Holger Lahayne
Mokyti visą tautą (I)
Gimnazijos ir aukštosios mokyklos – visiškai nereikalingos įstaigos! Yra daug lengvesnių būdų mokytis: "Mokykloje aš nemėgau fizikos ir kitų gamtos mokslų, bet skaitydama sudėtingas kvantinės fizikos knygas puikiai jas supratau, nes norėjau suprasti." Štai kaip viskas paprasta, sako viena iš Lietuvoje labiausiai skaitomų autorių Rhonda Byrne. Savo didžiulio populiarumo sulaukusioje knygoje "The Secret" – "Paslaptis" ji nurodo nuostabų ir labai paprastą kelią į laimę, gerovę ir žinias. Varijuodama tradicinę visų pozityviojo mąstymo atstovų mantrą, ji teigia, kad vien savo minčių galia galime prisitraukti viską, apie ką tik svajojame.
Kad ne tik šios, bet ir kitos autorės mintys gana keistos, patiriame skaitydami tolimesnius samprotavimus apie išganingąją kvantinę fiziką. "Kvantinės fizikos specialistai tvirtina, kad visa Visata atsirado iš minties!" (omeny turima, be abejo, visai ne Dievo mintis). Arba: "Kvantinės fizikos specialistai ir Einsteinas teigia, jog viskas vyksta vienu metu", o mes teturį tik suprasti, "kad [jokio] laiko nėra", ir tada: "pamatysi, kad visa tai, ko trokšti ateityje, jau egzistuoja". Laiko ir erdvės reliatyvumas paparsčiausiai imamas ir paverčiamas neegzistuojančiu. Byrne bei knygoje cituojama jos pasirinktų "ekspertų" komanda visiškai banaliu būdu ir be jokių skrupulų iškraipo šios sudėtingos fizikos srities esmę. Jeigu toks "kvantinės fizikos specialistas" kaip J. Hagelinas teigia, kad "mūsų kūnas yra mūsų minčių produktas", aišku, kad nei jis, nei Byrne apie kvantinę fiziką neturi jokio supratimo. Tokie ir panašūs teiginiai viso labo tėra tik niekuo nepagrįstos, niekaip neįrodytos ir visiškai tuščios frazės.
Ar tikrai pakanka vien viską suprasti "energetiškai"? Vargu bau. Mat pagrindinė problema yra tikrovė. O ji mums byloja, kad gyvenimas ir mokslas yra daug kietesnis ir sudėtingesnis reikalas, nei Byrne mums tikisi įteigti. Bet galbūt kaip tik dėl tų jos "stulbinamai paprastų genialybių" ne visai pigi knyga ir yra tokia sėkminga, kad atsidūrė skaitomiausiųjų viršūnėse. Pavargę nuo sunkios kasdienybės darbuose, šeimose ir mokslo įstaigose, daugelis mielai metasi prie naujųjų pranašų, kurie sako: yra "Lengvas būdas..." (kaip pavadinta populiari knygų serija) pasiekti viską: turtą, gražią išvaizdą, būrius draugų bei lengvai pačiam mokytis ir mokyti kitus.
Knygos "Paslaptis" populiarumas kelia rūpesčių. Kaip gali būti, kad šitoks stačiai galvos skaudulį varančių nesąmonių prikimštas skaitalas susiranda tiek interesantų, tarp kurių, galima drąsiai teigti, rastume turinčių ir bakalauro, magistro ar net daktaro laipsnį? Ką tai sako apie mūsų mokinių, studentų ir akademikų esminių mokslo principų suvokimą? Ir kurgi ta švietimo vizija, kuri pagaliau turėtų būti daug geresnė? Ta, kuri dvasingesnė ir gyvenimiškesnė?!
Alternatyvių švietimo principų prieš daugelį metų yra palikęs žymusis prancūzų teologas, reformatorius Jonas Kalvinas. Tai išties dėmesio ir analizės vertos idėjos, gana realistiškos, o svarbiausia, puikiai išlaikiusios šimtmečių testą.
Nuo studento iki akademijos įkūrėjo
Jonas Kalvinas (pranc. Cauvin) gimė 1509 m. šiaurinės Prancūzijos Nojono mieste. Jo tėvas Gerardas "dirbo ir vyskupu, ir kapitulos finansų patarėju. Jis buvo apaštališkasis notaras, grafystės mokesčių rinkėjas, bažnyčios tribunolo raštininkas ir kapitulos advokatas" ("Kalvinas", W. Neuser). Tad jaunasis Kalvinas augo pasiturinčioje šeimoje bei "katedros šešėlyje" (kaip jis pats sakė).
Kaip tuo metu buvo įprasta, jaunuolio amžiaus sulaukęs, Kalvinas buvo išsiųstas studijuoti, pirma į Paryžių, į Collège de la Marche. Čia jis mokėsi "septynių laisvųjų menų" – gramatikos, retorikos, dialektikos, aritmetikos, muzikos, geometrijos ir astronomijos – pagrindinių ir privalomų dalykų siekiant tolesnio aukštojo mokslo. Čia vienas geriausių to laiko mokytojų Kalviną išmokė ir puikios lotynų kalbos. Po šios kolegijos sekė Collège de Montaigu. Čia Kalvinas studijavo scholastinę filosofiją ir teologiją, kuri jo baisiai netraukė, nes rodėsi tokia paini, jog Kalvinas ją vadino "ezoterine magija"; o apie pačius scholastikus vėliaus sakė: "juo didesnė tamsa... tuo daugiau garbės" (iš laiško kardinolui Sadolė). Vis dėlto Kalvinas netapo teologu. Mat jo tėvas, kaip ir daugelis tėvų dabar, mąstė gana pragmatiškai:
"Mano tėvas buvo skyręs mane, dar visai mažą berniuką, teologijai. Bet kai tik pastebėjo, kad teisės mokslas tuos, kurie jį pasirinko, dažniausiai padarydavo turtingesnius, ši perspektyva jį staiga paskatino savo planą pakeisti. Taigi nutiko taip, jog mane atsiėmė iš filosofijos studijų [pirmosios pakopos siekiant dvasininko išsilavinimo], kad galėčiau studijuoti teisę." (Iš Psalmių komentaro pratarmės.)
Tad Orleane, Buržė, vėliau vėl Paryžiuje Kalvinas studijavo teisę. 1532 m. parašęs komentarą apie vieną Senekos veikalą, įgijo galimybę užsidėti pirmąjį akademinį laurų vainiką. Tais pačiais metais įvyko ir pirmasis susidūrimas su jaunu evangelikų judėjimu, Prancūzijoje dažniausiai vadintu luthériens, vokiečių reformatoriaus Martyno Liuterio vardu. Maždaug 1533–1534 m. Kalvinas išgyveno ir "staigų atsivertimą", pirmą kartą, kaip pats sako, pajuto "tikro dievobaimingumo skonį" (iš Psalmių komentaro pratarmės). Kadangi tais laikais apie religijos laisvę negalėjo būti nė minties, atvirai į evangelikų gretas perėjusiam Kalvinui 1534 m. pabaigoje iš Paryžiaus teko bėgti.
Jo keliai pasuko Šveicarijos link. Pirmiausiai Kalvinas apsistojo Bazelyje, kur parašė "Institutio Christianae Religionis" (Krikščioniškos tikėjimo nuostatos arba pagrindai) – nedidelį veikalą apie evangelikų tikėjimą. Pirmasis 1536-ųjų leidimas dar stipriai rėmėsi Liuterio katekizmais bei buvo orientuotas ginti persekiojamus Prancūzijos evangelikus. Iki 1559 Kalvinas savo "Institutio" papildė ir smarkiai išplėtė. Veikalas peraugo į solidžią, maždaug 1000 puslapių reformatų teologijos apžvalgą.
Šis, kad ir pirmasis, Kalvino teologinis darbas, išsyk jį padarė tarp protestantų gerai žinomą. Pakeliui Ženevoje sutiktas tenykštis reformatorius G. Farelis prikalbėjo Kalviną šiame mieste pasilikti ir imtis reformacijos įtvirtinimo darbų. Kalvinas sutiko, tačiau 1538, dėl Ženevoje įsiplieskusių rimtų konfliktų, abu reformatoriai buvo priversti miestą palikti. Kalvinas apsistojo Strasbūre, kur rūpinosi Prancūzijos tikėjimo bėglių bendruomenėmis ir mokėsi iš dešimčia metų vyresnio Elzaso evangelikų vadovo M. Bucerio.
Tačiau Ženeva be Kalvino nenurimo. 1541 jį parsikvietė atgal, kur reformatorius pragyveno iki pat mirties (savo gimtosios Prancūzijos taip daugiau nė karto ir nepamatęs). Šiame mieste jis vėl ėmėsi anksčiau pradėtos veiklos, prisiėmė ir buvo apkrautas naujais įsipareigojimais. Atsiminimuose galime rasti, kad dauguma darbų jam toli gražu nebuvo prie širdies, kad daug mieliau būtų tyliai ramiai sėdėjęs prie rašomojo stalo. Tačiau dažnai rašoma, jog Kalvinas pats veržte veržęsis į atsakingus darbus, griebęsis vadovavimo postų ir aukštų pateigų. Net vadinamas "Ženevos diktatoriumi". Bet tokie kaltinimai yra be jokio pagrindo ir visiška nesąmonė. Kalvinas nebuvo Ženevos valdžia ir neturėjo jokios galimybės ja tapti, nes beveik visą laiką neturėjo šio miesto piliečio teisių (jas gavo tik prieš mirtį 1559). Visus svarbius reikalus Ženevoje tvarkė miesto taryba, o Kalvinas dirbo tik bažnyčioje. Bet ir joje nebuvo vienvaldis vadovas ar vyskupas, o tik vienas iš vadovaujančių pastorių, tiesiog "pamokslininkas ir Evangelijos tarnas", kaip pats save vadino.
Kalvinas buvo ne politinės valdžios, o žodžio, tiek užrašyto, tiek pasakyto, žmogus. Jis kelissyk per savaitę pamokslaudavo, parašė komentarus beveik visoms Biblijos knygoms, išleido daug raštų įvairiomis temomis – jo beveik 25 metų tarnystės palikimas užima keletą metrų bibliotekos lentynų! Be to, jis rūpinosi diakonų veikla, vargšų globa, lankė ligonius ir sukūrė savotišką kalinių sielovadą, rašydamas paguodos laiškus Prancūzijos įkalintiems evangelikams.
Kalvinui rūpėjo ne vien tik Ženeva. Koncentruodamasis į reformacijos tvirtinimą šiame mieste, jis nenuleido reformatoriško žvilgsnio nuo visos Europos. Tam palengvinti ir remti 1559 buvo įkurta Ženevos akademija, vadovaujama Kalvino bendražygio Teodoro Beza (žr. iliust. – Kalvinas su kitais dėstytojais). Akademiją sudarė trys mokyklos: lotynų (Collège), prilygstanti mūsų dabartinei gimnazijai, septynių laisvųjų menų artistų fakultetas bei teologijos fakultetas evangelikų pamokslininkams Europai bei visam pasauliui rengti. Akademija iškart tapo tiek paklausi, kad po trejų metų buvo priversta rūpintis patalpų pagausinimu. Be kitų, joje, žinoma, dėstė ir pats Kalvinas, visada per tą laiką labiau jausdamasis pastoriumi, o ne akademiku. 1564 vasario 2 akademijoje jis paskaitė paskutinę savo paskaitą, 6 dieną pasakė paskutinį pamokslą. Kalvinas Mirė 1564 gegužės 27. Palaidotas buvo bendrose Ženevos kapinėse, jo priešmirtiniu noru nestatant jokio antkapinio paminklo.
Evangeliškos švietimo vizijos kertiniai akmenys
Kalvino švietimo principai paremti trimis prielaidomis, kylančiomis iš bendrosios krikščionių pasaulėžiūros.
Pagrindinis atramos taškas yra Dievo samprata. Dievas laikomas asmenišku, protingu ir geru. Šis Dievas sukūrė visą pasaulį, iš kurio grožio ir tvarkos atpažįstamas ir jis pats. Tačiau Dievas nėra tapatus jo sukurtam pasauliui. Antras dalykas – žmogus, kaip ir Dievas, yra asmeniška būtybė, sukurta pagal Dievo atvaizdą. Žmogus nėra Dievas ir nėra toks pat kaip Dievas, tačiau turi kai kurių jo bruožų. Žmogus gali suprasti ir supranta savo kūrėjo veikimą bei darbus. Kadangi Dievas ir žmogus yra panašūs, tai tarp jų įmanomas bendravimas. Ir trečia prielaida – Dievo apsireiškimas. Dievas yra pasirodęs ir kalbėjęs žmonėms. Kalvinas rašo, kad, viena vertus, Dievo "esmė yra tiek nesuvokiama, kad jo dieviškumas žmonių protui yra visiškai nepasiekiamas" (Inst. I,5,1). Tačiau pats Dievas nutarė savo paslapties šydą kiek praskleisti, todėl žmonėms apsireiškė. Pirmiausiai apie Dievą byloja jo darbai, visa kūrinija. Paskui apie jį daug ką pasako jo žodis: pats Dievas "pravėrė savo šventąją burną", ir jo ištarmes šiandien randame visų pirma Šventajame Rašte. Kalvinas sako: "Šitaip Raštas sudėlioja mūsų šiaip jau sumišusias žinias apie Dievą teisinga tvarka, išsklaido prietemas ir aiškiai parodo tikrąjį Dievą" (Inst. I,6,1). Tad mes galime pažinti Dievą, nes jis pats mums save apreiškė.
Žmogus negali mąstyti lygiai kaip Dievas. Tačiau jis gali Dievo mintis permąstyti. Dar iš viduramžių yra išlikęs geras palyginimas: mes pašaukti išstudijuoti abi Dievo parašytas "knygas": gamtos knygą, sudėtą į jo kūriniją, ir Žodžio knygą, sudėtą į Bibliją. Šiandien dažnai matome atskirtį ir priešpriešą tarp mokslo ir teologijos. Bet iki Galilėjaus, Keplerio ir Niutono visiems gamtos mokslininkams buvo aišku: Dievas yra abiejų knygų autorius ir juodvi privalo visąlaik būti kartu. Jei jau tyrinėti ir bandyti perprasti, tai būtinai abi knygas.
Būtent ant šio aiškumo ir iš jo atsiradusios tradicijos – žydų-krikščioniškosios – pamato tik ir galėjo atsirasti modernusis mokslas. Kitaip nei, pvz., taoizmas ir budizmas, krikščionybė akcentuoja objektyvios tiesos egzistavimą. Šios tiesos mes privalome siekti. Scholastikas Gilbertas de Tournai XIII a. rašė: "Mes niekad nesužinosime tiesos, jeigu pasitenkinsime tuo, kas mums jau žinoma... Tiesa atvira mums visiems, bet mes jos dar tobulai neperpratę". Siekis suprasti tiesą ir daugiau sužinoti pagimdė pažangos idėją, pastūmėjusią Vakarus toli priekin.
Visa tai yra visuotinis krikščioniškasis paveldas. Bet pereikime prie evangelikų indėlio, konkrečiai – Jono Kalvino. Vienas iš svarbiausių reformatorių iš naujo permąstytų ir suvoktų dalykų buvo tai, kad vien tikėjimas gali nusidėjėlį žmogų sutaikyti su Dievu. Tik tikėjimas "mus nuteisina prieš Dievą, o nuteisinimas padaro amžinojo gyvenimo paveldėtojais", sako Kalvinas Ženevos katekizme (1545). Kalvinas, kaip ir Liuteris, pabrėžė, kad tikras tikėjimas turi būti ne vien geranoriškas pritarimas, bet asmeninis ir nuoširdus pasitikėjimas Dievu. Minėtame katekizme Kalvinas jį vadina "mums parodytos gerosios, tėviškosios Dievo valios užtikrintu ir tvirtu pažinimu"; tikėjimas "remiasi Kristuje mums duotų malonės pažadų tikrumu" (Inst. III,2,7). Tikintis žmogus rodo pasitikėjimą Evangelijos pažadais, jos tiesas priima širdimi ir jaučiasi dėl to užtikrintas (žr. Inst. III,2,15s).
Svarbiausias dalykas yra žmogaus asmeninis tikėjimas, todėl Kalvinas kritikavo tuometinę Romos katalikų bažnyčios sampratą: "Išganyti tampame ne per tai, kad rodome pasirengimą tiesa laikyti viską, ką Bažnyčia mums liepia tikėti, ar perleisdami jai savo pareigą tyrinėti bei pažinti..." (Inst. III,2,2). Pirmiau ne Bažnyčia tiki, o tikime mes. "Tikėjimas susideda iš Dievo ir Kristaus pažinimo, o ne iš baimės ir paklusnumo Bažnyčiai" (Inst. III,2,3), teigia Kalvinas savo "Institutio".
Dievo pažadai mus pasiekia per skelbiamą Biblijos žinią. Todėl tarp evangelikų Biblijos aiškinimas tapo pagrindiniu užsiėmimu, o Biblijos tekstą atskleidžiantis ir išaiškinantis pamokslas – svarbiausia pamaldų dalimi. Žmonės turi suprasti, ką Dievas jiems nori pasakyti per savo žodį. Biblijos tekstas kiek tik įmanoma turi būti suprastas. Bet jau nuo apaštalų ir net Senojo Testamento laikų žodžio skelbimas / pamokslavimas reiškė ne ką kita, o Šventojo Rašto išaiškinimą. Pavyzdžiui, islame užtenka Koraną tik atkartoti ir ne bet kaip, o arabiškai, – kalba, kurios dauguma musulmonų visai nesupranta.
Todėl Bažnyčios užduotis auginti ir remti kiekvieno tikinčiojo tikėjimą. Kalvinas daug kur, kaip antai Inst. IV,1,1–5, Bažnyčią lygina su mokykla, kalba apie Bažnyčios "pastangas ir tarnystę", per ką mes tarsi pamaitinami, apie jos "auklėjimo darbą", kol mes "pasiekiame suaugusio žmogaus amžių". Todėl Kalvinas parašė tik vieną vienintelę dogmatiką (labiau teologams ir dvasininkams), tačiau komentarų – beveik kiekvienai Biblijos knygai bei prisakė tūkstančius pamokslų kiekvienam tikinčiajam.
Taip pat Kalvinas labai vertino katekizmų naudą. Jeigu pamokslas buvo žodinis Biblijos aiškinimas, tai katekizmas turėjęs būti raštiškas. Jų tikslas – mūsų supratimo ugdymas. "Dievo Bažnyčia niekada neatsilaikys, jeigu neturės katekizmo; nes šis prilygsta sėklai, kuri užkerta kelią visam pasėliui sunykti...", 1548 rašė Kalvinas laiške hercogui Sommersetui iš Anglijos. Anot Kalvino, katekizmai ypač turi tikslą "mokyti visą tautą [t.r. visus Bažnyčios žmones], kad jie turėtų naudos iš pamokslų ir gebėtų pastebėti, jeigu kada koks apsimetėlis imtų skleisti svetimą mokymą."
Gebėti blaiviai mąstyti, atskirti ir atsirinkti – tai dar vienas iš svarbių Kalvino tikslų. "Kada ką begirdėtume, mes visada turime kuo remtis [būtent Biblija], kad pažiūrėtume kritiškai, ar Dievas tikrai taip sakė, ar ne." Kiekvienas bažnyčios lankytojas buvo raginamas svarstyti ir tikrinti. Nes bažnytinis mokymas nėra toks, kad "nebegalėtų būti svarstomas" ar sukritikuotas. Jam reikia ir galima prieštarauti, ypač tada, kai Bažnyčia liepia daugiau "negu Viešpats savo žodyje yra apreiškęs" (Inst. IV,8,15).
Taigi būtų galima sakyti, kad Kalvinas turėjo tam tikra prasme gana demokratišką gausių bažnyčios uždavinių viziją. Kiekvienas bažnyčioje turi mokytis, kiekvienas su Biblijos pagalba gali tą mokslą pasitikrinti. Didysis humanistas Erazmas Roterdamietis buvo kitokios nuomonės. Į paprastus žmones jis žiūrėjo gana nepalankiai: "Žmonės juk visiškai neišsilavinę ir nusiteikę gana pasaulietiškai; kad ir ką, bet jie linksta į netikėjimą..." Todėl apie teologijos mokymą manė: "Be to, esama dalykų, kurie taip sukurti, kad – net jei jie ir būtų gryna tiesa bei aiškiai žinomi – vis dėlto neskatintina jų atiduoti netinkamai ausiai". Daug ko visai nebūtina "masėms aiškinti". Todėl "neišprususiai masei" gerai, pvz., išpažinties prievolė, nors tai ir nėra bibliška. Erazmas buvo įsitikinęs, kad verčiau "tam tikrų klaidų nepaisyti, negu bandant jas išnaikinti, sukelti dar didesnį blogį." (De libero arbitrio / Apie laisvąją valią) Reformatorių alternatyva buvo atvirkštinė. Jie neneigė, kad daug žmonių yra tamsūs ir neišsilavinę, bet tokius juk galima ir reikia lavinti!
Kaip jau minėta, vienas iš svarbių reformatorių tikslų buvo skatinti žmonių mąstymo savarankiškumą. Nes per tai jie matė kelią į geresnį Dievo supratimą, o iš to į tvirtesnį tikėjimą. Bažnyčioje žmogus išmoksta vis geriau suprasti Dievo žodį ir jį pritaikyti savo gyvenime. Kalvinui ypač svarbu buvo pažinimo augimas. Anot jo, regimosios bažnyčios ženklas būtent ir yra tas, kad ji pasirodo kaip "Ištikimųjų bendruomenė, noriai besilaikanti Dievo žodžio ir tikrosios religijos, kurios moko; tai tie, kurie per visą savo gyvenimą daro pažangą ir vis labiau įsitvirtina pagarbioje Dievo baimėje, jeigu jaučia poreikį augti ir žengti į priekį" (Confessio Gallicana, 27).
Mat tikėjimo tvirtumo požymis yra ne tik gebėjimas žodžiais apie jį pasakyti, bet ir jo gilus vidinis išgyvenimas, širdies įsitikinimas, ir iš to plaukiantys tikėjimo darbai. Kartais yra sakoma, kad vidujiškumo akcentavimas, sąžinės iškėlimas yra reformatorių išradimas. Tačiau jau Naujasis ir Senasis Testamentas pabrėžia, kad tikrasis paklusnumas yra vidinis ir kyla iš širdies (žr. Įst 6, 5–6; Mt 5, 8.28; 6, 21; 12, 34–35; 15, 8.18–19; 22, 37; Rom 6, 17; 10, 9–10; 1 Tim 1, 5). Reformatoriai tik pastebėjo šį apleistą lauką ir dar sykį iškėlė jo ypatingą reikšmę. Mat, pagal reformatorius, labai svarbu, kad tikėjimo kelią krikščioniui nurodinėtų ne vien aukštieji vadovai, bet ir teisingai veiktų kiekvieno vidinis moralinis kompasas. "Saviaukla vietoj autoritarinio auklėjimo, savęs įpareigojimas vietoj autoritarinės prievartos, pačių tikinčiųjų savęs reguliavimas...", sako teologas H. R. Schmidtas ("Kirchenordnung und Kirchenzucht im reformierten Europa", iš "Calvinismus – Die Refomierten in Deutschland und Europa").
Švietimo bumas nuo Amerikos iki Lietuvos
Universitetų kūrimasis nuo vėlyvųjų viduramžių puikiai įrodo švietimo svarbą visoje Europoje. Reformacija nuo savęs pridėjo tai, kad mokymasis tapo bene svarbiausiu ir pačios Bažnyčios uždaviniu, per ją patekdamas į plačiąją visuomenę. Mokytis turi visi. Savišvietos sureikšminimas sukėlė neregėtą lavinimosi bangą.
Daug ką apie švietimo reikšmę pasako reformatų bažnyčių pastatai. Tiek išoriškai, tiek iš vidaus kalvinistinės bažnyčios dažnai nepanašios į sakralinius statinius, neturi altorių ir beveik jokios religinės puošybos. Su sakykla per vidurį kartais labiau primena universiteto paskaitų salę. Be to, ir tuometinių pastorių apranga buvo panaši ne į kunigų, o į universiteto dėstytojų. Mat pirmoji bažnyčios priedermė buvęs tikinčiųjų švietimas, mokymas, lavinimas, o ne kulto reikalai.
Evangelikų reformatų tradicijoje buvo sudaryta ir išplatinta gana daug tikėjimo išpažinimų bei katekizmų. Tarp 1528 ir 1675-ųjų priskaičiuojama apie 40 išleistų svarbių dokumentų. Pats Kalvinas sudarė Ženevos katekizmus, parašė prancūzų bažnyčios Confessio Gallicana. C. Olevianusas kartu su Z. Ursinusu 1563 sudarė iki šiol mėgstamą Heidelbergo katekizmą bei du mažiau reikšmingus. Visai kitokio stiliaus bene šimtmečiu vėliau Didžiojoje Britanijoje parašyti Vestminsterio katekizmai. Tačiau ar pavienių autorių (Belgų, Antroji šveicarų konfesija), ar kolektyvinio darbo vaisiai (Vestminsterio konfesija, Dorto kanonai) – nepaisant stilių, paskirties ir tikslų įvairovės, visi šie tikėjimo išpažinimai ir katekizmai iš esmės moko tos pačios teologijos. Tad kam tada tokia įvairovė? Vardan švietimo ir pedagogikos! Nes žmonės skiriasi pagal laikotarpį, gyvenimo vietą, kultūrą. Taigi tikėjimo dalykus formuluojant būtina atsižvelgti į tas aplinkybes, ieškoti naujų žodžių, kitokių raiškos priemonių, kad tikintieji suprastų, ką jie išpažįsta.
Heidelbergo katekizmo 103 klausime apie ketvirtą Dievo įsakymą ("atmink ir švęsk šabo dieną") pabrėžtai sakoma: "[kad] aš pastoviai ateičiau Dievo bendruomenėn... mokytis Dievo žodžio". Nes prieš tai: "Pirmiausia Dievas nori, kad būtų išlaikomos pamokslavimo tarnystė ir mokyklos...". Nes kas nors galėtų nusistebėti: bet juk visa tai dvasinis lavinimas! Ką jis turi bendro su mokykliniu švietimu? Tačiau tais laikais religinis ir pasaulietinis mokymas nebuvo griežtai atskirti (mokykloms dažnai vadovavo dvasininkai, daugumą mokytojų sudarė dvasininkai; mokytojai ir mokiniai privalėjo lankyti bažnyčią; kiekviena diena prasidėjo pamaldomis ir t.t.). Sąsajos buvusios daugialypės, bet pagrindinė mintis paprasta: jeigu norime, kad kiekvienas suprastų, ką jis tiki ir suvoktų Biblijos raštus, tai pirmiausiai kiekvienas turi mokėti skaityti. Todėl visi vaikai privalo lankyti mokyklą.
Viduramžiais į paprastų žmonių švietimą nebuvo kreipta beveik jokio dėmesio. Liuteris vienas iš pirmųjų daugelyje savo raštų ėmė raginti steigti mokyklas. Ir Ženevoje po reformacijos įvedimo 1536 iškart buvo nustatyta mokymosi prievolė. Kaip Liuteriui, taip ir Kalvinui ypač rūpėjo mokymosi galimybes suteikti vaikams ir iš vargingesnių šeimų. Todėl mokyklos kai kuriais atžvilgiais net pasidarė svarbesnės už bažnyčias. Konfesiškai mišrioje Šveicarijoje galiojo principas: jeigu pažiūrėjus iš kitų pastatų išsiskiria bažnyčia, tai vietovė tikriausiai katalikiška, o jeigu didžiausias matomas pastatas yra mokykla, tada reformatų.
Visuotinio liaudies švietimo sureikšminimas evangeliškuose kraštuose smarkiai apmažino neraštingumą. Apie 1900-uosius Anglijoje neraštingų suaugusiųjų buvo likę tik 3 proc., o tuo tarpu Italijoje 48 proc., Ispanijoje 56, o Portugalijoje net 78 proc. Katalikiškos šalys atsilikimą įveikė tik XX a.
Pagrindas buvo liaudies švietimas su pradinėmis mokyklomis. Ant jo kilo kita pakopa – aukštesnysis lavinimasis. Dauguma reformuotų kraštų ir miestų pradėjo kurti vadinamąsias Gymnasium academicum, taip pat Gymnasium illustre arba Aukštąsias mokyklas (Hohe Schule). Šios įstaigos kartais buvo netgi universitetinio pobūdžio, bet be teisės teikti akademinį laipsnį, kadangi imperatorius kalvinistų mokykloms nebuvo davęs universiteto privilegijų (toks reformatų universitetas kaip Heidelbergo šias privilegijas turėjo iš anksčiau). Šviesiosios gimnazijos buvo įkurtos, pvz., Brėmene, Steinfurte, Zerbste bei taip pat ir Kėdainiuose (1625/47). Kai kurios iš tokių vėliau buvo perdarytos į universitetus kaip Leideno (įst. 1575) ar Franekerio (1585) Nyderlanduose. Kitos svarbios reformatų aukštosios mokyklos buvo įsteigtos Škotijos Edinburge (1582) ir Aberdeene (1595), Prancūzijos Saumure (1596), Montaubane (1598) ir Sedane (1599), Vokietijos Kaselyje (1633) ir Duisburge (1654) bei Amerikos Harvarde (1636) ir Yale'yje (1701).
Didelę reikšmę prieš 400 metų buvo įgavusi Aukštoji Herborno mokykla (1584), šiandien esanti mažai kam žinomame miestelyje šiaurės Hesene. Pirmuoju šios mokyklos rektoriumi buvo K. Olevianusas. Johannesas Althusius (1563–1638), to laikotarpio reikšmingiausias valstybės mokslo teoretikas, joje dirbo teisės profesoriumi. Čia taip pat dėstė ir Johannas Heinrichas Alstedas (1588–1633), 1630 parašęs stambų to meto mokslo rinkinį, keturtomę Encyclopaedia Scientiarum Omnium (šimtą metų anksčiau už prancūzų enciklopedistus!). Herborne mokėsi tokios asmenybės kaip Janas Amosas Comenius (arba Komenskis, 1592–1670), svarbiausias XVII a. pedagogikos reformuotojas. Visi šios mokyklos dėstytojai ir studentai buvo kalvinistai, tvirtai įsitikinę, kad visa tiesa yra Dievo tiesa; dėl to visos mokslo, filosofijos, politikos ir teologijos žinios yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieną plačią ir darnią pasaulėžiūrą. Tam Komenskis įtvirtino "pansofizmo" sąvoką. Jonušas Radvila kvietė Komenskį į Kėdainių gimnaziją, bet šis neatvyko. Bet mokykloje buvo naudojamas jo lotynų kalbos vadovėlis.
Svarbus reformacijos laimėjimas buvo tiesos turėtojų numonopolinimas: tiesa negali būti laikoma vienose rankose, priklausyti vienai organzacijai, net jei tai būtų Bažnyčia. Dėl to prasidėjo ginčas dėl tiesos, tiesos pretenzijų konkurencija. O konkurencija, kaip žinoma, procesus labai pagyvina. Tai atsispindėjo ir liaudyje: žmonės matė "senąjį" ir "naująjį" tikėjimą šalia vienas kito. Net jeigu krašto religiją vienašališkai nustatinėdavo kunigaikštis, kiekvienas pilietis turėjo sugebėti suprasti ir pats sau pagrįsti tokį sprendimą. Kunigaikštis "turėtų valdyti ne vien savo sprendimais ir autoritetu, bet gebėti įtikinti [liaudį], idant ji [savo valia] paklustų" (Kalvinas, kom. Jer 18, 11).
Dėl įsigalėjusios konkurencijos, tais laikais visos konfesijos stengėsi įkurti savo aukštųjų mokyklų (prisiminkime katalikų indėlį į Vilniaus universiteto atsiradimą). Apie šį vaisingos konkurencijos laikotarpį I. Lukšaitė rašo: "Tas laikotarpis, kuris truko Lietuvoje beveik šimtmetį, kai konkuruojančios pusės teikė viena kitai impulsus, aktyviai ir rezultatyviai į juos reagavo, buvo vienas iš kūrybiškiausių Lietuvos kultūros istorijos laikotarpių." ("Reformacija Lietuvoje", in: Lietuvos evangelikų reformatų sinodui 450 metų)
Lukšaitės minimas šimtmetis Lietuvoje prasidėjo apie 1550-uosius, kai evangelikų tikėjimas ėmė įgyti vis daugiau šalininkų. Reformacijos pradininku buvo A. Kulvietis, tik ką grįžęs iš Italijos ir įkūręs savo garsiąją mokyklą, deja, dėl jo staigios mirties neilgai gyvavusią. Evangelikai suklestėjo Mykalojui Radvilai Juodajam perėjus į reformatų tikėjimą. Viename laiške popiežiaus delegatui Lippomanui šis galingiausiasis iš Lietuvos bajorų rašė: "Juk tik mūsų laikais šioje mūsų šviesiausiojo karaliaus karalystėje ir šiose provincijose [LDK] esančiose bažnyčiose [žmonės] pradėjo ir gilintis, ir suprasti Evangelijos tiesą, o anksčiau šito niekados nebuvo." (D. Karvelis, "Kertinis akmuo" laidoje "Iš Radvilų giminės istorijos"). Dabar, tik dabar žmonės pradėjo suprasti krikščionių tikėjimą!
Šioje vietoje neįmanoma nepaminėti ir Martyno Mažvydo. Savo pirmojoje lietuviškoje knygoje, katekizme, pirmiau išdėstytos abi pratarmės "Paprastas ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti", o tik paskui pateikti Dievo įsakymai bei tikėjimo išpažinimas. Lietuviškoje pratarmėje šis Ragainės evangelikų kunigas rašo:
"Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit / Ir tatai skaitydami permanykit. / Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti, / Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti... Veizdėkit ir dabokitės, žmonės visos, / Štai eina jūsump žodis Dangaus Karalystos. / Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkit, / O jūsų ūkiuose šeimyną mokykit. / Sūnūs, dukterys jūsų tur tatai mokėti, / Visa širdžia tur tą Dievo žodį mylėti."
Šiose poroje eilučių tiksliai perteikta evangeliškojo švietimo esmė: "permanykit" – Dievo žodžio skaitytojai turi jį suprasti; tikėjimo mokymas turi būti visų tiek suprastas, kad galėtų būti perduotas ir kitiems; o visa tai turį vykti iš širdies, iš vidaus ir su meile. Lotyniškoje pratarmėje Mažvydas pasisako prieš nusistatymą, esą Biblijos pamokos ne paprastai liaudžiai skirtos. Jis tai aprašo šitaip: "jei tik prie jo [Šv. Rašto] priliesi liaudį, bus suteptos šventenybės, išniekintos paslaptys ir tada atsivers platus langas viešiems ir namų kivirčiams." Taip negali būti, sako Mažvydas: Raštas, o ne Bažnyčia yra "tarpininkas tam išganymui įsigyti"; Raštas "vienintelis tarsi vieškelis visiems ir nužymi, ir nušviečia tikrą amžinojo išganymo kelią"; reikia suprasti "ko Dievas reikalauja iš mūsų"; "būtina, kad kiekvienas žmogus savo ir savo sąžinės labui galėtų išpažinti tikėjimą."
B.d.
