E. Lutz, R. Junker
Nėra gyvybės be sukūrimo (IV)
Devintoji tezė. Nors žmogus ir beždžionės genetiškai labai panašūs, vis dėlto esama esminių jų skirtumų sąmonės, kalbos ir dvasios srityse. Natūraliąja atranka negalima tinkamai paaiškinti šių skirtumų. Iš randamų iškasenų visiškai nebūtinai išplaukia, kad vyko evoliucija; lygiai taip pat visa tai galima paaiškinti sukūrimu. Įrodyta, kad vadinamasis biogenetikos dėsnis, pagal kurį rudimentiniai organai laikomi žmogaus kilmės iš gyvulių įrodymu, yra klaidingas.
Žmogaus ir beždžionių bazinės genetinės struktūros sutampa beveik 99 proc. Tačiau yra esminių skirtumų laisvos valios, sąmonės, sąžinės, kūrybingumo, intelekto, kalbos, dvasingumo srityse. Nei darvinizmas, nei biochemija negali tinkamai paaiškinti šių savybių atsiradimo. Kuo daugiau tai tyrinėjama, tuo daugiau kyla klausimų.
Natūraliąja atranka nesugebama paaiškinti ne tik jau minėtų dalykų, bet ir paties gimdymo. Moteris gimdo daug sunkiau, nei beždžionė vaikuojasi. "Žmogaus gimimas yra daug sudėtingesnis", – rašo "Neue Zürcher Zeitung" (1994 m. rugpjūčio 10 d.). Be to, moteriai reikalinga priėmėjos pagalba. Bet nors sudėtingesnis gimdymas yra greičiau trūkumas negu privalumas, turint omeny tariamuosius protėvius, vis dėlto, kaip jau įprasta, ir toliau skelbiama, kad natūralioji atranka yra tas mechanizmas, kuris ir šitą būseną sukūrė. Mano nuomone, tai rodo, kokias klaidingas išvadas galima padaryti, jeigu pažįstamas tik vienas mechanizmas, ir tas pats netinkamas.
Jeigu, kaip kad skelbiama, genetiniai panašumai įrodo kilmę iš bendrų protėvių, tuomet būtų įmanoma sukonstruoti patikimus genealoginius medžius. Evoliucionistai, pradedant Darwinu ir Haeckeliu, juos kūrė, dažniausiai pradėdami nuo vieno taško ir nubrėždami vis daugiau šakų, atspindinčių laiko tėkmę. Bet tai neatitinka tikrovės, kurią liudija iškasenos (kaip aprašyta 6 tezėje). Jei kas sugeba skaityti tarp eilučių, tai gali surasti net pačių darvinistų rašiniuose. Antai Ernstas Mayris rašo:
"Darwino pasiūlyta bendrų protėvių teorija... paskatino daugybę zoologų, anatomų, embriologų nustatyti hipotetinių bendrų protėvių ryšius ir bruožus. Tai buvo beveik betikslė užduotis, kuri ir šiandien neatlikta. Kadangi vis dar tebesama esminio netikrumo dėl daugelio augalų ir gyvūnų grupių artimiausių giminaičių ir tariamųjų bendrų protėvių". ("Die Entwicklung der biologischen Gedankenwelt")
Yra dvi evoliucinės žmogaus kilmės teorijos: vadinamoji multiregioninė ir molekulinio genetinio modelio teorija. Bet jos abi viena kitai prieštarauja ir jau vien dėl to argumento mokslas neturėtų per anksti skelbti žmogaus kilmės iš beždžionių kaip fakto. Multiregioninio modelio šalininkai sako, kad žmogus išsivystė visiškai nepriklausomai keliose Žemės vietose iš būtybių, panašių į beždžionę (A. G. Thorne ir M. H. Wolpoff). Molekulinio genetinio modelio teorija teigia, kad visos dabar gyvenančios moterys kilusios iš vienos moters (A. C. Wilson ir R. L. Cann). Šį modelį pastaruoju metu papildomai patvirtino moksliniai tyrimai, pavyzdžiui, Hammerio ("Nature", 1995 m. lapkričio 23).
Kiek galima pasitikėti informacija apie žmogaus atsiradimą, kuri randama iškasenose? R. Junkeris rašo:
"Jeigu evoliuciją priimtume kaip atskaitos tašką, tai iškasenas galėtume dėti į šeimos genealoginį medį. Bet čia iš karto kyla keletas sunkumų. Iškasenas galima dėti ir atskirose kilmės linijose – žmogaus, Australopithecus, Ramapithecus ir kitose – pripažįstant sukūrimo modelį. Žmogaus atsiradimo iš gyvūno negalima įrodyti šiuo metu turimomis iškasenomis." ("Stammt der Mensch vom Affen ab?")
Ernstas Haeckelis 1866 m. suformulavo vadinamąjį biogenetikos dėsnį. Pagal šį dėsnį žmogus ankstesnėse vystymosi stadijose atkartojo makroevoliucijos procesą. E. Haeckelis nuėjo taip toli, kad net pavadino šį neįrodytą dėsnį "vienu iš pačių reikšmingiausių ir nenuginčijamų evoliucijos teorijos įrodymų" ("Natürliche Schöpfungsgeschichte"). Ir iš tiesų daugiau kaip šimtmetį jis taip ir buvo pateikiamas standartiniuose mokslo tekstuose. Bet, kaip dabar žinoma, ši hipotezė klaidinga. Jokio biogenetikos dėsnio nėra. Vadinamieji "rudimentiniai organai" atlieka savo funkcijas – tai įrodyta specifiniais mokslo tyrimais. Šiandieną aišku, kad naudojantis "biogenetikos dėsniu" buvo pateikiamos filosofinės pažiūros ir daromi labai kategoriški pareiškimai, nors juos palaikančių įrodymų visuomet stigo.
Daugelis mokslininkų, kurie tiki evoliucijos teorija, taip pat tiki, kad visatoje nėra nei tikslo, nei krypties ir kad žmogus – gryno atsitiktinumo rezultatas. Carstenas Breschas šią mintį išdėstė taip:
"[Gyvybė] tai ne Kūrėjo aktas, o molekulinis procesas, turintis kryptį ir tikslą. Žmogus nėra nei kūrinijos vainikas, nei visagalės būtybės bendro plano dalis. Ne, žmogus yra tik (specifinis) rezultatas, atsiradęs aklo atsitiktinumo ir karčios būtinybės dėka. Evoliucijos esmė yra motyvų ir tikslų nebuvimas". ("Zwischenstufe Leben. Evolution ohne Ziel?")
Panašiai rašė evoliucionistas George’as Simpsonas:
"Nors daugelį detalių dar reikia geriau apdoroti, jau dabar aišku, kad visus gyvybės istorijos objektyvius reiškinius galima paaiškinti grynai gamtiniais arba, – kartais netiksliai vartojamo žodžio prasme, – materialistiniais veiksniais... Žmogus yra betikslio gamtos proceso, kuris niekada neturėjo omenyje žmogaus, padarinys". ("The Meaning of Evolution")
Taip mąstant evoliucija aiškiai tebesitęsia ir žmogus nėra galutinis kūrimo taškas ar vainikas. J. Weineris rašo: "Tokie, kokie esame dabar, mes nesame išbaigti, tai nėra mūsų galutinė stadija... Mūsų evoliucija tęsiasi". ("Der Schnabel des Finken")
Etiniai darvinizmo aspektai
Dešimtoji tezė. Jei evoliucijos teorija būtų teisinga ir viskas būtų atsiradę tik dėl atsitiktinių procesų, tai skatintų manyti, kad gyvybė neturi prasmės ir kad aukščiausios etinės ir moralinės vertybės niekuomet neegzistavo. Tada vertėtų paklausti, ar teisinga teorija, turinti tokią potekstę.
Jeigu darvinizmas ir jo (nevykusios) pastangos paaiškinti visų gyvų būtybių kilmę būtų teisingos, prieitume prie išvados, kaip teigė darvinistai, kad "mūsų gyvybė neturi jokios prasmės" (C. Bresch). Iš tikrųjų mokslas, kuris natūralizmą ir ateizmą laiko pradine prielaida, nuo kurios viskas vertinama toliau, neišvengiamai veda į tuštumą ir betiksliškumą. Tada matome tik materialųjį gyvybės matmenį, o dvasinė jos dimensija lieka nuošaly.
Štai kaip W. Provine’as, darvinistas, Kornelio universiteto profesorius, savo diskusijoje su P. Johnsonu iš Stanfordo universiteto (1994) susumavo šiuolaikinius evoliucijos, biologijos aspektus: 1. Nėra jokių dievų arba kryptingų jėgų; 2. Nėra gyvenimo po mirties; 3. Etika neturi galutinės motyvacijos; 4. Gyvybėje prasmės nėra; 5. Nėra laisvos valios. Šiuos punktus jis ne kartą kartojo savo darbuose.
Darvinistinio mąstymo kertinis teiginys – tikslo nebuvimas. Tuomet nesuprantama, kodėl darvinistai taip stengiasi pabrėžti aplinkos apsaugos moralinius aspektus. Ne kartą apdovanotas aplinkos apsaugos ekonomistas H. Daly tai pastebėjo:
"Saganas, Wilsonas ir Gouldas skelbia mokslinio materializmo kosmologiją, kuri kosmosą laiko absurdišku atsitiktinumu, o gyvybę jame – tik dar vienu atsitiktinumu, kuris viso labo tėra negyva judanti materija. Jų manymu, objektyviai žiūrint nėra jokių vertybių, yra tik viena prasmė – trumpalaikis išgyvenimas ir dauginimasis, kurie yra grynai instinktyvūs, taigi mechaniški. Reikalauti moralinio kompaso tokiame pasaulyje taip pat absurdiška, kaip reikalauti magnetinio kompaso pasaulyje, kuriame, jūsų nuomone, nėra magnetinio Šiaurės poliaus". ("Beyond Growth")
Krikščionišku požiūriu tenka sutikti: neigiant Kūrėją ir manant, jog viskas atsirado betikslių atsitiktinių procesų būdu, viskas tikrai atrodo beprasmiška. Antra vertus, gyvenimo prasmė ir moralinis kompasas atsiranda pripažinus Kūrėją bei jo valią ir ją vykdant.
Galbūt net dar svarbesnis yra atsakingumo klausimas. Tie, kurie tiki Kūrėją ir tiki Juo kaip gelbėtoju iš nuodėmės, žino ir tai, kad Jam turės duoti ataskaitą, kaip vykdė Jo valią. Priešingai – tie, kurie tiki, kad pasaulis yra atsitiktinumas, nesijaučia niekam atsakingi ir klysta manydami, kad neteks atsakyti už savo veiksmus ir už tai, kad atmetė Kūrėją.
Natūraliosios atrankos sąvoka, kaip pagrindinis biologinės įvairovės mechanizmas, kelia ir kitų problemų. R. Wessonas rašė, kad "tokia samprata, jog išgyvena tik stipriausieji, skatina individo arba grupės savanaudiškumą ir siaurą sėkmės supratimą – savo interesų iškėlimą prieš kitų interesus. Iš to išplaukia amoralumas arba net visiškas moralės nebuvimas... Pergalė išteisina nugalėtoją, o (fiziškai) silpnas yra beteisis". ("Beyond Natural Selection") Štai dėl ko darvinizmu buvo remiamasi norint pateisinti rasizmą. Neatsitiktinai Hitleris savo politiką grindė darvinizmu – taip, kaip jį suprato. "Darvinistinė kova už būvį buvo pagrindinis Hitlerio mąstymo aspektas, ir jis norėjo padėti gamtai pats žudydamas mažiau vertingas rases. Jis manė, kad taip padės arijams tapti antžmogiais" (A. E. Wilder-Smith, "Herkunft und Zukunft des Menschen").
Visų kūrinių, ypač žmogaus, kilmės klausimas labai svarbus mūsų požiūriui į žmogų ir jo vietą kūrinijoje. Jeigu žmogus atsirado grynai atsitiktinai, kaip moko dauguma evoliucionistų, žmogaus ir gyvūnų vertė būtų vienoda. Darvinistas J. Rachelsas rašė, kad "darvinizmas neišvengiamai priverčia atmesti žmogaus orumo ir įvairių etikos sampratų idėją..., nes evoliucija neigia rūšinius žmogaus ir gyvūnų skirtumus". ("Created From Animals") Iš to plauktų mintis, kad žmonės neturi kokios nors ypatingos atsakomybės už kūriniją, nors ir žinodami apie savo milžiniškas teigiamas arba neigiamas galimybes ją veikti.
Taigi vertėtų kruopščiai peržiūrėti evoliucijos mokymą. Reikėtų atsižvelgti į visus faktus ir įvertinti, kiek jie remia standartinę teoriją, yra neutralūs arba jai prieštarauja. Reikėtų taip pat gilintis į kitas teorijas bei aiškinimus be išankstinio priešiško nusistatymo, kaip paprastai daroma. Bet kuriuo atveju ieškantis tiesos mokslininkas turėtų būti pasirengęs aiškiai išdėstyti savo filosofines prielaidas ir nusimesti tramdomuosius natūralizmo marškinius, nes natūralizmas – tai pagrindinė priežastis, kodėl mokslo vardu dažnai daromi klaidingi pareiškimai.
Baigiamasis žodis
Šioje knygoje apžvelgėme evoliucijos mokymą ir išnagrinėjome dažniausiai teikiamus įrodymus šiai teorijai paremti. Kaip ir dauguma knygoje cituojamų autorių, mes darome išvadą, kad skelbti šią teoriją kaip tikrą trūksta įrodymų. Priešingai, mes įsitikinę, kad dabartinis mokslas nukreipia į Kūrėją, nors, aišku, mokslas apie kilmę, persunktas natūralistinės filosofijos, su tuo nesutinka ir iš tiesų negali sutikti. Mes tuo tikime, nes "Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių" (Rom 1, 20). Taip pat mes tikime, kad šis didysis Kūrėjas apsireiškia žmonijai per Kristų. Jo meilė buvo parodyta paaukojant savo Sūnų, kad kiekvienas, bet kurios rasės, genties žmogus, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Tikrai tikėti – tai užmegzti santykius su Kristumi, nusigręžiant nuo savo kelių ir tikėjimu priimant Jį į širdį. Iš to kyla naujas, t. y. dvasinis gimimas, nuo kurio prasideda bendrystė su Kūrėju. Taip gyvenimas įgyja amžinybės dimensiją ir prasmę.
Kadangi filosofinės prielaidos taip susipynusios su ištakų ieškojimu, mūsų tikslas – kad objektyvusis mokslas tokias prielaidas pateiktų aiškiai. Mes taip pat teigėme, kad natūralizmo prielaida (įsitikinimas, kad nėra nieko kito, tik gamta ir gamtos dėsniai) apriboja mokslą ir geriausiu atveju verčia daryti klaidingas išvadas, o blogiausiu – veda į doro mokslo korupciją ištakų klausimu, kai griežtos išvados daromos neturint būtinų empirinių įrodymų.
O ką pasakysime apie tikinčius Dievą, kaip dangaus ir žemės, ir visa ko juose Kūrėją? Kaip jų įsitikinimas veikia jų mokslinį objektyvumą? Mūsų draugai natūralistai gali su tuo nesutikti, bet mes tikime, kad tikėjimas Dievą išlaisvina nuo natūralistinių apribojimų ir suteikia laisvę tyrimams, pavyzdžiui, tokiems, kaip riba tarp mikro- ir makroevoliucijų. Kai kas pripažįsta mikroevoliuciją (odos spalvos, snapų formos pakitimus ir panašiai), kai jie patvirtinami empiriniais įrodymais. O kalbėdami apie makroevoliuciją (tariamoji evoliucija nuo atskiros ląstelės iki žmogaus) neturėtume pripažinti netinkamų mechanizmų, pavyzdžiui, natūraliosios atrankos, kuriamąja jėga, bet galime atiduoti Dievui tą garbę, kuri jam priklauso.
Mums aiškūs tik kai kurie ištakų klausimai. Pasak Pauliaus, "dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas" (1 Kor 13, 12). Taigi mes pripažįstame, kad kai kuriose srityse matome tiesą, bet kitos lieka tamsoje ir gali visada likti paslėptos, kol mums nebus atskleista tiesa.
Bibliografija
Antonovics J. The Evolutionary Dys-Synthesis: Which Bottles for Which Wine? // The American Naturalist 129 (3), 1987.
Behe M. Darwin’s Black Box. – New York, 1996.
Bresch C. Zwischenstufe Leben. Evolution ohne Ziel? – München und Zürich, 1977.
Corner E. J. H. Evolution; Op. cit.: MacLeod A. M. and Cobley L. S. Contemporary Botanical Thought. – Chicago, 1961.
Crick F. Life Itself: Its Origin and Nature. – New York, 1981.
Daly H. Beyond Growth: The Economics of Sustainable Development. – Boston, 1996.
Darwin C. The Origin of Species. – 1861.
Denton M. Evolution: A Theory in Crisis. – Bethesda, 1986.
Dose K. The Origin of Life: More Questions than Answers // Interdisciplinary Science Reviews 13 (4), 1988. – P. 348–356.
Feduccia A. Evidence of Claw Geometry Indicating Arboreal Habits of Archäopteryx // Science 259. – February 5, 1993. – P. 790–93.
Futuyma D. Evolutionary Biology. – Sunderland, 1986.
Gitt W. Schuf Gott durch Evolution? – Bielefeld, 1988.
Goldschmidt R. B. The Material Basis of Evolution. – New Haven, 1940.
Goldschmidt E. Evolution, Neo-Darwinism, and the Paradigm of Science // The Ecologist. – Vol. 20, No. 2., 1990.
Gould S. J. Evolution’s Erratic Pace // Natural History. – March/April 1990.
Gould S. J. Wonderful Life: The Burgess Shale and the Nature of History. – New York, 1989.
Gould S. J., Eldredge N. Punctuated equilibria. The Tempo and Mode of Evolution Reconsidered. – Paleobiology 3. – P. 115–151.
Greenstein G. The Symbiotic Universe: Life and Mind in the Cosmos. – New York, 1988.
Gutmann W. F., Bonik K. Kritische Evolutionstheorie: ein Beitrag zur Überwindung altdarwinistischer Dogmen. – Hildesheim, 1981.
Haeckel E. Natürliche Schöpfungsgeschichte. – Berlin, 1920.
Ho M. W., Saunders P. T. (Eds.) Beyond Neo-Darwinism. – London, 1984.
Johnson F. Darwin on Trial. – Downers Grove, 1993.
Johnson F. Reason in the Balance. The Case Against Naturalism in the Science, Law and Education. – Downers Grove, 1995.
Junker R., Scherer S. Entstehung und Geschichte der Lebewesen. – Gießen, 1992.
Junker R. Stammt der Mensch von Adam ab? – Neuhausen-Stuttgart, 1995.
Kaplan R. Der Ursprung des Lebens. Biogenetik, ein Forschungsgebiet heutiger Wissenschaft. – Stuttgart, 1978.
Kauffmann S. The Origins of Order: Self-Organization and Selection in Evolution. – Oxford, 1993.
Kühn A. Grundriß der allgemeinen Zoologie. – Stuttgart, 1967.
Loftin R. W. Caves and Evolution; Op. cit.: Creation/Evolution. – Issue XXIII. – P. 21–28.
Lovelock J. Gaia: A New Look at Life on Earth. – Oxford, 1987.
Lovtrup S. Darwinism: The Refutation of a Myth. – London, 1987.
Lutz E. Review of "Darwin on Trial" by Phillip Johnson. Ecological Economics. – Vol. 8, No. 3. – P. 314–317.
Lutz E. A Review of Claims About Archaeopteryx in the Light of the Evidence // Creation Research Society Quarterly. – 1995, Vol. 32, No. 1. – P. 18–21.
Manly B. F. J. Tests of the Theory of Natural Selection: An Overview // Journal of the Royal Society of New Zealand 15, 1985.
Mayr E. Die Entwicklung der biologischen Gedankenwelt: Vielfalt, Evolution und Vererbung. – Berlin, 1984.
Mayr E. Darwinism: One Long Argument. – Harvard, 1991.
Moreland J. P. The Creation Hypothesis: Scientific Evidence for an Intelligent Desinger. – Downers Grove, 1994.
Nisbet E. G. Living Earth: A Short History of Life and its Home. – London, 1991.
Paley W. Natural Theology, or Evidence of the Existence and Attributes of Deity Collected from Appearances of Nature. – Oxford, 1802.
Pascal B. Über die Religion. – Heidelberg, 1954.
Popper K. Science, Conjectures and Refutations. – London, 1963.
Rachels J. Created From Animals: The Moral Implications of Darwinism. – Oxford, 1990.
Raup D. in Godfrey L. (ed.) Scientists Confront Creationism. – Norton, 1983.
Reichholf J. Der schöpferische Impuls – Eine neue Sicht der Evolution. – Stuttgart, 1992.
ReMine W. The Biotic Message: Evolution Versus Message Theory. – St. Paul, 1993.
Ross H. Astronomical Evidences for a Persona, Transcendent God; Op. cit.: Moreland J. P. The Creation Hypothesis. – Downers Grove, 1994.
Roughgarden J. Review of "Darwin on Trial", by Phillip J. Ecological Economics. – Vol. 8, No. 3, 1993. – P. 317–319.
Scherer S. Typen des Lebens. – Neuhausen, 1993.
Scherer S. Entstehung der Photosynthese – Grenzen molekularer Evolution bei Bakterien? – Neuhausen, 1996.
Shipman P. Die Evolution des Rassismus. Gebrauch und Mißbrauch von Wissenschaft. – Frankfurt, 1995.
Simpson G. G. The Meaning of Evolution. Revidierte Fassung. – New Haven, 1967.
Staudinger H., Schlüter J. Die Glaubwürdigkeit der Offenbarung und die Krise der modernen Welt. – Stuttgart, Bonn, 1987.
Thaxton C. B., Bradley W. L., Olson R. L. The Mystery of Life’s Origin. – Dallas, 1984.
Thompson W. R. Introduction to Charles Darwin, The Origin of Species by Means of Natural Selection. – New York, 1967.
Thorne A. G., Wolpoff M. H. The Multiregional Evolution of Humans // Scientific American. – April 1992. – P. 76–83.
Valentine J. W. The Evolution of Complex Animals, in: What Darwin Began. Godfrey L. R. – Boston, 1985.
Weiner J. Der Schnabel des Finken. – München, 1994.
Weinberg S. Der Traum von der Einheit des Universums. – München, 1993.
Weizsäcker C. F. Die Tragweite der Wissenschaft. – Band 1. – Stuttgart, 1966.
Wesson R. Beyond Natural Selection. – Cambridge, Massachusetts, 1991.
Wilder-Smith A. E. Herkunft und Zukunft des Menschen. – Hamburg, 1994.
Wilson A. C., Cann R. L. The Recent Genesis of Humans // Scientific American. – April 1992. – P. 68–73.
Woese C. R. Macroevolution in the Microscopic World, in Patterson. Molecules and Morphology in Evolution: Conflict or Compromise? – Cambridge, 1987.
Yockey H. Information Theory and Molecular Biology. – Cambridge, 1992.
Šaltinis: "Nėra gyvybės be sukūrimo" (Nova Vita, 1998); verte A. Lukšienė ir A. Juškaitė
