John Stott
Mūsų žmogiškumo paradoksas
Šis klausimas labai svarbus dėl trijų priežasčių – asmeninės, politinės ir profesinės.
Pirma, asmeninė. Paklausti "Kas yra žmogus?", vadinasi, paklausti "Kas esu aš?" Šis klausimas leidžia mums atsakyti ir į senovės Graikijos formulę gnōthi seauton ("pažink save"), ir į šiuolaikines savo tapatybės paieškas. Nėra svarbesnės ieškojimų ir tyrinėjimų srities už šią. Kol nebūsime atradę savęs, negalėsime lengvai atrasti nieko kito.
Yra toks pasakojimas apie Arturą Schopenhauerį, devynioliktojo amžiaus vokiečių filosofą pesimistą. Vieną dieną jis sėdėjo ant suolelio Frankfurto parke. Atrodė toks apspuręs ir susivėlęs (juk Vakarų filosofai kartais būtent taip ir atrodo!), jog parko prižiūrėtojas jį palaikė valkata. Jis grubiai paklausė Schopenhauerio: "Kas tu?", o filosofas su kartėliu atsakė: "Dievas žino".
Tą patį klausimą šiandien kelia ir Douglas Couplandas. Jis yra dabar populiaraus pasakymo "X karta" autorius. "X" – tai nežinomoji jo kartos tapatybė. Jis rašo:
"... svarsčiau, kas daro žmones, na... žmonėmis? Kas iš tikrųjų yra žmogiškas elgesys? Pavyzdžiui, mes žinome, kas yra šuns elgesys; šunys elgiasi taip, kaip dera šunims: vejasi numestą pagalį, uosto vienas kitam po uodega ir kaišioja galvą pro važiuojančių mašinų langus. Mes žinom ir tai, kaip elgiasi katės... O kokie žmonių veiksmai yra žmogiški?.. Kaip šunys savo šunišką prigimtį išreikštų išradimais? Ar jie statytų milžiniško kaulo formos kosmines stotis, skriejančias aplink Žemę?.. Kas daro mus žmonėmis?" ("Gyvenimas po Dievo")
Į šį klausimą buvo pateikta daug atsakymų, ypač į klausimą, ar įmanoma įžvelgti žmonių pranašumą. Kai kurie atsakymai kelia šypseną. Aristotelis žmogų apibūdino kaip politinį gyvūną, Thomas Willis – kaip besijuokiantį gyvūną, Benjaminas Franklinas – kaip įrankius gaminantį gyvūną, Edmundas Burke'as – kaip religingą gyvūną, o Jamesas Boswellis (gurmanas) – kaip maistą gaminantį gyvūną.
Kiti autoriai sutelkė dėmesį į kai kurias fizines savybes, kaip į mūsų išskirtines charakteristikas. Platonas daug rašė apie mūsų stačią laikyseną – esą gyvūnai žiūri į žemę, ir tik žmogus žvelgia į dangų. Aristotelis pridūrė dar vieną ypatybę – tik žmonės nesugeba kraipyti ausų. 17 a. medikui didelį įspūdį paliko mūsų žarnos, jų "vingiavimas, sukimasis ir lenkimasis". Aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje Uvedale'as Price'as ypatingą dėmesį atkreipė į mūsų nosį. "Man atrodo, – rašė jis, – kad žmogus yra vienintelis gyvūnas, turintis vidury veido ženklų išsikišimą" (Keith Thomas, "Man and the Natural World").
Vis dėlto nė vienas iš šių mūsų išskirtinumo apibūdinimų nesukuria išsamaus vaizdo ir neatskleidžia reikalo esmės.
Dabar nuo asmeninės klausimo apie mūsų žmogiškumą svarbos pereisime prie politinės. Pagrindinis Markso ir Jėzaus ideologijų susikirtimo taškas išlieka žmogaus prigimtis. "Ideologijos […] iš tikrųjų yra antropologijos", – rašė J. S. Whale'as ("Christian Doctrine"). Tai vis skirtingos doktrinos apie žmogų. Tai yra ar žmonės turi absoliučią vertę, dėl kurios jie turi būti gerbiami? O gal jų vertė susijusi tik su valstybe, dėl kurios jie gali būti išnaudojami? Paprasčiau tariant, ar žmonės yra institucijos tarnai, ar institucija tarnauja žmonėms?
Trečia, mūsų klausimas turi profesinę svarbą. Ir didžiųjų (pvz., švietimo ir teisės srityje), ir vadinamųjų "globos" profesijų specialistai (medikai bei socialiniai darbuotojai) rūpinasi žmonių gerove, kad ir kaip jie juos vadintų – pacientais, mokiniais ar klientais. Ir jų požiūris į tuos, kuriems jie tarnauja, beveik absoliučiai priklauso nuo to, kaip jie juos vertina.
Aptarę mūsų klausimo svarbą (asmeninę, politinę ir profesinę), grįžkime prie paties klausimo. Krikščioniškoji didžiosios dalies šiuolaikinės filosofijos ir ideologijos kritika yra dvejopa: arba filosofija ir ideologija laikoma pernelyg naivia dėl savo optimistiško požiūrio į žmogaus padėtį, arba pernelyg negatyvia dėl savo pesimizmo. Drįstume pridurti, jog pusiausvyrą išlaiko tik Biblija.
Pasaulietiniai humanistai paprastai būna itin optimistiški. Taip, jie tvirtina, jog žmonės tėra aklų evoliucijos jėgų produktas. Tačiau jie su beribiu pasitikėjimu žiūri į mūsų ateities evoliucinį potencialą, ypač tai, kad vieną dieną žmonės galės patys valdyti istoriją ir kontroliuoti savo likimus. Vis dėlto tai pernelyg optimistiška. Humanistai ignoruoja tai, ką krikščionys vadina "prigimtine nuodėme", o tai yra egocentriškumo iškraipymas mūsų prigimty ir ne kartą sugriovė socialinių reformatorių svajones.
Kita vertus, ateistai egzistencialistai nuklysta į priešingą – pesimizmo ar net nevilties – kraštutinumą. Pasak jų, kadangi nėra Dievo, nebėra ir jokių vertybių. Nors mes privalome kažkaip rasti drąsos egzistuoti, niekas neturi prasmės ir viskas galiausiai yra absurdas – jeigu Dievas yra miręs, tai mažų mažiausiai logiška. Garsusis Amerikos šmaikštuolis Markas Twainas, nors gyvenęs gerokai prieš egzistencializmo atsiradimą, savo mintimi "Jeigu žmogų būtų įmanoma sukryžminti su katinu, tai pagerintų žmogų, bet sugadintų katiną!" išreiškė tam tikrą egzistencinį cinizmą. Tačiau tai jau per daug pesimistiška. Tai neturi nieko bendra su meile, džiaugsmu, grožiu, heroizmu ir pasiaukojimu, kurie taip puošia žmonijos istoriją.
Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad tik autentiška krikščionybė išvengia abiejų kraštutinumų, nes mums reikia, vėlgi cituojant J. S. Whale'ą, "ne humanisto lengvabūdiško optimizmo ir ne ciniko tamsaus pesimizmo, o radikalaus Biblijos realizmo". Mat Biblija išsaugo paradoksą, o būtent – mūsų žmogiškumo šlovę ir gėdą, mūsų orumą ir mūsų nuodėmingumą.
1. Šlovė
Pačiame pirmame Biblijos skyriuje mes girdime didingus Dievo žodžius:
"Tuomet Dievas tarė: "Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!" Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos." (Pradžios, 1,26–27)
Apie Dievo atvaizdo žmonėse reikšmę būta daug diskusijų. Kai kurie mokslininkai akcentuoja, jog Egipto ir Asirijos kultūrose karalius ar imperatorius buvo laikomas "Dievo atvaizdu", atstovaujančiu jį žemėje, ir kad jų valdomose teritorijose buvo statomi jų pačių atvaizdai kaip jų jurisdikcijos masto simboliai. Tokiame fone Dievas patiki žmonėms karališką pareigą – paskiria juos valdyti žemę su visais jos kūriniais.
Vystantis Biblijos pasakojimui, vis labiau aiškėja, jog dieviškasis atvaizdas yra būtent tai, kas skiria žmones nuo gyvūnų, – unikalių žmogiškų savybių visuma.
Pirma, tai mūsų gebėjimas racionaliai mąstyti. Daugiau ar mažiau proto, žinoma, turi ir gyvūnai. Tačiau jie stokoja "supratimo" ar intelekto (Psalmynas, 32, 9), tuo tarpu žmonės geba mąstyti, samprotauti, argumentuoti ir diskutuoti. Be to, mes turime savimonę. Tai yra turime išskirtinį gebėjimą daryti tai, ką darome šiuo akimirksniu, o būtent – peržengti save, įvertinti save bei kelti sau klausimus apie savo tapatybę. Taip, astronomijos požiūriu, kaip vienas mokslininkas pasakė kitam, žmogus yra be galo nereikšmingas. Tačiau jo kolega atsakė, jog, vėlgi astronomijos požiūriu, žmogus ir yra astronomas! Mes be paliovos tyrinėjame visatą. Kaip kartą pasakė arkivyskupas Williamas Temple'as, "Aš didesnis už žvaigždes, nes žinau, kad jos yra ten, aukštai, o jos nežino, kad aš esu čia, žemai".
Antra, mes gebame priimti moralinius sprendimus. Mes turime sąžinę, kuri atskiria gėrį nuo blogio, ir šiek tiek laisvės pasirinkti vieną iš dviejų. Mes žinome apie moralinę tvarką anapus bei virš mūsų ir žinome, jog esame atsakingi prieš ją. Taigi mes jaučiame vidinį impulsą daryti tai, kas mums atrodo teisinga, ir giliai išgyvename kaltės jausmą darydami tai, ką žinome esant bloga.
Tačiau gyvūnai moralinio jausmo neturi. Pavyzdžiui, jūs galite išmokyti savo šunį (nuolatos bausdami ir paskatindami) paklusti jūsų komandoms bei sėdėti tik ant vienos kėdės poilsio kambaryje. Jei, jums įžengus į kambarį, šuo sėdės ant uždraustos kėdės, jis instinktyviai spruks šalin – ne dėl to, kad jausis kaltas (kad ir koks kaltas atrodytų), o todėl, kad žinos, jog gaus lupti.
Trečia, mes gebame meniškai kurti. Kurdamas mus pagal Savo atvaizdą, Dievas padarė kūrybingus ir mus pačius. Mes esame "kūrybingi kūriniai". Taigi mes piešiame ir tapome, statome ir skaptuojame, svajojame ir šokame, rašome eiles ir kuriame muziką. Žmonės turi vaizduotę ir daug naujų idėjų. Mes vertiname tai, kad gražu akiai, ausiai ir miela palytėti.
Ketvirta, mes gebame bendrauti. Žinoma, visi gyvūnai susiranda sau poras ir dauginasi bei rūpinasi savo jaunikliais. Nors kai kurie iš jų gyvena kaimenėmis ar bandomis, kiti sukuria itin sudėtingas socialines struktūras (pvz., bitės, vapsvos ir skruzdėlės). Tačiau žmonės trokšta tikrų meilės ryšių. Meilė nėra tik emocijų šėlsmas ar endokrininės liaukos! Kiekvienas žino, jog meilė – tai nuostabiausias dalykas pasaulyje. Gyventi, vadinasi, mylėti, o be meilės žmogaus asmenybė degraduoja ir žūsta. Krikščionys žino, kodėl meilė tokia svarbi. Taip yra dėl to, jog Pats Dievas yra meilė, ir, kurdamas mus pagal Savo atvaizdą, Jis suteikė mums gebėjimą mylėti ir būti mylimiems.
Penkta, mes gebame nusižeminę garbinti. Buvo daug kalbėta apie Europos marksizmo žlugimą ir jo priežastis. Daugelis mano, jog tai lėmė jo didžiulis materializmas. Mat materializmas nei savo komunistiniu, nei kapitalistiniu pavidalu negali patenkinti žmogaus dvasios. Mes instinktyviai žinome, jog anapus materialios tvarkos egzistuoja transcendentinė tikrovė, ir žmonės visur jos ieško. Turbūt naujausias šių paieškų įrodymas yra "New Age" judėjimas. Cituodamas Senąjį Testamentą (Mato 4, 4; Pakartoto Įstatymo 8, 3), Jėzus pasakė, jog žmonės gyvena ne vien duona (iš tiesų, jie net negali taip gyventi), arba, kaip rašė Dostojevskis, "žmogus turi lenktis prieš begalinę didybę"[manau, kad turi būti "begalinis Didysis", t.r. pats Dievas]. Garbindami Dievą, mes esame patys žmogiškiausi.
Taigi šie penki gebėjimai (mąstyti, rinktis, kurti, mylėti ir garbinti) atskiria mus nuo gyvūnų ir visi kartu mumyse sudaro Dievo atvaizdą. Nenuostabu, kad poetai ir dramaturgai aukštino unikalią žmonių didybę. Hamletas nedaug perdėjo, pats sau sakydamas: "Koksai nepaprastas kūrinys – žmogus! Koks prakilnus savo protu! Koks neaprėpiamas savo gabumais! […] Savo veiksmais – kaip panašus į angelą! Savo išmone – kaip panašus į dievą! Pasaulio grožis! Visų gyvių pažiba!"
Kaip norėčiau šioje vietoje užbaigti šį skyrių, ir mes su nuoširdžiu pasididžiavimu galėtume pereiti prie kitos temos! Tačiau egzistuoja kita, tamsesnioji, mūsų žmogiškumo pusė, kurią norėtųsi užmiršti, bet ji vis išnyra ir gražiausiomis savo gyvenimo akimirkomis mes jos be galo gėdijamės. Kaip pasakė Markas Twainas, "Žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuris rausta. Ar bent jau turėtų" ("More Tramps Abroad").
2. Gėda
Apie tai kalbėjo Pats Jėzus. Štai turbūt tiesmukiausias Jo teiginys:
"Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų." (Morkaus 7,21–23)
Taigi Jėzus nemokė apie esminį žmogaus prigimties gerumą. Priešingai, Jis tvirtino, jog iš prigimties žmonės yra linkę į blogį. Šioje vietoje yra paminėti keturi žmogaus blogio aspektai, į kuriuos turėtume atkreipti dėmesį.
Pirma, blogio mastas yra universalus. Akivaizdu, jog Jėzus kalbėjo ne apie kriminalinį visuomenės segmentą ar kokią nors konkrečią degradavusią giminę. Ne, Jis kalbėjo su tais religingais ir teisiais žmonėmis, kurie buvo vadinami fariziejais. Ir Jis turėjo galvoje visą žmoniją, o būtent, kad blogi dalykai kyla iš žmogaus širdies (kiekvieno vyro, moters ir vaiko).
Antra, blogio esmė yra egocentriškumas. Mes jau tai minėjome. Jėzus pateikia trylikos "blogybių" sąrašą, ir, patyrinėję jas, matome, jog visos jos yra žmogaus egocentriškumo apraiškos. Tai mintys, žodžiai ir darbai, kuriais nusikalstame, kai Dievo nestatome į pirmą vietą, savo artimo – į antrą, o savęs – į paskutiniąją. Kartą paėmiau "Trumpą Oksfordo anglų kalbos žodyną" ir peržvelgiau žodžius su skiemeniu self ("savo, sau, savęs") – kaip antai, self-assertion ("atkaklus savo teisių gynimas"), self-indulgence ("nuolaidžiavimas savo silpnybėms"), self-applause ("pritarimas sau"), self-advertisement ("savęs reklamavimas"), self-gratification ("pataikavimas sau"), self-glorification ("savęs šlovinimas"), ir self-will ("užsispyrimas"). Egzistuoja daugiau kaip penkiasdešimt žodžių su self, turinčių menkinamąją reikšmę. Toks turtingas žodynas mums, aišku, reikalingas tam, kad išreikštume savo daugiaveidį egocentriškumą.
Trečia, blogis kyla iš žmogaus širdies. Kaip dažnai sakoma, "žmogaus problemos šerdis yra žmogaus širdis". Fariziejai, su kuriais kalbėjosi Jėzus, į apsivalymą ir tyrumą turėjo tik išorinį bei apeiginį požiūrį. Jie uoliai plaudavosi rankas bei indus ir vengė kai kurių maisto produktų. Tačiau Jėzus akcentavo ne tai, kas išorėje, o tai, kas viduje. Mus suteršia ne tai, kas į mus (į mūsų skrandį) įeina, o tai, kas iš mūsų (iš mūsų širdies) išeina.
Beveik galima sakyti, jog Jėzus dar kelis šimtmečius prieš Freudą įvesdino mus į froidizmą. Mat tai, ką Jėzus vadino širdimi, yra maždaug tas pats, ką Freudas vadino pasąmone. Tai tarsi labai gilus šulinys. Storas purvo nuosėdų sluoksnis dugne paprastai nesimato, ir apie jį net neįtariama. Tačiau, kai šulinio vandenį sujudina galingų emocijų vėjai, iš gelmių į paviršių iškyla bjaurūs, dvokiantys dumblo burbulai – pyktis, pagieža, gašlumas, neapykanta, žiaurumas bei kerštas, – ir mes pasibaisėjame žvelgdami į tas blogybes, kurių kupina mūsų širdis.
Ketvirta, blogio rezultatas – jis suteršia mus. Tai yra jis padaro mus nešvarius Dievo akyse ir netinkamus būti priešais Jį. Visi tie, kurie bent akimirksniui galėjo dirstelėti į Jo šventumą, neatlaikė žvilgsnio, kaip Mozė, kuris prie degančio krūmo "užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą" (Išėjimo 3, 6).
Taigi tokia yra mūsų žmogiškumo gėda. Žmogiškas blogis savo mastu yra universalus, savo prigimtim – egocentriškas, savo kilme – vidinis ir savo poveikiu – suteršiantis. Tai ne tik didžiausio (neabejotinai) istorijoje etikos Mokytojo diagnozė, bet ir mūsų pačių patirtis. Tai tikrai tinka ir man.
3. Paradoksas
Dabar jau esame pasirengę sujungti mūsų žmogiškumo šlovę ir gėdą, orumą ir nuodėmingumą. Mat žmonės yra keistas ir tragiškas paradoksas. Mes gebame būti ir be galo kilnūs ir niekingiausiai žiaurūs. Vienu momentu mes galime pasielgti kaip Dievas, pagal kurio atvaizdą esame sukurti, kitu – kaip gyvuliai, nuo kurių mes turime visada skirtis. Mes gebame mąstyti, rinktis, kurti, mylėti ir garbinti; tačiau galime ir neapkęsti, geisti, kariauti bei žudyti. Žmonės įkūrė ligonines, kuriose būtų slaugomi sergantieji, universitetus, kur įgyjama išminties, ir bažnyčias, kur garbinamas Dievas. Tačiau jie yra ir kankinimo kamerų, koncentracijos stovyklų ir branduolinių arsenalų autoriai.
Tai mūsų žmogiškumo paradoksas. Mes esame kilnūs ir niekingi, racionalūs ir iracionalūs, moralūs ir amoralūs, kūrybingi ir destruktyvūs, mylintys ir savanaudiški, panašūs į Dievą ir į gyvulį.
Nežinau iškalbingesnio žmogiškojo paradokso apibūdinimo, kaip tas, kurį prieš daugelį metų pateikė vyskupas Richardas Holloway:
"Tai mano dilema. […] Aš esu dulkės ir pelenai, trapus ir nepastovus, pilnas išankstinių elgesio reakcijų […], kankinamas būgštavimų, persekiojamas poreikių […], dulkių kvintesencija, ir į dulkes aš grįšiu. […] Tačiau manyje esama dar kažko. […] Gal aš ir dulkė, bet susirūpinusi dulkė, dulkė, kuri svajoja, dulkė, kuri turi keistą permainos, artėjančios šlovės, parengto likimo bei paveldo, kuris vieną dieną priklausys man, nuojautą. […] Taigi mano gyvenimas nusidriekia skausminga dialektika tarp pelenų ir šlovės, tarp silpnumo ir pasikeitimo. Esu mįslė pats sau, nepakenčiama mįslė […] šis keistas dulkių ir šlovės dvilypumas."
Mūsų žmogiškumo paradoksas turi daugybę praktinių pasekmių – ypač politinių, psichologinių ir asmeninių.
Politiniu požiūriu, dėl žmogaus paradokso, arba dviprasmiškumo, geriausia iki šiol išvystyta valdymo forma yra demokratija. Mat būtent demokratija pripažįsta ir mūsų žmogiškos būties orumą, ir nuodėmingumą. Viena vertus, ji pripažįsta mūsų žmogišką orumą, nes atsisako stumdyti žmones ar valdyti mus be mūsų sutikimo. Ji leidžia mums dalyvauti priiminėjant sprendimus. Ji žiūri į mus su pagarba, kaip į atsakingus suaugusiuosius. Kita vertus, demokratija pripažįsta ir mūsų žmogišką nuodėmingumą. Ji atsisako sutelkti valdžią nedaugelio rankose, nes žino, kad tai nesaugu. Taigi demokratijos esmė – išsklaidyti valdžią ir taip apsaugoti valdančiuosius nuo pačių savęs. Pasak Reinholdo Niebuhro, "demokratiją įgalina žmogaus gebėjimas būti teisingam; o žmogaus polinkis į neteisybę padaro demokratiją būtiną."
Dabar pereisiu prie psichologinių žmogaus paradokso pasekmių. Mes visi žinome, kokia svarbi mūsų sveika nuovoka, kad mūsų požiūris į save būtų subalansuotas. Kai kuriuos žmones luošina nevisavertiškumo kompleksas ir labai bloga nuomonė apie save. Kiti nuklysta į priešingą kraštutinumą. Pavyzdžiui, Carlas Rogersas, "į klientus orientuotos psichoterapijos" sukūrėjas Amerikoje, yra įsitikinęs, jog mūsų žmogiškos asmenybės esmė pozityvi, taigi mes turime ugdyti "besąlygiškai teigiamą savimeilę" ("On Becoming a Person"). Toks požiūris įsigalėjęs saviraiškos judėjime, ir jį perėmė daugelis krikščionių, tvirtinančių, jog turime mylėti Dievą, savo artimą ir save pačius. Tačiau tai reiškia, kad mes turime mylėti savo artimą taip, kaip, būdami nupuolę, mylime save. Kaip aiškėja iš trijų argumentų, mes nesame skatinami mylėti save. Pirma, Jėzus kalbėjo apie pirmąjį ir antrąjį įsakymus, bet neminėjo trečiojo. Antra, savimeilė yra nuodėmės esmė (2 Timotiejui 3, 2). Trečia, meilė, kuri turėtų apibūdinti mūsų gyvenimą, yra agapē, apimanti pasiaukojimą ir tarnavimą, taigi ji negali būti atgręžta į mus pačius. Kaip mes galėtume aukotis, tarnaudami sau?
Taigi koks yra subalansuotas požiūris į save? Jei neturėtume savęs nei nekęsti, nei mylėti, koks tada turėtų būti mūsų santykis su pačiais savimi? Čia ir iškyla žmogaus paradoksas. Mes turime atminti, kad žmonės yra ir sukūrimo, ir nuopuolio produktas. Taigi viską savyje, kas priskirtina mūsų sukūrimui pagal Dievo atvaizdą, turėtume su padėka įtvirtinti, o viską savyje, kas priskirtina nuopuoliui, turime ryžtingai atmesti ar to išsižadėti. Vadinasi, esame raginami ir įtvirtinti save, ir išsižadėti savęs. Todėl mums reikalinga įžvalga, kad sugebėtume atskirti, kas tinka ir kada.
Trečioji žmogaus paradokso pasekmė yra asmeninė. Minėjome, jog Jėzus apibūdina blogį, kaip kylantį iš mūsų širdies ir mus suteršiantį. Taigi aišku, jog turime dvejopą poreikį: viena vertus, turime būti apvalyti nuo nešvaros, kita vertus, mums reikalinga nauja širdis su naujais troškimais bei siekiais. Man regis, iš tiesų nuostabu, kad Evangelijoje mums siūloma ir viena, ir kita. Mat Kristus numirė, kad apvalytų mus, ir mūsų viduje veikiant Jo Šventajai Dvasiai, Jis gali sukurti mus iš naujo. Tai logiškas Evangelijos pritaikymas, atsižvelgiant į mūsų žmogiškumo paradoksą.
Versta iš: "Why I Am A Christian" (IVP, 2003)
