Holger Lahayne
Naujas gyvenimas naujame kūne
Tai tikrai plataus užmojo filmų kūrėjas, kiekvienąsyk užsibrėžiantis pasiekti dar niekam neregėtų tikslų. "Šio filmo pagrindinis tikslas priekin pastūmėti kino technikos raidą", sako garsusis kanadietis. Tam buvusi padaryta ir tokia ilga pertrauka po "Titaniko" 1997, atsidedant vien dokumentiniams projektams bei darbui TV. Ir, atrodo, apsimokėjo: "Nė vienas režisierius iki šiol nėra taip nuosekliai išnaudojęs kompiuterinės animacijos galimybių sukurti fantastiniam pasauliui, kuris atrodytų toks tikroviškas", rašo "Der Spiegel" (2009/51).
Iš tiesų "Įsikūnijimas" yra neprilygstamas vaizdo spektaklis, valandas besitęsianti trimatė šventė akims. Vien kompiuteriu Camerono sukurtas fantastiškas tolimos planetos palydovo Pandoros pasaulis. Įkvėptas vandenyno gelmių vaizdų, režisierius leido atsirasti Pandoros džiunglėms su niekur neregėtais gigantiškais augalais bei spalvingomis, daugiaakėmis, daugiakojėmis būtybėmis – bauginančiomis, bet sykiu ir labai gražiomis. Vienos iš įspūdingiausių idėjų – ore pakibę "kintantys kalnai" bei po einančiųjų kojomis nušvintanti žolė.
Apgyvendintas šis fantastinis mėnulis navių (Na'vi) – trimetrinių, labai lieknų, plokščianosių, geltonakių, ilgakasių, uodeguotų mėlynųjų būtybių. Su irokėzų šukuosena, žiedais ant kaklo bei išpaišytu kūnu naviai atrodo lyg mišinys iš Šiaurės Amerikos indėnų ir Afrikos masajų. Medžiuose jie laksto kaip šimpanzės, moka urgzti kaip katiniai plėšrūnai, o oda tokia pat raštuota kaip leopardų. Didingi, drąsūs ir ištikimi laukiniai padarai, porų sudarytose santuokose praleidžiantys visą gyvenimą.
Naviai yra tie, kurie gyvena absoliučioje dermėje su gamta. Atskirų genčių, vadinamų klanais, gyvenimo centrai yra šimtų metrų aukščio medžiai, kuriuose naviai nakvoja įsitaisę patogiuose hamakuose. Tolimesniems atstumams įveikti jie naudoja iš skruzdėdos ir begemoto sukombinuotus "žirgus" ir į pterozaurus panašius sparnuočius, ikranus, kuriuos valdo mintimis prisijungę prie jų savo ilga kasa. Naviai nešiojasi strėlių ir lanką, bet medžioja retai ir tik iš būtinybės. Mat žudyti naviams "liūdna", kadangi ir gyvūnus jie laiko savo broliais. Todėl tokiai būtinybei ištikus, jie nužudytojo atsiprašo ištardami specialią ritualinę formulę.
Visai kitokių vertybėmis gyvena XXII amžiaus žmonių pasaulis. Žemės gamta smarkiai išeikvota, todėl žmonių žvilgsniai krypsta į kitas planetas. Ieškodami naudingų iškasenų, žmonės, žinoma, pasiekė ir navių Pandorą. Joje matoma įkurta savotiška karinė bazė, kurioje vyksta pasirengimo darbai išgauti brangųjį metalą "neįmaniumą" (unobtainium). Visa bėda, kad tas metalas glūdi ne kur kitur, o po navių Omatikajos kalno "Gimtuoju medžiu". Norint pasiekti metalą, anot bazės šefo Parkerio, reikia atsikratyti "mėlynųjų beždžionių". Tam jis turi du įrankius: vienas – Greisės Augustinietės (S. Weaver, žvaigžde tapusi Camerono filmuose apie ateivius) mokslininkai, sukūrę avatarus, padarus su navių kūnu, bet žmogaus sąmone. Padedami į karstus panašių mašinų, žmonės patenka į savo avatarų kūnus ir gali laisvai judėti kaip naviai.
Šitaip mokslininkai idealistai, tikintys tyrimais, pažanga ir diplomatija, siekia pažinti Pandoros pasaulį ir taikiai susiderėti su naviais dėl planetos turtų. Bet neidealistams kaip pats Parkeris ir samdiniams jūrų pėstininkams kantrybė baigiasi: ką naviams duoti, kai jiems nieko nereikia? Ką padaryti, kad jie derėtųsi? Ir idealizmą pakeičia antrasis Parkerio įrankis – tikra kovos mašina Koričas. Randų išraižytas raumenų kalnas veikia savaip: gigantiškais buldozeriais ir ginklais. Jam Pandora yra kovos laukas, o visi jos gyventojai – priešai.
Žmones veda pinigai, geras uždarbis; čia vieni yra samdiniai, o kiti akcininkai. Pagrindinis filmo personažas buvęs jūrų pėstininkas Džeikas Salis yra neįgalus, invalido vežimėlyje sėdintis buvęs kareivis, jūrų pėstininkas. Medicinos ir techniniu požiūriu jis galėtų turėti puikius protezus ir vaikščioti. Bet tam reikia pinigų, o jų nėra: "ne šioje ekonomikoje", apgailestauja Džeikas. Todėl gero uždarbio masinamas, jis atvyksta į Pandorą savo brolio dvynio vietoje įsikūnyti į broliui sukurtą avatarą.
Na, o toliau istorija lengvai atspėjama ir gana paprasta: Džeikas savo avatariškosios karjeros pradžioje pasiklysta Pandoros džiunglėse, mirties akivaizdoje išgelbstimas klano vado dukters Neitiri, kurią, žinoma, įsimyli ir, susipažinęs su navių pasauliu, žingsnis po žingsnio (kaip Džonas Danbaras/K. Costneris filme "Šokantis su vilkais") pereina navių pusėn bei priimamas į jų gretas. Tarp navių Džeikas, be abejo, padaro staigią karjerą, tapdamas ne tik ikrano raiteliu, bet ir "Toruko Makto", išganytoju, vienijančiu klanus ir nugalinčiu navių priešus.
Bet, kaip minėta, Cameronui ne istorija buvusi galvoje, o vaizdas, todėl jis inovatorius čia, o ne siužeto kūrime (kaip G. Lucas "Žvaigždžių karuose"). "Įsikūnijimą" net galima būtų pavadinti nauja "Pokahontos" versija (ne per seniausiai apšildyta "The New World" su C. Farelliu, vaidinusiu Smitą), prifaršuota paties Camerono filmų apie ateivius citatų su "Matricos II" ir "Žiedų valdovo" pagardinimais.
Iš personažų taip pat nėra ko tikėtis. Jie paprasti ir aiškūs, be jokių metaforiškų subtilybių ir intriguojančių vidinių metamorfozių. Angeliškieji naviai geri, o grobuoniškieji žmonės blogi (su normaliais mokslininkais į tarpus). Tuo turėjusi būti įvykdyta kapitalizmo ir kolonializmo kritika tokia lėkšta ir nuobodi, kad pabaigoje jau net nervina.
Taip pat ganėtinai įkyriai per visą filmą nutiesta ir panteistinio dvasingumo linija. Naviai pavaizduoti kaip savotiškos šamanistinės ar animistinės religijos atstovai; jiems sielą turi viskas ir visi; jie kalba apie gyvūnų dvasias; jiems aplinka – vienas didelis gyvas tinklas. Sielų medžiuose jie girdi savo protėvius; švento medžio sėklos yra "tyros dvasios", kurių ženklų būtina paisyti. Didžiausioji dievybė vadinama Eiva, kuri yra ir "Didžioji Motina", "Visagalė Motina" ir "Visos energijos gimdytoja". Naviai savo Eivą garbina, o blogieji žmonės antai "nužudė savo Žemę Motiną". Švenčių švenčiausioji navių vieta yra minėtasis Sielų medis, aplink kurį visi susėdę ir susikibę į įspūdingą tinklą, linguoja savo kultinius užkeikimus.
JAV žurnalistas R. Douthatas iš "The New York Times" "Įsikūnijimo" net nepabijojo pavadinti "Camerono didžiaja panteizmo apologija". Kitaip nei J. Lucas, Cameronas filme aiškiai neatspindi savo asmeninių religinių pažiūrų. Jam svarbiau pasakyti, kuo tiki masės, ir tai be priekaištų pavyksta. Filmas giliau paliečia du šiuolaikinio popsinio panteizmo aspektus.
Vienas iš jų įkūnytas Greisės Augustinietės personaže, tiesia tiltą tarp mokslo ir dvasių pasaulio. Greisė pabrėžtai domisi didžiojo energijos tinklo "biologiniais procesais", negali atsižavėti tarp medžių pastebėtais elektromagnetiniais procesais, begalinėmis jungtimis, didžiuoju tinklu. Mirdama ji žvelgia anapusybėn ir suvokia: "Ji [Eiva] tikra".
Ne kitaip ir mūsų kultūroje, kur ant kiekvieno kampo siekiama įtikinti, kad mokslas jau visiškai patvirtina monistinę-panteistinę pasaulio sampratą (prisiminkime R. Byrne ir jos gausius mokslo ekspertus knygoje "The Secret-Paslaptis"). Nėra žinių, kad dėl to daug krikščionių pasiduotų į panteizmo religijų glėbį, tačiau matosi aiški tendencija perimti kad ir ne visai suprastas kai kurias idėjas ir jų tvirtai laikytis (pvz., kad visa kas persmelkta didžio energijos srauto).
Bet ne New Age "aiškiaregiai" pirmieji atvedė panteizmą į scenos vidurį. Prieš juos jau gana stropiai spėjo padirbėti žinomas ir įtakingas mąstytojas P. Teilhard'as de Chardinas (1881–1955), kėlęs idėją, kad visa materija yra persmelkta dvasios arba sąmonės. Be to, anot garbiojo jėzuito, net pats Dievas esąs paklusnus evoliucijos raidai. O jo "Kosminis Kristus" laikytinas ne kuo kitu, kaip grynai panteistine koncepcija.
"Įsikūnijime" Greisė yra santūriausias, rimčiausias, dalykiškiausias, blaiviausiai mąstantis personažas, atspindintis nūdienos kultūros mokslo ir mokslininko įvaizdžio klišes, kurios nėra tuščios. Moksle išties esama labai garsių pavyzdžių, kaip antai JAV biologas Stuartas Kauffmanas (g. 1939), vienas iš pagrindinių kompleksiškumo tyrimų ekspertų. Jis apdovanotas visais filme parodytais Greisės rimtumo bruožais ir dar daugiau, tačiau į pasaulį žiūri gana dvasingai. Pasaulis jam jokia mašina, kaip ir gamtos dėsniais toli gražu ne visiškai paaiškinamas. Primityvųjį materializmą, kurio taip laikėsi ankstesnieji mokslininkai, jis griežtai atmeta. Tai, be abejo, visai priimtinas reikalas. Bet Kauffmanas eina toliau: jis drąsiai kalba apie "šventumą" gamtoje; net neseniai parašė knygą daug sakančiu pavadinimu "Reinventing the Sacred: A New View of Science, Reason, and Religion" (Kitokio šventumo atradimas: naujas požiūris į mokslą, protą ir religiją; 2008).
Savaitraštis "Der Spiegel" (2010/1) pateikia Kauffmano minčių apie gyvybės atsiradimą žemėje: gyvybė esanti ne kas kita kaip "natūrali visatos išraiška"; "autokatalizinės sistemos" pačios savaime gimdo gyvybę; visatoje veikia "jokioms riboms nepavaldus" kūrybiškumas. Taip pat Kauffmanas samprotauja apie "kūriniją be kūrėjo", apie stebuklus be Dievo. Dievo, beje, jis neatmeta, tik šis mokslininkui nėra jokia anapusinė, antgamtiška būtybė, kaip ir ne asmuo, o vien tik "anapus gamtos dėsnių besirandantis kūrybiškasis tapsmas". Už gamtos dėsnių esančios misteriškosios jėgos – jos tesivadina Dievu, siūlo Kauffmanas. Žurnale "New Scientist" (2008 05 07) jis Dievą įvardija kaip galingiausią iš mūsų išgalvotų simbolių. Todėl, anot jo, būtina gilintis ir suprasti šventumo esmę, kuri "aprėpia visą gyvybę ir visą planetą". Kauffmanas nevartoja panteizmo sąvokos, tačiau panteistinės idėjos apie visos egzistencijos dieviškumą vienareikšmiškai į ją nukreipia.
Antras panteizmo aspektas – visuotinės, todėl beasmenės dievybės suasmeninimas. Navių dievybė yra moteriškos lyties ("ji") bei, kaip patys naviai, turi vardą (Eiva). Naviai su ja elgiasi kaip su asmeniu: laiko ją vyriausia kunige ("tsahikė") aiškina jos valią (valia yra asmenybės išraiška); tikisi, kad lyg asmuo "Eiva pasirūpins"; Eiva priima pas ją ateinančius mirusiuosius ("ji dabar pas Eivą").
Kad šitokiame suasmeninime esama prieštaros, geriausiai matosi, kai filme svarstoma, ar Eiva gali pagelbėti. Salis jai meldžiasi, nes "tu išrinkai mane". Jis kviečia ją kaip asmenį pagalbon. Bet Neitiri skeptiška, mat Eivai nežinomas gėris ir blogis. Eiva "gina [tik] gyvybės pusiausvyrą" – būtent šitai ir yra grynai panteistinė mintis. Atrodo, būtų nuoseklu jos laikytis. Tačiau nuoseklumai pasirodo ne tokie svarbūs, nes pabaigoje Eiva kažkodėl ima ir padeda: "Eiva išklausė maldas!"
Čia būtent ir yra visų panteistinių sistemų didžioji problema: viena vertus, visomis išgalėmis kratomasi esamo transcendentiško ir švento Dievo, gebančio palaikyti ir palaikančio asmenišką ryšį su žmonėmis ir visa kūrinija; kita vertus, priimtina ir aukštinama beasmenė jėga, visuotinė energija, kuri netenkina to, ko taip labai reikia: užmegzti asmenišką ryšį, kreiptis ir būti išgirstam. Todėl dievybės imamos ir savavališkai, tiek, kiek kam norisi, suasmeninamos, nors jas apibrėžianti ir palaikanti ideologija to daryti neleidžia.
Nepaisant visos kritikos, filmas "Įsikūnijimas" turi pasiūlyti ir keletą neblogų temų, vertingų ir naudingų net krikščioniškoms diskusijoms. Štai keturios iš jų.
Panašiai kaip "Matricoje", šio filmo centre taip pat yra išganytojas, išgelbėtojas, didysis vadas, avataras. "Avatar" – būtent pirmiausiai religinę prasmę turinti sąvoka – yra ir originalus filmo pavadinimas. Iš tikrųjų induizme avataras, avatara, yra į žemę nužengęs ir į mirtingą būtybę įsikūnijęs dievas, kuris taip siekia išgelbėti pasaulį, atstatyti "įstatymą" ar apginti savo garbintojus.
Kitą mintį žurnalistas T. Hertzas nurodo "CT Movie", pastebėdamas, kad filmas neblogai atskleidžia žmogaus trapumą, silpnumą ir laikinumą – juk pagrindinis filmo herojus yra neįgalus asmuo! Visi žmonės galingi tik savo mašinose, robotuose ir avataruose. Hertzas "Įsikūnijime" įžvelgia taiklią Job 14, 1 iliustraciją: "Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai bei turi daug vargo".
Trečią gerą temą užkabina Sophie Lister tinklalapyje "CultureWatch" (damaris.org/cw): "Filmas klausia: ką darytume, jeigu įgytume naują kūną?" Silpnas ir neįgalus Džeikas savo avataro kūne įgauna naujų jėgų ir laisvės. Naujas kūnas jam duoda naują gyvenimą, naują pradžią (Džeikas kalba apie savo kaip navio gimtadienį). Anot Lister, tai tarsi aidas 1 Kor 15, 42–43: "Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas".
Ir paskutinė tema, pasiūlyta taip pat S. Lister: ko gero, visai ne sutapimas, kad mokslinių tyrimų vadovė yra vardu Greisė (Grace), tai reiškia "malonė". Mat Greisė tvirtai tiki, kad yra tik vienas kelias suprasti navius ir įgyti jų pasitikėjimą, tai tapti vienu iš jų, susitapatinti. Lister čia įžvelgia paralelę su Kristaus inkarnacija, kuri, žinoma, buvo kitokia negu filme (žmogaus siela navio kūne; Kristus žmogaus kūne buvo tikras žmogus). Kaip Džeikas visiškai pasineria į navių pasaulį, patiria Pandoros gyvenimą, taip ir Kristus gyveno žemėje bei išbandė žmogiškąją patirtį, galėjo daug ką pajusti ir suprasti, kaip Hbr 4, 15 rašoma: "Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį."
