Hanna ir Heidi Josua
„Nenužudė, nenukryžiavo“ („Kristaus kančia“ VI)
Nėra mirties? Nėra kryžiaus?
Korane eilutė apie nukryžiavimą – 4 suroje, tarp teisinių ištraukų, pamokslo dalių ir pasakojamųjų elementų:
4,155 Prakeikti tebūna jie [knygos žmonės, čia: žydai], kad sulaužė savo sandorą, netikėjo Dievo ženklais, neteisėtai žudė pranašus... 156 ir kad buvo netikintys bei niekingai šmeižė Mariją; 157 ir kadangi sakė: "Mes nužudėme Kristų Jėzų, Marijos sūnų, Dievo pasiuntinį". Tačiau jie jo nenužudė ir nenukryžiavo, toks tik jis jiems pasirodė... Ir jie iš tikrųjų jo nenužudė, bet Dievas pakėlė jį pas save. Dievas galingas ir išmintingas.
Ką tai reiškia?
Problematiką leidžia numanyti gausūs centrinės 157 eilutės vertimo variantai, tarp kitų – mokslo pasaulyje labiausiai pripažintas Rudžio Pareto Korano vertimas: "Bet (iš tiesų) jie jo nenužudė ir (taip pat) nenukryžiavo".
Pirma aiškinimo nuoroda yra šios eilutės kontekstas: Tai, kad čia vienu teiginiu kritikuojami knygos žmonės – ahl al-kitab (4, 153), kuriais Korane kaip turėtojai dieviško apreiškimo, kurio jie, deja, nebeišlaikė originaliame pavidale, įvardijami žydai ir krikščionys. Sura 4, 153 aiškiai rodo, kad čia turimi omenyje tik žydai. Ydų sąraše išvardijami jų nusikaltimai: veršio garbinimas, Sinajaus sandoros sulaužymas, pranašų žudymas, užkietintos širdys ir netikėjimas, pasireiškiąs Marijos šmeižtu dėl paleistuvystės, kurią jiems kaip ir įrodė jos nesantuokinis vaikas, taip pat gyrimasis, esą jie nužudę Mesiją.
Antra aiškinimo nuoroda – Korano pranašo supratimas. Pagal Koraną neįmanoma, kad Dievo pranašas, pasiųstas ir saugomas Dievo, būtų nužudytas žmonių. Dievas savo pasiuntinį išgelbsti iš priešo rankų, nes jo visagalybė triumfuoja prieš Dievo priešų galią. Jo globa didesnė negu žmonių grėsmė. Kadangi Korano kontekste nukryžiavimas yra gėdinga mirtis, bet kuriam Dievo pasiuntiniui jis neįsivaizduojamas.
Iš Korano teksto išplaukia, kad žydų teiginys, jog jie nukryžiavę Jėzų, yra netikėjimo išraiška. Jie rezgė pinkles, kaip galėtų nužudyti Jėzų. Bet Dievas pranoksta žmogiškas pinkles ir pakelia Jėzų pas save. Taip nukryžiavimas atsiduria įtampų ir aiškinimo lauke tarp dieviškojo pranašo išsaugojimo nuo smurtinės mirties nuo žmogaus rankos ir dieviškojo netikėjimo nubaudimo. Jėzaus išsaugojimas tampa Dievo visagalybės įrodymu, skelbia ad maiorem Dei gloriam. Neigiamas ne pats nukryžiavimas, o nukryžiuotojo asmuo. Nukryžiuotas buvo ne Jėzus, nukryžiavo ne žydai.
Didžioji apgaulė
Vis dėlto: kaip tada vyko dieviškasis įsikišimas? "Toks tik jis jiems pasirodė". Arabiškas posakis shubbiha lahum priklauso turbūt neaiškiausiems ir todėl ginčytiniausiems viso Korano žodžiams: Shubbiha yra 2-o kamieno iš sh-b-h būtojo laiko neveikiamoji rūšis, tad vertimas turėtų skambėti taip: "tai (arba jis) buvo padaryta jiems panašu". Vienam variante – veikiamoji r. shabbaha: "jis padarė jiems panašu", tuo "Dievas" vienareikšmiškai aiškus kaip daiktavardis. Korano vertėjai versdami sunkiai ieško sprendimo: "tačiau tai buvo jiems tik simuliuojama" (Ibn Rassoul); "juos apėmė netikrumas" (Adel Theodor Khoury); "veikiau atrodė jiems (kitas) panašus", taigi jie supainiojo jį su Jėzumi ir nužudė (Rudi Paret); "bet (Dievo lėmimu) turėjo jis jiems taip atrodyti" (Miuncheno islamo centras). Geriausiai Korano pasakymą pataiko išversti Manfredas Ullmannas: "jie buvo apgauti" ir vikriai apeina netikrumus, kas ką ir kaip apgavo.
Palaiminga, o ne smurtinė mirtis
Koranui nutylint nukryžiuotojo tapatybę, klausimui apie Jėzaus gyvenimo baigtį esama skirtingų atramos taškų:
• Jėzaus gyvenimo pabaiga aprašoma kaip reali mirtis. Taigi pagal Koraną Jėzus kalba apie savo gimimą, mirtį ir prikėlimą: "Taika tebūnie virš manęs tą dieną, kai aš gimiau, dieną, kai mirsiu, ir dieną, kai (vėl) būsiu prikeltas gyvenimui" (sura 19, 33). Tai tapatu surai 19, 15, kur tas pats pasakyta apie Joną Krikštytoją. Kadangi Jonas numirė labai realiai, tikrai turi būti miręs ir Jėzus.
• Jėzaus gyvenimo pabaiga – palaiminga mirtis. Suroje 3, 55 "O Jėzau, Aš [Dievas] tave atšauksiu ir pakelsiu pas save" (taip pat sura 5, 117) Jėzaus mirtis išreiškiama klasikiniu žodžiu tawaffa, reiškiančiu "mirti palaiminga mirtimi". Sąryšyje su salam – taika tai tegali reikšti, kad Jėzus mirė taikinga mirtimi, nulemta Dievo nutarimo ir valios.
• Jėzus buvo pakeltas pas Dievą. Suroje 3, 55 prieš pakėlimą pas Dievą vienareikšmiškai kalbama apie mirtį. Tuo kalbama apie visuotinį mirusiųjų prikėlimą teismo dieną. Tik islamo interpretavime plėtojama mintis, kad Jėzus pas Dievą buvo pakeltas gyvas, kūniškai toliau gyvena danguje ir mirs tik po savo sugrįžimo.
Taigi Koranui Jėzus buvo tik žmogus ir, vadinasi, mirė kaip žmogus. Šis pasisakymas įdedamas į lūpas jam pačiam, jis tai pats patvirtina įvairiose Korano vietose. Be to, garbinga, palaiminga Jėzaus mirtis pagal Dievo valią stiprino Mahometo įsitikinimą, kad Dievas ir jam kaip Jėzaus įpėdiniui, "visų pranašų antspaudui", leis panašiai numirti ir būti pakeltam, apsaugotam nuo priešų ir gėdos. Tuo iš Jėzaus mirties atimamas bet koks išganomasis matmuo, juk jo mirtis iš esmės nesvarbi ir nė neverta minėti.
Islamo teologijos aiškinimo bandymai
Nukryžiavimo klausime nepakanka pateikti tik Korano tekstą. Teksto supratimą, netgi vertimą nukalė viduramžių komentatoriai. Gausiais aiškinimais nujaučiamas atkaklus atsakymo siekis.
Dauguma klasikinių komentatorių rėmėsi tuo, kad Jėzus prieš nukryžiavimą buvo pakeltas Dievo ir vietoj jo buvo nukryžiuotas kitas. Yra galimybė, kad Dievas sumainė tapatybę, leisdamas kitam būti panašiam į Jėzų, arba kad buvo netyčia supainiota. Taip pat yra daug variantų dėl šio užvado (atsarginio) tapatybės. Pavyzdžiui, savanorio iš mokinių: "Tada Isa tarė savo palydovams: 'Kas iš jūsų šiandien nori nusipirkti dangų?" Tada vienas iš jų tarė: 'Aš’, nuėjo pas žydus ir pasakė: 'Aš esu Isa.’ Ir jis buvo paverstas visai tokiu kaip Isa. Tada jie jį paėmė, nužudė ir nukryžiavo. Ir patys krikščionys taip manė. Bet Dievas tą dieną pakėlė Isą pas save". Labai įtikinamas ir įsivaizdavimas, kad vietoj Jėzaus už bausmę buvo nukryžiuotas Judas (substitucijos teorija).
Teorija, kad Jėzų nukryžiavo tik dėl akių, buvo atstovaujama negausių paribio grupių. Štai krikščionių teologas Jonas Damaskietis (miręs 750) apie musulmonišką nukryžiavimo įsivaizdavimą galėjo parašyti: "Buvo nukryžiuotas jo šešėlis, o pats Kristus, sako jie, nebuvo nukryžiuotas ir nemirė, bet Dievas pasiėmė jį pas save į dangų, kadangi jį mylėjo". Filosofiniuose sluoksniuose remiantis dviejų prigimčių mokymu buvo ginamas požiūris, kad esą buvo nukryžiuotas tik Jėzaus kūnas, jo žmogiškoji prigimtis, o jo dieviška prigimtis liko nepaliesta (doketizmo teorija).
Iš ortodoksinio islamo kaip sekta pašalintas Ahmadiyya judėjimas vadovaujasi tuo, kad Jėzus ant kryžiaus tik neteko sąmonės, o jo sekėjai nuėmė jį nuo kryžiaus. Moterys jį išslaugė, ir pasveikęs jis iškeliavo į Kašmyrą ieškoti prapuolusių Izraelio giminių ir joms skelbti savo mokslo (tariamos mirties teorija).
Pagal kitą aiškinimą buvo apgauti tik Isos priešai, tuo tarpu mokiniai matė, kaip Isa gyvas buvo pakeltas aukštyn. Įvykiai apie Jėzaus mirtį lieka miglota dieviškos paslapties misterija ir jais reikia tikėti. Ypač dabartiniai musulmonai atmeta spekuliacijas ir todėl linkę laikytis šios misterijos teorijos.
Visuose šiuose aiškinimo bandymuose vis pasitaiko suklusti verčiančių pasažų. Pavyzdžiui, žydų konvertito Wabh Ibn Munabbiho savotiškoje "islamiškoje kančios istorijoje", kur girdimi Naujojo Testamento atgarsiai:
"Ir pabaigus valgyti, jis ėmė jiems plauti rankas ir savo rankomis atliko jiems ritualinį apsivalymą. 'Ką aš šiandien atlikau jums, patarnaudamas prie stalo ir plaudamas rankas, tai jums turi būti pavyzdys, nes jūs juk matote, kad aš geriausias tarp jūsų. Kiekvienas tegu aukojasi dėl kitų, kaip aš pasiaukojau dėl jūsų."
Sulaužytas kryžius
Bet islamo tradicija remiasi Jėzaus pakėlimu ir plėtoja savo mokymą apie Jėzaus sugrįžimą. Jis sugrįš kovoti su Dajjal, savotišku Antikristu, ir sunaikinti krikščionybės. "Dievas nuleis Isą kaip teisingą teisėją ir teisingai veikiantį imamą. Jis sulaužo kryžių, užmuša kiaulę, panaikina pagalvės mokestį." Taigi sugrįžęs Isa sulaužys kryžių kaip krikščionišką simbolį ir taip sunaikins krikščionybę, kuri laikoma suklastotu ir ydingu Abraomo religijos variantu. Taigi pagal islamo tradiciją islamui galutinai nugalėti padeda ne musulmonai, o pats Jėzus! Bus įkurta Jėzaus taikos karalystė – bet krikščioniško kryžiaus simbolio ir jo sekėjų sunaikinimo keliu. Taip Jėzus tampa savo bendruomenę žudančiu galutinio islamo teismo atlikėju.
Šiuolaikinis islamo požiūris
Atsigręžiant į Korano žodžių skambėjimą be "tradicijos" balasto, šiuolaikinėje literatūroje kritiškai vertinami spekuliatyvūs aiškinimai ir paliekama taip, kaip tai skamba Korane, kurio žodžiai laikomi absoliučiais, neginčytinais. Jėzaus gyvenimo baigtis sąmoningai lieka dieviškos paslapties tamsoje, kurioje skendi ir Koranas. Taigi Centrinės Vokietijos musulmonų taryba (ZMD) pasisako paprastai: "Musulmonai tiki..., kad Jėzus buvo ne nukryžiuotas, o Dievo pakeltas į dangų." Ahamadas von Denfferis, vokiečių atsivertėlis ir Miuncheno islamo centro vadovas, nedviprasmiškai argumentuoja: "Korano pareiškimas apie Jėzaus nukryžiavimą yra tiksli krikščionybės antitezė. Dievas nusileido ant žemės ne tam, kad leistųsi nukryžiuojamas, bet Dievas pakėlė Jėzų, jo priešams norint jį nukryžiuoti, pas save ir apskritai sužlugdo nukryžiavimą. Ant kryžiaus kenčia ne bejėgis Jėzus, o visagalis Dievas gelbsti ir apsaugo nuo kančių ir vargo." Panašiai mano ir turkų Islamo bendrija Milli Gorus (IGMG): "Jau vien pati mintis apie nukryžiavimą absurdiška. Didžiai nusižeminęs ir gėdingai sužalotas Dievas keliauja ant kryžiaus. Tuo JIS juk prakeikia save. Krikščionių įsivaizdavimas, kad Dievas taip baisiai nusižemino, kad leidosi niekinamas, pajuokiamas ir kankinamas savo priešų, niekingiausių padugnių ir kad JIS galiausiai tarp dviejų tikrų nusikaltėlių patiria gėdingiausią ir skausmingiausią mirtį, tikinčiam musulmonui yra Dievo sąvokos, kurią jis nuo vaikystės nešiojasi širdyje, sumenkinimas."
Ko gero, neįmanoma aiškiau pataikyti į kryžiaus papiktinimą ir Evangelijos branduolį: būtent vyksmas su kryžiumi nėra izoliuotas įvykis, kuriuo galima tikėti, galima ir ne, – jis neatskiriamai susijęs su Tėvo apsireiškimu Sūnuje, taip, jis įmanomas tik į mus meilėje atsisukusio Dievo įsikūnijimo ir savęs nužeminimo pagrindu.
Teologinės pasekmės
Koranui Jėzaus nukryžiavimas yra atviras klausimas, ir klasikiniai teologai labai gerai suvokė savo interpretacijų laikinumą. Galutinį sprendimą dauguma atvejų jie perleidžia Dievui pridurdami: "Dievas žino geriau".
Galbūt musulmonai daug geriau negu mes, krikščionys, jaučia ir suvokia kryžiaus niekšiškumą. Ar mes, krikščionys, taip prie to pripratome, kad mūsų tai nebešokiruoja? Pasibaisėjimas kryžiaus mirtimi gali tapti pasibaisėjimu nuodėmės bedugne, dėl kurios Dievui reikėjo taip nusižeminti. Pasak Dietricho Bonhoefferio, tik Biblija "parodo žmogui Dievo bejėgiškumą ir kančią". Bet kai Dievas – kaip islame – tegali būti tik iškilnus, stiprus ir galingas, tada jam trūksta buvimo žemam, savanoriško sprendimo nusižeminti galimybės.
Jėzaus "išgelbėjimu" Korane pavadavimo paslaptis tik perkeliama. Šiaip Korane žinoma tik išpirkimas gyvuliu, bet niekad – pavaduojančia žmogaus mirtimi. Kai dėl nuodėmės atpirkimo, Koranas smarkiai atmeta bet kokį svetimos nuodėmės prisiėmimą. Kodėl kaip tik šiuo atveju žmogus, ko gero, net neprašytas, turėtų nešti kito žmogaus naštą? Pamąstyti skatina minėtas Wahbo Ibn Munabbiho padavimas, kur jis vaizduoja vakarienę Jėzaus sakiniu: "Kiekvienas tegu aukojasi dėl kitų, kaip aš pasiaukojau dėl jūsų." At-Tabari, didžiausias ir labiausiai pripažintas Korano komentatorius, šią legendą cituoja kaip autentišką, taigi ji yra tapusi teologiniu bendruoju lobiu. Vis dėlto šiandien jos niekur nebegirdėti.
Kalbėti apie Jėzų, Nukryžiuotąjį
Nukryžiuotajame pasirodo Dievas, peržengiantis pasaulio aukštumas ir prarajas. Čia su begaliniu orumu pasirodo jo širdis, jo sugebėjimas kentėti, kuris remiasi tuo, kad žmogus yra Dievo atvaizdas, imago Dei. Dėl jo Dievas prisiima šią mirtį. Mahometas puikiai nujautė šį kryžiaus vyksmo aspektą. Kadangi jo toks triumfališkas Dievo supratimas, jis net neužsipuola šio Dievo nusižeminimo, bet bežadžiame siaube tarsi jį nutyli. Bet sykiu pačiame Korane yra nedrąsių nuorodų į tai, kad vėliau taip radikaliai suprastą Jėzaus kryžiaus mirties atmetimą galima visiškai konstruktyviai aptarti. Būtent kryžius paskatino romėnų šimtininką pripažinti: "Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus". Tai turi būti mums kelrodis ir susitikime su musulmonais: asmeniškame susitikime su Nukryžiuotuoju šis pripažinimas gali būti suteiktas.
Versta iš: OJC-Salzkorn 1/2004
