia. Šiuo atveju reiktų prisiminti, kad žydams būti šališkiems teisme buvo griežtai draudžiama. Įst 16, 19 rašoma: "Neiškraipyk teisingumo, nerodyk šališkumo, neimk kyšio..." Įst 1, 17 parašyta: "Teisdami negalite būti šališki: išklausykite varguolį lygiai taip kaip ir didžiūną" (plg. 2 Met 18, 7; Pat 24, 23).
Šališkumas dar pasireiškė ir tuo, kad tikriausiai neatsirado nė vieno, Jėzų ginančio! Tarp žydų tarybos narių tikrai buvo bent keletas Jėzaus šalininkų. Vienas iš tokių buvo Juozapas iš Arimatėjos, kuris (taip galime spėti) procese nedalyvavo (Lk 23, 50–51). Kai Mt 26, 59 kalbama apie "visą teismo tarybą", matyt, omeny turimi tik tuo metu procese dalyvavę asmenys, o ne visi 71 tarybos narys. Galima įsivaizduoti, kad sąmokslininkai pasirūpino, jog simpatizuojančių procese nebūtų.
Ar teismo vieta ir laikas atitiko to meto tvarką, tiksliai nežinome. Jėzus buvo atvestas į vyriausiojo kunigo rūmus (Mk 14,54; Lk 22, 54), nors įprastinė sinedriono rinkimosi vieta buvo šventyklos kompleksas. Pagal Talmudą mirties nuosprendžiai buvo skelbiami būtent tenai (žr. ir Įst 17, 8.10). Be to, žydai Jėzų teisė naktį (Mk 15, 1; Mt 27, 1), o rytą jis buvo nuvestas pas Pilotą – per kelias valandas tokioje sudėtingoje byloje buvo paskelbtas toks griežtas nuosprendis. Talmudas rašo, kad mirties nuosprendis turi būti skelbiamas tik po paros. Tačiau ar ši tvarka jau galiojo Jėzaus laikais, nėra žinoma (Mišna, pagrindinė Talmudo dalis, buvo surinkta apie 200 m.). Vis dėl to tada ir iki šiol prasminga, sprendžiant mirties ir gyvenimo klausimus, neskubėti.
Visos evangelijos paliudija, kad Jėzus buvo nuteistas melagingų parodymų pagrindu (Mk 14, 55). Buvo ieškomi (ir tikriausiai papirkti) šmeižikai, tačiau jų kaltinimai nesutapo: "Kai kurie melagingai kaltino jį, teigdami: ,Mes girdėjome jį sakant: Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventovę ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo.’ Bet ir šie kaltinimai nesutapo." (Mk 14, 57–59). Liudytojai iškraipė Jėzaus pasakytus žodžius, kaip pasakoja Jonas Jn 2, 19 ("Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu"). Bet, kad ir kaip, aukštieji kunigai iš tikrųjų labai gerai suprato, ką norėjo pasakyti Jėzus, ir tai jie paliudija Piloto akivaizdoje (Mt 27, 63): "Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, yra pasakęs: ,Po trijų dienų aš prisikelsiu’." Jie suprato, kad Jėzus omeny turi ne šventyklą, o save ir savo kūną.
Būrio suvarytų liudytojų pasisakymų tikslas tebuvo tik patenkinti Įst 17, 6 reikalavimą, bet ne teisingumą. Mat įstatymas reikalavo ne tik "dviejų ar trijų liudytojų", bet ir tiesos sakymo. Melas buvo griežtai draudžiamas (Iš 20, 16), ypač teismo procese (Įst 19, 15–21). Liudytojai privalo garantuoti, kad liudys teisingai ir nieko neapšmeiš. O melagių atžvilgiu įsakyta: "Nerodysi jokio gailesčio..."! Ir Pat 6, 16–19, kur sakoma, kad "Šešių dalykų VIEŠPATS nekenčia, o septyni jam kelia pasibjaurėjimą", vienas iš jų būtent yra "neteisingai liudijantis melagingas liudytojas".
Kadangi liudytojų pasisakymai tarpusavyje prieštaravo, o Jėzus iki tol nebuvo prataręs nė žodžio, tai Kajafas kreipėsi į jį (Mt 26, 63–65): "Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?!" Jėzus į tai atsakė: "Tu pasakei. Bet aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!" O vyriausiasis kunigas į tai: "Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?!"
Apie šią teismo sceną jau daug diskutuota. Tarkime, Jėzus būtų buvęs visai ne Mesijas, o melagis ir apgavikas. Ar būtų jis tais savo žodžiais piktžodžiavęs prieš Dievą? Juolab kad jis net neištarė Jahvės vardo? Ar būtų pakakę pagrindo tokį Jėzų nubausti mirties bausme ir ar tai būtų teisėta? Daugelis primena ir dar vieną dalyką: Kajafas vertė Jėzų liudyti prieš save. Be to, jis net parodė pasirengimą priimti nuosprendį vienintelio liudytojo parodymu – paties kaltinamojo pasisakymu apie save. Nėra duomenų, kaip tiksliai buvo tuomet, bet bent jau pagal vėlesnį rabinų įstatymą buvo draudžiama kaltinamąjį versti liudyti prieš save.
Proceso absurdiškumas reiškėsi dar ir tuo, kad net nebuvo iškelta jokių rimtų, t.y. tvarkingų kaltinimų. Galima spėti, kad Jėzus net suimtas buvo be jam pareikštos kaltės. Be to, ir ne sinedriono užduotis reikšti kaltinimus, nes jis tik atlieka bylos tyrimą, remdamasis jau surinktais kaltinimais. Jėzaus byloje nuostabą kelia ir jam metamų kaltinimų kaitaliojimas: čia jis kaltinamas kėslais griauti šventyklą (Mt 26, 61), čia piktžodžiavimu prieš Dievą (Mk 14, 62–64), čia neramumų kurstymu (Lk 23, 2), čia jau apsišaukimu karaliumi (Lk 23, 2–5), o galų gale paskelbiamas "ciesoriaus priešu" (Jn 19, 12). Pagal Jn 18, 29–30 Pilotas taip ir nesulaukia jokio rimto teisiškai teisingai suformuluoto kaltinimo: "jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau atvedę" – tik toks ir gana įžūlus atsakymas Romos prefektui.
Galų gale ir pati teismo tvarka bei eiga neatitiko jokių reikalavimų. Aiškiai matosi, kad visiškai nebuvo gynybos, nebuvo prašoma jokių ginamųjų įrodymų, negana to, kaltinamsis teisme buvo fiziškai žeminamas ir mušamas (Mt 26, 67; Mk 14, 65). Daug kitų klausimų lieka neaiškūs, kaip, pvz., ar išvis teisiškai leistinas vyriausiojo kunigo kišimasis (Mk 14, 61). Apie kruopštų bylos tyrimą nėra nė ko pasakyti. Nors toks reikalavimas to meto žydų teismui tikrai galiojo! Tebegaliojo Įst 17, 4 suformuluota prievolė "rūpestingai ištirti" bylą. Apie tai liudija ir Nikodemo retorinis klausimas, ištartas anksti prieš procesą (Jn 7, 51): "Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?"
Apibendrintai galima teigti, kad kaltės principas tikrai buvo pažeistas. Teisme kaltė turi egzistuoti ir turi būti įrodyta. Įst 25, 1 rašoma: "Kai susiginčiję vyrai eina į teismą ir jiems padaro nuosprendį, išteisina teisųjį ir pasmerkia kaltąjį" (Jurėno vert.). Tad pagal žydų įstatymą, tik kaltasis gali būti paskelbtas kaltu.
Nėra iki galo aišku, kiek ir kokie įstatymo reikalavimai Jėzaus laikais galiojo ir kurie procesiniai veiksmai buvo pažeisti. Iš evangelijų aprašymo matosi tik tiek, kad kai kurių nuostatų buvo paisoma (pvz., dėl liudytojų skaičiaus). Tačiau atrodo, kad ir tada teismo procesai jau galėjo vykti kaip XX a. Hitlerio ir Stalino laikais, kai dėl akių buvo stengiamasi išlaikyti tam tikrą teisinę formą, tačiau viduje teisėjams buvo leidžiama veikti nevaržomai piktavališkai ir šališkai.
Romėno teismas
Jėzus iš žydų teismo buvo nuvestas pas Pilotą, Romos imperijos "valdytoją" (Mt 27,11), nes tuo laiku, kaip žinoma, žydai nebuvo šeimininkai savo namuose. Tačiau Romos okupacinė valdžia jiems buvo palikusi gana plačias administracines ir teisines galias, tik atėmusi teisę skelbti mirties nuosprendžius (žr. Jn 18, 31).
Pagal Mato ir Morkaus aprašymus, Jėzų į pretorijų atvedė ankstyvą rytą. Tais laikais prefektai pradėdavo darbą išties labai anksti. 1961 m. atlikti archeologiniai tyrimai parodė, kad Poncijus Pilotas tikrai yra istorinė asmenybė (Pontius yra jo pavardė, o vardas nežinomas; Pilatus yra pridėtinis vardas, kurio reikšmė nėra tiksliai žinoma). Jis tikriausiai priklausė raitelių luomui (ordo equester, per 20000 žmonių imperijoje).
Pilotas nesiėmė žydų sprendimo nei įgyvendinti, nei tvirtinti, o pradėjo savo apklausą. Jis taip pat turėjo teisę žydų kaltinimų nepaisyti ir Jėzų čia pat paleisti. Tačiau to nedarė, atsisėdo, kaip įprasta teisme, į "teismo krasę" (Mt 27, 19; Jn 19, 13) ir pradėjo formalų teisinį procesą. Šitaip Jėzus pateko į Romos jurisdikciją. C. P. Thiede'ė konstatuoja: "romėnų teisinė ir praktinė atsakomybė Naujajame Testamente nepaneigiama."
Būtina atkreipti dėmesį į aplinkybes, kad visas veiksmas vyko tolimoje Romos provincijoje, o Jėzus nebuvo Romos pilietis. Taip pat jis ir nebuvo kaltinamas sulaužęs vieną Romos įstatymą. Dėl to Jėzaus atvejui buvo taikoma cognitio extra ordinem. Šitokia procesinė tvarka provincijoje, anot Thiede'ės, "reiškė, kad kompetentingas valdininkas nešaukia savotiško priesiekusiųjų teismo, bet, apeidamas tradicinę tvarką, vienas pats vadovauja procesui ir taip pat vienas priima nuosprendį. Cognitio vykdavo pagal tikslias taisykles, ir Pilotas jų laikėsi." Štai dėl ko Jėzų nuteisia vienas žmogus.
Esant tokiems teisiniams rėmams, Pilotas buvo gana laisvas elgtis savo nuožiūra, ypač priimant nuosprendžius. Juolab kad Jėzaus negynė piliečio teisės, kaip gynė Paulių, o bendrosios žmogaus teisės tuo metu Romoje dar nebuvo žinomos. Šiandien mes kalbėtume apie karo lauko teismą, ir iš tikrųjų Pilotas veikė visų pirma kaip kariuomenės vadas Palestinoje (ir praefectus buvo kariuomenės tarnyba).
Piloto teismą smulkiausiai aprašo evangelistas Jonas. Jis pasakoja, kad Pilotą ypač trikdė Jėzaus tylėjimas (Mt 27, 14) ir nerodymas noro gintis (teisiamieji turėdavo gintis patys). Kad ir kaip, Pilotas greitai perpranta Jėzaus bylą ir pastebi, kad prieš jį stovi visai ne maištininkas. Jis pamato, kad Jėzus atvestas iš pavydo (Mt 27, 18). Jn 18, 34 aiškiai sakoma, kad Pilotas neturėjo Jėzui ko prikišti ir laikė jį nekaltu. Net jo žmona pastebėjo: "Nieko nedaryk šiam teisiajam!" (Mt 27, 19). Popiežius Benediktas XVI rašo: "Pilotas žinojo bylos tiesą ir todėl žinojo, ko iš jo reikalavo teisingumas".
Tad kodėl jis Jėzaus paprasčiausiai nepaleido? Dar keistesnė Piloto elgsena pasirodo giliau pažvelgus į jo būdą. Antai Juozapas Flavijus veikale Žydų karas pasakoja apie ypatingą Piloto žiaurumą su žydais. Filonas Aleksandrietis aprašo jį dažnai vykdžius mirties nuosprendžius be jokio teismo (žr. ir Lk 13, 1–2). Pradėjęs eiti savo pareigas Judėjoje 26 metais, Pilotas pasižymėjo provokacijomis, net apiplėšė Jeruzalės šventyklą. Karalius Erodas Agripa viename iš savo laiškų, rašytų 40-aisiais metais, Pilotą apibūdina kaip "nepalenkiamą ir beatodairišką kietakaktį". J. Klausneris Pilotą vadina "tironu kraugeriu", kuriam mirtimi nuteisti žydą nebūtų reiškę daugiau negu "pritrėkšti musę" (Jesus von Nazareth).
Pilotas buvo smurtiškas žmogus ir žydų nekentėjas. Užtat tuo labiau stebina jo laikysena Jėzaus teismo metu. Kodėl jis terliojasi su Jėzumi ir kodėl iškart velniop nepasiunčia visų jo kaltintojų? Kodėl jis atrodo kažko bijantis, nuolat svyruojantis ir visiškai ne kietakaktis?
Vieną galimą atsakymą duoda gilesnė tuometinės Romos valdžios santykių apžvalga. Pirmaisiais Piloto tarnybos metais faktinis valdytojas buvo ne imperatorius Tiberijus, o Lucijus Elijus Sejanas (Lucius Aelius Seianus), pretorijonų vadas (pretorijonai – imperatorių sauganti kariuomenė). Mat 26 metais imperatorius buvo pasitraukęs nuo valdžios į Kaprio salą. Sejanas buvo aršus antisemitas, anot Filono, žydus troškęs net visiškai išnaikinti. Dėl to Piloto žiaurumai Judėjoje visiškai atitiko jo skonį. Bet 31-aisiais vienvaldystę atgauna Tiberijus, Sejanas nužudomas, o 32-aisiais net pasirodo žydams palankus imperatoriaus ediktas. Galima sakyti, kad Romos politika žydų atžvilgiu pasikeitė radikaliai. Pilotui, Sejano bendraminčiui, teko labai pasistengti nepatekti sostinės nemalonėn.
Pilotas tapo smarkiai pažeidžiamas. Jėzaus priešai ir kaltintojai, matyt, visa tai žinojo ir tuo naudojosi. Jie elgėsi lyg nuolankūs imperatoriaus pavaldiniai (Jn 19, 15) ir Pilotui atvirai grasino: esą jeigu jis paleis tą, kuris dedasi karaliumi, tikrai užrūstins imperatorių. Jėzaus kaltintojai taip pat žinojo, kad Pilotas nešioja titulą "ciesoriaus draugas" (Jn 19, 12), amicus Caesaris, ir kad tam yra iškilęs rimtas pavojus. Visos gerosios kortos supuolė į žydų rankas, o Pilotas atsidūrė kampe ir buvo priverstas griebtis nuolaidų. E. Renanas sako, kad "Pilotas buvo Jėzaus pusėje". Tačiau matom, kad nėra jokio pagrindo taip teigti. Pilotas baiminosi dėl savo tarnybos ir gal net dėl gyvybės. Tad jis buvo vien savo paties pusėje ir niekieno daugiau!
Piloto teismas praėjo be jokių procedūrinių pažeidimų ir pagal Romos teisę galėjo būti laikomas teisėtu. Tačiau reiktų neužmiršti, kad Romos imperijoje pavergtų tautų atžvilgiu niekas jokio tikro teisingumo ir nesiekė. Kaip ir didelė dauguma imperijos gyventojų Jėzus buvo peregrinus – laisvas, bet beveik be jokių piliečių teisių. Žemiau stovėjo tik vergai ir, už imperijos ribų, laukiniai barbari. Lygybė prieš įstatymą galiojo tik Romos piliečiams. Tik jie turėjo teisę į teisingą teismą (tik 212/213 m. po Kr. imperatorius Karakala paskelbė Antoninų konstituciją, kuria visoje imperijoje gimusiems laisviems vyrams suteikė Romos pilietybę). Šitaip provincijose savavališkumui buvo plačiai atvertos durys. Dėl to Pilotui pažeisti kaltės principą buvo visai nesunku ir Romos teisės kontekste net legalu.
Ką visa tai reiškia mums šiandien? Paminėkime tris svarbius dalykus.
Teisingumas sutryptas. Abiejų teismų teisėjams, žydų vadams ir Pilotui visų pirma svarbu buvo ne tiesa ir jos išsiaiškinimas, o valdžia ir jos sutvirtinimas. Valdžios troškimas sumindžiojo teisingumą į dulkes. Neapykanta žmonėms ir abejingumas tiesai iki šios dienos tebėra mus persekiojantys pavojai, dažnai kuriantys neteisybę – net labiausiai išvystytose teisinėse sistemose (tokios tada buvo Romos ir žydų teisės). Valdžios pagundų vis dar ypatingai saugotis turi tie, kurie kuria įstatymus, juos gina ir skelbia teisingumą.
Teisingumas atstatytas. Atrodo, kad Jėzaus teismo procese ir nužudyme triumfuoja neteisybė. O dar apaštalai nuo pat pradžių kartoja, kad taip norėjo ir sutvarkė pats Dievas (Apd 2, 23; 4, 28). Kaip visa tai suderinti? Dievas yra teisingas žmonių teisėjas (Pr 18, 25; Rom 2, 2). Jo sprendimas mūsų atžvilgiu yra visiškai aiškus: amžinoji mirtis (Pr 2, 17; Rom 6, 23). Teisės požiūriu, šis nuosprendis ir turėjo būti įvykdytas. Ir vien tik Dievas galėjo jį pakeisti, pats tapdamas žmogumi ir leisdamasis žmonėms nubausti save mirties bausme. Jis vietoj mūsų buvo "priskirtas prie nusikaltėlių" (Iz 53, 12, Burbulio vert.). Jis, teisusis ir nekaltasis, stojo mūsų vieton. Jėzaus mirties nuosprendžiu ir jo įvykdymu Dievas išreiškia bei įvykdo savo teisingumą. Berkhofas sako: "Piloto nuosprendis buvo ir Dievo nuosprendis, tik, žinoma, priimtas visiškai kitokiu pagrindu". "Kristaus mirties nuosprendžiu [įvykdytu žmogiškojo teismo] buvo panaikintas mūsų kaltės nuosprendis Dievo akivaizdoje", rašo Kalvinas Jono evangelijos komentare. Dievas pasinaudoja neteisybe, kad atkurtų teisingumą – tai yra didysis paradoksas. Heidelbergo katekizme rašoma: "Kristus kentėjo prie Poncijaus Piloto, kad būtų pasauliečio [šito pasaulio, t. y. žmogaus] teisėjo nekaltai pasmerktas ir kad taip išvaduotų mus nuo rūstaus mums grėsusio Dievo teismo." (38 kl.)
Teisingumo advokatas. Dievas "gina nuskriaustųjų teises" (Ps 146, 7); jis visada stovi neteisingai nuteistųjų, pažemintųjų pusėje. Taip buvo visada, tačiau su Jėzumi pasirodė naujas dalykas: joks žmogus nepatyrė daugiau neteisybės negu Jėzus! Hbr 2, 17–18 rašoma, kad jis "turėjo visu kuo tapti panašus į brolius... Pats iškentęs gundymus, jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi." Tas pats galioja ir dėl patirtos neteisybės: pats iškentęs neteisybę, jis gali "atjausti" mūsų patirtas neteisybes (plg. Hbr 4, 15). Nuo pat apaštalų laikų krikščionys kentėjo ir kenčia valstybių valdžių ir religijų persekiojimus. XVII a. baptistų pamokslininkas Johnas Bunyanas 1660–1672 sėdėjo kalėjime, kadangi nepakluso valstybinei Anglijos bažnyčiai. Bet jis žinojo, kad Jėzus iškentė dar sunkesnį likimą ir dėl to dabar yra puikus jo advokatas danguje. 1666 m. Bunyanas rašė: "Jėzus Kristus tapo žymiai realesnis ir akivaizdesnis. Čia iš tiesų aš jį pamačiau ir pajaučiau!.. Niekuomet prieš įkalinimą nebuvau patyręs, kad Dievas nuolat būtų taip arti manęs..." (Didelė malonė baisiam nusidėjėliui) Į savo užtarėją danguje kreipėsi ir XX a. kankinys D. Bonhoeffer. 1943 m. pabaigos nacių kalėjime jis užrašė šią maldą: "Viešpatie Jėzau Kristau, tu buvai neturtingas ir vargšas, suimtas ir apleistas, kaip ir aš. / Tu žinai visus žmonių vargus, / tu liksi šalia manęs, kai niekas manęs nebepalaikys, / tu nepamirši ir ieškosi manęs, / ... Padėk man!" (Pasipriešinimas ir nuolankumas).
(M. Dupin, The Trial of Jesus Before Caiaphas and Pilate, 1839; S. Greenleaf, The Testimony of the Evangelists Examined By The Rules Of Evidence Administered In Courts Of Justice, 1903; W. M. Chandler, The Trial of Jesus, 1925, http://www.classicapologetics.com/c/Chandler1.pdf [I tomas]; E. H. Wingo, A Lawyer Reviews the Illegal Trial of Jesus, 1954; J. Blinzler, Der Prozess Jesu, 1969; P. Winter, On the Trial of Jesus, 1974; C. Cohn, Der Prozess und Tod Jesu aus jüdischer Sicht, 2001.)
