E. Lutz, R. Junker
Nėra gyvybės be sukūrimo (III)
Šeštoji tezė. Daugiau kaip keturiasdešimt daugialąsčių tipų atsirado beveik vienu metu, neturėdami protėvių.
Dėstant evoliucijos teoriją ir rašant apie ją populiarioje mokslinėje spaudoje, dažnai peršama mintis, kad laikui bėgant iš vienaląsčių organizmų palaipsniui išsirutuliojo daugialąsčiai. Darwinas (o Vokietijoje Ernstas Haeckelis) savo darbuose piešė hipotetinius šeimų medžius, pradėdami nuo vieno vienaląsčio organizmo, kuris laikui bėgant vis labiau šakojasi. Empirinis mokslas turėtų atsakyti į klausimą, kiek ši hipotezė atitinka tikrovę.
Bet faktai tiesiog stulbinantys: priešingai darvinizmo idėjoms, daugelis vienaląsčių, sudėtingų tipų atsirado beveik tuo pačiu metu kambro periode, visiškai susiformavę. Jei evoliucija būtų tikras dalykas, turėtų būti milijonų milijonai pirmtakų ir bent jau kai kurie pirmtakai turėjo išlikti iškasenose. Tačiau atpažįstamų protėvių nėra. Tai, kas rasta, yra tik labai paprastos gyvybės formos, pvz., bakterijos, dumbliai, o prekambro laikotarpiu atsirado daugialąsčiai organizmai, kuriuos sunku apibūdinti ir kurie visai negali būti daugiau kaip keturiasdešimties tipų protėviais.
"Kambro sprogimo" metu bestuburiai (jūrinės pintys, gyvatės, moliuskai, pečiakojai, medūzos, trilobitai, kirmėlės, jūros ežiai, jūros agurkai, jūros lelijos) atsirado taip staigiai, – geologine prasme, – kad dabar kalbama apie "didįjį sprogimą" biologijoje. Tai iš esmės priešinga standartiniam evoliucijos modeliui, kuris įprastai skelbiamas kaip laipsniškas išsišakojimas ir didėjanti įvairovė bėgant laikui. Net tokie žurnalai kaip vokiečių "Spiegel" pripažįsta staigų didelio aukštesniųjų organizmų skaičiaus išsivystymą (1995, Nr. 19, p. 184). Nors pagrindiniai faktai pripažįstami teisingai, matome, kad vartojant žodį "vystytis" tikrasis vaizdas iškreipiamas ir prakišama evoliucijos teorija. Nes aišku, kad "vystymasis" vyko žiūrint tik iš natūralizmo pozicijų. Neutralus, objektyvus mokslas nevartotų šio žodžio apibūdindamas staigų daugybės visiškai susiformavusių tipų atsiradimą be žinomų protėvių.
Staigus visai susiformavusių tipų atsiradimas kartais pateikiamas tiesiog kaip faktas, neminint rimtų priekaištų, kuriuos būtų galima padaryti darvinizmui. Kai priekaištai vis dėlto pareiškiami, neegzistuojančių protėvių problema atsainiai aiškinama šitaip: jie egzistavę, bet iškasenose neišlikę, nes visi buvę minkštakūniai gyvūnai. Bet pirmiausia, iškasenose rasta daugybė vienaląsčių bakterijų ir dumblių, kurie visi buvo minkštakūniai. Antra, daugelis iš daugiau kaip keturiasdešimties tipų, atsiradusių kambro periode, turėjo kietas kūno dalis. Neįmanoma sutikti, kad kietakūniai organizmai lėtai vystėsi nepalikdami pėdsakų, nebent rastume kitą paaiškinimą.
Be to, labai skirtingi tipai, atsiradę kambro periode, ne tik staiga pasirodė, bet ir smarkiai skyrėsi vienas nuo kito. "Tarpinių formų nėra" (Beurlen; citavo R. Junker ir S. Scherer). Paleontologas J. W. Valentine’as rašė:
"Iškasenos ne ką padeda, kai reikia tiesioginių įrodymų, kaip atsirado tipai ar bestuburių klasės. Kiekvienas tipas, aptiktas iškasenose, vos atsiradęs jau turėjo jam būdingą kūno sandarą, kaip liudija iškasenos, ir nė vienas tipas nesusijęs su kitu per tarpinius iškasenose randamus tipus. Iš tikrųjų nė viena bestuburių klasė negali būti susieta su jokia kita klase per eiles tarpinių bestuburinių rūšių". ("The Evolution of Complex Animals")
Taip pat A. Kühnas rašo:
"Šalia tipų yra kitų mažų, dar neminėtų grupių. Žinoma, galima mėginti sudaryti tarpines sąsajas remiantis jų kūno sandaros bruožais. Bet vos tik pradėjus nagrinėti organų formos detales, jų padėtį ir audinius, atsiveria neperžengiama bedugnė. Net jei patikėsime, kad tarp potipių ir tipų klasių tokių kaip segmentiniai ir cordata egzistuoja bendrumas, tikrų ryšių tarp jų nerandama. Todėl šeimos medis gyvūnijos pasaulyje lieka fantazija". ("Grundriss der allgemeinen Zoologie")
Taigi tiesiog keista, kad toks faktas, jau neminint anksčiau išvardytų, neverčia suabejoti evoliucijos teorija.
Kita ryški spraga yra tarp daugialąsčių organizmų ir žuvų. Daugialąsčių evoliucijai įrodinėti prireikė organizmų revoliucijos. Pavyzdžiui, beveik neįmanoma įsivaizduoti, kaip organizmas su kietu kiautu galėjo išsivystyti į organizmą, viduje turintį stuburą. Dar svarbiau yra tai, kad jeigu būtų taip atsitikę, tai būtų atsiradę daug tarpinių grandžių, ir jas aptiktume iškasenose. Vis dėlto, nepaisant intensyvių ieškojimų, nuo Darwino laikų jų niekas nerado.
Ką byloja iškasenos
Septintoji tezė. Iškasenų tyrimai rodo, kad egzistavę organizmai nekito. Rūšys atsiranda staiga, visai susiformavusios, ir išnyksta beveik nepakitusios. Laipsniška evoliucija nepasitvirtina, nes nei lengvai atpažįstamų protėvių, nei pakitusių palikuonių nėra.
Darwinas spėjo, kad jei jo teorija teisinga, "tarpinių rūšių, egzistavusių anksčiau, turi būti išties labai daug" ("The Origin of Species"). Jei tai būtų tiesa, iškasenos ją patvirtintų. Bet taip nėra. Tarpinių rūšių, kad ir labai ieškoma, bet nerandama. Darwinas aiškino, kad tarpinių rūšių nerandama dėl netobulų geologinių metodų, kokie buvo jo laikais. Anais laikais toks argumentas galėjo įtikinti, bet šiandien – ne. Mes dabar žinome daugiau kaip 250 000 suakmenėjusių rūšių, o iki Darwino ir jo laikais jų buvo aptikta daug mažiau. Tačiau iškasenose atrandame ne tarpines grandis, o stabilias rūšis. Šiuo klausimu paleontologas ir evoliucionistas D. Raupas rašė: "Iš tiesų šiais laikais laipsniško kitimo pavyzdžių gali būti net mažiau negu Darwino laikais, nes kai kurie senieji pavyzdžiai po kruopštaus ištyrimo pasirodo netinkami" (in: "Scientists Confront Creationism").
Taigi iškasenos rodo, kad rūšys atsiranda visiškai suformuotos ir per visą savo buvimo Žemėje laiką iš esmės nepakinta. Tai buvo savotiška paleontologų "firmos paslaptis", kuri net ir šiandieną daugeliui nežinoma. S. Gouldas ("Wonderful Life: The Burgess Shale and the Nature of History") apie tai rašė, kad daugumos suakmenėjusių rūšių istorija pasižymi dviem bruožais, kurie visiškai nesiderina su vystymosi laipniškumo teorija:
1. Nekintamumas. Nerandama jokių kryptingų daugumos rūšių pokyčių per jų egzistavimo laiką Žemėje, sprendžiant pagal iškasenas. Rūšys išnyksta beveik visai tokios pat, kaip ir atsirado; morfologiniai pakitimai dažniausiai būna nežymūs ir nekryptingi.
2. Staigus atsiradimas. Kiekviename regione rūšis atsiranda ne po nuolatinio jos protėvių kitimo; ji pasirodo iš karto, visai susiformavusi.
S. Gouldas ir N. Eldredge’as tvirtina:
"Aukštesniame morfologinių požymių evoliucinės kaitos lygyje laipsniškumo teorijos padėtis buvo ir tebėra kebli, nors ši teorija ir išlieka kaip 'viešoji’ daugumos Vakarų evoliucionistų pozicija. Tarpinių grandžių tarp atskirų kūrinijos lygmenų neįmanoma sukonstruoti net ir suplanuotuose eksperimentuose: rastose iškasenose nėra jokių juos patvirtinančių įrodymų (keistos mozaikos, kaip Archaeopteryx, neturi jokios reikšmės)". ("Puntuated equilibria")
Štai kodėl S. Gouldas ir N. Eldredge’as sukūrė vadinamąjį "punktyrinės pusiausvyros modelį". Pagal šią teoriją Žemės organizmai likdavę nepakitę iki tam tikrų laikotarpių, kai jie keisdavosi taip greitai, kad nepalikdavo pėdsakų iškasenose...
Šitas modelis dabar parankus paleontologams – jie gali skelbti savo rezultatus apie rūšių nekintamumą, nesukeldami evoliucionistų, kurie šiuo metu kontroliuoja daugelį mokslinių publikacijų, kritikos. Bet skaitytojui gali kilti klausimas: ar tas modelis tikrai padeda paaiškinti rūšių atsiradimą, ar jis tik padeda nuslėpti stabilumo faktą ir tai, kad nėra tarpinių grandžių, reikalingų laipsniškam vystymuisi įrodyti. W. ReMine’o nuomone, punktyrinės pusiausvyros modelis padeda palaikyti evoliucijos iliuziją, kadangi šis modelis leidžia iškreipti svarbiausius iškasenų požymius – staigų naujų biologinių struktūrų atsiradimą, dideles morfologines spragas, nekintamumą, filogenezės nebuvimą – ir visa tai paversti evoliucijos "prognozėmis". Štai kaip R. Junkeris ir S. Schereris komentuoja teiginį, kad iškasenose įrodymų trūksta dėl to, jog viskas greitai keitėsi: "Galima spekuliuoti šnekomis apie procesus, apie kuriuos niekas nieko tikro nežino, bet tai jau ne mokslas".
Beveik tuo pačiu metu, kai Darwinas paskelbė savo teoriją, kažkas iškasenose rado paukštį, pavadintą Archaeopteryx. Mokslinėje literatūroje šis paukštis buvo laikomas geriausiu trūkstamų grandžių tarp roplių ir paukščių pavyzdžiu. Labai dažnai jis buvo pateikiamas kaip evoliucijos teorijos įrodymas. Jis turėjo plunksnuotus sparnus, o nagai rodė, kad jis gyveno medžiuose. Kai kuriais morfologiniais požymiais jis primena roplius. Bet niekas nesugebėjo aiškiai nurodyti jo atsiradimo ištakų: nei kad Archaeopteryx kilo iš roplių, nei kad iš jo atsirado dabartiniai paukščiai. Tai, kas mokslo vardu buvo pateikta kaip "nenuginčijamas evoliucijos įrodymas", pasirodė tik įdomi hipotezė. (Vėliau rastas paukštis, pavadintas Confuciusornis /"Nature", 1995 m. spalis/ ir toliau verčia abejoti anais teiginiais).
Septintoji tezė kalba ne tik apie staigų rūšių atsiradimą be protėvių; ji taip pat aptaria tokius organus kaip sparnai, kuriuos tas pirmasis paukštis Archaeopteryx turėjo visiškai suformuotus. A. Feduccia, žymiausias paukščių žinovas ir evoliucionistas, rašė, kad Archaeopteryx plunksnos netgi savo mikrostruktūra "tapačios" dabartinių paukščių sparnų plunksnoms. Prieš atsirandant fosilijai Archaeopteryx, iškasenose nebuvo aptikta jokių sparnų ar tarpinių etapų nuorodų. Mes žinome tik teoretikų samprotavimus ir pasakojimus, kaip sparnai išsivystė iš roplių žvynų, tikriausiai natūraliosios atrankos būdu. Bet turėtų būti aiškūs keli aspektai. Pirmiausia, sunku net įsivaizduoti, jog natūralioji atranka priverstų žvyną vystytis į sparną. Antra, jei galėjo savaime susiformuoti kažkoks vidurys tarp kojos ir sparno, objektyviems stebėtojams kyla abejonių – ar galėjo toks tarpinis požymis padėti organizmui išgyventi, jau nekalbant apie lyginamąjį pranašumą. Kai mokslininkai, mokytojai, žurnalistai kalba apie "faktą", kad sparnas susiformavo natūraliosios atrankos dėka, tai geriausiu atveju tėra evoliucinio požiūrio išpažinimas, net jei jis pateikiamas moksliniu pavidalu.
Evoliucionistai dažnai vartoja terminus "tarpiniai organizmai" ir "trūkstamos grandys", net kai neatpažįstami protėviai ar palikuonys. Tai dar vienas pavyzdys, kaip terminų vartojimu norima prastumti evoliucijos idėją, – tai buvo aptarta išdėstant ketvirtąją tezę.
Mikrobiologija ir sudėtingų biologinių ląstelių sistemų ištakos
Aštuntoji tezė. Mikrobiologija padarė daug įdomių atradimų, nors ji neturi patenkinamų atsakymų į klausimą apie sudėtingų procesų ir struktūrų atsiradimą ląstelės lygiu. Ji kelia hipotezes apie bendrus protėvius, bet nepateikia įrodymų.
Biochemijos pažanga jau leidžia palyginti biologinių ląstelių mitochondrinius elementus, įskaitant baltymus, kurie kontroliuoja pagrindinius biocheminius procesus, ir garsiąsias DNR ir RNR, kurios valdo baltymų sintezę. Pasitelkę jų technologiją biochemikai rado, kad galima klasifikuoti rūšis ir didesnes grupes pagal jų molekulių panašumą. Svarbiausias dalykas, kad nėra aiškaus ryšio tarp dviejų rūšių molekulinių skirtumų ir jų morfologijos.
Evoliucionistai teigia, kad genetiniai panašumai įrodo kilmę iš bendrų protėvių. Tai būtų stiprus argumentas. Tačiau kartu reikia turėti omeny ir kitą įrodymą, kad protėvių, o tuo labiau bendrų protėvių dauguma tipų neturi. Taigi genetinis panašumas gali būti pagrindas hipotezėms apie protėvius kurti, bet jos nėra įrodymas. Žiūrint iš sukūrimo perspektyvos, genetiniai panašumai rodo tik tai, kad buvo tik vienas Kūrėjas.
Mikrobiologai sugebėjo parodyti, kad organizmų genetinės medžiagos pokyčiai gali sukelti mažus pakitimus arba neleidžia esančiai struktūrai dubliuotis. Bet mokslas nežino, kiek pagrindinių ląstelės struktūrų buvo suformuota pačioje pradžioje. Visuotinai pripažintas darvinizmo mechanizmas, kad ką nors nauja sukelia tik natūralioji atranka. Tačiau tai ne tik nėra žinoma, o ir neįmanoma šiuolaikiniu mokslu įrodyti, kaip natūralioji atranka sugebėjo būti priežastimi daugybės pagrindinių ląstelės struktūrų ir procesų. Tai viena iš svarbiausių Michaelio Behe’s ("Darwin's Black Box") knygos tezių, kurią jis jau seniai sėkmingai gina.
Darwinas kadaise rašė: "Jei kam nors pavyktų parodyti, kad egzistuoja sudėtingas organas, kuris susiformavo ne daugelio vienas po kito einančių pokyčių dėka, mano teorija visiškai sugriūtų". Bet dabar tai jau galima parodyti. Evoliucijos teorija negali paaiškinti palyginti paprastų procesų, kaip transporto sistema ląstelėje žiuželiais arba pačių žiuželių atsiradimas. Evoliucionistai negali paaiškinti, kaip atsirado daugelis procesų ir struktūrų ląstelėje. Todėl Darwino žodžiais tariant, jo teorija turi "sugriūti". Bet kadangi mokslas prisisunkęs natūralizmo, jis negali to pripažinti. Jis taip pat atsisako nagrinėti kitas alternatyvas, pavyzdžiui, sukūrimo teoriją, ir trukdo atvirai analizuoti du pagrindinius ar dar kitokius požiūrius, kad juos būtų galima patikrinti kitomis teorijomis, kurios labiau pagrįstos šiuo metu žinomais įrodymais.
Kadangi ląstelėje yra pagrindinės struktūros ir procesai, kuriuose visi elementai yra esminiai, ir natūraliąja atranka negalima paaiškinti jų kilmės, tai būtų galima į juos žiūrėti kaip į suplanuotus arba sukurtus. Tas rodytų, kad yra Kūrėjas. W. Paley ("Natural Theology", 1802) tai įrodė laikrodžio pavyzdžiu: jei gamtoje būtų galima surasti ką nors tokį sudėtingą kaip laikrodis, mąstantis žmogus turėtų padaryti išvadą, kad jis sukurtas laikrodininko, o ne atsitiktiniais gamtos procesų pokyčiais. Tą patį argumentą galima taikyti sudėtingoms sistemoms bei struktūroms ląstelės lygiu; tai rodo, kad šios sistemos ir procesai buvo suplanuoti ir kad yra Kūrėjas.
Iš mikrobiologijos atėjo samprata, kad kiekviena ląstelė kaupia savyje gausybę informacijos, kuri parodo informacijos šaltinį. Kaip rašo evoliucionistas E. O. Wilsonas, kiekvienos rūšies genetinė medžiaga sudaro nuo 1 iki 10 milijardų bazinių porų – gyvybės raidžių. Šia gausia informacija būtų galima užpildyti visus iki šiol išleistus Britanijos enciklopedijos tomus ("Die Zeit", 1995 m. birželis, p. 33). Tokia informacijos gausybė neatsiranda iš niekur. Tokia informacija turi turėti šaltinį. W. Gittas rašė: "Nėra tokių eksperimentinių atradimų, kurie parodytų, jog molekulių informacija formuojasi pati. Todėl evoliucijos hipotezė nėra pagrįsta moksliniais įrodymais. Nors ji ir atsirado, vis dėlto ji lieka grynai filosofiniu minties statiniu, neturinčiu jokio patvirtinimo tikrovėje". ("Schuf Gott durch Evolution?")
B.d.
Šaltinis: "Nėra gyvybės be sukūrimo" (Nova Vita, 1998); verte A. Lukšienė ir A. Juškaitė
